Lietuvių kalbos dėstymo metodika pradinėse klasėse
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos dėstymo metodika pradinėse klasėse

LIETUVIŲ KALBOS DĖSTYMO METODIKA.

LITERATŪRA:

1. Liet. Kal. Vadovėlis, 1993m. sud. Kuzavinis, Gedvilas.

2. Liet. K. I dal. 1995m. Sud. Baranauskaitė, Čepaitienė, Pabrėža. Šiaulių Univ. (dialektologinė pusė- tarmės).

3. Liet. Bend. Lav-o mok. – os bendrojo lavinimo programos.

4. Liet.-os šviet.- o reformos gairės 1993m.( integracija).

5. Budzinskio, Naujokaičio.Lietuvių k. Dėstymas pradinėse klasėse.1960.(Metodikos klasika- rašinio ir atpasakojimo metodika)

6. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918- 1940m.Sud. Magdalena Karčiauskienė.1990m.

7. Marcelionienė E. Šaltinėlis I k. Mokytojo knyga. 1997m. ( teor.-ė met.-a),2003m.

8. Marcelionienė E., Plentaitė V. Liet. K. Pradžios mokykloje 1997m (I- IV k. Teminiai planai).K.1995.

9. Žurnalas ,,Žvirblių Takas”

10. Surtautas, Drenda Lietuvių k. Sintaksė.

Pradinių klasių vadovėliai, pratybos

I tema.Kalbos struktūra, kalbotyros šakos, tyrinėjančios k.- os struktūros vienetus, jų tarpusavio sąsajas.

Kalba- universali bendravimo priemonė. Skiriami 4 kalbos struktūros vienetai arba lygmenys:1. tekstas- sintaksė,2. sakinys – sintaksė,3.žodis-morfologija, leksikologija,4. garsas( raidė)- fonetika.

Juos nagrinėja atskiros kalbos šakos.Pats maž.-as kalbos vienetas yra fonema. Pvz. žodis ,, lapė “ sudarytas iš 4 fonemų.

Kalbotyros šaka tyr.-i kalbos garsus, jų sudarymą ir ypatybes, kirtį, intonaciją vad. Fonetika.

Mažas reikšminis kalbos vienetas susidedantis iš 1 fonemos arba fonemų grupės yra morfema(reikšminė žodžio dalis).Morfemomis vadiname šaknį, priesagą, priešdelį, galūnę, intarpą ( tapti, tampa, tapo ), sangrąžos dalelė.Tai nag.-a gramatikos mokslų

Intarpas

Šaka – morfologija.Tai žodžių formų mokslas, kuriam rūpi žodžių darybos bei kaitos dėsniai.

Stambesnis už morfemą yra leksema( t.y. žodis).Tai kalbos strutūros vienetas turintis savarankišką reikšmę, galintis pavadinti daiktus, požymius, veiksmus ir pan.Yra žodžių sudarytų iš 1 morfemos:,, čia”, ,,ne”, (visą žodį sudaro šaknis).Tačiau žodį dažnai sudaro 2 ir daugiau reikšminių dalių. Kalbos šaka – tirianti žodžius arba Lietuvių kal. Leksika yra leksikologija.

Dar stambesnis vienetas- sintegmema. Tai – žodžių junginys. Kalbinio bend- o proc.-e dažniausia naud.-ės ne atskirais žodžiais, o žodžių junginiais. Kad žodžiai išreikštų tam tikrą mintį juos turime pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį.Pvz. ,,eiti” , ,,universitetas” , ,, į “ , ,, aš “ .1 Aš einu į universitetą. 2. Aš ejau į universitetą” ir t.t. Pats sakinys moksle vad.- as logema. Žodžių junginius, jungimą į sakinius, sakinių struktūrą nag.-a kalbotyros mokslo šaka –sintaksė.

Sintaksė ir morfologija sudaro GRAMATIKOS MOKSLĄ.

AUKŠČIAUSIAS KALBOS LYGMUO YRA TEKSTAS.

TEKSTAS SINTAKSĖ

SAKINYS LEKSIKOLOGIJA

ŽODIS MORFOLOGIJA

GARSAS-RAIDĖ FONETIKA

Smulkesni skyriai (fonetikos).1. Ortoepija- tai taisyklingas garsų tarimas.

2. Logopedija- netaisyklinga tarimo priežasčių nagrinėjimas ir jų pašalinimo būdai.

Leksikologija

1. Semiotika- tyrinėja žodžių reikšmes.2. Etimologija-tyrinėja pačios pirmiausios (tikrosios) žodžių reikšmes, kurios šiandien atskiriamos tik mokslininkų.

Kitas skyrius Frazeologija- tyrinėja pastovius žodžių junginius.

Terminologija- terminų nagrinėjimas.

Be šių kalbotyros skyrių turime dar ir akcentologija- mokslas taisyklingai kirčiuoti,dialektologija-tyrinėja tarmes,t.p. stilistika, kuri tyrinėja kalbos funkcinius stilius.

II tema. Kalbos funkcijos.

Kalbos esmę sudaro tai, kad tai yra ne tik biologinis, bet ir psichinis- socialinis reiškinis. Todėl su pradinukais reikia naudoti žaidimus tol, kol jie galės piešti.Kalba yra kuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi kartu su visuomenės gyvenimo raida.Žmonijos istorijoje buvo atveju, kaip ,,maugli’’, taigi iš to sprendžiame, kad vaikas turi būti su suaugusiais.Istorijos raidoje ji nuolat kinta ir tobulėja, kiek.-a nauja karta, paveldėdama kiek.-os kartos kalbą įneša į ją kažką naujo.T.y. kuria pavadinimus, naujai atsiradusioms realijoms gyvenime, jas tobulina.Tuo tarpu atskiri kalbos elementai nyksta.Pvz. ilgą baltišką a , istorijos eigoje pakeitė o .M.Mažvydas dar rašė a .Tuo tarpu būdvardžių bei daiktavardžių dviskaita baigia išnykti. Tik tarmėse sakoma ,,du litu” , ,, du broliuku”. Daugiskaita išstumia dviskaita.Svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacija t.y.kalbos paskirtis: būti žmonių bendravimo ir susižinojimo priemone.Kiekvienam visuomenės nariui perteikti kitiems informaciją, susijusią tiek su buitimi, mokslu profesija,kultūra ir t.t.Aišku kalba nėra vienintelė bendravimo priemonė.Tam tikrais atvejais yra pasitelkiami gestai, mimika,piešiniai, įvairūs signalizacijos ženklai, tačiau normaliomis aplinkybėmis universalia ir patogia bendravimo priemone yra kalba.Ja remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės . Tai I kalbos funkcija. II funkcija – ekspresinė.Ji leidžia realizuoti žmogui būdingą norą išsakyti savo mintis, jausmus, išgyvenimus,pasidalinti patyrimu.Ši saviraiškos
funkcija ypač ryški, kai žmoguje susikaupia naujos mintys, idejos, kai jis ilgą laiką būna vienas, apimtas džiaugsmo ir t.t. III funkcija gnoseologinė( pažintinė).Kalba padeda pažinti tikrovę perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo bei kultūros laimėjimus. Paprastai tik nedidelę dalį žinių apie supantį pasaulį žmogus įgyja savo paties patyrimu, daugiausia tų žinių jis perima iš kitų, kalbos pagalba.Be šių pagrindinių funkcijų kalba atlie

ka ir antrines funkcijas:estetinę ir reprezentacinę.Estestinė – ryški grožinėje liter.-e , tautosakoje, kur kalbos priemonės naudojamos meniniam vaizdui kurti.Reprezentacinė- tai, kad kalboje atsispindi tam tikras visuomeninis, tautos gyvenimas, jos kultūra.Kalba yra savotiška reprezentantė. Ši funkcija iškyla aikštėn tuomet , kai susiformuoja literatūrinė kalba.

III. KALBA, KAIP ŽENKLŲ SISTEMA.

Pagrindinis visuomenės gyvenimo reiškinys- bendravimas.Visuomenės gyvenimas neįsivaizduojamas be galėjimo suprasti vienas kitą.O bendrauja žmonės vieni su kitais ženklais: t.y. susikalba žodžiais,gestais sutartiniais signalais ir t.t.Ženklą galima apibūdinti, kaip tam tikrą pojūčiais suvokiamą tikrovės dalyką, kuris signalizuoja kažką kitą, egzistuojantį dar be jo.Pvz. kylantys dūmai- yra ženklas, kad kažkur dega ugnis.Visiems ženklams bendra tai, kad tam tikra forma išreiškiamas tam tikras turinys, kad ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, kai susidaro ženklinė situacija, t.y.kai atsiranda kažkas norintis 1. perteikti mintį, kam mintis 2. perteikiama,3. objektas, apie kurį norime pranešti, ir 4. ženklas, kuriuo informacija perteikiama.

Kad tam tikras ženklas taptų ženklu, būtina, kad bendruomenės žmonės jį vienodai suprastų.Be šių bendrų ypatybių, ženklai turi ir skirtumus.

Ženklai: natūralieji ir dirbtiniai.

Natūralieji.Jie neturi sąmoningo tikslo ką nors pranešti. Jie atsiranda nepriklausomai nuo tikslingos žmogaus veiklos.Pvz. ,,Kregždės skraido aukštai”

Tai reiškia-bus geras oras.

Dirbtiniai.Tai sąmoningos veiklos produktas. Jie kuriami specialiai tenkinant bendravimo poreikius ir suvokiant pagal išankstinį susitarimą.Tai būtų įvairių kalbų žodžiai,matematikos, muzikos ženklai, morzės abecėlė,gestai.

Dirbtiniai dar skirstomi į kalbinius ir nekalbinius.

Kalbiniai:1. morfemos,2. žodžiai,3. žodžių junginiai.

Nekalbiniai:1. signalai,2.simboliai,3.kopijos.

Signalai- ženklai kam nors.Jų reikšmė nustatoma laisvu susitarimu.Jie yra laikini ir galioja tik tam tikrai reakcijai išgauti.Pvz. skambutis mokykloje. Jis galioja mokiniams. Senelei , einančiai pro mokyklą jis negalioja.

Simboliai-ženklai ne kam nors, o ko nors, tai materialūs, abstrakčių sąvokų pakaitalai, pvz. raudona vėliava- revoliucijos simbolis.T.p.skyrybos ženklai.

Kopijos-konkrečių daiktų pakaitalai.Pvz. skaidrės, schemos, brėžiniai, fotografijos,maketai.Nuo kitų ženklų jie skiriasi tuo, kad gali reikšti tik vieną vienintelį daiktą. Pvz. Petro nuotrauka yra tik to būtent Petro, o ne kokio nors kito Petro.

Kalbiniai.Žodis-kaip kiekvienas ženklas turi materialią formą, t.y. tam tikrą garsų kompleksą ir tam tikrą reikšmę.Tarp žodžio garsinės formos ir jo reikšmės ryšys dažnai nemuotyvuotas.Kodėl ,, stalas” o ne koks kitas žodis. Pačiame garsų komplekse tokios minties nėra, tačiau žodžiu vis dėlto kažkas išreiškiama ir tą supranta klausytojas, jeigu jis moka kalbą.Taip yra todėl, kad žodis yra tas materialus dalykas, kuris signalizuoja kito buvimą. Jis yra minties ženklas.

III. GIMTOSIOS KALBOS UGDYMO TIKSLAI, UŽDAVINIAI, PRINCIPAI, TURINYS.

TURINYS- I,II KLASĖS.Pasakojimai, faktų gretinimas,pratinimas jausti kalbos skambumą, išraišką. Ženklas ir kalba. Sakinio suvokimas ir sudarymas, intonavimo trukūmų šalinimas žodyno turtinimas įvairių reikšmių žodžiais. Žaidimas žodžiais.

Etimologiniai( žodžių kilmės žaidimai) žaidimai.Garsai gamtoje, muzikos garsai ir mūsų kalbos garsai.Garsinė žodžio sudėtis. Taisyklingas ilgųjų ir trumpųjų balsių dvibalsių tarimas.Garsas ir raidė Spausdintinės ir rašytinės raidės.

Sąvokos: balsiai, dvibalsiai, priebalsiai.

Neilgų žodžių , kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo, rašymas. Vardų rašymas didžiaja raide. Sakinio ribų žymėjimas.

Kūrybiniai teksto darbai.

III.IV klasės.(Kalba- informacijos garsinė ir perteikimo priemonė).Pratinimas pajausti garsinės kalbos grožį.

Mokymas dalyvauti dialoge: pradėti pokalbį, paklausti, atsakyti į klausymus.Monologinės kalbos pradmenys: pasakojimas apie save. Išgirsto, skaityto teksto perpasakojimas, tikrų ir pramanytų nuotykių kūrimas.

Sklandus skaitymas, deklamavimas, pasakų sekimas.

Žodžio reikšmės aiškinimas pagal kontekstą. Nesimokant sinonimų ir antonimų terminų juos skirti.

Elementarus žodžių darybos būdų supratimas.

Paprastas supažindinimas su paprastu priebalsių asimiliacijos atvejais, mišriais dvigarsiais.

Rašytinio teksto universalumas

Garsiojo ir tyliojo skaitymo įgūdžių tobulinimas.

Supažindinimas su informacijos šaltiniais.

Dalykinio teksto skaitymas. Mokymas jame rasti reikalingą informaciją.

Įvairių tekstų kūrimas( pasakojimas , aprašymas).

Dvigarsiai, priebalsių supanašėjimas.

Mokymas klasifikuoti kalbos žodžius: veiksmažodžius, prieveiksmius,
daiktavardžius, būdvardžius,prielinksnius ir t.t., sakinio dalis: veiksnį, tarinį, pažyminį, aplinkybę, papildinį.

Rašymo ir rašybos, skyrybos įgūdžių tobulinimas(vardų rašyba didžiaja raide, sakinio falo, neišplėstinių vietisinių sakinio dalių skyryba).

LITERATŪRINIS LAVINIMAS

I –II KLASĖS.Orientavimasis knygų pasaulyje: supažindinimas su knygų autoriumi, pavadinimu, dailininku. Pratimų skaitymas, tautosakos jausmas.

Poezijos skambesys, pirmieji kūrybos darbai, žinutės, eilėraščiai.

III- IV KLASĖS.Sakmės,padavimai.Lietuvių tautos kūrybos lyginimas, su kitų tautų kūryba.Lietuvių ir latvių pasakojamoji tautosaka.

Grožinė ir dalykinė literatūra

Eiliuoto ir prozos kūrinio skirtumai.Dramos kūrinio savitumai.

Eilėraščio deklamavimas, kūryba.

PAGRINDINIAI MOKYMO PRINCIPAI.

Lietuvių kalbos mokymas pradinėje mokykloje yra kūrybinis procesas,integruotas į asmenybės ugdymo sistemą. Kalba ypač glaudžiai susijusi su pasaulio pažinimu , vieningumu, psichologiškumu.

Mokant kalbos remiamasi visais bendraisiais didaktikos principais: vaizdingumu, sąmoningumu, aktyvumu, sisteminingumu, nuoseklumu, prieinamumu.

Mokant kalbos pradinėje mokykloje pirmenybė teikiama jausmų , vertybinių nuostatų raiškai, etninėms, dorovinėms nuostatoms, moksliškumui.

Programos struktūra.

1.Sakytinė kalba-klausymas ir kalbėjimas.

2.Rašytinė kalba- skaitymas ir rašymas.

GIMTOSIOS KALBOS UGDYMAS IR UŽDAVINIAI.

TIKSLAI: KALBOS PLĖTRA.

UŽDAVINIAI:1.PAŽADINTI NORĄ DOMĖTIS KALBA.

2. BENDRAUTI SU KITAIS.

3. SUTEIKTI PRADMENYS

4. ATSKLEISTI LITERATŪRINĖS KALBOS REIŠKINIUS.

5. IŠMOKYTI RAŠYTI

6. SUPAŽINDINTI SU TAUTOSAKA

7. ATVERTI RAŠYTINĖS KULTŪROS LOBIUS

8. MOKYTI SUVOKTI IR NORĖTI SKAITYTI.

VIDINĖ KALBOS UGDYMO INTEGRACIJA PRADŽIOS MOKYKLOJE.

Vidinė kalbos ugdymo integracija pasireiškia dviem aspektais: 1. kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo integracija,2. vidinė kalbos lygmenų integracija.

Tautosaka Tekstas mokinio

tekstas

Vaikų literatūra Sakinys

Žodis

Garsas( raidė)

Pirmiausia supažindiname su tekstu, garso ypatybėmis.

Tarpdalykinė integracija. Integruojantis gimtosios kalbos vaidmuo.

Tarpdalykinę integraciją lemia tai, kad kalba perimame, kuriame, perteikiame visų dalykų turinį, todėl svarbu paisyti kokybinių reikalavimų( kalbos kultūros nuostatų, atsižvelgti į kalbinės komunikacijos veiksnius- adresatą, kalbos paskirtį – per visų dalykų pamokas).Kalbos vartosenos ugdymo užduotys, tai yra kalbinių situacijų , tekstų kūrimas, turėtų būti derinamas ir su kitų dalykų tematika. Be to kalbos ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriama tematika ir problematika sietina su kitų dalykų temomis.Pvz. ,, Šaltinėlis” turi muzikos dainų istorijos tematika. Svarbiausias ryšys su pasaulio pažinimu.Tautos savitumą, raidą geriau suvoksime žinodami Lietuvos gamtą, papročius. Kalbos garsyno mokymas neatsiejamas nuo muzikos lavinimo. Pvz. vaikas neskiria balsį nuo priebalsio: paprašyti padainuoti tęsiamą garsą.Siedami disciplinas išvengiame bereikalingo kartojimo. Taip sutaupomas laikas.

Kalbos rūšys: sakytinė arba šnekamoji ir rašytinė- rašomoji kalba.

Žmogaus kalbinė veikla

Sakytinė kalba Rašytinė kalba

Kalbėjimas Klausimas Skaitymas Rašymas

Suvokimas

Raiška

Abu būdai ir sakytinė ir rašytinė yra skirti bendravimui, mintims reikšti, abu turi savas vartojimo sferas, savus raiškos būdus, norminimo tradicijas.Sakytinė kalba – tai minčių dėstymas laike, o rašytinė – minčių dėstymas erdvėje.Erdvė – popierius, sąsiuvinys, lenta.Skaitydami galime grįžti prie tos pačios minties , o klausidamiesi- susigrąžinti tą patį jau išgirstą tekstą negalime(jeigu tik neįrašome į magnetofoną).

Rašytinė kalba daug lengviau norminama . Nesunku sutarti dėl rašybos, skyrybos , tam tikrų žodžių ar jų formų tinkamumo bendrinei kalbai, nors ir čia diskutuojame.

Nesunku sekti, kaip rašto kalba laikosi nustatytų normų. Tuo tarpu sakytinę kalbą norminti daug sunkiau. Sakytinės kalbos savitumas.jos garsinė raiška, verčia laikytis tarties ir kirčiavimo normų, o tai padaryti ne visada yra lengva, nes mūsų kalbą veikia svetimos kalbos.Sakytinėi kalbai svarbu ir aiškumas, garsumas, tonas,tembras, intonacija,tempas.Sakytinė kalba dažnai papildoma neverbaline informacija: gestais, mimika, veido išraiška.Ji turi laisvesnę stilistinę ir gramatinę formą. Būdingos pauzės, parazitiniai žodžiai,nepilni sakiniai.Bet sakytinė kalba veiksmingesnė dėl savo betarpiškumo. Rašytinė kalba nukreipta į skaitytoją. Jai reikia grafinių išraiškos priemonių ( skyrimo ženklų ir t.t.) Būdingas pilnesnis žodynas , įvairesnės formos, sudėtingesni sakiniai, tačiau ją įsisavinti trukdo rašymo technikos ir rašymo proceso sunkumai.Greitesnis nuovargis, įgūdžių stoka, nepakankamas sugebėjimas sakytinę kalbą transformuoti į sakytinę . Apie bendriausius vaiko kalbos raidos bruožus galima paskaityti R. Žukauskienės knygoje ,, Raidos psichologija”

Reikalavimai mokytojo kalbai:

1. taisyklingai tarti visus lietuvių kalbos garsus

2. plėsti ir turtinti savo žodyną.

3. taisyklingai kirčiuoti žodžius ir intonuoti
nedaryti žodžių vartojimo klaidų.

5. kalbėti taisyklingais sakiniais ir juos tinkamai sieti tekste.

6. mokėti sklandžiai ir vaizdingai pasakoti.

7. gebėti raiškiai skaityti, deklamuoti.

8. neturėti kalbos defektų.

Funkciniai kalbos stiliai.

(Župerka. Lietuvių kalbos stilistika.)

Stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą.Jai rūpi kur, kokiomis aplinkybėmis, bendraujant, kokiame tekste, vienas ar kitas žodis, gramatinė forma, sakinio konstanta tinka, o kur netinka: kodėl tinka, o kodėl netinka. Labiausia paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas ir atliekamas funkcijas.

Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos.

Funkcinių stilių skirstymą galima pavaizduoti tokia schema:

1.Meninis dalykinis 4. mokslinis

Stiliai

2. publicistinis 5.administracinis

Nemeninis 3.buitinis

Mokslinis stilius-vartojamas mokslinėje visuomeninėje veikloje. Juo išdėstomas kurios nors mokslo srities turinys, žmonijos patirtis,žinios apie gamtą,apie visuomenę.

Mokslinio stiliaus poskyriai: 1. teorinis ( specialusis) ,2. mokomasis( mokslo – populiarinamasis).Tačiau šio stiliaus tekstose ne tik pateikiama dalykinė informacija, bet ir siekiama poveikio bei įtagumo. Todėl šie tekstai priartėja prie publicistikos ir grožinės literatūros.Rašytiniais mokslo stiliaus žanrai yra: tėzė, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis.Ir rašytinę ir sakytinę formą turi mokslinis pranešimas ir paskaitos.Moksliniai pranešimai atlieka vieną funkciją:dalykinio pranešimo.

Mokslinėi literatūrai būdingos šios ypatybės:1.apibendrinimas,2. dalykinis tikslumas,3. logiškumas,4. objektyvumas,5. glaustumas, 6. išsamumas, 7. aiškumas.

Emocingumas ir vaizdingumas mokslinei literatūrai yra nebūdingos ypatybės.

Administracinis stilius-vartojamas įstatymų leidyboje ir raštvedyboje.Skiriami 3 postiliai:1.juridinis,2.kanceliarinis,3. diplomatinis.Atitinkami žanrai :1.juridinio- įstatymas, įsakas, nuostatai, statusas.2. kanceliarinis-aktas, įsakymas,potvarkis, protokolas,įgaliojimas, potvarkis, protokolas,įgaliojimas, pareiškimas,prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas.3. diplomatinis- deklaracija, konvencija, memorandumas, sutartis, nota ir t.t.Tipinį turinį sudaro: valdiniai ir valstybiniai reikalas. Vyrauja pranešimo ir valdymo funkcija. Būdingas stilius: oficialumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas.Nebūdingas stilius: individualumas, vaizdingumas.

Administracinio stiliaus tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi šablonai,standartinės, griežtos formos:pvz.įgaliojimo rašymas.Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento. Be to kalbos šablonai teikia oficialumo.Ypač būdingas leksikos uždarumas.Šis stilius neįsileidžia kitų stilių žodžių.Būdinga profesinė terminija bei frazeologija. Tai asmenų pavadinimai pagal veiklą ar būklę:pvz. įsūnytojas,indelininkas.Dokumentų pavadinimas, paskyra,gimimo liudijimas.Rezoliucijos:parengti įstatymą.Dažni veiksmažodiniai daiktavardžiai pvz.: dokumentų įforminimas,santuokos sudarymas.Būdingi neveikiamieji dalyviai.Sakiniai ilgi kartais apima visą tekstą.

Publicistinis stilius-tai aktualios tematikos,faktiniais duomenimis parengti autoriaus požiūrį tiesiogiai reiškiantys kūriniai.Vartojami spaudoje, sakytine forma- oratorių kalboje,radijuje ir televizijoje. Publicistikos tikslas:ne tik faktai, bet ir įtikinimas.Todėl jai būdinga pranešimo ir poveikio funkcijų derinimas.Intelektinės poveikio priemonės derinamos su emocingumu ir vaizdingumu.

Buitinis stilius (šnekamasis)- kalba šeimoje, gatvėje,artimų žmonių laiškai.Nesudėtingi dalykai kalbami žanrais: 1. pagrindinis kalbėtojų stilius- pasakojimas, pokalbis su vaikais.2.pagrindinis pasakojimo objektas- apie save, pažįstamus,anekdotai.3. pagrindinė šnekamoji paskirtis- kvietimas, pasiūlymas, pranešimas,dėkojimas.Svarbiausia funkcija- paprastas bendravimas. Jis reiškiasi bendravimo ir emocinio poveikio funkcija.Kalba paprasta konkreti, subjektyvi, emocinga, emocinga, spontaniška. Nebūdinga-išsamumas ir griežtas tikslumas.Sakiniai neilgi,yra įterpinių, sutrumpėjusių žodžių.Buitinį stilių veikia dvi priešingos tendencijos: kalbos trumpinimas, kalbos perteklius.Buitiniam stiliui artimi grožinės prozos dialogai.

Meninis stilius- pagrindinai vartojamas grožinėje kūryboje.Juo reiškiamas visas žmogaus egzistencijos turinys.Žmogaus ir kitų žmonių santykiai. Iš tų santykių išplaukianti esmė.Grožinėje literatūroje kalba atlieka ypatingą funkciją- estetinę, pranešimo ir kt. funkcijos jai yra pavaldžios. Iš šių ypatybių pati svarbiausia – individualumas. Meninis stilius – individualių stilių visuma.Vaizdingumas- gali būti akivaizdus, išorinis ir vidinis (kuriamas nevaizdingais žodžiais).Iš aptartų sričių grožinė kalba išsiskiria nepasakymu iki galo. Funkciniu atžvilgiu grožinė literatūra yra vientisa.Į ją patekę kt. stilių žodžiai ima eiti estetinę funkciją.Pvz. administracinis stilius meninio stiliaus elementų neturi.

STILINGOS KALBOS REIKALAVIMAI

Tam tikros tekstų kalbos ypatybės vadinamos gero stiliaus arba stilistinės kalbos
reikalavimais. Tokie reikalavimai yra:

1. logiškumas ( mąstymo dėsnių laikymąsis) pvz: . ,, daug bulvių ir daržovių”- netaisinga. Reikia – ,, daug daržovių”.

2. kalbos taisyklingumas ( netaisyklinga kalba būna netiksli).

3. kalbos tikslingumas

4. kalbos aiškumas ( tarp autoriaus ir adresato neturėtų būti minties skirtumo) pvz. ,, upėje augo tarsi gulbės vandens lelijos”.

5. kalbos glaustumas( mokėjimas atrinkti tai kas būtina).

6. kalbos vaizdingumas( pagrindas – konkretumas:,, sėlinti “ vaizdingesnis už ,,eiti”).

7. kalbos gyvumas siejamas su veiksmažodžių vartojimu, dinamiškumu (kalbos gyvumas, kalbos įvairovė).

8. kalbos skambumas( kad būtų skambumas reikia vengti panašiai skambančių žodžių, vienodų skiemenų susidūrimo).

9. kalbos turtingumas ( ryškiausiai- kitų tautų kalbos) yra sinonimika (skirtingai skambantys, bet panašūs žodžiai). Čia reikia mokėti tinkamai parinkti ir vartoti žodžius.

10. kalbos grynumas. Nevartoti barbarizmų, žargonizmų, vertalų nebuvimas tekste.

11. kalbos veiksmingumas( t.y. ar žodis sudomina ar atgraso).

Stilių pvz.Meninis ,, Įspėk kas kvepia? Lelijos.Įspėjai?…”

Publicistinis ,, Kitos savaitės pabaigoje numatomas atšalimas…”

Buitinis ,, – Aš noriu su tavimi eiti į kiną. – netylėk, pagalvok …”

Mokslinis ,, Leidinyje šunų augintojai supažindinami su tarnybinių šunų auginimo bei maitinimo taisyklėmis…ir t.t.

Administracinis . Pvz. prašymas apie priėmimą į darbą.

Pasaulio kalbos

Dabar pasaulyje priskaičiuojama apie 3 tūkstančius kalbų,tačiau nustatyti tikslų jų skaičių kol kas neįmanoma, kadangi ne visos pasaulio kalbos yra ištirtos, ypač australijos, okeanijos vietinių gyventojų, indėnų.Todėl dažnai neaišku ar kurios nors nedidelės etninės grupės kalba yra savarankiška ar yra tik kurios nors grupės tarmė, juo labiau, kad giminiškos kalbos kartais skiriasi mažiau, negu vienos kalbos tarmės.Labai panašios baltarusų, ukrainų, rusų kalbos, tuo tarpu lietuvių, žemaičių ir aukštaičių tarmės skiriasi daug labiau.

Pasaulio kalbos yra labai įvairios. Vienomis kalba daug (šimtai milijonų žmonių : anglų, kinų, vokiečių ). Kitomis kalba vos keliolika gyventojų- libių kalba Latvijoje. Yra kalbų, kuriomis kalba vieno kaimo žmonės vadinamos ,, vieno aulo kalba”. Ne visos kalbos yra vieno išsivystymo lygio. Nedidelių , necivilizuotų ir t.t. mažai civilizuotų dažnai tarnauja tik tarpusavio bendravimui. Tuo tarpu didesnių tautų Europos , Azijos ir kt. kraštų kalbos, turinčios savo rašytinį variantą tarnauja įvairiems estetiniams, moksliniams ir kt. tikslams.Istorijos eigoje tiek kalbų, tiek atskiromis kalbomis šnekančių žmonių skaičius nuolat kinta. Susidarius nepalankioms situacijoms vienos kalbos išnyksta , jų vietoje atsiranda kitos. Tokia pvz. yra prūsų kalba išnykusi 17 am. dėl prievartinės vokiečių asimiliacijos .Dėl tos pačios priežasties 18 am. yra mirusi polavų kalba ( viena iš vakarų slavų kalbų). 5 am .buvo romanizuota galų kalba. Kai kurios mirusios kalbos yra vartojamos tam tikrose srityse dar ilgą laiką. Tokia yra lotynų kalba. Ja, kaip gyva, nustojo kalbėti 6 am. pabaigoje.Tačiau iki mūsų laikų ji išliko bažnyčios ir tarptautinės terminijos kalba. Panašų vaidmenį dabar ir viduramžiais atliko sanskritas, senovės arabų kalba, kuri tapo savotiška internacionalinė musulmonų kalba. Dažniausia būna taip, kad vieną kalbą vartoja vienos tautos žmonės, tačiau pasitaiko, kad vieną kalbą vartoja kelios tautos ir net kelios valstybės ( pvz. anglų-JAV , Anglijoje , Indijoje, Australijoje, Kanadoje yra valstybinė, vokiečių- Šveicarijoje , Vokietijoje ).Daug retesnis reiškinys, kai vienos tautybės žmonės kalba keliomis skirtingomis kalbomis.Šveicarijoje: 4 oficialios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų. Indijoje: 2 oficialios indų, anglų. Centrinės Australijos aranta kalboje yra tik 13 garsų: 3 balsiai ir 10 priebalsių.Šiaurės Kaukazo kai kuriose kalbose yra 75 garsai. Skiriasi ir kalbų žodynas pvz. klasikinėje arabų kalboje yra 1000 žodžių vien vienam kupranugariui pavadinti.

Kalbų genealoginė klasifikacija.

Ši klasifikacija remiasi kalbų bendra kilme, jų giminyste.Giminingos yra tos kalbos, kurios gimė iš to paties šaltinio, vienos kalbos prokalbės.

Pagal genealoginę kilmę kalbos skirstomos:

1. Šeimas

2. Šakas

3. Grupes.

ŠEIMOS. I Indoeuropiečių, II. ugrų- finų, III. tiurkų – totorių, IV semitų- chamitų, V. kinų- tibetiečių.

Yra kalbų nepriklausančių jokiai šeimai pvz. japonų kalba.

Geriausia ištirta yra didžiausia indoeuropiečių ( rašosi ,, Ide “) šeima.

Šios šeimos kalbomis kalba apie 2 milijardus žmonių( pusė žemės rutulio).

Seniau Ide kalbos buvo paplitę tik Europoje ir Pietų Azijoje.Vėlesniais laikais, kolonizuodami naujus kraštus, Ide platino savo kalbas kitose žemynuose.T.y. Australijoje, Amerikoje, Afrikoje . Kur buvo sena Ide Tėvynė nėra išaiškinta, tačiau daugelis mokslininkų mano, kad ji buvo Vidurio Europoje.Tai yra Dunojaus viduryje , žemupyje , Juodosios jūros šiaurės pakrantėje. Lingvistinė žodžių analizė rodo, kad mūsų protėviai gyveno krašte kur nebuvo nei dramblių, nei liūtų, bet augo beržai ir bukai.

Ide šeima sudaro 11 šakų.

INDOEUROPIEČIŲ
PROKALBĖ

1.Baltų : lietuvių, latvių, prūsų,jotvingių(mirusi),kuršių(mirusi),žemgalių,sėlių( mirusios)

2.Slavų : rusų, lenkų, bulgarų. čekų,ukrainiečių.

3.Arijų: Indų šaka:vedų, bengalų, hindi, sanskrito kalbos. Iranėnų šaka:persų, kurdų, tadžikų kalbos.

4.Tocharų:tocharų(mirusi)

5.Hetitų:hetitų( mirusi)

6.Albanų :albanų

7.Armėnų:armėnų

8.Graikų:graikų

9.Keltų:airių, škotų, bretonų, valų.

10.Romanų (italikų):prancūzų, italų, ispanų, moldavų, rumunų.

11.Germanų :anglų, vokiečių, olandų, švedų, islandų, danų.

Baltų šaka.Jai priklauso latvių, lietuvių ,mirusios prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių kalbos.Lietuvių ir latvių kalba dabar šneka 5 milijonai žmonių.Visos kitos baltų kalbos nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas mažai žinoma. Pats baltų terminas atsirado 19 am. iš Baltijos jūros vardo ( iki tol juos vadino aisčiais).Baltų kalbos skirstomos į 2 grupes:vakarų baltus ir rytų baltus.Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių kalbos, o rytų baltams – lietuvių , latvių, kuršių, žemgalių, sėlių kalbos. Vakarų baltai nuo rytų skiriasi :* jie išlaikė senovinį dvibalsį ,,ei”, kuri rytiniai baltai pakeitė į ,,ie” pvz. Deivis ( prūsų) keičiasi į dievas (lietuvių), dievs (latvių).* Vietoje probaltiškų š , ž turėjo s , z pzv. Prūsų asis , Lietuvos ašis. Prūsų semme, lietuvių žemė.* Vietoje priebalsių junginio ,,gl” turėjo ,,dl” ( prūsų ,,addle”- lietuvių ,,eglė”) .* Daugiskaitos galininke turėjo galūnę ,,ns”( prūsų ,, akins”- lietuvių ,,akis”) . aišku, turėjo ir nemažai skirtingų žodžių.

Prūsų kalba. Ja buvo kalbama tarp Vislos žemupio ir Nemuno , dabartinėje Kaliningrado žemeje ir Lenkijos šiaurės vakaruose. Dalį prūsų dar I-III am. Pavergė Germaniškos kilmės Gotai, o 13 am. nukariavo kryžiuočiai.Prūsai dar apie 400 metų išlaikė savo kalbą, tačiau ji buvo visaip persekiojama ir įstatymais draudžiama. Ir taip

18 am.prad. visai nustojo skambėjusi. Yra išlikę keletas Prūsų kalbos paminklų,seniausias iš jų Elbingo rankraštinis žodynėlis, turintis 802 žodžius su vokiečių kalbos atitikmenimis, sudarytas apie 1400metus. Kitas paminklas Simano Grunavo 100 žodžių rankraštinis žodynėlis , apie 1800m. Žinomi 3 spausdinti Prūsų katekizmai,visi 16 am. vidurio.

Pati artimiausia prūsų kalbai yra jotvingių kalba.Kalbėta Užnemunėje (Sūduvoje) t.p. Baltstogės, Suvalkų, Seinių rajone, Lenkijoje. Jotvingius kryžiuočiai nusiaubė 1283m. Ši kalba išnyko anksčiau nei prūsų. Duomenų išliko nedaug. Keletas prastai parašytų žodžių ir vietovardžių ( pvz. ,,Bilsas”- ežero pavadinimas, Jieznas- miesto pavadinimas).

Kuršių kalba šnekėjo vakarinėje Latvijos dalyje ( Liepoja, Kuldinga, Venspilis) ir žemaičių vakaruose ( Klaipėda, Skuodas, Kretinga ). Ši kalba tarpinė tarp Lietuvių ir Latvių kalbų išnyko 17 am. Vieni kuršiai sulietuvėjo, kiti sulatvėjo.

Rašto paminklų nepaliko, todėl apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikuose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir t.t., reliktų tose Lietuvių ir Latvių tarmėse, kuriomis kalba dabartiniai tų vietų gyventojai. Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius kg pavertė cdz, o šž pakeitė sz. O su lietuviais sieja išlaikyti sveiki dvigarsiai an , en, in, un. Latviai juos keitė . Kuršių kilmės yra žodis ,,Dzintars”(gintaras) dabar vartojamas Latvijoje.

Žemgalių kalba šnekėjo vidurio Latvijoje ( Bauskė, Dobilė, Jelgava) ir Šiaurės Lietuvoje( Linkuva, Joniškis, Žagarė). Išnyko apie 15 am. Raštų neliko. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių tarmių sprendžiama, kad žemgaliai buvo išlaikę an, en, in, un. Šz vertė į sz, tačiau minkštuosius kg išlaikė.

Sėlių kalba šnekėjo šiaurės Lietuvoje apie Dusetas, Pasvalį,Zarasus, Pandely, ir Latvijos Pietryčiuose. Mirusi kalba.Kalba mirusi,ji išnyko apie 14-15 am. nepaliko rašto paminklų. Sėliai kaip ir kuršiai buvo išlaikę sveikus an, en, in, un,bet minkštuosius kg vertė į cdz. Vietoj šž tarė sz. Tai rodo sėliškos kilmės pavadinimai: ežerai: Zernajai, Zarvas , Zarasų miesto pavad. Kilęs iš Ezaras.

Gyvoji Latvių kalba.

Ja šneka apie 2 milijonai žmonių. Seniai Latvius vadino Latgaliais ir gyveno Šiaurės Rytuose nuo Dauguvos upės . Vėliau išplito ir toliau . Latviais savo tautybę vadino ,, Latvietis” , ,,Latviešu”. Senovėje latviai savo valstybės nesukūrė , nes juos pavergė kalavijuočiai.Jų raštai žinomi nuo 16 am. pradžios. Pirma latvių knyga atsirado Vilniuje 1585 metais. Tai buvo vokiečių parengtas Kanizijaus katekizmas išverstas į latvių kalbą. Pirmas latvių kalbos žodynas išspausdintas 1638 m. , pirma gramatika – 1644m. Latvių kalba daug daugiau, negu lietuvių yra nutolusi nuo lietuvių prokalbės. Senovinis latvių laisvas kirtis, pavirsta į pirmo skiemens pastovų kirtį. Žodžio gale numesti trumpieji balsiai ir pan. Tačiau latviai išlaikė ir senas ypatybes, pvz. turi seną Baltų ,,a” kurį lietuviai pavertė,,o” ( ,,bralis “ , ,,kaja”) . Geriau išlaikyti senieji , trumpieji balsiai ,,a”, ,, e” , kuriuos lietuviai kirčiuotuose skiemenyse daug kur yra prailginę ( ,,ragana’’). Latviai turi mažai minkštųjų priebalsių.Priebalsių
kabliukas apačioje(primena dzūkavimą).

Būdingesnės Latvių- Lietuvių dar yra: vietoje lietuvių dvigarsių an, en, in,un,latviai turi o,ie,i,ū pvz. roka( ranka), logs (langas), pieci (penki), biedrs (bendras), laimings ( laimingas), miksts ( minkštas), jūgs (jungas), jutu ( juntu).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4628 žodžiai iš 9220 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.