Teisėkūros sąvoka subjektai būdai ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisėkūros sąvoka subjektai būdai ir rūšys

TURINYS

ĮVADAS 4

1. TEISĖKŪROS SĄVOKA, PASKIRTIS BEI TIKSLAI 5

2. TEISĖKŪROS SUBJEKTAI 7

3. TEISĖKŪROS BŪDAI 9

4. TEISĖKŪROS RŪŠYS 10

4.1. Originalioji teisėkūra 10

4.1.1. Deleguotoji (arba įgaliotoji) teisėkūra 10

4.1.2. Tautos teisėkūra – referendumas 10

4.2. Sankcionuota teisėkūra 15

IŠVADOS 17

LITERATŪRA SĄRAŠAS 18

ĮVADAS

Žmogaus teisės ir laisvės, atstovavimas ir atskaitomybė piliečiams, laisvi ir periodiški rinkimai – tai vieni svarbiausių šiandieninės demokratijos institutų, įtvirtintų konstitucijos. Pradėjau nuo demokratijos sąvokos, kadangi tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje galima vienovė tarp valdžios ir tautos, o ypač šis santykis atsiskleidžia teisėkūroje arba įstatymų leidyboje, kuri yra viena svarbiausių valstybės funkcijų ir kartu tautos valios diegimas į įstatymus. Tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje teisėkūros tikslas yra kurti ir leisti tokias teisės normas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises bei laisves, kartu garantuojant ir jų įgyvendinimą. Manau, kad teisėkūra – tai viena aktualiausių ir daugiausiai reformų reikalaujanti teisės sistemos dalis, o jos svarba demokratinei valstybei kaip demokratijos vykdytojai – didžiulė.

Taigi bandysiu aptarti esminius principus, kuriais vadovaujantis vykdoma pagrindinė valstybės funkcija – įstatymų leidyba arba teisėkūra, siekianti sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Pagrindinis mano darbo tikslas – apibrėžti teisėkūros sąvoką ir suformuluoti bendrąją jos sampratą, aptarti teisėkūros subjektus, būdus bei rūšis.

1. TEISĖKŪROS SĄVOKA, PASKIRTIS BEI TIKSLAI

Pradedant kalbėti apie teisėkūrą, pirmiausia derėtų bent trumpai aptarti teisėkūros sampratą ir apibrėžti esmines jos savybes, paskirtį bei tikslus. Mano nuomone, geriausią teisėkūros sąvokos apibrėžimą pateikia profesorius Alfonsas Vaišvila. Anot jo, teisėkūra – „Tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.“ Saulius Katuoka teisėkūrą apibrėžią panašiai: „Teisėkūra – valstybės kompetentingų institucijų ir jų įgaliotų visuomeninių organizacijų ar tautos oficiali veikla teisės normų aktams parengti ir išleisti.“

Tačiau teisėkūros sąvoką galima skirtingai traktuoti remiantis skirtingomis teisės doktrinomis. Pavyzdžiui, pozityviosios teisės paskirtis – užtikrinti pagrindines žmogaus teises atsižvelgiant tik į valstybės interesus, teisę tapatinant su įstatymu. Taigi, teisę suprantant kaip valstybės sukurtą visuotinai privalomą elgesio taisyklę, teisėkūros funkcijos kaip ir išnyksta. Tuo tarpu lyginant pozityviąją teisės sampratą su prigimtine, kurią galima traktuoti kaip visuotinai pripažintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių visumą, įstatymų leidyba jau ne savavališko pobūdžio, o atsižvelgianti į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes.

Kadangi teisėkūra yra priklausoma nuo teisės sampratos, atsižvelgiant į tai, jos turinio apimtį galime skirti dviem skirtingais aspektais:

1) teisėkūra siaurąja prasme – kompetentingų valstybės institucijų veikla, kuriant teisės normas. Šios prasmės pagrindą sudaro norminių teisės aktų kūrimo procesas. Jis apima įvairias stadijas: pradedant nuo teisės akto poreikio nustatymo, projekto rengimo ir t.t., baigiant įstatymo priėmimu ir paskelbimu.

2) Teisėkūra plačiąja prasme – tai visos teisės bei jos struktūrinių dalių (idėjų, doktrinų, teisinių santykių ir pan.) kūrimas ir formavimo procesas. Šia prasme teisėkūros procesas prasideda nuo teisinių idėjų ir baigiasi teisės normų realizavimu.

Tačiau, nepaisant skirtingų teisėkūros supratimų, veikla ruošiant, keičiant bei leidžiant teisės aktus priklauso valdančiosioms valstybės institucijoms.

Kalbant apie teisėkūrą kaip apie teisinių idėjų virtimą teisinėmis normomis, reikėtų pabrėžti pagrindinius jos tikslus. Mano nuomone, svarbiausi yra šie:

 Kurti, redaguoti, panaikinti ar papildyti teisės normas;

 Tobulinti vientisą teisės normų sistemą, reguliuojančią visuomeninius santykius;

 Diegti tautos valią į įstatymus bei kitus teisės aktus;

 Suteikti įstatymuose esančioms taisyklėms bendrą privalomąjį pobūdį;

 Užtikrinti socialinių interesų tolesnę juridizavimosi eigą;

 Padėti teisei ir įstatymams tapti socialine vertybe, išreikšiant bendrus visuomenės siekius ir interesus, bendrą valią, įkūnijant teisingumą;

 Formuluoti teisės normas, siekiant u-tikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą;

 Užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų kokybę, aiškumą, jų veiksmingumą, lankstumą bei stabilumą; jie turi būti pakankamai aiškūs ir vienareikšmiai, kad juos būtų galima realizuoti;

 Kurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę (Konstitucijos preambulė, II ir kiti
skirsniai).

2. TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė turi ne bet kuris subjektas. Tai speciali, griežtai apribota ir Konstitucijoje įtvirtinta teisė. Pagrindinis teisėkūros subjektas, esant atstovaujamosios demokratijos sąlygoms, yra tam tikros teisėkūros vykdymui įgaliotos valstybės institucijos. Įstatymų leidybos teisė patikima parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai. Atstovaudami visuomenei jie išreiškia jos įvairius interesus. Įstatymų leidžiamajai valdžiai atitekus tautos atstovams užtikrinama demokratija ir tautos savivalda.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 68 straipsnyje numatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei bei kitoms valdymo institucijoms. Reikia pažymėti, kad ir pati tauta turi galimybę tiesiogiai priimti įstatymus; tai taip pat įtvirtinta Konstitucijos 68 str., kuriame teigiama, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti seimui įstatymo projektą, kurį Seimas privalo svarstyti. Tauta, kaip įstatymų leidybos subjektas, gali pareikšti savo valią ir referendumu.

Taigi svarbiausiame valstybės įstatyme, Konstitucijoje, kaip viename pagrindinių teisėkūros šaltinių, įtvirtinti pamatiniai nacionalinės teisės principai ir vertybės, apibrėžti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys subjektai, taip pat nustatyta valdžios institucijų turima kompetencija, priimant tam tikrus teisės aktus, pagrindiniai įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarkos reikalavimai, kiti esminiai dalykai, susiję su teisėkūra.

Taigi reziumuojant, galima teigti, kad demokratinėje valstybėje ir būtent Lietuvos Respublikoje pagrindiniai teisėkūros subjektai yra:

1) tauta (referendumų būdu);

2) parlamentas;

3) valstybės vadovas (prezidentas);

4) vyriausybė;

5) piliečiai (Lietuvos Respublikoje surinkus 50 tūkstančių piliečių parašų).

Tuo tarpu prof. A. Vaišvila išskiria dar kelis subjektus, tai – ”teismai ir piliečiai, įgyvendinantys savo subjektines teises (testamentų, civilinių sandorių, darbo sutarčių sudarymo subjektai. Teisėtai sudarytai ir galiojančiai civilinei sutarčiai naujasis CK pripažįsta įstatymo galią (6.189 straipsnis. Sutarties galia. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.). Tai reiškia, kad piliečių sutartimi sukurta individuali elgesio taisyklė negali būti atšaukta ar pakeista jokiu įstatymo lydimuoju (poįstatyminiu) aktu, o tik įstatymu, ir tokiu, kuris nepažeistų konstitucinių žmogaus teisių.“

3. TEISĖKŪROS BŪDAI

Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriami keli teisės normų kūrimo būdai:

1) originalioji teisėkūra – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė;

2) sankcionavimas – tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą – visuotinį privalomumą;

3) ratifikavimas – speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

4. TEISĖKŪROS RŪŠYS

Atsižvelgiant į prieš tai minėtus teisės normų kūrimo būdus, įstatymų leidybą galima skirstyti į atitinkamas rūšis. Tai:

1) originalioji teisėkūra;

2) sankcionuota teisėkūra.

4.1. Originalioji teisėkūra

Tai kompetetingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybų, jų valdybų ar kitų valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nauja elgesio taisyklė – teisės norma.

4.1.1. Deleguotoji (arba įgaliotoji) teisėkūra – tai tokia originaliosios teisėkūros rūšis, kai viena kompetentinga valstybės institucija (pavyzdžiui, parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (pavyzdžiui, prezidentui ar vyriausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. Tokių teisėkūros pavyzdžių galima rasti Ispanijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų valstybių konstitucijose, kurių normose yra įtvirtinti tokio įstatymų leidybos delegavimo atvejai ir nustatomos jo ribos bei garantijos. Kitų šalių nacionalinėse teisės sistemose, kurių konstitucijose įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas, tokios teisės perdavimas iš leidžiamosios valdžios rankų į vykdomosios bus laikomas neteisėtu. Pavyzdžiais galėtų būti šios šalys – Turkija, Bulgarija, Čekija, Slovakija bei kitos. Taip pat ir „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus.“

Pagal subjektą originalioji teisėkūra gali būti priskirta ir tautai, kurį savo valią išreiškia referendumų būdu.

4.1.2. Tautos teisėkūra – referendumas

Tautai pavesta teisėkūra (referendumas) – manau, tai vienas ryškiausių valstybės

vykdomos demokratijos atspindžių, kai greta kompetentingų valstybės institucijų konstitucija suteikia teisę ir piliečiams išreikšti savo valią priimant tam tikrus įstatymus visuotino balsavimo keliu. Taigi „Referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. <…> Taip pat referendumą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuojamą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisė turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės klausimais.“ Prof. A. Vaišvila pateikia iš esmės panašų referendumo sąvokos apibrėžimą: „Referendumas – tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotinu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vidaus ir užsienio politiką.“ Jau pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiama, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija 9 straipsnis 1 dalis). Šiuo būdu ir buvo priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Šiuo metu ši nuostata gali būti pakeista tik kitu tautos referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Pagal teisės teoriją bei konstitucines tradicijas referendumas yra suprantamas kaip piliečių visuotinas balsavimas konstitucijos ar atskirų jos nuostatų, taip pat įstatymo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Taigi šio tiesioginės demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai bruožai arba kriterijai:

1) tautos suvenerių galių (supreme potestas) tiesioginis pareiškimas;

2) priimtų speciali juridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais:

a) tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos (1996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 straipsnis);

b) referendumo priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimas;

c) referendumu priimti sprendimai, įstatymų nuostatos , skirtingai nuo Seimo priimtų įstatymų, įsigalioja kitą dieną po to, kai paskelbiami (Lietuvos Respublikos referendumo 33 straipsnis 2 dalis);

d) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeisti ar panaikinti irgi tik referendumu (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 34 straipsnis 1 dalis). Tai reiškia, kad tautos sprendimą gali pakeisti ar panaikinti ne valstybės institucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.

Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais – visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos piliečiai, kuriems sukakę 18 metų, išskyrus asmenis, teismo pripažintus neveiksniais. Visiems suteikiama teisė agituoti visais referendumo klausimais, tačiau draudžiama tai daryti likus iki referendumo pradžios 24 valandoms bei pačią referendumo dieną.

Svarbi referendumo teisinio reguliavimo stadija yra referendumo iniciatyvos teisės reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 8 straipsnį referendumo iniciatyvos teisė priklauso :

 Seimui – jis ją gali įgyvendinti daugiau nei 1/3 narių balsų siūlymu;

 Piliečiams, kurie šią teisę pagal įstatymą įgyvendina ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1924 žodžiai iš 3811 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.