Kompiuterių techninė įranga
5 (100%) 1 vote

Kompiuterių techninė įranga

Turinys

1. PK Centrinis Blokas 3

2. Procesorius 3

3. Vidinė Atmintis 5

4. Disketiniai Kaupikliai 7

5. Prievadai 7

5.1 Nuoseklieji Prievadai 8

5.2 Lygiagretieji prievadai 9

6. Specialiosios vaizdo plokštės 9

6.1 Ploteriai 11

6.2 ATI TV tiuneris 11

7. Garso plokštės, akustinės sistemos 11

8. Informacijos įvedimo priemonės 12

8.1 Klaviatūra 12

8.2 Pieštukas 13

8.3 Pelytė 13

8.4 Sensoriniai ekranai 14

9. Išvedimo sistemos įrenginiai 15

10. Modemai, telefaksai, PK tinklai 181. PK Centrinis Blokas

Centrinis blokas valdo visus PK cirkuliuojančios informacijos srautus. Jį sudaro pagrindinis procesorius, pastovioji atmintis (ROM), operatyvioji atmintis (RAM), spartinančioji atmintis (Cache), ryšio tarp sisteminės magistralės ir atskirų bloko dalių bei išorinių įrenginių interfeisai, taip pat disketinių, diskinių kaupiklių bei displėjaus valdikliai.PP yra PK „smegenys”. Jis, kaip ir ESM pagrindinis procesorius, atlieka aritmetines ir logines operacijas, valdo PK. Nuo PP priklauso ESM galimybės. MP apibudinamas „žodžio” ilgiu, matuojamu bitais, ir darbo dažniu, išreiškiamu megahercais.Pastovioje atmintyje (ROM) yra gamintojo įrašyta PK valdymo programa BIOS, taip pat gali būti ir kitos operatoriaus darbą palengvinančios priemonės, pavyzdžiui, grafinis vartotojo interfeisas ir labiausiai paplitę programiniai paketai. Į operatyviają atmintį (RAM) įrašomos darbo metu vartotojo naudojamos programos, PK cirkuliuojanti informacija ir darbo rezultatai. Spartinančioji atmintis (Cache) naudojama pagreitinti informacijos cirkuliacijai tarp PP ir RAM, taip pat tarp diskinio kaupiklio ir RAM. Informacija tarp atskirų PK dalių yra perduodama per sisteminę magistralę. Ja cirkuliuoja trijų rūšių informacija: duomenys; adresai; PK valdantys signalai. PK dalys su magistale sujungiamos interfeisais, turinčiais prievadus (Ports) – kanalus informacijai priimti ir perduoti. Kiekvienas prievadas turi savo adresą, kuriuo į jį kreipiamasi. Per interfeisus PK palaiko ryšį su išoriniais įrenginiais, pvz., spausdintuvu, modemu, tinklu. IBM tipo PK naudojami lygiagretusis „Centronics” ir nuoseklieji interfeisai RS232 bei RS422. Nuo 1997 m. pradėtas naudoti ypač greitas nuoseklusis interfeisas IEEE 1394 ir universalusis nuoseklusis interfeisas USB (Universal Serial Bus), prie kurio galima prijungti net 127 išorinius įrenginius. Valdikliai valdo jiems priklausnčias PK dalis. Su išore PK bendrauja per imformacijos įvedimo ir išvedimo įrenginius. Operatorius informaciją į kompiuterį įveda klaviatūra, iš disketės, disko, CD-ROM arba skeneriu skaitydamas dokumentus. PK operatorius valdo klaviatūra, sensoriniu ekranu, pelyte arba valdymo rutuliu. PK informacija operatoriui išveda į ekraną arba atspausdina popieriuje. PK su kitais kompiuteriais bendrauja per tinklo adapterį, modamą ar faksmodemą.

2. Procesorius

Praktiškai visą PK elektroninę dalį sudaro mikroschemos, todėl jo PP (pagrindinis procesorius) šnekamojoje kalboje yra vadinamas tiesiog mikroprocesoriumi. Šiuolaikiniame PK yra ne vienas mikroprocesorius, todėl, kad jų nepainiotume, pagrindinį mikroprocesorių ir toliau vadinsime PP. PP yra viena sudėtingiausių PK mikroschemų. Jis vykdo programą ir atlieka visas programoje nurodytas matematines bei logines operacijas. Visuose PP yra trys pagrindiniai įtaisai: Aritmetinis loginis įtaisas(jo angliška santrumpa ALU; jis atlieka aritmetines ir logines operacijas), registrai(kelių baitų talpos atmintys;juose saugomi į PP įvesti duomenys, skaičiavimo rezultatai; yra registrai tam tikroms operacijoms atlikti) ir valdymo įtaisas(suderina visų PP įtaisų darbą; jis valdo programos instrukcijos, paimtos iš PK atminties vykdymą). Visi PP įtaisai tarpusavyje yra sujungti vidinėmis duomenų ir adresų bei valdymo signalų magistralėmis. Duomenų magistrale abiem kryptimis cirkuliuoja duomenys ir adresai, o adresų magistrale- tik adresai iš PP į jo išorę. Valdymo signalai iš valdymo įtaiso siunčiami į visus PP įtaisus, į PP išorę bei priimami iš išorės. PP yra ir daugiau įtaisų: interfeisas sujungia PP su RAM, instrukcijos registras saugo iš RAM paimtą programos instrukciją, dekoderis instrukciją paverčia valdymo blokui suprantamais signalais, valdymo įtaisas valdo instrukcijos vykdymą, ALU, vykdydamas valdymo įtaiso komandas, atlieka veiksmus, registrai saugo ALU darbo tarpinius rezultatus. Nors PK plėtrai ir labai svarbi buvo 80386 procesorių šeima, tas PK, kurį naudojame šiandien, iš esmės prasidėjo nuo 80486 modelio 1989 – aisiais. „Windows 3.x” pakankamai neblogai veikė 80386 DX kompiuteriuose, kiek lėčiau, bet pakenčiamai 80386 SX, tačiau 486 šeimos procesoriai davė daug naujesnių technologijų ir gerokai didesnę darbo spartą. 486 procesoriuje pirmą kartą buvo panaudota pirmojo lygmens spartinančioji atmintis (8 Kb), įgalinusi mažesnį kreipimąsi į DA skaičių ir gerokai spartesnį darbą, nes spartinančioji atmintis buvo įdiegta tiesiog procesoriuje. 486 taip pat buvo pirmasis procesorius turėjęs veržlaus perdavimo (burst) režimą, kuris gerokai padidino bendravimo tarp DA ir procesoriaus spartą. 486 modelis buvo pirmasis x86 šeimos procesorius su instrukcijų konvejeriu ir todėl sparčiau apdorojo instrukcijas. Procesorius turėjo apie 1.25 mln. tranzistorių – beveik 5 kartus daugiau negu 80386. Papildomi
tranzistoriai buvo naudoti naujoms galimybėms diegti, slankaus kablelio operacijų posistemei ir pirmojo lygmens spartinančiajai atminčiai. 486DX buvo gaminamas 25, 33 ir 50 MHz versijų. Kaip ir 80386, 80486 turėjo DX ir SX versijas. Pigesnė SX versija buvo gaminama 16, 20, 25 ir 33 MHz, tačiau, išskyrus mažesnę spartą ir dar vieną svarbią ypatybę, ji praktiškai buvo tokia pat, kaip ir 486 DX. Ta svarbi ypatybė buvo matematinio koprocesoriaus nebuvimas. 1992 rudenį buvo išleista padvigubintų ciklų DX procesorių versija, pavadinta 80486DX2. Vėliau 1994 išleido 80486DX4, kuris veikė triguba DX ciklų sparta. Ir šiose sistemose bendravimas su kitais komponentais vyko magistralės dažniu ( 25 arba 33MHz ), tačiau vidinės procesoriaus operacijos galėjo vykti jau 75 arba 100 MHz. Šie procesoriai naudojo 3.3V įtampą, nes reikėjo sumažinti išskiriamos šilumos kiekį ( 5V DX2 procesoriai privalėjo turėti įrangą šilumai išsklaidyti). DX4 procesoriams dėl šios priežasties reikėjo specialių pagrindinių plokščių. Pentium yra sukurtas panaudojant naujus techninius sprendimus, kurie jį padarė dvigubai greitesnį už tuo pačiu dažniu veikiantį 486. Pentium turi 64, o ne 32 bitų duomenų magistralę; dvi spartinančiąsias atmintis – vieną duomenims, kitą instrukcijoms; įtaisą dviems instrukcijoms tuo pačiu metu apdoroti; daug greitesnį matematinį procesorių ir prognozavimo įtaisą. Platesnė vidinė duomenų magistralė paspartina duomenų perdavimą. PP turintis atskiras spartinančiąsias atmintis instrukcijoms ir duomenims, veikia greičiau, nes jis gali tuo pačiu metu imti ir duomenis, ir naujas instrukcijas. Tai ypač svarbu, nes visų Pentium vidinis dažnis yra didesnis už išorinį dažnį (pvz., 200 MHz Pentium išorinis dažnis 66 MHz). Pentium instrukcijas apdoroja konvejeriniu būdu, panašiai, kaip 486, tik dvi iš karto, todėl per vieną ciklą jis gali apdoroti ne vieną, o dvi instrukcijas. Prognozavimo įtaisas analizuoja instrukcijų seką ir dažniausiai teisingai nusprendžia, kurias instrukcijas apdoroti. Todėl PP greičiau veikia, ypač kai vykdomos pasikartojančios operacijos, nes nereikia laukti, kol iš RAM ateis informacija, kokią operaciją vykdyti. 1997 – aisiais „Intel” rinkai pateikė Pentium su MMX ( multimedia extention ), 57 papildomų instrukcijų rinkinio, skirto pagerinti daugiaterpes procesoriaus galimybes. Naujos instrukcijos remiasi lygiagretaus vykdymo principu ir naudoja technologiją, vadinamą „viena instrukcija, keli duomenys (VIKD)”. VIKD leidžia vienai instrukcijai tuo pat metu naudoti kelis duomenų rinkinius, vadinasi greičiau atlikti užduotis. Tai ne vienintelis Pentium MMX privalumas. Konvejeriai prailgėjo nuo 5 iki 6 etapų, abi pirmojo lygmens spartinančios atmintys buvo padidintos nuo 8 iki 16 Kb, taip pat pagerintas ir šakų spėjimas. Dar prieš metus kai pasirodė Pentium su MMX technologija, buvo pristatytas Pentium Pro procesorius. Pentium Pro konvejerio etapų skaičius buvo padidintas nuo 5 iki 14, pačių konvejerių buvo trys, o ne du, vadinasi, ir darbo sparta gerokai padidėjo. Dar daugiau, net keturi Pentium Pro procesoriai galėjo būti montuojami viename kompiuteryje ir dirbti kartu. Ankstesnės Pentium sistemos tegalėjo turėti du procesorius. Pentium Pro turėjo 5.5 mln. tranzistorių. Pentium II procesoriuje padvigubinta pirmojo lygmens spartinančioji atmintis iki 32 Kb ir vietoj Pentium Pro antro lygmens spartinančiosios atminties panaudojo didesnę 512 KB spartinančią atmintį, kurios magistralė veikia 0.5 Pentium II procesoriaus ciklų dažnio. Pentium III yra patobulintas Pentium II variantas, tačiau mes tikslių duomenų neskelbsime korporacijos saugumo sumetimais. Galime pasakyti tik tiek, kad vidinis dažnis yra didesnis.

3. Vidinė Atmintis

Šiuolaikiniuose personaliniuose kompiuteriuose yra skirtingų paskirčių vidinės atmintys: pastovioji atmintis (ROM), operatyvioji atmintis (RAM), spartinančioji atmintis (CACHE) ir vaizdo atmintis (vRAM). ROM ir RAM sudaro pagrindinę PK atmintį. Atmintys yra suskirstytos ląstelėmis, kuriose laikoma informacija. Kiekviena ląstelė turi savo adresą, kurį sudaro tam tikro ilgio dvejetainis kodas. Adresas nurodo konkrečią atminties ląstelę. Nuo adresų magistralės pločio priklauso jos valdomos atminties talpa. Adresai ir duomenys yra perduodami „žodžiais”. Adresai siunčiami tik viena kryptimi iš PP į atmintį, o duomenys – abiem kryptimis, nes PP iš atminties pasiima jam reikalingus duomenis ir įrašo į ją rezultatus. PP pirmiausia adresų magistrale siunčia adresą, kuris jame nurodytą atminties vietą padaro prieinama duomenims skaityti arba rašyti. Po to siunčiamas signalas, nurodantis, ar duomenys bus skaitomi, ar rašomi, ir duomenys perduodami duomenų magistrale. Atminties talpa ir sandara priklauso nuo PP tipo. Pagrindinė atmintis yra suskirstyta į: įprastinę (Conventional) atmintį (nuo 0 iki 640 Kbaitų; tai visuomet yra RAM), rezervuotąją (Reserved) atmintį (ją sudaro 384 Kbaitai likę iki 1 Mbaito; joje visuomet yra ROM ir RAM, 64 Kbaitų „EMS” langas, pro kurį PP gali kreiptis į papildomą atmintį, ir sistemos BIOS; kai pakanka operatyviosios atminties mikroschemų, PK darbui paspartinti informacija iš ROM yra perrašoma į RAM), papildomąją (EMS – Expanded Memory System) atmintį(ją sudaro daugiau nei 1 Mbaitas; ja speciali atminties
programa papildo PP tiesiogiai valdomą atmintį; su šia atmintim PP bendrauja per „EMS” langą”), viršutinę (HMA – High Memory Area) atmintį (ją sudaro paskutinieji 64 megabaito kilobaitai) ir išplėstąją (Extendet) atmintį(ją sudaro virš 1 Mbaito; ją PP valdo tiesiogiai). Fizinė atminties talpa priklauso nuo to, kokios talpos ir kiek atminties mikroschemų yra kompiuteryje. Nuo RAM talpos priklauso PK darbo greitis. Kai RAM pakanka, programai veikiant, PK retai kreipiasi į diskinį kaupiklį. Kai RAM yra per mažai, PK dažnai tenka kreiptis į diskinį kaupiklį, kuris veikia daug lėčiau. Dėl dažno kreipimosi į diskinį kaupiklį, labai lėtėja PK veikimas, kreipimosi į diskinį kaupiklį trukmė yra apie 6 – 8 kartus ilgesnis lyginant su kreipimosi į RAM. Reikalinga RAM talpa priklauso nuo to, su kokiomis programomis dirbate. Talpesnę RAM galima lanksčiau valdyti. Kreipiantis į atmintį puslapiais arba kitaip tariant „Ping pong” metodu, informacijos skaitymas ar rašymas vyksta žymiai greičiau. Kreipiantis „Ping pong” metodu, vienas paskui kitą einantys adresai nukreipiami skirtingoms RAM mikroschemoms. Taip sutaupome laiko ir visa atmintis veikia greičiau. Todėl atmintį turi sudaryti ne mažiau kaip dvi mikroschemų grupės– moduliai. Pvz.: 8 Mbaitų RAM, sudaryta iš 4 modulių po 2 Mbaitus gali būti greitesnė už RAM, susidedančią iš dviejų modulių po 4 Mbaitus. RAM įrašoma į mikroschemas DIP (Dual In Line Pin), jų rinkinius SIMM (Singl In Line Memory Module), turinčius 72 sudvejintus kontaktus, arba DIMM (Dual In Line Memory Module), turinčius 168 kontaktus. Jie būna 64, 256, 1000, 2000, 4000, 8000, 16000 ir t.t., Kbaitų talpos. SIMM moduliuose kontaktų, esančių abiejose plokštelės pusėse, poros yra sujungtos, o DIMM moduliuose jos nesujungtos, todėl tokio pat ilgio DIMM yra du kartus daugiau kontaktų, o kartu gali būti ir du kartus daugiau RAM mikroschemų. Informacijos perdavimą iš PP į DRAM ir atgal galima pagreitinti naudojant statinę operatyviąją atmintį SRAM (DRAM yra dinamiškai valdomos atminties mikroschemos) vadinama spartinančiąja atmintimi. Ji yra tarp pagrindinės RAM ir PP. Spartinančioji atmintis paspartina PP darbą, nes į ją iš pagrindinės RAM perrašoma dalis informacijos, kuri tuoj bus reikalinga. Tuomet PP beveik visą laiką bendrauja su daug greitesne spartinančia atmintimi ir PK veikia 15 – 20 % greičiau, bei mažiau informacijos cirkuliuoja PK magistrale. Spartinančioji atmintis yra vidinė, kai ji yra μP mikroschemoje, ir išorinė, kai yra šalia μP. Ar DIMM, ar SIMM modulio reikia jūsų kompiuteriui, sužinosite tik panagrinėję pagrindinę kompiuterio plokštę, bei joje esančias atinkamai tik DIMM ar tik SIMM jungtis. SIMM yra trumpesnė lyginant su DIMM jungtimi.

4. Disketiniai Kaupikliai

PK naudojami 5.25 ir 3.5 colių diskeliai. 5.25 colio disketės, esančios lanksčiame plastmasiniame voke, jau seniai nebenaudojamos. Pirmosios tokios disketės buvo pagamintos 1976 metais ir buvo vienpusės. Naujuose PK naudojamos tik 3.5 colio disketės ( SONY, 1981m.), įdėtos į uždarą standų plastmasinį voką. Jos yra kur kas patikimesnės, ilgaamžiškesnės, joms skirtas disketinis kaupiklis yra mažesnis, tačiau jų talpa ir informacijos perdavimo greitis nebetenkina vartotojo. Disketės paviršius yra lygus, padengtas trinčiai atspariu ferolaku. Kaupiklio galvutė juda tiesiai nuo disketės centro jos išorės link ir atvirkščiai. Informacija įrašoma į koncentrinius takelius, kurie yra suskirstyti į sektorius. Takelių ir sektorių skaičius priklauso nuo disketės kokybės, informacijos kodavimo būdo, naudojamo formato ir kaupiklio. Viename sektoriuje dažniausiai telpa 512 baitų duomenų. Pvz., 3.5 colio 1.44 Mbaito disketės kiekvienoje pusėje yra 80 takelių, sudarytų iš 18 sektorių. Sektoriaus takelyje telpa 512 baitų informacijos. Failas į disketę įrašomas fragmentais po 512 baitų į sektorių takelių atkarpas arba jų grupes, vadinamas cluster. Dirbant su diskete, failų fragmentai išsklaidyti po visą disketę. Dažniausiai cluster sudaro du gretimų sektorių fragmentai. Kaupiklio darbą pagreitina diskų optimizavimo programos (pvz., DOS programa „defrag.exe”), kurios išsklaidytus failo fragmentus perkelia vienas greta kito. Nuliniame disketės takelyje yra OS naudoti skirta informacija. Takelio nuliniame sektoriuje yra disketiniam kaupikliui normaliai veikti būtina informacija (Boot Area), kituose sektoriuose – failų išdėstymo disketėje lentelė (FAT – File Allocation Table). Ja naudodamasis kaupiklis randa reikiamą informaciją.

5. Prievadai

PK dalys su magistrale jungiamos interfeisais, turinčiais prievadus (Ports) – kanalus informacijai priimti ir perduoti. Duomenys, kuriais keičiasi kompiuteris ir prie jo prijungtas įtaisas, yra valdomi priskyrus jiems IRQ ir I/O adresus. Esant Išoriniams įtaisams adresai yra priskirti prievadui, prie kurio įtaisas prijungtas. IRQ (Interrupt Request) reiškia tūrio reikalavimą. PK yra 16 tūrių, sužymėtų nuo 0 iki 15 ir kiekvienam nuosekliam ar lygiagrečiam prievadui reikia savo IRQ. (Yra ir išimčių: paprastai COM1 ir COM3, taip pat COM2 ir COM4 prievadai dalijasi tais pačiais IRQ). Kiekvienam prievadui taip pat reikalingas ir nuoseklus įvesties/išvesties (I/O) adresas. Tai tarsi procesoriaus „pašto dėžutė”, į kurią siunčiami dar neapdoroti
Jei daugiau kaip vienas įtaisas sunaudoja tą patį IRQ ar I/O adresą, tai įrenginiai neveiks, arba kompiuteris gali „pakibti”. IRQ ir I/O priskyrimas yra labai svarbus.

5.1 Nuoseklieji Prievadai

Kompiuteriai gaminami su vienu ar dviem įmontuotais nuosekliaisiais Prievadais. Paprastai tai kitoje kompiuterio pusėje kiekvienam jų skirta devynių kojelių jungtys. Kiekvienas nuoseklusis prievadas priskiriamas vienam iš aštuonių galimų COM adresų(COM1, COM2 ir t.t.), kurie turi unikalius I/O adresus ir IRQ.

Nuosekliojo prievado parametrai

COM IRQ I/O adresas

COM1 IRQ4 3F8

COM2 IRQ3 2F8

COM3 IRQ4 3E8

COM4 IRQ31 2E8

COM5 IRQ41 3E0

COM6 IRQ31 2E0

COM7 IRQ41 338

COM8 IRQ31 238

Nuoseklusis prievadas perduoda informaciją po vieną bitą vienu metu, todėl jie lėtesni nei lygiagretusis prievadas. Nuosekliojo prievado sparta priklauso nuo UART lusto, kuris kompiuterio magistralėje lygiagrečiai parduodamus duomenis paverčia į vieno bito srauto, perduodamą prie nuosekliojo prievado prijungtu kabeliu. Beveik kiekvienas šiuolaikinis kompiuteris yra išleidžiamas su 16550 modelio UART kurio duomenų perdavimo sparta 115Kb/s ir to pakanka per nuoseklujį prievadą jungiamą įtaisą. Senesnieji UART 16450 ir 8250 tipai, bei naujesniųjų: galima padidinti spartą įsigyjant nuosekliojo prievado išplėtimo plokštę su 921 Kb/s spartos 16750 UART modeliu.5.2 Lygiagretieji prievadai

Lygiagretieji prievadai daugiausia žinomi kaip jungtys spausdintuvams, tačiau prie jų galima jungti ir kitus įtaisus, pavyzdžiui skenerius. Lygiagretieji prievadai žymimi LPT. Kompiuteris pats susieja su bet kuriuo surastu lygiagrečiuoju prievadu nuo LPT1 iki LPT3.

Standartiniai lygiagrečiųjų prievadų parametrai

LPT

LPT1

LPT2

LPT3 IRQ

IRQ7

IRQ7

IRQ5 I/O

3BC

378

278

Jie yra našesni nei nuoseklieji prievadai, nes vienu metu gali perduoti aštuonis informacijos bitus nuo 40KM iki 1MD per sekundę sparta. Dauguma kompiuterių gaminami su vienu lugiagrečiuoju prievadu, 25 skylučių jungtimi užpakalinėje kompiuterio pusėje. Norint Įdiegti antrą prievadą reikia įsigyti I/O plokštę, kuri dedama į išplėtimo jungtis. Lygiagretieji prievadai būna 4 tipų: vienkrypčiai, dvikrypčiai, EPP ir ECP. Vienkrypčiai prievadai dar yra vadinami SP. Tai patys paprasčiausi ir lėčiausi lygiagretieji prievadai. Duomenys perduodami 40-50 Kb/s sparta tik viena kryptimi- iš kompiuterio į spausdintuvą ar kitą įrenginį. Dvikrypčiai perdavimo sparta 100 – 300 Kb/s. Informacija perduodama abiem kriptymis, kad kompiuteris „žinotų“ įtaiso būklę. EPP yra spartesnis lygiagretusis prievadas sukurtas įrenginiams dirbantiems didele sparta. Tai gali būti išoriniai diskiniai kaupikliai ar tinklo suderintuvai (adapteriai). EPP veikia nuo 400Kb/s iki 1Mb/s sparta. Gali būti EPP 1.7 arba 1.9. ECP yra didesnių galimybių prievadas skirtas tiek greitai perduoti duomenis, tiek palaikyti ryšį tarp kompiuterio ir išorinių įrenginių. Pvz. Išorinių kaupiklių ar tinklo adapterių.

6. Specialiosios vaizdo plokštės

Trimačio vaizdo (3D) spartintuvai (akseleratoria)– tai kompiuterio aparatinės priemonės, pagreitinančios erdvinių objektų atvaizdavimą plokščiajame ekrane. Juose vartojami grafiniai procesoriai prisiima didžiąją dalį darbo, susijusio su 3D koordinačių (plotis/aukštis/gylis) konvertavimu į 2D koordinates (plotis/aukštis), objektų paviršių „užpaišymu” bei kitomis operacijomis. Tokiu būdu ne tik žymiai pagreitėja trimetės grafikos pateikimo greitis, bet ir mažiau apkraunamas kompiuterio procesorius (CPU), kuris tuo metu gali atlikti kitas užduotis. Nei viena kompiuterijos šaka nesivysto taip greitai, kaip yra tobulinami grafiniai akseleratoriai. Jei per pastaruosius dvejus metus mikroprocesorių našumas išaugo 2- 3 kartus, tai grafinių adapterių greitis išaugo dešimteriopai. Bene pagrindinė 3D akseleratorių poreikį sukėlusi priežastis yra nepaprastai išaugęs trimatę aplinką vaizduojančių kompiuterinių žaidimų. Be „rimto” trimačio akseleratoriaus tokie žaidimai praranda didesnę pusę žavesio: vaizdas trukčioja, daiktų kontūrai dantyti, kai kurių vaizdo detalių iš viso nesimato.6.1 Ploteriai

Tai didelio formato spausdintuvai (nuo A4 iki A0). Jie gali būti spalvoti ir nespalvoti. Ploteriai skiriasi taškų skaičiumi colyje. Gali būti 300/600 taškų viename. Kai kurie ploteriai turi operatyviąją atmintį, kuri yra įvairi 8Mb, 20Mb. Yra ploterių kurie turi kietą diską iki 2Gb. Praktiškai jie naudojami įvairaus dydžio plakatams, žemėlapiams spausdinti.

6.2 ATI TV tiuneris

Jis naudingas tiems, kas turi kabelinės televizijos įvadą, nuosavą palydovinės televizijos imtuvą, videokamerą, videomagnetofoną. Tai puikus įrankis prezentacijoms bei kompiuterių reklamai: įspūdingi „multimedia” efektai už prieinamą kainą. Dar viena panaudojimo sritis – video įrašų analizavimas. ATI TV tiuneris gali padidinti bet kurią judančio videovaizdo sritį; atskirus kadrus galima įrašyti į diską, atspausdinti. Turint pakankamai greitą kompiuterį, galima įrašyti judantį vaizdą pakankamai didele raiška ir redaguoti videomedžiagą specialiomis programomis.

7. Garso plokštės, akustinės sistemos

Garso plokštė yra daugiafunkcinis įtaisas, atkuriantis skaitmeninių garso įrašų ir MIDI failus, sumaišantis kelių šaltinių signalus, sintezuojantis
įvairius garso efektus (pavyzdžiui, daugiabalsiškumą, erdvinį garsą), stiprinantis analoginį signalą bei keičiantis jo dažnines savybes, analoginį signalą paverčiantis skaitmeniniu ir atvirkščiai. Garso plokštę taip pat galima naudoti telefono ryšiui per Internetą. Garso plokštė dažniausiai turi stereofoninius įėjimus mikrofonui ir linijai prijungti, taip pat stereofoninius išėjimus garsiakalbiams ir išoriniam stiprintuvui prijungti. Viena pirmųjų garso plokščių kūrėjų buvo firma Creative Labs. Jos sugalvotas garso plokščių pavadinimas „Sound Blaster” labai paplito. Šios firmos plokštės yra vienos iš geriausių tarp multimedijai skirtų garso plokščių. Taip pat paplito firmų Adlib ir Roland plokštės. Dauguma multimedijai skirtos produkcijos yra pritaikyta šių firmų plokštėms, todėl pirkti reikia tik su jomis suderinamą garso plokštę, kuri jas imituoja aparatūriškai arba programiškai. Įvairių firmų plokštės gerokai skiriasi savo funkcinėmis galimybėmis, garso kokybe ir kaina. Su CD-ROM kaupikliu garso plokštė jungiama per specialų interfeisą. Įvairių firmų kaupiklių interfeisai yra nevienodi, todėl gaminamos garso plokštės yra suderinamos su kelių firmų CD-ROM kaupiklių interfeisais. Garsai yra įrašomi į įvairių formatų failus. Sintezuojami garsai dažniausiai įrašomi į firmos Microsoft standartizuotus MIDI formato (*.mid) failus, o iš garso šaltinio (pvz., magnetofono) įrašomi garsai į WAVE formato (*.wav) failus. MIDI failuose yra įrašomas ne garsas, o duomenys apie garso šaltinį, natų reikšmės ir jų ilgiai, garsumas, todėl jie užima palyginti nedaug vietos. WAVE failuose šaltinio garsas įrašomas skaitmenine forma (diskretizuotas ir kvantuotas). Tokios pat trukmės muzikinis Wave failas užima šimtus kartų daugiau vietos negu MIDI failas.

Akustinėmis sistemomis galime vadinti kolonėles, ausines, mikrofonus, sintezatorių ir kt. įrenginius, pro kuriuos įvedamas ar išvedamas garsas. Akustinės sistemos gali būti pasyvinės ir aktyvinės. Pasyvine sistema gali būti kolonėlė, kuri neturi savo stiprintuvų. Garso plokščių išėjimo signalo galia yra maža, jos pakanka ausinėms ir mažiems garsintuvams. Norint stipresnio garso, reikia įsigyti akustinę sistemą su stiprintuvais. Sistemą pasirinkti reikia labai atidžiai, nes būtent ji elektrinį signalą paverčia akustinėmis bangomis – garsu. Stiprintuvas iš garso plokštės paimtą garsą sustiprina ir paduoda į garsiakalbį. Skaitmeniniams įrašams atkurti (pvz., *.wav rinkmenoms) garso plokštėje yra skaitmeninis analoginis keitiklis (skaitmeninį signalą paverčiantis analoginiu) ir stereofoninio garso signalo stiprintuvas. Atkuriamo garso signalo kokybė priklauso nuo įrašo, keitiklio ir stiprintuvo kokybės. Jie turėtų vienodai perduoti signalus, kurių dažnis yra nuo 20 Hz iki 20 kHz, t.y. signalus, į kuriuos reaguoja žmogaus klausa. Tačiau dažniausiai dažnio diapazonas yra nuo 50 Hz iki 15 kHz. Perkant ausines reikėtų atsižvelgti į tuos pačius parametrus kaip ir kolonėlių, tačiau dar reikėtų atkreipti dėmesį ir į ausinių patogumą. Mikrofono parametrai yra jautrumas, kuris matuojamas decibelais ir dažnio juosta. Dažnio juosta parodo, kokius žemiausius ir aukščiausius garsus priima mikrofonas. Mano paminėtos akustinės sistemos su tokiais parametrais tinka tik buičiai. Profesionalams reikėtų normalių mikrofonų su savo stiprintuvu, triukšmo slopinimo sistema ir kt.

8. Informacijos įvedimo priemonės

Dauguma šiuolaikinių informacijos įvedimo priemonių yra „intelektualios”’,nes jos turi atmintį ir yra lanksčiai valdomos. Jų yra labai daug ir įvairių.Klaviatūra, pelytę turi dauguma PK. Kitos naudojamos tik specialios paskirties sistemose, pavyzdžiui, vaizdo kameros – vizualinės informacijos apdorojimo sistemose.Visos jos su PK yra sujungiamos arba standartiniais lygiagrečiuoju ir nuosekliuoju interfeisais, arba specialiomis plokštėmis, įstatomomis į PK išplėtimo jungtis, ir yra valdomos specialios programinės įrangos.

8.1 Klaviatūra

Klaviatūra operatorius įveda informaciją į PK ir jį valdo. Klaviatūros skiriasi klavišų skaičiumi, jų išsidėstymu, „intelektualumu” ir ertgonomiškumu. Labiausiai paplito AT tipo klaviatūra turinti 102 klavišus.Dabar gaminamos klaviatūros,turinčios 105 klavišus,trys iš kurių skirti „Windows 95” valdyti. XT tipo kompiuteriu klaviatūroje buvo 92 klavišai. Nešiojamųjų PK klaviatūros būna mažesnės. Klaviatūros klavišai yra sugrupuoti pagal paskirtį. Didžiausią grupę sudaro spausdinimo klavišai. Dar yra funkciniai klavišai, žymimi F1, F2, …, taip pat skaičių įvedimo, žymeklio ir PK valdymo klavišai. Klavišų išdėstymas bei jų simboliai įvairiose šalyse yra skirtingi. Pavyzdžiui, angliška klaviatūra vadinama “qwerty”, o prancūziška – “azerty”, nes pirmoji prasideda raidėmis „qw”, o antroji „az”. Naujose klaviatūrose yra „Windows 95” skirti klavišai.

8.2 Pieštukas

Šviesos pieštukas turi reaguoti į silpną ekrano švytėjimą, atsirandantį prabėgant elektronų spinduliui, nes vaizdas piešiamas tamsiame ekrane. Pieštuko skiriamoji geba turi atitikti ekrano skiriamąją gebą, todėl jame yra optinė sistema. Dirbant pieštukas priglaudžmas prie ekrano. Stiprintuvas sustiprintas fotoelemento signalas per nuoseklų
perduodamas kompiuteriui ir įrašomas į atitinkamą vaizdo atminties (vRAM) ląstelę. Pieštuke yra valdymo mygtukas, kuriuo jis įjungiamas arba išjungiamas. Pieštuką valdo speciali programa. Nuo jos priklauso pieštuko atliekamos funkcijos. Vaizdas PK displėjuje gaunamas „perkialiant” jį iš vRAM į ekraną. Skleidimas ekrane ir atmintyje yra sinchronizuotas, todėl pieštuko išėjimo impulsas, atsirandantis prabėgant po juo elektronų spinduliu, pasiunčiamas į atminties ląstelę, atitinkančią pieštuku nurodytą ekrano tašką. Priklausomai nuo to, ar pieštukas „piešia”, „trina” vaizdą ekrane, į atmintį bus įrašytas 1 arba 0, kartu atitinkamai ekrane atsiras baltas arba juodas taškas. Pieštukas pasižymi gera skiriamąja geba, tačiau ilgesnis darbas, pakėlus ranką prie vertikalaus ekrano, vargina operatorių.

8.3 Pelytė

Ją sukūrė firma XEROX 1970 m. Stumdant pelytę kilimėlio ar specialaus padėklo (apie 20×25 cm) paviršiumi, valdomas žymeklis displėjaus ekrane. Pelytės klavišais perduopdamos komandos kompiuteriui. Dauguma pelyčių turi du arba tris klavišus. Paprastai kairysis klavišas vykdo PK valdymo klavišų, pavyzdžiui, ENTER (RETURN), ESC, funkcijas. Dešiniuoju pelytės klavišu, dirbant su naujomis programomis, galima iškviesti specializuotą komandų kortelę. Vidurinis klavišas vartojamas retai, jo funkcijos priklauso nuo konkrečios programos. Pelyte ypač patogu naudotis, dirbant su grafinėmis programomis ir programomis, kurių meniu valdomas žymekliu. Dažną pelytę, programiškai imituojant klaviatūros klavišus, galima pritaikyti darbui su programomis, nesugebančiomis jos valdyti. Pelytė yra nedidelė, patogiai apimama ranka. Pelytės korpuse yra rutulys, kuris, ją stumdant, rieda kilimėlio paviršiumi ir suka vienas kitam statmenus ritinėlius, prie kurių ašelių yra pritvirtinti plyšėti diskeliai. Vienoje diskelio pusėje yra spinduoliai, o kitoje – fotoelementai. Stumdant pelytę pirmyn ar atgal, sukasi vienas diskelių, o stumdant į kairę ar į dešinę, – kitas. Judant pelytei įstržai, sukasi abu diskeliai. Pagal fotoelementų signalus nustatoma pelytės judėjimo kryptis, greitis ir nueitas atstumas. Aprašytoji optinė mechaninė pelytės konstrukcija dabar yra labiausiai paplitusi. Gaminamos ir panašiai veikiančios mechaninės pelytės. Jos pigios, tačiau trumpaamžės. Yra pelyčių, neturinčių judamų dalių. Jos stumdomos ant specialaus languoto padėklo ir reguoja į nuo padėklo linijų atsispindėjusios šviesos pokytį. Tokios pelytės labai patikimos, bet jautrios padėklų defektams. Pelytėje yra valdiklis, kuris iš mechanizmo gaunamus signalus suderina su PK interfeisu. Pelyčių skiriamoji geba kinta nuo 300 iki 700 taškų colyje (120 – 180 taškų centimetre). Kai ji didesnė, pelytei pakanka mažesnio ploto, bet judesiai turi būti tikslesni. Skiriamąją gebą galima keisti programiškai. Pelytės prie PK dažniausiai jungiamos kabeliu per nuosekliojo interfeiso RS 232 jungtis DB/8 (8 kontaktai) ir DB/25 (25 kontaktai), o kai kurios – per 6 kontaktų mini DIN jungtį. Yra pelyčių be kabelio. Jos turi infraraudonųjų spindulių arba žemojo dažnio radijo bangų siųstuvus. Imtuvas yra sujungiamas su PK. Infraraudonųjų spindulių pelytę reikia visą laiką laikyti atgręžtą į PK, niekas jai neturi užstoti PK. Pelyčių kabeliai ir siųstuvai leidžia pelytei per 1 – 2 m nutolti nuo PK. Norint, kad pelytė normaliai veiktų su IBM tipo PK, reikia, kad ji būtų suderinama su firmos MICROSOFT pelyte. Tai priklauso nuo pelytės valdymo programos (Driver). Ne visos pelytės, ypač pigios, yra patikimos. Pelytę reikėtų stumdyti ant specialaus kilimėlio, kuris turėtų būti elastingas, švelnus, netepantis, kad negadintų pelytės rutuliuko, ir gerai sukibti su stalo paviršiumi, kad stumdant pelytę neslankiotų. Kai žymeklis ekrane nenoriai seka pelytės judesį, išimkite pelytės rutulį ir jį nuvalykite spiritu. Yra specialių programų pelytės galimybėms padidinti.

8.4 Sensoriniai ekranai

Sensorinis ekranas reaguoja į prisilietimus specialiu pieštuku arba net pirštu, todėl PK galima valdyti tiesiog per ekrane matomą meniu arba rašyti jame komandas. Naudojami keli būdai pieštuko padėčiai sensoriniame ekrane nustatyti: elektromagnetinis, jau aprašytas aiškinant grafinę lentą; ultragarsinis, kai ekrano paviršiumi skleidžiamos aukštojo dažnio akustinės bangos, kurių iškraipymai, paspaudus pieštuku tam tikrą ekrano vietą, panaudojami pieštuko koordinatėms ir spaudimo jėgai nustatyti; srovių matavimo, kai srovių, tekančių per ekrano kampus, nevienodumas panaudojamas pieštuko koordinatei nustatyti. Srovės šaltinis – pieštukas gali būti kabeliu sujungtas su PK. Tada priglaudus jį prie laidaus ekrano, per ekrano kontaktus, esančius arčiau pieštuko, prateka didesnė srovė. Panašus rezultatas gaunamas ir naudojant su PK nesujungtą pieštuką; spaudžiant jį prie ekrano, sumažėja varža tarp dviejų laidžių ekrano sluoksnių ir toje vietoje prateka srovė. Šiuolaikinį pirštu valdomą sensorinį displėjaus ekraną sudaro skaidri daugiasluoksnė danga (detektorius), valdiklis ir valdymo programa. Ekrną dengia labai plonas skaidrus, trapus, laidus indžio oksido ir alavo sluoksnis, virš kurio yra apsauginis labai plono stiklo sluoksnis. Į laidžiojo sluoksnio kampus valdiklis paduoda kintamąją įtampą ir
matuoja per juos tekančią srovę. Palietus ekraną pirštu, per kontaktus, esančius arčiau lietimosi taško, prateka šiek tiek didesnė srovė. Pagal srovių nesimetriškumą valdiklis apskaičiuoja lietimo taško koordinates ir perduoda jas kompiuteriui. Tokie ekranai patogūs ne tik dirbant su klaviatūros neturinčiais nešiojamaisiais ar kišeniniais PK, bet ir įvairiose viešose informacijos sistemose. Pavyzdžiui, keleivis aerouoste, priėjęs prie tokio ekrano ir palietęs atitinkamus užrašus, gali labai paprastai jį dominančią informaciją. Tai daug patogiau negu naudotis klaviatūra.

9. Išvedimo sistemos įrenginiai

Išvesties įrenginių paskirtis – apdorotą informaciją išvesti iš kompiuterio sisteminio bloko. Displėjuje gali būti matoma ir įvedama informacija. Tai padeda ją kontroliuoti, taisyti, bet neturi jokios įtakos jos išvedimui. Prie išvesties įrenginių priskiriami displėjai, specialieji projektoriai, spausdintuvai, braižytuvai, garsiakalbiai (juos ypač naudoja žmonės, kurių sutrikusi rega) ir kt. Displėjus turi beveik visi kompiuteriai. Jų paskirtis – išvesti grafinę ir tekstinę informaciją. Pagal konstrukciją displėjai skirstomi į kineskopinius (taškinius, CRT) ir plokščiuosius (vektorinius, LTQ). Plokštieji dėl savo mažų matmenų plačiau naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau vaizdo kokybe ir didesne kaina nusileidžia kineskopiniams. Šiuo metu daugiausiai naudojamų kineskopinių displėjų parametrus pateikiu lentelėje. Vaizdo kokybė displėjaus ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičius ekrane), spalvingumo, kadrų dažnio, dažnių juostos. Dauguma displėjų patys prisiderina prie personalinio kompiuterio atvaizdavimo standarto. Personalinio kompiuterio displėjuose, kaip ir televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis taškas, bėgdamas per ekraną. Elektroniniame vamzdyje tašką kuria elektronų spindulys, žadindamas ekrano vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Nuo spindulio intensyvumo priklauso vaizdą sudarančių taškų šviesumas. Vaizdą taškas pradeda piešti iš kairiojo viršutinio ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, po truputėlį leisdamasis žemyn. Paskui staigiai grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę. Taip eilutė po eilutės jis piešia vaizdą iki ekrano apačios, o ją pasiekęs baigia piešti kadrą ir vėl pradeda naują. Displėjuje tuo pačiu metu galima matyti tik grafinį arba tekstinį vaizdą. Kišeniniams ir nešiojamiems personaliniams kompiuteriams naudojami plokštieji nespalvoti ir spalvoti, daugiausia skystųjų kristalų, ekranai. Skystųjų kristalų ekranai vartoja mažiausiai energijos, yra lengvi ir pigūs. Didžiausi jų trūkumai – inertiškumas ir prastesnis skaitomumas – sėkmingai šalinami. Taip pat yra ir plazminiai ekranai. Juose daugiausiai naudojamos neono dujos arba argono ir neono dujų mišinys, todėl jie švyti rausvai oranžine spalva. Displėjaus ekrano dydis (įstrižainė) matuojama coliais. Paprasčiausių kineskopinių displėjų ekranai būna 14 colių. Leidyboje ir kitur, kur reikia dirbti su smulkiais objektais, naudojami ir didesnės įstrižainės ekranai (15, 16 ar 17 colių). Norint sumažinti akims daroma poveikį, senesniems displėjams buvo gaminami specialus filtrai. Personaliniu kompiuteriu galima įvairiai apdoroti vaizdus, pavyzdžiui: retušuoti, padidinti kontrastą, pakeisti vaizdo spalvas ir elementus, deformuoti ir transformuoti vaizdą, maišyti televizinį ir personalinio kompiuterio sukurtą vaizdą ir t.t. norint vaizdą į personalinį kompiuterį įvesti iš vaizdo magnetofono, TV imtuvo arba personaliniame kompiuteryje sukurtą vaizdą įrašyti į vaizdo juostą ar stebėti televizoriaus ekrane, reikia įsigyti specialias plokštes, suderinančias personalinį kompiuterį ir televizinio vaizdo standartus. Vaizdo plokštes galima suskirstyti į keturias grupes: plokštės televiziniam kadrui arba vaizdui įvesti į kompiuterį, plokštės kompiuterio vaizdui paversti televiziniu vaizdu, plokštės televiziniam ir kompiuterio generuojamiems vaizdams įterpti vieniems į kitus ir plokštės MPEG metodu užkoduotiems animaciniams vaizdams atkurti. Yra plokščių, atliekančių visas minėtas operacijas realiu laiku, t.y. apdorojančių 25 – 30 kadrų per sekundę. Kai kurios vaizdo plokštės turi stereofoninius garso įėjimus, su jomis labai patogu įgarsinti sukurtus vaizdinius siužetus. Yra plokščių,skirtų įvesti pavieniams kadrams bei jiems paversti kompiuterio standarto vaizdu, ir plokščių, sugebančių įvesti į kompiuterį televizinį vaizdą realiu laiku. Spausdintuvas kompiuterio darbui nebūtinas, tačiau be jo neįmanoma apsieiti, norint atspausdinti dokumentą. Šiandien žmonės labiau pasitiki popieriniu dokumentu nei galimybe perskaityti jį ekrane. Kompiuteriniai spausdintuvai spausdina tekstą, specialius grafinius simbolius ir grafinius vaizdus. Teksto ir grafinių simbolių spausdinimą kompiuteris valdo, siųsdamas spausdintuvui ne simbolio formos aprašymą, o ASCII simbolių lentelės kodus. Spausdintuvai skirstomi į dvi stambias grupes: kontaktinius (tiesioginio veikimo) ir bekontakčius (netiesioginio veikimo). Prie kontaktinių spausdintuvų priskiriami plaktukiniai ir adatiniai, prie bekontakčių – rašaliniai ir lazeriniai. Kontaktiniuose spausdintuvuose taikomas mechaninis
spausdinimo principas, t.y. tam tikras mechanizmas per dažančią juostelę susiliečia su popieriumi ir palieka jame pėdsaką. Plaktukinio spausdintuvo mechanizmą sudaro raidžių pavidalo plaktukėlių rinkinys. Smūgiuodamas į popierių, plaktukėlis palieka jame kokybišką raidės atspaudą, tačiau norint pakeisti šriftą, reikia keisti ir visą raidžių rinkinį. Plaktukiniu spausdintuvu negalima spausdinti grafinių vaizdų. Dėl šių priežasčių jis naudojamas retai. Adatiniai spausdintuvai Lietuvoje dar gana paplitę. Jie skiriasi adatėlių skaičiumi galvutėje, spausdinimo kokybe ir greičiu. Adatėlės galvutėje yra išdėstytos vertikaliai vienu ar keliais stulpeliais. Adatėles valdo atskiri elektromagnetai. Tarp galvutės ir popieriaus yra dažais įmirkyta juostelė. Adatėlės smūgiu dažai yra perkeliami ant popieriaus. Vaizdas sudaromas iš taškų. Vaizdo kokybė priklauso nuo taškų tankio. Tekstas spausdinamas dviem režimais – juodraščio (Draft) ir švarraščio (LQ ar NLQ). Dažniausiai adatinis spausdintuvas turi atmintį, kurioje aprašyta, kokius veiksmus turi atlikti adata, suformuodama vieną ar kitą simbolį. Kontaktinių spausdintuvų trūkimai – lėtas spausdinimas, triukšmas, žema spausdinimo kokybė. Tačiau palyginus su bekontakčiais, jie yra pakankamai pigūs. Bekontakčių spausdintuvų mechanizmas tiesiogiai nesiliečia su popieriumi. Rašaliniai spausdintuvai dirba tyliai, nes spausdina taškais purkšdami specialų rašalą ir neliečia popieriaus. Jie spausdina geriau, o kainuoja panašiai kaip ir adatiniai. Tačiau palyginti brangus yra rašalas. Kiekvienos spalvos rašalui purkšti yra keli stulpeliu išdėstyti elektrinio signalo valdomi purkštukai. Purkštukai yra miniatiūriniai, plika akimi sunkiai įžiūrimos. Spausdintuvams naudojamas skystasis arba plastiškasis rašalas. Skystasis rašalas purškiamas tolydžiai arba impulsais. Rašalinių spausdintuvų skiriamoji geba yra iki 720*720 taškų colyje, spausdinimo greitis 3 – 5 nespalvoti puslapiai per minutę, RAM – nuo 32 iki 512 Kbaitų. Spalvotai spausdinama maždaug penkis kartus lėčiau. Terminį spausdintuvą sudaro trys pagrindiniai elementai: terminė galvutė, speciali juostelė ir popierius. Terminė galvutė susideda iš šiluminių elementų, kurie, atėjus signalui, yra įkaitinami. Šie spausdintuvai ne brangesni už adatinius, spausdina tyliai ir gerai, tačiau jiems reikia specialaus popieriaus arba specialios vienkartinės juostelės, todėl jų eksploatacija taip pat gerokai brangesnė negu adatinių. Lazerinių spausdintuvų, kaip ir dokumentų dauginimo technikos, veikimo principas pagrįstas lazerinio įrenginio (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno elektrostatinį dokumento atvaizdą. Lazerinis spausdintuvas spausdina visą puslapį iš karto, kaip kopijavimo aparatas. Veikimo principas. Pirmiausiai specialus skustuvas nuvalo būgno paviršių. Paskui paviršius teigiamai jonizuojamas elektriniu išlydžiu. Lazerio spindulys, moduliuotas įrašoma informacija, daugiabriauniu veidrodžiu yra skleidžiamas eilutėmis besisukančio būgno paviršiuje. Jis invertuoja paviršinius krūvius ir padaro juos neigiamus. Šitaip gaunamas elektrostatinis spausdinimo atvaizdas. Vaizdas išryškinamas teigiamą krūvį turinčias dažų milteliais, kurie prilimpa neigiamai įelektrintuose būgno paviršiaus taškuose. Paskui dažai perkeliami ant neigiamai įelektrintų popieriaus lapų. Dažnai popieriuje užfiksuojami jį kaitinant. Lazeriniai spausdintuvai turi turėti talpią operatyviąją atmintį. Lazerinis spausdintuvas, kaip ir kiti, veikia dviem režimais. Bekontakčių spausdintuvų privalumai – labai gera kokybė, galimybė greitai spausdinti (iki 20 puslapių per minutę), tačiau kainuoja jie dažnai brangiau nei pats kompiuteris. Todėl bekontakčiai spausdintuvai paprastai naudojami ten, kur reikia aukštos kokybės, pavyzdžiui, leidybinėse sistemose. Braižytuvai. Braižytuvai pagal brėžinio formatą skirstomi į tris grupes: mažo formato (A ir B ANSI standarto formatai), vidutinio formato (C ir D formatai) ir didelio formato (E formatas). Pagal piešimo būdą skiriami vektoriniai ir rastriniai braižytuvai. Vektoriniai braižytuvai yra pieštukiniai. Imituodami braižytoją, jie braižo linijomis vienu ar keliais skirtingų spalvų pieštukais. Rastriniai braižytuvai veikia panašiai kaip spausdintuvai. Jie būna elektrostatiniai, terminiai, rašaliniai, adatiniai. Šie braižytuvai dažniausiai būna lygiagretūs, t.y. jie neturi judamosios spausdinimo galvutės ir spausdina iš karto visame dokumento plotyje. Seniausi ir plačiausiai naudojami yra pieštukiniai braižytuvai. Kai kuriuose jų popierius ir pieštukai juda statmenai vienas kitam. Kituose popierius klojamas ant braižymo stalo ir juda tik pieštukas. Pieštukiniai braižytuvai yra universalūs, nelabai brangūs, tinka ir mažų, ir didelių formatų dokumentams, tačiau palyginti lėtai veikia.

10. Modemai, telefaksai, PK tinklai

Modemas reiškia moduliatorių ir demoduliatorių, modemas moduliuoja ir demoduliuoja signalus ir suderina PK su ryšio linija, valdo informacijos perdavimą. Modemą sudaro nuosekliosios sąsajos valdiklis, moduliatorius demoduliatorius, ROM (pastovioji atmintinė „read only memory”), įėjimo bei išėjimo filtrai. Per nuosekliąją sąsają PK sujungiamas su modemu. Prieš siųsdamas
telefono linija moduliatorius suderina signalą su ROM saugomu duomenų perdavimo protokolu. Priimant signala viskas vyksta atvirkščiai. Filtras slopina parazitinius signalus.PK dažniausiai naudojami asinchroniniai modemai. Jie informaciją perduoda baitais (žodžiais, simboliais). Kiekvienas žodis prasideda START ir baigiasi STOP baitais, nurodančiais žodžio pradžią ir pabaigą. Septyni bitai skirti duomenims perduoti, o aštuntasis- kontrolinis, perdavimo teisingumui patikrinti. Kad siųstuvas ir imtuvas vienas kitą suprastų, reikia laikytis tam tikro duomenų perdavimo protokolo. Modemui suderinti su informacijos imtuvu dažniausiai (IBM tipo PK) naudojama nuoseklioji asinchroninė sąsaja RS232. sinchroninis perdavimas esti spartesnis ir patikimesnis, tačiau gerokai brangesnis, todėl PK modemuose retai naudojamas. Seniausias 300 bitų/s modemas buvo labai lėtas. Vėliau atsirado greitesni 2400, 4800, 9600, 14400, 28800, 36600bitų/s modemai. Dabar populiariausi 56000bitų/s modemai. Naujausi ir sparčiausi modemai yra V.90 standarto. tokie modemai 56Kbitų/s sparta gali priimti informaciją tik iš skaitmeninių linijų, kitaip jie dirba kaip V.34 standarto 36Kbitų/s modem,ai.siųsdami informaciją jie visada dirba kaip V.34 tipo modemai. V.90 standartas yra paskutinis analoginių modemų, dirbančių įprastinėmis telefono linijomis, nes jis išnaudoja visas šių linijų galimybes. Duomenų spartai padidinti modemuose yra įranga duomenims suglaudinti (V.42bis; MNP5 protokolai). Kai siunčiami ilgi ir nesuglaudinti failai modemas keletą kartų (teoriškai 8, o praktiškai 2,5 karto) sumažina perduodamų bitų skaičių ir tiek pat sutrumpina duomenų perdavimą iš kompiuterio. Todėl įdiegiant duomenis glaudinantį modemą, reikia domenų perdavimą iš kompiuterio į modemą padaryti 4 kartus didesnį už didžiausią modemo duomenų siuntimo spartą, šiuolaikiniam modemui tai būtų 115200bitų/s, nes sparčiau duomenų perduoti neleidžia WINDOWS tvarkyklė comm.drv. Modemas dirba valdymo ir ryšio režimais. Valdymo režimu nustatomi jo parametrai ir valdymo komandos. Yra ir žymiai spartesnių modemų kurie dirba kabelinės televizijos ryšio kanalais (cable modems). Kabelinės televizijos įranga vienakryptė nes ji skirta tik signalui priimti, todėl daugelis kabelinių modemų yra asimetriški, tačiau tai nėra trūkumas, nes daugelis vartotojų labiau suinteresuoti duomenis priimti, nei pasiųsti. Kabelinėj televizijoj naudojamas 6MHz pločio kanalas, todėl modemas pasiekia 10-30Mbitų/s spartą duomenims gauti. O duomenis siunčia žymiai siauresniu kanalu, arba telefono linija. Kabeliniai modemai lėtai plinta, nes yra sudėtingesni ir brangesni, o be to interneto linijos yra perkrautos, kad net nepajėgia perduoti informacijos kabeliniams modemams. Norint keistis dideliais informacijos kiekiais (pav.:rengti videokonferencijas)galima per specialų adapterį, jungiantis per ISDN (Integrated Services Didital Network) tinklą. Individualiems vartotojams skirta ISDN-30 tinklo versija. Ji turi 30 kanalų duomenims perduoti, jie yra 64kbitų/s, ir viena 16kbitų/s spartos kanalą valdymui. Šiuos kanalus sujungus duomenis galima perduoti 1,92mbitų/s greičiu.

Telefaksais perduodamos dokumentų kopijos. Telefaksas susideda iš siųstuvo, kuriame yra skeneris ir moduliatorius, bei imtuvo turinčio demoduliatorių ir spausdintuvą. Telefaksas yra autonominis prietaisas, tačiau jo f-jas gali atlikti ir PK, turintis faksmodemą (visi šiuolaikiniai modemai gali priimti ir siųsti faksogramas),skenerį ir spausdintuvą. Telefaksai būna analoginiai ir skaitmeniniai.

Kompiuteriniu tinklu vadiname informacijos perdavimo sistemą, kuri tarpusavyje jungia terminalus bei autonomiškai funkcionuojančius PK. Jei tinklas jungia įrenginius esančius netoli vienas kito, tai jis vadinamas vietiniu tinklu. Yra regioniniai, valstybiniai ir pasauliniai tinklai. Savo sandara jie panašūs, tik skiriasi sujungiamų įrenginių skaičiumi, atstumais tarp jų bei techninėmis charakteristikomis. Nedideli- vietiniai tinklai (LAN local aplication network) būna sudaryti tik iš PK didesniuose tinkluose informacijai saugoti rūšiuoti, paskirstyti, naudojami galingi pagrindiniai kompiuteriai. PK vietiniai tinklai būna trijų konfigūracijų. Magistraliniai. Kompiuteris yra prijungiamas prie magistralės ir siunčiama informacija yra perduodama tiesiai adresatui. Prie magistralės prijungti PK yra nepriklausomi vienas nuo kito, todėl juos atjungus ar prijungus kitus PK darbas nenutrūksta. PK informaciją gali išsiųsti tik tada, kai magistralė būna laisva, todėl PK specialiu signalu patikrina ar magistralė laisva. Žvaigždiniai. Čia visa informacija perduodama per pagrindinį kompiuterį. Žvaigžde jungiami dideli tinklai, kuriems būtinas galingas pagrindinis kompiuteris informacijos srautams valdyti. Tokios struktūros patikimumą lemia CK patikimumas. Žiedinis. Čia informacija iš vieno PK perduodama kitam viena kryptimi. Žiediniame tinkle nuo vieno PK prie kito cirkuliuoja fiksuotos talpos „paketas“ į kurį galima įkrauti norimą perduoti informaciją. Prieš siųsdamas informaciją PK patikrina ar „paketas“ tuščias: jei taip tai į jį įkrauna informaciją, jei ne- laukia kol ištuštės. Visais atvejais informacija visiems abonentams siunčiama tam tikro dydžio paketais, turinčiais tiek siuntėjo, tiek gavėjo adresus.

Norint naudotis interneto tinklu reikia iš tinklo operatoriaus (provider) gauti kreipinio kodą bei slaptažodį, turėti reikalingą programų paketą ir modemą. Kaip greitai bus perduodama informacija priklausys nuo ryšio linijos kokybės ir intreneto kanalų, kuriais perduosime informaciją. Pigiausia ir paprasčiausia yra komutuojama telefono linija, kai paskambinus operatoriaus duotu numeriu prie tinklo prisijungiama tik darbo laikui. Naudotina, kai ryšio kanalas eksploatuojamas neintensyviai. Patogesnė bet brangesne yra abonentui skirta atskira telefono linija. Ji dažniausiai naudojama vietiniam kompiuterių timklui sujungti su interneto mazgu. Daug patogesnės ir brangesnės yra plačiajuostės kabelinės arba šviesolaidinės ryšio linijos. Prie interneto galima prisijungti dviem būdais: kai PK tampa internet mazgo kompiuterio terminalu (dialup connection); per SLIP (serial line interface protocol) arba per PPP (point to point protocol) protokolus, kai kompiuteris pampa interneto dalimi.