Finansu sistema institucijos ir reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Finansu sistema institucijos ir reguliavimas

Turinys

ĮVADAS 3

1. FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS 4

2. FINANSŲ VALDYMO TIKSLAI 5

3. VERTĖS KŪRIMUI PAGRĮSTAS VALDYMAS 10

4. PRIDĖTINĖ RINKOS VERTĖ 11

5. EKONOMINĖ PRIDĖTINĖ VERTĖ 12

6. PINIGŲ SRAUTO PELNINGUMAS INVESTICIJOMS 15

7. LIKUTIS PINIGŲ SRAUTAS 16

IŠVADOS 17

NAUDOTA LITERATŪRA 18

Įvadas

Šio darbo temoje bandysime išsiaiškinti kas yra aktualiausia. Pirmiausia sužinosime kaip yra valdoma finansų funkcijos ir tikslai. Labai trumpai aptarsiu kas yra vertės kūrimui pagrįstas valdymas. Sužinosime kas yra MVA ir kaip jis yra apskaičiuojamas. Bet plačiau išnagrinėsime ekonominę pridėtinę vertę. Pinigų srauto pelningumas investicijoms (CFROI) yra antras populiarus vertės kūrimo matas. Bei sužinosime kaip apskaičiuojamas likutinis pinigų srautas. 1. Finansų valdymo funkcijos

Finansų valdymas siekia efektyviausiu būdu gauti ir panaudoti firmos lėšas, siekiant įgyvendinti firmos tikslus. Todėl finansinių sprendimų darymas reikalauja tikslų supratimo. Tai ir mokslas, ir menas, nes dažnai gerą sprendimą lemia intuicija. Apskaitininko funkcijas yra paruošti ir surinkti finansinę informaciją, o finansų vadovo uždavinys yra finansinių sprendimų darymas remiantis ta informacija. Korporaciniai arba įmonių finansai apima bet kuriuos sprendimus firmoje, kurie veikia jos finansus.

Didesnę dalį finansų funkcijos įmonėje sudaro apskaita – mokėtinų ir gautinų sumų skaičiavimai, sąskaitų apmokėjimai, išrašymai ir vedimas, finansinių ataskaitų sudarymas ir panaši veikla. Kai kurių apžvalgų duomenimis, net 70 proc. finansinės veiklos įmonėje yra susijusi su apskaita ir apskaitos informacijos parengimu finansų valdymu. Tik apie 20 proc. Finansinės veiklos įmonėje yra susiję su „tikru“ finansų valdymu – efektyvumo ir pelningumo skaičiavimais, rizikos valdymu, prognozavimu, investicinių projektų analize, strateginiu planavimu. Tačiau tie 20 proc. yra labai svarbūs. Visi verslo sprendimai turi finansines pasekmes, finansų funkcija apima visą įmonę ir nuo jos priklauso firmos sėkmė. Finansų valdymas išeina iš apskaitos rėmų ir jam svarbiausia ne didžiausias vienai akcijai tenkantis pelnas, bet didžiausia būsimųjų pinigų srautų vertė. Pagrindinės finansų valdymo funkcijos (sprendimai):

1. investavimas (išlaidos). Tai ne tik tie sprendimai, kurie sukuria firmai pajamos, bet ir tie, kurie taupo. Siekiama parinkti tinkamą investicinį projektą;

2. finansavimas (vidinis ir išorinis). Tai sprendimai, kaip finansuoti investicinius projektus ir kokį optimalų finansavimo derinį įmonei parinkti;

3. dividendų paskirstymas. Sprendžiama, kiek investicinių sprendimų sukurto pinigų srauto atiduoti akcininkams.2. Finansų valdymo tikslai

Pagal tradicinę ekonomikos teoriją, kiekvienas žmogus siekia maksimizuoti naudą (laimę, pasitenkinimą) sau. Tačiau tai suskaičiuoti ir įvertinti matematiškai yra sudėtinga. Todėl finansų teorija teigia, kad artimiausias pakaitalas naudai yra turtas, kurį galima išreikšti pinigais.

Firma priklauso akcininkams. Jie renka taryba, kuri samdo administraciją ir sprendžia dėl valdybos. Jei firma veikia, siekdama maksimizuoti akcininkų turtą, tai ji maksimizuoja ir jų naudą (pasitenkinimą). Akcininkų turtas kiekybiškai išreiškiamas kaip jo turimų akcijų skaičiaus ir vienos akcijos rinkos vertės sandauga. Todėl pagrindinis finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkams (akcininkams) firmos vertę, kuri ir matuojama akcijos rinkos kaina. Firmos vertė yra lygi jos būsimų pinigų srautų dabartinei vertei, diskontuotai firmos riziką ir finansavimo derinį atitinkančia diskonto norma. Kuo didesnė akcijos kaina rinkoje, tuo didesnis akcininkų turtas. Taip pat akcininkų naudos maksimizavimas gali būti apibūdinimas kaip ateities pelno akcininkams dabartinės maksimizavimas.

Tikslas maksimizuoja akcininkų naudą turi keletą pranašumų. Pirmą, svarstant kiekvieną finansų valdymo sprendimą galima palyginti, ar jis atitinka šį tikslą. Jei dėl sprendimo akcijos vertė arba jos rinkos kaina tikėtinai padidės, tai sprendimas yra geras. Antra, akcininkų naudos maksimizavimo tikslas yra beasmenis. Akcininkas bet kada gali parduoti savo akcijas ir savo lėšas investuoti kitur. Trečia, finansų vadovui šis tikslas leidžia įvertinti sprendimo riziką ir tinkamiausią laiką. Tačiau šis tikslas taip pat susilaukia ir kritikos:

1. ne visada akcininkų interesai sutampa su firmos interesais. Pavyzdžiui, prasidedant Lietuvos ekonomikos persiorientavimui į rinkos ekonomiką, buvo nemažai pavyzdžių, kai naujieji privatizuotos firmos, kuri buvo gana perspektyvi, savininkai tiesiog išparduodavo firmos turtą arba neteisėtais būdais pasisavindavo bendrovės lėšas, ir ši turėdavo baigti savo egzistavimą. Tačiau tai daugiau susiję su smulkiųjų ir stambiųjų akcininkų konfliktu.

2. ne visada firma atsižvelgia į akcininkų interesus. Tai ypač aktualu smulkesniems akcininkams, kurie neturi tokių galimybių kontroliuoti vadovus, kaip stambieji akcininkai.

3. šis tikslas reikalauja efektyvių rinkų egzistavimo. Kitaip sakant, rinka (ir akcijos rinkos kaina) turi reaguoti į įmonėje vykstančius procesus. Kitaip neįmanoma operatyviai sužinoti vadovybės sprendimų įtakos akcininkų naudai.

4. šis tikslas ignoruoja vertės maksimizavimo socialinius kaštus.
Pavyzdžiui, JAV tabako bendrovės buvo labai pelningos ir turėjo aukštą akcijų vertę, tačiau pastaraisiais metais buvo pralaimėti keli teismai procesai dėl produkto (cigarečių) žalos vartotojų sveikatai, teko išmokėti dideles kompensacijas, ir akcijų vertė smuko.

Akcininkų naudos maksimizavimo tikslo alternatyvos gali būti tokios:

1. tarpiniai tikslai. Tai kintamieji, kurie yra susieti su akcininkų naudos maksimizavimas, tačiau lengviau išmatuojami. Pavyzdžiu gali būti rinko dalies maksimizavimo tikslas. Tačiau jei šis tikslas neveda į ilgalaikį firmos vertės maksimizavimą, tai šio tikslo laikymasis gali turėti fatališkų pasekmių firmai. Pavyzdžiui, jeigu siekiant rinkos dalies naudojamas dempingas, gali būti iškelta antidempingo byla ir ją pralaimėjusi firma gali patirti nemažą nuostolį.

2. pelno maksimizavimo tikslas. Tikima, kad pelną lengviau išmatuoti. Tačiau finansų valdymo sistemos firmoje siekimas maksimizuoti pelną nėra tinkamas, nes sunku palyginti trumpalaikius ir ilgalaikius pelnus, neaišku, kurio iš jų reikia siekti. Dabartiniai trumpalaikiai pelnai gali būti pasiekti ilgalaikių pelnų sąskaita. Be to, neaišku, kokio pelno – pinigine ar procentine išraiška – turi būti siekiama. Siekiant pelo maksimizavimo, negalima palyginti firmos investicinių alternatyvų rizikos. Be to, dėl apskaitos procedūrų nevienareikšmiškumo pelnu galima manipuliuoti. Pavyzdžiui, bankas gali padaryti papildomus specialiuosius atidėjimus, kurie sumažins jo pelną, o tuo pačiu ir mokėtiną pelno mokestį.

3. firmos dydžio maksimizavimo tikslas. Už akcininkų pinigus gali būti statomi gražūs dideli pastatai, steigiami nauji filialai ir panašiai. Tai rodo tik akcininkų kontrolės firmoje nebuvimą.

4. socialinės gerovės tikslas. Kai kuriose firmos, ypač valstybinės, savo tikslu pasirenka socialinę gerovę, pavyzdžiui, neatleisti net ir nereikalingų savo darbuotojų. Tai gali turėti labai sunkių pasekmių ilgalaikei firmos būklei.

Visos šios alternatyvos yra blogi tikslai, vienintelis geras tikslas yra firmos akcijų vertės maksimizavimas. Šio tikslo alternatyvas leidžia pasirinkti tikslinės funkcijos. Finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti akcininkų naudą, o tikslinės funkcijos apibrėžia, kaip daromi sprendimai, kurie padeda pasiekti tą tikslą. Paprastai tikslinės funkcijos siekia maksimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį (pelną, dydį, vertę) arba minimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį (kaštus, riziką). Jei tikslinių funkcijų nėra, neįmanoma pasirinkti geresnio sprendimo varianto. Blogas tikslų funkcijų pasirinkimas gali labai daug kainuoti. Gera tikslinė funkcija turi:

a. būti aiški ir nedviprasmiška;

b. turėti aiškų ir tinkamą matą, kuris leistų įvertinti sprendimų rezultatus;

c. nesukelti šalutinių kaštų;

d. atlikti firmos ilgalaikės būklės stabilumą ir vertės maksimizavimo uždavinį.

Akcininkų naudos maksimizavimo tikslas nulemia finansų valdymo sprendimų pobūdį. Tačiau šis tikslas gali sukelti ir šalutinių kaštų. Šiuolaikinė firma yra labai sudėtinga. Akcininkai samdo vadovybę (t.y. valdymas akcinės bendrovės atveju atskiras nuo savininkų). Firmai, kuriai atstovauja vadovybė, skolinasi iš kreditorių. Tai yra trys pagrindiniai subjektai, turinys susijusių su firma interesų. Yra ir trys papildomos interesantų grupės: darbuotojai, klientai ir visuomenė. Ir visų jų tikslai gali kirstis su akcininkų tikslais. Interesų susikirtimas sukelia šalutinius kaštus. Klasikinis akcininkų naudos maksimizavimo tikslas remiasi tokiomis priemonėmis:

1. akcininkai kontroliuoja vadovų įdarbinimą ir jų veiklą per metinius akcininkų susirinkimus ir direktorių tarybą, todėl vadovai yra priversti veikti atsižvelgdami į akcininkų interesus.

2. kreditoriai yra visiškai apsaugoti (pavyzdžiui, kredito panaudojimo apribojimas).

3. rinkos yra efektyvios ir nedelsiant reaguoja į naują informaciją.

4. socialiniai kaštai yra apskaičiuojami kaip ir visi kiti kaštai arba yra labai nežymūs.

Tačiau realus pasaulis šias prielaidas atmeta:

1. vadovybė gali vaikytis savų, o ne akcininkų interesų. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad savininkai ir firmos vadovybė yra atskirta. Tada iškyla kontrolės problema. Siekiant užtikrinti, kad vadovybė laikytųsi akcininkų interesų, atsiranda kaštai, vadinami kontrolės kaštais. Tiems kaštams priskiriama:

a. išlaidos firmai struktūrizuoti taip , kad vadovybė turėtų kuo mažiau galimybių veikti neatsižvelgdama į akcininkų interesus;

b. stebėjimo kaštai. Tai atskaitomybės, išorinio ir vidinio audito kaštai;

c. atlyginimai vadovybei. Vadovybę dirbti akcininkų interesams verčia keli veiksniai, tarp jų tinkamas atlyginimas. Dažniausiai jos alga susijusi su veiklos efektyvumu, taip pat įtaką daro gresiantis atleidimas iš darbo;

d. išlaidos siekiant apsisaugoti nuo vadovybės nesąžiningumo;

e. alternatyviai prarasto pelno kaštai, atsirandantys dėl organizacinės struktūros, skirtos apsaugoti vadovybę nuo laikinos reakcijos į lėšų investavimo alternatyvas.

Nors įstatymai įteisina valdybos kontrolę per akcininkų susirinkimus ir direktorių tarybą, praktikoje tai atrodo labai abejotinai. Paaiškėjo, kad mažiems akcininkams vykti į akcininkų susitikimus ir balsuoti nėra tikslinga, nes kaštai viršija naudą, be to,
įtaka nėra didelė, o stambūs investuotojai nelaukia metų iki susirinkimo ir balsuoja „kojomis“ – parduodami akcijas. Tarybos kontrolė taip pat nėra tvirta. Dauguma tarybos narių turi kitų pareigų ar yra keleto firmų direktorių tarybos nariai. Kiti direktoriai, nors ir skiria pakankamai laiko priežiūrai, bet menkai nusimano ir neturi patirties vertinant vidinį valdymo organų darbą. Direktoriai nėra priklausomi. Dažnai direktorius siūlo valdybos nariai arba bendrovės vadovas (valdybos pirmininkas). Pavyzdžiui, 1997 m. Kornio ir Ferry JAV atlikta apklausa parodė, kad 74 proc. firmų pasitikėjo vadovo rekomendacijomis samdant naujus direktorius, tik 16 proc. samdė personalo paieškos firmą.

2. realybėje egzistuoja akcininkų ir kreditorių konfliktas. Jis kyla dėl finansinio sverto didinimo ir dėl dividendų didinimo. Didėjant dividendams, obligacijų kaina smunka, ir kreditoriai tuo nesuinteresuoti.

3. informacija į rinką dažnai pateikiama robotai arba pavėluotai, kartais ji būna klaidinanti, ja manipuliuojama. Be to, pastebėta, kad rinka į informaciją reaguoja per stipriai, ir akcijos kaina nuolat svyruoja, nukrypdama nuo tikrosios jos vertės. Pastebėta tendencija, kad vadovybė stengiasi apriboti negatyvios patekimą į viešumą, jis neretai vėluoja.

4. socialiniai kaštai gali būti žymūs, bet niekaip neužfiksuojami apskaitoje. Pavyzdžiui, jei firma gamina kenksmingą sveikatai produktą arba gamyba yra kenksminga, ji gali būti apribota arba papildomai apmokestinama.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1736 žodžiai iš 3459 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.