Finansinė ir valdymo apskaita
5 (100%) 1 vote

Finansinė ir valdymo apskaita

1.FINANSINĖ IR VALDYMO APSKAITA

19a.pab.-20a.pr. rinkos ekonomikos šalių pramonės įmonių apskaita išsiskyrė į dvi sąlyginai savarankiškas dalis: finansinę arba išorinę (bendrąją) ir valdymo arba vidinę apskaitas. Šio išsiskyrimo priežastys:

1.)komercinė paslaptis įteisinta įstatymais (FA duomenys skelbiami viešai, o VA duomenys laikomi paslaptyje);

2.)didėjanti gamybos ir kapitalo koncentracija bei decentralizacija (pareikalavo centralizuoti FA ir decentralizuoti VA);

FA – tai viena iš apskaitos rūšių, apimanti ūkinių operacijų fiksavimą, analizę ir šios informacijos pateikimą vartotojams (dažniausiai tai išoriniai vartotojai), reglamentuotos formos ataskaitose, kurios yra sudarytos pagal bendruosius apskaitos principus. FA – tai įmonės visos ūkinės – komercinės veiklos sintetinė apskaita, pagal kurios duomenis nustatomi įmonės finansiniai rezultatai (pelnas ar nuostolis) ir sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno ir nuostolių ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.).

FA tikslas – teikti naudingą informaciją įvairiems vartotojams, patenkinti jų poreikius. Finansinėse ataskaitose pateikiama apibendrinta, susisteminta informacija, objektyviai įvertinanti įmonės veiklą.

VA apskaito ir kontroliuoja gamybinius išteklius ir jų panaudojimą, turint tikslą gauti kuo daugiau pelno.VA užsiima materialinių, darbo ir piniginių sąnaudų normavimu, jų panaudojimo apskaita ir analize, tikslu užtikrinti efektyvų šių resursų panaudojimą ir jų naudojimo kontrolę.(Normavimas apima ne tik tiesioginių sąnaudų normavimą, bet ir pridėtinių išlaidų sąmatų sudarymą viesiems taip vadinamiems išlaidų centrams.)

VA dažniausiai traktuojama kaip operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, o FA – tai įmonės visos ūkinės – komercinės veiklos sintetinė apskaita, pagal kurios duomenys nustatomi įmonės finansiniai rezultatai (pelnas arba nuostolis) ir sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno-nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.). Ji nuo VA skiriasi duomenų apimtimi, struktūra, tikslumu. Vienas svarbiausių VA bruožų – operatyvumas, o tai nėra būdinga FA. Jos teikiama informacija skiriama tik atitinkamai įmonei, jos tikslams ir poreikiams.

Tačiau pagrindinis VA ir FA skirtumas yra tai kas naudoja jų informaciją. FA pateikia informaciją išoriniams įmonės atžvilgiu vartotojams, jos tikslas – pateikti tikrą ir tikslią informaciją apie įmonės ataskaitinio laikotarpio rezultatus. VA pateikia informaciją vadybininkams, kad jie galėtų planuoti bei kontroliuoti įmonės veiklą. Yra dar daug kitų FA ir VA skirtumų, kurie susisteminti lentelėje:

FA ir VA apskaitos skirtumai

Palyginimo sritys FA VA

Apskaitos duomenų vartotojai Išoriniai vartotojai: akcininkai, kreditoriai,vyriausybė ir kt. Vidiniai įmonės vartotojai – vadybininkai

Apskaitos reguliavimo lygis Reguliuojama vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais Nereguliuojama.Nėra jokių normų ir apribojimų

Apskaitos objektas Visos įmonės arba jų grupės veikla Visų įmonės padalinių veikla

Apskaitos sistema Dvigubo įrašo sistema Panaudojama, kiekviena sistema, duodanti realų rezultatą

Metodologinis pagrindas Mikroekonomikos ir statistikos lygis Mikroekonomikos, statistikos, teisės, vadybos, kiekybinių mokslų ir informacinių sistemų lygis

Ataskaitų rūšys Fin. ataskaitos, reglamentuojamos pagal bendruosius apskaitos principus (balansas, pelno ir nuostolių ataskaita, finansinės būklės pasikeitimo ataskaita) Įvairios, tiksliai nereglamentuotos ataskaitos. pateikiamos patogia vartotojams forma

Ataskaitų sudarymo dažnumas ir laikotarpis Reguliojama. Pateikiama periodiškai. Nereguliuojama. Pateikiama pagal vadybininkų poreikį.

Matavimo vienetų sistema Visi rodikliai apskaitomi piniginiu matu Bet kuris piniginis, natūrinis, sudėtinis, sąlyginis ar kitoks matas.

Laiko požiūris Orientacija į praeitį (istorinis požiūris) Praeities, dabarties ir ateities informacija. Pagrindinė orientacija į ateitį

Patikimumo laipsnis Reikalinga objektyvumo: istoriška iš prigimties Priklauso nuo valdymo ir planavimo tiklsį, kai reikia, naudojami tikslūs duomenys

Analizės apspektas Įmonės veikla analizuojama kaip vientisas ekonominis vienetas, lyginami faktiniai 2 ir daugiau metų duomenys Įmonė išskaidoma į atskaitomybės centrus, dažniausiai lyginami planiniai ir faktiniai duomenys

Informacijos rūšis Agreguota informacija pvz. pelno ir nuostolių taskaita Labai detalizuota ir specifinė informacija

Informacijos valdymas Įmonių įstatatymų ir apskaitos profesinių organizacijų Vadybininkų

Literatūroje dažniausiai sutinkami šie FA ir VA skirtumai, tačiau svarbu, kad tiek FA, teik ir VA informacija surinkta iš tos pačios apskaitos sistemos.VA informacija dažniausiai naudojama tvarkant FA, o FA duomenys – įvairiems VA tikslams.

FA teikia informaciją išoriniams vartotojams, todėl ji paprastai reguliuojama įstatymais, taigi jos būklė priklauso nuo apskaitos ir kitų įstatymų kokybės. Įvairias rekomendacijas FA tvarkyti leidžia ir profesinės organizacijos.

Pagrindinis VA tikslas – gerinti įmonės veiklos planavimo ir kontrolės sistemą. Jos teikiama informacija naudojama siekiant šių ir kitų įmonės vidinių tikslų. Paprastai VA sistemos įvairiose įmonėse skiriasi, didžiausią įtaką VA sistemai turi
įmonės dydis, veiklos ypatybės, valdymo struktūra.

FA ir VA apskaitos rūšys sudaro vientisą įmonės apskaitos sistemą, jos neprieštarauja, bet papildo viena kitą.

2. APSKAITA KAIP INFORMACIJOS SISTEMA

19 a. pab. – 20 a. pr. rinkos saliu pramonės įmonių buhalterija išsiskyrė į 2 savarankiškas dalis:

1. bendrą /finansinę;

2. vidinę /valdymo /menedžmento.

Priežastys, sąlygojančios išsiskyrimą:

1. komercinė paslaptis, įteisinta įstatymais (fin. duomenys skelbiami viešai, o valdymo duomenys laikomi paslaptyje);

2. didėjanti gamybos ir kapitalo koncentracija ir centralizacija, o tai pareikalavo centralizuoti FA ir decentralizuoti VA.

FA apima išorinių atsiskaitymų apskaitą: atsiskaitymai su tiekėjais, bankais ir t.t., o VA apskaitė ir kontroliavo gamybinius išteklius ir jų panaudojimą, turint tikslą gauti daugiau pelno. Be to, VA užsiima materialinių, darbo ir piniginių sąnaudų normavimu, jų panaudojimą analizei, turėdama tikslą užtikrinti efektyvų šių sąnaudų panaudojimą, jų naudojimo kontrolę. Bėje, normavimas apima ne tik tiesioginių sąnaudų normavimą, bet ir pridėtinių išlaidų sąmatų sudarymą visiems taip vad. išlaidų centrams.

Apie 70-80% visos ek. informacijos įmonėje pateikia apskaita. Ji naudojama ne tik įmonės valdymo lygiuose, bet ir aukštesnėse valdymo institucijose, priimant įvarius ek. sprendimus. Visumoje BA teikia duomenis prognozėms, kontrolei, analizei, reguliavimui ir kt. ek. sistemoms. Dėl to apskaita yra verslo širdis ir šerdis. Be to, apskaita yra ryšio priemonė, perduodanti finansinę informaciją apie įmonės turtą, kapitalą, skolas ir t.t.

Turtas, skolos, nuosavybė nuolat keičiasi, t.y. vyksta ūkinės operacijos. Kadangi šie pasikeitimai dažniausiai išreiškiami pinigais, tai turto ar skolų pasikeitimai vad. finansinėmis operacijomis. O įmonės BA stebi, registruoja verslo operacijas ir jas paverčia apskaitos informacija. O fin. operacijų apskaita ir fin. ataskaitų rengimas yra FA paskirtis.

FA formavimą lemia t.t. veiksniai:

1. šalies ek. ir polit. sistema;

2. vyriausybės vykdoma politika apskaitos srityje;

3. apskaitos profesinių organizacijų įtaka;

4. vertybinių popierių biržų veikla ir jų įtaka apskaitos sistemos rengimui;

5. tarptautinės apskaitos organizacijų veikla, jų įtaka rengiant šalies apskaitos modelį;

6. fin. ataskaitų vartotojų įtaka (ypač išorinių);

7. fin. spauda.

Galiojančios FA sistemos pagrindiniai elementai yra:

1. fin. atskaitomybė (balansas);

2. sąskaitų planas;

3. apskaitos pagrindų įstatymas.

(2) patvirtintas Finansų ministerijos raštu 91N 1993 12 16. Yra 9 klasės balansinių sąskaitų ir 0 klasė – užbalansinė.

1-2 kl. Ilgalaikis ir Trumpalaikis turtas, aktyvinės sąskaitos.

3 kl. Kapitalas ir rezervai, mokesčiai, pasyvinės sąskaitos.

4 kl. Įsipareigojimai, pasyvinės sąskaitos.

5 kl. Įmonės uždirbtos pajamos. Tai surenkamosios-paskirstamosios sąskaitos. Kol rašomi įrašai – tai pasyvinės, nes pajamos atvaizduojamos kredite (K).

6 kl. Sąnaudos, patirtos uždirbant 5 kl. sąskaitose atvaizduotas pajamas. Tai surenkamosios- paskirstamosios sąskaitos. Kol įrašome – aktyvinės, nes sąnaudos renkamos 6 kl. sąskaitų debete (D).

7,8,9 kl. Laisvos klasės, priklausomai nuo to, kokios konkrečios įmonės veiklos duoda pajamas ir sąnaudas, įmonė pati išskiria tose klasėse sąskaitas.

0 kl. Užbalansinės sąskaitos, jose apskaičiuojamas turtas ar įsipareigojimai neatvaizduojami balanse. Ypatumas: šios sąskaitos koresponduoja tik tarpusavyje.

Visumoje sąskaitų planas turėtų būti priderintas prie informacijos poreikio, bei galimybių tą informaciją apdoroti.

(3) BA pagrindų įstatymas patvirtintas 1992 m. birželio 18 d., o įsigaliojo nuo 1993 m. sausio 1 d. Buvo 3 pakeitimai ir papildymai: 1995 m. rugsėjį, spalį ir 1996 birželio 27 d. Šis įstatymas nurodo pačias elementariausias kryptis, susideda iš 7 skirsnių ir 24 straipsnių.

Apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie surašomi ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įmonė naudoja specialius apskaitos dokumentus, be to įmonė gali naudoti pavyzdynius ir laisvos formos dokumentus. Po 1996 m. birželio 27 d. reikia naudoti pavyzdynius ir laisvos formos dokumentus.

Apskaitos dokumentų, išskyrus kasos aparatų išduodamus kvitus, privalomi rekvizitai šie:

1. įmonės, surašiusios apskaitos dokumentą, pavadinimas;

2. apskaitos dokumento pavadinimas;

3. jo surašymo data;

4. ūkinės operacijos turinys;

5. ūkinės operacijos matavimo rodikliai;

6. ūkinės operacijos rezultatų kiekinė ir piniginė išraiška;

7. asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai;

8. fizinio asmens išrašomame apskaitos dokumente papildomai yra nurodoma:

• fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas;

• paso numeris;

• gyvenamoji vieta.

Kasos aparatu išduodamame kvite turi būti nurodyta:

1. įmonės kodas arba jei įmonė yra PVM mokėtoja, taip pat ir PVM mokėtojo kodas;

2. unikalus kasos aparato numeris;

3. prekės ar paslaugos pavadinimas arba kodas;

4. prekės ar paslaugos kaina;

5. visa sumokėtina suma, išskiriant PVM dydį;

6. kvito išdavimo data;

7. kvito eilės numeris.

Šis reikalavimas
įsigaliojo nuo 1997 m. sausio 1 d. Specialių apskaitos dokumentų sąrašą privalomus, papildomus rekvizitus, gaminimo, platinimo bei naudojimo tvarką nustato LR vyriausybė. LR jurisdikcijai priklausančios įmonei išrašytas apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų rekvizitų ir specialus apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų privalomų ir privalomų papildomų rekvizitų arba jei jis nesurašytas LR vyriausybės nustatyta tvarka ant įsigyto blanko – juridinės galios neturi.

BA vedimą bei atskaitomybės sudarymą reglamentuoja apskaitos ir mokesčių įstatymai bei atitinkami poįstatyminiai aktai. Tačiau norminių dokumentų reikalavimai ne visuomet sutampa su BA tvarkymo logika, todėl kad valstybės ek. politika nėra stabili, o BA tvarkymo pagrindiniai principai beveik nesikeičia, todėl BA darbuotojams tenka grupuoti ir pateikti ūkinės veiklos duomenis pagal nustatytus reikalavimus taip, kad visi šios informacijos vartotojai galėtų matyti tikrąją fin. padėtį ir spręsti apie vystymosi perspektyvas.

3. BENDRIEJI APSKAITOS PRINCIPAI (BAP)

BAP – tai konceptualūs teiginiai, susitarimai, taisyklės ir procedūros, reikalingos apibūdinti galiojančią sistemą. Apskaitos principų bendrumas pasireiškia dviem aspektais: pirmiausia, kad jie yra visų pripažinti ir vienodai traktuojami, antra, jais vadovaujamasi vedant visų įmonių apskaitą, nepriklaisomai nuo jos dydžio, nuosavybės formos, gamybos bei organizacinių ypatumų.

Patys bendriausi AP yra nusakyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose. Tai: įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo, apskaitos pastovumo (nuoseklumo), ir atsargumo (apdairumo) principai. Trys iš jų (įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo ir apskaitos pastovumo) deklaruojami 1992 06 18d. priimtame buh. apsk. pagrindų įstatyme.

BAP nesiekiama nustatyti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Kiekvienas apskaitininkas turi teisę pasirinkti, jo manymu, racionaliausius apsk. Vedimo būdus. BAP nustato tik pačius bendriausius reikalavimus,kurių būtina laikytis formuojant finansinės atskaitomybės informaciją.

Aptarsiu, mano manymu, svarbiausius principus:

1. Įmonės principas. Šis principas numato, kad kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių, t.y. apskaitos darbuotojai apskaito konkrečios įmonės veiklos rezultatus nesiedami įmonės turto su įmonės savininkų asmeniniu turtu bei jų asmeninės veiklos rezultatais. Šis principas taikomas visoms įmonių rūšims. Net ir personalinėse įmonėse, kurių turtas ir skolos būna teisiškai susijusios su savininko turtu ir skolomis, o savininko asmeninis turtas gali būti panaudotas įmonės įsiskolinimams apmokėti, įmonės veiklos apskaita yra atskirta nuo jos savininkų veiklos apskaitos.

2. Įmonės tęsiamos veiklos principas. Šis principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką, t.y. ji nebus likviduojama, o savininkai nesieks jos parduoti. Apskaitos prakltikoje tai reiškia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės sudarymo momentu galiojusiomis rinkos kainomis, bet faktine to turto įsigijimo savikaina atėmus sukauptą nusidėvėjimą.

3. Kaupimo principas. Jo esmė ta, kad visos ūkinės operacijos fiksuojamos tada, kai jos įvyksta: pajamos turi būti fiksuojamos tada kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.Pajamos laikomos uždirbtomis tada‚ kai produkcija yra parduota (išsiųsta)‚ o paslaugos suteiktos pirkėjui‚ nepriklausomai nuo to ar už tai buvo sumokėta ar ne. Sąnaudos patiriamos tada‚ kaisunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų išlaidos yra susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis.

4. Apskaitos pastovumo principas. Šis principas teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį. Tai nereiškia, kad atsiradus naujiems apskaitos metodams, pastarieji turi būti ignoruojami, tačiau juos reikia išsamiai patikrinti ir, tik visiškai įsitikinus jų taikymo būtinumu, pradėti diegti įmonėje. Pagrindinė priežastis dėl kurios taikomas šis principas yra ta, kad dažnai kaitaliojant apskaitos metodiką finansinės atskaitomymės vartotojai prarastų palyginimo pagrindą, nes būtų neaišku dėl kokių priežasčių kinta įmonės veiklos rezultatai: ar dėl to, jog įmonė pradėjo geriau/blogiau dirbti, ar dėl apskaitos metodikos pasikeitimų.

5. Atsargumo principas. Šio principo taikymas reiškia, kad reikia vadovautis tokiomis nuostatomis: apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama. Tai reiškia, kad reikia sudaryti atidėjimus visoms abejotinoms pirkėjų skoloms padengti. Apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui. Tai irgi reiškia, kad turi būti sudaryti pakankami atidėjimai visoms su ataskaitiniu laikotarpiu susijusioms sąnaudoms padengti.

6. Piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad įmonės turtas ir veiklos rezultatai apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje turi būti atvaizduoti įkainoti pinigais. Tačiau tai, kad operacijos turi būti įkainotos piniginiu matu nereiškia, kad apskritai negalima naudoti
matų.

7. Periodiškumo principas. Pagal tęsiamos veiklos principą įmonė gali egzistuoti neribotą laiką. Tačiau jos veikla gali būti suskirstyta į laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie turtą bei jo pasikeitimus, apie uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas ir t.t. Dirbtinai skaidant įmonės veiklą į laikotarpius, neatsižvelgiama į tai, kad dauguma procesų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nėra pasibaigę. Todėl būtina įvertinti, kokiu mastu kiekviena ūkinė operacija arba įvykis yra susijęs su ataskaitiniu laikotarpiu, t.y., kokios išlaidos jau yra tapusios sąnaudomis, o kokios įplaukos laikytinos pajamomis. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai (12 mėnesių). Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba turi sutapti su žemiausiu įmonės veiklos tašku, o jei įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais.

8. Išlaidų (savikainos) principas teigia, kad tinkamiausia turto (paslaugų) įsigijimo vertinimo bazė yra pradinė jo kaina arba faktinės įsigijimo išlaidos. Kitaip tariant, turto įsigijimo išlaidos nustatomos pagal sumokėtą kainą arba mainais atiduoto turto vertę, arba prisiimtų įsiskolinimų sumą, jeigu turtas gaunamas skolon.

9. Pajamų registravimo principas. Šis principas apibūdina pajamų šaltinį, pajamų matavimo ypatybes bei laiką, kai pajamos laikomos uždirbtomis. Pagal duomenų kaupimo principą pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduotos ar atliktos paslaugos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau apmokėtos ar dar ne.

10. Palyginimo principas. Šis principas reikalauja‚ kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitonį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su sąnaudomis‚ patirtomis uždirbant šias pajamas.

BAP beveik turi įstatyminę galią, nors jie gali būti ir nepatvirtinti jokiais vyriausybiniais potvarkiais. Jie objektyvūs, teisingi, nekeliantys abejonių visiems apskaitos informacijos vartotojams, todėl laikomi bendraisiais.

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS BUHALTERINĖS APSKAITOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS

Šiame įstatyme nustatyta visų tipų įmonių ir organizacijų finansinės apskaiots tvarka. Įstaigos ir organizacijos užsiimančios nekomercine veikla, t.y. nesiekia pelno, buhalterinės apskaitos tvarką pasirenka savarankiškai, laikydamosi šio įstatymo. Šis įstatymas reglamentuoja ūkininkavimo subjektų turto, nuosavybės, ūkinių procesų ir veiklos rezultatų bendruosius apskaitos principus( besitęsiančios įmonės veiklos, pajamų ir sąnaudų kaupimo, apskaitos pastovumo. Buhalterinė apskaita privalo būti organizuota taip, kad ji būtų teikiama laiku ir tiksli info mokesčius skaičiuojančioms org-joms, valstyb. statistikai, savininkams, kreditoriams, komerc.veiklos partneriams ir garantuojamas ūkin. komerc.sandoriams info pagrindas. LR vyriausybė pagal LR įstatymus, TA standartus bei Europos ekon.bendrijos direiktyvas vykdo bendrą metodinį vadovavimą buh.apskaitai. BA tvarkymo sistemą lemia nuosavybės formą, įmonės rūšis, įmonės dydis, veiklos pobūdis. Įmonės savarankiškai pasirenka vidinę apskaitos sistemą. Visos įm.buh.apskaitą tvarko dvejybine sistema, išskyrus tas, kurioms leidžiama vesti supaprastintą apskaitą. BA tvarkoma lietuvių kalba. Bendrose įm. Ir Lietuvoje esančiose užs.kapitalo įm. Apskaita tvarkoma liet.k., o esant reikalui – ir užsienio k. Pavyz. sąsk.planas tvirtinamas LR Vyriausybės nustatyta tvarka, bet įmonės sudaro indvidualų sąsk.planą, tvirtinamą įm.vadovo. BA tvarkoma naudojant LR galiojantį piniginį vienetą. Operacijos, vykdomos užsienio valiuta, apskaitoje perskaičiuojamos nustatytu kursu. BA g.b. tvarkoma organizavus savarankišką buh.apsk.tarnybą, pagal sutartis naudojantis buh., auditinių ir kt. Konsultacinių įm.paslaugomis. BĄ tvarko vyr.finansininkas, kuris pagal LR įstatymus, poįstatym.aktus, turi garantuoti buh.įrašų teisingumą bei, kad atskaitomybė būtų parengta laiku. Ūkin.operacijų fiksavimas vyksta apskaitos dokumentais, kurie yra įrašų apie ūkin. operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Surašomi jie ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Atliktas ūk.operacijas, išskyrus telekomunikacijų teikimą masiniams vartotojams, įmonės pagrindžia specialiais apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dokumentai surašomi ūk.operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Apskaitos dokumentų (išskyrus kasos aparatų išduodamus kvitus) privalomi rekvizitai: įmonės, įstaigos ar org-jos surašiusios apskaitos dokumentą, pavadinimas, apskaitos dokumento pavadinimas, jo surašymo data, ūkin.operacijos turinys, matavimo rodikliai, ūkin.operacijos rezultato kiekinė ir piniginė išraiška, asmenų atlikusių ūk.operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai. Fizinio asmens išrašomame apskaitos dokumente paipldomai yra nurodoma fis.asm.vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris ir gyven.vieta. Kasos aparato išduodamame kvite t.b. nurodyta: įm., įstaigos ar org-jos kodas arba jeigu įmonė, įstaiga ar org. yra pridėtinės vertės mok.mokėtoja, tai pridėt.vertės mok.mokėtojo kodas, unikalus kasos aparato numeris, prekės (pasl.) pavadinimas arba kodas, prekės, pasl.kaina, visa
suma, išskiriant pridėt.vertės mok.dydį, kvito išdavimo data ir kvito eilės numeris. Specialių apsk. Dokumentų sąrašą, privalomus papildomus rekvizitus, gaminimo, platinimo bei naudojimo tvarką nustato LR vyriausybė. Dokumentai be visų privalomų rekvizitų, išskyrus išrašytus už telekomunikacijų paslaugų suteikimą, juridinės galios neturi. Įmonės vadovas patvirina asmenų, turinčių teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai. Už apskaitos dokumentų išrašymą laiku ir teisingai bei jų teisėtumą atsako jį išrašiusieji bei pasirašiusieji asmenys. Visų ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose, kurie g.b. pavyzdiniai arba laisvos formos.

Įm.fin. met.atskaitomybę, išskyrus tų, kurios turi teisę pateikti supaprastintą atskaitomybę, sudaro balansas.pelno (n) ataskaita, fin.būklės pakitimų ataskaita ir paaiškinamasis raštas.. Fin.atsk.formas, teikimo tvarką nustato LRVyr. BA t.b. nurodytos visos ūk.operacijos, o duomenys t.b. patvirtinti ilg.turto, prekinių bei mater.vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kt.lėšų inventorizacijų duomenimis.Įm.fin.atskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama įm.įstatuose nustatyta tvarka. Prieš tai g.b. atliekama jos auditinė kontrolė. Už ją atsako įm.administracijos vadovas. Įm.ilg.turtas apskaitoje įkainojamas įsigijimo verte, balanse – likutine verte. Atsargos įkainojamos įsigijimoverte, o fin.atskait. – faktine savikaina. Inventoriazacijos tvarką nustato LR Vyriausybė. Apskaitinės pajamos rodomos tuo laiku, kai jos uždirbtos, o sąnaudos apsakitomos jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į sumokėjimo laiką. Klaidos apsk.dokumentuose taisomos išbraukiant neteisingai parašytą tekstą arba skaičių taip, kad galima būtų jį perskaityti, ir įrašant tikrą skaičių ar tekstą. Šalia t.b. juos pasirašiusiųjų asmenų parašai ir taisymo data. Piniginiuose apskaitos dokumentuose taisymai draudžiami. Patvirtinus fin.atsk., jos duomenys netaisomi, o po to klaidos taisomos sudarant paskesnę fin.atsk. Apskaitos dokumentai, registrai saugomi iki fin.atsk.patviritinimoįm.vadovų nustatyta tvarka, užtikrinančia dokumentų išsaugojimą. Dingus apsk.dokumentams, registrams, fin.atskaitomybei, darbuotojas, atsakingas už jų saugojimą, parašo aiškinamąjį raštą ir įteikia jį įm.vadovui, kuris priima atitinkamą sprendimą. Teisėsaugos, finansų ir kontrolės organai paimti apskaitos dokumentus gali tik dalyvaujant įm.padalinio vadovui arba buhalteriui. Jei likviduojant institucijų turtą, teises, pareigas ir atskaitomybę perima kita institucija, kuri privalo užtikrinti likviduotos instituc.fin.apskaitos dokumentų, apsk.registrų ir metų ataskaitos išsaugojimą. Apskaitos info esanti komercine paslaptimi neskelbiama.Ja negali būti fin.atskaitomybės rodikliai. Už buh.apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apsk.dokumentų išsaugojimą atsako įm.administrac.vadovas. Įm.pareigūnai, pažeidusieji šio įstatymo ir kt. apsk.norminių aktų reikalvimus, atsako pagal LR įstatymus.

5. ŪKINIŲ OPERCIJŲ ĮVERTINIMAS, DOKUMENTAVIMAS IR INVENTORIZAVIMAS

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekv. kitas darbas, turi būti atliekamas tam tikra tvarka ir nuoseklumu, kad būtų tinkamai sugrupuotiir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenys, patenkinti įvairių apskaitos duomenų vartotojų poreikiai ir pateikta įvairaus išsamumo informacija iš anksto nustatytu laiku. Šios tvarkos būtina laikytis isose apskaitos duomenų formavimo stadijose. Ši apskaitos duomenų, t.y. ūkinių opracijų, registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės – dar vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.

Ūkinė operacija – tai kiekvienas faktas, kuris atliekamas įmonės veikloje: prekių pirkimas, prekių pardavimas, algų išmokėjimas, DU ir įvairių mokesčių apskaičiavimas ir sumokėjimas.

Ūkinių operacijos, t.y jų objektai, yra įvertinami natūrine ir vertine išraiška. Įkainojimas reiškia, kad dokumente ūkineė operacija turi būti išdėstyta ir pinigine išraiška.

Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai, be kurių šie dokumentai apskritai negalioja, t.y. neturi juridinės galios, todėl juose užfiksuotų duomenų pagrindu negalima daryti ir jokių įrašų apskaitos knygose. Kiekv. apskaitos dokumentui juridinė galią suteikia tokie rekvizitai:

1. įmonės, surašiusios dokumentą, pavadinimas. Pgl. ųmonė spavadinimą galima atlikti priešpriešinius patikrinimus ir tada įsitikinti, ar teisingai užregistruotos apskaitoje ūk. operacijos.

2. apskaitos dokumento pavadinimas – jis padeda greitai ir tiksliai nustatyti, apie kokią operaciją kalbama ir kaip ją reikia užfiksuoti.

3. dokumento surašymo data – reikalinga, kad apskaitininkas galėtų orientuotis, kada dokumentas išrašytas. Tai svarbu ir dėl to, kad atsiskaitomuosiuose dokumentuose nurodyos apmokėjimo sąlygos, kur numatomos nuolaidos anksčiau atsiskaičiusiems klientams, be to pagal datą apskaitininkai nustato į kurį ataskaitinį laikotarpį įtraukti užregistruotas dokumente pajamas.

4. ūkinės operacijos turinys – nusako operacijos
esmę ir yra vienas informatyviausių dokumentų rekvizitų, be kurio dokumentas apskritai prarstų esmę.

5. ūkinės operacijos matavimo rodikliai – reikalingi, kad abi pusės vienodai suvoktų dokumente užregistruotą veiksmą.

6. ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška – be to nebūtų įmanoma nustatyti, kas, kam ir už kiek įsipareigoja apmokėti.

7. asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakinigų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai – rodo, kas atsakingas už ūkinę operaciją.

Tik remdamiesi visus išvardintus rekvizitus turinčiais dokumentais apskaitininkai gali reigstruoti ūkines operacijas buhalterijos knygose. Tai taikytina tiek iš trečių asmenų gautiems, tiek pačios įmonės išrašytiems dokumentams.

Pirminiusoe dokumentuose neretai būna nusakytos kelios operacijos arba viena nuolat pasikartojanti operacija (pvz. nuomos, ilgalaikės reklamos, paskolų sutartis).

Įvairiuose apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys kaupiami ir sisteminami specialiuose buhalterinės apskaitos registruose – žurnaluose, sąskaitose ir pan. Priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindintys duomenys pirmiausia turi būti užregistruoti specialiose buh. knygose – žurnaluose. Juose duomnys kaupiami pgl. dokumento gavimo eiliškumą, t.y jų gavimo seka. Tokia tvarka leidžia greitai užfiksuoti ūk. operaciją apskaitos registruose ar prireikus grįžti prie jos po tam tikro laiko – jei reikia patikrinti ar teisėtai atlikta, tinkamai įforminta viena ar kita operacija. Nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug, dažniausiai pildomas vienas – Bendrasis – žurnalas, kuriam fiksuojamos visos operacijos. Dažniausiai visą apskaitą tada veda tik vienas įmonės buhalteris.

didelėse įmonėse paprastai naudojamasi keletu žurnalu. Tai sąlygoja apskaitinio darbo pasidalijimas (apskaitą veda keletas buhalterių), kai daug operacijų – reikia jas susisteminti. Kiekvienas žurnalas atspindi tam tikros rūšies operacijas. Todėl registruojant ūkinius faktus, tuo pačiu atliekamas ir pirminis jų grupavimas, o tai labai palengvina duomenų apdorojimą.

Dažniausiai naudojami tokie žurnalai:

1) pirkimų skolon žurnalas, 2) pardavimų skolon, 3) parduotų prekių savikainos, 4) pinigų gavimo ir pinigų mokėjomo žurnalai, 5) tiesiog. ir netiesiog. gamybos išlaidų ž. 6) bendrasis žurnalas – fiksuojami įvairūs retai pasitaikantys ūk. įvykiai, kuriems registruoti nėra jokio specialaus žurnalo.

Pirminių dokumentų pagrindu užfiksavus sumas žurnaluose, jau galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie įmonės vykdomą veiklą, bet vis dėl to tai tik ūkinių operacijų sąrašas.

Informacija apie kiekvieną apskaitos objektą turi būti kaupiama sąskaitose, iš kurių galime nustatyti tų objektų būklę. Sąskaitose atsispindi visų apskaitos objektų pasikeitimai per tam tikrą laikotarpį Sąskaitose tvarkingai sukauptus duomenis lengva kontroliuoti, tik iš jų galima parengti geros kokybės ataskaitas. Dabar ųkinių operacijų fiksavimą sąskaitose įmonėse dažnai atlieka kompiuteris. Svarbiausia nustatyti, kokiose sąskaitose, kokiu momentu ir kokią sumą registruoti. Pirmiausia šis reikalavimas suijęs su įmonės veikloje uždirbtų pajamų ir toms pajamoms uždirbti patirtų sąnaudų nustatymu (pajamų ir sąnaudų tarpusavio palyginimas rodo įmonės veiklos rezultatą – pelną ar nuostolį).

Įmonių veikla vyksta nenutrūkstamai, daygybė operacijų atliekama tuo pačiu metu, tik skirtingais momentais pradedamos ir baigiamos. Todėl apie įmonės ūk. operacijų ir veiklos rezultatyvumą galima spręsti suskaidžius ją tam tikrus laikotarpius.

Ataskaitinis laikotarpis – įmonių vadovų ar apskaitininkų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus nustatomi įmonės veiklos rezultatai.

Inventorizacija reiškia faktiškai esamų vertybių patikrinimą, suskaičiavimą ir užrašymą. Buhalterinėse sąskaitose parodoma, kiek turi būti turto, o inventorizacija parodo, kiek iš tikrųjų yra. Skirtumas rodo turto trūkumą ar perteklių. Šis skirtumas taip pat turi būti įrašytas į buh. sąskaitas. Tokiu būdu atlikus inventorizaciją buhalt. sąskaitos turi rodyti tuos pačius likučius kurie rasti inventorizacijos metu. Inventorizacija turi būti netikėta.

Ataskaitinio laikotarpio duomenys apibendrinami sudarant finansinę atskaitomybę, kurios sudėtį reglamentuoja LR BAP įstatymas.Į finansinės atskaitomybės sudėtį įeina:

1. buhalterinis balansas

2. pelno (nuostolio) ataskaita

3. kt.

6. A. ORGANIZAVIMAS JUR. ASMENS ĮMONĖSE

BA atspindi l. įvairius objektus.Tai sąlygoja ir jos pačios nevienodumą, nes reikia derinti skirtingus reikalavimus.Viena, reikalaujama tiksliai atspindėti kiekvieno objekto būklę ir jo specifinius bruožus t.t. laiko momentu.Antra vertus, info apie įmones t.b. pateikta vienoda tvarka,kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į įvairius objektus privalumus ir trūkumus.Įmonių apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja tų įmonių nuosavybės įvairovė,nes kaip tik nuo jos daugiausia priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo vartotojams būdas.

( Pagal nuosavybės formą visos LR įmonės skirstomos į keletą rūšių.Pati paprasčiausia-individuali(personal.) įm.VIsas šių įmonių turtas priklauso vienam ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise-keliems fiziniams
asmenims.Jos neturi jurid asmens teisių, todėl savininkai už veiklos padarinius atsako visu savo,t.p. ir asmenininiu turtu.Tikroji ŪB-t.p. yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta pagal bendrosios jungtinės vaiklos sutartį susiejus kelių fiz. ar jurid. asmenų turtą į bendrą nuosavybę komerc.-ūkinei veiklai.Ji, kaip ir individuali įm., neturi jurid. asmens teisių, todėl savininkai už sandorius ir galimus padarinius atsako ne tik visu įmonės, bet ir sameniniu turtu. Tačiau ŪB neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su ŪB veikla.Komanditinė (pasitikėjimo) ŪB panaši į tikrąją ŪB.Jos skiriasi tik tuo , kad komanditinėje ŪB šalia tikrųjų narių,kurie atsako visu savo turtu,yra ir narių komanditorių ,atsakančių tik įneštu į įmonę turtu.īos bendrijos nariai t.p. gali būti tiek fiziniai, tiek jurid. asmenys.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4646 žodžiai iš 8945 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.