Tarptautinė viešoji teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė viešoji teisė

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ

TT specifika

· Paskirtis kaip ir nacionalinės teisės – reguliacinė (reguliacinė funkcija – reguliuoti tarptautinius santykius);

· Santykių pobūdis:

o Nacionalinėje teisėje – vertikalūs (subordinaciniai);

o Tarptautinėje teisėje – horizontalūs (pars in parem imperium non habet) – reguliuoja santykius tarp lygiaverčių subjektų. Kitokio lygmens santykiai.

TVT reguliuoja tik tuos tarptautinius santykius, kurie yra politinio pobūdžio (valstybėms realizuojant savo suverenias teises).

TT – ypatinga teisės normų sistema ir tos teisės normos reguliuoja valstybių ir kitų TT subjektų tarptautinius santykius, atsirandančius jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias kitas funkcijas (viešojo pobūdžio).

· Ypatinga teisės normų sistema – nekyla iš vieno valstybės teisės;

· Specialūs subjektai – valstybės ir kiti TT subjektai;

· Santykiai:

o Tarptautiniai;

o Viešojo pobūdžio;

o Atsiranda derinant politinius interesus ir kitas viešojo pobūdžio funkcijas (nes politiniai interesai nėra vienalyčiai – jie susiję su ekonominiais, ideologiniais ir t.t.).

G. Bentham (1970 m.) – pirmą kartą pavartojo TT sąvoką („Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos principus). Sąvoka iš romėnų teisės – ius gentium (bet ten buvo tik civilinės teisės prasme).

TT tiksliai neatspindi šios teisės turinio – nes čia santykiai ne tarp tautų, o tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų.

Istorija

1. Klasikinė TT – nuo teisės, reglamentuojančios santykius tarp valstybių (XVI a.) iki Pirmoj Pasaulinio karo pabaigos (1918 m.) – suprantama kaip karo ir taikos teisė (Hugo Grocijus).

Principai, susiformavę klasikinėje TT ir kuriuos perėmė šiuolaikinė TT:

· Pagarba valstybė suverenitetui;

· Suvereni valstybių lygybė;

· Nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;

· Pacta sund servanda;

· Atvirosios jūros laisvė;

· Diplomatinė neliečiamybė.

2. Pereinamasis laikotarpis – Tautų Sąjunga (1919 m. – 1946 m. [neteko prasmės 1939 m.]). Atsiranda daugelis šiuolaikinės TT bruožų.

3. Šiuolaikinė TT – 1945 m. JT Chartija įkūnija šiuolaikinės teisės principus (seniau – JTO Įstatai).

JTO = SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija).

Svarbiausi skirtumai taip klasikinės ir šiuolaikinės TT:

· Klasikinė TT yra karo ir taikos teisė, neriboja valstybių teisės kariauti, naudoti jėgą, karas ir taika lygiaverčiai, o šiuolaikinėje TT – jėgos draudimas (1928 m. buvo pasirašyta Paryžiaus taikos sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažnai vadinama pagal US ir F užsienio reikalų ministrų pavardes -> Briand – Kellogg paktas).

· Šiuolaikinė teisė:

o Laisvo tautų apsisprendimo principas;

o Pagarbos –žmogaus teisėms principas;

Šie principai neįsitvirtino iš karto su Tautų Chartija.

· TT subjektų skirtumas:

o Klasikinėje – suverenios valstybės;

o Šiuolaikinėje – tarptautinės organizacijos, suverenios valstybės (subjektų ratas linkęs plėstis).

· Šaltiniai:

o Klasikinėje – tarptautiniai papročiai;

o Šiuolaikinėje – TT paprotinių normų kodifikacija (kodifikuotos universaliose, regioninėse tarptautinėse sutartyse) + Tarptautinių organizacijų rezoliucijos.

Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė

TT vartojama siaurąja (TVT) ir plačiąja (TVT + TPT) prasme.

Panašumai:

· Abi jos susijusios su t.t. tarptautinio bendradarbiavimo aspektais;

· Panašūs principai ir institutai, pvz., valstybės suverenitetas ir imunitetas;

· Kai kurie šaltiniai tie patys – tam tikros sutartys, nacionaliniai įstatymai – sutartys svarbios TVT, o sutarčių turinys svarbus TPT, bet taip pat ir TVT, jei, pvz., kelių valstybių įstatymai reglamentuoja tam tikrą dalyką taip pat.

Skirtumai:

· Dalykas:

o TVT – reglamentuoja viešo pobūdžio santykius ir kitas viešas funkcijas įgyvendinant susidarančius santykius;

o TPT – įgyvendinami privataus pobūdžio santykiai (dalykas beveik kaip CT).

· Skirtingi subjektai:

o TVT – valstybė;

o TPT – FA ir JA, kartais ir valstybė (kaip JA);

· TVT nėra nacionalinės teisės dalis, o TPT yra nacionalinės privatinės teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, bet tie santykiai turi tarptautinį (užsienio) elementą.

LAT Senato 2000 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 28 -> priedas prie to nutarimo: LR teismų praktikos, taikant TT normas, apžvalga.

Tarptautinis elementas:

· Materialioji pusė:

o Viena iš santykio šalių yra užsienio FA ar JA privatiniuose santykiuose;

o Santykio objektas yra užsienyje;

o Juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisinis santykis, įvyksta užsienyje;

· Procesinė pusė:

o Šalyje prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;

o Kai civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus CP veiksmus.

TPT pagrindas – kolizinės normos.

TT specifika

Skirtumai nuo nacionalinės:

· Paskirtis ir prigimtis:

o Reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių;

o Nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės valdžios;

o Nėra grindžiama subordinacijos principu;

o Turi koordinacinį pobūdį, yra decentralizuota ir labiau priklauso
nuo individualių subjektų valios;

TT susiduria su didesniais sunkumais įgyvendinant jos teisės normas ir principus.

Pagrindiniai specifiniai TT bruožai, skiriantys ją nuo nacionalinės teisės:

· Tarptautinėje teisinėje sistemoje (normos + santykiai) įstatymų leidybos valdžios nebuvimas: priimamos reglamentacinės rezoliucijos, nėra valstybėms privalomos, išskyrus, ES ir Afrikoje. JT Saugumo Taryba, jei ji veikia pagal JT Chartijos 7 str., turi teisę priimti privalomo pobūdžio sprendimus.

· Kūrimo ir privalomumo ypatybės – normas kuria patys subjektai valstybių sutikimu, suderinant jų valią dėl teisės normų turinio ir jų privalomumo. Teisėkūros procesas gali vykti ir savaime – praktikoje susiformuojant tarptautiniams papročiams, bet irgi turi būti valia dėl normos turinio (vienoda praktika) ir susitarimas, kad ji yra teisiškai privaloma. Taip pat priimant rezoliucijas – čia svarbiausia turinys, o jei įgyvendina – valia dėl privalomumo.

Kuria tada, kai:

o Įsitikina, kad būtina;

o Yra sutikimas, sutikimo šaltinis – pačių valstybių noras (jei paprotys – opinio iuris).

Nacionalinėje teisėje normų privalomumas – konstitucinės ar kitos teisės normos, suteikiančios valstybės institucijoms įgaliojimus priimti teisės aktus.

· Nėra centrinės vykdomosios valdžios;

· Nėra centrinės privalomos jurisdikcijos teisminės institucijos. JT Tarptautinis Teisingumo Teismas (World Court) , jo jurisdikcija fakultatyvinė – teismas gali spręsti t.t. valstybės ginčą tik tuo atveju, jei abi ginčo šalys sutinka su jo nagrinėjimu teisme. Toks sutikimas gali būti išreikštas: sutartimi (kompromisu), iš anksto (dalyvaujant tarptautinėje sutartyje, pvz., genocido konvencijoje), vienašaliu pareiškimu dėl teismo jurisdikcijos pripažinimo dėl ginčo, kuris kiltų su kt. Valstybe, padariusia analogišką pareiškimą. Sprendimas susideda iš:

o Ar tesimas turi jurisdikciją;

o Sprendimas iš esmės.

Nacionalinėje teisėje teismo jurisdikcija yra privaloma ir nereikia šalių sutikimo.

· Yra specifinis TT normų laikymosi užtikrinimas: pačių subjektų taikomo priemonės – savigalbos priemonės, svarbiausios – atsakomosios priemonės (counter measures) – atsakoma į kitos valstybės teisinių įsipareigojimų nevykdymą. Jų tikslas – nutraukti pažeisimą. Atsakomosios priemonės turi būti proporcingos. Jei tai tik dvišalio susitarimo – represalijos, jei daugiašalio – tarptautinės sankcijos.

Retorsijos nėra teisės normų užtikrinimo būdas – tai tiesiog nedraugiški veiksmai kitos valstybės atžvilgiu.

· Tarptautinės teisės specifiniai šaltiniai.

· Specifiniai subjektai.

Šaltiniai

Nėra šaltinių hierarchijos, analogiškos nacionalinei teisei.

Šaltinis – teisės normų išraiškos forma. Jie kitokie, nes jie sukuriami sutartine forma.

Pavyzdinis sąrašas nustatytas:

JT TTT Statutas (JT Chartijos sudėtinė dalis) 38 str.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos);

· Tarptautiniai papročiai;

· Bendrieji teisės principai;

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika);

· Doktrina;

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos;

· Valstybių vienašaliai aktai ir įstatymai (nacionalinė teisė);

Šaltiniai:

Pagrindiniai – patys nustato TT normas.

Pagalbiniai – padeda išsiaiškinti egzistuojančių normų turinį.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos) – tarptautinio pobūdžio tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas. Jų tikslas – siekti TT normų reguliavimo rezultato: tarptautinės teisės ar pareigos nustatymo. Naudojamos tik tarptautinės normos. Didžiausią reikšmę turi universalios.

Rūšys:

o Dvišalės – tarp dviejų;

o Daugiašalės – 3 ir daugiau, bet reikšmingiausios:

§ Universalios – kur gali dalyvauti visos pasaulio valstybės, pvz., dauguma JT konvencijų;

§ Regioninės – tam tikro regiono valstybės.

Lokalinės ir dvišalės turi mažiausią reikšmę.

· Tarptautiniai papročiai – bendra elgesio praktika, pripažinta teisės norma. Pradedant Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla TTT sako, kad papročiui būdingi 2 sudėtiniai elementai:

o Objektyvusis – bendra elgesio praktika, praktikoje susiformavusi elgesio taisyklė, turi būti praktikos vieningumas ir svarbus laiko elementas – turi trukti tam tikrą laiką;

o Subjektyvusis – turi būti pripažinta kaip teisiškai privaloma – opinio iuris (sive necessitatis).

Daugelis tarptautinės teisės normų atsirado kaip papročiai ir paskui buvo kodifikuotos.

Kaip įrodyti, kad egzistuoja paprotys?

o Tarptautinių papročių kodifikavimas;

o Teismų ir arbitražų sprendimai – TTT savo sprendimuose dažniausiai konstatuoja, kad tam tikra teisės norma yra paprotinė arba kad nėra paprotinė. 1986 m. TTT Nikaragva v. USA „Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją, byla“. JT Chartija išreiškia kartu ir paprotinės teisės normas jėgos nenaudojimo srityje, bet kartu aiškina savigynos teisę, kurios nėra Chartijoje.

o Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – TTT nurodo į JT 1970 m. deklaraciją, nes ji buvo priimta konsensusu, be balsavimo.

o Pagalbiniai šaltiniai.

Rūšys:

Universalūs – bendroji TT.

Regioniniai.

Paprotinė

teisė turi platesnę veikimo sferą, nes ji privaloma visiems, o tarptautinės sutartys formaliai privalomos tik sutarčių dalyvėms.

TTT Nikaragva v. USA: Sutartinės ir paprotinės teisės normų reglamentavimo sfera ne visada sutampa.

· Bendrieji teisės principai – civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai. Tai teisės principai, bendri ir tarptautinei, ir nacionalinei teisei, išreiškiantys pagrindines teisės idėjas.

Pagrindiniai TT principai – tik TT būdingi.

Kildinami iš romėnų teisės. Padeda įveikti teisės spragas, plėtoti teisės normas.

§ Teisingumo principas – ex iniuria ius non oritur -iš neteisės, teisė nekyla. Konkretų pavidalą įgavo tik 1970 m., nors gyvavo ir anksčiau.

§ Lex posteriori derogat priori;

§ Lex specialis derogat lex generalis.

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika) – formaliai privalomos tik konkrečios bylos šalims. Didžiausią reikšmę turi TTT sprendimai, konsultacinės išvados.

Svarbu TT normoms nustatyti ir jų turiniui išaiškinti.

Kitų teismų sprendimai svarbūs regioninei teisei.

Nacionalinių teismų sprendimai turi mažesnę reikšmę, pvz., dėl imunitetų.

· Doktrina – daugiau reikšmės klasikinėje TT. Dabar jos reikšmė gerokai sumažėjo. TT mokslo žinios, pateikiamos įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų šių srities specialistų

Autoritetingiausias šaltinis – JT Tarptautinės teisės komisijos (JT generalinės asamblėjos pagalbinė institucija, kurios paskirtis – TT kodifikacija ir pažangi plėtra). Sudaroma iš 34 TT specialistų. Rengia projektus ir pan. Kiekvienais metais – ataskaita.

TTT taiko:

· 2001 m. JT teisės komisijos aprobuotą “Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektą” su komentaru.

· Nustato, kas konkrečiai norima pasakyti konkrečiu konvencijos straipsniu, todėl remiamasi komentarais.

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – rekomendacinio pobūdžio, dažniausiai teisės taikymo aktai, o ne teisės kūrimo aktai. Privalomus priima:

· Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija;

· Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga;

Reikšmingos:

· (ypač JT GA) gali išreikšti galiojančias paprotines teisės normas, pvz., 1970 m. TT principų deklaracija.

· Atspindi TT normų raidos tendencijas (ET MK ir PA), TDO rekomendacijos;

· Patvirtintas tarptautinės sutarties tekstas. 1946 m. JT GA priėmė rezoliuciją, kuria patvirtino konvenciją “Dėl privilegijų ir imunitetų” ir patvirtino nuostatą, kad nei viena tarptautinė organizacija negali turėti daugiau privilegijų ar imunitetų nei JT.

· Vienašaliai aktai –

· TT subjektų (valstybių) individualios valios aktai – pareiškimai, protestai, notos ir pan., kuriais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai (tuomet pagrindinis šaltinis) arba išreiškiama nuomonė dėl aktualių TT klausimų (pagalbinis šaltinis);

1991 m. kovo 12 d. LR AT / Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą “Dėl LR prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos” ir įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Deklaracija kodifikuoja tarptautinės paprotinės teisės normas.

· Nacionalinius įstatymus, turinčius reikšmės TT, pvz., Diplomatinės tarnybos įstatymas arba 2000 m. birželio 13 d. LR įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo (formuluojama ir pagrindžiama pretenzija) – vienašalis aktas.

Subjektai

Nacionalinė teisė – tam tikrų valstybės ar jos jurisdikcijai priklausančių FA ir JA santykius reguliuoja. Pagrindinis subjektas- žmogus.

Tarptautinė teisė – t.y., santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Pagrindinis subjektas – valstybė. Jei žmogaus subjektiškumas pripažįstamas, tai tik labai konkrečiose srityse.

1949 m. TTT priėmė konsultacinę išvadą dėl žalos JT tarnybai atlyginimo (Reparations for Injuries Case). Grafas Bernadotas buvo pasiųstas į Palestiną. Ten nužudytas – kas gali reikalauti žalos? Švedija, kurios pilietis jis yra ar JT, kurių interesus atstovavo? (nuspręsta, kad JT).

TT subjektas – darinys (entity), galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis ginti savo teises ir pareigas, pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Tai teisnumas ir veiksnumas. Jis neturi reikšmės, nes atsiranda vienu metu, išskyrus tam tikrus atvejus, Pvz., okupacija – teises ir pareigas išlaiko, bet jų įgyvendinti negali.

TT subjektai:

· Valstybės;

· TO;

· Dėl nepriklausomybės kovojančios tautos – Nacionalinio išsivadavimo judėjimas;

· Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai;

· FA ir JA

Kartais galima išskirti ir daugiau (tautinės mažumos ir pan.).

Valstybė.

Teritorija, gyventojai, valdžia. Skiriamasis požymis – suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas – viršenybė valstybės teritorijos viduje ir nepriklausomumas užsienio santykiuose.

Valstybės tarpusavyje yra lygiateisės ir nepavaldžios viena kitai. Teisnumo apimtis yra didžiausia iš visų TT subjektų. Suvereniteto dėka subjektiškumas nėra ribotas ir gali įgyti visas teises ir pareigas, kurios yra TT.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Nėra suverenumo.

TO.

400 tarpvyriausybinių organizacijų, išskyrus Raudonąjį Kryžių. Jos nėra suverenios.

Tarptautinė organizacija – valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi ar kitu
tarptautinės teisės aktu ir tarnaujantis bendriems tų valstybių tikslams siekti, turintis savo struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tam tikrą subjektiškumą.

Tai išvestinis subjektas, todėl negali turėti daugiau teisių nei suteikia jo steigėjai. Nėra aukščiau valstybių.

TO teisnumas yra ribotas – negali įgyti visų teisių ir pareigų, o subjektiškumas priklauso nuo tikslų, kuriuos iškėlė steigėjai. Įgyja tik tiek ir tik tokių teisių ir pareigų, keik reikia jos tikslus įgyvendinti.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Kurdai, čečėnai, palestiniečiai ir pan.

UNPO (unrepresented people organisation) įsikūrusi Hagoje – gina tas tautas, kurios nėra atstovaujamos JT.

Reikai, kad kovos tikslingumą pripažintų tarptautinė bendrija.

Kovojanti tauta turi turėti ją atstovaujančią instituciją.

Šiuo metu viena tauta – Palestina. Visi pripažįsta jos autonominius vienetus ir ji turi stebėtojo teises JT.

Dar viena – Sacharos arabų demokratinė respublika –Afrikos sąjungos nariai (Marokas nėra AS narys, nes jie yra okupavę SADR ir dėl to nusprendė nedalyvauti).

Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai.

Turi sui generis teises. Tai tam tikri vienetai, kurie dėl išorinių ar kitų specifinių priežasčių pripažįstami TT subjektai, pvz.,

· Maltos ordinas;

· Šventasis sostas (the Holy See) – suverenus iš prigimties, nepavaldus jokios valstybės valdžiai, savo suverenitetą gavo iš bažnytinės teisės. 1929 m. Laterano sutartis – galutinai sureguliuoti santykiai tarp Italijos ir Šventojo sosto. Viešosios valdžios funkcijos yra deleguotos Italijai.

FA ir JA.

Negali sudarinėti tarptautinių sutarčių (viešosios teisės prasme). Jeigu galėjimas kurti TT normas nebūtų TT subjekto požymiu, galėtume juos pripažinti TT subjektu.

FA.

Žmogaus teisės, humanitarinė teisė – gali naudotis šiomis normomis (turėti įsipareigojimus ir gali ginti savo teises pareikšdami pretenzijas tarptautiniams teismams). Taip pat gali būti ir jų atsakomybė. TT apibrėžia pavojingiausias tarptautinei bendrijai veikas ir sukuria normas bei institucijas, kurios gali juos bausti.

JA.

Investicijų apsaugos priemonės, gali pasinaudoti arbitražų institucijomis (tarptautinė ekonominė teisė).

Nepripažįsta kai kurios teorijos, nes nors ir gali naudotis tam tikromis teisėmis, bet tik per valstybių prisiimtų įsipareigojimų prizmę. Nes valstybės yra įpareigotos laiduoti tam tikras teises, o jei nelaiduoja, tada gali ginti.

TT santykis su morale ir politika

Tradiciškai išskiriamos dvi doktrinos:

· Prigimtinės teisės mokykla;

· Teisinis pozityvizmas.

Šiomis doktrinomis grindžiamas TT santykis su morale ir politika. Vėliau atsirado teisinis realizmas/ teisinis instrumentalizmas.

Prigimtinė teisė:

Teisė kildinama ne iš valstybės, o iš kito šaltinio (žmogaus, dievo, visuomenės, spontaninės tvarkos.).

Frydrich von Hayek. Teisė nėra žmogaus kūrinys, o kaip privalomų taisyklių visuma teisė atsirado kartu su visuomene, nes ji negalėtų egzistuoti, jei nebūtų tam tikrų bendrų taisyklių. Teisės pagrindas – visuomenėje susiklosčiusios normos. Jei pozityvioji teisė šių normų neatitinka, tai tokia pozityvioji teisės laikoma neteisinga ir negali apskritai būti pripažįstama teise.

Lex in iusta non est lex. Tomas Akvinietis – neteisingas įstatymas nėra įstatymas (dieviškoji pakraipa).

TT turi atitikti moralės, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, bendražmogiškus reikalavimus.

Lokas, Hobsas, Kantas, Hugo – filosofai.

“Pats teisingumas kyla ne iš taisyklės, o pati taisyklė kyla iš mūsų supratimo, kas yra teisinga”.

De Vitoria Suaresas, gentite, Grocijus – ankstyvieji teoretikai. TT jie suprato kaip universaią/ bendrą visiems prigimtinę teisę.

TT kildinama iš teisingumo principų, kurių galiojimas yra universalus ir amžinas, ir kuriuos gali atrasti vien tik sąmonė, o ne iš valdingo valstybių elgesio.

Pufendorfas. TT tapatino su prigimtine teise, o šią – su moralės normomis. Tarptautinės sutartys buvo atmetamos kaip TT šaltinis (galbūt itk pagalbinis).

Kokios moralės normos gali būti pritaikomos TT (nėra vienigos nuomonės šiuo klausimu)?

· Įprastos;

· Specifinės.

Ankstyvieji teoretikai neskyrė tarptautinės ir individualios moralės. Pvz., Kantas tapatinio siūlydamas viską matuoti žmogaus masteliu. Pagal jį, tautų gamtiška padėtis yra tokia pat kaip ir atskirų žmonių gamtiška padėtis.

Nors dauguma teoretikų teigė, kad negalima tapatinti. Jie neneigė, kad individualios normos turi įtakos, bet pripažino ir specifines TT moralės normas, pvz., moralinė pareiga padėti nuo stichinės nelaimės nukentėjusiai valstybei, reikalavimas peržiūrėti valstybės sienas, siekiant, kad tam tikra tauta susijungtų.

Neapibrėžtumas laikomas viena iš didžiausių prigimtinės teisės mokyklos trūkumų. Jų teiginių negalima empyriškai patikrinti, o moralės vertybių skalė yra skirtinga kiekvienoje valstybėje.

Teisinis pozityvizmas:

Iš esmės neigia moralinę teisės prigimtį. Teise galima pripažinti tik pozityviąją (rašytinę tam tikrais atvejais) teisę. Tai valstybės valia.

Nacionalinėje teisėje: teisė = įstatymas. Teisės pagrindimo reikia ieškoti pačioje pozityviojoje teisėje.

Kantas, Hujumas, Bentamas, Austinas, Zukas,
autinėje teisėje: normos grindžiamos valstybių valia, išreikšta tarptautinėse sutartyse ir papročiuose. TT pagrindas – faktinis valstybių elgesys, kolektyvinės daugumos valstybių valia, todėl TT yra tik valstybių sukurtos teisės normos, kurių egzistavimą galima empyriškai patikrinti.

Kelzenas. Visos TT normos yra išvedamos iš tarptautinių paprotinių normų, išskiriamas pacta sund servanda principas. Šiuos principu grindžiama tarptatutinių sutarčių ir konvencijos atsiradimas (antroji TT plėtros stadija). Trečiasis etapas – teisės normos, kurias leidžia tarptautinės institucijos, įsteigots pagal taprtautines sutartis.

Nuopelnas – paaiškino praktinį tarptautinės teisės normų kūrimo procesą. Sureikšmino tarptautines sutartis kaip TT šaltinį.

Trūkumas – vertybių vaidmens teisėje ignoravimas, ypač aiškinant teisę.

Moralinio teisės normų turinio neigimas leidžia teigti, kad teisė yra amorali ir nežmoniška, bet vis tiek yra privaloma. Tokios sąvokos kaip sąžiningumas ir teisingumas yra svetimos.

Kraštutinė šios doktrinos pakraipa galėtų teigti, kad nacistinio, sovietinio režimo sąlygomis veikę asmenys yra nekalti.

Ši doktrina atgimė po II pasaulinio karo, nors jau atsiranda ir moralinės teisė vertinimas, bet tai tik vienas iš motyvų, kodėl vasltybės pripažįsta TT normas (taip teigė Hartas). Jis daro prieplaidą, kad bet kokiai teisinei sistemai yra sveikiausia, kai yra visuotinai paplitęs jausmas, kad moraliniu požiūriu šiai sistemai reikia paklusti.

Kritikuojamas, kad per daug ribotai žiūri į teisę.

Sunkiai atsako į klausimą, kokiais kriterijais reikia vadovautis, kai iškyla kolizija arba aiškinant teisės normo turinį.

Atsirado daug modifikacijų, viena iš jų – teisinis realizmas.

Teisinis realizmas:

XX a. kaip prigimtinės teisės ir ozityvizmo kritika.

Šalininkai: Grey, Arosas.

Pripažįsta tik tokių reiškinių, kurie yra materialūs, egzistavimą, neigia tokių dalykų, kurie neturi atitikmens laike ir erdvėje, realumą. Moralė, valstybė – žmoogaus vaizduotės kūriniai.

Teisės nomra galioja tik tada, kai yra taikoma praktikoje teismų ar kitų valstybės instituvcijų. Moralė ir teisė – susitarimo klausimas.

TT – ne doktrina, o veikiančios TT normos, kurias galima pažinti tik per taprtautinės politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus. TT – tai, kad realiai vyksta, kokie valstybių reikalavimai yra pateikiami ir kaip jie yra tenkinami ar netenkinami. Išaukštinama praktikos reikšmė. Tačiau taip yra paneigiamas teisinis TT pobūdis, ji tampa priklausoma nuo politinių procesų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

Reikia remtis prigimtinės teisės teorija, pozityvizmo doktrina.

Didelė pozityvizmo reikšmė – sutartys. Tačiau pozityvizmas neturi viršenybės prigimtinės teisės atžvilgiu, nes prigimtinės teisė – žmonių lūkesčius atitinkanti teisė. Taip pat pozityvizmas vienareikšmiai nepaibūdina vieno ar kito valstybės poelgio, todėl moralė padeda aiškinti ar plėtoti pozityviąją teisę.

1999 m. NATO karinė operacija prieš Jugoslaviją. Tikslas – užkirsti humanitarinę katastrofą kosove, nes buvo masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Reikėjo nuspręsti, kas svarbiau:

· Ar valstybės suverenitetas – kadangi nebuvo JT GT sankvžcijos, pagal pozityvizmą – veiksmai buvo neteisėti, pagal prgimtinę teisę – svarbiau žmonių teisės;

· Ar daugelio žmonių gyvybė bei sveikata.

JAV veiksmai Irake – JT Chartijos tikslas yra ginti žmones, o ne valstybę žmogaus teisių pažeidėją – buvo pateisinti prigimtinės teisės moralės normomis.

Ius cogens normos įtvirtina svarbiausius TT imperatyvus.

TTT patvirtino, kad Genocido nusikaltimas prieštarauja moralinei teisei (1993 04 08 sprendimas) ir JT dvasiai ir tikslams.

Šiuolaikinė TT pripažįsta prigimtinį šių teisių pobūdį ir nustato tik mechanizmą joms apsaugoti.

Kas buvo būdinga individualiai moralei, vis toliau pritaikoma tarptatutinei teisei, o TT privalomumas – bendražmogiškos vertybės.

TT – priverstinis moralės minimumas, skirtas tarptautinei bendrijai saugoti nuo jos egzistencijai pavojingų veiksnių ir teisingumui laiduoti.

Teisė – saugo, moralė – padeda jai plėtotis.

Moralės principai – bendrieji teisės principai, kuriais remiantis aiškinamas pozityviosios teisės turinys ir jos plėtojimas.

Teisingumo principas. Teisingumo vaidmuo TT

Pozityvistai: teisė ¹ teisingumas;

Prigimtinė teisė: teisė = teisingumas

Pagal pozityvistus, teisingumas yra reikšmingas teisiniams reiškiniams kritikuoti.

Teisingumas – vidinė, kokybinės teisinė kategorija, tačiau teisingumas nėra vienintelė moralinė kategorija. Teisę galima vertinti pagal gėrio, blogio, sąžiningumo, kitas moralės kategorijas.

Teisingumas – principas, teikiantis dėmesį ne individualiam elgesiui, bet individų klasių traktavimo būdams. Svarbiausias teisingumo priesakas – vienodai aiškinti vienodus atvejus ir skirtingai nevienodas kategorijas. Teisingumas- pusiausvyros palaikymas visuomenėje, atsižvelgiant į principą, kad individai pagal aplinkybes turi teisę į lygią arba nelygią su kitais padėtį. Teisingumas įteisina tai, kuo asmuo nusipelno savo elgesiu visuomenei:
atsižvelgiant į jo nuopelnus (prigimtinė teisė), arba į jo teises (pozityvioji teisė).

Būtų logiškai vienodai vertinti tokius pačius veiksmus vienodai, nesvarbu, kuri valstybė juos padarė, pvz., 1938 m. Vokietija aneksavo Austriją, tai buvo agresija, o 1940 m. Rusijos aneksija Lietuvai – kai kurie nelinkę tai priskirti agresijai.

Logiškai reikalauti žalos, kuri padaryta tarptautiniu nusikaltimu, atlyginimo ir teisingumo atkūrimo.

TT neatmeta daugelio nacionalinės teisės principų ir vertybių reikšmės. Tačiau TT doktrinoje nėra vieningos nuomonės, ar abstraktus teisingumo principas gali būti laikomas TT šaltiniu ir principu. Paprastai, kaip bendrieji teisės principai, yra pripažįstamos nuostatos, išvestos iš teisingumo principo.

Pagal TT Statuto 38 str. 2 d. teismas yra įgaliotas spręsti bylą ex eaquo et bono , tačiau tik jeigu šalys sutinka, pvz., Šiaurės jūros šelfo delimitacijos byloje.

TT ir teisingumas – suderinamos ir papildančios viena kitą sąvokos. Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo bei taikaus ginčų sprendimo pagrindu turi būti teisingumo ir TT principai (JT Chartija, 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas – taip pat).

TT ir teisingumo reikalavimai neturi būti priešpriešinami, o pagarba teisės normoms yra tiesiogiai susijusi su tuo, ar teisės normos pagrįstos. Teisingumo principas yra panaudojamas TT normoms aiškinti, plėtoti ir taisyti.

3 teisingumo principo taikymo būdai:

· Intra legem – teisingumas taikomas kaip priemonė TT normų turiniui išaiškinti ir geriausiam variantui pasirinkti. Pozityviosios teisės normos nėra peržengiamos, pvz., NATO šalių susitarimas dėl karinių pajėgų statuso – yra susitarimas dėl žalos atlyginimo: jei kaltos abi valstybės, žala atlyginama po lygiai; jei daugelio valstybių atvyko ir neįmanoma nustatyti, kas kaltas, tačiau priimančioji valstybė nekalta – jai atlyginama pusę kiekvienai siunčiančiai valstybei tenkančios dalies (4x + 0,5x, kur x – 1dalis);

· Preter legem – teisingumas naudojamas kaip principas TT spragoms užpildyti, pvz., Lietuvoje 1940 – 1990 m. kadangi okupuoja ne karo metu, išliko teisinis subjektiškumas. Jūrų delimitacijos bylos – lygių atstumų metodas negali būti vienintelis. Tenkantis jūros plotas turi būti proporcingas jos kranto ilgiui ir turi turėti išėjimą į priešais esančios valstybės ekonominę zoną.

· Contra legem – remiantis teisingumu atsisakoma taikyti TT normą, jeigu konkrečiu atveju tai duotų neteisingą rezultatą (prieštarauja teisiniam pozityvizmui). Praktikoje sunku rasti pavyzdžių, pvz., NATO ir Jugoslavijos atvejis – ar teisingumas contra legem, nes NATO atsisakė kreiptis į JT ST, nes buvo aišku, kad nebus duota sankcija (Rusija ir Kinija būtų prieštaravusios).

TT ir politika

Tarptautinės sistemos didžiąją dalį sudaro santykiai tarp valstybių, kurių didžiausią dalį turi politiniai interesai, todėl TT santykis su politika yra neabejotinas.

Nikaragvos byla: JAV sakė, jog ginčas ne teisinis, o politinis. TT teigė, jog kiekviename teisiniame ginče yra politinis aspektas.

Teisinis ginčas – dėl tarptautinės sutarties taikymo ir aiškinimo, dėl…..

Politika turi kur kas daugiau įtakos TT nei nacionalinė teisė.

Požiūriai:

· TT gali būti visiškai tapatinama su politika. Prioritetas teikiamas politikai.

· Politika turėtų prisitaikyti prie TT nustatytų ribų.

· TT nagrinėjama nepaisant jos santykio su politika.

TT normos kuriamos valstybių sutarimu – o tai politinių interesų derinimo rezultatas. Todėl normos yra abstrakčios. TT norma – politinė valstybių valia, įgavusi teisinę formą.

Galimas ir kitas politikos poveikio TT būdas: kada TT yra naudojama kaip valstybių užsienio politiko instrumentas, t.y., visiškai pavaldi politikai. Politika ne visada atitinka moralę, tačiau valstybė stengiasi pateisinti savo užsienio politikos įgyvendinimo žingsnius pasiremdama pozityviąja teise. Kadangi normos yra labai abstrakčios, tai sudaro sąlygas akivaizdžiai neteisingam rezultatui. Bet jei šis rezultatas atitinka daugelio valstybių valią, jis gali būti pripažintas ir pateisintas, pvz., tik politiniais interesais remiantis galima paaiškinti Baltijos šalių ir Tibeto teisinio statuso skirtumus.

TT taip pat daro įtaką valstybių politikai. TT negali būti priklausoma nuo besikeičiančių politinių tendencijų. TT negali tarnauti bet kokia politikai, o politika turi būti vykdoma TT leistinose ribose. Tarptautinės teisėtvarkos stabilumas- bendras visų valstybių interesas, valstybės negali ignoruoti TT rizikuodamos savo autoritetu.

TT kartu nustato valstybių politikos tikslus ir gaires, skatina tarptautinės bendrijos pažangą, pvz., visuotinė pagarba žmogaus teisėms, naujoji ekonominė tvarka. TT įtvirtinti idealai skatina teigiamus politikos pokyčius, pvz., SRS griuvimas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4625 žodžiai iš 8851 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.