Tarptautinė privatinė teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė privatinė teisė

TURINYS

ĮVADAS 3

I SKYRIUS 5

1.1 BENDRIEJI KLAUSIMAI 5

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai 5

1.1.2 Pripažinimo klausimai 6

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas 7

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata 8

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis 10

1.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 11

1.2.1 Bendroji charakteristika 11

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai 12

1.2.3 Tarptautinės sutartys 13

1.2.4 Vidaus statutinė teisė 14

1.2.5 Teismų praktika 15

1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina 16

1.3 KOLIZINĖS NORMOS 16

1.3.1 Kolizinės normos samprata 16

1.3.2 Kolizinių normų rūšys 17

1.3.3 Kolizinės normos struktūra 19

1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo principai 19

1.4 PRELIMINARŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU KOLIZINIŲ NORMŲ TAIKYMU 21

1.4.1 Bendrosios pastabos 21

1.4.2 Kvalifikavimas 21

1.4.3 Šalutinė problema 23

1.4.4 Išskaidymas 24

1.4.5 Grąžinimas 24

1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę 26

II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI 28

2.1 TEISMINIS PRIKLAUSYMAS 28

2.1.1 Bendrosios pastabos 28

2.1.2 Actiones in personam 29

2.1.3 Actiones in rem 30

2.1.4 Forum non conveniens 30

2.1.5. Lis pendens 31

2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese 32

2.1.7 Teisminis priklausymas pagal tarptautines sutartis 33

2.1.8 Ieškinio užtikrinimas 34

2.2 PRANEŠIMŲ IR ŠAUKIMŲ ĮTEIKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 34

2.3 ĮRODYMŲ RINKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 38

2.4 UŽSIENIO TEISMŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 39

2.4.1 Bendrosios pastabos 40

2.4.2 Pripažinimas pagal dvišales tarptautines sutartis 40

2.4.3 Pripažinimas nesant dvišalės tarptautinės sutarties 41

2.4.4 Kiti atvejai 41

2.5 TARPTAUTINIO KOMERCINIO ARBITRAŽO KLAUSIMAI 42

III SKYRIUS: TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI 43

3.1 TEISĖ, TAIKYTINA ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS 43

3.1.1 Santuokos galiojimas ir sudarymo procedūra 43

3.1.2 Ištuoka 45

3.1.3 Sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai 46

3.1.4 Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai 47

3.1.5 Įvaikinimas 48

3.2 TEISĖ, TAIKYTINA SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS 49

3.2.1 Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę 49

3.2.2 Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės 51

3.2.3 Specialus atvejai 52

3.3 TEISĖ, TAIKYTINA DELIKTINĖMS PRIEVOLĖMS 53

3.3.1 Bendrieji atvejai 53

3.3.2 Išimtys 54

3.4 TEISĖ, TAIKYTINA DAIKTINĖMS TEISĖMS 55

3.4.1 Nekilnojamieji daiktai 56

3.4.2 Kilnojamieji daiktai 57

3.5 TEISĖ, TAIKYTINA PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS 60

3.5.1 Testamento galiojimas 60

3.5.2 Kilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.5.3 Nekilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.6 TEISĖ, TAIKYTINA KITIEMS SANTYKIAMS 62

3.6.1 Čekis ir vekselis 62

3.6.2 Valiutinės operacijos 63

3.6.3 Kiti klausimai 63

Įvadas

Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. valstybės vidaus teisė galioja tik teisiniams santykiams, juridiniams faktams ar jų padariniams, susiklosčiusiems ar įvykusiems jos teritorijoje.

Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į imperatyvias užsienio valstybės teisės normas ir jas taikyti. Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Lietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų. Taigi, pagal šią, trečiąją nuomonę, valstybės vidaus teisės eksteritorialumas pasireiškia tik todėl, kad kitų užsienio valstybių teismai pripažįsta ir taiko tam tikros valstybės teisę.

Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis – valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas. Tokių pavyzdžių daugybė: išvykusi į kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką – Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t. Šiais atvejais sakoma, kad teisiniam santykiui būdingas užsienio, arba tarptautinis, elementas.

Teisiniam santykiui būdingą užsienio, arba tarptautinį, elementą gali lemti įvairios priežastys:

– santykio subjektas (santykio subjektai gali
būti skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, pvz., Lietuvos įmonė perka metalą iš Ukrainos įmonės);

– santykio objektas (santykio objektas gali būti užsienio valstybėje, pvz., mirusio Lietuvos piliečio palikimą sudaro Latvijoje esantis nekilnojamasis turtas);

– juridinio fakto, dėl kurio atsirado, pasikeitė ar baigėsi tas teisinis santykis, įvykimas užsienio valstybėje (pvz., testamento surašymas ir mirtis užsienio valstybėje atostogavusio ar darbo reikalais buvusio ir ten sunkia liga susirgusio Lietuvos piliečio);

– būtinumas nustatyti asmens nacionalinę priklausomybę siekiant išsiaiškinti jo teisnumą ir veiksnumą (pvz., Vokietijoje gyvenančiam Jordanijos piliečiui norint susituokti Lietuvoje su Lietuvos piliete; beje, teisnumo ir veiksnumo klausimą gali tekti spręsti ne tik teismui, bet ir notarams, civilinės metrikacijos įstaigoms);

– aplinkybė, kad kai kuriuos proceso veiksmus gali tekti atlikti užsienio valstybėje, nors civilinė byla nagrinėjama Lietuvos teisme (pvz., gali prireikti įteikti teismo šaukimą ar kitokius dokumentus užsienio valstybėje esančiam asmeniui; užsienio valstybėje gali tekti rinkti įrodymus ir pan.);

– užsienio valstybėje priimtų teismo ar arbitražo sprendimų vykdymas Lietuvoje (jeigu užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą tenka vykdyti Lietuvoje, kyla klausimas, kokioms sąlygoms esant tai galima padaryti Lietuvoje).

Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės – tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje. Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė. Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu. Šiandien, matyt, nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų pasmerkusi save tokiai izoliacijai.

Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai. Verslininkui būtina garantuoti, kad jo teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t. t.

Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą. Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti. Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu. Toks problemos sprendimas reikštų, kad asmenys privalo laikytis ne tik savo valstybės teisės, bet ir visų kitų valstybių teisės reikalavimų. Praktiškai tai neįgyvendinama ne tik dėl to, kad neįmanoma gerai išmanyti visų pasaulio valstybių teisės, bet ir dėl to, jog tą patį klausimą įvairių valstybių teisė reguliuoja skirtingai. Antai, pagal musulmonų teisę, santuoka gali galioti, o pagal Lietuvos teisę, ji negaliotų. Tad sudaryti santuoką taptų apskritai negalima, nes būtų neįmanoma patenkinti visiškai skirtingų (vienas kitam priešingų) teisės sistemų reikalavimų.

Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais. Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos teismas tokio šalių susitarimo nepaisytų ir besąlygiškai taikytų tik Lietuvos teisę, tai reikštų šalių autonomijos principo paneigimą ir dispozityvumo principo ignoravimą.

Ketvirta,
būtinumą atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti lemia visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai, kuriais grindžiami šiuolaikiniai valstybių tarpusavio santykiai: valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo, taikaus ginčų sprendimo, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, pagarbos žmogaus teisėms ir kiti.

Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose. Šių teisės normų visuma ir yra vadinama tarptautine privatine teise.

Toliau dar kartą grįžtama prie užsienio (tarptautinį) elementą turinčių klausimų, kurie ir sudaro tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyką.

I SKYRIUS

1.1 Bendrieji klausimai

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai

Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą. Taigi pirmiausiai teismui kyla jurisdikcijos kolizija — tarptautinio civilinio proceso klausimas, t. y. bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminio priklausymo problema.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CKP) sakoma, kad civilinių bylų dėl ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio valstybių piliečiai ar juridiniai asmenys arba asmenys be pilietybės, taip pat dėl ginčų, kurių nors viena iš šalių gyvena užsienyje, teisminis priklausymas nustatomas vadovaujantis šiame kodekse įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis.

Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles. Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija. Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau – CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Taigi bylos priklausymą Prancūzijos teismų jurisdikcijai lemia ne atsakovo gyvenamoji (verslo) vieta ar kiti kriterijai, o ieškovo pilietybė.

Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato. Tuo tarpu teisingai neišsprendus šios kolizijos, gali būti sudėtinga pripažinti ir vykdyti priimtą teismo sprendimą užsienio valstybėje.

Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse). Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius. Tad teisės normos, reguliuojančios civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą, yra sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis, nes jomis vadovaujantis išsprendžiamas kolizinis klausimas, t. y. kurios valstybės teismas kompetentingas nagrinėti konkretų ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą.

Be teisminio priklausymo problemos nagrinėjant ginčus, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą, kyla ir kitų teismo jurisdikcijos plačiuoju požiūriu klausimų. Pavyzdžiui, vienai iš šalių ar kuriam kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui esant užsienio valstybėje, teismui kyla klausimas, kaip jiems nusiųsti ieškinio pareiškimo ar kitokių dokumentų nuorašus, pranešimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kitokius dokumentus. Teismas gali siųsti dokumentus tiesiogiai (ne per oficialias valdžios institucijas) užsienyje esančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ar perduoti kokiu nors kitu būdu? Atsakymo į tai taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose, kurios reguliuoja teismo pranešimų ir kitokių dokumentų siuntimą ir įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims, esantiems užsienio valstybėje. Šias normas gali nustatyti tiek vidaus (nacionalinė) teisė, tiek dvišalės ar daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos).

Kitas aspektas, susijęs su teismo jurisdikcija plačiuoju požiūriu, yra įrodymų rinkimas užsienio valstybėje. Nagrinėjant civilinę bylą gali paaiškėti, kad įrodymai, kurie patvirtintų tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, yra užsienio valstybėje. Taigi kiltų klausimas, kaip surinkti užsienio valstybėje esančius reikiamus įrodymus, t. y. teismas tai gali daryti pats ar turi
pagalbos į užsienio valstybės teismą. Atitinkamai Lietuvoje esančių įrodymų rinkimo problema galėtų kilti ir užsienio valstybės teismui. Jis turėtų kreiptis į Lietuvos teismus ir prašyti surinkti mūsų valstybėje esančius įrodymus. Lietuvos teismui gavus užsienio valstybės teismo pavedimą surinkti įrodymus, vėl reikėtų išsiaiškinti ne vieną dalyką. Pirmiausiai – rasti atsakymą, ar toks pavedimas vykdytinas, o jeigu vykdytinas, tai pagal kokias civilinio proceso taisykles – Lietuvos ar užsienio valstybės? Atsakymo į šį klausimą taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose – tiek vidaus teisės, tiek dvišalių (daugiašalių) tarptautinių sutarčių (konvencijų) normose.

Nagrinėjant civilinę bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, šalia įrodymų rinkimo gali tapti būtina atlikti ir kitus tarptautinio pobūdžio proceso veiksmus. Pavyzdžiui, ieškovas gali prašyti užtikrinti ieškinį areštuojant užsienio valstybėje esantį atsakovo turtą; teismui nustačius, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė, tektų rinkti informaciją apie taikytiną užsienio valstybės teisę – gauti oficialų atitinkamo užsienio valstybės teisės šaltinio tekstą, kitą medžiagą, susijusią su užsienio teisės aiškinimu ir taikymu. Taigi šiuo atveju vėl kiltų tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos ir susižinojimo su užsienio teismais klausimas.

Pažymėtina, kad dėl jurisdikcijos gali tekti spręsti ne tik nagrinėjant civilines bylas. Tarptautinėje privatinėje teisėje jurisdikciją reikia suprasti plačiau – kaip valstybės bet kurios institucijos kompetenciją spręsti klausimą, turintį užsienio elementą. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar Lietuvos civilinės metrikacijos įstaiga gali registruoti užsienio piliečių santuoką ar ištuoką, ar notaras gali atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir panašiai.

1.1.2 Pripažinimo klausimai

Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu. Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą – proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. galėtų sukelti tokių pačių teisinių padarinių kaip ir jį priėmusio teismo vietos valstybėje.

Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida. Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių. Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują). Arba, tarkime, teismui priėmus sprendimą, atsakovas tampa suinteresuotas, kad ieškovas nepareikštų tapataus ieškinio užsienio valstybėje. Jeigu teismui priėmus sprendimą ieškovas pareikštų tapatų ieškinį užsienio valstybėje, atsakovas galėtų gintis nuo šio ieškinio įrodinėdamas, kad ginčas jau yra išspręstas kitos valstybės teismo sprendimu. Tačiau tokia atsakovo gynyba būtų veiksminga tik jeigu užsienio valstybė pripažintų anksčiau priimtą kitos valstybės teismo sprendimą. Galimas ir kitoks pavyzdys. Asmeniui, kurio viena santuoka nutraukta arba pripažinta negaliojančia teismo sprendimu, išvykus į užsienį ir norint ten sudaryti naują santuoką, būtų svarbu, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia būtų pripažįstamas ir užsienio valstybėje, t. y., kad ir užsienio valstybės teisės požiūriu jis nebūtų laikomas susituokusiu. Asmuo, užsienio valstybei tokio teismo sprendimo nepripažinus ir laikantis nuostatos, kad jis yra susituokęs, toje užsienio valstybėje naujos santuokos sudaryti negalėtų (nebent ta valstybė nepripažintų monogamijos principo).

Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas. Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą. Taigi pripažinimo klausimai apima tiek užsienio valstybių teismų, tiek užsienio valstybėje priimtų arbitražo sprendimų pripažinimą.

Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti
prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai. Į šiuos klausimus taip pat atsako tarptautinė privatinė teisė.

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas

Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise. Dviprasmybių dažniausiai kelia žodis „tarptautinė“, o kartais – ir „privatinė“. Todėl svarbu aptarti ir terminijos problemas.

Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms. Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius. Tai, kad dėl vienodinimo kai kurie tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra ne vidaus, o tarptautinės teisės aktai, nekeičia jos esmės – ji išlieka vidaus (nacionalinės), o ne tarptautinės viešosios teisės dalis.

Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką. Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės sistemos ir užsienio teisės sistemos kolizija. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė yra tarsi vidaus (nacionalinės) privatinės teisės tąsa tiems privatinės teisės reguliuojamiems santykiams, kurie turi užsienio (tarptautinį) elementą.

Nėra vienos nuomonės ir dėl tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyko. Apibendrintai butų galima konstatuoti, kad daugelio valstybių teisės doktrinoje tarptautinė privatinė teisė laikoma tik kolizinių normų visuma. Todėl materialiosios teisės normos, tiesiogiai reguliuojančios santykį, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, laikomos atitinkamos teisės šakos, pavyzdžiui, civilinės, šeimos, komercinės ir panašiai, ar instituto normomis, o ne tarptautinės privatinės teisės normomis. Tokios nuostatos pagrįstumą patvirtina ir tarptautinė praktika. Laikantis būtent tokio požiūrio, tarptautinės privatinės teisės ir atitinkamų kitų teisės šakų ar institutų vienodinimui skiriamos skirtingos tarptautinės konvencijos; tarptautinę teisę vienodina tam tikros tarptautinės organizacijos; užsienio valstybėse, kur tarptautinė privatinė teisė sisteminama atskiruose teisės aktuose, sisteminamos tik kolizinės normos, o suvienodintos materialiosios teisės normos inkorporuojamos į kitus teisės aktus.

Atriboti kolizinę ir materialiąją normą dažniausiai nėra paprasta. Neretai tenka sutikti, kad susiduriama su mišria, t. y. kolizine-materialiąja, norma. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai, laikytinas kolizinę norma, nes orientuoja, kurios valstybės — Lietuvos ar užsienio — teisę taikyti. Kita vertus, ši norma, nors ir netiesiogiai, tačiau vis dėlto reguliuoja patį santykį, pavyzdžiui, nurodydama teismui taikyti Lietuvos teisę, jeigu užsienio teisės taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Kolizinėmis-materialiosiomis taip pat laikytinos normos, reguliuojančios santuokos sudarymą konsulinėse įstaigose, ir daugelis kitų. Išvados dėl mišrių -kolizinių-materialiųjų normų egzistavimo teisingumą patvirtina aplinkybė, kad ne vienoje tarptautinėje sutartyje (konvencijoje) yra suvienodintų tiek kolizinių, tiek materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, dauguma 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos normų yra materialiosios, t. y. jos tiesiogiai ir vienodai reguliuoja santykius, susijusius su tarptautiniu krovinių vežimu kelių transportu. Tačiau šios konvencijos 16 straipsnio penktoji dalis yra kolizinė norma. Ji nurodo, kad krovinio realizavimo procedūra nustatoma pagal krovinio realizavimo vietos valstybės įstatymus ir sąlygas. Taigi ši norma nurodo tik krovinio realizavimo procedūrai taikytiną teisę, o ne tiesiogiai reguliuoja pačią procedūrą.

Kadangi santykių, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisinis reguliavimas Lietuvoje yra palyginti naujas dalykas, šios srities teismų praktika negausi ir nenusistovėjusi, tikslinga kai kuriuos dalykus nagrinėti plačiau, kartu bent trumpai aptariant tarptautines konvencijas, kurios vienodai reguliuoja tam tikrus santykius.

Baigiant analizuoti tarptautinės privatinės teisės prigimtį atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką. Nors ir
pabrėžiamas privatus šios teisės pobūdis, tačiau apskritai neigti viešojo pobūdžio elementą tarptautinėje privatinėje teisėje vargu ar būtų galima. Pirma, tarptautinėje privatinėje teisėje yra normų, kurių paskirtis – saugoti viešąjį interesą. Taigi jos yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės normos, pavyzdžiui, jau minėtas CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai. Antra, minėta, tarptautinė privatinė teisė reguliuoja tarptautinio civilinio proceso dalykus – teisminį priklausymą, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimą, sprendimų pripažinimą ir t.t., o civilinio proceso teisė laikoma mišria (t. y. turinčia ir viešajai, ir privatinei teisei būdingų bruožų) teisės šaka. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė, būdama privatinės teisės šaka, turi ir viešosios teisės elementų. Ir tai nėra nuostabu, nes šiandien visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės konvergenciją. Galų gale yra valstybių, kurios apskritai nedaro esminio skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės (tai būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms). Pagaliau tai veikiau teorinė diskusija (nors, minėta, šis klausimas gali būti aktualus ir praktikai), o faktas yra tas, kad tokių normų yra. Taigi teisininkui praktikui svarbiau žinoti, kada ir kaip jas taikyti.

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu sąvoka „užsienio teisė“ reiškia bet kurią kitą funkcionuojančią teisės sistemą, išskyrus bylą nagrinėjančio teismo vietos (lex fori) valstybės teisę. Problema kyla tada, kai vienos valstybės teritorijoje galioja kelios teisės sistemos, kurių koegzistavimą lemia valstybės teritorinis sutvarkymas ar kokios kitos priežastys. Štai federacinėje valstybėje šalia federalinės teisės sistemos galioja ir federacijos subjektų teisės sistemos. Pavyzdžiui, JAV galioja federalinė teisės sistema ir valstijų teisės sistemos. Skirtingos teisės sistemos taikomos ir daugelio kitų pasaulio valstybių (Australijos, Kanados ir kt.) teritorijose. Tačiau kelios teisės sistemos gali galioti ir unitarinėje valstybėje. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje 1918-1940 m. buvo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; Didžiojoje Britanijoje yra atskiros Anglijos, Šiaurės Airijos ir Škotijos teisės sistemos.

Kai tam tikrose valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, kyla vadinamoji vidaus kolizija, t. y. reikia nustatyti, kurioje teritorijos dalyje galiojančią teisės sistemą reikia taikyti sprendžiant šalių ginčą.

Valstybėje kelios skirtingos teisės sistemos gali galioti ne tik teritoriniu, bet ir kitu principu – teisės tradicijos, religiniu. Bene labiausiai paplitęs yra pastarasis, kai skirtingos teisės sistemos gali būti taikomos skirtingoms tos pačios valstybės gyventojų grupėms, atsižvelgiant į jų išpažįstamą religiją. Pavyzdžiui, Libane, Izraelyje kai kurių sričių, ypač šeimos, santykiams, skirtingos teisės sistemos taikomos žydams, krikščionims ir musulmonams. Analogiška padėtis taip pat yra Pakistane, Indijoje ir kitose valstybėse. Tokiu atveju skirtingų teisės sistemų kolizija vadinama tarpasmenine.

Kai valstybėje yra kelios teisės sistemos, nepakanka nustatyti, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma tos valstybės teisė. Tokiu atveju būtina detalizuoti, kuri iš kelių pripažįstamų teisės sistemų turi būti taikoma, t. y. tenka išspręsti vidaus arba tarpasmeninę koliziją. Taigi nepakaktų vien konstatuoti, kad ginčo santykiui būtina taikyti JAV teisę, bet ir atsirastų būtinybė nustatyti, kokia teisė – federalinė ar konkrečios valstijos – turi būti taikoma. Atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kokia teisė – federalinė ar valstijų – reguliuoja atitinkamą santykį. Jeigu santykį reguliuotų valstijų teisė, tektų nustatyti, kurios iš penkiasdešimties JAV valstijų teisę būtina taikyti. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima ir reikėtų nustatyti, kurią iš kelių užsienio valstybėje galiojančių teisės sistemų būtina taikyti?

Pagal CK 1.10 straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu užsienio valstybės, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, konkrečiose teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal užsienio valstybės teisės nustatytus kriterijus. Pagal to paties straipsnio penktąją dalį, jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, yra kelios teisės sistemos, taikomos skirtingų kategorijų asmenims, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės nustatytus kriterijus. Taigi nustačius, kad būtina taikyti konkrečios valstybės, turinčios kelias teisės sistemas, teisę, konkrečią teisės sistemą reikės nustatyti ne pagal Lietuvos teisę, o pagal tos užsienio valstybės kolizines normas. Pavyzdžiui, nustačius, kad būtina taikyti JAV valstijų, o ne federalinę teisę, atitinkamą JAV valstiją, kurios teisės normas reikės taikyti, teks nustatyti pagal JAV teisės kolizines normas. Tačiau jeigu atitinkamos užsienio valstybės teisė nenumatytų kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti nustatoma konkreti iš kelių toje valstybėje
teisės sistemų, taikytiną teisės sistemą turėtų nustatyti pats bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas glaudžiausio ryšio doktriną, t. y. teisės normas tos teisės sistemos, su kuria nagrinėjama byla yra glaudžiausiai susijusi (CK 1.10 str. 6 d.).

Sąvoka „užsienio teisė“ yra problemiška dar ir dėl kitos priežasties. Nustačius, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, kyla klausimas, reikia vadovautis tiek užsienio valstybės materialiosios teisės, tiek jos tarptautinės privatinės teisės normomis ar tik materialiosios teisės normomis. Atsakymas į šį klausimą gali lemti ne tik taikytiną teisę, bet ir bylos baigtį.

Labai svarbu žinoti, kad sąvoka „užsienio teisė“ reiškia teisę, taikytiną šalių materialiesiems santykiams, o ne proceso teisę (užsienio valstybės proceso teisės normos gali būti taikomos tik išimtiniais, tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės numatytais atvejais). Todėl civilinės bylos nagrinėjimo tvarką visada nustato teismo vietos valstybės proceso teisė (lex fori), o ne užsienio valstybės proceso teisė. Tačiau skirtingų valstybių teisė nevienodai vertina kas laikytina materialiąja, o kas -proceso teise. Todėl teismui neretai tenka spręsti dar vieną problemą – materialiosios ir proceso teisės atribojimo klausimą.

Sąvokos „užsienio teisė“ taip pat nederėtų apriboti tik atitinkamos užsienio valstybės statutine teise. Nustatyti, kad šalių santykiams būtina taikyti užsienio valstybės teisę, reiškia, jog tos teisės turinį privalu atskleisti remiantis visais toje užsienio valstybėje pripažįstamais teisės šaltiniais: pozityviąja teise, teismų praktika, teisės doktrina ir t.t. Neretai užsienio valstybės įstatymo tekstas nėra pakankamas teisingai išspręsti bylą. Be įstatymo teksto, analizuotina ir įstatymo aiškinimo bei taikymo praktika. Pavyzdžiui, konkreti užsienio valstybės teisės norma, priimta prieš šimtą ar daugiau metų, teismų praktikoje gali būti aiškinama ir taikoma visiškai kitaip, negu būtų galima spręsti iš jos lingvistinio teksto – atsižvelgiant į pasikeitusias socialines, ekonomines sąlygas jos taikymo sritis gali būti labai išplėsta, arba atvirkščiai, – susiaurinta. Tai reiškia, kad, nežinant užsienio valstybės teismų praktikos ir teisės doktrinos ir aklai remiantis vien įstatymo tekstu, galima suklysti. Taigi sąvoka „užsienio teisė“ apima tiek pirminius (tiesioginius), tiek antrinius (netiesioginius) teisės šaltinius.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad sąvoka „užsienio teisė“ kartais neturėtų būti suprantama tik kaip užsienio valstybės civilinė teisė. Nors tarptautinės privatinės teisės požiūriu gali kilti tik kelių valstybių privatinės teisės sistemų kolizija, tačiau nuoroda į užsienio teisę gali reikšti, jog teismui teks taikyti ne tik atitinkamos užsienio valstybės civilinę (privatinę), bet ir viešąją teisę. Šitaip yra todėl, kad taikytinos teisės nustatymas neretai siejamas su aplinkybėmis, kurios yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, pavyzdžiui, asmens pilietybė. Kita vertus, ne visose valstybėse požiūris į viešąją ir privatinę teisę vienodas. Vienur atitinkamas santykis reguliuojamas privatinės, o kitur – viešosios teisės normų. Pavyzdžiui, daugumoje Europos valstybių santykiai, susiję su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, laikomi civiliniais teisiniais santykiais ir juos reguliuoja civilinė teisė. Tačiau Prancūzijoje šie santykiai laikomi viešosios teisės reguliavimo dalyku. Taigi teismui gali tekti taikyti ir užsienio valstybės viešosios teisės normas, reguliuojančias atitinkamai pilietybės, valiutos, muitų režimo, valstybės civilinės atsakomybės ir kitus klausimus. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės normos motyvuojant vien tuo, kad ji, pagal užsienio valstybės teisę, arba lex fori, laikytina viešosios, o ne privatinės teisės dalimi. Pavyzdžiui, CK 1.10 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisės norma, esanti užsienio valstybės materialiosios teisės dalis, taikoma neatsižvelgiant į tai, kad pagal tam tikros užsienio valstybės teisę, ji laikoma ne privatinės, o viešosios teisės dalimi. Kai kurių valstybių teisės normos, reglamentuojančios sutartis, kurių viena iš šalių yra valstybė, laikomos administracinės, o ne civilinės teisės normomis. Tačiau ši aplinkybė netrukdo jų taikyti, jeigu ginčo santykiui turi būti taikoma būtent tos šalies materialioji teisė.

Galiausiai reikia paminėti dar vieną svarbų aspektą, būdingą šiuolaikinei tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinės prekybos teisė vienodinama ne tik tarpvalstybiniu lygmeniu, bet ir kitais būdais: tarptautiniam verslui atstovaujančios organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautiniai prekybos rūmai (ICC), kodifikuoja tarptautinės prekybos papročius, įvairios tarptautinės organizacijos rengia pavyzdinius įstatymus, pavyzdines (standartines) sutartis ir panašiai. Taigi vyksta privatus arba pusiau privatus lex mercatoria (t. y. nevalstybinių tarptautinės prekybos taisyklių) derinimas ir kodifikavimas. Pavyzdžiui, UNIDROIT parengė ir priėmė tarptautinių komercinių sutarčių principus.

Tarptautinio komercinio sandorio šalys, sudarydamos sutartį, gali susitarti, kad jų santykiams bus taikoma ne konkrečios
teisė, o lex mercatoria, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai. Šalių autonomijos principas leidžia joms sudaryti tokį susitarimą, todėl teismas ar arbitražas šį šalių susitarimą turėtų gerbti. Vadinasi, šiuo atveju sąvoka „užsienio teisė“ reikš ne konkrečios valstybės nacionalinę (vidaus) teisę, o papročius, valstybės neaprobuotas taisykles, kurias pasirinko šalys. Be abejo, šalių autonomijos principas nėra absoliutus, todėl UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų kaip taikytinos teisės pasirinkimas nereiškia, kad nebus taikomos imperatyvios lex fori arba trečiosios valstybės teisės normos.

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis

Tarptautinė privatinė teisės yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Ji yra tarptautinė tik tuo atžvilgiu, kad reguliuoja (nors ir netiesiogiai) santykius, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą. Kadangi kiekviena valstybė nustato savo kolizines normas, todėl pasaulyje nėra vienos tarptautinės privatinės teisės ir kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę. Tačiau yra ir visoms valstybėms bendra tarptautinė teisė – tai tarptautinė viešoji teisė. Nors tarptautinė privatinė teisė nėra laikoma tarptautinės viešosios teisės dalimi, tačiau absoliučios, neperžengiamos ribos tarp jų taip pat nėra. Atvirkščiai, tarp tarptautinės privatinės ir tarptautinės viešosios teisės yra susiklostęs glaudus keliais aspektais pasireiškiantis ryšys.

Pirma, tarptautinė privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais: abipusiškumo, valstybių tarpusavio pripažinimo, valstybių suverenios lygybės, sąžiningo tarptautinių sutarčių vykdymo (pacta sunt ser-vanda), tarptautinės teisės viršenybės, palyginti su nacionaline teise, nediskriminavimo, taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nevartojimo tarptautiniams santykiams, pagarbos žmogaus teisėms ir kitais. Tarptautinės viešosios teisės principai labai svarbūs aiškinti ir taikyti tarptautinėse sutartyse įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės normas. Pavyzdžiui, nesant ar nepaisant vieno iš svarbiausių tarptautinės viešosios teisės principų – taikaus valstybių bendradarbiavimo (sambūvio), negalėtų būti įsivaizduojamas ir užsienio teisės taikymas, užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas. Galima teigti, kad tarptautinė privatinė teisė įgyja prasmę ir reikšmę tik dėl tarptautinės viešosios teisės. Ypač svarbi tarptautinei privatinei teisei yra tarptautinės viešosios teisės dalis, susijusi su žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei tarptautine žmogaus teisių apsauga, draudžianti diskriminuoti kitų valstybių piliečius.

Antra, galutinis tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės tikslas yra vienodas – užtikrinti kuo veiksmingesnį tarptautinį įvairių tarptautinės visuomenės gyvenimo sričių bendradarbiavimą, mažinti įvairias šio bendradarbiavimo kliūtis.

Trečia, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai šalia vidaus (nacionalinės) teisės normų yra ir tarptautinės sutartys. Taigi tarptautinę privatinę teisę ir tarptautinę viešąją teisę sieja bendri teisės šaltiniai – tarptautinės sutartys. Vis labiau vienodinant tarptautinę privatinę teisę, didėja tarptautinių sutarčių, kaip tarptautinės privatinės teisės šaltinių, reikšmė. Kartu didėja tarptautinės viešosios teisės įtaka ir svarba tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinių sutarčių, kaip teisės šaltinio, aiškinimo ir taikymo ypatumus nustato tarptautinė viešoji teisė. Todėl taikant tarptautinės privatinės teisės normas neretai tenka analizuoti ir tarptautinę viešąją teisę. Štai kodėl tarptautinės privatinės teisės šaltinių negalima nagrinėti atskirai nuo tarptautinės viešosios teisės šaltinių. Tai reiškia, kad daugelis tarptautinės viešosios teisės šaltinių netiesiogiai yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltiniai.

Ketvirta, tarptautinė viešoji teisė atsako į klausimą, koks yra tarptautinės ir vidaus teisės santykis. Tarptautinėje privatinėje teisėje ši problema kyla dažnai, nes nemažai kolizinių teisės normų yra tarptautinėse sutartyse, o vidaus teisės nustatytos kolizinės normos neretai jų neatitinka. Tokiais atvejais tenka aiškintis vidaus ir tarptautinės teisės koliziją ir ją galima išspręsti tik remiantis viešąja tarptautine teise.

Pripažįstant glaudų tarptautinės viešosios teisės ir tarptautinės privatinės teisės ryšį, dar aiškiau jų santykis bus atskleistas nurodžius ir jų skiriamuosius požymius. Pirma, nors tarptautinė privatinė teisė vis plačiau vienodinama, ir šiandien daugelį jos šaltinių sudaro ne tarptautinės sutartys, o vidaus (nacionalinė) teisė. Tuo tarpu pagrindinis viešosios teisės šaltinis yra būtent tarptautinės sutartys.

Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja valstybių ir tarptautinių organizacijų tarpusavio santykius, t. y. ne privačius privačių asmenų, o viešus viešų asmenų tarpusavio santykius. Taigi skiriasi tiek reguliuojamų santykių pobūdis, tiek jų subjektai. Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius, arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie neturi privatinio pobūdžio. Jeigu tarptautiniai komerciniai
santykiai susiklosto tarp privačių asmenų (arba bent vienas iš šių santykių subjektų yra privatus asmuo), bus taikomos tarptautinės privatinės teisės normos.

1.2 Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai

1.2.1 Bendroji charakteristika

Šiuolaikinė teisės filosofija skiria šešias teisės šaltinių rūšis: bendruosius teisės principus; tarptautinę teisę; vidaus statutinę teisę; papročius; teismų praktiką (teismo precedentą) ir teisės doktriną. Šių teisės šaltinių reikšmė ir lyginamoji vertė įvairiose valstybėse nėra vienoda. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje teisės šaltiniai pagal teisinę hierarchiją rikiuojami tokiu eiliškumu: bendrieji teisės principai, Europos Sąjungos teisė, statutinė teisė, teismo precedentas, papročiai, teisės doktrina. Tuo tarpu kitose valstybėse, taip pat Lietuvoje, daugelis nurodytų esant kiek kitokį teisės šaltinių skaičių ir jų eiliškumą.

Nevienoda šių teisės šaltinių reikšmė ir konkrečiose teisės šakose. Būdingu daugumos užsienio valstybių tarptautinės privatinės teisės požymiu tapo tai, kad čia teismų praktikai teikiama didesnė reikšmė nei kitose teisės šakose. Ši išvada tinka ne tik bendrosios teisės sistemos valstybėms, kur tradiciškai teismo precedentas laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu, bet ir daugumai kontinentinės Europos valstybių. Tokį reiškinį nesudėtinga paaiškinti. Teismų praktikos svarbą tarptautinėje privatinėje teisėje lėmė detalių kolizinių normų stoka statutinėje teisėje. Savo ruožtu ši aplinkybė priklausė nuo visuomeninių santykių lygio civilinės teisės kodifikavimo pradžioje – daugumoje Vakarų Europos valstybių privatinė teisė buvo pradėta kodifikuoti XVIII-XIX amžiais, kai tarptautinė prekyba ir tarptautiniai kitų sričių ryšiai dar nebuvo pasiekę šiandieninio masto. Todėl pradėjus kodifikuoti privatinę teisę nebuvo didelio poreikio detaliai sureguliuoti taikytinos teisės ir tarptautinės jurisdikcijos klausimus ir nenuostabu, kad pirmuosiuose civiliniuose kodeksuose tarptautinės privatinės teisės klausimai arba apskritai nutylėti, arba jiems skirtas tik vienas kitas straipsnis. Pavyzdžiui, 1804 m. Prancūzijos civiliniame kodekse buvo vos keli straipsniai, susiję su tarptautine privatine teise; 1896 m. Vokietijos civiliniame kodekse (tiksliau – specialiame įvadiniame įstatyme) tarptautinės privatinės teisės klausimus reguliavo tik dvidešimt du straipsniai. Taigi natūralu, kad plėtojantis tarptautiniams ryšiams neišvengiamai daugėjo teisės spragų ir teismų praktika buvo priversta jas užpildyti.

Kitas tarptautinei privatinei teisei būdingas bruožas – jos šaltinių dualumas, nulemtas teisės vienodinimo, kuris ypač suaktyvėjo XX amžiaus antrojoje pusėje. Viena vertus, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra nacionalinės (vidaus) teisės šaltiniai, kita vertus, tarptautinės teisės šaltiniai – dvišalės ir daugiašalės sutartys (konvencijos).

Tarptautinės privatinės teisės šaltinių dualumas lemia daugelį problemų, kylančių aiškinant ir taikant tarptautinės privatinės teisės normas. Toliau vardijamos tik svarbiausios iš jų.

Pirma, kai kurioms tarptautinės privatinės teisės normoms esant tarptautinės teisės šaltinuose, neretai kyla vidaus teisės ir tarptautinės sutarties normų kolizija. Taigi dažnai tarptautinės privatinės teisės normų taikymas susijęs su vidaus ir tarptautinės teisės kolizijų sprendimu.

Antra, taikant tarptautines sutartis, būtina užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo vienodumą. Norint pasiekti šį tikslą, teismui tenka analizuoti tarptautinių teismo institucijų ir užsienio valstybių teismų praktiką ir teisės doktriną.

Trečia, neretai kyla lingvistinių problemų dėl tarptautinės sutarties originalo ir jos vertimo į nacionalinę kalbą neatitikimų. Vadinasi, teismas neturėtų apsiriboti vien oficialiu tarptautinės sutarties teksto vertimu į nacionalinę kalbą, o esant galimybei, t. y. teisėjams turint deramų (pakankamų) užsienio kalbos įgūdžių, turėtų analizuoti ir jos autentišką, atitinkama užsienio kalba surašytą tekstą.

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai

Konstitucija, kaip aukščiausią juridinę galią turintis vidaus teisės šaltinis, sudaro bet kurios valstybės visos teisės sistemos pagrindą. Tad konstitucija, be abejo, yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltinis.

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu svarbios kelios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatos. Pirma nuostata – tai Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis, kur nustatyta, kad „Lietuvos Respublika […] vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis […]“ Cituotas straipsnis reiškia, kad visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis. Todėl Lietuvos teismai privalo jais vadovautis ir juos taikyti. Taigi šis Konstitucijoje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas ypač svarbus taikant tarptautinėse sutartyse nustatytas tarptautinės privatinės teisės normas. Visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis laikomi pagrindinės valstybių tarptautinio bendradarbiavimo nuostatos, įtvirtintos Jungtinių Tautų Organizacijos įstatuose (1-2 str.) ir suformuluotos tarptautinių ginčų sprendimo
pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinio teismo, praktikoje: pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms; suvereni valstybių lygybė; nesikišimas į valstybių vidaus reikalus; sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas; taikus tarptautinių ginčų sprendimas; jėgos nevartojimas tarptautiniams santykiams ir t.t.

Šalia visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, kurie vienokia ar kitokia forma yra įtvirtinti tarptautinėje teisėje – tarptautinėse sutartyse, tarptautinių organizacijų įstatuose ir kituose dokumentuose, būtina paminėti ir legs non scriptae (nerašyta teisė) – bendruosius teisės principus. Tarptautinio teismo statuto 38 straipsnio pirmosios dalies „c“ punkte nustatyta, kad Teismas taiko „civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus“. Bendrieji teisės principai — nerašytos elgesio taisyklės, yra žmonijos ilgaamžės raidos rezultatas. Jie laikomi sudedamąja teisės dalimi ir jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės normas, tiek užpildant teisės spragas. Bendrieji teisės principai yra , pavyzdžiui, pacta sund servanda (sutarčių privalu laikytis); audiatur et altera pars (išklausyk abi šalis) ir t.t. O taip pat tokie, kaip lygiateisiškumo, proporcingumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai.

Bendrieji teisės principai ne mažiau svarbūs ir tarptautinei privatinei teisei. Pavyzdžiui, pagarbos įgytoms teisėms principas reikalauja, kad būtų pripažįstamos asmens teisės, kurias jis įgijo pagal užsienio teisę. Tai reiškia, kad teismas pagal užsienio teisę įgytoms subjektinėms teisėms privalo taikyti atitinkamą užsienio teisę ir asmens teisinio statuso negali nustatinėti pagal savo valstybės teisę. Principas jura novit curia reikalauja, kad teismas ex officio spręstų, kokią teisę – užsienio ar vidaus, reikia taikyti ginčo santykiui. Šis principas taip pat reikalauja, kad teismas nustatytų ir taikytinos užsienio teisės turinį (išskyrus įstatymo numatytas išimtis, kai nustatyti užsienio teisės turinį yra bylos šalių pareiga).

„Kompetencijos kompetencijos“ principas leidžia teismui spręsti, ar jo jurisdikcijai priklauso byla, turinti užsienio elementą. Sprendimas, teismo priimtas pažeidžiant išimtinės jurisdikcijos taisykles ir išnagrinėjus jo kompetencijai nepriklausančią bylą, gali būti nepripažintas atitinkamoje užsienio valstybėje motyvuojant teismą viršijus savo kompetenciją.

Bendrųjų teisės principų svarba tarptautinei teisei pasireiškia įvairiais aspektais. Pirma, jais remiantis aiškinamos tarptautinės privatinės teisės normos, jų taikymo dalykai. Pavyzdžiui, nustačius teisės normos ir teisės principo prieštaravimą, pirmenybę būtina teikti teisės principui. Antra, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais teismas gali užpildyti teisės spragas, o jų tarptautinėje privatinėje teisėje, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra nemažai. Trečia, bendrieji teisės principai svarbūs įstatymų leidybai, rengiant ir priimant naujas tarptautinės teisės normas.

Kita svarbi Konstitucijos norma yra 138 straipsnio trečioji dalis, kur nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Ši nuostata išreiškia monistinės doktrinos pripažinimą. Pagal šią doktriną, tarptautinė teisė, būdama sudedamoji vidaus (nacionalinės) teisės sistemos dalis, taikoma tiesiogiai. Vadinasi, ratifikuotos tarptautinės sutarties nuostatas Lietuvos teismai turi taikyti tiesiogiai, nes nėra būtinas koks nors vidaus teisės aktas, kuris tarptautinės teisės nuostatas inkorporuotų į vidaus teisę.

1.2.3 Tarptautinės sutartys

Kalbant apie tarptautines sutartis kaip apie tarptautinės privatinės teisės šaltinį, minėtinos trys tarptautinių sutarčių rūšys.

Pirma, dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose.

Šios sutartys pasirašomos tarp dviejų (išskyrus trišalę Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutartį) valstybių ir jose ne tik nustatomos kolizinės normos, bet ir reguliuojami jurisdikcijos, teismo pavedimų siuntimo ir vykdymo, įrodymų rinkimo, teismų susižinojimo, teismo pranešimų, šaukimų ir kitų teismo dokumentų siuntimo ir įteikimo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai. Taikytinos teisės ar kitokį klausimą, kurį reguliuoja dvišalė teisinės pagalbos sutartis, reikia spręsti pagal tarptautinės sutarties taisykles, o ne pagal vidaus teisę. Pavyzdžiui, esant dvišalei tarptautinei teisinės pagalbos sutarčiai, kurioje sureguliuotas teisės, taikytinos paveldėjimo santykiams, klausimas, būtina taikyti atitinkamą dvišalės tarptautinės sutarties taisyklę, o ne CK 1.60-1.62 straipsnius.

Antra, tarptautinės privatinės teisės srities daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), nustatančios vienodas kolizinės normas.

Tokiu atveju teismas neturi taikyti vidaus (nacionalinės) teisės kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y.
įtvirtintas lex fori principas. Taigi čia nustatyta vienoda kolizinė norma visoms valstybėms, kurios yra šios konvencijos dalyvės. Šiuo atveju teismui nereikės taikyti savo valstybės vidaus kolizinių normų, nes Konvencijos 24 straipsnyje sakoma, kad būtina taikyti teismo vietos valstybės teisę (lex fori).

Trečia, daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), pirmiausiai skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, t.y. nustatančios vienodas materialiąsias normas, tiesiogiai reguliuojančias tam tikrus santykius.

Jeigu tam tikrą santykį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija (sutartis), būtina taikyti jos normas, o ne vidaus (nacionalinę) teisę. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nustato vienodas šių sutarčių sudarymo taisykles ir vienodai reguliuoja pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas; 1929 m. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo, nustato vienodas tarptautinio keleivių, bagažo ir krovinių vežimo taisykles; 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato vienodas krovinių vežimo tarptautiniu automobilių transportu taisykles ir panašiai.

Pažymėtina, kad vienodinama ne tik materialioji, bet ir proceso teisė. Todėl tarptautinių konvencijų, nustatančių vienodas taisykles, yra ir civilinio proceso bei arbitražo proceso teisėje. Pavyzdžiui, 1958 m. Niujorko konvencija nustatė vienodas užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo taisykles.

Konvencijos, vienodinančios materialiąją ar proceso teisę, yra tarptautinės privatinės teisės šaltinis trimis aspektais.

Pirma, neretai šiose konvencijose šalia materialiosios teisės normų yra ir kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y. įtvirtinamas lex fori principas.

Antra, santykiui, pasižyminčiam užsienio (tarptautiniu) elementu, kurį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija, būtina taikyti jos nuostatas, o ne užsienio valstybės vidaus teisę, nustatomą pagal kolizines normas. Vadinasi, tokiu atveju taikytinos užsienio teisės klausimo apskritai nekyla, nes taikytina teisė yra atitinkama tarptautinė konvencija.

Trečia, neretai tarptautinės konvencijos normos nurodo, kad konvencija taikoma, jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nustato, jog taikytina teisė yra valstybės, šios konvencijos dalyvės, teisė. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 4 straipsnio pirmosios dalies „b“ punkte sakoma, kad šią konvenciją būtina taikyti, jeigu, pagal tarptautinės privatinės teisės normas, taikytina susitariančiosios valstybės teisė.

Būtų neteisinga manyti, kad spręsdamas bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, teismas turi taikyti tik tas tarptautines sutartis, kurių dalyvė yra Lietuva. Galimi atvejai, kai sprendžiant civilines bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, Lietuvos teismams gali tekti taikyti ir tarptautines sutartis (konvencijas), kurių dalyvė Lietuva nėra. Tokie atvejai galimi tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti vienodas privatinės teisės normas, numato, kad ji taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas, turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės – teisė. Tokiu atveju tarptautinė sutartis (konvencija) yra ją ratifikavusios ar kitaip prie jos prisijungusios valstybės teisės sistemos sudedamoji dalis, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi ją taikyti.

1.2.4 Vidaus statutinė teisė

Kaip jau ir minėta, tarptautinė privatinė teisė yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Todėl nenuostabu, kad didžiąją bet kurios valstybės tarptautinės privatinės teisės šaltinių dalį sudaro būtent vidaus (nacionalinė) statutinė teisė.

Lietuvos tarptautinei privatinei teisei būdinga tai, kad kolizinės normos yra išdėstytos ne viename šaltinyje. Dauguma kolizinių normų yra kodifikuotos ir išdėstytos CK pirmosios knygos II skyriuje (1.10-1.62 str.).

Be CK, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai taip pat yra CPK (784, 785, 789, 790, 793-799 str. ir t.t.), Prekybinės laivybos įstatymas (5 str.), Koncesijų įstatymas (18 str.), Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (3 str.), Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (25-31 str.), Komercinio arbitražo įstatymas (4, 25, 31, 39, 40 str.).

Tarptautinės privatinės teisės normų išbarstymas įvairiuose teisės aktuose sunkina jų taikymą. Todėl kodifikuojant privatinę teisę būtina galvoti ir apie tarptautinės privatinės teisės sisteminimą. Tačiau tai būdinga ne tik Lietuvai. Daugelyje pasaulio valstybių tarptautinė privatinė teisė kol kas nėra susisteminta.

Valstybės, kurios sistemina tarptautinę privatinę teisę priimdamos konkrečius įstatymus, paprastai įtraukia į juos tiek kolizines, tiek tarptautinio civilinio proceso normas. Tačiau tai nėra vienintelis
privatinės teisės sisteminimo būdas. Nemažai valstybių, kurių teisė yra kodifikuota, pavyzdžiui, Vokietija, tarptautinės privatinės teisės normas sistemina dviejuose kodeksuose – Civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse. Vadovaujantis šiuo principu, ketinama kodifikuoti ir Rusijos tarptautinę privatinę teisę. Kai kur visos tarptautinės privatinės teisės normos (t. y. ir tarptautinio civilinio proceso normos) yra kodifikuojamos tik Civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos CK 10 knygoje kodifikuotos visos tarptautinės privatinės teisės normos.

Taigi tarptautinė privatinė teisė sisteminama dviem būdais – arba įtraukiant į CK (kai kur – tiek CK, tiek CPK), arba priimant konkretų įstatymą. Abu tarptautinės privatinės teisės sisteminimo būdai turi ir privalumų, ir trūkumų. Konkrečiame įstatyme galima susisteminti visas tarptautinės privatinės teisės normas – reguliuojančias tiek taikytinos teisės, tiek tarptautinio civilinio proceso klausimus. Tačiau tokiu atveju tarptautinė privatinė teisė lyg ir nustoja buvusi sudedamoji privatinės teisės dalis. Kai tarptautinės privatinės teisės normos įtraukiamos į CK, tai paprastai jame kodifikuojamos tik kolizines normos, o proceso normos lieka CPK arba kituose įstatymuose, t. y. tarptautinė privatinė teisė lyg ir perskeliama į dvi dalis. Tačiau, minėta, yra ir išimčių: Kanados Kvebeko provincijos CK (10 knyga) kodifikuota visa tarptautinė privatinė teisė. Analogiška praktika yra ir JAV Luizianos valstijoje.

1.2.5 Teismų praktika

Tarptautinė privatinė teisė, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra „jaunas“ teisės institutas, kurio reikalingumą lėmė objektyvūs tarptautinio bendradarbiavimo poreikiai. Todėl nenuostabu, kad didžiosios kodifikacijos laikotarpiu (XIX amžiaus pradžia – XX amžiaus pradžia) apie tarptautinės privatinės teisės kūrimą ir sisteminimą labai daug negalvota. Tačiau ginčų, turinčių tarptautinį elementą, kilę jau viduramžiais. Teismas, turintis spręsti tokį ginčą, būdavo priverstas susikurti taisyklę, nes statutinės taisyklės paprasčiausiai nebuvo. Todėl daugelyje valstybių istoriškai pagrindiniu tarptautinės privatinės teisės šaltiniu tapo ne statutinė teisė, o teismų praktika (teismo precedentas). Tai pasakytina ne tik apie bendrosios teisės šalis – Angliją, JAV ir kitas, kur tradiciškai teismo precedentas buvo vienas iš pagrindinių teisės šaltinių, ypač tarptautinės privatinės teisės, bet ir valstybes, kur teismų praktika istoriškai turi menkesnę reikšmę. Pavyzdžiui, Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, tarptautinė privatinė teisė daugiausia yra teismų praktikos rezultatas.

Lietuvoje kol kas teismų praktikos vaidmuo tarptautinės privatinės teisės srityje nėra toks svarbus. Šį faktą galima paaiškinti ir negausia šios srities teismų praktika. Pavyzdžiui, Aukščiausiajame Teisme apibendrinant teismų praktiką taikant tarptautinės privatinės teisės normas, paaiškėjo, kad 1995-1998 m. Lietuvos teismai išnagrinėjo tik 79 bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą.

Tarptautinės privatinės teisės dualumas lemia, kad jos šaltinis yra ne tik nacionalinių teismų, bet ir tarptautinių teismo institucijų praktika. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų, kuriose netiesiogiai kalbama ir apie tarptautinę privatinę teisę. Viename iš savo sprendimų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad bet kuri privačių asmenų tarpusavio sutartis grindžiama tam tikros valstybės nacionaline teise. Atsakymo į klausimą, kaip šią teisę nustatyti, reikia ieškoti tarptautinėje privatinėje teisėje, t. y. kolizinėse normose, kurios yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Tačiau šis teismas skirtas spręsti ginčus, kylančius iš tarptautinės viešosios teisės reguliuojamų santykių. Todėl jo praktikoje bylų, tiesiogiai susijusių su tarptautine privatine teise, yra labai mažai. Tarptautinės privatinės teisės klausimai šio teismo praktikoje paprastai aptariami tik kai tarp valstybių kilęs ginčas susijęs su savo piliečių diplomatine gynyba.

Kitas svarbus tarptautinės privatinės teisės šaltinis yra Europos Teisingumo Teismo ir Europos pirmos instancijos teismo praktika. Šis teismas užtikrina vienodą tarptautinės privatinės teisės srities tarptau