Tarptautinė privatinė teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė privatinė teisė

TURINYS

ĮVADAS 3

I SKYRIUS 5

1.1 BENDRIEJI KLAUSIMAI 5

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai 5

1.1.2 Pripažinimo klausimai 6

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas 7

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata 8

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis 10

1.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 11

1.2.1 Bendroji charakteristika 11

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai 12

1.2.3 Tarptautinės sutartys 13

1.2.4 Vidaus statutinė teisė 14

1.2.5 Teismų praktika 15

1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina 16

1.3 KOLIZINĖS NORMOS 16

1.3.1 Kolizinės normos samprata 16

1.3.2 Kolizinių normų rūšys 17

1.3.3 Kolizinės normos struktūra 19

1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo principai 19

1.4 PRELIMINARŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU KOLIZINIŲ NORMŲ TAIKYMU 21

1.4.1 Bendrosios pastabos 21

1.4.2 Kvalifikavimas 21

1.4.3 Šalutinė problema 23

1.4.4 Išskaidymas 24

1.4.5 Grąžinimas 24

1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę 26

II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI 28

2.1 TEISMINIS PRIKLAUSYMAS 28

2.1.1 Bendrosios pastabos 28

2.1.2 Actiones in personam 29

2.1.3 Actiones in rem 30

2.1.4 Forum non conveniens 30

2.1.5. Lis pendens 31

2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese 32

2.1.7 Teisminis priklausymas pagal tarptautines sutartis 33

2.1.8 Ieškinio užtikrinimas 34

2.2 PRANEŠIMŲ IR ŠAUKIMŲ ĮTEIKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 34

2.3 ĮRODYMŲ RINKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 38

2.4 UŽSIENIO TEISMŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 39

2.4.1 Bendrosios pastabos 40

2.4.2 Pripažinimas pagal dvišales tarptautines sutartis 40

2.4.3 Pripažinimas nesant dvišalės tarptautinės sutarties 41

2.4.4 Kiti atvejai 41

2.5 TARPTAUTINIO KOMERCINIO ARBITRAŽO KLAUSIMAI 42

III SKYRIUS: TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI 43

3.1 TEISĖ, TAIKYTINA ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS 43

3.1.1 Santuokos galiojimas ir sudarymo procedūra 43

3.1.2 Ištuoka 45

3.1.3 Sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai 46

3.1.4 Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai 47

3.1.5 Įvaikinimas 48

3.2 TEISĖ, TAIKYTINA SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS 49

3.2.1 Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę 49

3.2.2 Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės 51

3.2.3 Specialus atvejai 52

3.3 TEISĖ, TAIKYTINA DELIKTINĖMS PRIEVOLĖMS 53

3.3.1 Bendrieji atvejai 53

3.3.2 Išimtys 54

3.4 TEISĖ, TAIKYTINA DAIKTINĖMS TEISĖMS 55

3.4.1 Nekilnojamieji daiktai 56

3.4.2 Kilnojamieji daiktai 57

3.5 TEISĖ, TAIKYTINA PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS 60

3.5.1 Testamento galiojimas 60

3.5.2 Kilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.5.3 Nekilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.6 TEISĖ, TAIKYTINA KITIEMS SANTYKIAMS 62

3.6.1 Čekis ir vekselis 62

3.6.2 Valiutinės operacijos 63

3.6.3 Kiti klausimai 63

Įvadas

Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. valstybės vidaus teisė galioja tik teisiniams santykiams, juridiniams faktams ar jų padariniams, susiklosčiusiems ar įvykusiems jos teritorijoje.

Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į imperatyvias užsienio valstybės teisės normas ir jas taikyti. Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Lietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų. Taigi, pagal šią, trečiąją nuomonę, valstybės vidaus teisės eksteritorialumas pasireiškia tik todėl, kad kitų užsienio valstybių teismai pripažįsta ir taiko tam tikros valstybės teisę.

Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis – valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas. Tokių pavyzdžių daugybė: išvykusi į kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką – Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t. Šiais atvejais sakoma, kad teisiniam santykiui būdingas užsienio, arba tarptautinis, elementas.

Teisiniam santykiui būdingą užsienio, arba tarptautinį, elementą gali lemti įvairios priežastys:

– santykio subjektas (santykio subjektai gali
būti skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, pvz., Lietuvos įmonė perka metalą iš Ukrainos įmonės);

– santykio objektas (santykio objektas gali būti užsienio valstybėje, pvz., mirusio Lietuvos piliečio palikimą sudaro Latvijoje esantis nekilnojamasis turtas);

– juridinio fakto, dėl kurio atsirado, pasikeitė ar baigėsi tas teisinis santykis, įvykimas užsienio valstybėje (pvz., testamento surašymas ir mirtis užsienio valstybėje atostogavusio ar darbo reikalais buvusio ir ten sunkia liga susirgusio Lietuvos piliečio);

– būtinumas nustatyti asmens nacionalinę priklausomybę siekiant išsiaiškinti jo teisnumą ir veiksnumą (pvz., Vokietijoje gyvenančiam Jordanijos piliečiui norint susituokti Lietuvoje su Lietuvos piliete; beje, teisnumo ir veiksnumo klausimą gali tekti spręsti ne tik teismui, bet ir notarams, civilinės metrikacijos įstaigoms);

– aplinkybė, kad kai kuriuos proceso veiksmus gali tekti atlikti užsienio valstybėje, nors civilinė byla nagrinėjama Lietuvos teisme (pvz., gali prireikti įteikti teismo šaukimą ar kitokius dokumentus užsienio valstybėje esančiam asmeniui; užsienio valstybėje gali tekti rinkti įrodymus ir pan.);

– užsienio valstybėje priimtų teismo ar arbitražo sprendimų vykdymas Lietuvoje (jeigu užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą tenka vykdyti Lietuvoje, kyla klausimas, kokioms sąlygoms esant tai galima padaryti Lietuvoje).

Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės – tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje. Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė. Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu. Šiandien, matyt, nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų pasmerkusi save tokiai izoliacijai.

Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai. Verslininkui būtina garantuoti, kad jo teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t. t.

Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą. Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti. Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu. Toks problemos sprendimas reikštų, kad asmenys privalo laikytis ne tik savo valstybės teisės, bet ir visų kitų valstybių teisės reikalavimų. Praktiškai tai neįgyvendinama ne tik dėl to, kad neįmanoma gerai išmanyti visų pasaulio valstybių teisės, bet ir dėl to, jog tą patį klausimą įvairių valstybių teisė reguliuoja skirtingai. Antai, pagal musulmonų teisę, santuoka gali galioti, o pagal Lietuvos teisę, ji negaliotų. Tad sudaryti santuoką taptų apskritai negalima, nes būtų neįmanoma patenkinti visiškai skirtingų (vienas kitam priešingų) teisės sistemų reikalavimų.

Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais. Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos teismas tokio šalių susitarimo nepaisytų ir besąlygiškai taikytų tik Lietuvos teisę, tai reikštų šalių autonomijos principo paneigimą ir dispozityvumo principo ignoravimą.

Ketvirta,
būtinumą atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti lemia visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai, kuriais grindžiami šiuolaikiniai valstybių tarpusavio santykiai: valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo, taikaus ginčų sprendimo, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, pagarbos žmogaus teisėms ir kiti.

Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose. Šių teisės normų visuma ir yra vadinama tarptautine privatine teise.

Toliau dar kartą grįžtama prie užsienio (tarptautinį) elementą turinčių klausimų, kurie ir sudaro tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyką.

I SKYRIUS

1.1 Bendrieji klausimai

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai

Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą. Taigi pirmiausiai teismui kyla jurisdikcijos kolizija — tarptautinio civilinio proceso klausimas, t. y. bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminio priklausymo problema.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CKP) sakoma, kad civilinių bylų dėl ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio valstybių piliečiai ar juridiniai asmenys arba asmenys be pilietybės, taip pat dėl ginčų, kurių nors viena iš šalių gyvena užsienyje, teisminis priklausymas nustatomas vadovaujantis šiame kodekse įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis.

Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles. Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija. Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau – CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Taigi bylos priklausymą Prancūzijos teismų jurisdikcijai lemia ne atsakovo gyvenamoji (verslo) vieta ar kiti kriterijai, o ieškovo pilietybė.

Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato. Tuo tarpu teisingai neišsprendus šios kolizijos, gali būti sudėtinga pripažinti ir vykdyti priimtą teismo sprendimą užsienio valstybėje.

Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse). Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius. Tad teisės normos, reguliuojančios civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą, yra sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis, nes jomis vadovaujantis išsprendžiamas kolizinis klausimas, t. y. kurios valstybės teismas kompetentingas nagrinėti konkretų ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą.

Be teisminio priklausymo problemos nagrinėjant ginčus, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą, kyla ir kitų teismo jurisdikcijos plačiuoju požiūriu klausimų. Pavyzdžiui, vienai iš šalių ar kuriam kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui esant užsienio valstybėje, teismui kyla klausimas, kaip jiems nusiųsti ieškinio pareiškimo ar kitokių dokumentų nuorašus, pranešimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kitokius dokumentus. Teismas gali siųsti dokumentus tiesiogiai (ne per oficialias valdžios institucijas) užsienyje esančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ar perduoti kokiu nors kitu būdu? Atsakymo į tai taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose, kurios reguliuoja teismo pranešimų ir kitokių dokumentų siuntimą ir įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims, esantiems užsienio valstybėje. Šias normas gali nustatyti tiek vidaus (nacionalinė) teisė, tiek dvišalės ar daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos).

Kitas aspektas, susijęs su teismo jurisdikcija plačiuoju požiūriu, yra įrodymų rinkimas užsienio valstybėje. Nagrinėjant civilinę bylą gali paaiškėti, kad įrodymai, kurie patvirtintų tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, yra užsienio valstybėje. Taigi kiltų klausimas, kaip surinkti užsienio valstybėje esančius reikiamus įrodymus, t. y. teismas tai gali daryti pats ar turi
pagalbos į užsienio valstybės teismą. Atitinkamai Lietuvoje esančių įrodymų rinkimo problema galėtų kilti ir užsienio valstybės teismui. Jis turėtų kreiptis į Lietuvos teismus ir prašyti surinkti mūsų valstybėje esančius įrodymus. Lietuvos teismui gavus užsienio valstybės teismo pavedimą surinkti įrodymus, vėl reikėtų išsiaiškinti ne vieną dalyką. Pirmiausiai – rasti atsakymą, ar toks pavedimas vykdytinas, o jeigu vykdytinas, tai pagal kokias civilinio proceso taisykles – Lietuvos ar užsienio valstybės? Atsakymo į šį klausimą taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose – tiek vidaus teisės, tiek dvišalių (daugiašalių) tarptautinių sutarčių (konvencijų) normose.

Nagrinėjant civilinę bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, šalia įrodymų rinkimo gali tapti būtina atlikti ir kitus tarptautinio pobūdžio proceso veiksmus. Pavyzdžiui, ieškovas gali prašyti užtikrinti ieškinį areštuojant užsienio valstybėje esantį atsakovo turtą; teismui nustačius, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė, tektų rinkti informaciją apie taikytiną užsienio valstybės teisę – gauti oficialų atitinkamo užsienio valstybės teisės šaltinio tekstą, kitą medžiagą, susijusią su užsienio teisės aiškinimu ir taikymu. Taigi šiuo atveju vėl kiltų tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos ir susižinojimo su užsienio teismais klausimas.

Pažymėtina, kad dėl jurisdikcijos gali tekti spręsti ne tik nagrinėjant civilines bylas. Tarptautinėje privatinėje teisėje jurisdikciją reikia suprasti plačiau – kaip valstybės bet kurios institucijos kompetenciją spręsti klausimą, turintį užsienio elementą. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar Lietuvos civilinės metrikacijos įstaiga gali registruoti užsienio piliečių santuoką ar ištuoką, ar notaras gali atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir panašiai.

1.1.2 Pripažinimo klausimai

Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu. Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą – proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. galėtų sukelti tokių pačių teisinių padarinių kaip ir jį priėmusio teismo vietos valstybėje.

Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida. Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių. Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują). Arba, tarkime, teismui priėmus sprendimą, atsakovas tampa suinteresuotas, kad ieškovas nepareikštų tapataus ieškinio užsienio valstybėje. Jeigu teismui priėmus sprendimą ieškovas pareikštų tapatų ieškinį užsienio valstybėje, atsakovas galėtų gintis nuo šio ieškinio įrodinėdamas, kad ginčas jau yra išspręstas kitos valstybės teismo sprendimu. Tačiau tokia atsakovo gynyba būtų veiksminga tik jeigu užsienio valstybė pripažintų anksčiau priimtą kitos valstybės teismo sprendimą. Galimas ir kitoks pavyzdys. Asmeniui, kurio viena santuoka nutraukta arba pripažinta negaliojančia teismo sprendimu, išvykus į užsienį ir norint ten sudaryti naują santuoką, būtų svarbu, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia būtų pripažįstamas ir užsienio valstybėje, t. y., kad ir užsienio valstybės teisės požiūriu jis nebūtų laikomas susituokusiu. Asmuo, užsienio valstybei tokio teismo sprendimo nepripažinus ir laikantis nuostatos, kad jis yra susituokęs, toje užsienio valstybėje naujos santuokos sudaryti negalėtų (nebent ta valstybė nepripažintų monogamijos principo).

Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas. Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą. Taigi pripažinimo klausimai apima tiek užsienio valstybių teismų, tiek užsienio valstybėje priimtų arbitražo sprendimų pripažinimą.

Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti
prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai. Į šiuos klausimus taip pat atsako tarptautinė privatinė teisė.

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas

Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise. Dviprasmybių dažniausiai kelia žodis „tarptautinė“, o kartais – ir „privatinė“. Todėl svarbu aptarti ir terminijos problemas.

Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms. Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius. Tai, kad dėl vienodinimo kai kurie tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra ne vidaus, o tarptautinės teisės aktai, nekeičia jos esmės – ji išlieka vidaus (nacionalinės), o ne tarptautinės viešosios teisės dalis.

Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką. Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės sistemos ir užsienio teisės sistemos kolizija. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė yra tarsi vidaus (nacionalinės) privatinės teisės tąsa tiems privatinės teisės reguliuojamiems santykiams, kurie turi užsienio (tarptautinį) elementą.

Nėra vienos nuomonės ir dėl tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyko. Apibendrintai butų galima konstatuoti, kad daugelio valstybių teisės doktrinoje tarptautinė privatinė teisė laikoma tik kolizinių normų visuma. Todėl materialiosios teisės normos, tiesiogiai reguliuojančios santykį, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, laikomos atitinkamos teisės šakos, pavyzdžiui, civilinės, šeimos, komercinės ir panašiai, ar instituto normomis, o ne tarptautinės privatinės teisės normomis. Tokios nuostatos pagrįstumą patvirtina ir tarptautinė praktika. Laikantis būtent tokio požiūrio, tarptautinės privatinės teisės ir atitinkamų kitų teisės šakų ar institutų vienodinimui skiriamos skirtingos tarptautinės konvencijos; tarptautinę teisę vienodina tam tikros tarptautinės organizacijos; užsienio valstybėse, kur tarptautinė privatinė teisė sisteminama atskiruose teisės aktuose, sisteminamos tik kolizinės normos, o suvienodintos materialiosios teisės normos inkorporuojamos į kitus teisės aktus.

Atriboti kolizinę ir materialiąją normą dažniausiai nėra paprasta. Neretai tenka sutikti, kad susiduriama su mišria, t. y. kolizine-materialiąja, norma. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai, laikytinas kolizinę norma, nes orientuoja, kurios valstybės — Lietuvos ar užsienio — teisę taikyti. Kita vertus, ši norma, nors ir netiesiogiai, tačiau vis dėlto reguliuoja patį santykį, pavyzdžiui, nurodydama teismui taikyti Lietuvos teisę, jeigu užsienio teisės taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Kolizinėmis-materialiosiomis taip pat laikytinos normos, reguliuojančios santuokos sudarymą konsulinėse įstaigose, ir daugelis kitų. Išvados dėl mišrių -kolizinių-materialiųjų normų egzistavimo teisingumą patvirtina aplinkybė, kad ne vienoje tarptautinėje sutartyje (konvencijoje) yra suvienodintų tiek kolizinių, tiek materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, dauguma 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos normų yra materialiosios, t. y. jos tiesiogiai ir vienodai reguliuoja santykius, susijusius su tarptautiniu krovinių vežimu kelių transportu. Tačiau šios konvencijos 16 straipsnio penktoji dalis yra kolizinė norma. Ji nurodo, kad krovinio realizavimo procedūra nustatoma pagal krovinio realizavimo vietos valstybės įstatymus ir sąlygas. Taigi ši norma nurodo tik krovinio realizavimo procedūrai taikytiną teisę, o ne tiesiogiai reguliuoja pačią procedūrą.

Kadangi santykių, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisinis reguliavimas Lietuvoje yra palyginti naujas dalykas, šios srities teismų praktika negausi ir nenusistovėjusi, tikslinga kai kuriuos dalykus nagrinėti plačiau, kartu bent trumpai aptariant tarptautines konvencijas, kurios vienodai reguliuoja tam tikrus santykius.

Baigiant analizuoti tarptautinės privatinės teisės prigimtį atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką. Nors ir
pabrėžiamas privatus šios teisės pobūdis, tačiau apskritai neigti viešojo pobūdžio elementą tarptautinėje privatinėje teisėje vargu ar būtų galima. Pirma, tarptautinėje privatinėje teisėje yra normų, kurių paskirtis – saugoti viešąjį interesą. Taigi jos yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės normos, pavyzdžiui, jau minėtas CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai. Antra, minėta, tarptautinė privatinė teisė reguliuoja tarptautinio civilinio proceso dalykus – teisminį priklausymą, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimą, sprendimų pripažinimą ir t.t., o civilinio proceso teisė laikoma mišria (t. y. turinčia ir viešajai, ir privatinei teisei būdingų bruožų) teisės šaka. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė, būdama privatinės teisės šaka, turi ir viešosios teisės elementų. Ir tai nėra nuostabu, nes šiandien visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės konvergenciją. Galų gale yra valstybių, kurios apskritai nedaro esminio skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės (tai būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms). Pagaliau tai veikiau teorinė diskusija (nors, minėta, šis klausimas gali būti aktualus ir praktikai), o faktas yra tas, kad tokių normų yra. Taigi teisininkui praktikui svarbiau žinoti, kada ir kaip jas taikyti.

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu sąvoka „užsienio teisė“ reiškia bet kurią kitą funkcionuojančią teisės sistemą, išskyrus bylą nagrinėjančio teismo vietos (lex fori) valstybės teisę. Problema kyla tada, kai vienos valstybės teritorijoje galioja kelios teisės sistemos, kurių koegzistavimą lemia valstybės teritorinis sutvarkymas ar kokios kitos priežastys. Štai federacinėje valstybėje šalia federalinės teisės sistemos galioja ir federacijos subjektų teisės sistemos. Pavyzdžiui, JAV galioja federalinė teisės sistema ir valstijų teisės sistemos. Skirtingos teisės sistemos taikomos ir daugelio kitų pasaulio valstybių (Australijos, Kanados ir kt.) teritorijose. Tačiau kelios teisės sistemos gali galioti ir unitarinėje valstybėje. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje 1918-1940 m. buvo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; Didžiojoje Britanijoje yra atskiros Anglijos, Šiaurės Airijos ir Škotijos teisės sistemos.

Kai tam tikrose valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, kyla vadinamoji vidaus kolizija, t. y. reikia nustatyti, kurioje teritorijos dalyje galiojančią teisės sistemą reikia taikyti sprendžiant šalių ginčą.

Valstybėje kelios skirtingos teisės sistemos gali galioti ne tik teritoriniu, bet ir kitu principu – teisės tradicijos, religiniu. Bene labiausiai paplitęs yra pastarasis, kai skirtingos teisės sistemos gali būti taikomos skirtingoms tos pačios valstybės gyventojų grupėms, atsižvelgiant į jų išpažįstamą religiją. Pavyzdžiui, Libane, Izraelyje kai kurių sričių, ypač šeimos, santykiams, skirtingos teisės sistemos taikomos žydams, krikščionims ir musulmonams. Analogiška padėtis taip pat yra Pakistane, Indijoje ir kitose valstybėse. Tokiu atveju skirtingų teisės sistemų kolizija vadinama tarpasmenine.

Kai valstybėje yra kelios teisės sistemos, nepakanka nustatyti, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma tos valstybės teisė. Tokiu atveju būtina detalizuoti, kuri iš kelių pripažįstamų teisės sistemų turi būti taikoma, t. y. tenka išspręsti vidaus arba tarpasmeninę koliziją. Taigi nepakaktų vien konstatuoti, kad ginčo santykiui būtina taikyti JAV teisę, bet ir atsirastų būtinybė nustatyti, kokia teisė – federalinė ar konkrečios valstijos – turi būti taikoma. Atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kokia teisė – federalinė ar valstijų – reguliuoja atitinkamą santykį. Jeigu santykį reguliuotų valstijų teisė, tektų nustatyti, kurios iš penkiasdešimties JAV valstijų teisę būtina taikyti. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima ir reikėtų nustatyti, kurią iš kelių užsienio valstybėje galiojančių teisės sistemų būtina taikyti?

Pagal CK 1.10 straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu užsienio valstybės, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, konkrečiose teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal užsienio valstybės teisės nustatytus kriterijus. Pagal to paties straipsnio penktąją dalį, jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, yra kelios teisės sistemos, taikomos skirtingų kategorijų asmenims, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės nustatytus kriterijus. Taigi nustačius, kad būtina taikyti konkrečios valstybės, turinčios kelias teisės sistemas, teisę, konkrečią teisės sistemą reikės nustatyti ne pagal Lietuvos teisę, o pagal tos užsienio valstybės kolizines normas. Pavyzdžiui, nustačius, kad būtina taikyti JAV valstijų, o ne federalinę teisę, atitinkamą JAV valstiją, kurios teisės normas reikės taikyti, teks nustatyti pagal JAV teisės kolizines normas. Tačiau jeigu atitinkamos užsienio valstybės teisė nenumatytų kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti nustatoma konkreti iš kelių toje valstybėje
teisės sistemų, taikytiną teisės sistemą turėtų nustatyti pats bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas glaudžiausio ryšio doktriną, t. y. teisės normas tos teisės sistemos, su kuria nagrinėjama byla yra glaudžiausiai susijusi (CK 1.10 str. 6 d.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4717 žodžiai iš 9277 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.