Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Tarptautinės teisės referatas

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Klaipėda

2002 m. spalis 27 d.

P L A N A S

1. Įvadas

2. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

3. Nacionalinės teisės harmonizavimas.

4. Tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės sistema.

5. Tarptautinių organizacijų teisės aktai ir Lietuvos teisės sistema.

6. Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimai ir Lietuvos teisės sistema.

7. Išvados

Literatūros Sąrašas

1. ĮVADAS

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema, kurią sprendžiant visada susikirsdavo dualistinės ir monistinės teorijos.

Sustiprėjus diplomatiniams šalių santykiams, svarbų vaidmenį vaidina ar šalys pripažįsta bendras tarptautines teisės normas, kurias, galima teigti, pačias ir sukuria.

Šiame darbe pabandysiu plačiau bei išsamiau aptarti tarptautinės ir nacionalinės teisės santykį, bendrąją tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio ir sąveikos problemą, nacionalinės teisės harmonizavimą.

Ruošiantis bei rašant šį darbą, literatūros šia tema yra pakankamai, todėl su dideliais sunkumais nesusidūriau.

Taigi, šią temą pabandysiu plačiau aptarti šiame darbe.

2. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema, kurią sprendžiant visada susikirsdavo dualistinės ir monistinės teorijos ietys.

Dualistinės teorijos šalininkas-T.Šipelis, L.Oppenheimas. Jie teigia, kad tarptautinė teisė ir vidaus teisė yra skirtingos savarankiškos teisės sistemos, turinčios reguliavimo objektą. Tarptautinė teisė reglamentuoja tarptautinius santykius ir turi savo objektą. Vidaus teisė-reguliuoja santykius valstybės viduje, tai yra turi savo objektą ir t.t.

Šios teorijos atstovai net neaiškina tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveikos klausimo. Anot jų, būdamos savarankiškos teisės sistemos tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė net nesusisiekia.

Dualistinė teorija minėtu sąveikos klausimu labai panaši į Kiplingo teiginį, kad Rytai ir Vakarai niekada nesusitinka. Šiuo atveju dualistai nemato, kad gali kilti ginčas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Savaime suprantama, kad ši teorija nėra visiškai teisinga.

Monistinė teorijos atstovai mano priešingai negu dualistai. Monistinės teorijos šalininkai teigia, kad tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė yra sąveikoje. Vienas iš pagrindinių argumentų yra tai, kad nacionalinės ir tarptautinės teisės normų kūrėjai yra vienas ir tas pats – valstybė. Tačiau būtina paminėti, jog pati monistinė teorija skaidosi į dvi kryptis. Ir to skaidymosi kriterijus yra tai, kam atiduodama pirmenybė tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normų kolizijos atveju.

Vienas iš garsių anglų tarptautinės teisės doktrinos šalininkų prof. Lauterpachtas. Jis atiduoda pirmenybę tarptautinės teisės normoms. Anot jo tarptautinė teisė yra valstybių ir jų teisės sistemos nacionalinis pagrindas.

Hans Kelzen irgi pasisako už tarptautinės teisės prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu. H.Kelzen teigia, kad egzistuoja vieninga tarptautinės ir nacionalinės teisės sistema. Tačiau ši sistema yra kuriama remiantis pagrindine tarptautine teisės norma, kuri yra tarsi fundamentas tai vieningai sistemai.

Pagrindine tarptautinės teisės norma anot H.Kalzeno reikia laikyti normą, nusakančią, kad sutarčių reikia laikytis. Pacta Sunt Servanda. Šiuo teiginiu remiantis suteikiama galimybė valstybėms sudaryti tarptautines sutartis, jų pagrindu reglamentuoti valstybės institucijų atitinkamas teises ir pareigas, jų elgesį.

H.Kelzen daro išvadą, kad nacionalinės teisės norma prieštaraujanti tarptautinei teisės normai, gali būti palyginta su antikonstituciniu įstatymu. Tarptautinė teisė, kaip teigia H.Kalzen, besivadovaudama efektyvumo principu, apriboja nacionalinių teisėtvarkų galiojimo ribas trijose srityse:

· Asmenų;

· Laiko;

· Teritorijos atžvilgiu.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kai kurie H.Kalzeno teiginiai irgi nėra teisingi. Pavyzdžiui, kad tarptautinė teisė turi prioritetą prieš nacionalinę teisę. Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas pati nusprendžia kam suteiktia pirmenybę.

Daugumos valstybių praktikoje, ypač Europos valstybių praktikoje, prioritetas suteikiamas tarptautinės teisės normoms. Egzistuojanti tarptautinių institucijų praktika taip pat patvirtina šį teiginį.

Tačiau vis dėlto yra valstybių, kurios spręsdamos problemas pirmenybę teikia nacionalinei teisei. Pvz.: JAV, Didžioji Britanija. Tačiau tarptautinėje teisėje yra galutinai susiformavusi ši taisyklė: jokia valstybė nepriklausomai kam ji atiduoda pirmenybę, tarptautinei teisei ar nacionalinei teisei, negali pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymo tuo pagrindu, kad šis nesilaikymas yra teisėtas pagal nacionalinę teisę.

1969 metu Vienos konvencija “Dėl tarptautinių sutarčių teisės” 29 str. vidaus teisė ir sutarčių laikymasis nurodo: šalys negali remtis vidaus teisės nuostatomis, kad
pateisintų tai, kad ji nesilaikė sutarties. Taigi darome išvadą, kad negalima nevykdyti tarptautinių normų teisinantis nacionaline teise.

Tarptautinės teisės komisija užbaigė 1997 m. valstybių atsakomybės straipsnių projektą. 4 straipsnis šio projekto tvirtina, kad valstybės veika gali būti kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas tik pagal tarptautinę teisę. Tačiau kvalifikacijai neturi reikšmės faktas, kad pagal nacionalinę teisę ši veika yra teisėta. Profesorius Vadopalas teigia: Tarptautinis teisingumo teismas 1988 metais byloje dėl arbitražinio įsipareigojimo pagal 1947 m. JT būstinės susitarimą pripažino tarptautinės teisės prioritetą.

Teismo išvadoje nurodyta, kad visiškai pakanka argumentų, kad dar kartą būtų patvirtintas fundamentalus tarptautinės teisės principas, pagal kurį tarptautinė teisė turi pirmenybę prieš nacionalinę teisę.

Tarptautinės teisės požiūriu nacionalinės teisės aktai gali būti traktuojami kaip eilinis faktas.

Trečiosiosos teorijos šalininkai iškelia naują koordinacijos teoriją. Būdamos savarankiškos teisės sistemomis tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normos tarpusavyje sąveikauja. Tarptautinės teisės praktika patvirtino koordinavimo teoriją. Tačiau įvykių raida parodė, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika – tai tik viena iš problemų atsiradus trečiai teisės sistemai (Europos Sąjungos teisės sistemai). “Tarptautinės teisės viršenybės tarptautiniuose santykiuose principą akivaizdžiai patvirtina tarptautinė teisminė ir arbitražinė ppraktika” .

Visiškai pakanka dar kartą patvirtinti fundamentalų tarptautinės teisės pricipą, pagal kurį tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę. Šį principą įtvirtino teisminiai sprendimai jau nuo tų senų laikų, kai 1872 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas arbitražinis sprendimas Alabama byloje tarp Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų ir buvo dažnai primenamas nuo tada, kai Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas Graikų – Bulgarų bendrijų byloje nustatė, kad: t.y. “visuotinai pripažintas tarptautinės teisė pricipas, kad santykiuose tarp valstybių, sutarties dalyvių, vidaus teisės nuostatos negali būti viršesnės už sutarties nuostatas.”

“Tarptautinių įsipareigojimų vykdymų pricipas, tarptautinėje teisėje nustato, kad valstybė įgyvendindama savo suverenias teises, taip pat įstatymų leidymos teisę, turi veikti pagal savo tarptautinius teisinius įsipareigojimus” .

Tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika, visų pirma pasireiškia tuo, kad jos veikia viena kitą. Čia pripažįstama tik tai, kad tarptautinės teisės normų kūrime, valstybės remiasi savo nacionalinės teisės principais ir normomis, ir tai, kad valstybių vidaus politika sąlygoja jų užsienio politiką.

3. Nacionalinės teisės harmonizavimas

Nacionalinės teisės harmonizavimas, reiškia valstybės vidaus teisės normų suderinimą su tarptautinės teisės aktais, įpareigojančiais valstybę. Šiuolaikinės tarptautinės teisės praktikoje gausėja teisės aktų, daugiausią sutarčių, kurios įpareigoja valstybes harmonizuoti savo nacionalinės teisės normas su atitinkamais jų tarptautiniais įsipareigojimais. Kaip pavyzdį galima pateikti Europos žmogaus teisių konvenciją. Valstybės, šios konvencijos dalyvės, privalo užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai,neleidžiantys pasinaudoti konvencijos įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, būtų panaikinti ar pakeisti. Nagrinėdami nacionalinės teisės harmonizavimo teisinius pagrindus negalime nepaminėti ir 1957 m. Romos sutarties “Dėl Europos bendrijos įsteigimo” 5 straipsnio, kuris numato kad valstybės narės turi imtis visų reikalingų priemonių, teik bendrų, tiek specialių, kad užtikrintų jų įsipareigojimus, kylančius iš šios sutarties ar atsirandančius iš aktų, kuriuos priima bendrijos institucijos vykdymą. Ši nuostata įpareigoja, kad būtų imtasi įstatymo leidimo priemonių kad tiek pirminę Europos Sąjungos teisę, tiek antrinę (reglamentai ir derektyvos) būtų inkorporuotos į kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1355 žodžiai iš 2607 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.