Kalbos kultūra minties kultūra
5 (100%) 1 vote

Kalbos kultūra minties kultūra

Kalbos kultūra – minties kultūra

Žodis — netarpiška minties tikrovė. O jeigu taip, tad, norėdami aiškiai ir tiksliai kalbėti, pirmiausia turime išmokti aiškiai ir tiksliai mąstyti. Ir atvirkščiai, kalbame nevalyvai, sujauktai, logiškai nenuosekliai, bet kaip dėl to, kad logiškai neapdorojame savo minties. Juk kalbėti bet kaip — tai pirmiausia mąstyti bet kaip.

Dažnai nesuvokiame arba nepaisome elementarių skirstymo reikalavimų, darome niekuo nepagrįstą minties šuolį|, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su veiksmo objektu, laužome tapatumo dėsnį ir t.t.

Nepaisome skirstymo reikalavimų:

Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys.

Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojai, rašytojais, mokslininkais ir kt.

Konservatorijoje sudarytos meninės koncertinės brigados, į kurias įeina įvairių žanrų atlikėjai ir skaitovai.

Čia žmonės tame pačiame sakinyje skirstomi ne vienu pamatu: vienur pagal gyvenamąją vietą, kitur jau pagal lytį, arba pagal gyvenamąją vietą ir pagal profesiją, arba pagal specialybę.

Labai dažnai per daug staiga šokame nuo vieno dalyko prie kito — darome nepateisinama minties šuolį:

Petras Cvirka parašė romanus ,,Žemė maitintoja“, ,,Frank Kruk“, ,,Meisteris ir sūnūs“, kelis apsakymų rinkinius ir mirė. 1947 m.

Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių.

Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį.

Teiginius, kad P. Cvirka. mirė 1947 m., turėtume reikšti atskirais sakiniais — nederėtų jų suplakti su kita informacija: P. Cvirka parašė, „Žiemę maitintoją“, kitus romanus, apsakymų rankinius. Taip pat nešokli tame pačiame sakinyje nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio.

Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą.

Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitur —jį visą. Sakykime:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo.

Sąvokai sutekame požymį, kurio ji neturi:

Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.

Klausimas yra ne realizmas ir modernizmas, o tai, ką iš jų rinktis. Sakykime: Realizmas ar modernizmas—štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.

Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai:

Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai.

Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš, susijaudinimo.

Jei būdavo ir tokių, tai švarūs ir tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai gal tik šitaip galvoti stengėsi.

Išvada neina iš prielaidos: Nors Katrė buvo veikli gyvybinga, tačiau ji troško meilės. Išeitų, kad jei žmogus esti veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.

Kartais turime dalinę loginę klaidą — sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas iš Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę lemia ne vien ji.

Dažnai logiškai ydingos būna įvairios mūsų vartojamos specialios išraiškos priemonės:

Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti.

Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje.

Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio.

Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas.

Kas yra stilistika

Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji — kalbotyros skyrius, tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.

O kas yra stilius?

Šis terminas turi keletą reikšmių. Pirmiausia jis žymi individualų minties reiškimo būdą žodžiu arba raštu. Mes matome, girdime ir galvojame kiekvienas savaip. Jeigu taip ir kalbame arba rašome — padarome savo stilių. Tas gebėjimas pasakyti „savaip“ iškyla aikštėn įvairiose kalbos vartojimo srityse.

Stilius — tai pirmiausia patsai žmogus, jo asmenybė, charakteris, temperamentas, išsilavinimas, skonis, estetiniai polinkiai, jo mėgstama išraiškos priemonių atranka bei vartosena.

Svarbesniosios stilistikos sąvokos

a) Stilius

b) Stilistinė reikšmė

c) Ekspresyvumas

a) Stilius

Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:

Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.

Stilius pirmiausia
pasireiškia kalbos priemonių atranka. „Klausimas Kaip pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne, lemia kiekvieno dabartinio žmogaus kalbinę veiklą“. Vadinasi, kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Žvilgterėkime į žodžių ir frazeologizmų pasirinkimo išgales.

Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti… Rašytoja Žemaitė rinkosi dar kitus frazeologizmus: Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę („Sutkai“), Dabar senis ponas kojas pastatė („Prie dvaro“), O tu, seni, važiuok į aną svietą, čia neviliok jaunų mergų! („Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). Šis pavyzdys iliustruoja santykį kalbamoji tikrovė (čia — meninė tikrovė) — kalba (jos išteklių tai tikrovei nusakyti įvairumas) — skirtingi tekstai. Frazeologizmo pasirinkimą rašytojos tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje) lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo. Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių.

Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz., draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk! — Nereikia kalbėti! — Kam čia kalbėti! — Dar čia kalbėsi?! — Aš tau pakalbėsiu! O jeigu ir šiuo atveju dar žvilgterėtume į žodžių pasirinkimo išgales, rastume dešimtis konkuruojančių pasakymų: Neplepėk! —Netauzyk niekų! — Dar čia man bambėsi! ir t.t.

Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Poetas M.Martinaitis, lygindamas S.Nėries eilutes

Sakyk: tėvynę mylime

Labiau mes už gyvenimą

ir jų proziškąjį perdirbinį Sakyk, kad labiau ir už gyvenimą mes mylime tėvynę, nurodo, kad kita žodžių tvarka sugriovė eiliuotos kalbos ritmą, prislopino sąskambius, liko „teisingi, bet besparniai žodžiai, tik tiesioginė jų prasmė. […] Žodžiai čia tie patys, bet vis dėlto — kitokie!“.

Dabar stilių jau galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste. Tačiau ir šis apibrėžimas nėra visai išsamus, nes nenurodo kalbos savitumo priežasčių.

Nuo ko stilius priklauso, kas lemia kalbos priemonių atranką ir išdėstymą, t.y. kokie yra stiliaus veiksniai? Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės. Teksto (ar tekstų) kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių. Paskaitykime:

Vėlgi buvo vasara, kai dvi savo atostogų savaites tarp Marcinkonių ir Merkinės roviau smalinguose pušynuose baravykus, stangrius ir taip gardžiai balta smiltele nubirusiais užpakaliukais, jog nei kepti jų, nei džiovinti, tiktai dėk į burną, ir jau nieko tau daugiau nebereikia. O jau tų dzūkiškų istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių gražumėlis, o skambumėlis tų dainų didingųjų! Kai susės tykią pavakarę skardingame Merkio krante moterėlės, baltomis skarelėmis pasirišusios, kai užlinguos viena po kitos sutartinę, kai ims rokuoti vargų vargelius, žmonelių džiaugsmą ulbuoti, tai tik aptirpsti visas, nusišypsai ir stovi, ir taip jau myli tas moterėles, ir myli Lietuvą, tėvynę savo brangią, kur tiek upių upelių, miškų ir ežerėlių, kur tokie dainingi ir tokie gražūs žmonės gyvena…

Rašoma apie Dzūkiją, bet tikriausiai supratome, kad ištraukos autorius yra kupiškėnas Juozas Baltušis. Nors jis čia vietomis kiek ir imituoja dzūką Vincą Krėvę, girdime ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ atgarsį (deminutyvai, išplėstinis periodas). Baltušį atpažįstame iš jo kūrybai būdingo lyriškumo ir švelnaus humoro, iš „giedros dvasinės atmosferos“ (V.Kubilius) ir, žinoma, iš kalbos savitumo. Jo savaip „sukirpti“ ir savaip „susiūti“ sakiniai, ypač mėgstamas pasakojimą intensyvinantis jungtukas o. Baltušio aprašymui būdinga superliatyviškumo (sustiprinimo, padidinimo) priemonių sankaupa: tautologinės samplaikos (vargų vargelius, upių upelių), ypatybės didumą rodantys deminutyvai (legendų gražumėlis, skambumėlis dainų), priesagos -ing- būdvardžiai (smalinguose pušynuose, dainų aidingųjų, skardingame krante, dainingi žmonės), veiksmo, ypatybės stiprumą, daiktų gausumą pabrėžiantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai (tokie dainingi, taip gardžiai, taip jau myli, tiek upių). Įspūdį pabrėžia
figūros: išvardijimas (nei kepti jų, nei džiovinti; istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių; upių upelių, miškų ir ežerėlių), inversija (pažyminiai po pažymimojo žodžio), retorinis sušukimas, periodas su kartojamu jungtuku kai, nutylėjimas. Intensyvina aprašymą ir būsimojo laiko forma, einanti esamojo apibendrinamojo reikšme (susės, užlinguos, ims rokuoti). Įspūdžio stiprumą iškelia ir leksinės semantinės priemonės: hiperbolinanti metafora aptirpsti visas, frazė ir jau nieko tau daugiau nebereikia. Baltušis publicistas mėgsta vartoti vienaskaitos antrąjį asmenį apibendrinamąja reikšme (dėk, tau nebereikia, aptirpsti, nusišypsai). Rašytoją atpažįstame iš žodelyčių (vėlgi, ir jau, o jau, taip jau), baltušiški net priešdėliai (nubirusiais, užlinguos).

Individualusis stilius — ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis“ (J.Pikčilingis). Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje (nagrinėtoji ištrauka — iš Baltušio meninės publicistikos), oratorių kalboje, taip pat kasdieninėje buityje, net mokslo darbuose.

Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba — svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Pasiremkime stiliaus samprata, pateikta literatūros mokslininko J.Girdzijausko. „Kūrinio stilius — tai jo (t.y. ne tik kalbos, bet viso kurinio) meninis individualumas, savitumas“; „stilius — visus ir visokius kūrinio (ir kūrybos) pradus sintetinanti jėga, visus jo elementus telkiantis, organizuojantis ir paaiškinantis principas“; stilių kuria „pati sudėtingiausia išraiškos priemonė — kalba. Ta prasme stilius yra ir kalbos savybė — tiek, kiek kalba čia yra individualizuota ir kiek tas individualumas yra integruotas kūrinio turinyje“; estetinio suvokimo akte kūrinio meninis savitumas sąmonėje „pirmiausia sušvinta kaip dvasinis savitumas. Jei kūrinio stilius yra ir jo kalbos savitumas — tai ne bet koks, ne bet kuriais aspektais atskleistas. Fonetinis ar morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali neturėti jokios stilistinės reikšmės“; meninis, stilistinis esąs tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo, estetinių idėjų ir emocijų specifika; „pati savaime kūrinio kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine) prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų“. Beje, pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme: kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste.

Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas, lingvistinės stilistikos „nedomina vieno ar kito autoriaus stiliaus savitumas“ (J.Pikčilingis), ji aptaria tik stiliaus individualumo ribas įvairiose kalbos vartojimo srityse. Tradicinį teiginį „stilius — tai žmogus“, suformuluotą XVIII a. prancūzų gamtininko Ž.Biufono (de Buffon), lingvostilistika papildė taip: „stilius — tai žmogus (ir visuomenė)“. Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste. Lingvostilistikai visų pirma rūpi kolektyviniai kalbos vartojimo įvairiose bendravimo srityse įpročiai, bendrieji to vartojimo dėsningumai, tai, kas sociolingvistikos požiūriu yra „kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninės aplinkos ir situacijos“. Kalba vartojama įvairiose srityse: kasdieninėje buityje, gamyboje, laikraščiuose, grožiniuose kūriniuose, dokumentuose, mokslo darbuose ir kitur. Tas pats žmogus vienu stiliumi šnekasi namie su artimaisiais, jau kitu rašo susirinkimo protokolą, dar kiek kitaip kalba mitinge. Visi esame pastebėję, kaip oficialioje aplinkoje ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko kalba tampa formalesnė, raiška linksta į schemas, netenka spontaniškumo, natūralaus gyvumo ir emocingumo. Juk kaip skiriasi kalbos maniera mokinio, kai jis per pertrauką kalbasi su draugu ir kai pamokoje atpasakoja perskaityto teksto turinį!

Kiekvienas kalbos tekstas, taigi ir jo stilius, yra įvairių kalbos akto veiksnių sąveikos padarinys. Kalbos akto veiksniai kartu yra ir stiliaus veiksniai. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais, nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama tekste, t.y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma (sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė, asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta, spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis, netiesioginis), kalbos rūšis pagal
kalbančiųjų kiekį (monologas, dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai lemianti stilių. Jeigu svarbiausia yra turinys, kalbamoji tikrovė, tai tekstas atlieka komunikatyvinę (pranešimo) funkciją. Kai autorius reiškia savo požiūrį, emocijas, tekstas turi ekspresyvinę funkciją. Orientacija į adresatą sudaro apeliatyvinę (kreipimosi) funkciją. Kai svarbiausia pats tekstas kaip žodžio meno kūrinys, turime estetinę (poetinę) funkciją ir t.t. Teksto funkcijos nėra izoliuotos, o glaudžiai tarp savęs susijusios. Daugelis tekstų atlieka ne vieną, o kelias funkcijas, susidaro įvairi jų hierarchija. Nemeninėje dalykinėje kalboje paprastai dominuoja pagrindinė, komunikatyvinė kalbos akto funkcija, kitos, šalutinės funkcijos, ją tik papildo. Tam tikro tipo tekstuose gali vyrauti kuri nors šalutinė funkcija ir prislopinti komunikatyvinę, pvz., estetinė funkcija poetiniuose kūriniuose.

Bendrinėje kalboje egzistuoja savotiški kolektyviniai stiliai, kalbos atmainos, besiskiriančios išraiškos priemonių atranka ir išdėstymu. Tos atmainos, priklausomos nuo kalbos vartojimo srities bei atliekamų funkcijų, vadinamos funkciniais stiliais. Dabartinėje lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.

Lietuviški stilių pavadinimai nėra nusistovėję. Visų vienodai vadinami tik mokslinis ir publicistinis stiliai. Administracinis stilius vadinamas oficialiuoju dalykiniu, oficialiuoju, tiesiog dalykiniu (tai kiek platesnės sąvokos negu administracinio stiliaus), buitinis — kasdieniniu buitiniu, kasdieniu, šnekamuoju, meninis — meniniu beletristiniu, tiesiog beletristiniu, grožiniu, grožinės literatūros stiliumi. Funkcinių stilių skaičių, sąvokas ir terminus bus galima pagrįstai patikslinti tik tada, kai dabartinės lietuvių kalbos stiliai bus išsamiai išnagrinėti, o kol kas bene tikslingiausia vadinti stilius dvižodžiais terminais (daugiažodžiai nepatogūs) pagal svarbiausią jų vartojimo sferą.

Funkcinio stiliaus nereikėtų painioti su konkretaus teksto stiliumi. Tekstas turi savo autorių ar autorius, o funkciniai stiliai yra visuomenės, kolektyvo, kalbančio kuria kalba, padarinys. Dažname tekste būna įvairių stilių elementų. Funkcinis stilius — ne atskiro teksto kalbos savitumas, o tokios kalbos ypatybės, kurios pasikartoja to paties tipo tekstuose ir vienos bendravimo sferos kalbą atskiria nuo kitos. Toje pačioje bendravimo srityje, toje pačioje situacijoje, tame pačiame tekste stilius kinta, jei autorius keičia teksto funkciją, paprastai sakant, jei keičiasi kalbėjimo tikslas, paskirtis, uždaviniai.

Funkcinis stilius realiai egzistuoja kaip žanrų visuma, sako rusų stilistas G.Solganikas. Pateikęs kelio nuo kalbos iki konkretaus teksto schemą: bendrinė kalba —> funkcinis stilius —> žanrai (arba žanrų stiliai) —> kalbos kūriniai, jis nurodo: „Konkrečiame kūrinyje atsispindi bendrieji kalbos funkcinių stilių, žanrų bruožai ir rašančiojo asmens individualiojo stiliaus ypatybės“. Taigi stiliaus sąvoka yra santykinė: kalbame ir apie konkretaus teksto, autoriaus (individualųjį) stilių, ir apie funkcinius kalbos stilius, kaip kalbos atmainas, tam tikras abstrakcijas.

b) Stilistinė reikšmė

Stilistine reikšme vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto atspalviai (komponentai). Šią sąvoką pirmiausia išsiaiškinkime žodžių — leksikos vienetų — pavyzdžiais, nes kitų kalbos vienetų emociniai ir funkciniai atspalviai nėra tokie akivaizdūs, be to, menkiau ištirti.

Žodžio leksinė reikšmė yra sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation „reikšmė, prasmė“). Ji dar vadinama dalykine, daiktine logine reikšme. Denotatinė reikšmė — žymimos tikrovės (denotato) nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.: stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai. Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė, vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti (nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi konotatinę reikšmę (angl. connotation „antrinė reikšmė“). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis, nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme. Pvz., sinonimų eilėje akys, žlibės, spangės, kukulainės, veizėtuvai daiktavardis akys yra stilistiškai neutralus žodis, jis turi tik denotatinę reikšmę „regėjimo organas“. O jo sinonimai, be šitos reikšmės, dar turi papildomų atspalvių. Vieni jų susieja tuos žodžius su buitine kalbos vartojimo sfera, šnekamąja kalba (tai funkciniai atspalviai), kiti nurodo emocinį daikto vertinimą (tai emociniai atspalviai): žlibės ir spangės, taip pat žemaitybė veizėtuvai turi ryškų menkinamąjį atspalvį, jaučiamas jis, nors švelnesnis, ir familiarios kalbos žodyje kukulainės.

Kad denotatines ir stilistinės reikšmės santykis būtų akivaizdesnis, palyginkime dar du sinonimus: eiti ir tursenti. Veiksmažodis eiti, vartojamas tiesiogine reikšme, turi tik denotatinę reikšmę „judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu“, o tursenti turi ir denotatinę (apytikriai ją galima
„eiti pasilenkus, smulkiais žingsniais“), ir stilistinę reikšmę, kurią sudaro nežymus menkinamasis atspalvis ir šnekamosios kalbos stilistinis atspalvis. Veiksmažodžio tursenti leksinės reikšmės komponentus „matematiškai“ galėtume išreikšti šitaip:

Žodžiai, turintys stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba stilistiškai žymėtais (markiruotais).

Lingvostilistikos pradininkas S.Bali (Ch.Baily) laikėsi nuomonės, kad į žodžio reikšmę, kaip jos komponentas, įeinąs tik emocinis atspalvis, o funkcinis stilistinis atspalvis (Bali jį vadino socialiniu) nesąs reikšmės komponentas. Tokio požiūrio kai kurie kalbininkai laikosi ir dabar. Į plačiai suprantamą semantiką tikslinga įjungti ir funkcinį atspalvį.

Emociniai atspalviai esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Ryškiausias teigiamas atspalvis yra maloninis. Prie teigiamą atspalvį turinčių žodžių sąlygiškai prišliejami eufemizmai (gr, eu „gerai“, phemi „kalbu“) — žodžiai ar posakiai, švelninantys kalbą, pakeičiantys tiesioginius, šiurkščius ar nepadorius, nešvankius pavadinimus. Jų vartojimas yra ne santykio su daiktu, o santykio su adresatu, etiketo, mandagumo padarinys. Neigiamą vertinimą reiškiantiems žodžiams priklauso turintys menkinamąjį bei niekinamąjį, ironijos, pašiepiamąjį atspalvį, pajuokiamai sakomi, vulgarūs, storžieviški žodžiai. Ribos tarp tų grupelių negriežtos. Žodynuose žodžių emocinius atspalvius rodo pažymos malon., euf., menk., niek., iron., juok., vulg.

Emocinis žodžio komponentas būna susijęs su šaknies reikšme arba su daryba. Maloninį atspalvį dažniausiai turi deminutyvai, vadinamųjų maloninių-mažybinių priesagų vediniai. Familiarumo atspalvis būdingas kai kuriems priesagos -okas vediniams (plg. šnekamosios kalbos žodį klasiokas ir stilistiškai neutralų pasakymą klasės draugas). Priesagos -eiva vediniai yra menkinamieji, niekinamieji. Kartais emociniai žodžio šaknies ir priesagos komponentai prieštarauja vienas kitam: prie neigiamo emocinio vertinimo žodžio (pvz., snukis, letena — kalbant apie žmogų) pridedama deminutyvo priesaga (snukelis, letenėlė). Tokios sandūros stilistinis padarinys esti familiarus maloninis ar geraširdiškos ironijos atspalvis, būdingas kreipiantis į mažą vaiką.

Žodžių ir frazeologizmų, turinčių emocinių atspalvių, pavyzdžiai:

menk., niek.: baltarankis, kietakaktis, karštakošis, politikierius, stileiva, driskius, vėjo pamušalas, šikšninis maišas „pilvas“, drybsoti, riogsoti, uodegą iškišti „ištekėti“, galą gauti, kojas užversti, gelumbių derėti nuvažiuoti „paskęsti“;

juok., iron.: prisiskaitėlis, kaimo liktarna „pradžios mokyklos mokytojas“, nukabinti nosį, paleisti dūdas, pataikyti kaip pirštu į dangų „nepataikyti“, kamštį užminti, už lūpos užmesti „išgerti“, rėžti sparną „meilintis“;

euf.: nelabasis „velnias“, piktoji „gyvatė“, fantazuoti „meluoti“, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su gyvenimu.

Pagrindinę funkcinių stilistinių atspalvių priešpriešą sudaro knyginės ir šnekamosios kalbos atspalviai. Knyginį atspalvį turi žodžiai, kurie atsirado ir daugiausia vartojami knyginėje kalboje: mokslinėje, administracinėje veikloje, publicistikoje. Knyginiams žodžiams priklauso įvairių mokslo sričių terminai. Taigi knyginiais laikytini žodžiai, kuriuos kalbos jausmu suvokiame kaip knygiškus, kurie dažniausiai vartojami viešo, dalykinio, oficialaus bendravimo sferose, o žodynuose turi nuorodas kanc. (kanceliarizmas), moksl. (mokslinės kalbos vienetas) arba atskirų mokslo, meno, technikos sričių pažymas: agr. — agronomijos, archit. — architektūros, mat. — matematikos, med. — medicinos, techn. — technikos.

Lietuvių kalbos žodynuose knyginio žodžio sąvoka (sutrumpinimai knyg., kng.) yra kitokia, negu įprasta stilistikoje: „tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis ar jo reikšmė, plačiau neįsigalėjęs literatūrinėje kalboje, pvz., įsrava (1) knyg. „įtaka, poveikis“. Leksikografas J.Paulauskas dar patikslina, kad DLKŽ sutrumpinimai spec. ir knyg. dedami tada, kai žodis „nėra vykusios darybos (ar jam priskirta neįprasta reikšmė), bet vartojamas tam tikrose srityse, neturint arba esant nepopuliariems taisyklingesnės darybos atitikmenims, pvz.: apmuitinti, nudruskinti, nudūlinti, nuvandeninti, patvaldys, priešpastatyti, daiktybė. Toliau norminant leksiką, tokiems žodžiams reikėtų surasti priimtinesnių atitikmenų“. Vadinasi, žodžio knygiškumas mūsų žodynuose suprantamas kalbos normų požiūriu, o ne kaip stilistinė kategorija, ne kaip žodžio stilistinis atspalvis, todėl, spręsdami apie stilistinį žodžio knygiškumą, žodynų nuorodomis knyg. vadovautis negalime.

Kitokią, stilistinę, leksikos knygiškumo sampratą randame, pavyzdžiui, bendrinės čekų kalbos žodyne: čia „kaip knyginiai žymimi tie leksikos vienetai, kurie iš esmės susiję su rašytiniais tekstais, ypač su specialiaisiais ir publicistiniais, arba kurie vartojami stilistiškai pakiliuose tekstuose, visuomeninėmis (taip pat iškilmingomis, šventinėmis) aplinkybėmis“.

Su knygine kalba yra susiję daugelis archaizmų,
istorizmų (šnekamosios kalbos atspalvį pasenę žodžiai turi rečiau), žodynuose jie žymimi sutrumpinimais arch., istor., psn. Knyginį atspalvį dažniausiai turi ir poetizmai — poezijoje, poetinėje prozoje vartojami žodžiai, žodynuose žymimi poez.

Stilistinį šnekamosios leksikos sluoksnį sudaro žodžiai, susiję su neoficialiąja, buitine kalbos vartojimo sfera. Čekų kalbininkė K.Koževnikova nurodo, kad kalbos priemonės šnekamojo atspalvio negalima apibrėžti niekaip kitaip, kaip remiantis kalbos vartotojo kalbos jausmu. Žodynuose prie šio atspalvio žodžių paprastai yra pažyma šnek., kartais — buit. (buitinės kalbos žodis), f am. (familiariai vartojamas žodis). Šnekamojo stiliaus vienetams skiriami ir tarminiai žodžiai. Vieni jų plačiai vartojami bendrinėje kalboje, kitų dar labai ryški sąsaja su tam tikra tarme, jie tebėra už bendrinės kalbos normos ribų. Tarminė leksika žodynuose žymima nuorodomis dz. (dzūkų), ryt. (rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), žem. (žemaičių), kartais — tarm. Šnekamajai leksikai skirtini ir netermininiai profesionalizmai bei žargonizmai. Jie yra už bendrinės kalbos ribų (vieną kitą tokį žodį ilgainiui priima bendrinė šnekamoji kalba), lietuvių kalbos žodynuose jų beveik nėra. Šnekamosios kalbos stilistinį atspalvį turi daugelio žodžių perkeltinės reikšmės, pvz.: minkštėti ,,darytis meilesniam“, marinuoti „vilkinti“.

Funkciškai žymėtų kalbos vienetų santykį galima išreikšti tokia schema. Jeigu nuo neutralių kalbos vienetų, sudarančių kalbos sistemos centrą, į kairę išdėstysime knyginius, o į dešinę šnekamuosius vienetus, tai, pratęsdami šią pagrindinės stilistinės priešpriešos ašį už bendrinės kalbos ribų, toliau kairėje pažymėsime archainius, o dešinėje — tarminius, žargoninius kalbos vienetus:

Knyginės ir šnekamosios leksikos pavyzdžiai:

knyg.: pilietis, senbuvis, akiratis, rubrika, užtikrinti, manifestuoti, santuokinis, egzaltuotas „kupinas susižavėjimo“, privalus;

šnek.: arai ,,ūkininkų sodybinis sklypas“, cypė „kalėjimas“, knabė „nosis“, maumoti „valgyti“, paveiksluoti „fotografuoti“, atsipūsti „atsikvėpti“, baladoti.

Frazeologizmų stilistinį atspalvį sąlygoja kilmė: knyginis atspalvis būdingas tarptautiniams frazeologizmams, o daugumas savosios kilmės frazeologizmų turi šnekamąjį atspalvį, pvz.: knyg.: ilsėtis ant laurų, kovoti su vėjo malūnais, užburtas ratas, taikos balandis; šnek.: akys slysta „labai gražu“, kulnus raityti „bėgti, šokti“, griežti dantį „pykti“, miglos košė „žioplys“.

Be minėtųjų dviejų stilistinių priešpriešų (emocionalus — neemocionalus žodis ir funkciškai žymėtas — funkciškai nežymėtas žodis), kartais nurodoma dar viena: aukštojo — vidutiniojo — žemojo stiliaus priešprieša. Žodžio aukštumo ar žemumo atspalvis nėra atskiras stilistinės reikšmės komponentas, jis glaudžiai susijęs su emociniu atspalviu: aukštas, iškilmingas — su teigiamu, maloniniu, o žemas — su niekinamuoju, menkinamuoju. Šitą tendenciją rusų kalbininkė T.Vinokur iliustruoja žargono pavyzdžiu: čia būdinga žemoji leksika atspindi jos vartotojų šiurkštų, cinišką požiūrį į pasaulį, žmones, socialines vertybes. Stilistinis aukštumas ar žemumas sietinas ir su funkciniu atspalviu: aukštojo stiliaus daugiausia būna knyginiai žodžiai, žemojo — šnekamosios kalbos.

Kai kurių žodžių (pvz., turinčių pažymas poez. ir fam.) emociniai ir funkciniai atspalviai yra taip susipynę, kad vieni kalbininkai juos laiko emocinėmis (atitinkamai aukštojo ir žemojo stiliaus), o kiti — funkcinėmis (knyginės ir šnekamosios kalbos) išraiškos priemonėmis. Matyt, tikslingiausia panašius atspalvius laikyti mišriais — funkciniais emociniais.

Daugelis stilistiškai žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus — funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti — šnek., menk., žioplinti — šnek., menk., murmėti — šnek., fam. Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba funkcinis.

Sakoma, kad stilius — visada lyginimas, akivaizdus arba numanomas; stilistinis kalbos aspektas gyvuoja kontrasto pagrindu. Stilistiniai atspalviai pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų vienetus, plg.: kalbėti {neutr.) — byloti (psn., iškilm.) — plepėti (šnek., menk.); mirti (neutr.) — amžinu miegu užmigti (euf., iškilm.) — kinkas nukratyti (šnek., menk.). Dar plg. terminą, t.y. knyginį pavadinimą, ir jo šnekamąjį atitikmenį kontekste: Tokia neįprasta pravarde visi vadino ilgametį Druskininkų antrinių žaliavų, o, žmoniškai kalbant, įvairių skudurų ir, atrodo, kaulų surinkimo punkto vedėją Bajarskį (R.Sad).

Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos, reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta. Pvz., žodžiai, žodyne pažymėti šnek., yra
šnekamojo stiliaus tekste: čia nejaučiame jų stilistinio žymėtumo. Kalbos vienetas gali gauti ir priešingas savo stilistinei prigimčiai funkcijas: maloninio atspalvio žodis gali būti pavartotas pašiepiamai, ironiškai, nelygu kontekstas, situacija. Pvz.: — Ta mergelė mano kraują iš panagių išgėrė,— verkia Dūdjonienė. Šiuo kartu „mergelė“ toli gražu ne meilybinis (I.Simon). Sisteminis emocinis kalbos vieneto atspalvis tėra to žodžio stilistinė potencija, dažnai, bet ne visada realizuojama kalbos akte.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4803 žodžiai iš 9384 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.