Tarptautinė viešoji teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė viešoji teisė

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ

TT specifika

· Paskirtis kaip ir nacionalinės teisės – reguliacinė (reguliacinė funkcija – reguliuoti tarptautinius santykius);

· Santykių pobūdis:

o Nacionalinėje teisėje – vertikalūs (subordinaciniai);

o Tarptautinėje teisėje – horizontalūs (pars in parem imperium non habet) – reguliuoja santykius tarp lygiaverčių subjektų. Kitokio lygmens santykiai.

TVT reguliuoja tik tuos tarptautinius santykius, kurie yra politinio pobūdžio (valstybėms realizuojant savo suverenias teises).

TT – ypatinga teisės normų sistema ir tos teisės normos reguliuoja valstybių ir kitų TT subjektų tarptautinius santykius, atsirandančius jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias kitas funkcijas (viešojo pobūdžio).

· Ypatinga teisės normų sistema – nekyla iš vieno valstybės teisės;

· Specialūs subjektai – valstybės ir kiti TT subjektai;

· Santykiai:

o Tarptautiniai;

o Viešojo pobūdžio;

o Atsiranda derinant politinius interesus ir kitas viešojo pobūdžio funkcijas (nes politiniai interesai nėra vienalyčiai – jie susiję su ekonominiais, ideologiniais ir t.t.).

G. Bentham (1970 m.) – pirmą kartą pavartojo TT sąvoką („Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos principus). Sąvoka iš romėnų teisės – ius gentium (bet ten buvo tik civilinės teisės prasme).

TT tiksliai neatspindi šios teisės turinio – nes čia santykiai ne tarp tautų, o tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų.

Istorija

1. Klasikinė TT – nuo teisės, reglamentuojančios santykius tarp valstybių (XVI a.) iki Pirmoj Pasaulinio karo pabaigos (1918 m.) – suprantama kaip karo ir taikos teisė (Hugo Grocijus).

Principai, susiformavę klasikinėje TT ir kuriuos perėmė šiuolaikinė TT:

· Pagarba valstybė suverenitetui;

· Suvereni valstybių lygybė;

· Nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;

· Pacta sund servanda;

· Atvirosios jūros laisvė;

· Diplomatinė neliečiamybė.

2. Pereinamasis laikotarpis – Tautų Sąjunga (1919 m. – 1946 m. [neteko prasmės 1939 m.]). Atsiranda daugelis šiuolaikinės TT bruožų.

3. Šiuolaikinė TT – 1945 m. JT Chartija įkūnija šiuolaikinės teisės principus (seniau – JTO Įstatai).

JTO = SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija).

Svarbiausi skirtumai taip klasikinės ir šiuolaikinės TT:

· Klasikinė TT yra karo ir taikos teisė, neriboja valstybių teisės kariauti, naudoti jėgą, karas ir taika lygiaverčiai, o šiuolaikinėje TT – jėgos draudimas (1928 m. buvo pasirašyta Paryžiaus taikos sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažnai vadinama pagal US ir F užsienio reikalų ministrų pavardes -> Briand – Kellogg paktas).

· Šiuolaikinė teisė:

o Laisvo tautų apsisprendimo principas;

o Pagarbos –žmogaus teisėms principas;

Šie principai neįsitvirtino iš karto su Tautų Chartija.

· TT subjektų skirtumas:

o Klasikinėje – suverenios valstybės;

o Šiuolaikinėje – tarptautinės organizacijos, suverenios valstybės (subjektų ratas linkęs plėstis).

· Šaltiniai:

o Klasikinėje – tarptautiniai papročiai;

o Šiuolaikinėje – TT paprotinių normų kodifikacija (kodifikuotos universaliose, regioninėse tarptautinėse sutartyse) + Tarptautinių organizacijų rezoliucijos.

Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė

TT vartojama siaurąja (TVT) ir plačiąja (TVT + TPT) prasme.

Panašumai:

· Abi jos susijusios su t.t. tarptautinio bendradarbiavimo aspektais;

· Panašūs principai ir institutai, pvz., valstybės suverenitetas ir imunitetas;

· Kai kurie šaltiniai tie patys – tam tikros sutartys, nacionaliniai įstatymai – sutartys svarbios TVT, o sutarčių turinys svarbus TPT, bet taip pat ir TVT, jei, pvz., kelių valstybių įstatymai reglamentuoja tam tikrą dalyką taip pat.

Skirtumai:

· Dalykas:

o TVT – reglamentuoja viešo pobūdžio santykius ir kitas viešas funkcijas įgyvendinant susidarančius santykius;

o TPT – įgyvendinami privataus pobūdžio santykiai (dalykas beveik kaip CT).

· Skirtingi subjektai:

o TVT – valstybė;

o TPT – FA ir JA, kartais ir valstybė (kaip JA);

· TVT nėra nacionalinės teisės dalis, o TPT yra nacionalinės privatinės teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, bet tie santykiai turi tarptautinį (užsienio) elementą.

LAT Senato 2000 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 28 -> priedas prie to nutarimo: LR teismų praktikos, taikant TT normas, apžvalga.

Tarptautinis elementas:

· Materialioji pusė:

o Viena iš santykio šalių yra užsienio FA ar JA privatiniuose santykiuose;

o Santykio objektas yra užsienyje;

o Juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisinis santykis, įvyksta užsienyje;

· Procesinė pusė:

o Šalyje prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;

o Kai civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus CP veiksmus.

TPT pagrindas – kolizinės normos.

TT specifika

Skirtumai nuo nacionalinės:

· Paskirtis ir prigimtis:

o Reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių;

o Nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės valdžios;

o Nėra grindžiama subordinacijos principu;

o Turi koordinacinį pobūdį, yra decentralizuota ir labiau priklauso
nuo individualių subjektų valios;

TT susiduria su didesniais sunkumais įgyvendinant jos teisės normas ir principus.

Pagrindiniai specifiniai TT bruožai, skiriantys ją nuo nacionalinės teisės:

· Tarptautinėje teisinėje sistemoje (normos + santykiai) įstatymų leidybos valdžios nebuvimas: priimamos reglamentacinės rezoliucijos, nėra valstybėms privalomos, išskyrus, ES ir Afrikoje. JT Saugumo Taryba, jei ji veikia pagal JT Chartijos 7 str., turi teisę priimti privalomo pobūdžio sprendimus.

· Kūrimo ir privalomumo ypatybės – normas kuria patys subjektai valstybių sutikimu, suderinant jų valią dėl teisės normų turinio ir jų privalomumo. Teisėkūros procesas gali vykti ir savaime – praktikoje susiformuojant tarptautiniams papročiams, bet irgi turi būti valia dėl normos turinio (vienoda praktika) ir susitarimas, kad ji yra teisiškai privaloma. Taip pat priimant rezoliucijas – čia svarbiausia turinys, o jei įgyvendina – valia dėl privalomumo.

Kuria tada, kai:

o Įsitikina, kad būtina;

o Yra sutikimas, sutikimo šaltinis – pačių valstybių noras (jei paprotys – opinio iuris).

Nacionalinėje teisėje normų privalomumas – konstitucinės ar kitos teisės normos, suteikiančios valstybės institucijoms įgaliojimus priimti teisės aktus.

· Nėra centrinės vykdomosios valdžios;

· Nėra centrinės privalomos jurisdikcijos teisminės institucijos. JT Tarptautinis Teisingumo Teismas (World Court) , jo jurisdikcija fakultatyvinė – teismas gali spręsti t.t. valstybės ginčą tik tuo atveju, jei abi ginčo šalys sutinka su jo nagrinėjimu teisme. Toks sutikimas gali būti išreikštas: sutartimi (kompromisu), iš anksto (dalyvaujant tarptautinėje sutartyje, pvz., genocido konvencijoje), vienašaliu pareiškimu dėl teismo jurisdikcijos pripažinimo dėl ginčo, kuris kiltų su kt. Valstybe, padariusia analogišką pareiškimą. Sprendimas susideda iš:

o Ar tesimas turi jurisdikciją;

o Sprendimas iš esmės.

Nacionalinėje teisėje teismo jurisdikcija yra privaloma ir nereikia šalių sutikimo.

· Yra specifinis TT normų laikymosi užtikrinimas: pačių subjektų taikomo priemonės – savigalbos priemonės, svarbiausios – atsakomosios priemonės (counter measures) – atsakoma į kitos valstybės teisinių įsipareigojimų nevykdymą. Jų tikslas – nutraukti pažeisimą. Atsakomosios priemonės turi būti proporcingos. Jei tai tik dvišalio susitarimo – represalijos, jei daugiašalio – tarptautinės sankcijos.

Retorsijos nėra teisės normų užtikrinimo būdas – tai tiesiog nedraugiški veiksmai kitos valstybės atžvilgiu.

· Tarptautinės teisės specifiniai šaltiniai.

· Specifiniai subjektai.

Šaltiniai

Nėra šaltinių hierarchijos, analogiškos nacionalinei teisei.

Šaltinis – teisės normų išraiškos forma. Jie kitokie, nes jie sukuriami sutartine forma.

Pavyzdinis sąrašas nustatytas:

JT TTT Statutas (JT Chartijos sudėtinė dalis) 38 str.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos);

· Tarptautiniai papročiai;

· Bendrieji teisės principai;

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika);

· Doktrina;

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos;

· Valstybių vienašaliai aktai ir įstatymai (nacionalinė teisė);

Šaltiniai:

Pagrindiniai – patys nustato TT normas.

Pagalbiniai – padeda išsiaiškinti egzistuojančių normų turinį.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos) – tarptautinio pobūdžio tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas. Jų tikslas – siekti TT normų reguliavimo rezultato: tarptautinės teisės ar pareigos nustatymo. Naudojamos tik tarptautinės normos. Didžiausią reikšmę turi universalios.

Rūšys:

o Dvišalės – tarp dviejų;

o Daugiašalės – 3 ir daugiau, bet reikšmingiausios:

§ Universalios – kur gali dalyvauti visos pasaulio valstybės, pvz., dauguma JT konvencijų;

§ Regioninės – tam tikro regiono valstybės.

Lokalinės ir dvišalės turi mažiausią reikšmę.

· Tarptautiniai papročiai – bendra elgesio praktika, pripažinta teisės norma. Pradedant Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla TTT sako, kad papročiui būdingi 2 sudėtiniai elementai:

o Objektyvusis – bendra elgesio praktika, praktikoje susiformavusi elgesio taisyklė, turi būti praktikos vieningumas ir svarbus laiko elementas – turi trukti tam tikrą laiką;

o Subjektyvusis – turi būti pripažinta kaip teisiškai privaloma – opinio iuris (sive necessitatis).

Daugelis tarptautinės teisės normų atsirado kaip papročiai ir paskui buvo kodifikuotos.

Kaip įrodyti, kad egzistuoja paprotys?

o Tarptautinių papročių kodifikavimas;

o Teismų ir arbitražų sprendimai – TTT savo sprendimuose dažniausiai konstatuoja, kad tam tikra teisės norma yra paprotinė arba kad nėra paprotinė. 1986 m. TTT Nikaragva v. USA „Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją, byla“. JT Chartija išreiškia kartu ir paprotinės teisės normas jėgos nenaudojimo srityje, bet kartu aiškina savigynos teisę, kurios nėra Chartijoje.

o Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – TTT nurodo į JT 1970 m. deklaraciją, nes ji buvo priimta konsensusu, be balsavimo.

o Pagalbiniai šaltiniai.

Rūšys:

Universalūs – bendroji TT.

Regioniniai.

Paprotinė

teisė turi platesnę veikimo sferą, nes ji privaloma visiems, o tarptautinės sutartys formaliai privalomos tik sutarčių dalyvėms.

TTT Nikaragva v. USA: Sutartinės ir paprotinės teisės normų reglamentavimo sfera ne visada sutampa.

· Bendrieji teisės principai – civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai. Tai teisės principai, bendri ir tarptautinei, ir nacionalinei teisei, išreiškiantys pagrindines teisės idėjas.

Pagrindiniai TT principai – tik TT būdingi.

Kildinami iš romėnų teisės. Padeda įveikti teisės spragas, plėtoti teisės normas.

§ Teisingumo principas – ex iniuria ius non oritur -iš neteisės, teisė nekyla. Konkretų pavidalą įgavo tik 1970 m., nors gyvavo ir anksčiau.

§ Lex posteriori derogat priori;

§ Lex specialis derogat lex generalis.

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika) – formaliai privalomos tik konkrečios bylos šalims. Didžiausią reikšmę turi TTT sprendimai, konsultacinės išvados.

Svarbu TT normoms nustatyti ir jų turiniui išaiškinti.

Kitų teismų sprendimai svarbūs regioninei teisei.

Nacionalinių teismų sprendimai turi mažesnę reikšmę, pvz., dėl imunitetų.

· Doktrina – daugiau reikšmės klasikinėje TT. Dabar jos reikšmė gerokai sumažėjo. TT mokslo žinios, pateikiamos įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų šių srities specialistų

Autoritetingiausias šaltinis – JT Tarptautinės teisės komisijos (JT generalinės asamblėjos pagalbinė institucija, kurios paskirtis – TT kodifikacija ir pažangi plėtra). Sudaroma iš 34 TT specialistų. Rengia projektus ir pan. Kiekvienais metais – ataskaita.

TTT taiko:

· 2001 m. JT teisės komisijos aprobuotą “Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektą” su komentaru.

· Nustato, kas konkrečiai norima pasakyti konkrečiu konvencijos straipsniu, todėl remiamasi komentarais.

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – rekomendacinio pobūdžio, dažniausiai teisės taikymo aktai, o ne teisės kūrimo aktai. Privalomus priima:

· Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija;

· Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga;

Reikšmingos:

· (ypač JT GA) gali išreikšti galiojančias paprotines teisės normas, pvz., 1970 m. TT principų deklaracija.

· Atspindi TT normų raidos tendencijas (ET MK ir PA), TDO rekomendacijos;

· Patvirtintas tarptautinės sutarties tekstas. 1946 m. JT GA priėmė rezoliuciją, kuria patvirtino konvenciją “Dėl privilegijų ir imunitetų” ir patvirtino nuostatą, kad nei viena tarptautinė organizacija negali turėti daugiau privilegijų ar imunitetų nei JT.

· Vienašaliai aktai –

· TT subjektų (valstybių) individualios valios aktai – pareiškimai, protestai, notos ir pan., kuriais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai (tuomet pagrindinis šaltinis) arba išreiškiama nuomonė dėl aktualių TT klausimų (pagalbinis šaltinis);

1991 m. kovo 12 d. LR AT / Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą “Dėl LR prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos” ir įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Deklaracija kodifikuoja tarptautinės paprotinės teisės normas.

· Nacionalinius įstatymus, turinčius reikšmės TT, pvz., Diplomatinės tarnybos įstatymas arba 2000 m. birželio 13 d. LR įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo (formuluojama ir pagrindžiama pretenzija) – vienašalis aktas.

Subjektai

Nacionalinė teisė – tam tikrų valstybės ar jos jurisdikcijai priklausančių FA ir JA santykius reguliuoja. Pagrindinis subjektas- žmogus.

Tarptautinė teisė – t.y., santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Pagrindinis subjektas – valstybė. Jei žmogaus subjektiškumas pripažįstamas, tai tik labai konkrečiose srityse.

1949 m. TTT priėmė konsultacinę išvadą dėl žalos JT tarnybai atlyginimo (Reparations for Injuries Case). Grafas Bernadotas buvo pasiųstas į Palestiną. Ten nužudytas – kas gali reikalauti žalos? Švedija, kurios pilietis jis yra ar JT, kurių interesus atstovavo? (nuspręsta, kad JT).

TT subjektas – darinys (entity), galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis ginti savo teises ir pareigas, pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Tai teisnumas ir veiksnumas. Jis neturi reikšmės, nes atsiranda vienu metu, išskyrus tam tikrus atvejus, Pvz., okupacija – teises ir pareigas išlaiko, bet jų įgyvendinti negali.

TT subjektai:

· Valstybės;

· TO;

· Dėl nepriklausomybės kovojančios tautos – Nacionalinio išsivadavimo judėjimas;

· Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai;

· FA ir JA

Kartais galima išskirti ir daugiau (tautinės mažumos ir pan.).

Valstybė.

Teritorija, gyventojai, valdžia. Skiriamasis požymis – suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas – viršenybė valstybės teritorijos viduje ir nepriklausomumas užsienio santykiuose.

Valstybės tarpusavyje yra lygiateisės ir nepavaldžios viena kitai. Teisnumo apimtis yra didžiausia iš visų TT subjektų. Suvereniteto dėka subjektiškumas nėra ribotas ir gali įgyti visas teises ir pareigas, kurios yra TT.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Nėra suverenumo.

TO.

400 tarpvyriausybinių organizacijų, išskyrus Raudonąjį Kryžių. Jos nėra suverenios.

Tarptautinė organizacija – valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi ar kitu
tarptautinės teisės aktu ir tarnaujantis bendriems tų valstybių tikslams siekti, turintis savo struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tam tikrą subjektiškumą.

Tai išvestinis subjektas, todėl negali turėti daugiau teisių nei suteikia jo steigėjai. Nėra aukščiau valstybių.

TO teisnumas yra ribotas – negali įgyti visų teisių ir pareigų, o subjektiškumas priklauso nuo tikslų, kuriuos iškėlė steigėjai. Įgyja tik tiek ir tik tokių teisių ir pareigų, keik reikia jos tikslus įgyvendinti.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Kurdai, čečėnai, palestiniečiai ir pan.

UNPO (unrepresented people organisation) įsikūrusi Hagoje – gina tas tautas, kurios nėra atstovaujamos JT.

Reikai, kad kovos tikslingumą pripažintų tarptautinė bendrija.

Kovojanti tauta turi turėti ją atstovaujančią instituciją.

Šiuo metu viena tauta – Palestina. Visi pripažįsta jos autonominius vienetus ir ji turi stebėtojo teises JT.

Dar viena – Sacharos arabų demokratinė respublika –Afrikos sąjungos nariai (Marokas nėra AS narys, nes jie yra okupavę SADR ir dėl to nusprendė nedalyvauti).

Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai.

Turi sui generis teises. Tai tam tikri vienetai, kurie dėl išorinių ar kitų specifinių priežasčių pripažįstami TT subjektai, pvz.,

· Maltos ordinas;

· Šventasis sostas (the Holy See) – suverenus iš prigimties, nepavaldus jokios valstybės valdžiai, savo suverenitetą gavo iš bažnytinės teisės. 1929 m. Laterano sutartis – galutinai sureguliuoti santykiai tarp Italijos ir Šventojo sosto. Viešosios valdžios funkcijos yra deleguotos Italijai.

FA ir JA.

Negali sudarinėti tarptautinių sutarčių (viešosios teisės prasme). Jeigu galėjimas kurti TT normas nebūtų TT subjekto požymiu, galėtume juos pripažinti TT subjektu.

FA.

Žmogaus teisės, humanitarinė teisė – gali naudotis šiomis normomis (turėti įsipareigojimus ir gali ginti savo teises pareikšdami pretenzijas tarptautiniams teismams). Taip pat gali būti ir jų atsakomybė. TT apibrėžia pavojingiausias tarptautinei bendrijai veikas ir sukuria normas bei institucijas, kurios gali juos bausti.

JA.

Investicijų apsaugos priemonės, gali pasinaudoti arbitražų institucijomis (tarptautinė ekonominė teisė).

Nepripažįsta kai kurios teorijos, nes nors ir gali naudotis tam tikromis teisėmis, bet tik per valstybių prisiimtų įsipareigojimų prizmę. Nes valstybės yra įpareigotos laiduoti tam tikras teises, o jei nelaiduoja, tada gali ginti.

TT santykis su morale ir politika

Tradiciškai išskiriamos dvi doktrinos:

· Prigimtinės teisės mokykla;

· Teisinis pozityvizmas.

Šiomis doktrinomis grindžiamas TT santykis su morale ir politika. Vėliau atsirado teisinis realizmas/ teisinis instrumentalizmas.

Prigimtinė teisė:

Teisė kildinama ne iš valstybės, o iš kito šaltinio (žmogaus, dievo, visuomenės, spontaninės tvarkos.).

Frydrich von Hayek. Teisė nėra žmogaus kūrinys, o kaip privalomų taisyklių visuma teisė atsirado kartu su visuomene, nes ji negalėtų egzistuoti, jei nebūtų tam tikrų bendrų taisyklių. Teisės pagrindas – visuomenėje susiklosčiusios normos. Jei pozityvioji teisė šių normų neatitinka, tai tokia pozityvioji teisės laikoma neteisinga ir negali apskritai būti pripažįstama teise.

Lex in iusta non est lex. Tomas Akvinietis – neteisingas įstatymas nėra įstatymas (dieviškoji pakraipa).

TT turi atitikti moralės, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, bendražmogiškus reikalavimus.

Lokas, Hobsas, Kantas, Hugo – filosofai.

“Pats teisingumas kyla ne iš taisyklės, o pati taisyklė kyla iš mūsų supratimo, kas yra teisinga”.

De Vitoria Suaresas, gentite, Grocijus – ankstyvieji teoretikai. TT jie suprato kaip universaią/ bendrą visiems prigimtinę teisę.

TT kildinama iš teisingumo principų, kurių galiojimas yra universalus ir amžinas, ir kuriuos gali atrasti vien tik sąmonė, o ne iš valdingo valstybių elgesio.

Pufendorfas. TT tapatino su prigimtine teise, o šią – su moralės normomis. Tarptautinės sutartys buvo atmetamos kaip TT šaltinis (galbūt itk pagalbinis).

Kokios moralės normos gali būti pritaikomos TT (nėra vienigos nuomonės šiuo klausimu)?

· Įprastos;

· Specifinės.

Ankstyvieji teoretikai neskyrė tarptautinės ir individualios moralės. Pvz., Kantas tapatinio siūlydamas viską matuoti žmogaus masteliu. Pagal jį, tautų gamtiška padėtis yra tokia pat kaip ir atskirų žmonių gamtiška padėtis.

Nors dauguma teoretikų teigė, kad negalima tapatinti. Jie neneigė, kad individualios normos turi įtakos, bet pripažino ir specifines TT moralės normas, pvz., moralinė pareiga padėti nuo stichinės nelaimės nukentėjusiai valstybei, reikalavimas peržiūrėti valstybės sienas, siekiant, kad tam tikra tauta susijungtų.

Neapibrėžtumas laikomas viena iš didžiausių prigimtinės teisės mokyklos trūkumų. Jų teiginių negalima empyriškai patikrinti, o moralės vertybių skalė yra skirtinga kiekvienoje valstybėje.

Teisinis pozityvizmas:

Iš esmės neigia moralinę teisės prigimtį. Teise galima pripažinti tik pozityviąją (rašytinę tam tikrais atvejais) teisę. Tai valstybės valia.

Nacionalinėje teisėje: teisė = įstatymas. Teisės pagrindimo reikia ieškoti pačioje pozityviojoje teisėje.

Kantas, Hujumas, Bentamas, Austinas, Zukas,
autinėje teisėje: normos grindžiamos valstybių valia, išreikšta tarptautinėse sutartyse ir papročiuose. TT pagrindas – faktinis valstybių elgesys, kolektyvinės daugumos valstybių valia, todėl TT yra tik valstybių sukurtos teisės normos, kurių egzistavimą galima empyriškai patikrinti.

Kelzenas. Visos TT normos yra išvedamos iš tarptautinių paprotinių normų, išskiriamas pacta sund servanda principas. Šiuos principu grindžiama tarptatutinių sutarčių ir konvencijos atsiradimas (antroji TT plėtros stadija). Trečiasis etapas – teisės normos, kurias leidžia tarptautinės institucijos, įsteigots pagal taprtautines sutartis.

Nuopelnas – paaiškino praktinį tarptautinės teisės normų kūrimo procesą. Sureikšmino tarptautines sutartis kaip TT šaltinį.

Trūkumas – vertybių vaidmens teisėje ignoravimas, ypač aiškinant teisę.

Moralinio teisės normų turinio neigimas leidžia teigti, kad teisė yra amorali ir nežmoniška, bet vis tiek yra privaloma. Tokios sąvokos kaip sąžiningumas ir teisingumas yra svetimos.

Kraštutinė šios doktrinos pakraipa galėtų teigti, kad nacistinio, sovietinio režimo sąlygomis veikę asmenys yra nekalti.

Ši doktrina atgimė po II pasaulinio karo, nors jau atsiranda ir moralinės teisė vertinimas, bet tai tik vienas iš motyvų, kodėl vasltybės pripažįsta TT normas (taip teigė Hartas). Jis daro prieplaidą, kad bet kokiai teisinei sistemai yra sveikiausia, kai yra visuotinai paplitęs jausmas, kad moraliniu požiūriu šiai sistemai reikia paklusti.

Kritikuojamas, kad per daug ribotai žiūri į teisę.

Sunkiai atsako į klausimą, kokiais kriterijais reikia vadovautis, kai iškyla kolizija arba aiškinant teisės normo turinį.

Atsirado daug modifikacijų, viena iš jų – teisinis realizmas.

Teisinis realizmas:

XX a. kaip prigimtinės teisės ir ozityvizmo kritika.

Šalininkai: Grey, Arosas.

Pripažįsta tik tokių reiškinių, kurie yra materialūs, egzistavimą, neigia tokių dalykų, kurie neturi atitikmens laike ir erdvėje, realumą. Moralė, valstybė – žmoogaus vaizduotės kūriniai.

Teisės nomra galioja tik tada, kai yra taikoma praktikoje teismų ar kitų valstybės instituvcijų. Moralė ir teisė – susitarimo klausimas.

TT – ne doktrina, o veikiančios TT normos, kurias galima pažinti tik per taprtautinės politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus. TT – tai, kad realiai vyksta, kokie valstybių reikalavimai yra pateikiami ir kaip jie yra tenkinami ar netenkinami. Išaukštinama praktikos reikšmė. Tačiau taip yra paneigiamas teisinis TT pobūdis, ji tampa priklausoma nuo politinių procesų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

Reikia remtis prigimtinės teisės teorija, pozityvizmo doktrina.

Didelė pozityvizmo reikšmė – sutartys. Tačiau pozityvizmas neturi viršenybės prigimtinės teisės atžvilgiu, nes prigimtinės teisė – žmonių lūkesčius atitinkanti teisė. Taip pat pozityvizmas vienareikšmiai nepaibūdina vieno ar kito valstybės poelgio, todėl moralė padeda aiškinti ar plėtoti pozityviąją teisę.

1999 m. NATO karinė operacija prieš Jugoslaviją. Tikslas – užkirsti humanitarinę katastrofą kosove, nes buvo masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Reikėjo nuspręsti, kas svarbiau:

· Ar valstybės suverenitetas – kadangi nebuvo JT GT sankvžcijos, pagal pozityvizmą – veiksmai buvo neteisėti, pagal prgimtinę teisę – svarbiau žmonių teisės;

· Ar daugelio žmonių gyvybė bei sveikata.

JAV veiksmai Irake – JT Chartijos tikslas yra ginti žmones, o ne valstybę žmogaus teisių pažeidėją – buvo pateisinti prigimtinės teisės moralės normomis.

Ius cogens normos įtvirtina svarbiausius TT imperatyvus.

TTT patvirtino, kad Genocido nusikaltimas prieštarauja moralinei teisei (1993 04 08 sprendimas) ir JT dvasiai ir tikslams.

Šiuolaikinė TT pripažįsta prigimtinį šių teisių pobūdį ir nustato tik mechanizmą joms apsaugoti.

Kas buvo būdinga individualiai moralei, vis toliau pritaikoma tarptatutinei teisei, o TT privalomumas – bendražmogiškos vertybės.

TT – priverstinis moralės minimumas, skirtas tarptautinei bendrijai saugoti nuo jos egzistencijai pavojingų veiksnių ir teisingumui laiduoti.

Teisė – saugo, moralė – padeda jai plėtotis.

Moralės principai – bendrieji teisės principai, kuriais remiantis aiškinamas pozityviosios teisės turinys ir jos plėtojimas.

Teisingumo principas. Teisingumo vaidmuo TT

Pozityvistai: teisė ¹ teisingumas;

Prigimtinė teisė: teisė = teisingumas

Pagal pozityvistus, teisingumas yra reikšmingas teisiniams reiškiniams kritikuoti.

Teisingumas – vidinė, kokybinės teisinė kategorija, tačiau teisingumas nėra vienintelė moralinė kategorija. Teisę galima vertinti pagal gėrio, blogio, sąžiningumo, kitas moralės kategorijas.

Teisingumas – principas, teikiantis dėmesį ne individualiam elgesiui, bet individų klasių traktavimo būdams. Svarbiausias teisingumo priesakas – vienodai aiškinti vienodus atvejus ir skirtingai nevienodas kategorijas. Teisingumas- pusiausvyros palaikymas visuomenėje, atsižvelgiant į principą, kad individai pagal aplinkybes turi teisę į lygią arba nelygią su kitais padėtį. Teisingumas įteisina tai, kuo asmuo nusipelno savo elgesiu visuomenei:
atsižvelgiant į jo nuopelnus (prigimtinė teisė), arba į jo teises (pozityvioji teisė).

Būtų logiškai vienodai vertinti tokius pačius veiksmus vienodai, nesvarbu, kuri valstybė juos padarė, pvz., 1938 m. Vokietija aneksavo Austriją, tai buvo agresija, o 1940 m. Rusijos aneksija Lietuvai – kai kurie nelinkę tai priskirti agresijai.

Logiškai reikalauti žalos, kuri padaryta tarptautiniu nusikaltimu, atlyginimo ir teisingumo atkūrimo.

TT neatmeta daugelio nacionalinės teisės principų ir vertybių reikšmės. Tačiau TT doktrinoje nėra vieningos nuomonės, ar abstraktus teisingumo principas gali būti laikomas TT šaltiniu ir principu. Paprastai, kaip bendrieji teisės principai, yra pripažįstamos nuostatos, išvestos iš teisingumo principo.

Pagal TT Statuto 38 str. 2 d. teismas yra įgaliotas spręsti bylą ex eaquo et bono , tačiau tik jeigu šalys sutinka, pvz., Šiaurės jūros šelfo delimitacijos byloje.

TT ir teisingumas – suderinamos ir papildančios viena kitą sąvokos. Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo bei taikaus ginčų sprendimo pagrindu turi būti teisingumo ir TT principai (JT Chartija, 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas – taip pat).

TT ir teisingumo reikalavimai neturi būti priešpriešinami, o pagarba teisės normoms yra tiesiogiai susijusi su tuo, ar teisės normos pagrįstos. Teisingumo principas yra panaudojamas TT normoms aiškinti, plėtoti ir taisyti.

3 teisingumo principo taikymo būdai:

· Intra legem – teisingumas taikomas kaip priemonė TT normų turiniui išaiškinti ir geriausiam variantui pasirinkti. Pozityviosios teisės normos nėra peržengiamos, pvz., NATO šalių susitarimas dėl karinių pajėgų statuso – yra susitarimas dėl žalos atlyginimo: jei kaltos abi valstybės, žala atlyginama po lygiai; jei daugelio valstybių atvyko ir neįmanoma nustatyti, kas kaltas, tačiau priimančioji valstybė nekalta – jai atlyginama pusę kiekvienai siunčiančiai valstybei tenkančios dalies (4x + 0,5x, kur x – 1dalis);

· Preter legem – teisingumas naudojamas kaip principas TT spragoms užpildyti, pvz., Lietuvoje 1940 – 1990 m. kadangi okupuoja ne karo metu, išliko teisinis subjektiškumas. Jūrų delimitacijos bylos – lygių atstumų metodas negali būti vienintelis. Tenkantis jūros plotas turi būti proporcingas jos kranto ilgiui ir turi turėti išėjimą į priešais esančios valstybės ekonominę zoną.

· Contra legem – remiantis teisingumu atsisakoma taikyti TT normą, jeigu konkrečiu atveju tai duotų neteisingą rezultatą (prieštarauja teisiniam pozityvizmui). Praktikoje sunku rasti pavyzdžių, pvz., NATO ir Jugoslavijos atvejis – ar teisingumas contra legem, nes NATO atsisakė kreiptis į JT ST, nes buvo aišku, kad nebus duota sankcija (Rusija ir Kinija būtų prieštaravusios).

TT ir politika

Tarptautinės sistemos didžiąją dalį sudaro santykiai tarp valstybių, kurių didžiausią dalį turi politiniai interesai, todėl TT santykis su politika yra neabejotinas.

Nikaragvos byla: JAV sakė, jog ginčas ne teisinis, o politinis. TT teigė, jog kiekviename teisiniame ginče yra politinis aspektas.

Teisinis ginčas – dėl tarptautinės sutarties taikymo ir aiškinimo, dėl…..

Politika turi kur kas daugiau įtakos TT nei nacionalinė teisė.

Požiūriai:

· TT gali būti visiškai tapatinama su politika. Prioritetas teikiamas politikai.

· Politika turėtų prisitaikyti prie TT nustatytų ribų.

· TT nagrinėjama nepaisant jos santykio su politika.

TT normos kuriamos valstybių sutarimu – o tai politinių interesų derinimo rezultatas. Todėl normos yra abstrakčios. TT norma – politinė valstybių valia, įgavusi teisinę formą.

Galimas ir kitas politikos poveikio TT būdas: kada TT yra naudojama kaip valstybių užsienio politiko instrumentas, t.y., visiškai pavaldi politikai. Politika ne visada atitinka moralę, tačiau valstybė stengiasi pateisinti savo užsienio politikos įgyvendinimo žingsnius pasiremdama pozityviąja teise. Kadangi normos yra labai abstrakčios, tai sudaro sąlygas akivaizdžiai neteisingam rezultatui. Bet jei šis rezultatas atitinka daugelio valstybių valią, jis gali būti pripažintas ir pateisintas, pvz., tik politiniais interesais remiantis galima paaiškinti Baltijos šalių ir Tibeto teisinio statuso skirtumus.

TT taip pat daro įtaką valstybių politikai. TT negali būti priklausoma nuo besikeičiančių politinių tendencijų. TT negali tarnauti bet kokia politikai, o politika turi būti vykdoma TT leistinose ribose. Tarptautinės teisėtvarkos stabilumas- bendras visų valstybių interesas, valstybės negali ignoruoti TT rizikuodamos savo autoritetu.

TT kartu nustato valstybių politikos tikslus ir gaires, skatina tarptautinės bendrijos pažangą, pvz., visuotinė pagarba žmogaus teisėms, naujoji ekonominė tvarka. TT įtvirtinti idealai skatina teigiamus politikos pokyčius, pvz., SRS griuvimas.

JT Chartijos preambulėje JT kūrėjų siekis sudaryti sąlygas, kuriomis būtų laikomasi teisingumo ir pagarbos įsipareigojimams, kylantiems iš sutarčių ir kitų tarptautinės teisės šaltinių.

Amerikos Valstybių organizacija: TT kaip valstybių elgesio tarpusavio santykiuose standartas.

NVS įstatų 3 str.: TT viršenybės tarpvasltybiniuose santykiuose principas.

Ilgainiui TT viršenybė – visų valstybių politikos dalis.

TT sistema ir ius cogens normos

TT sistema

vidinė struktūra.

TT:

· Bendroji – visuotinai pripažintos ir įpareigojančios visus; teisės normos, įtvirtintos universaliuose papročiuose ir sutartyse;

· Partikuliarinė – įpareigoja ne visas, o ribotą jų skaičių;

§ Regioninė – pvz., Helsinkio baigiamasis aktas, Amerikos teisių konvencija.

§ Lokalinė – pvz., Baltijos valstybių sutartys.

TT skirstoma į šakas, institutus, normas.

TT skirstoma į:

· Bendrąją dalį – teisės normos, kurios gali būti taikomos visoms tarptautinių santykių sritims;

· Specialiąją dalį – taikoma tam tikroms tarptautinių santykių sritims.

Bendroji dalis:

· Pagrindiniai TT principai (1970 m. JT GA TT principų deklaracija).

· TT subjektiškumo institutas – svarbiausias valstybių subjektiškumas: pripažinimas, valstybių teisių perėmimas (1978 m. konvencija Vienos dėl perėmimo sutartims, 1983 m. Vienos konvencija dėl perėmimo archyvams, skoloms, nuosavybei).

· Žmogaus teisių institutas (šaltiniai: Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai: 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas).

· Tarptautinių sutarčių teisė (reikšmingas šaltinis) 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;

· Tarptautinė teisinė atsakomybė (2001 m. JT TTK valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektas).

Specialioji dalis:

· Diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių);

· Tarptautinių organizacijų arba tarptautinių institucijų teisė (1946 m. konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų, 1975 m. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universalaus pobūdžio tarptautinėm organizacijom).

· Tarptautinė humanitarinė teisė (karo veiksmų) (1949 m. Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos (4 konvencijos, 2 protokolai, specialios konvencijos)).

· Tarptautinė baudžiamoji atsakomybe – individų atsakomybė už nusikaltimus TT (1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas).

· Tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Bendrasis arba generalinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų bei PPO susitarimas).

· Tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT jūrų teisės konvencija).

· Tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos).

· Tarptautinė kosmoso teisė.

· Tarptautinė ekologinė teisė.

IUS COGENS

Tai tam tikrų ypatingų normų kategorija.

1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės.

53 str. – pirmą kartą ius cogens apibrėžta – bendrosios TT imperatyvioji norma, kurią visa tarptautinė bendrija pripažįsta ir kuri gali būti pakeista tik tokia pat paskesne TPT norma, nuo jos neleidžiama nukrypti.

Prieštaraujanti ius cogens normai sutartis yra niekinė.

Anksčiau sunkūs ius cogens normų pažeidimai buvo vadinami tarptautiniai nusikaltimais.

Ius cogens požymiai:

· Bendrosios TT norma – pripažįsta visa tarptautinė valstybių bendrija;

· Imperatyvioji norma – įsakmiai nurodo tam tikrą elgesio variantą, nuo jos neleidžiama nukreypti;

· Gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma.

Erga omnes įsipareigojimai – įsipareigojimai visai valstybių bendrijai. 1970 m. Barcelona Traction byla.

Erga omnes kartais tapatinama su ius cogens. Takoskyros aiškios nėra, tačiau visiškai tapatinti negalima. Teisės norma nustato valstybės įsipareigojimą, tačiau ne visi valstybių įsipareigojimai erga omnes yra nustatomi ius cogens normomis. 2004 m. konsultacinė išvada dėl sienos Palestinoje statybos: vienas teisėjas prieštaravo erga omnes naudojimui.

Erga omnes sąvoka yra senesnė už ius cogens. 1928 m. dėl jėgos nenaudojimo įsipareigojimas.

Ius cogens skirtumas nuo kitų TT normų:

· Imperatyvios;

· Saugo fundamentaliąsias vertybes;

· Ius cogens normų pažeidimas yra laikomas sunkiausiu TT pažeidimu ir ius cogens normų pažeidimų atveju nukentėjusia yra laikoma visa tarptautinė bendrija, ne tik konkreti valstybė. Visa bendrija gali imtis veiksmų pažeidimų pašalinimui.

Ius cogens pvz.:

· Jėgos nenaudojimas ir agresijos draudimas;

· Laisvo tautų apsisprendimo teisė – kolonizavimo ar kitokio užsienio viešpatavimo, varžančio tautų teises į apsisprendimą draudimas;

· Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės – genocido, kankinimo, rasinės ir kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas;

· Sunkiausi humanitarinės teisės principų pažeidimai (speciali norma žmogaus teisių apsaugai) – ginkluoto konflikto teisė – karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas (1996 m. TTK valstybių atsakomybės už TT pažeidimus str. projektas – masinis atmosferos ir jūrų teršimas).

Nėra išsamaus sąrašo, nes:

· Būtų nesutariama dėl normų sąrašo;

· Nebebūtų galima įtraukti naujų.

TT ir NT santykis

Doktrinos:

· Dualistinė – 2 skirtingo sistemos tiesiogiai nesąveikauja, TT normoms taikyti kiekvienu atveju yra reikalingas valstybės suverenios valios aktas (bendrosios teisės sistemos šalys);

· Monistinė – pripažįsta tiesioginę sąveiką ir jų buvimą platesnėje vieningoje sistemoje (Kelzeno piramidė). Daugelis
reguliuojamos ir TT, ir NT normų. Čia TT viršenybė prieš NT. NT normų priklausomumas nuo TT, nes valstybė atsiranda ir suverenuma remiasi iš TT normų. Seniau: NT viršesnė už TT, tą mėgo fašistinės doktrinos. (kontinentinė Europa).

LR NT ir TT

LR savo sistemą grindžia monistine doktrina su dualistiniais aspektais.

LR K 138 str. tarptautinės sutartys yra sudėtinė LR teisinės sistemos dalis.

1995 01 24 išvada dėl EŽTPLAK atitikties LR K.

1995 10 20 nutarimas dėl tarptautinių sutarčių įstatymo atitikimo LR K.

Ratifikuotos tarptautinės sutartys prilyginamos įstatymams:

· Taikomos kaip nacionaliniai įstatymai;

· Pripažįstama įstatymo galia.

Įstatymo galią tarptautinėms sutartims nustatė 1991 įst., o 1999m. naujas tarptautinių sutarčių įstatymas (11 str. 2 d.) – nekalba, kad tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, o įtvirtina viršenybės prieš nacionalinius įstatymus galią.

2002 04 24 LR KT sprendimas – LRS ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią.

11 str. 2 d. nustato dviejų įstatymo galios aktų kolizijos sprendimą, kuris išplaukia LR K 135 str., nes LR turi užtikrinti savo pačios tarptautinių įsipareigojimų vykdymą.

Neratifikuotos sutartys prilyginamos poįstatyminiams teisės aktams, nes negali prieštarauti ne tik LR K, bet ir įstatymams, nes įstatyminės galios aktus priima tik LRS, nes nėra deleguotosios įstatymų leidžiamosios valdžios.

LRV turi užtikrinti tarptautinių sutarčių vykdymą, jei prieštarauja įstatymams:

· Ratifikuoti sutartį;

· LRV parengia ir priima arba siūlo priimti LRS tam tikrus teisės aktus.

TT normų taikymo nacionalinėje teisėje būdai

Ne viso jos yra taikomos tiesiogiai, ne visos jos aiškios, apibrėžtos ir reikalauja įgyvendinimo nacionalinėje teisėje. Doktrinoje dar tai vadinama implementacija/transformacija.

Yra 2 pagrindiniai būdai:

· Nuoroda – implementacijos būdas, kai blanketinė nacionalinės teisės norma nurodo taikyti TT normas. Nuoroda gali būti:

o Bendroji – tada, kai apskritai nurodoma taikyti TT normas, nenurodant konkrečių (LR CPK 1 str. 3 d. nurodo taikyti tarptautines sutartis, jei ji numato kitokias nuostatas nei CPK).

o Konkrečioji – tada, kai nurodo taikyti konkrečiai įvardytas TT normas (LR Patentų įstatymo 47 str. Nustatyta,kad įst. Nurodant tarptautinę patentinę paraišką tuo pačiu tai reiškia nuorodą į patentinės kooperacijos sutarties ir ją papildančios instrukcijos straipsnius).

· Inkorporacija – implementacijos būdas, kai TT normos yra perkeliamos į nacionalinės teisės aktą. Perrašant jos gali būti konkretizuojamos ir adaptuojamos pagal valstybės teisinės sistemos ypatumus. (LR teisėje taip įgyvendinami JTO sprendimai – LR Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo 2str. 1 d. ir 5 str. Suformuluoti perkeliant ir šiek tiek modifikuojant 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo nuostatas).

Pagrindiniai TT principai

Nepainioti su bendraisiais teisės principais kaip TT šaltiniu. Jei bendri visoms teisės sistemoms.

Pagrindiniai TT principai yra būdingi tik TT ir juos galima apibrėžti kaip specifines, pamatines TT normas, išreiškiančias pagrindines TT idėjas, kurių pagrindu yra plėtojama šiuolaikinės TT sistema. 1986 m. TTT sprendime Nikaragvos byloje kalbama ne tik apie jėgos nenaudojimo principą, bet ir apie kitus susijusius.

Pagrindiniai TT principai išvedami iš JT tikslų ir principų, įtvirtintų JT Chartijos 1 ir 2 str. Teismas šiuos principus aiškino remdamasis TT aktais, kurie plėtojo JT Chartijos 1 ir 2 str. Tai yra pagrindas šiuolaikiniams TT principams išskirti. Teismas čia rėmėsi 1970 m. deklaracija dėl TT principų (draugiškų santykių deklaracija). Teismas oficialiai pripažino, kad ši deklaracija yra šiuolaikinės TT principų kodifikacija, išreiškia paprotines TT normas, nes priimta vienbalsiai. Teismas rėmėsi dar ir kitais dokumentais. 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamasis aktas. Jame taip pat plėtojami principai, nors tai yra politinio pobūdžio aktas. 1970 m. deklaracija nustato 7 principus, Helsinkio aktas – 10.

Principai turi būti aiškinami kaip sistema, suvokiami sistemiškai ir visi turi būti suvokiami atsižvelgiant vienas į kitą. Nė vienas principas negali būti iškeltas kitų sąskaita. Aiškinant principą , reikia matyti jo sąsają su kitais principais.

JT Chartijos pagrindu, 1970 m. deklaracijoje išskirti tokie principai:

1. Jėgos nenaudojimo principas;

2. Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principas;

3. Valstybių suverenios lygybės principas;

4. Valstybių bendradarbiavimo principas;

5. Sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principas;

6. Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas (Chartijoje nurodytas kaip vienas iš tikslų – 1 str., nes 1945 m. priimant šią Chartiją objektyviai tokio principo formuluoti nebuvo galima. Taigi deklaracija pažymi žymią raidą).

7. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas. (modifikuotas principas, išvestinis iš Chartijos, atspindintis TT raidą);

Helsinkio baigiamasis aktas prideda dar 3 principus:

8. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (išvedamas iš JT tikslų, Chartijos 1 str. 3 d.);

9. Valstybių teritorinio vientisumo principas (išvedamas iš jėgos
nenaudojimo, suverenios valstybių lygybės principų. Yra įpareigota gerbti ir nesikišti į suverenios valstybės teritorinį vientisumą);

10. Sienų neliečiamybės principas (kurį savo ruožtu galima išvesti iš teritorinio vientisumo principo. Jis draudžia kėsintis į valstybių sienas, nustatytas pagal TT normas. Tačiau neliečiamomis yra tik teisėtos sienos, o sienai, kuri nustatyta agresijos būdu, neteisėtai, šis principas netaikomas, nes tokia siena apskritai nėra pripažįstama valstybės siena, nes yra neteisėta. Tačiau tai nereiškia, kad sienos negali būti keičiamos, tačiau tik sutinkamai su TT).

Principus galima klasifikuoti, teorijoje tai daroma.

Pagal veikimo sritį:

o Valstybių bendradarbiavimo principas, iš jo išvedamas sąžiningų įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybės reikalus; suverenios valstybių lygybės principas, iš šio išvedamas teritorinio vientisumo, sienų neliečiamybės.

o Tarptautinės taiko ir saugumo palaikymo principai. Čia yra didžioji dalis principų. Jėgos nenaudojimo principas ir taikaus ginčų sprendimo principas. Kai kas čia įdeda ir nesikišimo į kitos valstybės reikalus.

o Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principai. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms; lygiateisiškumas ir laisvas tautų apsisprendimas.

Taip pat gali būti principai, kurie yra ius cogens normos ir tie, kurie nėra ius cogens normos.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Deklaracinis principas. Jo esmė, kad valstybės turi bendradarbiauti nepaisant jų skirtumų politinėse, socialinėse, ekonominėse ir t.t. sistemose. Valstybės bendradarbiauja siekdamos bendrų JT tikslų. Principas suformuluotas, kad valstybės neieškotų konfrontacijos.

Valstybės bendradarbiauja siekdamos JTO tikslų:

· Jėgos nenaudojimo

· Skatindamos visuotinę pagarbą žmogaus teisėms;

· Plėtodamos ekonomines, socialines sistemas.

Valstybių suverenios lygybės principas

Viso valstybės yra suverenios ir lygios, turi lygias teises ir įsipareigojimus, nepaisant įvairaus pobūdžio skirtumų. Suvereniteto elementai:

§ Valstybės lygio kaip teisės subjektai;

§ Kiekviena valstybė naudojasi nedalomo visiško suvereniteto teisėmis;

§ Kiekviena valstybė turi gerbti kitų teisinį subjektiškumą;

§ Teritorijos vientisumas ir nepriklausomumas;

§ Teisė laisvai plėtoti ekonomiką, socialinę, kultūrinę sistemas;

§ Pareiga vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

Egzistuoja lygiateisiškumo išimtys:

o 5 nuolatinės ST narės turi veto teisę. Negali būti lygiateisės, nes egzistuoja skirtingos tarptautinės sutartys, kuriose nustatytos skirtingos valstybių teisės ir pareigos – nėra prieštaravimo principams, nes pačios valstybės sutinka dalyvaudamos JT Chartijoje. Toms 5 valstybėms yra ir didesnė atsakomybė.

o Sveriamojo balsavimo sistema – irgi išimtis, bet jeigu valstybė su tuo nesutinka, gali nedalyvauti tam tikroje tarptautinėje sutartyje, pvz., TVF, TRPB – > balsai proporcingai indėliui (JAV turi daugiau balsų nei 100 paskutinių valstybių).

Išplaukia tokie principai: pagarba valstybių suverenitetui – TTT:

§ 1949 m. balandžio 9 d. byloje Corfu Clamel Case – pagarba valstybių suverenitetui yra esminis tarptautinių santykių pagrindas (bet kokia intervencija į valstybės reikalus, nepaisant kuo ji būtų beteisinama, yra nesuderinama su pagarbos valstybių suverenitetui reikalavimais);

§ 1986 m. birželio 27 d. Nikaragvos byla: pagarbos valstybių suverenitetui principas yra glaudžiai susijęs su jėgos nenaudojimo ir nesikišimu į valstybės vidaus reikalus principais. Jei pažeidžiami šie principai, pažeidžiamas ir pagarbos valstybių suverenitetui principas.

Valstybių įsipareigojimų sąžiningo vykdymo principas

Pacta sund servanda, taip pat kiti įsipareigojimai pagal visuotinai pripažintus TT principus ir normas.

Jei įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja įsipareigojimams pagal JT Chartiją, tai Chartija turi viršenybę.

Chartija – „Tarptautinės Bendrijos Konstitucija“.

Dažniausiai tuomet, kai JT ST taiko ekonomines, karines sankcijas.

Jeigu visuotinai pripažintos teisės normos, atitinkančios papročio kriterijus, numatytų daugiau nei JT Chartija, reiktų taikyti visuotinai pripažintas teisės normas.

Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas

Nė viena valstybė negali kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, kurie priklauso jos išimtinei kompetencijai. Negalima kištis tiek į vidaus, tiek į užsienio reikalus.

1986 m. birželio 27 d. sprendime: šis principas – paprotinės TT dalis.

1984 m. GA Rezoliucija – patvirtinta deklaracija dėl neleistinumo kištis į valstybių vidaus reikalus bei jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugos.

Nesikišimo principas – kiekvienos suverenios valstybės teisė be išorės kišimosi tvarkytis savo reikalus.

Nesikišimo principas suponuoja:

§ teisę tvarkytis savo reikalus;

§ pareigą (draudimą kitoms valstybėms kištis į kitų valstybių vidaus ir išorės reikalus, kuriuos valstybė gali laisvai spręsti savo suvereniteto dėka).

Tokie reikalai apima:

o politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemos pasirinkimą (vidaus);

o užsienio politikos formavimas (išorės).

Esminis draudžiamo kišimosi elementas yra prievarta.

Prievarta:

· jėga;

· netiesioginė parama valstybei
elementams;

· pakankamai didelis ekonominis spaudimas.

Ne kiekvienas spaudimas – prievarta.

Jėgos nenaudojimas ir nesikišimas labai susiję.

Gali būti ir tokių prievartos priemonių, kurios nėra susijusios su jėgos naudojimu, bet vis viena pažeidžia šį principą, pvz., finansinė parama.

TTT konstatavo, kad nėra jokios teisės remti kitos valstybės opoziciją. Tokia teisė TT nenusistovėjo. Tokia teisė pažeistų valstybės galimybę pareikšti savo ideologiją, užsienio politiką.

Tam tikro paramos formos, pvz., humanitarinė pagalba, nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus, nes tikslai yra grynai humanitariniai. Vienas iš humanitarinės pagalbos taikymo principų – nediskriminacija, t.y. turi būti remiamos abi šalys, o ne viena. Jei viena, tai bus traktuojama kaip kišimasis.

Jei remiamos jėgos, siekiančios prievarta nuversti šalies vyriausybę – tai neteisėtas kišimasis.

Teisėtas kišimasis:

· jei su tuo sutinka šalies vyriausybė;

· tai negali būti daroma tik opozicijai prašant, nes tada teisėtas kišimasis būtų visais atvejais.

Politinis režimas valstybėje, jos ideologija priklauso valstybės vidaus reikalų sferai. Politinio režimo pasirinkimas – valstybės reikalas, nes kitaip tai pažeistų valstybės suverenitetą. Nėra jokio intervencijos teisės siekiant pakeisti ideologiją, politinį režimą.

Helsinkio aktas: įvairios politinės sistemos turi egzistuoti kartu.

Visos JTO priklausančios valstybės turi gerbti demokratijos principus (jei būtų tai paminėjęs, tai gal ir būtų galima kištis). Teismas dirbtinai supriešino šį ir nesikišimo principą ir nusižengė principų aiškinimui vienas kito atžvilgiu, bendrame kontekste.

Valstybių teisė pasirinkti politinį režimą nėra absoliuti – politinis režimas turi atitikti bent jau minimalius TT reikalavimus, t.y. pagarbą žmogaus teisėms.

Baltarusijoje remiama opozicija, kuri skatina pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms.

Domėjimasis kitose valstybės esančia žmogaus teisių apsauga nėra kišimasis į kitos valstybės reikalus.

Šis principas siaurėja. Kai kurie klausimai pripažįstami ne tik valstybių vidaus reikalais. Tik valstybių vidaus reikalas – administracinio pobūdžio klausimai.

Valstybės suverenitetas – ne tik teisė, bet ir atsakomybė, įsipareigojimai tarptautinei bendrijai. Valstybė yra atsakinga už savo valstybės piliečių gerovę. Žmogus turi turėti galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Jeigu valstybė to negali užtikrinti, vadinasi, negali įvykdyti ir savo suverenių teisių.

Antrinį įsipareigojimą turi tarptautinė bendrija, todėl ji turi teisę įsikišti, nes yra atsakinga už žmonių teisių ir laisvių užtikrinimą.

TT principų Deklaracija::::} jokia valstybė neturi naudoti ar skatinti naudoti ekonomines, politines ar kitokio pobūdžio priemones tam, kad verstų kitą valstybę paklusti sau, kai pastaroji valstybė naudojasi savo suvereniomis teisėmis.

1990 m. kovo 11 d. LR atkūrė savo nepriklausomybę – ekonominė blokada, po to karinė intervencija. Šio principo pažeidimas, nes buvo reikalaujama atšaukti šį aktą.

Taikaus ginčų sprendimo principas

Nikaragvos byla: tai paprotinė norma ir išplaukia iš reikalavimo nenaudoti jėgos – visus ginčus reikia spręsti tik taikiomis priemonėmis.

JT Chartija, Briano – Kelloggo paktas – > valstybių pareiga spręsti visus ginčus tik taikiomis priemonėmis.

Ginčas – tokia situacija, kai vienas TT subjektas pateikia bet kokio pobūdžio pretenziją, reikalavimą kitai valstybei, o kitas valstybė netenkina tokio reikalavimo arba patenkina tik iš dalies.

Ginčytina situacija – kai nėra aiškaus reikalavimo.

Ginčų rūšys:

· pagal įtaką tarptautinei taikai ir saugumui:

o keliantys grėsmę;

o nekeliantys grėsmės;

· pagal dalyką:

o teisiniai

o ekonominiai

o politiniai.

Teisinis ginčas (TTT statutas 36 str. 2 d). susideda iš 4 elementų:

1. dėl tarptautinės sutarties aiškinimo;

2. dėl bet kurio kito TT klausimo, susijusio su bet kuria TT norma, jos aiškinimu ir taikymu.

3. dėl bet kurio fakto, kuris jeigu būtų nustatytas, būtų laikomas tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu.

4. dėl atsakomybės už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą dydžio ir pobūdžio – > kaip atsakomybė turi būti realizuota; atsiprašymas, kompensacija, restitucija ir pan.

Ginčų sprendimo priemonės:

· derybos;

· gerosios paslaugos;

· tarpininkavimas;

· tyrimas;

· sutaikymas;

· arbitražas;

· teisminis nagrinėjimas;

· ginčų sprendimas tarptautinėse organizacijose;

· kitokia taiki priemonė.

Grupuojama taip:

· derybos;

· tarptautinė taikinamoji procedūra:

o gerosios paslaugos;

o tarpininkavimas;

o tyrimas;

o sutaikymas;

· teisinės ginčų sprendimo priemonės:

o arbitražas;

o teisminis nagrinėjimas.

Be JT chartijos, TT principų deklaracijos, šiuos principus reglamentuoja:

· 1907 m. Konvencija dėl taikaus tarptautinės teisė ginčų sprendimo;

· 1928 m. Tautų Sąjungoje buvo pasirašytas bendrinis aktas dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo. 1949 m. jis buvo atnaujintas Generalinės Asamblėjos, bet neįsigaliojo.

· 1992 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) „Sutaikymo ir arbitražo konvencija“

· 1958 m. TT Komisija patvirtino Pavyzdines arbitražo proceso taisykles.

· 1945 m. TTT
statutas.

Derybos

Betarpiški šalių kontaktai, kuriais siekiama išspręsti konkretų ginčą. Jos nėra reglamentuojamos, pagrįstos abiejų šalių pasitikėjimu ir yra geriausia priemonė. Jos vyksta konfidencialiai. Labiausiai tikėtina, kad prieitas sprendimas bus įgyvendintas. Dažnai derybos yra kaip pirminis etapas, kuriame nusprendžiama, kaip šalys spręs ginčą toliau, t.y. kokia ginčų sprendimo priemone naudosis.

Derybų porūšis – komultacijos. Glaudesni šalių kontaktai, kuriais siekiama ne tik išryškinti egzistuojančius ginčus, išspręsti juos, bet ir numatyti priemones, kaip gerinti šalių santykius. Tai reguliaraus šalių kontakto palaikymo būdas.

Tarptautinė taikinamoji procedūra

Visoms 4 priemonėms bendra tai, kad jos taikomos abiejų šalių sutikimu dalyvaujant trečiajai šaliai ar jos atstovams. Taikant šias priemones priimti sprendimai yra rekomendaciniai – šalys yra laisvos nuspręsti, įgyvendinti juos ar ne.

Tarpusavyje yra panašūs sutaikymas bei gerosios paslaugos ir tarpininkavimas.

Tyrimo ir sutaikymo atveju sudaromos mišrios institucijos ginčui spręsti (tyrimo komisija, sutaikymo komisija). Gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo atveju, ginčas nėra institucionalizuojamas.

Gerosios paslaugos ir tarpininkavimas.

1907 m. Hagos konvencija dėl taikaus ginčų sprendimo. Jie yra išimtinai patariamojo pobūdžio ir nėra privalomi.

Gerųjų paslaugų atveju, trečiosios šalies vaidmuo pasyvesnis ir tik toks, kad padeda užmegzti kontaktus tarp ginčo šalių. Ir tuo gerosios paslaugos iš esmės baigiasi.

Tarpininko vaidmuo aktyvesni ir apima dar ir pastangas suderinti prieštaravimus ir pateikti siūlymus, kaip ginčą išspręsti.

Praktikoje ginčo sprendimas prasideda nuo gerųjų paslaugų teikimo, kurios perauga į tarpininkavimą. Logiška, kad jei šalis padeda užmegzti kontaktą, tai ja yra pasitikima ir todėl ji gali tarpininkauti.

Tyrimas ir sutaikymas.

Abiejų rezultatai yra neprivalomi. Skirtumas nuo gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo yra tas, kad sudaromos mišrios ginčų sprendimo institucijos. Pvz., tyrimo komisija (pagal 45 str. 1907 m. Hagos konvencijos) sudaroma kiekvienai ginčo šaliai paskiriant po 2 tyrėjus, o šie išsirenka 5 , kuris bus tyrimo institucijos pirmininkas.

Pagal „Sutaikymo ir arbitražo konvenciją“, sutaikymo komisiją kiekvienas šalis paskiria po 1 sutaikytoją, o vėliau SBO sutaikymo ir arbitražo biuras paskiria dar 3 sutaikytojus.

Apskritai, principas tas, kad šalys skiria po lygiai narių, o vėliau šie nariai ar speciali institucija paskiria dar trečiosios šalies piliečių, kurie ir vadovauja tyrimui ar sutaikymui. Paskritai, instituciją turi sudaryti nelyginis narių skaičius.

Tyrimo ir sutaikymo metu šalys išklausomos. Abi procedūros konfidencialios. Sprendimai priimami balsų dauguma.

Tyrimo komisijos uždavinys – ištirti faktus, t.y. spręsti ginčą dėl skirtingo faktų vertinimo. Pateikiama tyrimo išvada kaip vieni ar kiti faktai turėtų būti interpretuojami. Jos pagrindu šalys turi prieiti galutinį sprendimą. Sutaikymas gi turi toliau einantį tikslą. Tai gali būti ir faktų tyrimas, bet jo tikslas yra ir išspręsti ginčą iš esmės, kurio šalims nepavyko išspręsti derybomis. Sutaikymo komisija pateikia išvadas kaip taikiai išspręsti ginčą. Pvz., pagal SBO konvenciją, šalys per 30 d. privalo išnagrinėti pasiūlymą ir pranešti, ar ketina jį priimti.

Teisinės priemonės.

Jos teisinės, nes jomis sprendžiami tik teisiniai ginčai ir jas sprendžia iš teisininkų sudarytos institucijos. Čia priimti sprendimai jau šalims yra privalomi. Šalys priimdamos tokį sprendimo būdą įsipareigoja traktuoti jį kaip privalomą ir įvykdyti būsimą sprendimą.

Tarptautinis arbitražas yra panašesnis į tyrimo ir sutaikymo komisijas. Arbitražas sudaromas ad hoc. Bet sudaromas pagal tą patį principą kaip tyrimo ir sutaikymo komisijos.

Teisminė institucija sudaroma iš anksto tam tikros rūšies ginčams spręsti. Tai institucija, turinti nustatytas proceso taisykles. Šalys neįtakoja teismo sudėties. Procesas viešas, o arbitražo procesas konfidencialius.

Arbitražas:

· ad hoc arbitražai (visus klausimus šalys sprendžia pačios);

· instituciniai arbitražai (institucija sudaryta šalių patogumui, t.y. šalims nebereikia spręsti dėl proceso taisyklių, arbitrus reikia pasirinkti jau iš iš anksto nustatyto sąrašo).

Kiekvienam ginčui nagrinėti institucinio arbitražo pagrindu sudaromas konkretus arbitražas. Jis yra patogus, nes procesas prasideda daug greičiau.

Pvz., 1. Nuolatinis arbitražo teismas (1907 m. Hagos konvencija) – pasaulinė institucija. Įsikūręs Hagoje, vadinamasis nuolatinio arbitražo teismo tarptautinis biuras, kuris vykdo arbitražo procesą aptarnaujančias funkcijas: tvarko raštvedybą; sudaro arbitrų sąrašus; teikia pranešimus ginčo šalims; atlieka kitas administracines funkcijas. Tarptautinį biurą prižiūri nuolatinė administracinė taryba, kuri skiria biuro vadovą. Ji sudaryta iš Hagoje akredituotų valstybių konvencijos dalyvių diplomatinių atstovų ir Nyderlandų užsienio reikalų ministras, kuris vadovauja tarybai. Kiekviena iš šalių turi paskirti ne daugiau kaip po 4 asmenis, sutinkančius eiti arbitro pareigas, kompetentingus TT klausimais, nepriekaištingos reputacijos asmenis. Iš sąrašo šalys pasirenka po 2 arbitrus, kurie
ąjį arbitrą, kuris pirmininkauja. Yra dvi proceso stadijos:

1. rašytinė;

2. žodinė.

Atliekant rašytinį bylos nagrinėjimą šalių atstovai perduoda rašytinius pareiškimus (memorandumus ir kontrmemorandumus). Prireikus, atsiliepimus į juos. Žodinio proceso metu išklausomi šalių atstovai, liudytojai, ekspertai ir t.t. Sprendimai priimami balsų dauguma, sprendimas ginčo šalims privalomas.

Supaprastintas procesas – sudaromas iš 3 arbitrų. Kiekviena iš šalių po vieną skiria, o šie trečiąjį. Procesas vyksta tik raštu.

2. SBO Arbitražo teismas (SBO sutaikymo ir arbitražo komisijos) – regioninė institucija. Šalys į sąrašą paskiria 1 arbitrą ir 1 pavaduotoją. Reikalavimai panašūs.

Skirtumas tas. Kad kilus ginčui tarp šalių, tai paskirtieji į sąrašą arbitrai automatiškai įeina į arbitražo instituciją, kurie bus arbitražinio teismo nariai ex officio, tada biuras iš sąrašo papildomai paskiria tokį skaičių arbitrų, kad būtų vienu daugiau nei šalių paskirtų arbitrų.

Skirtumas nuo Nuolatinio arbitražo teismo tas, kad šalys gali pripažinti privalomąją arbitražinio teismo jurisdikciją, be specialaus susitarimo su abipusiškumo sąlyga. Esant ginčui tarp šalių ir jei abi šalys yra padariusios tokius pareiškimus, jokio specialaus susitarimo nereikia ir automatiškai sudaromas arbitražinis teismas.

Nepaisant to, kad procedūra reglamentuota pakankamai, tačiau ji pakankamai patraukli ir dėl konfidencialumo. Pvz., nuolatinio arbitražo teismo paslaugomis nesinaudojama jau 6 dešimtmečius. SBO arbitražinio teismo paslaugomis irgi nėra naudojamasi.

Teisminis nagrinėjimas.

Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT)

Teisminis ginčų nagrinėjimo būdas. Institucija sudaryta iš anksto, sudėties šalys pasirinkti negali, proceso taisyklės nustatytos iš anksto. Sprendimai privalomi. TTT kompetentingas spręsti visus teisinius ginčus tarp valstybių, o regioniniai yra specializuoti ir gali spręsti tik tam tikrus ginčus.

Formaliai įsteigtas 1946 m. anksčiau buvo Nuolatinis Teisingumo Teismas, kuris buvo įkurtas su Tautų Sąjunga. Net TTT statuto daugelis nuostatų perrašyta iš Nuolatinio Teisingumo Teismo statuto. Perėmė TTT ir jurisdikciją.

TTT yra viena iš 6 pagrindinių JT institucijų. Jis turi pakankamai autonomijos, nes atlieka specifines funkcijas. TTT sudaro 15 teisėjų, kurie renkami 9 metams. Kadencijų skaičius neribotas. 5 teisėjai perrenkami kas 3 metus. Jie iš savo tarpo išrenka pirmininką, sekretorių, primininko pavaduotoją. TTT renka – GA ir ST, iš Generalinio Sekretoriaus sudaryto pretendentų sąrašo. Sąrašas sudaromas tokiu būdu: iš valstybių iškeliama po 4 kandidatus. Išrinktais laikomi pretendentai, gavę