Slaptas sekimas takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso
5 (100%) 1 vote

Slaptas sekimas takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………3

1. Operatyvinės veiklos samprata ir esmė…………….……..………..……………………………….5

2. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema……..……………………….…….10

2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė…………….12

2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo

baudžiamajame procese problema………………………………………………………………………14

2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis

atliekant atskirus veiksmus…………………………………………………………………………………17

3. Slaptas sekimas……………………………………………………………………………………..22

3.1. Slapto sekimo atsiradimo istorija…………………………………………………………22

3.2. Slapto sekimo teisiniai pagrindai ir sąlygos ……………………………………………….…24

3.3. Slapto sekimo ir operatyvinio sekimo santykis ……..…………………………………..29

3.4. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problema atliekant slaptą sekimą……….……………41

Pabaiga……………………………………………………………………………………………….46

Išvados ………………………………………………………………………….…………..…….… ..47

Literatūros sąrašas. …………………………………………………………..………….………..…….49

Santrauka ………………………………………………………………………………….………..….52

ĮVADAS

Temos aktualumas ir reikšmė

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis tai vienas iš svarbiausių operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso sąveikos elementų. Šis klausimas gali būti nagrinėjamas tiek bendrai aiškinant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveiką, tiek aiškinant atskirų operatyvinės veiklos formų taikymo galimybes prasidėjus ikiteisminiam tyrimui.

Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema galėtų būti sprendžiama dviem alternatyviais būdais. Vienas iš sprendimo būdų būtų išsamus operatyvinės veiklos reglamentavimas ir baudžiamojo proceso veiklos „išgryninimas“, kitas – organiškas operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų suliejimas.

Išplėtus teisinę viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą, baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika ir iš šios sąveikos kylančios problemos tapo ypač aktualios. Kaip tik šios priežastys ir paskatino nuodugniau paanalizuoti baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveiką bei iškelti viešumon kai kurias iš šios sąveikos kylančias problemas.

Šiomis dienomis didžiausios diskusijos kyla būtent dėl slapto sekimo, numatyto BPK 160 straipsnyje.

Šiame darbe analizuojama baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveika bei iš jos kylančios problemos, atliekant slaptą sekimą. Darbe nagrinėjama ne tik operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos objektų santykis, bet ir operatyviniais veiksmais surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ribos, taip pat ir siūlomi galimi baudžiamojo proceso (ikiteisminio) atribojimo nuo operatyvinės veiklos būdai, susiję su slaptu sekimu.

Tyrimo objektas.

Tyrimo objektas – operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis, atsirandančios problemos bei takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso, atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius operatyvinius veiksmus.

Darbo tikslas ir uždaviniai.

Nors tikrai dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso veiklos, tapo labai neryški, šio darbo tikslas yra apžvelgti ir išanalizuoti slapto sekimo panašumus ir skirtumus, nustatyti sankirtos taškus operatyvinėje veikloje ir baudžiamajame procese.

Tyrimo uždaviniai:

· pateikti operatyvinės veiklos teorijos sampratą ir jos specialiųjų sąvokų analizę, nustatyti operatyvinės veiklos teorijos objektą, dalyką ir turinį;

· apžvelgti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;

· išstudijuoti slapto sekimo atsiradimo bei plėtojimosi istoriją;

· nustatyti optimalius slapto sekimo baudžiamajame procese ir operatyvinio sekimo operatyvinėje veikloje pagrindus, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;

· ištirti problemas, kurios atsiranda atliekant slaptą sekimą, surasti racionaliausius slapto sekimo reglamentavimo tobulinimo būdus;

Tyrimo šaltiniai ir metodai.

Tyrimo baze buvo Lietuvos ir kitų valstybių įstatymai bei poįstatyminiai aktai, įvairių teisėsaugos institucijų duomenys, teisinės patirties ir minties šaltiniai, kriminalistikos, baudžiamojo proceso ir kitų mokslo šakų literatūra.

Rašant diplominį darbą naudotasi sisteminės analizės, dokumentų analizės, istorinių duomenų analizės, loginiu, lyginamuoju
metodais.

1. OPERATYVINĖS VEIKLOS SAMPRATA IR ESMĖ

Išsamesniam darbe keliamų problemų supratimui trumpai norėčiau aptarti operatyvinės veiklos esmę.

Operatyvinės veiklos teorijai, kaip ir visų mokslų teorijoms būdinga integracija ir diferenciacija. Teigiama, kad operatyvinės veiklos teorija atsirado iš kriminalistikos, o kriminalistika savo ruožtu atsirado iš baudžiamojo proceso, tačiau šis klausimas diskutuotinas. Operatyvinės veiklos teorijos apraiškų galima aptikti 600 m. prieš mūsų erą žymaus kinų filosofo Sun Dzin traktate „Karo menas”, kuriame jis aprašė visas pagrindines žvalgybinės veiklos nuostatas [27. P. 113]. Kriminalistikos istorijos tyrėjai teigia, kad kriminalistikos pradininku Prancūzijoje laikomas „Siurte” organizacijos įkūrėjas E. F. Vidokas, kuris organizavo agentūrinį žvalgybinį darbą ir nusikaltimams atskleisti panaudojo slaptuosius bendradarbius, kitaip tariant, pradėjo vykdyti operatyvinę veiklą bei taikė vieną iš operatyvinės veiklos metodų [24. P. 15]. JAV kriminalistikos pradininku laikomas nacionalinės seklių agentūros įkūrėjas A. Pinkertonas, kuris tam, kad sėkmingai atskleistų nusikaltimus, panaudojo legendas, maskavimosi priemones, taip pat tam tikrus žvalgybinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, detektyvų įterpimą į nusikalstamas struktūras siekiant gauti informacijos, padedančios atskleisti bei užkardyti nusikaltimus [24. P. 82].

Operatyvinės veiklos teorija tam tikru metu buvo labai susijusi su kriminalistika, tačiau šiuo metu ji integruojasi į baudžiamąjį procesą.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje operatyvinės veiklos teorija, kaip ir pati operatyvinė veikla, yra perimta iš buvusios Tarybų Sąjungos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, neišvengiamai turėjo pasikeisti tiek operatyvinės veiklos teorija, tiek ir pati operatyvinė veikla. Operatyvinės veiklos teorijos pasikeitimus nulėmė visiškai pasikeitę socialiniai ir ekonominiai santykiai, be to, atsirado esminių neatitikimų tarp operatyvinės veiklos įgyvendinimo demokratinėje ir totalitarinėje valstybėje.

Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungos laikais operatyvinė veikla buvo ne viešo pobūdžio ir su operatyvinės veiklos teorijos laimėjimais galėjo susipažinti tik ribotas visuomenės narių skaičius, tuo tarpu kitai visuomenės daliai tai buvo paslaptis.

Kadangi beveik visa operatyvinė veikla buvo sureguliuota slaptais poįstatyminiais žinybiniais norminiais aktais, t. y. įsakymais, instrukcijomis, kurie neretai prieštaravo pagrindinėms žmonių teisėms ir laisvėms, operatyvinės veiklos teorija dažnai buvo plėtojama neatsižvelgiant į tai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę padėtis visiškai pasikeitė ir operatyvinės veiklos mokslininkų bei patyrusių praktinių darbuotojų pagrindiniu uždaviniu tapo naudingų mokslo laimėjimų, taip pat teigiamos patirties perėmimas ir panaudojimas kuriant šiuolaikinę operatyvinės veiklos teoriją bei įstatymuose įteisinant operatyvinę veiklą. Savaime suprantama, anų laikų stereotipai egzistuoja ir šių dienų operatyvinės veiklos praktikoje, o tai labai trukdo plėtoti pažangią operatyvinės veiklos teoriją.

Praeina gana ilgas laiko tarpas, kol tam tikros atskirų teorijų idėjos ir teiginiai prasiskverbia į žmonių sąmonę ir tampa priimtini bei naudojami. Tačiau atskirų mokslo sričių plėtojimo susilpnėjimas, neprisitaikymas prie besikeičiančių socialinių ekonominių sąlygų labai dažnai skaudžiai atsiliepia valstybės raidai bei kasdieniniam visuomenės gyvenimui. Operatyvinės veiklos teorija yra ta mokslo sritis, kurios plėtros tempai turi tiesioginę įtaką visuomenės ir valstybės gerovei.

Galima daug diskutuoti apie tai, kad svarbiu kriterijumi vertinant operatyvinės veiklos teorijos bei jos plėtojimo reikalingumą vertėtų laikyti nusikalstamo pasaulio sėkmingą prisitaikymą prie naujų sąlygų, naujų nusikaltimų darymo bei jų maskavimo būdų atsiradimą, spartų organizuotų nusikalstamų struktūrų profesionalizmo, žvalgybinės veiklos tobulėjimą ir pan.

Operatyvinės veiklos teorija – tai mokslo žinių sistema, aiškinanti operatyvinę veiklą, jos metodų ir priemonių taikymą, atskleidžianti pagrindinius jos plėtojimo dėsningumus užtikrinant pagrindines žmonių teises ir laisves bei garantuojant valstybės ir visuomenės saugumą.

Mokslo teorijos struktūros tyrimą tikslinga pradėti pagrindinių jos sąvokų analize ir teorinių bei empirinių sąvokų tarpusavio ryšių bei skirtumų nustatymu [31. P. 157].

Teigiama, kad specialių sąvokų sistemų buvimas sudaro kiekvienos teorijos pagrindą, nes būtent atskiros sąvokos jungia atskiras jos dalis bei elementus ir nustato tam tikrą jų tvarką. G. I. Ruzavinas aprašė pagrindinius, būtinus elementus, būdingus visoms teorijoms. Jis teigia, kad vienas iš tokių elementų – tai pagrindinės sąvokos, esminiai dėsniai bei nuostatos, išreiškiančios tam tikrus idealizuoto modelio abstrakčių objektų ryšius bei santykius [32. P. 14].

Kaip atskiros sąvokos operatyvinės veiklos teorijoje, kaip ir bet kurioje kitoje teorijoje, panaudojami tam tikri idealizuoti objektai, moksliniai faktai, atskiros visuomeninių santykių rūšys ar socialiniai reiškiniai. Minėtos sąvokos padeda abstrakčiai, idealizuotai suprasti operatyvinę veiklą kaip atskirą reiškinį, išskirti atskirus jos elementus
tarpusavio ryšį. Būtent sąvokomis apibendrinami ir fiksuojami mokslinio pažinimo rezultatai.

Apibūdinant operatyvinės veiklos teorijoje vartojamas specialiąsias sąvokas svarbu suvokti, kad:

· šių sąvokų dialektinis tarpusavio ryšys bei jų tobulinimas atspindi operatyvinės veiklos, kaip savarankiško socialinio reiškinio, tikrumą ir prieštaravimus;

· šios sąvokos įvardijamos tam tikrais pavadinimais, kurie suprantami kaip teisės mokslo terminai, tiksliai apibūdinantys operatyvinėje veikloje vykstančių reiškinių bei procesų santykius, o sąvokų turinys atskleidžiamas apibendrinant tuos santykius;

· pagrindinės operatyvinės veiklos teorijos sąvokos maksimaliai apibendrina operatyvinės veiklos santykius bei jų specifiką;

· šių sąvokų visuma sudaro tam tikrą sistemą, kurioje sąvokos viena nuo kitos skiriasi savo apimtimi, abstraktumu bei kitais požymiais, o tai atskleidžia operatyvinės veiklos, kaip socialinio reiškinio, glaudžiai susijusio su kitais reiškiniais, sisteminį pobūdį. Teorija turi būti sisteminga, t. y. joje turi būti darni teiginių sistema, nes jeigu nėra sistemos, nėra ir teorijos [14. P. 40].

Tam, kad išsamiau atskleisti „operatyvinės veiklos” sąvoką reikia smulkiai išnagrinėti tarpusavyje susijusių sąvokų sistemą, sudarytą iš tam tikrų sąvokų, pavyzdžiui, „operatyvinės veiklos esmė”, „struktūra”, „operatyvinės veiklos sistema”, „turinys” ir „forma”. Norint atskleisti šias sąvokas reikia nagrinėti kitas, siauresnes sąvokas. Pavyzdžiui, norint atskleisti operatyvinės veiklos turinį, reikia išnagrinėti šias sąvokas: „operatyvinės veiklos objektai”, „operatyvinės veiklos subjektai”, „operatyvinės veiklos dalyviai”, „operatyviniai veiksmai”, „metodai ir priemonės”, „operatyvinės veiklos tikslai ir uždaviniai” bei „operatyvinės veiklos rezultatai”.

Be abejo, visos šios sąvokos yra pakankamai plačiai nagrinėtos operatyvinės veiklos teorijoje ir daugelis iš jų yra pateiktos ir įteisintos operatyvinės veiklos įstatyme, taip pat poįstatyminiuose teisiniuose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose operatyvinę veiklą.

Didelę reikšmę operatyvinės veiklos suvokimui moksline, empirine prasme turi sąvokos, apibūdinančios operatyvinės veiklos socialinį vertingumą, teisėtumą, operatyvinės veiklos sferą, apimtis, operatyvinės veiklos intensyvumą bei efektyvumą.

Mokslininkai, išnagrinėję anksčiau minėtas sąvokas, padeda atlikti mokslinius tyrimus operatyvinės veiklos srityje nustatant jos vaidmenį ir vietą teisinėje sistemoje ir sudaro sąlygas numatyti moksliškai pagrįstą operatyvinės veiklos teorinį modelį.

Blogai veikiantis teisinio reguliavimo mechanizmas ir egzistavimas netinkamai sureguliuotų ar apskritai nesureguliuotų operatyvinės veiklos procese atsirandančių santykių. Tai liudija operatyvinės veiklos teorinio modelio būtinumą ir aktualumą.

Taigi apibendrinta operatyvinės veiklos teorija dar gali būti suprantama kaip logiškai susijusi ir sąvokų, nuostatų, kategorijų sistema, interpretuojanti operatyvinės veiklos esmę (turinį ir genezę Lietuvoje). Ši teorija – tai lyg pereinamoji mokslinio pažinimo būsena apie operatyvinės veiklos subjektų vykdomą operatyvinę veiklą.

Operatyvinės veiklos teorijoje atliekamų mokslinių tyrimų tikslas yra operatyvinės veiklos organizavimo ir taktikos tobulinimas tam, kad būtų apsaugotos pagrindinės žmonių teisės ir laisvės, gyvybė, sveikata, nuosavybė, garantuotas valstybės ir visuomenės saugumas.

Operatyvinės veiklos teorija plėtojosi ir plėtojasi kaip teisės mokslo šaka, todėl ji neatsiejamai susijusi su kitomis teisės mokslo, t. y. baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, kriminologijos, kriminalistikos, administracinės, civilinės, tarptautinės teisės ir kitų mokslų šakomis. Kita vertus, operatyvinės veiklos kaip mokslo teorijos, plėtojimasis neįmanomas nepanaudojant ekonomijos, istorijos, technikos, psichologijos ir kitų mokslų žinių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kai kurių užsienio valstybių teisininkai ir mokslininkai yra daug toliau pažengę operatyvinės veiklos teorijos srityje ir jau nagrinėja operatyvinės veiklos teisę kaip atskirą teisės šaką bei operatyvinės veiklos procesą.

Visiškai suprantama, kad terminas „operatyvinė veikla” yra stereotipiškai perkeltas iš Tarybų Sąjungos operatyvinės veiklos teorijoje vartojamo termino „operativno rozisknaja dejatelnost”. Toks terminas Lietuvoje diskutuotinas, nors Tarptautinių žodžių žodyne terminas „operatyvinis” reiškia „susijęs su karine, policijos ar milicijos operacija” [25, P. 700].

Visose pasaulio valstybėse tokia veikla egzistuoja, ji vykdoma, tačiau daugelyje valstybių „operatyvinės veiklos” terminas nevartojamas – jis nelabai suprantamas arba jam suteikiama visai kita reikšmė. Kai kas terminą „operatyvinė veikla” painioja su terminu „operatyvi veikla”, kuri Tarptautinių žodžių žodyne paaiškinama kaip „greita ir tiksli veikla” [25. P. 700]. Galbūt Lietuvoje operatyvinę veiklą labiau tiktų įvardyti terminu „kriminalinė žvalgyba”, kuris vartojamas ir suprantamas daugelyje užsienio valstybių.

Pagal LR Operatyvinės veiklos įstatymą “Operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio
pobūdžio veikla.

Kitaip tariant, operatyvinę veiklą galėtume apibrėžti kaip valstybės įgaliotų institucijų žvalgybinio pobūdžio veiksmų sistemą, skirtą pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas padariusius asmenis surinkti ar įtariamiems nusikaltimo padarymu asmenims surasti. Mūsų manymu, operatyvinė veikla – tai, visų pirma pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, t.y. neprocesinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Nagrinėjant operatyvinę veiklą, mūsų supratimu, pirmiausia reikia prisiminti, kad kovojant su nusikalstamumu, užkardant bei atskleidžiant nusikaltimus, kriminalistikos galimybių ir baudžiamojo proceso normų ne visada pakanka, ypač tiriant ar užkardant sunkius nusikaltimus.

2. BAUDŽIAMOJO PROCESO IR OPERATYVINĖS VEIKLOS SĄVEIKOS PROBLEMA

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio problema atsirado 2002 m. kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naująjį baudžiamojo proceso kodeksą. Jau tuo metu studijuojant šį naujai priimtą kodeksą kilo daug neaiškių klausimų, susijusių su teisinės reformos įgyvendinimo pradžia ir atskirų teisėsaugos institucijų vieta bei funkcijomis pradėjus galioti naujiems baudžiamiesiems įstatymams.

2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Operatyvinės veiklos įstatymą, kurį rengiant bei priimant nebuvo atsižvelgiama į jo prieštaravimus bei neatitikimus jau priimtam tačiau dar negaliojančiam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksui. Galbūt tai padaryta dėl aukščiau minėtos priežasties. Buvo labai daug neaiškumų dėl operatyvinę veiklą vykdančių valstybės institucijų vietos bei funkcijų nusikalstamų veikų tyrimo procese. Taip tuo metu dar galiojo senasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas, su kuriuo buvo būtina derinti naują Operatyvinės veiklos įstatymą. Tuo metu operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso simbiozė buvo apspręsta pasiremiant susiformavusia praktika.

Taigi galima teigti, kad operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, santykio nustatymo klausimo nagrinėjimas buvo nukeltas į ateitį, t.y. į naujųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo laikus.

Operatyvinės veiklos ir naujų baudžiamųjų įstatymų suderinimo klausimas įstatymų lygyje pradėtas spręsti 2002 m. spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šiame įstatyme nurodyta, kad kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams.

Neretai pasigirsta tokia nuo nuomonė, kad įsigaliojus baudžiamojo proceso kodeksui Operatyvinės veiklos įstatymas, su juo ir operatyvinė veikla tapo nebereikalingi, nes visi galimi veiksmai, susiję su nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų atskleidimu, yra reglamentuoti BPK.

Tokia nuomonė, mūsų manymu, yra neteisinga, nors dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso, tapo nežymi.

Ilgą laiką vieni iš pagrindinių tos ribos kriterijų buvo: skirtingas reglamentavimas, skirtingas objektų ir subjektų ratas, slaptų informacijos (duomenų) paieškos metodų bei priemonių naudojimas tik operatyvinėje veikloje, skirtingas operatyvinės ir baudžiamojo proceso veiklos teisėtumo kontrolės mechanizmas ir t.t. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė.

Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui). Tai ir bus aptariama kitose darbo dalyse.

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, mūsų supratimu, tikslingiausia pradėti atskleidinėti nuo baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizės.

2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė.

Dažnai klystama galvojant, kad baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirtis ir uždaviniai yra tie patys.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Operatyvinės veiklos paskirtis yra gauti reikiamą informaciją bei aprūpinti ja atitinkamas valstybines institucijas. Operatyvinė veikla yra žvalgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešus ir slaptus informacijos gavimo būdus bei priemones. Analizuodami operatyvinės veiklos uždavinius, išvardintus Operatyvinės veiklos įstatyme, pastebime, kad kai kurie uždaviniai, tokie kaip nusikalstamų veikų
nusikalstamų veikų išaiškinimas, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas sutampa su baudžiamojo proceso uždaviniais.

Akivaizdu, kad operatyvinę veiklą su baudžiamuoju procesu, o taip pat ir su ikiteisminiu tyrimu, kaip baudžiamojo proceso stadija, kuria prasideda baudžiamasis procesas sieja toks reiškinys kaip nusikalstama veikla. Tačiau operatyvinė veikla neapsiriboja nusikalstamų veikų prevencija ar išaiškinimu.

Operatyvinės veiklos uždaviniai taip pat yra asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška, veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas, valstybės paslapčių apsauga, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas ir pan.[6. 11 str.].

Būtent šis platus operatyvinės veiklos uždavinių sąrašas leidžia suprasti, kokia plati yra operatyvinės veiklos sfera. Šių uždavinių priskyrimas operatyvinei veiklai sąlygoja ir platų operatyvinės veiklos objektų sąrašą, kuris yra daug platesnis už ikiteisminio tyrimo ar bendrai baudžiamojo proceso objektus.

Akcentuodamas tai, kad operatyvinė veikla gali būti atliekama ir operatyvinės veiklos procesas gali baigtis nesusiejant jos rezultatų su nusikalstama veika, o tuo pačiu ikiteisminiu tyrimu ir bendrai baudžiamuoju procesu, pateiksiu tokį pavyzdį:

Atskiri operatyvinės veiklos subjektai tokie, kaip Valstybės saugumo departamento operatyvinių padalinių pareigūnai siekdami išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės ekonominiam, nacionaliniam saugumui atlieka operatyvinį tyrimą dėl valstybei svarbių ekonominių objektų privatizavimo. Siekiama išvengti nepageidaujamo kapitalo į Lietuvos valstybę atėjimo, kuris gali turėti neigiamos įtakos valstybės nacionaliniam saugumui ar kelti grėsmę ekonominiam saugumui. Vertinamas investuotojų patikimumas, kapitalo kilmė ir pan. Nustačius, kad dalies kapitalo atsiradimas susijęs su atitinkamų lėšų pervedimais iš kitos valstybės specialiųjų tarnybų biudžeto ar pan. Tokia informacija surašius atitinkamas pažymas perduodama kompetentingoms valstybės institucijoms.

Tas pats objektas, uždaviniai bei tikslai rodo tik šių veiklų sankirtos taškus, bet ne jų tapatumą. Beje, kalbant apie šių veiklų sankirtos taškus, reikia pažymėti, kad jas sieja ir kai kurie faktinių duomenų paieškos būdai bei metodai, pavyzdžiui, apklausa, eksperimentas, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, specialisto išvados gavimas ir pan. Tačiau pagal savo atlikimo pobūdį, turinį ir reikšmę šie faktinių duomenų paieškos būdai ir metodai iš esmės skiriasi.

2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese problema.

Dar vienas svarbus aspektas operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio nagrinėjimui yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 str., kuriame nurodyta, kad “pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinkta informacija, kuri baudžiamojoje byloje gali turėti įrodomosios reikšmės, po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo gali būti procese naudojama, jei ta informacija užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius, ir to dokumento rūšis yra numatyta naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 96 straipsnyje”.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse yra bendros nuorodos imtis visų įstatymų numatytų priemonių, per trumpiausią laiką atliekant tyrimą ir atskleidžiant nusikalstamas veikas, įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais. Būtina paminėti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 straipsnyje pateiktą išaiškinimą apie pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinktos informacijos panaudojimą baudžiamajame procese. Svarbiausia, kad informacija būtų užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo BPK 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius ir kurio rūšis yra nustatyta naujojo BPK 96 straipsnyje.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėto įstatymo nuostatas buvo parengtas operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimo bei papildymo projektas ir 2003 balandžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo atskirų straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymą. Jame numatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Protokole nurodoma protokolo surašymo vieta, laikas, pareigūno, surašiusio protokolą, pareigos, vardas, pavardė, naudojamų operatyvinių veiksmų pavadinimai, žinomi duomenys apie asmenis, kuriems buvo taikomi operatyviniai veiksmai, arba objekto apibūdinimas, siekiamas rezultatas, operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotos informacijos turinys, naudotų
priemonių techniniai duomenys, nurodant fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį (jeigu naudojamos techninės priemonės), priedai, garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ar kitos elektroninės informacijos laikmenos arba kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniais ar kitais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti [6. 17 str.].

Priėmus šį įstatymą buvo išspręsta dalis Operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, tačiau, mūsų manymu, 2003 balandžio 29 dienos “Operatyvinės veiklos įstatymo 3, 5, 9, 11, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir 25 straipsnio pripažinimo netekusio galios įstatymas” pakartojo ir paliko nepašalintus esminius naujojo BPK ir Operatyvinės veikos įstatymo nuostatų prieštaravimus.

Toks operatyviniais veiksmais surinktų faktinių duomenų prilyginimas ikiteisminio veiksmais surinktiems faktiniams duomenims yra nepateisinamas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma todėl, kad operatyviniais veiksmais surinkti faktiniai duomenys nuo ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų skiriasi savo forma: skirtingi faktinių duomenų šaltiniai bei skirtinga jų paieškos ir rinkimo tvarka. Faktinių duomenų, surinktų vykdant operatyvinę veiklą, šaltinis, visų pirma, yra agentūrinė-operatyvinė ir kita operatyvinė medžiaga, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų šaltiniai yra liudytojo, nukentėjusiojo, įtariamojo, kaltinamojo parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktas ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme išvardyti šaltiniai. Operatyvinės veiklos faktinių duomenų šaltiniai gali būti slaptieji operatyvinės veiklos dalyviai (operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji darbuotojai ir slaptai bendradarbiaujantys fiziniai asmenys), etatiniai operatyviniai darbuotojai, kiti fiziniai asmenys, dokumentai, daiktai ir kiti materialūs objektai, gauti iš viešai neskelbtinų šaltinių arba gauti taikant specialias informacijos (duomenų) paieškos priemones bei metodus.

Be to, skirtinga operatyviniais ir ikiteisminio tyrimo veiksmais renkamų faktinių duomenų paieška, rinkimo tvarka bei būdai (metodai). Operatyviniai faktiniai duomenys yra renkami vykdant operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo tvarkos daugeliu atveju įstatymas nereglamentuoja (pvz., operatyvinio eksperimento, specialisto išvados gavimo, žvalgybinės apklausos ir kt.). Tuo tarpu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, faktiniai duomenys yra renkami griežtai laikantis BPK nustatytos tvarkos, t.y. garantuojant, kad nebus pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai.

Taigi, vien tik argumentas, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija BPK nustatytais atvejais ir tvarka galės būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, dar neduoda pagrindo dėti lygybės ženklo tarp operatyvinės ir baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) veiklų ar susieti šias veiklas vartojant visą ikiteisminę veiklą apimančią sąvoką ikiteisminis tyrimas. Tai akivaizdu, nes įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti bet kokie faktiniai duomenys, jei tik jie atitinka įrodymų reikalavimus. Be to, Baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teisė teikti įrodymus bet kokiai valstybinei ar visuomeninei įstaigai, įmonei, organizacijai ar piliečiui, net ir nedalyvaujantiems byloje, nepaverčia jų ikiteisminio tyrimo įstaigomis, o jų veiklos teikiant parengtinio tyrimo įstaigai įrodymus – ikiteisminiu tyrimu. 2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis

atliekant atskirus veiksmus.

Viena iš pagrindinių problemų, mūsų manymu, yra ta, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą, yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui).

Daug klausimų kyla nagrinėjant procesines prievartos priemones įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 158, 159 ir 160 straipsniuose.

158 straipsnis reglamentuoja savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Susipažinus su šio straipsnio turiniu, kyla klausimas, kokie tai veiksmai? Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse tokie veiksmai nepaminėti. Galbūt tai slaptas sekimas? Bet slaptas sekimas yra reglamentuotas LR BPK 160 straipsnyje. Galbūt pareigūnai, atliekantys slaptą sekimą, neslepia savo tapatybės ir ją atskleidžia. Taigi natūralu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi žinoti kokie tai veiksmai.

LR BPK komentare autoriai, komentuodami šį straipsnį, teigia, kad šios priemonės taikymo metu galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinį gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi tai leistina.

Analizuojant šiuos paminėtus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pavyzdžius, mūsų manymu, yra aiškiai matyti,
BPK 158 straipsnyje pateiktas savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sąrašas yra neišsamus. Šią spragą pabandyta užpildyti išleidus poįstatyminiu teisės aktu patvirtintas rekomendacijas, kuriose pateikiamas sąrašas savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų, kuriuos atliekant ikiteisminio tyrimo metu reikia vadovautis LR BPK 158 str.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4368 žodžiai iš 8614 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.