Formuliniai keiksmai ir blogo linkėjimai su mitologinių personažų pavadinimais
5 (100%) 1 vote

Formuliniai keiksmai ir blogo linkėjimai su mitologinių personažų pavadinimais

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Mitinės būtybės (dievai ir deivės)…………………………………………………………..…..5

1.1 Velnias………………………………………..………………………………………5

1.2 Perkūnas………………………………………………………………………………………………………..7

1.2.1 Perkūno ir Velnio santykis…………………………………………………………………………….9

1.3 Giltinė……………………………………………………………………………………………………………9

1.4 Ragana…………………………………………..…………………………………..11

1.5 Laumė………………………………………………………………………………………………………….12

1.6 Maumas………………………………………………………………………………13

2. Nepaprasti gyvūnai…………………………………………………………………………………………………….13

2.1 Rupūžė…………………………………………………………………………………………………………13

2.2 Gyvatė………………………………………………………………………………………………………….14

2.3 Žaltys…………………………………………………………………………………………………………..14

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………15

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………16

Įvadas

Mitologija – pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji mums padeda atskleisti mūsų protėvių mąstymą apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, gėrį ir blogį. Verta pabrėžti, jog tikėjimas mitologinėmis būtybėmis, tokiomis kaip perkūnas, velnias, ragana, giltinė ir kt., išliko iki mūsų dienų, kaip kad išliko saulės šviesa, griausmas, žaibas ar cikliškai besikeičiantis mėnulis. Kaip žinia, tikėjimas mitologinėmis būtybėmis darė įtaką visoms protėvių gyvenimo sritims. Buvo tikima, jog už blogus darbus perkūnas, velnias ar kita būtybė atlygins žmogui.

Kaip jau buvo minėta, tikėjimas mitologinėmis būtybėmis turėjo didelės įtakos žmogaus gyvenimui. Šiame darbe bus bandoma atskleisti, kaip tai veikė šnekamąją kalbą, šiuo atveju – kaip tai atsispindėjo tradiciniuose keiksmuose.

Derėtų susipažinti su keiksmo sąvoka. Kaip pabrėžia žymus lietuvių tautosakininkas J. Balys (1957, 327-328), keiksmas yra nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai lietuvių tautosakoje turi tam tikrų atmainų, viena iš jų – prakeiksmai. Tai – stipriausia keiksmų atmaina. Prakeiksmuose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais netgi prakeiksmu netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį. Žmonės tikėjo, jog prakeiksmas esąs neatšaukiamas, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius: ,,Labai daug lietuvininkai bijosi keikimo, nes kie tiki, kad tas išsipildo – beje, ne visumet, kaip keikiąsis pats norėjo“ (Kr. J.) . Netgi buvo tikima, jog prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį ar visą miestą, tada juos labai sunku atburti: ,,Sako, senaus tėvai savo vaikus prakeikdavį. Kad pasakydavo ant vaiko ,,kad tu pasikartum“ – ir pasikardavo, ,,kad tu kiaurai žemį nuaitum“, – ir nuaidavo ir t.t.“ (Jonas P. Gaubas iš Narteliškių, Panevėžio pav., Kauno gub.) .

Dar viena keiksmų atmaina – plūstamojo pobūdžio keiksmai. Jais išliejamas pasipiktinimas ar tiesiog atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto. Vertėtų dar paminėti grasinimus bei pasiuntimus.

Grasinimu dažniausiai gąsdinama, tarsi žadamas koks nors smurtas ar susidorojimas, ne visada ketinant šį pažadą vykdyti (Basanavičius, 1998, 301-302).

Verta paminėti dar ir pejoratyvus – menkinamuosius žodius arba menkinamąsias žodžių formas, bei eufemizmus – žodžius arba posakius, vartojamus šiurkščiam arba nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti (www.lkz.lt) .

Keiksmuose susipina įvairių epochų pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniško tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai. Šio darbo tikslas – supažindinti su pagrindinėmis, dažniausiai keiksmuose pastaikančiomis mitologinėmis būtybėmis. O šio darbo uždaviniai – 1) pabandyti išnagrinėti keiksmų atmainų įvairovę remiantis ,,Lietuvių kalbos žodynu“, kuriame pateikta gausybė įvairiose Lietuvos apylinkėse aptiktų keismų, 2) religijotyros požiūriu bandyti ištirti, kuri mitologinė būtybė dažniausiai pasitaiko keiksmuose.

N. Vėlius (1977, 10) yra taikliai pastebėjęs, jog tokios ar panašios mintinių būtybių analizės gali praversti sprendžiant sudėtingus senosios lietuvių ir kitų indoeuropiečių religijos bei mitologijos

1. Mitinės būtybės (dievai ir deivės)

1.1 Velnias

Velnias (Kaulinis senis) – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Taip pat velnias, anot lietuvių tautosakos tyrinėtojo N. Vėliaus (1987, 32), yra spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, Vėlinės, velionis, veliuoka. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo. Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Labai dažnai – antropomorfinės būtybės pavidalu (mažu žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose. Tačiau krikščionybei atėjus į Lietuvos žemes velnias buvo paverstas piktąja dvasia (Šėtonu), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę – ,,Velnias yra dvasė ir todėl mūsų kūniškoms akims neregims, ale mūsų dvasė gal jį pajusti ir regėti. Bet ik šiai dienai dar keli tai drūtai tiki, kad velnias galįs regimai pasirodyt ir su žmogumi savo bjaurus darbus varyt, o ir žmogus galįs velnią pasišaukti ir ju jo pagelba nelabystes veikti“ . Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Buvo vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega .

Įdomi velnio vardo etimologija. Įvyko tikras perversmas velnio tyrinėjime,kai žymus amerikiečių lingvistas R. Jakobsonas (1969) priminė čekų XIX a. pirmosios pusės mitologo J. Dobrovskio ir daugelio kitų tyrinėtojų nurodytą slavų dievo Veleso ryšį su liet. Velinas, Veliuonis, Veliuona, Vėlė, lat. Velns, Vells ir šveicarų kalbininko F. De Sosiūro iškeltą mintį (1907) apie šių baltiškų vardų ir tais vardais vadinamų mitinių personažų giminiškumą su senųjų indų Varuna Asura . Atkreipiant dėmesį į tai, jog kitose indoeuropiečių kalbose aptinkama Velnio atitikmenų, galima teigti, jog velnio etimologija yra indoeuropietiškos kilmės (Vėlius, 1987, 25-26).

Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje pasitaikantys velnių vardai yra nevienodo populiarumo, senumo ir tikrumo. Vieni iš jų jau nuo seno ir nuolat vartojami šiai mitinei būtybei pavadinti, kiti įsigalėjo įvedus krikščionybę Lietuvoje, dar kiti yra atsitiktiniai, neturintys pastovesnės tradicijos. Žinoma, didesnė velnio vardų dalis yra lietuviškos kilmės, tačiau N. Vėlius (1987, 28) pastebėjo, jog pasitaiko ir skolinių iš slavų (biesas, čertas, čiortas, ledokas, neprietelius, nečystasis, paibelis, smakas), vokiečių (bėdelis, brantas, budelis, pikis) latvių (piktpūkis), žydų (šėtonas), graikų (dėblas) kalbų. Daugiausia velnio vardų pasako apie jo būdą – dažniausiai blogumą, piktumą (negerasis, nelabasis, piktasis, kipšas, ledokas) arba išorės ypatybes (bekulnis, juodasis, nakabis, raguotasis, skeltanagis), arba gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis) . Žmonės velnią įsivaizdavo kreivą, šleivą, susisukusį, sudžiūvusį, apsileidusį, striuką, raguotą, naguotą, uodeguotą, juodą (Vėlius, 1987, 35).

Nagrinėjant keiksmus, pastebėta, jog velnias – populiariausia mitinė būtybė, kurios vardas minimas keikiant, siunčiant kuo toliau ar tiesiog plūstantis. Iš viso rasti 113 įvairaus pobūdžio keiksmų. Daugiausia aptikta plūstamojo pobūdžio, kuriems būdinga didelė velnio vardų įvairovė: Kas čia per sustojimas po velnių judošiuose! Vlkv., Tu velne prakeiktas! KL, p. 447, Tegu atpranta galuose tie pragariniai žmones šunimis laikyti! LzP., Ka tus velnius greičiau velniai išneštų! Krš., Rauk aną pikis, tokią bobą! Tv., Kad tave kur ledokas! Lp., Trauk jį vencai, tą velnią! Žal., Kad tau kur kemelios! Ds., O, kad tave notra! Ut., Ko tu čia muni trauki par dantis, snargla velnių! Trk., O tu, paraliaus snuki! Alk., Imk tave devyni velniai! KL, p. 443, Ak tu, šėtono plunksna! Slnt., Suk aną brantas! Šts., Kad tave dryži paraliai! KL. p. 443, Kad tave šimtas pypkių ir keturiolika noglių! KL, p. 444, Po visų galų, parvažiuok nor namo! Lp., Piktybe, atstok! Trgn., Kad tave biesas! Pn., Tu, juodasis! Ml., Piktybale, ko nori, ko lendi?! Ggr., Imai jį budelis! J., Kad tave kur raguotasis! Skr., Katras nakabis pristojo! Ms., Ką tu padarei, tu balini! Bd., ach tu, kvaraba viens! Joniškio ap., Kad tave kelmai! Keturvalakiai, Kad tau kur naginė vienąkart! Vaškai ir kt. Visi šie keiksmai yra įvairaus pobūdžio – pastebima ir pejoratyvų, ir formulinių keiksmų.

Gana dažni ir pasiuntimai su velnių vardais: Ka tave kelmas parautų! (Vvr.), Kad tave dėblas! (Ds.), Kad tave raistinis paimtų! (Mlt., Vrn.), O kad jį vencas paimtų! (Kt.), Ak, kad tu noglu nueitai! (Rod.), Atsistok tu, velne, neerzinus mane! (Btr.), Eik tu, tumpine velnių! (End.), Eik po biesų! (Gs.), Eik tu po šimto velnių! (Jdr.), Ach, kad tave
velniai paimtų! (Raseinių, Alytaus, Merkinės ap.), Eik tu kelmiop! (Kt.). Verta išskirti eufemizmus, kurie šiuo atveju atlieka maskuojamąją funkciją . Tiesioginis velnio vardas keičiamas į kelmą, raistinį, vencą, biesą ir kt.

Taip pat aptikta ir prakeiksmų, tačiau jie kur kas retesni nei plūstamojo pobūdžio keiksmai ar pasiuntimai. Verta paminėti tokius, kaip: Kad jį nelabasis pagriebt! BLF, p. 56, Kad jį kur juodasai nujotų až tokius darbus! Ds., O kad tave būtų paralius paėmęs, nekaip pas mane jauną atėjęs! JP 1020, Kad tave keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi pūrai velnių po styku! VR, p. 201, Kad tave tūkstantis velnių ir licipierių po lauką išnešiotų! KL, p.444, Ach, kad velniai tave būtų paėmę, kai tu mažas gimei ir krikšto dar nepažinai! Merkinės ap., Kad tave biesas gyvą į peklą nuneštų! Grg., Ach, kad tave velniai paimtų! Raseinių, Alytaus, Merkinės ap., ,,Kad tau nors kiek skeltanagis palamdytų!” (Ds.).

Bene mažiausiai aptinkami grasinimai: Kad aš tau duosiu, tai velnias bezdės! Al., Kad duosiu, tai net raistinis paims! Mlt., Kad paimsiu baslį, tai viskas velniop nueis! Trk., Ak tu brante vienas, aš tau parodysiu! Lc..

Velnio vardų įvairovė atskleidžia mums jų sudarymo principus: juodasis, skeltanagis, raguotasis – parodo tam tikrus velnio išvaizdos ypatumus, raistinis, balinis – atskeidžia velnių gyvenamąją vietą, nelabasis, piktybė – charakterio bruožus.

Keiksmuose aiškiai pastebimas skaičių žaismas, savotiška skaičių magija. Dažnai aptinkami tokie skaičiai kaip devyni (9), keturiolika (14), šimtas (100), tūkstantis (1000), keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi (4444), kuriais galbūt tiesiog įvardijama gausybė, o galbūt keturi ketvertai prakeiksme nėra atsitiktiniai.

Remiantis simbolių žodynu, skaičius devyni laikomas 3×3 sandauga – trigubas trigubumas, šventas skaičius, reiškiantis amžinybę, tobulumą ir pilnatvę. Apkritai šis skaičius yra labai dažnas lietuvių tautosakoje: devyni vilkai, devyni matai, devyngalvis slibinas ir pan. Keturi – žemės ir žemiškos tvarkos simbolis, nes atitinka keturis metų laikus, keturias pasaulio šalis. Dešimt, manoma, jog simbolizuoja viatos metafizinę ir materialinę visumą.

1.2 Perkūnas

Perkūnas yra viena ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai teisingumo dievas, teisus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas. Jo vardo negalima minėti be reikalo. Mat žmonės ne tik gerbė, bet ir bijojo šio dievo ir, matyt, dėl to ne visuomet ištardavo įprastinį vardą: ,,Šiaulėnų apylinkėj seni žmonės draudžia vaikams sakyti žodį perkūnas, vietoj jo liepia vartoti griaustinį. Žodį perkūnas, sako, gali tarti tik suaugę žmonės ir tai su didele pagarba, kad jo neužrūstintų“ (BrčNR, p. 475) . Įprastai vadindavo dievą mažybine ar malonine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Trinkulis, Barškutis, Tarškutis, Trinkūnas, Trenktinis ir kt (Gimbutienė, 2002, 116) . Verta pabrėžti, jog vardai sudaryti iš žodžių, nusakančių Perkūno atliekamus veiksmus: dundėti, bruzgėti, taršketi, trenkti.

Kalbant apie vardo etimologiją verta pabrėžti, jog žodis perkūnas yra taip pat indoeuropiečių kilmės. Mėginama rekonstruoti šio žodžio pirmykštį pavidalą: *Perkuna. Tvirčiausias pamatas atkurti tokį modelį randamas baltų bei slavų kalbose. Šiose kalbose aptariamoji leksema ypač gerai išlikusi: lietuvių Perkūnas, latvių Pērkons, rusų Пeрун, baltarusių Пярун, ukrainiečių Пeрун, lenkų Piorun, čekų Perun.

Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniais laikais Perkūnas buvo vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu – kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas). Su Perkūnu sietas ir avinas. Senovėje šis dievaitis buvo vaizduojamas dviem avinais. Kartais jis būdavo paukštis milžinas (erelis). Perkūno žirgas buvęs su sparnais. Žirgą vadindavo liepsniniu, nes, lėkdamas padangėmis, kelią žymėdavo ugnies ruožu ar žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais.

Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas buvo vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs baltais ir juodais drabužiais su juodu kirvuku rankose. Dar vėliau – kaip senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, su vainiku ant galvos, nupintu iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą. Dar vienas vaizdavimo būdas – žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai, apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukais. Valdžios ženklas – sidabrinis skydas su žaibo
zigzagais (Laurinkienė, 1996, 87-93).

Kitur Perkūnas vaizduotas senu kalviu, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje (Laurinkienė, 1996, 87-93).

Perkūnas – dar vienas mitologinis personažas, dažnai aptinkamas lietuvių keiksmuose, tačiau jis akivaizdžiai mažiau minimas, nei velnias. Rasti 39 keiksmai. Daugiausia rasta plūstamojo pobūdžio keiksmų: Tegu jį perkūnas! Mrc., Tas karves reikia ganyti po dagilius, o kad juos perkūnas! Rz., Tegu jį perkūnija trenkia, tą gyvenimą! Dkšt., O čia po perkūnais labai daug skruzdėlių! Rš., Perkūnėli, tokio lijimo! Antš., Kad tave perkūnas, tokią mergą! Pc., Tegu jį perkūnėlis! Rš., Jis gauna ką perkūnai to pinigo! (Mžš.), O kaip anas šienauja, perkūnas jį žino! Jrb., Ko lendi, kur nereik, kaip perkūnas koks! Jrb., Perkūnų aš ten eisiu! Skr., Perkūnas, kaip nesiseka! Vb., ,Perkūno tu juos išmokysi! (Pš.), Kad tave griausmeliai! Pn., Kad tave perkūnas! Ds., Po perkūnais! Vrn., Perkūnas, kaip nesiseka! Dkš., Trauk jį perkūnai! Slnt., Perkūne, kodėl tu netrenki iš giedro dangaus? 1958, Liudvinavas. Galima išskirti eufemizmus, t.y. keiksmus, kuriuose Perkūno vardas vartojamas sušvelnintai, deminutyvo forma – Perkūnėlis.

Pasiuntimuose randama įvairesnių Perkūno vardų: Kas tau perkūnas! Ds., Kad tau trinkūnas! Ds., Eik tu, pelių perkūne! Sn., Kad tave devyni perkūnai! NžR., Eik po perkūnu! Ds., Kad tave superkūnyt! Rod., Kad tave griausmas! Dkš..

Nepaprastai vaizdingi prakeiksmai: Kad tave perkūnėliai ažmuštų! BsPII244), Kad tave perkūnas muštų! Dkš., Kad tave, berneli, perkūnai daužytų! Lp., Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų! LTS V871, O kad jam perkūns duotų, kad jis n´iškalbėtų! JV 1033, O kad tave dundulis užmuštų! Rml., Kad tave pirmam pavasary perkūnas trenktų! (KL, p. 444), Kad tave švents perkūns užtrenktų! LST, p. 397, Kad tave perkūnas be žaibo trenktų! KL, p. 443, Kad perkūns, pakilęs dešimt klasterių, tave į žemę įtrenktų! (SchLG, p. 110).

Atkreipus dėmesį į formulinius keiksmus su Perkūno vardu galima pastebėti, jog juose vartojami veiksmažodžiai nusako perkūno atliekamus veiksmus, t. y. perkūnyti, trenkti, daužyti, užmušti ir kt.

Pastebėtina, jog grasinimų su Perkūno vardu nerasta.

1.2.1 Perkūno ir velnio santykis

Išnyra dvi keiksmuose dominuojančios būtybės: velnias – žemės, požemio karalystės atstovas, ir perkūnas – dangaus karalystės atstovas. Naudinga apžvelgti santykį tarp jų.

Taigi dangiškųjų lietuvių mitinių būtybių priešiškumas chtoniškosioms ir pergalė prieš jas aiškiausiai atsiskleidžia toje lietuvių tautosakos dalyje, kurioje vaizduojami Velnio santykiai su Perkūnu. Apskritai, Velnio ir Perkūno santykių tema lietuvių folklore labai mėgstama. Tiesiogiai apie juos kalba lietuvių liaudies tikėjimai, patarlės ir priežodžiai, mitologinės, etiologinės sakmės, pasakos, net kai kurie padavimų variantai .

Perkūnas ir Velnias apskritai esti priešai. Lietuvių tikėjimai teigia: ,,Perkūnas velnius mušąs, nes Velnias esąs Perkūno priešas“, ,,Perkūnas Velnio neapkenčia, kur tik pamato, tai jį trenkia“, ,,Perkūnas su Velniu labai bloguos santykiuos. Perkūnas nori velnius užmušti, ir jie slepias po medžiais, akmenimis“, ,,Perkūnas su Velniu nesugyvena: jie vienas kitą persekioja“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2839 žodžiai iš 5580 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.