Slaptas sekimas takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso
5 (100%) 1 vote

Slaptas sekimas takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………3

1. Operatyvinės veiklos samprata ir esmė…………….……..………..……………………………….5

2. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema……..……………………….…….10

2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė…………….12

2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo

baudžiamajame procese problema………………………………………………………………………14

2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis

atliekant atskirus veiksmus…………………………………………………………………………………17

3. Slaptas sekimas……………………………………………………………………………………..22

3.1. Slapto sekimo atsiradimo istorija…………………………………………………………22

3.2. Slapto sekimo teisiniai pagrindai ir sąlygos ……………………………………………….…24

3.3. Slapto sekimo ir operatyvinio sekimo santykis ……..…………………………………..29

3.4. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problema atliekant slaptą sekimą……….……………41

Pabaiga……………………………………………………………………………………………….46

Išvados ………………………………………………………………………….…………..…….… ..47

Literatūros sąrašas. …………………………………………………………..………….………..…….49

Santrauka ………………………………………………………………………………….………..….52

ĮVADAS

Temos aktualumas ir reikšmė

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis tai vienas iš svarbiausių operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso sąveikos elementų. Šis klausimas gali būti nagrinėjamas tiek bendrai aiškinant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveiką, tiek aiškinant atskirų operatyvinės veiklos formų taikymo galimybes prasidėjus ikiteisminiam tyrimui.

Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema galėtų būti sprendžiama dviem alternatyviais būdais. Vienas iš sprendimo būdų būtų išsamus operatyvinės veiklos reglamentavimas ir baudžiamojo proceso veiklos „išgryninimas“, kitas – organiškas operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų suliejimas.

Išplėtus teisinę viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą, baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika ir iš šios sąveikos kylančios problemos tapo ypač aktualios. Kaip tik šios priežastys ir paskatino nuodugniau paanalizuoti baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveiką bei iškelti viešumon kai kurias iš šios sąveikos kylančias problemas.

Šiomis dienomis didžiausios diskusijos kyla būtent dėl slapto sekimo, numatyto BPK 160 straipsnyje.

Šiame darbe analizuojama baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveika bei iš jos kylančios problemos, atliekant slaptą sekimą. Darbe nagrinėjama ne tik operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos objektų santykis, bet ir operatyviniais veiksmais surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ribos, taip pat ir siūlomi galimi baudžiamojo proceso (ikiteisminio) atribojimo nuo operatyvinės veiklos būdai, susiję su slaptu sekimu.

Tyrimo objektas.

Tyrimo objektas – operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis, atsirandančios problemos bei takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso, atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius operatyvinius veiksmus.

Darbo tikslas ir uždaviniai.

Nors tikrai dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso veiklos, tapo labai neryški, šio darbo tikslas yra apžvelgti ir išanalizuoti slapto sekimo panašumus ir skirtumus, nustatyti sankirtos taškus operatyvinėje veikloje ir baudžiamajame procese.

Tyrimo uždaviniai:

· pateikti operatyvinės veiklos teorijos sampratą ir jos specialiųjų sąvokų analizę, nustatyti operatyvinės veiklos teorijos objektą, dalyką ir turinį;

· apžvelgti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;

· išstudijuoti slapto sekimo atsiradimo bei plėtojimosi istoriją;

· nustatyti optimalius slapto sekimo baudžiamajame procese ir operatyvinio sekimo operatyvinėje veikloje pagrindus, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;

· ištirti problemas, kurios atsiranda atliekant slaptą sekimą, surasti racionaliausius slapto sekimo reglamentavimo tobulinimo būdus;

Tyrimo šaltiniai ir metodai.

Tyrimo baze buvo Lietuvos ir kitų valstybių įstatymai bei poįstatyminiai aktai, įvairių teisėsaugos institucijų duomenys, teisinės patirties ir minties šaltiniai, kriminalistikos, baudžiamojo proceso ir kitų mokslo šakų literatūra.

Rašant diplominį darbą naudotasi sisteminės analizės, dokumentų analizės, istorinių duomenų analizės, loginiu, lyginamuoju
metodais.

1. OPERATYVINĖS VEIKLOS SAMPRATA IR ESMĖ

Išsamesniam darbe keliamų problemų supratimui trumpai norėčiau aptarti operatyvinės veiklos esmę.

Operatyvinės veiklos teorijai, kaip ir visų mokslų teorijoms būdinga integracija ir diferenciacija. Teigiama, kad operatyvinės veiklos teorija atsirado iš kriminalistikos, o kriminalistika savo ruožtu atsirado iš baudžiamojo proceso, tačiau šis klausimas diskutuotinas. Operatyvinės veiklos teorijos apraiškų galima aptikti 600 m. prieš mūsų erą žymaus kinų filosofo Sun Dzin traktate „Karo menas”, kuriame jis aprašė visas pagrindines žvalgybinės veiklos nuostatas [27. P. 113]. Kriminalistikos istorijos tyrėjai teigia, kad kriminalistikos pradininku Prancūzijoje laikomas „Siurte” organizacijos įkūrėjas E. F. Vidokas, kuris organizavo agentūrinį žvalgybinį darbą ir nusikaltimams atskleisti panaudojo slaptuosius bendradarbius, kitaip tariant, pradėjo vykdyti operatyvinę veiklą bei taikė vieną iš operatyvinės veiklos metodų [24. P. 15]. JAV kriminalistikos pradininku laikomas nacionalinės seklių agentūros įkūrėjas A. Pinkertonas, kuris tam, kad sėkmingai atskleistų nusikaltimus, panaudojo legendas, maskavimosi priemones, taip pat tam tikrus žvalgybinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, detektyvų įterpimą į nusikalstamas struktūras siekiant gauti informacijos, padedančios atskleisti bei užkardyti nusikaltimus [24. P. 82].

Operatyvinės veiklos teorija tam tikru metu buvo labai susijusi su kriminalistika, tačiau šiuo metu ji integruojasi į baudžiamąjį procesą.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje operatyvinės veiklos teorija, kaip ir pati operatyvinė veikla, yra perimta iš buvusios Tarybų Sąjungos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, neišvengiamai turėjo pasikeisti tiek operatyvinės veiklos teorija, tiek ir pati operatyvinė veikla. Operatyvinės veiklos teorijos pasikeitimus nulėmė visiškai pasikeitę socialiniai ir ekonominiai santykiai, be to, atsirado esminių neatitikimų tarp operatyvinės veiklos įgyvendinimo demokratinėje ir totalitarinėje valstybėje.

Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungos laikais operatyvinė veikla buvo ne viešo pobūdžio ir su operatyvinės veiklos teorijos laimėjimais galėjo susipažinti tik ribotas visuomenės narių skaičius, tuo tarpu kitai visuomenės daliai tai buvo paslaptis.

Kadangi beveik visa operatyvinė veikla buvo sureguliuota slaptais poįstatyminiais žinybiniais norminiais aktais, t. y. įsakymais, instrukcijomis, kurie neretai prieštaravo pagrindinėms žmonių teisėms ir laisvėms, operatyvinės veiklos teorija dažnai buvo plėtojama neatsižvelgiant į tai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę padėtis visiškai pasikeitė ir operatyvinės veiklos mokslininkų bei patyrusių praktinių darbuotojų pagrindiniu uždaviniu tapo naudingų mokslo laimėjimų, taip pat teigiamos patirties perėmimas ir panaudojimas kuriant šiuolaikinę operatyvinės veiklos teoriją bei įstatymuose įteisinant operatyvinę veiklą. Savaime suprantama, anų laikų stereotipai egzistuoja ir šių dienų operatyvinės veiklos praktikoje, o tai labai trukdo plėtoti pažangią operatyvinės veiklos teoriją.

Praeina gana ilgas laiko tarpas, kol tam tikros atskirų teorijų idėjos ir teiginiai prasiskverbia į žmonių sąmonę ir tampa priimtini bei naudojami. Tačiau atskirų mokslo sričių plėtojimo susilpnėjimas, neprisitaikymas prie besikeičiančių socialinių ekonominių sąlygų labai dažnai skaudžiai atsiliepia valstybės raidai bei kasdieniniam visuomenės gyvenimui. Operatyvinės veiklos teorija yra ta mokslo sritis, kurios plėtros tempai turi tiesioginę įtaką visuomenės ir valstybės gerovei.

Galima daug diskutuoti apie tai, kad svarbiu kriterijumi vertinant operatyvinės veiklos teorijos bei jos plėtojimo reikalingumą vertėtų laikyti nusikalstamo pasaulio sėkmingą prisitaikymą prie naujų sąlygų, naujų nusikaltimų darymo bei jų maskavimo būdų atsiradimą, spartų organizuotų nusikalstamų struktūrų profesionalizmo, žvalgybinės veiklos tobulėjimą ir pan.

Operatyvinės veiklos teorija – tai mokslo žinių sistema, aiškinanti operatyvinę veiklą, jos metodų ir priemonių taikymą, atskleidžianti pagrindinius jos plėtojimo dėsningumus užtikrinant pagrindines žmonių teises ir laisves bei garantuojant valstybės ir visuomenės saugumą.

Mokslo teorijos struktūros tyrimą tikslinga pradėti pagrindinių jos sąvokų analize ir teorinių bei empirinių sąvokų tarpusavio ryšių bei skirtumų nustatymu [31. P. 157].

Teigiama, kad specialių sąvokų sistemų buvimas sudaro kiekvienos teorijos pagrindą, nes būtent atskiros sąvokos jungia atskiras jos dalis bei elementus ir nustato tam tikrą jų tvarką. G. I. Ruzavinas aprašė pagrindinius, būtinus elementus, būdingus visoms teorijoms. Jis teigia, kad vienas iš tokių elementų – tai pagrindinės sąvokos, esminiai dėsniai bei nuostatos, išreiškiančios tam tikrus idealizuoto modelio abstrakčių objektų ryšius bei santykius [32. P. 14].

Kaip atskiros sąvokos operatyvinės veiklos teorijoje, kaip ir bet kurioje kitoje teorijoje, panaudojami tam tikri idealizuoti objektai, moksliniai faktai, atskiros visuomeninių santykių rūšys ar socialiniai reiškiniai. Minėtos sąvokos padeda abstrakčiai, idealizuotai suprasti operatyvinę veiklą kaip atskirą reiškinį, išskirti atskirus jos elementus
tarpusavio ryšį. Būtent sąvokomis apibendrinami ir fiksuojami mokslinio pažinimo rezultatai.

Apibūdinant operatyvinės veiklos teorijoje vartojamas specialiąsias sąvokas svarbu suvokti, kad:

· šių sąvokų dialektinis tarpusavio ryšys bei jų tobulinimas atspindi operatyvinės veiklos, kaip savarankiško socialinio reiškinio, tikrumą ir prieštaravimus;

· šios sąvokos įvardijamos tam tikrais pavadinimais, kurie suprantami kaip teisės mokslo terminai, tiksliai apibūdinantys operatyvinėje veikloje vykstančių reiškinių bei procesų santykius, o sąvokų turinys atskleidžiamas apibendrinant tuos santykius;

· pagrindinės operatyvinės veiklos teorijos sąvokos maksimaliai apibendrina operatyvinės veiklos santykius bei jų specifiką;

· šių sąvokų visuma sudaro tam tikrą sistemą, kurioje sąvokos viena nuo kitos skiriasi savo apimtimi, abstraktumu bei kitais požymiais, o tai atskleidžia operatyvinės veiklos, kaip socialinio reiškinio, glaudžiai susijusio su kitais reiškiniais, sisteminį pobūdį. Teorija turi būti sisteminga, t. y. joje turi būti darni teiginių sistema, nes jeigu nėra sistemos, nėra ir teorijos [14. P. 40].

Tam, kad išsamiau atskleisti „operatyvinės veiklos” sąvoką reikia smulkiai išnagrinėti tarpusavyje susijusių sąvokų sistemą, sudarytą iš tam tikrų sąvokų, pavyzdžiui, „operatyvinės veiklos esmė”, „struktūra”, „operatyvinės veiklos sistema”, „turinys” ir „forma”. Norint atskleisti šias sąvokas reikia nagrinėti kitas, siauresnes sąvokas. Pavyzdžiui, norint atskleisti operatyvinės veiklos turinį, reikia išnagrinėti šias sąvokas: „operatyvinės veiklos objektai”, „operatyvinės veiklos subjektai”, „operatyvinės veiklos dalyviai”, „operatyviniai veiksmai”, „metodai ir priemonės”, „operatyvinės veiklos tikslai ir uždaviniai” bei „operatyvinės veiklos rezultatai”.

Be abejo, visos šios sąvokos yra pakankamai plačiai nagrinėtos operatyvinės veiklos teorijoje ir daugelis iš jų yra pateiktos ir įteisintos operatyvinės veiklos įstatyme, taip pat poįstatyminiuose teisiniuose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose operatyvinę veiklą.

Didelę reikšmę operatyvinės veiklos suvokimui moksline, empirine prasme turi sąvokos, apibūdinančios operatyvinės veiklos socialinį vertingumą, teisėtumą, operatyvinės veiklos sferą, apimtis, operatyvinės veiklos intensyvumą bei efektyvumą.

Mokslininkai, išnagrinėję anksčiau minėtas sąvokas, padeda atlikti mokslinius tyrimus operatyvinės veiklos srityje nustatant jos vaidmenį ir vietą teisinėje sistemoje ir sudaro sąlygas numatyti moksliškai pagrįstą operatyvinės veiklos teorinį modelį.

Blogai veikiantis teisinio reguliavimo mechanizmas ir egzistavimas netinkamai sureguliuotų ar apskritai nesureguliuotų operatyvinės veiklos procese atsirandančių santykių. Tai liudija operatyvinės veiklos teorinio modelio būtinumą ir aktualumą.

Taigi apibendrinta operatyvinės veiklos teorija dar gali būti suprantama kaip logiškai susijusi ir sąvokų, nuostatų, kategorijų sistema, interpretuojanti operatyvinės veiklos esmę (turinį ir genezę Lietuvoje). Ši teorija – tai lyg pereinamoji mokslinio pažinimo būsena apie operatyvinės veiklos subjektų vykdomą operatyvinę veiklą.

Operatyvinės veiklos teorijoje atliekamų mokslinių tyrimų tikslas yra operatyvinės veiklos organizavimo ir taktikos tobulinimas tam, kad būtų apsaugotos pagrindinės žmonių teisės ir laisvės, gyvybė, sveikata, nuosavybė, garantuotas valstybės ir visuomenės saugumas.

Operatyvinės veiklos teorija plėtojosi ir plėtojasi kaip teisės mokslo šaka, todėl ji neatsiejamai susijusi su kitomis teisės mokslo, t. y. baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, kriminologijos, kriminalistikos, administracinės, civilinės, tarptautinės teisės ir kitų mokslų šakomis. Kita vertus, operatyvinės veiklos kaip mokslo teorijos, plėtojimasis neįmanomas nepanaudojant ekonomijos, istorijos, technikos, psichologijos ir kitų mokslų žinių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kai kurių užsienio valstybių teisininkai ir mokslininkai yra daug toliau pažengę operatyvinės veiklos teorijos srityje ir jau nagrinėja operatyvinės veiklos teisę kaip atskirą teisės šaką bei operatyvinės veiklos procesą.

Visiškai suprantama, kad terminas „operatyvinė veikla” yra stereotipiškai perkeltas iš Tarybų Sąjungos operatyvinės veiklos teorijoje vartojamo termino „operativno rozisknaja dejatelnost”. Toks terminas Lietuvoje diskutuotinas, nors Tarptautinių žodžių žodyne terminas „operatyvinis” reiškia „susijęs su karine, policijos ar milicijos operacija” [25, P. 700].

Visose pasaulio valstybėse tokia veikla egzistuoja, ji vykdoma, tačiau daugelyje valstybių „operatyvinės veiklos” terminas nevartojamas – jis nelabai suprantamas arba jam suteikiama visai kita reikšmė. Kai kas terminą „operatyvinė veikla” painioja su terminu „operatyvi veikla”, kuri Tarptautinių žodžių žodyne paaiškinama kaip „greita ir tiksli veikla” [25. P. 700]. Galbūt Lietuvoje operatyvinę veiklą labiau tiktų įvardyti terminu „kriminalinė žvalgyba”, kuris vartojamas ir suprantamas daugelyje užsienio valstybių.

Pagal LR Operatyvinės veiklos įstatymą “Operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio
pobūdžio veikla.

Kitaip tariant, operatyvinę veiklą galėtume apibrėžti kaip valstybės įgaliotų institucijų žvalgybinio pobūdžio veiksmų sistemą, skirtą pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas padariusius asmenis surinkti ar įtariamiems nusikaltimo padarymu asmenims surasti. Mūsų manymu, operatyvinė veikla – tai, visų pirma pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, t.y. neprocesinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Nagrinėjant operatyvinę veiklą, mūsų supratimu, pirmiausia reikia prisiminti, kad kovojant su nusikalstamumu, užkardant bei atskleidžiant nusikaltimus, kriminalistikos galimybių ir baudžiamojo proceso normų ne visada pakanka, ypač tiriant ar užkardant sunkius nusikaltimus.

2. BAUDŽIAMOJO PROCESO IR OPERATYVINĖS VEIKLOS SĄVEIKOS PROBLEMA

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio problema atsirado 2002 m. kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naująjį baudžiamojo proceso kodeksą. Jau tuo metu studijuojant šį naujai priimtą kodeksą kilo daug neaiškių klausimų, susijusių su teisinės reformos įgyvendinimo pradžia ir atskirų teisėsaugos institucijų vieta bei funkcijomis pradėjus galioti naujiems baudžiamiesiems įstatymams.

2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Operatyvinės veiklos įstatymą, kurį rengiant bei priimant nebuvo atsižvelgiama į jo prieštaravimus bei neatitikimus jau priimtam tačiau dar negaliojančiam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksui. Galbūt tai padaryta dėl aukščiau minėtos priežasties. Buvo labai daug neaiškumų dėl operatyvinę veiklą vykdančių valstybės institucijų vietos bei funkcijų nusikalstamų veikų tyrimo procese. Taip tuo metu dar galiojo senasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas, su kuriuo buvo būtina derinti naują Operatyvinės veiklos įstatymą. Tuo metu operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso simbiozė buvo apspręsta pasiremiant susiformavusia praktika.

Taigi galima teigti, kad operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, santykio nustatymo klausimo nagrinėjimas buvo nukeltas į ateitį, t.y. į naujųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo laikus.

Operatyvinės veiklos ir naujų baudžiamųjų įstatymų suderinimo klausimas įstatymų lygyje pradėtas spręsti 2002 m. spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šiame įstatyme nurodyta, kad kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams.

Neretai pasigirsta tokia nuo nuomonė, kad įsigaliojus baudžiamojo proceso kodeksui Operatyvinės veiklos įstatymas, su juo ir operatyvinė veikla tapo nebereikalingi, nes visi galimi veiksmai, susiję su nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų atskleidimu, yra reglamentuoti BPK.

Tokia nuomonė, mūsų manymu, yra neteisinga, nors dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso, tapo nežymi.

Ilgą laiką vieni iš pagrindinių tos ribos kriterijų buvo: skirtingas reglamentavimas, skirtingas objektų ir subjektų ratas, slaptų informacijos (duomenų) paieškos metodų bei priemonių naudojimas tik operatyvinėje veikloje, skirtingas operatyvinės ir baudžiamojo proceso veiklos teisėtumo kontrolės mechanizmas ir t.t. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė.

Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui). Tai ir bus aptariama kitose darbo dalyse.

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, mūsų supratimu, tikslingiausia pradėti atskleidinėti nuo baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizės.

2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė.

Dažnai klystama galvojant, kad baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirtis ir uždaviniai yra tie patys.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Operatyvinės veiklos paskirtis yra gauti reikiamą informaciją bei aprūpinti ja atitinkamas valstybines institucijas. Operatyvinė veikla yra žvalgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešus ir slaptus informacijos gavimo būdus bei priemones. Analizuodami operatyvinės veiklos uždavinius, išvardintus Operatyvinės veiklos įstatyme, pastebime, kad kai kurie uždaviniai, tokie kaip nusikalstamų veikų
nusikalstamų veikų išaiškinimas, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas sutampa su baudžiamojo proceso uždaviniais.

Akivaizdu, kad operatyvinę veiklą su baudžiamuoju procesu, o taip pat ir su ikiteisminiu tyrimu, kaip baudžiamojo proceso stadija, kuria prasideda baudžiamasis procesas sieja toks reiškinys kaip nusikalstama veikla. Tačiau operatyvinė veikla neapsiriboja nusikalstamų veikų prevencija ar išaiškinimu.

Operatyvinės veiklos uždaviniai taip pat yra asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška, veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas, valstybės paslapčių apsauga, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas ir pan.[6. 11 str.].

Būtent šis platus operatyvinės veiklos uždavinių sąrašas leidžia suprasti, kokia plati yra operatyvinės veiklos sfera. Šių uždavinių priskyrimas operatyvinei veiklai sąlygoja ir platų operatyvinės veiklos objektų sąrašą, kuris yra daug platesnis už ikiteisminio tyrimo ar bendrai baudžiamojo proceso objektus.

Akcentuodamas tai, kad operatyvinė veikla gali būti atliekama ir operatyvinės veiklos procesas gali baigtis nesusiejant jos rezultatų su nusikalstama veika, o tuo pačiu ikiteisminiu tyrimu ir bendrai baudžiamuoju procesu, pateiksiu tokį pavyzdį:

Atskiri operatyvinės veiklos subjektai tokie, kaip Valstybės saugumo departamento operatyvinių padalinių pareigūnai siekdami išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės ekonominiam, nacionaliniam saugumui atlieka operatyvinį tyrimą dėl valstybei svarbių ekonominių objektų privatizavimo. Siekiama išvengti nepageidaujamo kapitalo į Lietuvos valstybę atėjimo, kuris gali turėti neigiamos įtakos valstybės nacionaliniam saugumui ar kelti grėsmę ekonominiam saugumui. Vertinamas investuotojų patikimumas, kapitalo kilmė ir pan. Nustačius, kad dalies kapitalo atsiradimas susijęs su atitinkamų lėšų pervedimais iš kitos valstybės specialiųjų tarnybų biudžeto ar pan. Tokia informacija surašius atitinkamas pažymas perduodama kompetentingoms valstybės institucijoms.

Tas pats objektas, uždaviniai bei tikslai rodo tik šių veiklų sankirtos taškus, bet ne jų tapatumą. Beje, kalbant apie šių veiklų sankirtos taškus, reikia pažymėti, kad jas sieja ir kai kurie faktinių duomenų paieškos būdai bei metodai, pavyzdžiui, apklausa, eksperimentas, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, specialisto išvados gavimas ir pan. Tačiau pagal savo atlikimo pobūdį, turinį ir reikšmę šie faktinių duomenų paieškos būdai ir metodai iš esmės skiriasi.

2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese problema.

Dar vienas svarbus aspektas operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio nagrinėjimui yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 str., kuriame nurodyta, kad “pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinkta informacija, kuri baudžiamojoje byloje gali turėti įrodomosios reikšmės, po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo gali būti procese naudojama, jei ta informacija užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius, ir to dokumento rūšis yra numatyta naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 96 straipsnyje”.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse yra bendros nuorodos imtis visų įstatymų numatytų priemonių, per trumpiausią laiką atliekant tyrimą ir atskleidžiant nusikalstamas veikas, įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais. Būtina paminėti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 straipsnyje pateiktą išaiškinimą apie pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinktos informacijos panaudojimą baudžiamajame procese. Svarbiausia, kad informacija būtų užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo BPK 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius ir kurio rūšis yra nustatyta naujojo BPK 96 straipsnyje.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėto įstatymo nuostatas buvo parengtas operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimo bei papildymo projektas ir 2003 balandžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo atskirų straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymą. Jame numatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Protokole nurodoma protokolo surašymo vieta, laikas, pareigūno, surašiusio protokolą, pareigos, vardas, pavardė, naudojamų operatyvinių veiksmų pavadinimai, žinomi duomenys apie asmenis, kuriems buvo taikomi operatyviniai veiksmai, arba objekto apibūdinimas, siekiamas rezultatas, operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotos informacijos turinys, naudotų
priemonių techniniai duomenys, nurodant fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį (jeigu naudojamos techninės priemonės), priedai, garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ar kitos elektroninės informacijos laikmenos arba kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniais ar kitais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti [6. 17 str.].

Priėmus šį įstatymą buvo išspręsta dalis Operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, tačiau, mūsų manymu, 2003 balandžio 29 dienos “Operatyvinės veiklos įstatymo 3, 5, 9, 11, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir 25 straipsnio pripažinimo netekusio galios įstatymas” pakartojo ir paliko nepašalintus esminius naujojo BPK ir Operatyvinės veikos įstatymo nuostatų prieštaravimus.

Toks operatyviniais veiksmais surinktų faktinių duomenų prilyginimas ikiteisminio veiksmais surinktiems faktiniams duomenims yra nepateisinamas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma todėl, kad operatyviniais veiksmais surinkti faktiniai duomenys nuo ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų skiriasi savo forma: skirtingi faktinių duomenų šaltiniai bei skirtinga jų paieškos ir rinkimo tvarka. Faktinių duomenų, surinktų vykdant operatyvinę veiklą, šaltinis, visų pirma, yra agentūrinė-operatyvinė ir kita operatyvinė medžiaga, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų šaltiniai yra liudytojo, nukentėjusiojo, įtariamojo, kaltinamojo parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktas ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme išvardyti šaltiniai. Operatyvinės veiklos faktinių duomenų šaltiniai gali būti slaptieji operatyvinės veiklos dalyviai (operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji darbuotojai ir slaptai bendradarbiaujantys fiziniai asmenys), etatiniai operatyviniai darbuotojai, kiti fiziniai asmenys, dokumentai, daiktai ir kiti materialūs objektai, gauti iš viešai neskelbtinų šaltinių arba gauti taikant specialias informacijos (duomenų) paieškos priemones bei metodus.

Be to, skirtinga operatyviniais ir ikiteisminio tyrimo veiksmais renkamų faktinių duomenų paieška, rinkimo tvarka bei būdai (metodai). Operatyviniai faktiniai duomenys yra renkami vykdant operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo tvarkos daugeliu atveju įstatymas nereglamentuoja (pvz., operatyvinio eksperimento, specialisto išvados gavimo, žvalgybinės apklausos ir kt.). Tuo tarpu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, faktiniai duomenys yra renkami griežtai laikantis BPK nustatytos tvarkos, t.y. garantuojant, kad nebus pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai.

Taigi, vien tik argumentas, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija BPK nustatytais atvejais ir tvarka galės būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, dar neduoda pagrindo dėti lygybės ženklo tarp operatyvinės ir baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) veiklų ar susieti šias veiklas vartojant visą ikiteisminę veiklą apimančią sąvoką ikiteisminis tyrimas. Tai akivaizdu, nes įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti bet kokie faktiniai duomenys, jei tik jie atitinka įrodymų reikalavimus. Be to, Baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teisė teikti įrodymus bet kokiai valstybinei ar visuomeninei įstaigai, įmonei, organizacijai ar piliečiui, net ir nedalyvaujantiems byloje, nepaverčia jų ikiteisminio tyrimo įstaigomis, o jų veiklos teikiant parengtinio tyrimo įstaigai įrodymus – ikiteisminiu tyrimu. 2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis

atliekant atskirus veiksmus.

Viena iš pagrindinių problemų, mūsų manymu, yra ta, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą, yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui).

Daug klausimų kyla nagrinėjant procesines prievartos priemones įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 158, 159 ir 160 straipsniuose.

158 straipsnis reglamentuoja savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Susipažinus su šio straipsnio turiniu, kyla klausimas, kokie tai veiksmai? Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse tokie veiksmai nepaminėti. Galbūt tai slaptas sekimas? Bet slaptas sekimas yra reglamentuotas LR BPK 160 straipsnyje. Galbūt pareigūnai, atliekantys slaptą sekimą, neslepia savo tapatybės ir ją atskleidžia. Taigi natūralu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi žinoti kokie tai veiksmai.

LR BPK komentare autoriai, komentuodami šį straipsnį, teigia, kad šios priemonės taikymo metu galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinį gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi tai leistina.

Analizuojant šiuos paminėtus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pavyzdžius, mūsų manymu, yra aiškiai matyti,
BPK 158 straipsnyje pateiktas savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sąrašas yra neišsamus. Šią spragą pabandyta užpildyti išleidus poįstatyminiu teisės aktu patvirtintas rekomendacijas, kuriose pateikiamas sąrašas savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų, kuriuos atliekant ikiteisminio tyrimo metu reikia vadovautis LR BPK 158 str.

Toks sąrašas yra pateikiamas 2003m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-190 patvirtintose rekomendacijose “Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso 154, 158, 159 ir 160 straipsnių taikymo pradėjus ikiteisminį tyrimą”. Šių rekomendacijų 5 dalyje yra išvardinti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai: slapta pašto dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų kontrolė, slaptas patekimas į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų laikinas paėmimas ir apžiūra, paėmimas tyrimui medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių, techninių priemonių panaudojimas kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nei vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, užmezgimas ryšių su nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir darymas vaizdo ar garso įrašo šių kontaktų metu, agentūrinio metodo taikymas sulaikytų ar suimtų įtariamųjų atžvilgių, kontroliuojamo gabenimo atlikimas ar nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai.

Dauguma šių veiksmų yra įtvirtinti Operatyvinės veiklos įstatyme ir yra įvardinti operatyviniais veiksmais. LR BPK 158 straipsnyje numatyti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai yra procesinės prievartos priemonės.

Operatyvinė veikla pagal savo prigimtį ir esmę, priešingai baudžiamajam procesui, yra prevencinio pobūdžio veikla, t.y. veikla daugiau orientuota į rengiamus, daromus nusikaltimus.

Kyla klausimas, ar pradėjus ikiteisminį tyrimą ir atliekant minėtus operatyvinius veiksmus galima teigti, kad jie įgauna procesinį pobūdį ir tampa procesine prievartos priemone? Jeigu taip tuomet tokių priemonių prievartos ribos turi būti konkrečiai apibrėžtos. LR BPK ne tik neapibrėžia tokių prievartos priemonių taikymo ribų, tačiau netgi jų neišvardina.

Kitas klausimas, ar poįstatyminių teisės aktu patvirtintos rekomendacijos neiškraipo įstatymų leidėjo minties. Aukščiau minėtų rekomendacijų l dalyje nurodyta, kad priėmus sprendimą pradėti nusikalstamos veikos tyrimą, tos nusikalstamos veikos tyrimo veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą neatliekami, išskyrus sankcionuotus iki ikiteisminio tyrimo pradžios veiksmus, kurie gali būti vykdomi iki sankcijos termino pabaigos.

Visų pirma, toks teiginys prieštarauja sveikai logikai ir nusikaltimų atskleidimo taktikai bei metodikai. Šį prieštaravimą pabandysiu iliustruoti tokiu pavyzdžiu: gaunama informacija apie padarytą sunkų nusikaltimą, pvz. nužudymą ar plėšimą ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Renkant informaciją apie nusikaltimo įvykį, nukentėjusiojo asmenybę, nusikaltėlio asmenybę yra būtinybė panaudoti operatyvines įskaitas, nes yra galimybė gauti informaciją, turinčią reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kuria remiantis galima numatyti tolimesnes tyrimo kryptis, iškelti versijas, planuoti tolimesnius nusikaltimo tyrimo veiksmus ir pan. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, ne visada įmanoma sėkmingai ištirti nusikaltimų, nepanaudojus operatyvinės veiklos metodų ir priemonių.

Trumpai apžvelgsime kaip operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso takoskyros problema buvo išspręsta užsienio valstybėse.

Rusijos Federacijos teritorijoje iki 1992 metų kovo 13 dienos operatyvinės paieškos veikla buvo vykdoma labiau apibrėžtų subjektų ir reglamentuojama jų žinybinių normatyvinių teisinių aktų. Pirmasis įstatymas „Dėl operatyvinės paieškos veiklos Rusijos Federacijoje“, priimtas Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. kovo 13 d., yra ypatingos svarbos įvykis eilėje praktinių priemonių, įgyvendintų tuo laikotarpiu tikslu tobulinti teisinę bazę kovoje su nusikalstamumu.

Įstatyme pateiktas operatyvinės paieškos veiklos apibrėžimas, atskleistas jos turinys, užduotys ir principai; suformuluotos pagrindinės nuostatos, apibrėžusios operatyvinės paieškos priemonių įgyvendinimo teisėtumą, sąlygas ir tvarką, jų rezultatų panaudojimą atskleidžiant nusikaltimą; įtvirtintos teisės ir pareigos asmenų, susijusių su operatyvinės paieškos veikla, reglamentuoti jų socialinės ir teisinės apsaugos klausimai. Reikia pasakyti, kad net kai kuriose išsivysčiusiose šalyse (pvz.: JAV, VFR, Anglija ir kt.) tokio federalinio įstatymo iki šiol nėra.

Priėmus įstatymą, pavyko išspręsti du pagrindinius uždavinius:

1) sukurti Rusijoje vieningą teisinį operatyvinės paieškos veiklos pagrindą;

2) suteikti oficialų statusą operatyvinei paieškos veiklai, kaip valstybinei-teisinei kovos su nusikalstamumu formai.

Naujajame Įstatyme (str. 6) papildytas operatyvinių paieškos priemonių sąrašas. Į jį įtraukti operatyvinis įdiegimas, kontroliuojamas tiekimas, operatyvinis eksperimentas [33. P. 15].

Tuo būdu įstatymų leidėjai sureagavo į kokybiškai pasikeitusį
nusikalstamumą. Sudarė Rusijos ir užsienio šalių teisėsaugos organų darbuotojams sąlygas suaktyvinti kovą su narkotikų prekeiviais, neteisėta ginklų apyvarta, organizuotu nusikalstamumu, kadangi Rusijos operatyvinėms tarnyboms (kaip ir jų užsienio kolegoms) buvo suteikta galimybė teisiniu pagrindu naudoti taktinius spąstus, įkurti tariamas įmones ir firmas, įgyvendinti naujas operatyvinės paieškos priemonių rūšis. Anksčiau Rusijoje galiojusiame Įstatyme numatyta nuteistųjų korespondencijos cenzūra buvo išbraukta, kadangi tai tapo prieinama naujos operatyvinės paieškos priemonės rėmuose – pašto siuntų kontrolės būdu.

Palyginus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą, Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymą su Vokietijos teisės aktais, galima pabrėžti, kad pastaruosiuose nemažai veiksmų, pagal savo pobūdį panašių į operatyvinius, pateisinama būtinojo reikalingumo baudžiamosios teisės principu, kuris išdėstytas Vokietijos BK 34 §. Tai tokie veiksmai kaip informacijos gavimas, atliekant slaptą operatyvinę apklausą bei užšifruotą operatyvinę apžiūrą žmogaus būste, kurie, pagal mūsų Operatyvinės veiklos įstatymą, yra operatyvinio patikrinimo metodas, nusikalstamos veikos imitacijos modelis, netikrų dokumentų, transporto priemonių registracijos numerių gaminimas bei naudojimas ir kiti.

Antra priežastis, kuri lemia tokių veiksmų, pavyzdžiui, netikrų dokumentų, transporto priemonių registracijos numerių gaminimas bei naudojimas, vykdymą – bendrieji Vokietijos baudžiamosios teisės principai, kada veika nėra pripažįstama nusikalstama, jeigu yra subjektų, turinčių įgaliojimus disponuoti teisėmis, kurioms daroma žala, sutikimas.

Įdomu, kad Vokietijos BPK 163 straipsnyje nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisė dirbti su slaptaisiais bendradarbiais – pasitikėjimo asmenimis ir informatoriais, kartu nurodant, kad smulkiau šio darbo ypatybės išdėstytos poįstatyminiuose aktuose, taip vadinamose direktyvose. Mūsų naujasis BPK tik 158 straipsnio 6 dalyje santykinai numato panašaus pobūdžio teisę ar galimybę tiriant sunkiausius nusikaltimus ypatingais atvejais panaudoti asmenis, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų (158 straipsnis), arba kaip Vokietijos BPK pavadinta „slaptų tyrėjų“ veiksmai, pirmiausia reiškia asmenų, įsiskverbiančių į nusikaltėlių grupuotes, naudojimą. Pagal Vokietijos BPK, tokie asmenys gali naudotis „legenda“, netikrais dokumentais ir panašiai. BPK apie tai tiesiogiai neužsimena, bet 158 straipsnio 3 dalies 4 punkte teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodomi konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti. Iš straipsnio pavadinimo aišku, kad kiekvienu konkrečiu atveju tokie veiksmai bus konkrečiai įvardijami ir jie gali būti labai skirtingi.

Taigi, priimdami naujuosius baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį kodeksus, įstatymų leidėjai, mūsų manymu, nevisiškai pasinaudojo Vokietijos ir Lietuvos patirtimi ir kai kurios normos, susijusios su operatyviniais veiksmais, liko už BPK ribų arba nebuvo konkrečiai išdėstytos, o kai kurios operatyvinės veiklos normos dėl savo specifikos ir negalėjo būti įtrauktos į BPK, nes operatyvinės veiklos uždaviniai kaip jau minėjome yra platesni negu baudžiamojo proceso paskirtis.

Būtent Operatyvinės veiklos įstatymo reguliavimo sferoje faktiškai liko prevencinė operatyvinės veiklos subjektų veikla, kiti nesusiję su nusikaltimais operatyvinės veiklos objektai, šie operatyvinės veiklos metodai: agentūrinis dirbant su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis, taip pat taikant jį suimtiems asmenims situacijos kontrolės tikslais (kad suimtieji nepabėgtų, nenusižudytų ir panašiai – ne įrodymams rinkti) bei operatyvinis patikrinimas, operatyvinė apžiūra ir operatyvinė apklausa, kontroliuojamasis gabenimas, operatyvinės veiklos subjektų teisės, išvardytos Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir nemažai kitų klausimų.

Jau dabar savaime suprantama, kad turės būti atlikta Operatyvinės veiklos įstatymo korekcija, bet ne uždrausta operatyvinė veikla, kuri yra būtina ir dėl to neturi kilti jokių abejonių. Operatyvinė veikla beveik visada pasižymi veiksmų kryptingumu bei aktyvumu. Dėl to labai svarbu bus teisingai suderinti operatyvinės veiklos ir naujųjų BK, BPK normas.

Šios veiklos pagrindinė paskirtis turėtų būti informacinis operatyvinės veiklos subjektų aprūpinimas, kriminogeninės situacijos stebėjimas.

Suprantama, kad teisinių terminų, sąvokų vartojimas bei jų apibrėžimas yra svarbus dalykas, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek asmenys, kuriems po to turi būti pranešama apie tokių procesinių prievartos priemonių panaudojimą jų atžvilgiu turėtų žinoti kas tai per veiksmai.

Visa tai, kas buvo paminėta gali pasirodyti tik teorinio pobūdžio problema, tačiau nusikaltėliai tokias spragas neabejotinai išnaudos. Klausimas, kokį poveikį tai turės ateityje nagrinėjant baudžiamojo proceso pažeidimus Strasbūro Žmogaus teisių teisme.

Jei norėtume operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį nagrinėti praktiniu aspektu, tai ko gero aktualus kausimas yra operatyvinio tyrimo nutraukimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento nustatymas. Čia neaiškumai
analizuojant tokias situacijas, kai vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. nuostatomis, turint informacijos apie sunkų nusikaltimą padariusį asmenį yra atliekamas operatyvinis tyrimas. Pavyzdžiui, jei tokio operatyvinio tyrimo metu mes nustatome, kad asmuo yra padaręs kelis nusikaltimus dėl kurių jau atliekamas ikiteisminis tyrimas LR BPK nustatyta tvarka. Tai ar tie jo nusikalstamų veikų tyrimo veiksmai, apribojantys asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, atlikti vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, neprieštarauja LR BPK 44 straipsnio nuostatoms? Ar operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai operatyvinio tyrimo metu sužinoję tai, kad dėl tiriamojo padarytų nusikalstamų veikų atliekamas ikiteisminis tyrimas neturėtų nedelsiant nutraukti operatyvinį tyrimą ir ar galima surinktą informaciją panaudoti ikiteisminiame tyrime jei veiksmai atlikti ne pagal LR BPK?

Manytume, kad tokio pobūdžio klausimai įstatymų lygyje dar neišspręsti. Galima tik spėti, kad tai reglamentuoja neviešo pobūdžio poįstatyminiai teisės aktai.

3. SLAPTAS SEKIMAS

3.1. Slapto sekimo atsiradimo istorija.

Viduramžių laikotarpiu Bažnyčia turėjo labai platų žvalgybos tinklą beveik visose Europos šalyse. Gera priemonė gauti žinioms buvo inkvizicijos aparatas. Jėzuitai buvo reikalingi tapti katalikų pamokslininkais ir agentais, be to, neretai slaptaisiais ar jiems padedant sukurtos slaptosios tarnybos agentais. Dažnai karaliaus nuodėmklausys ar seminarijos vadovas būdavo iš tikro vartojant vėlesnės epochos terminą- rezidentas, valdęs platų informatorių ir šnipų tinklą. Buvo mokyklos, kuriose rengdavo dvasininkus, kurie išeidavo visą bendrųjų religinių ir specialiųjų žvalgybos mokslų kursą ir tapdavo parengtais žvalgais ir diversantais. Anglijos monarchas Eduardas IV labai rūpinosi savo slaptąja tarnyba. Slaptosios tarnybos nariams buvo mokomi didžiuliai atlyginimai- iki 1000 ekiu per metus. Buvo suorganizuota speciali greitoji slaptosios korespondencijos persiuntimo tarnyba. Keliuose buvo įsteigtos specialios stotys, kuriose visą laiką laikomi pailsėję arkliai ir karalius galėjo gauti žinias, atgabentas didžiuliu tais laikais greičiu-100 mylių per parą.

Henriko VII slaptoji tarnyba buvo suskirstyta į keturias grupes. Pirmoji grupė – slaptieji agentai, kuriais paprastai buvo rezidentai (anglų diplomatai arba pirkliai), užėmę palyginti aukštas vietas toje šalyje, kur jie gyveno. Antrajai grupei priklausė informatoriai- žemesniųjų visuomenės sluoksnių žmonės, samdomi kokioms nors žinioms gauti. Trečią grupę sudarė profesionalūs žvalgai, kuriems būdavo pavedama sistemingai sekti tam tikrus asmenis, nustatyti jų ryšius, ir jeigu reikia, organizuoti jų pagrobimą. Ketvirtajai grupei priklausė profesionalūs šnipai, paprastai prisidengę kokia nors profesija- dvasininko, gydytojo, raštininko ar kito, suteikiančia teise keliauti iš vietos į vietą ir patekti ten, kur galima gauti reikalingų žinių [16. P. 45].

Napoleonas savo žvalgybą organizavo atvykęs vadovauti armijai 1796-1797m. Napoleonui žvalgybos reikėjo ne tik priešui žvalgyti, bet ir sekti saviems generolams. Slaptajam biurui vadovavo Ž. Landrė. Slaptasis biuras savo agentus siuntė į įvairias Europos šalis, turėjo daug lėšų, kai kuriems agentams už jų surinktas žinias buvo mokomi atlyginimai. Kartais pranešimuose esančios žinios būdavo tokios netikėtos, kad Napoleonas nenorėdavo jomis tikėti, bet viskas pasitvirtindavo. Be to, slaptasis biuras žaidė sudėtingą žaidimą su dvigubais agentais. Per juos buvo siunčiamos netikros žinios priešininkui.

1905m. Paryžiuje ėmė plisti Rytų šokiai. Jų atlikėja Mata Hari greit tapo madinga šokėja ir gaudavo pasakiškus honorarus. Mata Hari iš savo daugybės meilužių išgaudavo svarbiausias karines paslaptis ir perduodavo jas vokiečiams. Be to, ji bandė užsiverbuoti į Prancūzijos žvalgybos tarnybą, bet buvo išaiškinta ir nuteista sušaudyti.

Lietuvoje prie KAM buvo ir kriminalinė policija, kuri susidėjo iš kriminalinio sekimo ir politinio sekimo skyrių, kurie vėliau buvo sujungti ir pavadinti kriminaline policija. Dar 1919m. kriminalinėje policijoje dirbo 34 slapti policijos agentai. 1920m-60. Šie žmonės užsiimdavo sekimu ir informacijos apie tam tikrus objektus rinkimu. 1919-1920m. kriminalinėje policijoje pradėjo formuotis tai, ką galėtumėme pavadinti profesionalia žvalgyba. Tiek sovietų, tiek hitlerinės okupacijos laikotarpiu pradėjusi veikti sistema buvo sunaikinama ir diktuojama sava- okupacinė.

Slaptas sekimas- vienas iš kovos prieš nusikalstamumą būdų. Kaip matyti iš žvalgybos (slapto sekimo) vystymosi istorijos, iš pradžių profesionali žvalgyba buvo naudojama kariniams bei valstybės saugumo užtikrinimo tikslams ir tik gerokai vėliau pradėta naudoti policijos veikloje.

Šioje, pagrindinėje darbo dalyje, išnagrinėsime slapto sekimo teisinius pagrindus, aptarsime žmogaus teisių ir laisvių problemą, atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius veiksmus.

3.2. Slapto sekimo teisiniai pagrindai ir sąlygos.

Pagal operatyvinės veiklos įstatymą operatyvinis tyrimas, t.y. ir slaptas sekimas (įstatyme-operatyvinis sekimas) atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai
ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį, yra informacijos apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą, pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis, dingsta be žinios asmuo, vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, vykdoma valstybės paslapčių apsauga, turima informacijos apie veikas, keliančias grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams.

Pagal baudžiamojo proceso kodeksą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, gali paskirti asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje paskirti asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą turi būti nurodyta:

1) asmuo ar transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas;

2) duomenys, pagrindžiantys būtinybę taikyti šią priemonę;

3) slapto sekimo trukmė.

Jei slapto sekimo metu norima daryti vaizdo ar garso įrašą arba filmuoti, tai taip pat turi būti numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje.

Objekto sekimas, nesusijęs su informacijos apie konkrečius asmenis rinkimu, galimas be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.

Slapto sekimo protokolas ir kiti su slaptu sekimu susiję bylos dokumentai surašomi vadovaujantis BPK 201 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

Slaptą sekimą atlikęs pareigūnas gali būti apklausiamas kaip liudytojas. Apklausa gali būti atliekama vadovaujantis BPK 203 ir 282 straipsniuose, o parodymas atpažinti ir akistata – BPK 204 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas užsienio šalyse – viešai publikuojamų įstatymų ir kitų teisinių aktų nuorodos įvairių kriminalinės informacijos rinkimo ir apdorojimo procedūrų atžvilgiu, o taip pat jos panaudojimo kovos su nusikalstamumu sferoje.

Mūsų paminėto Rusijos Federacijos įstatymo “Dėl operatyvinės paieškos veiklos Rusijos Federacijoje vykdant operatyvinės paieškos veiklą” 7 straipsnyje, tiksliau suformuluoti operatyvinės paieškos priemonių vykdymo pagrindai – pašalinti prieštaravimai taip pat įrašyti nauji pagrindai. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau galimybė vykdyti operatyvines paieškos priemones buvo susijusi su duomenų apie neteisėtą veiką gavimu (str. 7 p. 2), ir pagal tą veiką būtina buvo atlikti parengiamąjį tyrimą. Dabar (str. 7) tokio apribojimo nėra.

Įstatyme numatyta: operatyvinės paieškos priemonių vykdymui asmens pareiginė padėtis, kaip ir kitos aplinkybės, negali būti kliūtimi. Pakeitimai Įstatymo 8 str. leidžia vykdyti operatyvines paieškos priemones, ribojančias piliečių konstitucinę teisę į susirašinėjimo, telefono pokalbių, pašto, telegrafo ir kitų pranešimų slaptumą, o taip pat į gyvenamojo būsto neliečiamumą, jeigu yra gauta informacija apie rengiamos, vykdomos arba įvykdytos neteisėtos veikos požymius, arba apie asmenis, rengiančius, vykdančius arba įvykdžiusius neteisėtą veiką, pagal kurią yra būtinas parengtinis tardymas. Anksčiau galimybė vykdyti operatyvines paieškos priemones buvo siejama su informacija apie sunkų nusikaltimą. Dabar priemonės, liečiančios išvardintas konstitucines piliečių teises, galimos tiktai teismo sprendimo pagrindu ir esant patikrintai informacijai, bet ne su prokuroro sankcija (8str. 2 d.).

Rusijoje egzistuoja bendri teisiniai reikalavimai, taikomi visoms operatyvinės paieškos priemonėms (OPP).

1. Operatyvinės paieškos priemonės turi būti skirtos tiktai operatyvinės paieškos veiklos uždavinių sprendimui. Neleidžiamas OPP naudojimas kokios nors politinės partijos, visuomeninio arba religinio susivienijimo interesų tenkinimui.

2. Vykdant OPP, leidžiama naudotis tiktai tomis techninėmis ir kitokiomis priemonėmis, kurios nedaro žalos žmonių gyvybei arba sveikatai, nekenkia aplinkai.

3. OPP rezultatai turi būti dokumentuojami, t.y. fiksuojami dokumentuose (jų rūšis ir formatus nustato žinybiniai normatyviniai aktai).

OPP rezultatų dokumentavimas leidžia kontroliuoti jų teisėtumą ir pagrįstumą, konkrečiais atvejais – gautą medžiagą panaudoti baudžiamosios-procesinės veiklos sferoje.

4. Atskirų asmenų pilietybė, tautybė, lytis, gyvenamoji vieta, turtinė, pareiginė ir socialinė padėtis, priklausomybė visuomeniniams susivienijimams, požiūris į religiją ir politiniai įsitikinimai negali būti kliūtimi operatyvinės paieškos priemonių naudojimui jų atžvilgiu Rusijos Federacijos teritorijoje, jeigu kitaip nenumatyta federaliniame įstatyme[33. P. 20].

FTB JAV operatyvinių paieškos priemonių naudojimas kovoje su kriminaliniu nusikalstamumu reglamentuojamas Generalinio sekretoriaus instrukcijomis, JAV Prezidento direktyva, kitais įstatymais ir žinybiniais poįstatyminiais aktais. Laikoma, kad administracinių normų kūrimas šioje sferoje naudingas tuo, kad išlieka galimybė lanksčiai manevruoti, kadangi administracinį aktą pakeisti arba atšaukti daug lengviau negu įstatyminį aktą. Čia įtvirtinama FTB teisė:

– panaudoti informatorius vykdant operatyvines paieškos priemones – įvardijamos sąlygos, kurioms esant tai yra leidžiama;

– susiklosčius atitinkamiems pagrindams ir sąlygoms naudoti įvairius kriminalinės
informacijos gavimo metodus (išorinis stebėjimas, kontaktas prisidengiant išgalvota priežastimi, korespondencijos perliustracija, elektroninis stebėjimas ir kt.);

– pravesti įvairių kategorijų slaptas operacijas (nurodomas slaptų operacijų turinys, jų kategorijos, bendri jų parengimo ir pravedimo nuostatai ir pan.);

– kompleksiškai naudoti operatyvinės paieškos priemones tyrimo, atliekamo baudžiamosiose bylose, priklausančiose FTB (parengtinis tardymas, pilnas tyrimas), ribose;

– atlikti žvalgybinį tyrimą konkrečių nusikalstamų organizacijų atžvilgiu, kurios siekia gauti piniginės arba komercinės naudos bei pajamų veiksmais, kuriuose yra nusikalstamos prievartos;

– profilaktiniais tikslais rinkti informaciją, atliekant specialius patikrinimus asmenų, kurių kandidatūras svarsto Prezidentas prieš paskirdamas teisėjais, dirbti į FTB, o taip pat užimti pareigas Teisingumo ministerijoje, kur reikalaujama specialaus leidimo gauti slaptą informaciją;

– vesti įvairių rūšių operatyvinę apskaitą ir bylas, reikalingas darbui;

– rinkti informaciją apie faktus, kurių tyrimas būtinas operatyvinės veiklos uždavinių sprendimui (pilietiniai neramumai ir pan.);

Pažymėtina, kad specialios įstatymų nuostatos, numatytos JAV įstatymų sąvado XVIII skyriuje, numato tuos specialiųjų tarnybų ir kriminalinės policijos veiksmus, kurie susiję su prisijungimu prie komunikacijų linijų (telegrafas, telefonas, radijas, kompiuterinis tinklas) siekiant gauti kontržvalgybinius duomenis;

– radijo-, telekomunikacijų linijų perėmimas;

– perėmimo techninių priemonių gamyba, jų platinimas ir disponavimas jomis;

– leidimo gavimas operatyvinių-techninių priemonių naudojimui JAV teritorijoje, o taip pat jų panaudojimas prieš Amerikos piliečius;

– perėmimo technikos panaudojimo procedūros;

– apsauga nuo neteisėto informacijos paėmimo, vyriausybės organų darbuotojų įėjimo į duomenų banką ir radioelektroninių ryšio priemonių panaudojimo apskaita;

– pašto siuntų atidarymas ir kt.

Vertinant tokį požiūrį į kriminalinės informacijos gavimo teisinio režimo apibrėžimą, tenka akcentuoti, kad jis yra profilaktinio pobūdžio ir savyje turi propagandinį užtaisą, nes kiekvienam piliečiui suprantama, kokiais atvejais ir kokių operatyvinių paieškos procedūrų objektu jis gali tapti, jeigu elgsis neteisėtai. Valstybė, priimdama tokius atvirus teisinius aktus, atkreipia gyventojų dėmesį į tai, kad ji imasi priemonių, kad paieškos žinybų operatyvinės paieškos darbas būtų teisiškai reglamentuotas.

Svarbu tai, kad šių tarnybų personalui atviruose teisiniuose aktuose nurodomos konkrečios sąlygos informatorių panaudojimui;

– slaptų operacijų pravedimui;

– slaptų darbuotojų dalyvavimą neoficialiai stebint nusikalstamų bendruomenių veiklą;

– slapto elektroninio sekimo ir elektroninės įrangos pokalbių įrašymui ir pan.

Tuo pačiu garantuojamas piliečių konstitucinių ir kitų teisėtų teisių laikymasis, o taip pat tokiu būdu gautos informacijos panaudojimas ribojamas tik teisėtais tikslais.

Reziumuojant tai, kas pasakyta, galima pabrėžti, kad teisinio režimo nustatymas kriminalinės informacijos gavimui policijos veikloje svarbus, pirmiausia, tiek kuriant teisiškai pagrįstą sistemą, tiek ir pagal ją įgyvendinant konkrečius operatyvinio darbo metodus, o taip pat kompleksinio jų panaudojimo variantus įvairiausių tyrimų procese ir slaptų operacijų metu, prieš tai aptarus jų pritaikymo sąlygas. Ryškus diferencijuotas požiūris į policinės žvalgybos teisinį reguliavimą – arba grynai pagal įstatymo formą (Policijos įstatymas VFR), arba mišrus, kai atskiri policinės žvalgybos aspektai reglamentuojami įstatymais, o atskiri – administraciniais teisiniais aktais (JAV).

Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme yra nurodyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas yra informacija apie operatyvinės veiklos objektus.

Siame įstatyme yra pateikiamas operatyvinės veiklos objektų sąrašas, kuriame prie operatyvinės veiklos objektų priskiriamos ir padarytos nusikalstamos veikos.

Taigi vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymu informacija apie padarytą nusikalstamą veiką yra pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse nėra draudimo pradėjus ikiteisminį tyrimą atlikinėti operatyvinius veiksnius pagal Operatyvinės veiklos įstatymą. Žinoma, kai kurie prieštaraus, o kaipgi BPK 44 straipsnio 9 dalis, kurioje yra nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisė į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos šio Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka.

Vadovaujantis šiuo įstatymo reikalavimu, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, negalima atlikinėti operatyvinių veiksmų, kuriais apribojama teisė į privatų gyvenimą Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tik dalis operatyvinių veiksmų numatytų Operatyvinės veiklos įstatyme apriboja LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje paminėtas teises. Jeigu būtų pripažinta, kad patikrinimas operatyvinėje įskaitoje apriboja minėtas teises, tai šis veiksmas turėtų būti daromas
laikantis LR BPK nustatytos tvarkos ir turėtų būti priimama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Tokiu atveju mes prieitume prie absurdo ribos.

Kita svarbi problema – tai operatyvinio tyrimo atlikimo galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatytas vienas iš operatyvinio tyrimo atlikimo pagrindų: kai pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis. Aukščiau minėtos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintos rekomendacijos 4 dalyje pasakyta, kad nuteistojo paieška vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu. Įtariamojo ar kaltinamojo paieška taip pat gali būti vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, jeigu paieškos metu gautos informacijos nereikės panaudoti baudžiamajame procese.

Kyla klausimas, ar Operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas minėtas operatyvinio tyrimo pagrindas yra tikslingas, kadangi operatyvinio tyrimo esmė yra ta, kad esant operatyvinio tyrimo pagrindui galimi ir tie operatyviniai veiksmai, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Šiuo atveju, kai pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis visada yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atliekant veiksmus, kuriais gali būti apribojamos LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje paminėtos asmens teisės, tai tokie veiksmai turi būti atliekami LR BPK nustatyta tvarka. Taigi galima teigti, kad pasislėpus nuteistajam, įtariamajam arba kaltinamajam Operatyvinės veiklos įstatymu gali būti vadovaujamasi tik atliekant operatyvinius veiksmus, kuriems atlikti nereikalinga teismo nutartis. Tokie veiksmai, vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymu, gali būti atliekami ir be teismo nutarties, todėl kyla abejonių dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslingumo.

3.3. Slapto sekimo ir operatyvinio sekimo santykis.

Šiuo metu egzistuojanti nusikalstamų veikų tyrimo praktika yra tokia, kad Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas operatyvinis sekimas ir LR BPK numatytas slaptas sekimas yra tie patys veiksmai atliekami tų pačių operatyvinės veiklos slaptųjų darbuotojų. Tačiau iki sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimo tai yra operatyvinis veiksmas nereikalaujantis nei teismo nutarties nei prokuroro sankcionavimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, tai tampa procesine prievartos priemone ir renkant informaciją apie konkretų asmenį gali būti atliekamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus atitinkamą teismo nutartį.

Šioje situacijoje galima įžvelgti prieštaravimą tarp dviejų įstatymų. Kadangi operatyvinės veiklos įstatymas neturi prieštarauti LR BPK. Jeigu atliekant šiuos veiksmus yra apribojamos žmogaus teisės, tai Operatyvinės veiklos įstatyme yra numatyta galimybė jas pažeisti.

LR BPK 160 straipsnyje yra reglamentuojama viena iš procesinių prievartos priemonių, kuri vadinama slaptu sekimu. LR BPK neapibrėžia kokia ta procesinė prievartos priemonė. Autoriai komentuodami šį straipsnį, teigia, kad slaptas sekimas – tai procesinė prievartos priemonė, kuria taikant ikiteisminio tyrimo metu gaunami duomenys apie asmenį transporto priemonę arba kitą sekimo objektą. Kyla klausimas, ar atlikdamas slaptą sekimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas atskleidžia savo tapatybę ar ne? Kokiu būdu tie duomenys yra gaunami? Ar tai tik stebėjimas viešoje vietoje, ar asmens veiksmų kontrolė jo nuosavame bute ir pan.? LR BPK 160 straipsnio 3 dalyje nurodyta tai, kad šio veiksmo vykdymas galimas ir be ikiteisminio tyrimo nutarties, kai nėra renkama informacija apie konkretų asmenį.

Kai kurie autoriai netgi teigia, kad tokiais atvejais slaptą sekimą gali atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.

Pagal LR BPK slaptas sekimas – procesinė prievartos priemonė, kurią taikant ikiteisminio tyrimo metu gaunami duomenys apie asmenį, transporto priemonę arba kitą sekimo objektą.

Pagal LR BPK, slaptas sekimas, kaip ir visi tyrimo veiksmai bei kitos procesinės prievartos priemonės, gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Numatytos priemonės taikymo faktinis pagrindas yra ikiteisminio tyrimo duomenys, pagrindžiantys būtinumą gauti informaciją apie konkretų asmenį, transporto priemonę ar kitą objektą.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs motyvuotą prokuroro prašymą atlikti slaptą sekimą, patikrina tokio prašymo teis