Teisės filosofija
5 (100%) 1 vote

Teisės filosofija

TURINYS

I. TEISĖS FILOSOFIJA

Gintautas Danišauskas. Teisinės valstybės sampratos ypatumai……………………………….

5

II. KONSTITUCINĖ TEISĖ

Juozas Žilys. Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo 1990-1992 m.kai kurie teisiniai, politiniai ir istoriniai aspektai ………………………………………………………………

13

III. TARPTAUTINĖ TEISĖ

Darius Sauliūnas. Interneto domenų vardų teisinės prigimties problemos…………………..

29

IV. BAUDŽIAMOJI TEISĖ, PROCESAS, KRIMINOLOGIJA

Rokas Uscila. Aukos ir nusikaltėlio inversija: viktimologinė analizė……………………………..

Alfredas Kiškis. Kriminologinės informacinės sistemos Lietuvoje: statistinis aspektas….

Darius Štitilis. Kai kurie neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo aspektai………………………………………………………………………………………….

Jolanta Kanapeckaitė. Būtinas gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu – įtariamųjų, turinčių fizinių ar psichikos trūkumų (sutrikimų), teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo procesinė garantija………………………………………………………………………………..

Sonata Mališauskaitė. Bausmių veiksmingumo vertinimo problemos ir jų sprendimo būdai…………………………………………………………………………………………………………………….

Ramūnas Liutikas. Lygtinio paleidimo paskirtis baudžiamojoje teisėje………………………..

38

50

59

70

78

86

V. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS

Gediminas Davulis. Teisinės bazės, reglamentuojančios užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje, raida ir jos įtaka investicijų procesui…………………………………………………….

Gediminas Lisauskas. Finansinės nuomos ir tiesioginio lizingo santykis pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą…………………………………………………………………………………….

Inga Žalėnienė. Kai kurie atstovavimo civiliniame procese klausimai naujajame Civilinio proceso kodekse……………………………………………………………………………………………………

97

110

119

CONTENTS

I. LAW PHILOSOPHY

Gintautas Danišauskas. On the Question of Properties of Legal Concept…………………..

5

II. CONSTITUTIONAL LAW

Juozas Žilys. Some Legal, Political and Historical Aspects of the Restoration of the Institution of the President of the Republic of Lithuania in 1990–1992…………………………..

13

III. INTERNATIONAL LAW

Darius Sauliūnas. Problems of legal Nature of Internet Domain Names………………………

29

IV. PENAL LAW, PROCESS, CRIMINOLOGY

Rokas Uscila. Victim-Offender Inversion: Victimological Analysis………………………………………..

Alfredas Kiškis. The Criminological Information Systems in Lithuania: Statistical Aspects…………………………………………………………………………………………………………………

Darius Štitilis. Criminalization of Illegal Access to Computer Information…………………….

Jolanta Kanapeckaitė. The Compulsory Participation of Defender in the Pre-Trial Investigation – the Quarantee of the Exercise of Legal Rights and Interest of Defendant with Physical and Insance Limitation………………………………………………………………………..

Sonata Mališauskaitė. The Problems of Evaluation of Effectiveness of the Punishment Measures and the Methods of its Solution…………………………………………………………………

Ramūnas Liutikas. Conditional Release in the Law System of Lithuania……………………..

38

50

59

70

78

86

V. CIVIL LAW AND PROCESS

Gediminas Davulis. Development of the Legal Bases Regulating Foreign Investments in the Republic of Lithuania and its Influence on the Process of Investments………………..

Gediminas Lisauskas. The Interrelation between Financial Leasing and Direct Leasing under the New Civil Code of the Republic of Lithuania……………………………………………….

Inga Žalėnienė. Some Questions on Legal Representation in the New Code of Civil Procedure……………………………………………………………………………………………………………..

97

110

119

Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 5–12

I. TEISĖS FILOSOFIJA

TEISINĖS VALSTYBĖS SAMPRATOS YPATUMAI

Doc. dr. Gintautas Danišauskas

Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedra

Ateities g. 20, Vilnius

Telefonas 261 60 37

Elektroninis paštas ptk@ltu.lt

Pateikta 2003 m. rugpjūčio 28 d.

Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 19 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius

habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros profesorius

habil. dr. Česlovas Mančinskas

Pagrindinės sąvokos: teisiniai santykiai, teisinė valstybė

Keywords: legal relations, legal state

Santrauka

Teisės universiteto
mokslo darbuose nemažai rašyta apie teisinius santykius, kurie at¬siranda atitinkamų teisės normų pagrindu, taip pat apie teisinės paslaugos sampratą ir jos pagrindą. Nagrinėdami teisinius dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, teisinės paslaugos ir jų atsi¬radimo galimybės bei pagrindai, neabejotinai susiduriame ir su teisinės valstybės sąvokomis. Šių sąvokų randame ir neoficialių (mokslinių), ir oficialių, netgi įtvirtintų kai kurių valstybių pa¬grindiniuose įstatymuose. Tai skatina mus dar kartą atkreipti dėmesį į teisinės valstybės sampratą, įvertinti skirtingai teisinę santvarką suvokiančių autorių argumentus, išnagrinėti teisinės valstybės požymius ir juos palyginti su bendraisiais bet kuriai valstybei būdingais po¬žymiais. Remdamiesi prieinamais šaltiniais ir šiame darbe atliekama analize, mes galime atri¬boti skirtingai suprantamas teisinės valstybės sąvokas. Tai leidžia labiau įsigilinti į tokią šiuo metu populiarią teisinę sąvoką kaip teisinė valstybė, padeda atskleisti būtent jai būdingus po¬žymius. Visa tai padeda geriau suvokti, ką teisinė valstybė galėtų suteikti savo piliečiams ir ką piliečiai galėtų duoti savo valstybei.

Nagrinėjant teisinę valstybę ir jos požymius šiame darbe bandoma taip pat atskleisti teisinį procesą – jo dėka teisinės valstybės idėja iš mokslinės-teisinės plotmės, kurią Lietuvoje plėtojo prof. A. Vaišvila, pamažu pereina ir į praktinę plotmę. Nagrinėjant tam tikrus teisinius santykius Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, remiantis Konstituciniais teisinės valstybės principais, teismo proceso metu jau yra vadovaujamasi teisingumo matu teisių ir pareigų vienovės pagrindu.Painiavos dėl teisinės valstybės sampratos. Šiuo metu teisinės valstybės sąvoka tampa vis populiaresnė. Ji tampa ne tik mokslininkų diskusijos objektu, bet ir, kaip minėta, pagrindinių kai kurių valstybių įstatymų bei tolesnės pozityviosios teisės norma. Bet jau da¬bar kai kuriems autoriams gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, Lietuva jau tapo teisine valstybe, o kiti tai neigs. Žinoma, kiekvienas tai teigiantis arba neigiantis turi savo argumentų. Tačiau, jei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis, tai tampa ir socialiniu Lietuvos visuomenės orientyru. Bet toks orientyras, vadovaujantis pagrin¬dinio valstybės įstatymo dvasia, turėtų būti teisingai suprastas ne tik formos, bet ir turinio prasme. Kalbėdami apie teisinę valstybę kaip apie santvarkos orientyrą, mes pamažu imame suvokti, kad teisinė valstybė, jos valdymo aparatas ir tvarka turėtų būti socialiai vienodai naudinga kiekvienam jos nariui. Teisinės valstybės parlamentas turėtų tapti visuomenės ins¬titucija, padedančia visiems valstybės piliečiams sureguliuoti socialinius santykius įstatymo pagrindu. Bet tokius visuomeninius santykius būtų galima pasiekti tik išleidus kompromisi¬nius (teisinius) įstatymus ir užtikrinus griežtą jų įgyvendinimą. Tačiau tokioms mintims ir idė¬jai, matyt, didžiausią painiavą kelia skirtingai suprantamas įstatymų turinys, kai vieni visuo¬menės nariai arba institucijos teisiniais įstatymais laiko visus parlamento išleistus įstatymus ir dėl to pačią valstybę teisinę, o kiti teisiniais įstatymais laiko tik tuos, kurių turinys išlieka kompromisinis (pareigų bei teisių vienovės pagrindu) ir dėl to, pavyzdžiui, Lietuvos valstybę laiko ne teisinę santvarką įtvirtinusia, o tik ją kuriančia valstybe. Palaikant antrąją mokslinio ginčo pusę galima būtų teigti, kad jau dabar visos pozityviosios teisės nustatytos pareigos ir teisės turėtų būti kompromisinės (teisinės), nes visuomenės nariai, rinkdami atstovaujamąją valdžią, susitaiko su tuo, kad jos išleisti įstatymai vieniems galbūt suteiks daugiau teisių su¬varžydami kitų narių atitinkamas teises, todėl išlieka visuomenės priešiškumo nesukeliantis kompromisas (sutikimas). Dėl to negali būti ir neteisinių įstatymų, nes visi jie pereina nuo tautos ir jos narių pasiekto kompromiso, o kartu negali būti ir neteisinės valstybės. Fried¬richas A. Von Hayekas sako, kad painiavą kelia ne tik įsitikinimas, jog visa, kas gali būti sprendžiama įstatymų leidėjo, priklauso teisingumo sričiai, bet ir įsitikinimas, jog būtent įstatymų leidėjo (atstovo, galinčio savaip suprasti teisingumą) valia nustato, kas yra teisinga [1, p. 56]. Toliau Friedrichas A. Von. Hayekas rašo, jog teiginys, kad įstatymų leidėjas nu¬stato teisę, gali reikšti tik tai, kad jis instruktuoja teisėsaugos agentūrą apie procedūrą, ku¬rios jai privalu laikytis sprendžiant teisės dalykus [1, p. 73]. Autorius taip pat teigia, kad tai nebūtinai reiškia, jog įstatymų leidėjas nustato teisės turinį arba net kad jis žino tą turinį. Anot Von Hayeko, įstatymų leidėjas gali instruktuoti teismus laikytis bendrosios teisės reika¬lavimų, pats menkai išmanydamas tos teisės turinį. Jis gali juos instruktuoti, kad savo sank¬cionuota jėga jie palaikytų paprotinę, vietos, sąžiningumo arba teisingumo teisę – visais šiais atvejais taip palaikomas teisės turinys akivaizdžiai nėra sukurtas įstatymų leidėjo [1, p. 74]. Von Hayekas teigia, kad būtent įstatymų leidėjas pats menkai gali suvokti įstatymo turinį, jo teisinę esmę bei reguliuojamus teisinius santykius. Dėl to
įstatymų leidžiamoji institucija, ne¬siremianti teisės mokslo laimėjimais arba sukurtos specialiosios institucijos argumentais dėl išleidžiamų įstatymų turinio, negali garantuoti ir teisės normų teisinio kompromisinio turinio. Vienu iš teisinės valstybės požymių – įstatymų teisėtumu rūpinasi nemažai valstybės institu¬cijų, kurių pagrindinė – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o jų teisingumu (žmo¬nišku kompromisiniu turiniu) nesirūpina jokia valstybės institucija. Dėl to kalbant apie teisinę valstybę ir jos požymius iškyla dvi painiavos: kuri valstybė yra teisinė – ar ta, kurioje užtikri¬namas įstatymų teisėtumas, ar ta, kurios pozityviąją teisę sudaro kompromisiniai teisiniai įstatymai. Hansas Kelsenas teigia, kad jei valstybė yra suvokiama kaip teisinė tvarka (aut. – sureguliuota pozityviosios teisės), tai bet kuri valstybė yra teisinė, o pats terminas tampa pleonazmu [2, p. 253]. Bet kokios santvarkos valstybėje, taip pat ir totalitarinėje, veikia po¬zityvioji jos teisė, reglamentuojanti tam tikrą tvarką, reguliuojanti visuomeninius santykius, mažinanti socialinę priešpriešą. Net teises studijas baigusiems profesionalams teisininkams teisinė valstybė gali būti labiau suprantama kaip socialinė tvarka, kurioje visos teisėsaugos institucijos nepriekaištingai dirba ir užtikrina įstatymų bei kitų norminių aktų įgyvendinimą. Tačiau pats terminas „teisinė valstybė“ turėtų reikšti kažką ypatinga, dar iki galo neišnagri¬nėta. Pasak Hanso Kelseno, iš tikrųjų teisinės valstybės terminas vartojamas žymėti ypatin¬gos rūšies valstybei arba valdžiai, būtent tokiai, kuri atitinka demokratijos ir teisinio saugumo reikalavimus [2, p. 253]. Dėl to teisinės valstybės sąvoka turėtų reikšti kažką daugiau nei apie valstybę samprotauja, pavyzdžiui, O. Gray. Jo teigimu, valstybės teisė yra ne idealas, o tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, ji yra ne tai, kas turėtų būti, o tai, kas yra [3, p. 332]. Todėl ne¬paisant to, kad jau parašyti mokslininkų, tokių kaip prof. R. Z. Livšico, arba prof. A. Vaišvilos, nagrinėjančio teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, darbai, dėl skirtingai suprantamų tei¬sinės valstybės sąvokų išlieka atviras nevienodai traktuojamas klausimas, kas yra ypatingos rūšies santvarka, pretenduojanti vadintis teisine valstybe.

Teisinės valstybės sampratos apžvalga bei jos objektyvizavimasis. Lietuvos Res¬publikos Konstitucijos preambulėje įtvirtinta nuostata, kad lietuvių tauta siekia sukurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę [4]. Tačiau Lietuva nėra išskirtinė valstybė, siekianti sukurti teisinę santvarką. Teisinės valstybės sukūrimas arba tokios trakta¬vimas atsispindi ir daugelio pasaulio valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, pabrėžia, kad jau du šimtus metų Vakaruose teisinės valstybės idėja yra viena iš labiausiai paplitusių teisinės minties temų ir valstybinės raidos praktinių idealų [5, p. 67]. Profesorius, cituodamas vokiečių teisininką Herbertą Kriugerį, rašo, jog „šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti „teisine valstybe“ [5, p. 67]. Profesorius, nagrinėdamas teisinės valstybės sąvoką, cituoja ir kai kurias XIX–XX a. mąstytojų mintis apie teisinės valstybės sampratą. Anot kai kurių iš jų, teisinė valstybė – tai organizacija, kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios lei¬džiamais įstatymais, teisėtai suvaržančiais ne tik atskirus asmenis, bet ir savo pačios veiklą. Šiai teisinės valstybės sampratai iš esmės pritaria tokie mąstytojai kaip L. Steinas, R. von Gneistas, O. Mayeris, O. Bähras, K. Herbertas, J. Jellinekas, R. von Iheringas, P. Labandas, A. Esmeinas ir daugelis kitų [5, p. 77]. G. Rossas teisinėje valstybėje matė santykius, kai valstybė, „santykiaudama su savo piliečiais, pati nustato savo elgesio ribas ir taip suteikia bendrojo ir privataus intereso santykiams teisės formą“. U. Scheuneris buvo tos nuomonės, kad „Teisinė valstybė įkūnija savyje piliečio asmeninių ir politinių laisvių gintį, taip pat val¬džios viešųjų veiksmų sutramdymą ir susaistymą“. O R. von Jheringas laikėsi nuomonės, jog teisinėje valstybėje „valdžia laikosi savo pačios išleistų įstatymų, todėl ten vieton saviva¬lės ateina įstatymų lygybė, saugumas ir veiksmų nuspėjamumas“. Jis pabrėžė, kad tik ten, „kur valstybės valdžia laikosi savo pačios nustatytos tvarkos, visuomenė galiausiai laimi tik¬rąjį saugumą, tik ten, kur viešpatauja teisė, tarpsta tautos gerovė, klesti prekyba ir amatai, tik ten visa jėga išsiskleidžia tautos dvasios ir doros galios“. R. von Mohlis teisinę valstybę su¬prato kaip konstitucinio tipo valstybę, kurios veikla individo atžvilgiu ribojama įstatymais [5, p. 77–88]. Doc. E. Kūris teigia, kad teisinėje valstybėje viešpatauja teisė, kad joje valdo „ne žmonės, bet teisė“ [6, p. 245]. Pasak prof. A. Vaišvilos, teisinė valstybė – tai teisės viešpata¬vimo organizacija [5, p. 82]. Atrodytų, kad ir doc. E. Kūris, ir prof. A. Vaišvila, kalbėdami apie teisinę valstybę, ją vienodai ir traktuoja teigdami, kad tai teisės viešpatavimo organizacija, tačiau šie mokslininkai skirtingai
interpretuoja jos turinį. Be to, prof. A. Vaišvila teisinę vals¬tybę supranta ne kaip momentinį kūrinį, o kaip tam tikrą procesą. Jis pabrėžia, kad „Teisinė valstybė nėra kažkokia momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai – civilizacijos ir de¬mokratizacijos procesų padiktuota būtinybė“ [7, p. 13]. Tačiau bene visi – ir mokslininkai, ir teisininkai praktikai, ir valstybių parlamentai – teisinėje valstybėje mato kažką naujo, pozity¬vaus, ypatingo, dėl to ir skatinančio socialinį siekį. Todėl, matyt, neatsitiktinai teisinės valsty¬bės idėja įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir daugelio kitų valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Ispanijos Konstitucijos, priimtos 1978 m., 1 straipsnis skelbia, kad Ispanija yra teisinė demokratinė socialinė valstybė, kurios aukščiausios vertybės yra tei¬sėtvarka, teisingumas, lygybė ir politinis pliuralizmas [8, p. 371]. Lenkijos Konstitucijos 2 straipsnyje skelbiama, jog Lenkijos Žespolita yra demokratinė, teisinė valstybė siekianti tei¬singumo [9, p. 12]. Kai kurių kitų valstybių konstitucijose nors sąvoka „Teisinė valstybė“ tie¬siogiai ir neįtvirtinta, tačiau kiti konstitucijų teiginiai rodo, jog siekiama būtent teisinės valsty¬bės modelio. Štai Portugalijos Konstitucijos, priimtos 1976 m. 1 straipsnis skelbia, jog Por¬tugalija yra suvereni respublika, grindžiama žmogaus asmenybės gerbimu ir liaudies valia, turinti tikslą sukurti laisvą, teisingą ir solidarią visuomenę [8, p. 521]. Graikijos Konstitucijos, priimtos 1975 m., 1 straipsnis skelbia, kad visa jos valdžia pereina iš liaudies, egzistuoja liaudžiai ir nacijai ir vykdoma remiantis Konstitucija [8, p. 245]. Ši valstybės pagrindinio įsta¬tymo nuostata turėtų reikšti, jog jos santvarkos valdžia neatspindi kokios nors socialinės grupės arba savo pačios interesų, o pareidama iš tautos (nacijos) tarnauja visai visuomenei. Tik visai visuomenei tarnaujanti valstybė ir jos pozityvioji teisė pajėgi realiai atspindėti savo piliečių interesus, tapti socialiai kompromisine. Panaši frazė įtvirtinta ir Austrijos Respublikos Konstitucijoje. Jos 1 straipsnyje pabrėžiama, kad Austrija yra demokratinė respublika. Jos teisė pereina iš liaudies [8, p. 11]. Taigi teisinės valstybės idėja tapatinama su teisingumu socialiniuose santykiuose, daugeliu atveju laipsniškai objektyvizuojasi tapdama valstybių pozityviosios teisės pagrindu įtvirtinant tai pagrindiniuose valstybių įstatymuose.

Teisingumo ir teisėtumo teisinėje valstybėje santykis. Tačiau ar dėl to, kad valsty¬bių pagrindiniuose įstatymuose įtvirtinama teisinės valstybės idėja, valstybė iš tikrųjų tampa teisinė, mes turime išanalizuoti, taip pat suvokti teisinės valstybės sąvoką, jos požymius bei pagrindą ir atsakyti į klausimą, kada valstybę ir jos pozityviąją teisę galima traktuoti kaip tei¬sinę. Šiuo metu Lietuvoje tiek daug kalbama apie teisinę valstybę ir jos teisę, kad šią sąvoką vartoti įprantame mechaniškai ir bet kurį pozityvųjį įstatymą (lot. positus – nustatytas [1, p. 72]), išleistą įstatymų leidžiamosios valdžios, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažintą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paprastai laikome teisėtu ir dėl to teisiniu. Vadinasi, jei visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo išleisti norminiai aktai, Lietu¬vos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra teisėti ir galintys vadintis teisiniais, tai valstybė taip pat turėtų vadintis tei¬sine. Tačiau kasdieniniame gyvenime mūsų visuomenės nariai kartais gali susidurti su to¬kiais teisiniais tarpusavio prieštaravimais, jog ne visi valstybės piliečiai paklūsta išleistiems įstatymams ir jų nevykdo, kartu pažeisdami kitų visuomenės narių interesus. Todėl atliekant valstybinį valdymą ir siekiant įgyvendinti teisės normoje išreikštą įstatymų leidėjo valią yra sukurtos valstybės institucijos, besirūpinančios įstatymų ir kitų norminių aktų įgyvendinimu. Tokios visuomenės institucijos pirmiausia yra teismai, prokuratūra, policija, taip pat ir teismo antstoliai, advokatūra, notariatas, įvairios inspekcijos, kontrolės tarnybos ir kt. Ir jei šios vi¬suomenės institucijos sugebėtų veiksmingai dirbti, neleistų pažeisti įstatymų ir kitų norminių aktų, valstybėje įsivyrautų socialinė tvarka, stabilumas ir teisėtumas. Dėl to tokią valstybę ir jos santvarką mes taip pat galėtume vadinti teisine. Tačiau vadovaudamiesi minima argu¬mentacija netgi subyrėjusią totalitarinę Sovietų Sąjungą taip pat galėtume vadinti teisine valstybe. Šios valstybės Konstitucijos 1 straipsnis taip pat skelbė, kad TSRS yra socialistinė visaliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, visų šalies nacijų ir tautybių darbo žmonių valią bei interesus [10]. Šis pagrindinis, daugiau kaip prieš dešimt¬metį egzistavusios valstybės įstatymas pabrėžia, jog TSRS yra visų joje gyvenančių žmonių valią ir interesus išreiškianti valstybė. 4 jos straipsnyje nurodoma, kad visos valstybės insti¬tucijos veikia teisėtumo pagrindu, užtikrindamos teisėtvarką, visuomenės interesus, piliečių teises ir laisves [10]. Dėl to tokią konstituciją ir ją priėmusią valstybę taip pat galėtume
Vadovaujantis šios Konstitucijos nustatyta valstybės institucijų kompetencija buvo leidžiami įstatymai, kurių turinys nustatydavo pozityviosios teisės subjektams pareigas bei teises. Ir, jei įstatymas numato, jog už tam tikrą veiką (pvz., už pasakytus prieš valdžią ne¬priimtinus žodžius, t. y. antitarybinę propagandą ir agitaciją) turi būti atimama laisvė, tre¬miama, tai remiantis bet kuriai teisinei valstybei būtinu teisėtumo principu tokia pozityviosios teisės norma padedant valstybės teisėsaugos institucijoms turi būti įgyvendinta. Teisėtumo įgyvendinimas reiškia ir tam tikrą visuomeninės tvarkos nusistovėjimą, rodantį įstatymo tei¬sėtvarkoje ir valstybės valdyme apskritai galią. Dėl to būtų galima teigti, kad bet kuri SSRS veikla, taip pat ir varžanti žmogaus laisves, buvo vykdoma vadovaujantis įstatymu, pade¬dančiu įgyvendinti tam tikrą stabilumą ir socialinę tvarką. Peršasi išvada, kad SSRS taip pat buvo teisinė valstybė. Tačiau žinant, kiek ši valstybė, jos jurisprudencija padarė žalos Lietu¬vos žmonėms ir Lietuvos valstybei, bei vadovaujantis sveika logika galima teigti, kad tai tik teisinės valstybės maskuotė, jos iliuzija (iškreipta forma). Dėl to nepriekaištingas teisėtumo įgyvendinimas valstybėje dar nėra svarbus pagrindas teisingumui pasiekti ir valstybę laikyti teisine. Vadinasi, teisinė valstybė turi turėti kitų požymių, leidžiančių ją vadinti teisine.

Teisinės valstybės požymiai. Aptardami teisinės valstybės požymius, pabandykime panagrinėti jau minėtų mokslininkų argumentus. Doc. E. Kūris, kalbėdamas apie teisinę valstybę, išskiria vienuolika teisinės valstybės požymių: pirmąjį požymį autorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, nurodo kaip teisės normų bendrą po¬būdį, t. y. kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose ak¬tuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Toliau autorius, taip pat remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, pabrėžia, kad esant bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencijai taikomos specialios normos [6, p. 246]. Ši traktuotė iš esmės atitinka ir iki šiol teisės teorijos mokslo reglamentuotus teisės normų taikymo principus. Ir nors tai at¬rodytų logiška, bet, mūsų manymu, specialiųjų normų dominavimas, palyginti su bendro¬siomis normomis, tam tikrais atvejais galėtų pažeisti žmogaus teises, jei jos būtų sukurtos neatsižvelgiant į bendrųjų reikalavimus. Mūsų nuomone, specialiosios normos turėtų būti suprantamos tik kaip patikslintos bendrosios ir, esant šių normų konkurencijai, jos neturėtų prieštarauti bendrosioms.

Kitas doc. E. Kūrio pateikiamas teisinės valstybės požymis – įstatymo viršenybės prin¬cipas [6, p. 246]. Kitaip tariant, tai teisėtumo principas. Čia, matyt, turima galvoje ne apskri¬tai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė, kad jie „neištirptų“ įstatymus papildančiuose ži¬nybiniuose aktuose. Išskirdamas šį teisinės valstybės požymį, autorius labai nuovokiai įžiūri neteisėtą galimybę pozityvųjį įstatymą „aplipdyti“ įvairiais poįstatyminiais aktais neišvengiant neteisėtos galimybės iškreipti paties įstatymo tūrinį. Tačiau papildant autoriaus mintį galima būtų klausti: o jei pats įstatymas nėra teisinis, jei jis pareigų bei teisių tapatumo pagrindu yra disbalansinio turinio?

Kitas docento nurodomas teisinės valstybės požymis yra teisės normų prieinamumas, galėjimas jas išmanyti ir išankstinis normų pobūdis [6, p. 247]. Tai reiškia, kad iš asmens negalima reikalauti elgesio, kuris nereglamentuotas normos pavidalu – dėl to jis negali būti susipažinęs su būsimais reikalavimais. Tokios neteisėtos veikos pavyzdį mes galėtume pa¬teikti iš totalitarinės Sovietų Sąjungos, kai buvo tremiami žmonės vien dėl to, kad jie pri¬klausė pasiturinčių asmenų socialiniai grupei (klasei).

Kiti autoriaus nurodomi teisinės valstybės požymiai, tokie kaip teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas, normų „adresatų“ pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, nega¬limumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, tinkamas teisinis procesas, teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas, teisėti lūkesčiai [6, p. 247–250], mūsų manymu, yra bendro teisinio pobūdžio, būtino bet kuriai demokratiniai santvarkai, tačiau nėra išskirtiniai, būdingi vien tik teisinei valstybei. Tačiau kiti du autoriaus cituojami Konstitucinio Teismo sprendimo pagrindu suformuluoti teisinės valstybės požymiai, tokie kaip prigimtinis teisin¬gumas ir proporcingumas [6, p. 248–251], gali būti teisinių apmąstymų ir mokslinių ginčų pagrindas. Anksčiau minėti teisinės valstybės požymiai yra daugiau formos pavidalo, o šie požymiai suponuoja ir patį teisės turinį, rodantį, kad būtent įstatymo struktūra lemia prigimti¬nio teisingumo įgyvendinimą, kad teisinės valstybės požymiai – tai pirmiausia turiningieji po¬žymiai. Būtent turininguosius kaip svarbiausius teisinės valstybės požymius nurodo prof. A. Vaišvila. Tautos suverenitetas, pasako jo, yra valstybinės valdžios legitimizacijos ir demok¬ratinio teisėkūros būdo, valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas, konstitucinių žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas [5, p. 83]. Tai
turėtų reikšti, kad teisinėje valstybėje valdžia išlieka legitimi tiek, kiek ji įgyvendina tautos suverenitetą, tautos siekius realizuodama per Parlamentą, kuris vadovaujasi valstybės Konstitucija, leidžiamais įstaty¬mais. Kalbėdamas apie kitą teisinės valstybės požymį, prof. A. Vaišvila teigia, kad visa tei¬sinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisę kildina iš visuome¬nės, teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išraiškos forma [5, p. 83]. Šis profesoriaus pabrėžiamas teisinės valstybės požymis rodo, kad teisinėje valstybėje turi būti siekiama prigimtinio (konstitucinio) teisingumo, todėl reguliuojant visuo¬meninius santykius įstatymo įgyvendinimas taip pat ne visada galėtų būti tapatinamas su teisės įgyvendinimu. Autorius parodo, kad pats įstatymas, jo įgyvendinimas ne visada išlieka teisės viešpatavimo garantija, o yra tik teisės išraiškos forma. Ir dar vienas prof. A. Vaišvilos teisinei valstybei pateikiamų būdingų požymių yra teisės viršenybė arba valstybinės valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise (prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai [5, p. 83]. Šis teisinės valstybės požymis yra labai svarbus įgyvendinant žmogaus teises, nes tokie įstaty¬mai tampa vienodai naudingi visiems valstybėje gyvenantiems žmonėms, vienodai atspindi visų kultūrinių mainų subjektų interesus. Ir tai suprantama, nes jei įstatymai tapo kompromi¬siniai (teisiniai), piliečių teisės ir laisvės tokių įstatymų dėka bus apgintos, tačiau jei įstatymai netaps kompromisiniai (teisiniai) ir išreikš tik kurio nors vieno subjekto arba jų grupės intere¬sus, šios žmogiškosios vertybės pozityviosios teisės nebus garantuotos. Taigi netgi griežtas teisėtumas, reiškiantis teisės normų įgyvendinimą, ne visada išlieka žmogaus teisių apgi¬nimo, o kartais ir jų pažeidimo galimybe. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie formalius teisi¬nės valstybės požymius, nurodo ir valdžių padalijimo būtinybę, kad valdžios vienose ran¬kose nesutelktų kuri nors valstybės institucija arba socialinė grupė [5, p. 84]. Kalbant apie teisinės valstybės požymius, jos valdžių padalijimo principus, galima būtų papildyti gerb. profesoriaus jau išsakytą teiginį dėl valdžių padalijimo principo būtinybės cituojant doc. J. Žilį, jog kiekviena valdžia turi tiek galių, kiek jų valdžioms suteikia steigiamoji valdžia – Tauta [11, p. 5]. Be abejo, kad tik tauta, o ne joks kitas subjektas arba jų grupė gali nustatyti, ko¬kios socialinės, visiems priimtinos normos turi galioti jos kuriamoje teisinėje valstybėje. S. Stačiokas, cituodamas Tomą Peiną, sako, kad „Konstitucija yra ne valdžios, o Tautos aktas“ [12., p. 10]. E. Vaitekienė, kalbėdama apie valstybės socialinę paskirtį, jos požymius ir nag¬rinėdama XX a. atsiradusias teorijas apie valstybės tikslą, daro išvadą, kad toks valstybės tikslas yra nepažeidžiant įstatymų sukurti socialinę gerovę visiems valstybės piliečiams. Be kitų XX a. teorijų, autorė mini ir teisinės valstybės teoriją [13, p. 136]. Remiantis minėtų auto¬rių mintimis galima teigti, kad idėja sukurti teisinę valstybę yra socialinis visuomenės tikslas, tačiau skiriasi siekiamos sukurti teisinės valstybės sąvokos ir jos požymių interpretacija.

Akivaizdu, kad kalbėdami apie teisinę valstybę, jos požymius mes turime interpretuoti ir pačios teisės sampratą tam, kad galėtume iš tikrųjų atskirti teisinę valstybę nuo tokio trak¬tavimo. Atrodytų nesunku pasiekti, kad valstybė taptų teisinė. Tam būtina teisinė pozityvioji teisė, susidedanti iš teisinių įstatymų, ir griežtas jų įgyvendinimas. Todėl teisinei valstybei pirmiausia būtini teisiniai įstatymai. Teisinio įstatymo sąvoką pateikia prof. A. Vaišvila tei¬gdamas, kad „Teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą“ [5, p. 343]. Akivaizdu, kad tokių interesų kompromisas gali būti pasi¬ekiamas tik tada, kai įstatymų turinio reguliuojamuose santykiuose jų subjektai turės vieno¬das teises ir pareigas. Kalbant apie teisinę valstybę ir visuomenės siekį ją sukurti pažymė¬tina, kad mokslinė teisinio įstatymo idėja, kuri turėtų viešpatauti teisinėje valstybėje, tampa vis viešesnė ir ja jau bandoma remtis praktikoje ginant subjektines teises. Taip Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą kaip suinteresuotas asmuo, kurio atstovas, kalbėdamas apie teisinius santykius, teigia, kad bū¬tina vadovautis teisių ir pareigų vienovės principu, nes teisių įgijimas neatsiejamas nuo pa¬reigų įgijimo [14]. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pabrėžia ir „uni¬versalų“ teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Nutarime teigiama, kad visos valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei [15]. Taigi teisinės valstybės idėja iš mokslinės plotmės kaip teisinis procesas kaskart vis labiau skverbiasi ir į
socialinius santy¬kius bei tampa viešesnė ir oficialesnė. Vadinasi, mūsų valstybė laipsniškai tam tikru procesi¬niu būdu kryptingai tampa vis labiau teisinė.

Išvados

1. Teisinės valstybės sukūrimo idėjos turinys, nors ir ne visada vienodai suvokiamas, tačiau yra socialinis orientyras, kurio siekia daugelis pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuva, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtindamos tai savo konstitucijose (pagrindiniuose įstatymuose).

2. Valstybės reglamentuotų teisių ir laisvių piliečiams apsauga ir jų užtikrinimas pozity¬viosios teisės pagrindu dar nėra pakankamas teisinis argumentas tai asocijuoti išimtinai su teisinės valstybės koncepcija (samprata), nes tokius arba panašius santykius pajėgi būtų užtikrinti ir totalitarinė santvarka bei jos valdančiajai viršūnei „lojali“ veikianti teisė.

3. Teisinės valstybės sąvoka rodo, kad tai ypatingos rūšies valstybinė santvarka, ku¬rios pozityvioji teisė susideda iš teisinių kompromisinių įstatymų. Šių įstatymų turinio pagrin¬das yra pareigų ir teisių reguliuojamuose santykiuose vienovė bei jų įgyvendinimo užtikrini¬mas.

4. Teisinę valstybę kuriančioje Lietuvoje mokslinė teisinių įstatymų, pareigų ir teisių vienovės pagrindų idėja pamažu objektyvizuojasi į pozityviąją teisę ir jau tampa oficialiųjų institucijų, tokių kaip Konstitucinis Teismas, nagrinėjantis konkrečius teisinius santykius, proceso dalyku.

•••

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Friedrich A. Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. II socialinio teisingumo miražas. Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis. – Vilnius, 1998.

2. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius, 2002.

3. Hart H. L. A. Teisės samprata. – Vilnius, 1997.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

5. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius, 2000.

6. Autorių kolektyvas. Lietuvos Konstitucinė Teisė. – Vilnius, 2002.

7. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos aidas. 1999 10 05. Nr. 194.

8. Окуньков Л. А., Крылов Б. С., Буломников М. Я. Конституции государств Европейского Союза. – Москва, 1999.

9. Balicki R., Braciak J., Preisner A. Prawo Konstytucyjne. – Wroclaw, 1999.

10. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija. – Vilnius, 1983.

11. Žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.

12. Venn Dicey A. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius, 1998.

13. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 34/2000-28/01 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 93–4000.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 41/2000 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 113–5057.

•••

On the Question of Properties of Legal Concept

Assoc. Prof. Dr. Gintautas Danišauskas

Law University of Lithuania

SUMMARY

There was written a lot on the concept of legal relations which appear on the basis of relevant law norms and on the concept of legal service in the scientific works of the Law University of Lithuania. Analyzing the concept of legal service we cannot avoid looking into another concept, i. e. the concept of legal state. These concepts are found both in scientific studies and official laws of different states.

This fact induces us, firstly, to pay proper attention to the concept of legal state, secondly, evaluate the arguments of the authors who understand a legal system differently, thirdly, analyze a legal state characteristic features and compare them with general characteristic features of any state.

This investigation allows us to analyze more thoroughly the concept of legal state indicating its characteristic features, as well as point out how a state can take care of its citizens and how the citizens can support the state.

It is obvious that any citizen pursues to live in the state which supports his freedom in culture sphere, guarantees all human rights, helps to make use of the advantages provided by the society. It is evident that such a system is associated with the concept of a legal state.

The present investigation pursues the goal of looking into the concept of legal state, its characteristic features and its influence on human rights.

The Preamble of the Constitution of Lithuanian republic established the statement that Lithuanian nation aims to create an open harmonious and legal society. However, Lithuania is not the only state searching to develop a State functioning in accordance with law state. The goal to develop a State functioning in accordance with law state can be seen in the principal laws of the most modern states. Discussing on the concept of a State functioning in accordance with law state, prof. A. Vaishvila stressed that already more than two hundred years the idea of a State is functioning in accordance with law state at the mainstream of legal thinking and of practical ideal of a state. He cites a famous German jurist Herbert Kruger who wrote „Today it is impossible to find any state having no claim to be a jural one“.

This idea can be seen not only in Lithuanian Constitution, but also in Polish, Portugues, Greece, Austrian, etc.

We are sure that the State
functioning in accordance with law state idea (in the most cases equating it with social relations) gradually becomes a reality and a bases of positive laws and is incorporated in national Constitutions. However it is our task to make as certain, whether declaration in a principal law is sufficient. We have investigate the concept „a State functioning in accordance with law state“, to specify its traits and bases and to give an answer to the question if a State with its positive law already has become a State functioning in accordance with law state. We have to answer the question: can we call a state a State functioning in accordance with law one, when all its institution work is blameless or a State functioning in accordance with law state is something more, and we have to carry out some additional analysis to admit this state to be a State functioning in accordance with the law.

Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 13–28

II. KONSTITUCINĖ TEISĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO INSTITUCIJOS ATKŪRIMO 1990–1992 METAIS KAI KURIE TEISINIAI, POLITINIAI IR ISTORINIAI ASPEKTAI

Doc. dr. Juozas Žilys

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2003 m. rugpjūčio 29 d.

Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 16 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas profesorius

habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Gediminas Mesonis

Pagrindinės sąvokos: konstitucinis procesas, Respublikos Prezidentas, Konstitucija

Keywords: constitutional process, President of the Republic, Constitution

Santrauka

Konstitucinio proceso 1990–1992 m., t. y. laikotarpio, kai galiojo Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, išskirtinis reiškinys buvo pastangos atkurti Lietuvos Respublikos Prezidento ins¬tituciją, nustatyti jo konstitucinį statusą, santykius su kitomis valstybės valdžios struktū¬romis.

Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo procesas Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu buvo sudėtingas, nes diskusija šiuo klau¬simu vyko sunkiomis politinės priešpriešos sąlygomis. Brandinant Respublikos Prezidento konstitucinio statuso turinį reikėtų atsižvelgti į keletą šios veiklos aspektų. Visų pirma Res¬publikos Prezidento vieta konstitucinėje valstybės institucijų sistemoje buvo programuojama daugelyje konstitucijų projektų, parengtų ir paskelbtų 1990–1992 m. Jų nuostatose atsispin¬dėjo įvairūs požiūriai dėl būsimojo valstybės vadovo apibrėžimo, konstitucinio statuso, kompe¬tencijos, santykių su įstatymų leidimo ir vykdomąja valdžia bei kt.

Kelyje į Respublikos Prezidento instituto atkūrimą atskirai pažymėtini Lietuvos Sąjūdžio ir kitų politinių organizacijų veiksmai siekiant nieko nelaukus grąžinti į Lietuvos konstitucinę sistemą valstybės vadovo pareigybę ir nustatyti jo įgaliojimus.

Nors šie pasiūlymai bei veiksmai komplikavo konstitucinį procesą, tačiau akivaizdu ir tai, kad politinių jėgų siekis vadovaujantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu nedelsiant atkurti vals¬tybės vadovo pareigybę skatino intensyviau rengti Konstituciją, spartino šį procesą.1. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas kai kuriuose

konstitucijų projektuose

Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo kai kuriuos aspektus, taip pat ir šiuolaikinį konstitucinį statusą tiria nemažai Lietuvos mokslininkų [1]. Šiame straipsnyje nagrinėjami tie klausimai, kurie papildo Respublikos Prezidento institucijos atkū¬rimo istorines politines prielaidas ir sudaro galimybes platesnėje politinėje ir teisinėje pano¬ramoje vertinti procesą.

1.1. Pirmuoju bandymu kompleksiškai suformuluoti Respublikos Prezidento teisinį statusą konstitucinėje sistemoje laikytinas Lietuvos teisininkų ir Lietuvos filosofų draugijų autorių grupės 1990 m. spalio mėnesį parengtas, o vėliau ir paskelbtas Lietuvos Respubli¬kos Konstitucijos projektas [2].

Pabrėžtinas principinis šio Projekto bruožas – valstybės vadovo institucija buvo ku¬riama pagal prezidentinės respublikos valdymo formos modelį, todėl daugelis nuostatų aki¬vaizdžiai asocijavosi su 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintu prezidentinės valdžios turi¬niu ir forma.

Pagal šį projektą vykdomoji valdžia Lietuvos valstybėje turi priklausyti jos Prezidentui, kuris „pats ir savo nuožiūra formuoja Vyriausybę“. Pažymėtina, kad tiek Prezidentas, tiek ir Vyriausybė turi vykdyti Lietuvos įstatymus (Projekto 44 str.). Ši norma patikslinta dar vienoje Projekto nuostatoje – 56 straipsnyje pabrėžta, kad Prezidentas užtikrina įstatymų vykdymą ir laikymąsi visoje Respublikos teritorijoje. Prezidentas įvardijamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, kuris yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas, atstovauja Lietuvai be specialių įga¬liojimų, taip pat „nustato kitų Vyriausybės narių įgalinimus“ (Projekto 49 str.).

Prezidentui siūloma suteikti plačius įgaliojimus skiriant pareigūnus: Prezidentas su Se¬niūnų rūmų (Parlamentą turi sudaryti dveji rūmai – Seniūnų Rūmai ir Atstovų Rūmai) prita¬rimu ir sutikimu gali skirti Vyriausybės narius, taip pat – Ministrą Pirmininką,
kitus diplomatinių tarnybų vadovus užsienyje, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio Teismo ir apygardų teismų teisėjus bei kitus aukštus vykdomosios valdžios pareigūnus (Projekto 50 str.). Seimas turi teisę įstatymu „įgalinti“ Prezidentą savo nuožiūra skirti teismų ir kitų žinybų vadovus, taip pat žemesnio rango pareigūnus (Projekto 51 str.). Prezidentas gali pats skirti bet kurį pareigūną ir tada, kai Seimas atostogauja, tačiau šiems skyrimams po atostogų turi pritarti Seniūnų Rūmai (Projekto 52 str.).

Prezidento santykiai su Seimu apibrėžti ir kitose Projekto nuostatose. Prezidentas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi pateikti Seimui žinias apie valstybės reikalus ir pats si¬ūlyti Seimui priemones, kokios jam atrodo reikalingos ir būtinos šiems reikalams spręsti (Projekto 53 str.). Prezidentas skubiais atvejais turi teisę sušaukti Seimą arba bet kuriuos jo Rūmus, o jei Rūmai nesutaria, kuriam laikui nukelti sesiją: „Prezidentas padaro taip, kaip jam atrodo reikalinga“.

Projekte ypač daug dėmesio skirta teisiškai apibrėžti tuos atvejus, kai Prezidentas ne¬gali eiti pareigų. Prezidentui mirus, taip pat nušalinus jį nuo pareigų, jo pareigas iki tol, kol bus išrinktas Prezidentas, turi eiti Ministras Pirmininkas. Šiuo atveju Prezidento rinkimai nes¬kiriami, jeigu iki Prezidento kadencijos pabaigos yra likę mažiau kaip metai. Taip atsitikus eiti Prezidento pareigas įgaliojamas Ministras Pirmininkas, o jo vieton Seimas renka Ministrą Pirmininką (Projekto 58 str.). Ministras Pirmininkas taip pat eina Prezidento pareigas tada, kai šis laikinai išvyksta „Valstybės reikalais į užsienį“. Tačiau šiuo atveju Ministras Pirminin¬kas vykdo tik tokias Prezidento funkcijas, kurias Prezidentas įgaliojo vykdyti (Projekto 60 str.).

Susirgęs ir dėl ligos negalintis eiti pareigų Prezidentas privalo raštu informuoti apie tai Seimo Rūmų pirmininkus. Ir šiuo laikotarpiu Prezidento pareigas eina Ministras Pirmininkas, o pastarojo – Ministras Pirmininkas pro tampore, Prezidento paskirtas iš Vyriausybės narių tarpo. Esant tokiai padėčiai, kai Prezidentas akivaizdžiai negali eiti savo pareigų, tačiau apie tai pats nepraneša Seimo Rūmų pirmininkams arba negali to padaryti dėl aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso, arba šių aplinkybių jis nesupranta, Vyriausybė apie tai turi pranešti Sei¬mui. Tokiu atveju Seimas įgaliojamas priimti sprendimą, ar Prezidentas gali eiti savo parei¬gas. Seimui priėmus tokį sprendimą, Prezidento rinkimai skiriami, jeigu iki Prezidento ka¬dencijos pabaigos yra likę daugiau kaip vieneri metai. Kai iki Prezidento kadencijos pabai¬gos yra likę mažiau kaip vieneri metai, likusį laiką Prezidento pareigas eina Ministras Pirmi¬ninkas (Projekto 61 str.).

Tais atvejais, kai Prezidento pareigų laikinai negali eiti ir Ministras Pirmininkas, jas turi eiti Seniūnų Rūmų Pirmininkas, jeigu jis negali – Atstovų Rūmų Pirmininkas, o jei negali ir jis – vyriausias pagal amžių Vyriausybės narys. Kitus Prezidento pavadavimo atvejus įstatymu turi nustatyti Seimas (Projekto 62 str.).

Pagal Projektą Prezidentą turi rinkti Lietuvos piliečiai visuotinių, lygių, tiesioginių rin¬kimų pagrindu, slaptu balsavimu ketveriems metams. Pirmajame ture Prezidentas gali būti išrinktas, jei už jį balsuoja absoliuti dauguma rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jei rinkimuose dalyvauja du ar daugiau kandidatų į Prezidento postą ir nė vienas iš kandidatų nesurenka absoliučios balsų daugumos, po dviejų savaičių turi būti organizuojami pakartotiniai rinki¬mai, kuriuose dalyvautų du daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Šiuo atveju būtų išrenka¬mas tas kandidatas, kuris gautų daugiau rinkėjų balsų. Jeigu antrajame rinkimų ture kandi¬datai gauna po lygiai balsų, tai dar po dviejų savaičių Prezidentą turi rinkti Seimas abejų Rūmų posėdyje. Tokiuose rinkimuose gali dalyvauti tie du kandidatai, kurie visuotiniuose rinkimuose gavo daugiausiai balsų. Prezidentas gali būti išrinktas, jeigu už konkretų kandi¬datą balsuoja ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų Seimo narių, o balsavimo turų skaičius neribojamas.

Nors šis atkurtos Teisininkų draugijos ir Filosofų draugijos iniciatyva parengtas pro¬jektas ir nepadarė didesnės įtakos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimui, ta¬čiau jis iliustruoja pirmuosius siekius sukurti atkurtos Valstybės konstitucinius pagrindus re¬miantis Vakarų demokratijų pripažintomis valdžių padalijimo, žmogaus teisių ir laisvių užtik¬rinimo doktrinomis.

Projekte akivaizdžiai atsispindi prielankumas tiems valstybės valdžios organizavimo prioritetams, kurie buvo išreikšti 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje.

1.2. Kitas etapas kuriant Lietuvos konstitucinę sistemą, o mūsų nagrinėjamos temos kontekste – Respublikos Prezidento instituciją buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo. Nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupė ir nustatyta, kad grupė turi parengti Konstitucijos koncepciją ir pateikti ją Prezidiumui iki 1990 m. gruodžio 31 d. [3]. Tai buvo pirmoji oficiali organizacinė struktūra, turėjusi konkretų tikslą – pradėti Kons¬titucijos rengimo darbus. Būtent šioje grupėje telkėsi tolesnės konstitucinės raidos teorinio ir praktinio
modeliavimo problemos [4].

Ši grupė parengė Konstitucijos koncepcijos metmenis, kuriuos Prezidiumas aprobavo 1991 m. gegužės 1 d. [5]. Netrukus jie buvo paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti [6].

Mūsų nuomone, Metmenys buvo ne tik reikšmingas žingsnis einant į Lietuvos Respub¬likos Konstituciją, tačiau ir kuriant pagrindinių valstybės konstitucinių institucijų ir jų tarpusa¬vio santykių schemą. Šiuo atveju bent bendrais bruožais apibūdintina Metmenyse išdėstyta Respublikos Prezidento valdžios koncepcija.

Respublikos Prezidentas apibūdinamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, at¬stovaujantis Lietuvos Respublikai tarptautinių santykių srityje. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 35 metų amžiaus (alternatyva – 40 metų) Lietuvos Respub¬likos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 10 pastarųjų metų gyvenęs Lietuvoje. Prezidento kadencija – ketveri metai. Tas pats asmuo negali būti Respublikos Prezidentu daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Atspindint tuo metu plačiai paplitusį požiūrį apie „depolitizuotą“ valstybės vadovo ins¬tituciją siūloma nustatyti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, negali dalyvauti jokios politinės partijos veikloje. Respublikos Prezidentas taip pat negali būti Seimo deputatu, užimti kitokių pareigų ir gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus Prezidentui nustatytąjį.

Darbo grupė, kurios pozicija išdėstyta Metmenyse, manė, kad Respublikos Prezidentą turi rinkti Seimas slaptu balsavimu. Išrinktas gali būti tik tas pretendentas, kuris surenka daugiau kaip pusę visų Seimo deputatų balsų. Toks Prezidento rinkimų būdas buvo laiko¬mas prioritetiniu, tačiau nebuvo atmestas ir kitas variantas – Prezidentą renka Lietuvos pilie¬čiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Prezidento rin¬kimai laikomi galiojančiais, jeigu juose dalyvauja per 50 proc. rinkėjų, o išrenkamas tas kan¬didatas, kuris būtų gavęs daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

Respublikos Prezidento įgaliojimai Metmenyse glaudžiai siejami su Seimo ir Vyriausy¬bės konstitucinėmis prerogatyvomis. Štai Respublikos Prezidentas skiria Ministrą Pirmi¬ninką, tačiau turi gauti išankstinį Seimo pritarimą. Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia aukščiausius valstybės pareigūnus taip pat gavęs išankstinį Seimo pritarimą. Aukščiausius karinius pareigūnus skiria Respublikos Prezidentas, tačiau turi gauti išankstinį Ministrų kabi¬neto pritarimą, o diplomatinius atstovus gali skirti esant Ministrų kabineto teikimui. Tik prita¬riant Ministrų kabinetui Respublikos Prezidentas gali pasirašyti tarptautines sutartis. Seimo sesijų metu Respublikos Prezidentas iš esmės neturi konstitucinių galimybių dalyvauti suda¬rant Vyriausybę, taip pat keičiant jos sudėtį, nes atsistatydinimo atvejais sprendimus gali priimti tik Seimas dalyvaujant Ministrui Pirmininkui. Ministrų kabineto atsistatydinimą, taip pat atskirų Vyriausybės narių atsistatydinimą Respublikos Prezidentas gali priimti tik tarp Seimo sesijų arba jeigu Seimas negali susirinkti į sesiją.

Atsižvelgiant į tai, kad Seimas gali panaikinti Ministrų kabineto aktus, Respublikos Pre¬zidentui suteikiama teisė teikti Seimui pasiūlymus „įvertinti“ šiuos aktus. Šis įgaliojimas lyg ir suponavo Respublikos Prezidento teisę tam tikra prasme stebėti Vyriausybės veiklą teisės normų kuriamojoje veikloje, o prireikus – apeliuoti į Seimą. Nors Respublikos Prezidentui pripažįstama teisė grąžinti per dešimt dienų Seimui įstatymą su prieštaravimais pakartotinai svarstyti arba balsuoti, tačiau šios teisės suvaržymai taip pat gali būti numatyti būsimojoje Konstitucijoje.

Politinių ir teisinių idėjų įvairovė dėl valstybės valdžios konstrukcijos negalėjo neat¬spindėti Metmenų rengimo grupės diskusijoje ir galutiniame Metmenų tekste. Todėl bandy¬dami įžvelgti pagrindinį Metmenų bruožą formuluojant valdžių įgaliojimus ir jų sąveiką tiesiog negalime nepastebėti siekio suderinti prezidentinės ir parlamentinės demokratijų tradicijas, politinės valdžios galias. Aišku, dabar vertinant Metmenyse siūlomą sistemą sunku būtų pa¬sakyti, kiek ji būtų buvusi veiksminga praktiniame politiniame gyvenime. Kita vertus, matant Metmenyse tikslą užkirsti kelią vienos valdžios šakos įsigaliojimui, akivaizdus ir polinkis grįsti Lietuvos valstybės politinės sistemos ateitį parlamentarizmo vertybėmis.

Rytų Mičigano universiteto politologijos profesorius Leonas Sabaliūnas rašė: „Iš tų tei¬ginių matyti, kad Konstitucijos autorius prezidentine santvarka lyg ir vilioja, tačiau jos rinktis jie vis dėlto nesiryžta. Anksčiau minėtus valdžių atskyrimo ir atsvaros principus (taigi prezi¬dentinės santvarkos pamatus) neigia arba menkina išpūstas seimo vaidmuo“ [7]. Savo ruožtu mes galime pritarti ir sakyti, kad tokiam vertinimui buvo akivaizdžios prielaidos.

Kitaip Metmenis vertina buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputa¬tas, signataras prof. B. Genzelis. Jis teigia: „1991 m. gruodį V. Landsbergio vadovaujama darbo grupė pateikė Aukščiausiajai Tarybai būsimos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų sampratą. Aukščiausioji Taryba joms nepritarė, ne ji Lietuvą suvokė kaip autorita¬rinę valstybę, kas iš esmės prieštaravo 1991
vasarį referendume priimtam pirmajam Konstitucijos straipsniui“ [8]. Visapusiškai nepolemizuojant su tokia nuomone, vis dėlto de¬rėtų pasakyti, kad toks Metmenų vertinimas yra visiškai nepagrįstas, nes šio dokumento tu¬rinys rodo jo autorių siekį atskleisti parlamentinės demokratijos prioritetus neigiant vienval¬diškumo konstitucines prielaidas [9]. Ypač pažymėtina tai, kad Metmenyse atsispindi siekis įvairiomis teisinėmis formomis riboti Prezidento galias, t. y. sukurti tokį konstitucinį mecha¬nizmą, kuris užtikrintų įvairių politinės valdžios galių pusiausvyrą. Kuriamos sistemos ašimi turi būti Seimas, kurio statusą apibūdina, pavyzdžiui, ši nuostata: „Seimas, kaip teisėtas ir vienintelis Lietuvos tautos atstovas, niekam nepavaldus ir neatskaitingas, todėl jokia dings¬timi jo veikla negali būti nutraukta ar sustabdyta. Sprendimą dėl Seimo paleidimo ir pirma¬laikių Seimo rinkimų priima Seimas. Seimas veikia vadovaudamasis Konstitucija ir įstaty¬mais, gerbdamas kitas valdžios šakas ir nesikišdamas į jų kompetencijos sferas, nesiekda¬mas absoliučios valdžios“. Beje, vėlesniuose konstitucijų projektuose nuostata dėl Seimo nepaleistinumo virto ribota Prezidento teise labai išimtiniais atvejais paleisti Seimą.

Apie tai, kad Metmenys buvo nepriimtini „prezidentizmo“ šalininkams, rodo ir vėlesnis konstitucinis procesas, kai buvo imtasi drastiškų veiksmų nedelsiant atkurti Lietuvos Res¬publikos Prezidento instituciją.

2. Respublikos Prezidento klausimas politiniame procese

1990–1992 metais

2.1. Palyginti ramų Metmenų svarstymą visuomenėje įaudrino įvairių politinių organi¬zacijų ir atskirų politikos veikėjų pasiūlymai dėl Respublikos Prezidento atkūrimo [10]. Politi¬nio proceso kryptį siekiant nedelsiant atkurti valstybės vadovo statusą rodė ir daugelis kitų reiškinių [11].

Politinis veiksnys, kuris ženklino naujo etapo, siekiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, pradžią buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos 1991 m. spalio 22 d. paskelbtas pareiškimas [12]. Taryba, pabrėždama tai, kad Lietuvos Respublika jau yra visuotinai pripa¬žinta valstybė, Jungtinių Tautų Organizacijos narė, manė, jog „neatsitiktinai atnaujinti ir Lie¬tuvos konstitucingumo raidos svarstymai“. Sąjūdžio Seimo taryba pritarė „pozityviems ir konstruktyviems teisininkų ir parlamentarų pasiūlymams“, tačiau manė, kad jų numatoma Lietuvos Respublikos politinė vidaus raida labiau tiktų kitomis aplinkybėmis.

Taryba teigė, kad Lietuvos situacija, ypač jos vidaus reikalai, įpareigoja ieškoti kiek ga¬lima greitesnių sprendimų. Toliau sekė išvada, kad optimaliausias būdas – Lietuvos Res¬publikos Prezidento institucijos atkūrimas.

Šis siekis buvo grindžiamas tokiais argumentais: būtų suformuota valdymo sistema, padidėtų valdžios veiksmingumas, efektyvesnis taptų Parlamento ir Vyriausybės darbas, nu¬sistovėtų valdžių santykis; esmingiau ir konstruktyviau būtų galima kurti ekonomiką ir kul¬tūrą, išlaikyti socialines pusiausvyras, atkurti ir įtvirtinti žmogaus teises; būtų įteisinta asme¬ninė atsakomybė už svarbių valstybės reikalų sprendimus; būtų sutvarkytas valstybės atsto¬vavimas bei reprezentavimas.

Lietuvos Sąjūdžio Seimo taryba siūlė neatidėliotinai atkurti Lietuvos Respublikos Pre¬zidento instituciją.

Į Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimą atsiliepė Lietuvos pi¬liečių chartijos taryba. 1991 m. spalio 24 d. kreipimesi buvo rašoma apie tai, kad iki šiol atkurta dar ne visa valstybės valdymo sistema, jai trūksta būtinų grandžių: Prezidento ir vienokio ar kitokio pavidalo Konstitucinio Teismo. Piliečių chartijos taryba manė, jog Prezidento institucija turi būti at¬kurta tam, kad Lietuvai būtų deramai atstovaujama palaikant santykius su kitomis valstybė¬mis aukščiausiu lygiu; valstybinė valdžia galėtų efektyviau veikti sudėtingomis sąlygomis; būtų sklandžiau derinama įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios; būtų atsižvelgta į Lietu¬vos konstitucinę tradiciją. Piliečių chartijos taryba buvo įsitikinusi, kad Prezidentas turėtų būti demokratiškai išrinktas visų Lietuvos Respublikos piliečių, prašė Parlamentą kuo greičiau priimti reikiamus konstitucinius sprendimus ir pakvietė piliečius palaikyti neatidėliotinų Pre¬zidento rinkimų iniciatyvą [13]. Tokius veiksmus rėmė ir kitos politinės partijos bei organiza¬cijos [14].

Lapkričio 16 d. vykusioje eilinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje buvo pakviesti ne tik Seimo nariai, bet ir Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio deputatai, rajonų ir miestų Sąjūdžio tarybų pirmininkai, atsakingieji sekretoriai. Buvo išsakyta nuomonė, kad nedelsiant būtina įsteigti Prezidento instituciją ir yra tik vienas ginčytinas dalykas – kas jį rinks – tauta ar Parlamentas. Nutarta siekti, kad dėl Prezidento institucijos atkūrimo būtų surengtas referendumas [15].

Lapkričio 30 d. Lietuvos Laisvųjų Profsąjungų Konfederacijos rūmuose vyko Sąjūdžio Seimo sesija, skirta Prezidento institucijos įstatymų projektams svarstyti [16]. Diskutuota apie Prezidento įgaliojimus, kas jį turėtų rinkti – tauta ar Parlamentas. Pritarta spaudoje pa¬skelbtiems atitinkamiems teisės aktų projektams [17]. Sąjūdis taip pat nusprendė organi¬zuoti iniciatyvinę referendumo dėl Prezidento institucijos
grupę, o iniciatyvinės grupės funkcijas pavedė Seimo tarybai [18]. Kartu numatyta, kad referendumo organizavi¬mas galėtų būti sustabdytas, jeigu Aukščiausioji Taryba priimtų atitinkamus įstatymus ir nu¬tarimą dėl neatidėliotinų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų.

1991 m. gruodžio 13 d. Vilniaus profsąjungų rūmuose susirinko Piliečių chartijos, De¬mokratų partijos, Nepriklausomybės partijos, Tautininkų sąjungos, Teisingumo partijos, Ža¬liosios partijos, Lietuvos laisvės lygos, Namų ir sklypų savininkų sąjungos, Krikščionių de¬mokratų sąjungos ir kitų organizacijų atstovai. Diskutuota apie dešiniųjų koalicijos sukūrimą trečiajame Sąjūdžio suvažiavime. Susirinkusių politinių organizacijų atstovai pritarė referen¬dumui dėl Lietuvos Prezidento institucijos bei pataisų Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme rengimui [19].

1991 m. gruodžio 16 d. vykusiame Lietuvos Sąjūdžio trečiajame suvažiavime buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo“. Joje buvo ra¬šoma: „Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimas įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos Prezidento institucija turi būti atkurta nedelsiant“. Pritardamas Lietuvos Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tary¬bos atitinkamoms iniciatyvoms, suvažiavimas nutarė įpareigoti Seimą ir Seimo Tarybą tęsti pradėtą darbą, kad konstruktyviai ir kiek galima greičiau būtų pasiektas tikslas, taip pat pa¬ragino Sąjūdžio remtus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus visokerio¬pai palaikyti Prezidento institucijos atkūrimą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad Lietuvos Sąjūdis vi¬somis išgalėmis rems Vytauto Landsbergio kandidatūrą, ir pareikštas įsitikinimas, jog Lietu¬vos Sąjūdžio, jo deputatų ir Prezidento pastangomis pavyks įgyvendinti Sąjūdžio puoselėtą Lietuvos viziją [20].

Taigi, vertinant to meto politinio proceso raidą, ryškėjo du Respublikos Prezidento ins¬tituto atkūrimo Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje būdai. Pirmasis – įstatymus dėl Prezidento institucijos atkūrimo priima Aukščiausioji Taryba ir tuomet skelbiami Prezidento rinkimai. Kitas variantas – jeigu Aukščiausioji Taryba nepriima įstatymų dėl Prezidento, tai sudarius iniciatyvinę grupę surinkti 300 000 piliečių parašų ir organizuoti referendumą dėl minėtų įstatymų priėmimo. Parengus Prezidento rinkimų įstatymą, organizuoti pačius Prezi¬dento rinkimus. Taigi nuo Aukščiausiosios Tarybos sprendimų priklausė, kaip sparčiai vyks šis konstitucinis procesas.

Pagal Referendumo įstatymą būtinas skaičius (300 000) piliečių parašų buvo surinktas. Vasario 7 d. iniciatyvinė grupė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui perdavė 89 bylas su 359 tūkstančiais Lietuvos piliečių parašų dėl referendumo. Parašus į Aukščiausiosios Tary¬bos priimamąjį pristatė Seimo Tarybos bei iniciatyvinės grupės nariai J. Tumelis, J. Janonis, A. Vaišnoras, A. Kubilius. Priimant dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos sekretorius L. Sabutis bei jo pavaduotojas A. Endriukaitis.

1992 m. vasario 10 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl ini¬ciatyvinės grupės paskelbti referendumą“ ir sudarė deputatų komisiją, turinčią įvertinti pa¬rašų teisėtumą [21], o 1992 m. vasario 19 d., remdamasis šios komisijos išvadomis, – nuta¬rimą „Dėl siūlymo Aukščiausiajai Tarybai paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“ [22]. Prezidiumas konstatavo, kad dokumentai dėl refe¬rendumo paskelbimo nekelia abejonių „įstatymo esmės ir piliečių valios pareiškimo požiū¬riu“, pateikė juos Aukščiausiajai Tarybai ir pasiūlė paskelbti referendumą siūlomu klausimu.

Po ilgai trukusios diskusijos aiškinantis pozicijas, 1992 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Ta¬ryba priėmė nutarimą „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos at¬statymo“ [23]. Buvo nutarta: paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papi