Teises ktu smf 3semestro koliokviumui
5 (100%) 1 vote

Teises ktu smf 3semestro koliokviumui

Teisės samprata

Teisės terminas buvo pradėtas vartoti 1919m. Teisės terminas XVIIa. buvo tapatinamas su žodžiu tiesa. Dabar teisės terminas taip pat suprantamas kaip tiesa, teisingumas, aplinkybių pripažinimas. Teisė suprantama kaip taisyklės, kuriomis visi vadovaujasi. Jos sutvarko, sunormina žmonių santykius… Pas mus pagarba teisei nepriklauso nuo valdžios ( pvz. per rinkimus , nepaisant to kad ir kokia valdžia bebūtų, vistiek einama jos rinkti).

Teisės šaltiniai. Jau antikoje buvo pasakyta, kad egzistuoja prigimtinė teisė. Kiekvienas žmogus nepaisant koks jis bebūtų yra pasaulio pilietis. Egzistuoja universali teisė kuri atitinka daiktų prigimtį.

Šv. Augustinas įstatymus skirsto:

1. Lex aeterna – amžinieji įstatymai ( sukurti Dievo )

2. Lex naturalis – prigimtiniai įst. ( esantys mūsų sielose:”nedaryk blogo-daryk gera”)

3. Lex temporalis – laikinieji įstatymai ( sukurti žmonių)

Jei žmonių įstatymai netarnauja moralei, tai jie yra vadinami plėšikų įstatymais. Kantas permastė prigimtinį įstatymą. Savo knygoje “Praktinio proto kritika” prigimtinį įstatymą suformulavo taip: “ elkis taip, kad tavo proto maxima galėtų būti įstatymų leidybos principas” – kategorinis imperatyvas. Jis teigė, kad kiekvienas žmogus gali nusistatyti savo elgesio modelį, kurio laikytųsi, kuris nesipriešintų su kitais įstatymais.

Teisės šaltiniai:

I. Protas ( arba dar ir moralė )

Mes vadovaujamės proto įstatymais, nes mes įsitikinę kad jie teisingi…

II. Pozityvieji įstatymai

Jie yra išleisti valstybės, o jų laikomės, nes bijome bausmės.

Po Anglijos revoliucijos 1688 m. atsirado teisinis pozityvizmas. Juo pirmas pasirėme Th. Hobbesas. Jis teigė, kad visi žmonės savo prigimtimi yra egoistai. Jis sako, kad prigimtinis įstatymas – gelbėk save. Hobbesas siūlo juo nesivadovauti ir susivaldžius leisti juos valdyti vienam valdovui, bei vadovautis tik valdovo sukurtais įstatymais, kurių šaltinis-valdovo protas. Jis norėjo parodyti, kad teisės šaltinis- valstybės leidžiami įstatymai. Teisinis pozityvizmas – teisė yra tik tai ką išleido valstybė ir yra įrašyta įstatyme.

Hartas savo leidiniu “ Teisės samprata” norėjo parodyti kaip galima kurti įstatymus nepriklausomai nuo moralinių nuostatų. Jie turi būti sukurti pagal procedūras. Aukščiausia procedūrų taisyklė: “ Anglijoje teisė yra tai, ką išleido karalienė su parlamentu”.

III. Tradicijų ir papročių teisė ( arba modernioji dorovė )

Žmogus paklūsta tokiai taisyklei, kuria vadovavosi tėvai ir protėviai. Visais laikais žmonės vadovaujasi kai kuriais įstatymais iš įpročio (tradicijos).

Gadomeris sugretino močiutę, kuri laikosi Dievo įsakymų, ir laisvamanį, kuris Dievu netiki. Jis sako, kad tradicija tas pats kaip padavimas, mitas.Pvz. mitas kaip atsirado Dievas. Tokių mitų mūsų galvoje daug. Dabar daug kas bando šiuos mitus laužyti ( pvz. padoru kompanijoje būti vienai merginai su keliais vaikinais).

Teisės normos samprata

Teisės normos struktūra ir teisės normų klasifikacija. Norma – riba, saikas, taisyklė. Norma suformuluota kalbiškai.

 Teisės norma – tai teisėkuros subjektų ( dažniausiai valstybės) suformuota ar sankcionuota privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas, bei garantuojama abipuse to santykio nauda ir valstybės autoritetu (materialusis apibrėžimas). Normos pavyzdys – nuosavybė neliečiama.

Formalieji teisės normos požymiai:

1. Noraminamasis požymis

Jei nustatoma, kad kas nors leidžiama ar draudžiama.

2. Formalusis apibrėžtumas

Teisės norma yra racionaliai, logiškai išreikšta. Kiekviana norma turi atvirąją struktūrą, t.y kažkokią mažą dalelę kuri nėra logiškai išreikšta. Tai reiškia, kad gali būti suprantama keliuose kontekstuose.

3. Visuotinis privalomumas

Išreiškia tam tikrą valios kryptį : valia turi elgtis taip kaip nurodyta normoje.

4. Sistemingumas

Teisės norma turi savo vidinę norminę organizaciją ir prasminiais, loginiais ryšiais susijusi su kitomis normomis.

5. Bendrumas

T.y. teisės norma turi abstraktų adresatą.

 Tesės norma – tai kompetetingų valstybės institucijų ar tautos referendumo keliu sukurta ar sankcionuota, sistemiškai ir formaliai apibrėžta, visuotinai privaloma bendro pobūdžio taisyklė.(formalusis apibrėžimas)

Vidinė teisės normos struktūra. Teisės norma gali būti išreikšta ne tik žodžiais, bet ir gestais bei ženklais, kurie parodo kas yra leidžiama daryti ir kas draudžiama. Dar kyla klausimas kokioms sąlygoms esant ši taisyklė galioja, bei kas laukia kai tos taisyklės laikomasi arba ne. Teisės normos struktūra:

1. Dispozicija (elgesio taisyklė )

2. Hipotezė ( kada ji galioja)

3. Sankcija

Teisės norma užrašoma implikacijos pagalba: prielaida  pasekmė.

Hipotezė

Reiškia fakto egzistavimo prielaidą, paparastai ji nuspėjama.Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurie įpareigos žmogų arba suteiks jam galimybę elgtis pagal dispozicijoje aprašytą taisyklę. Hipotezės funkcija – susieti elgesio taisyklę su realiu gyvenimu. Pvz. tyčinis nužudymas baudžiamas laisvės atėmimu. Hipotezės skistomos:

 Paprastosios

 Sudėtinės

 Alternatyviosios

Paprastoji hipotezė nurodo į vienos aplinkybės
buvimą.

Sudėtinė hipotezė suformuluoja kelias gyvenimo aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pvz. eismo taisyklių pažeidimas sukėlęs sunkias pasėkmes baudžiama laisvės atėmimu.

Alternatyvioji hipotezė sieja konkrečios normos galiojima su viena iš kelių normoje nurodytų aplinkybių. Pvz. medžiojimas be leidimo arba uždraistu laiku, arba uždraustose vietose užtraukia baudą.

Dispozicija

Reiškia išdėstymą. Normos dispozicija – išdėstymas leistinos ar draudžiamos taisyklės , kuri yra taikoma, kai atsiranda hipotezėje nurodyti faktai. Pvz. jei liudytojas be rimtos priažasties neatvyksta duoti parodymų , tai teismas turi teisę jį atvesdinti. Dispozicijų klasifikacija:

 Pagal apibrėžtumo laipsnį

• Absoliučiai apibrėžtos

• Santykišai apibrėžtos

Absoliučiai apibrėžta dispozicija nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams jų teises ir pareigas (arba imperatyvioji dispozicija). Pvz. fizinis asmuo neliečiamas.

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos – tos kurios leidžia patiems teisminio santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas. Jei patys dalyviai jų nenustato tai galioja dispozicijoje nustatytos jų teisės ir pareigos. Pvz. daikto duodami vaisiai priklauso jo savininkui, jei įstatymai arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kito.

 Pagal raiškos būdus

• Paprastosios

• Aprašomosios

• Nukreipiančiosios

• Blanketinės

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvio teises ir pareigas jų neaiškindama. Pvz. teisingumą vykdo tik teismai.

Aprašomosios dispozicijos – ir nustato ir paaiškina elgesio taisyklę. Pvz. prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu, pagal įstatymų ir sutarties nurodymus, o jei jų nėra pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.

Nukreipiančiosios dispozicijos – sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis. Jos nurodo bendrą elgesio taisyklę, o norint sužinoti kokias teises ir pareigas nustato, ši taisyklė nukreipia į tos normos kitą dalį arba kitą straipsnį. Pvz. kvotą baudžiamosiose bylose daro pareigūnai, šio kodekso 134 straipsnyje išvardintų kvotos organų, įgaliotų tam reikalui.

Blanketinės dispozicijos- nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet konkrečiai nepasako kokios, ir siūlo jos konkretizavimo ieškoti kitame teisės normų akte. Pvz. sutuotinių bendrosios, jungtinės nuosavybės teisę į bendrą turtą reguliuoja LR santuokos ir šeimos įstatymas.

Sankcijos

Sankcija – teisinio poveikio priemonė, kuria yra susiaurinamos pažeidėjo teisės, sankcija dar gali būti priemonė, kuria yra paskatinamas teisėtas elgesys. Sankcija yra būtinas loginis teisės normos elementas, bet nėra būtinas tekstinis elementas.Sankcijos skirstomos pagalo tikslus:

 Asmens teises siaurinančios

 Likviduojančios

 Plečiančios

Siaurinančios: baudžiamosios, administracinės, civilinės – turtinės, drausminančios sankcijos.Baudžiamosios pagal struktūrą skirstomos į:

1. paprastos (taikoma viena bausmė)

2. sudėtinės ( taikoma ne viena bausmė : viena ir kita)

3. alternatyvios ( taikoma viena arba kita bausmė)

Administracinės sankcijas taiko įgaliotos valstybės institucijos. Tai gali būti bauda, įspėjimas.

Civilinės – tik turtinės sankcijos.

Drausmines taiko įmonių administracijos – tai gali būti įspėjimai , atleidimas iš darbo…

Likviduojančios: atleidimas iš darbo.

Plečiančios: įvairūs paaukštinimai.

Teisės normų klasifikacija

 pagal teisinio reguliavimo objektą skirstomos į įvairių teisės šakų normas : civilinės teisės normos, tarptautinės teisės normos…

 pagal reguliavimo metodą

• imperatyvios teisės normos – griežtas paliepimas

• dispozityviosios teisės normos – nustato elgesio variantą , kuris kartu suteikia subjektams galimybę reguliuoti tarpusavio santykius

• skatinamosios teisės normos – paskatina teisės subjektus laikytis teisės reikalavimų

• rekomendacinės teisės normos – nustato elgesio taisyklę, bet nereikalauja, kad jos būtų laikomasi

 pagal atliekamas funkcijas

• reguliacinės normos – tos, kurios nustato turiningąsias teises ir pareigas

• sankcijas nustatančios normos ( arba apsauginės ) –jų tikslas yra užtikrinti teisės viešpatavimą.

 pagal juridinę galią

• įstatyamai

• poįstatyminiai aktai

 pagal galiojimo apimtį

• bendrosios normos – skiriamos neribotam adresatų skaičiui

• specialiosios normos – tam tikrai adresatų kategorijai

• individualiosios normos – konkretiems asmenims

 pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant elgesį

• įpareigojamosios normos

• įgalinamosios normos – jos suteikia teisę atlikti tam tikrus veiksmus.

Teisės normų šaltiniai ( teisės formos)

Teisės forma ( šaltinis) – tai teisės normų kūrimo būdas, sąlygojantis teisės normų juridinę galią ir visuotinį pripažinimą:

 Teisinis paprotys – teisės valstybės institucijos sankcionavimo ( patvirtinimo) keliu įstatymo galią įgijusi taisyklė, kuri iki tol visuomenėje ilgą laiką buvo kultivuojama.

 Tesinis precendentas – sankcionuoti papročiai , kuriuos nagrinėja teismas. Teisinis precendentas atsiranda, kai teismas nagrinėja bylą ir susiduria su
kurios iki tol nebuvo. Ta norma tada priimama kaip įstatymas. Teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais ir šalies pozityviosios teisės tradicijomis.

 Norminės sutartys – tai tokie pozityviųjų teisės normų aktai, kurie yra sukuriami sutarimo keliu ( pvz. tarp darbdavio ir profsąjungos)

 Tarptautinės sutartys – susitarimai tarp valstybių, kurie yra ratifikuoti tų valstybių parlamentų. Ratifikavimas – pripažinimas, kad tarptautinės sutartys yra nacionalinės teisės dalis.

 Teisės normų aktas – tai tautos referendumo, valstybės istitucijų pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinins dokumentas, kurieme yra suformuluotos teisės normos. Teisės normų aktų rūšys:

1. Bendrieji teisės normų aktai – skirti daugkartiniam naudojimui.

2. Individualieji teisės normų aktai – formuluoja vienkartinę taisyklę.

3. Interpretaciniai teisės normų aktai – kuriuos priima teisės normas aiškinanti institucija ( konstitucinis teismas)

Teisės normų aktai pagal galiojimą:

1. Įstatymai

2. Poįstatyminiai aktai

Įstatymai – tai konstitucijos ir seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės normų aktai, kurie turi aukščiausiąją juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas ir skirti reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Niekas negali pakeisti ar panaikinti įstatymą, išskyrus tą, kuris jį priėmė. Įstatymų klasifikacija pagal juridinę galią:

• Pagrindiniai

• Paprastieji

Pagrindinis Lietuvos įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat kiti konstituciniai įstatymai, ratifikuotos tarptautinės sutartys.

Paprastieji – programinia įstatymai (vyriausybės darbo programa), organiniai (įvairūs kodeksai), ypatingieji (nepaprastosios padėties įstatymas), bei visi kiti likę įstatymai.

Poįstatyminiai teisės normų aktai – priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretizuojantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą. Juos leidžia Lietuvos Respublikos Seimas. Pvz. nutarimai, prezidento dekretai, premjero potvarkiai ir rezoliucijos.

Teisės norminio akto struktūra

1. Įvadinė dalis – pavadinimas, kas išleido, preambulė (kokia proga išleistas).

2. Norminė dalis – teisės normų akto adresatai, jų teisės ir pareigos.

3. Teisinės atsakomybės rūšis ir tvarka.

4. Baigiamoji dalis – įsigaliojimo pradžia, galiojimo laikas…

Teisės normų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu

Galiojimo laikas – nuo įsigaliojimo iki galiojimo pabaigos. Pradedantys galioti įstatymai paskelbiami “Valstybės žiniose”. Galiojimo pabaiga būna tada kada galiojimą nutraukia kompetetinga institucija.

Teisės normų aktai galioja Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse, oro erdvėje virš sausumos, žemės gelmėse, Lietuvos ambasadų teritorijoje užsienio valstybėse, atviruose vandenyse esančiuose laivuose su Lietuvos vėliava.Galioja visiems Lietuvos piliečiams, išskyrus tuos kurie turi imunitetą prieš įstatymą (diplomatai).

Teisės normų sistema ir teisės šakos

Teisės normų sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos pagal tam tikrus principus yra suskirstytos į atskiras teisės normų grupes, kad šios grupės garantuotų viena kitos veiksmingumą.

Teisės normų grupės:

 Viešosios

 Privačiosios

Privačiąja teise Ulpianas vadino tesės normas, kurios reguliuoja piliečių tarpusavio santykius, atsirandančius remiantis savanoriškomis sutartimis.

Viešąja teise vadinamos teisės normos reguliuojančios santykius, tarp žmonių grupių, klasių.

Viduramžiais viešąja teise buvo valstybės leidžiamos teisės normos.(Monteskje)

Visos teisės normos pagal šiuolaikinę sampratą tarnauja piliečiams.

Negatyvioji ir pozityvioji laisvė

ją garantuoja ją garantuoja

privačioji teisė viešoji teisė

• Negatyviąją laisvę garantuoja tokios privačios teisės normos, kurios nustato asmens teisinį statusą bei leistinus būdus realizuoti savo gyvenimo tikslus – tai privatinės-subjektinės teisės:

 Tai teisė į gyvybę, sveikatą

 Teisė į nuosavybę

 Teisė į sąžinės laisvę

• Viešoji laisvė garantuoja pozityviąją laisvę – tai normų visuma, kuri sudaro bendrąsias, viešąsias sąlygas, prielaidas žmonėms realizuoti savo gyvenimo planus. Šios normos kuriamos kolektyviai. Kiekvienas žmogus yra ne tik privatus, bet ir viešas. Kaip viešas žmogus, kiekvienas atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, o jį atlikdamas tenkina kitų žmonių lūkesčius. Visuomenė turi teisę pareikalauti, kad žmogus deramai atliktų tą savo socialinį vaidmenį. Visuomeninio vaidmens atlikimą kontroliuoja valstybė. Visa tai yra viešoji subjektinė teisė :

 Pilietybės teisė

 Socialinės teisės (kiekvienas pilietis turi teisę reikalauti, kad vyriausybė užtikrintų efektyvias sąlygas profesinei veiklai, verslui plėtoti; turi teisę į socialinę paramą)

 Socialinio aprūpinimo teisė (teisė į pašalpas, pensijas, stipendijas…)

 Kiekvieno teisė dalyvauti viešųjų reikalų priėmime (teisė į informaciją: viešoji informacija turi būti prieinama visiems)

 Reikalavimo teisė (reikalavimas, kad kiti atliktų savo pareigas)

 Sankcijos taikymo
teisė.

Egzistuoja teisės sistemų šeimos:

1. Romanų-germanų arba kontinentinės teisės šeima. Jai būdingas statutinis teisės svyravimas, įstatymo viršenybė.

2. Anglosaksų arba bendrosios teisės šeima. Čia statutinė teisė derinama su plačios kompetencijos precedentų teise. Teisės normų sistemą sudaro statutai ir teismo sprendimai.

3. Musulmonų, judėjų, induistų teisinė sistema. Čia teisės normų visumą sudaro pasaulietinė ir religinė teisė.

4. Socialistinė teisė – tai ideologizuota teisės normų visuma.

Teisės normų visumos skirstymas į teisės šakas.

Teisės normų šaka – tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės posakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius, jai būdingu būdu.

Šakos atsiradimą lemia:

 visuomeninio santykio savitumas

 būtinumas sureguliuoti šį visuomeninį santykį

 negalėjimas sureguliuoti esančiomis teisės normomis

 būtinybė sureguliuoti ypatingu metodu.

Teisės šakos:

1. Civilinės teisės šaka

Ji atsiranda, nes egzistuoja žmogaus privatumo sfera ir negatyvioji laisvė.Civilinė teisė turi leidžiamąją, įgalinančiąją teisinę galią. CT reguliuoja turtinius ir asmeninius santykius, reziumuodama maksimalų santykio dalyvio savarankiškumą. Ją papildo civilinio proceso teisė – tai teisės normų sistema, kuri reglamentuoja civilinius, šeimos ir kt. ginčus. Ji nustato civilinių ieškinių pateikimo, teisinių-civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civilinėse bylose priėmimo ir įvykdymo tvarką.

Santuokos ir šeimos teisė. Santuoka yra privatus žmonių susitarimas. Šeima išreiškia viešą interesą, reprodukcija.

2. Baudžiamoji teisė

Tai teisės normų sistema, kuria siekiama užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą ir kuri įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia veiklas laikytinas nusikaltimais, nustato patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas. Ji remiasi įsakymu.

Ją lydi baudžiamojo proceso teisė, kuri nustato baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų iki teisminio ir teisminio nagrinėjimo tvarką, įtariamojo, advokato, nukentėjusiojo teises ir pareigas.

3. Konstitucinė teisė

Ji nustato demokratinėje valstybėje teisės viešpatavimo sąlygas. Konstitucinėje teisėje įtvirtinamos privatinės ir viešosios subjektinės teisės normos, jų kūrimo demokratinės procedūros. Konstitucija įtvirtinamos įstatymo veikimo apsaugos mechanizmas.Konstitucija turi atspindėti visus galimus gyvenimo atvejus. Konstitucinės teisės papildymas – administracinė teisė.Administracinė teisė – tai teisė, kuri reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Administraciniams santykiams būdingas pavaldumas, imperatyvumas.Ji reguliuoja valstybinių institucijų ir įstaigų statusą, funkcijas veiklą, reguliuoja visą administracinių santykių sistemą. Dar egzistuoja administracinio proceso teisė, kuria remiantis teismai sprendžia administracinius ginčus.Taip pat yra darbo teisė, kurią sudaro kitų šakų atskiros dalys. Ji svarbi, nes rinkos santykiuose egzistuoja nelygiavertė padėtis. Sutarčių sudarymą reglamentuoja civilinė teisė.

4. Tarptautinė teisė

Tarptautinė teisė – tai teisės normų sistema, kuri išreiškia suderintą, kolektyvinę pasaulio tautų (valstybių) esančių tos teisės subjektais valią. Jos šaltiniai: konvencijos, deklaracijos, tarptautinės sutartys. Tai santykiai tarp valstybių , kurios atstovauja tautas. Aukščiausias vaidmuo – suvereniteto principas.

Teisės normų aktų sisteminimas ir jo rūšys

Tai nuolatinis teisės normų koreliacijos ir sukordinacijos tvarkymas.Lietuvoje išleista apie 3000 teisės normų aktų. Yra keturi teisės noemų sisteminimo būdai:

 Apskaita

 Inkorporacija

 Konsolidacija

 Kodifikacija

apskaita

Teisės normų apskaita – tai aktų oficialus registravimas ir saugojimas.

Inkorporacija

Inkorporacija – tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine tvarka ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Tačiau atskirų normų turinys nekeičiamas. Išimami negaliojantys, įjungiami papildymai ir pakeitimai.

Oficialioji inkorporacija – ją atlieka kompetetingos institucijos, tai toks inkorporuotų normų rinkinys yra oficialus teisės šaltinis.

Oficiozinė inkorporacija – kai valstybės oficialių institucijų pavedimu inkorporaciją atlieka kiti nevalstybiniai subjektai.

Neoficialioji inkorporacija – kai inkorporaciją atlieka savo iniciatyva privatūs subjektai.

Konsolidacija

Konsolidacija – tai tokia sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą, sustambintą teisės normų aktą. Tokį teisės aktą teisėkuros institucijos patvirtina kaip savarankišką teisės šaltinį, tačiau jis nekuria naujų teisės normų, jis tik patogiu būdu pateikia galiojančius.

Kodifikacija

Kodifikacija – tai tam tikros teisės srities įstatymų sujungimas į vientisą teisės sistemą, vadinamą kodeksu.Kodifikacija – tai jau teisės normų kūrimas.Ji reikalinga tam, kad būtų efektyviai sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Tai reikalauja, kad būtų atsižvelgta į visus galimus atvejus. Kodifikacija tai ypatingai
sudėtingas teisės normų kūrimo procesas, reikalaujantis didelės patirties ir kitų teisės normų žinojimo. Pirmasis civilinis kodeksas – “Napoleono teisynas”.

Kodifikacijos rūšys:

 Visuotinė kodifikacija – sudaromi visų teisės šakų kodeksai.

 Šakinė kodifikacija – kai atsiradus poreikiui kuriamas tam tikros šakos kodeksas.

 Specialioji kodifikacija – kai iškyla būtinybė išleisti susistemintų normų rinkinį kuriam nors socialinių reiškinių teisiniam reguliavimui.

Teisinis reguliavimas ir jo stadijos

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis ar forma, kai socialinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas pozityviosios teisės normomis.

Teisinio reguliavimo formos:

1. Demokratinis

2. Totalitarinis (autoritarinis) – poveikis daromas ne teisės autoritetu, o jėgos autoritetu.

Demokratinė forma. Teisinio reguliavimo objektas – tas žmogaus socialinis elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Teisės normomis poveikis daromas svarbiausiems socialiniams santykiams. Tiksliau, teisinis poveikis daromas būtiniems socialiniams santykiams, be kurių sureguliavimo negali būti normaliai palaikoma tvarka. Pvz. normomis turi būti sureguliuoti visi turtiniai santykiai, nes dėl turto dažnai kyla konfliktų. Draugystė yra teisiškai nereguliuojama, netiesiogiai yra reguliuojami tik socialiniai santykiai.

Teisinio reguliavimo objekto sukonkretinimas:

1. pirmiausiai yra sureguliuojami privatūs žmonių santykiai

2. viešieji santykiai – kai santykiuose tarp žmonių įsikiša valstybė, tada turima sureguliuoti santykius su valstybe

3. santykių rūšis tarp piliečių, kurie atsiranda pažeidus teisę. Sureguliuojami santykiai su teisėsauga.

Sąlygos, kad socialiniai santykiai galėtų būti sureguliuoti teisės normomis:

1. Socialiniai santykiai gali būti išreikšti formalizuota teisės forma. Iš teisės normos galima spręsti apie kokį socialinį santykį kalbama.

2. Socialinį santykį turi būti įmanoma reguliuoti valstybės institucijų pagalba.

3. Socialiniai santykiai turi nuolat pasikartoti, o ne būti vienkartiniai

4. Turi būti būtinybė tą socialinį santykį sureguliuoti.

Teisės reguliavimo metodą nusako teisės autoriteto santykio su teisės adresatu pobūdis. Teisės autoritetas gali perteikti teisės modelį teisės adresatui keliais būdais:

o Paliepimu

o Draudimu

o Leidimas – dispozityvus metodas

o Pagyrimas

o Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas – būdingas procesiniam (kai teisės autoritetu yra abi sąveikaujančios šalys) teisiniam reguliavimui.

Teisinio reguliavimo struktūra:

1. Teisės subjektų teisinės padėties arba teisinio statuso pirminis nustatymas

2. Teisinių santykių dalyviams jų subjektinių teisių priskyrimas

3. Teisinio santykio dalyviams jų teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu priskyrimas – asmens įtraukimas į dinaminius teisinius santykius.

4. Teisinio santykio dalyviams jų teisių ir pareigų priskyrimas viešo autoriteto atžvilgiu – teisės ir pareigos, kurios atsiranda žmogaus santykyje su viešąja įstaiga. Valstybė gali prisijungti kaip lygiavertis dalyvis.

Teisinio reguliavimo stadijos:

I. Teisės aiškinimas

II. Teisės įgyvendinimas

III. Teisės taikymas

Įstatymo turinys turi atsidurti teisės vartotojų galvose. Išleisti įstatymai turi būti viešai

paskelbti ir išaiškinti. Įstatymo turinį sunki suprasti, dėl:

 Žmonių nepatyrimo, jie negali suprasti įstatymų turinio, nes tam reikia įgūdžių.

 Pats teisės normų turinys būna problemiškas, dviprasmiškas…

Teisės autoritetai – konstitucinio teismo atstovai.Teisės propanai – nesuprantantys, kas parašyta įstatyme. Teisės normos prasmė – begalinė ir jos aiškinimui ribų nėra.

Teisės aiškinimas

tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normų prasmę ir reikšmę.

Teisės normos prasmė – ji išreiškia teisės normoje naudojamų sąvokų turinį; teisės normos reikšmė – tai tie objektai kuriuos nurodo teisės normoje naudojamos sąvokos.

Teisės aiškinimo būdas – tai sistema loginių mąstymo priemonių skirtų atskleisti, suvokti teisės normos prasmę ir reikšmę.

Teisės aiškinimo būdai:

1. kalbinis – lingvistinis

2. sisteminis

3. istorinis

4. loginis

Kalbinis lingvistinis

Egzistuoja taisyklės norint naudotis kalbiniu lingvistiniu aiškinimo būdu:

1) teisės normos prasmė ir reikšmė atsiskleidžia kontekste.Negalima jos aiškinti atskirai nuo to kalbinio konteksto, kuriame ji naudojama.

2) Vientiso aiškinimo taisyklė. Ji reikalauja, kad negalima be pagrindo tą patį terminą interpretuoti skirtingai to paties teisės normų akto skirtingose dalyse.

3) Bendrinės kalbos pirmumo taisyklė. Reiškia, kad interpretuojant teisinį tekstą terminų reikšmė ir prasmė turi būti naudojama tokia kokia yra nusistovėjusi bendrinėje kalboje.

4) Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė. Jei naudojami terminai, kurie yra sukurti specialiais tikslais, tai jie turi būti interpretuojami tokia prasme, kokia yra sukurti specialiojoje kalboje.

Sisteminis

Tai toks aiškinimo būdas, kai teisės norma prasminiais ryšiais susiejama su kitomis teisės normomis. Kiekviena teisės norma sisteminiu aiškinimu įgyja vietą visoje teisės sistemoje arba šakoje.
normas pagal jos vietą hierarchinėje sistemoje – normos reikšmė ir prasmė išryškėja atsižvelgiant į aukštesnio lygmens teisės normą.

Istorinis

Tai toks aiškinimas, kai atskleidžiama teisės normos istorinė genezė, jos suformulavimo politiniai motyvai, teisinės aplinkybės, socialinės sąlygos.

Loginis

Loginiai veiksmai, kurių pagalba atskleidžiama loginė teisės normos struktūra. Stengiamasi parodyti kiek racionaliai išreikšta teisės norma.

Teisės aiškinimo rūšys:

 Pagal reikšmės ir prasmės santykį su žodine išraiška:

 Adekvatus aiškinimas – kai norma reiškia tai, kas pasakyta

 Plečiamasis aiškinimas. Pvz teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymų.Konstitucinis teismas papildo, kad klauso dar ir poįstatyminių aktų.

 Siaurinamasis aiškinimas – kai teisės normos taikomoji reikšmė susiaurinama lyginant su ta, kuri yra kalbinėje išraiškoje.

 Pagal teisės normų aiškinimo subjektą:

 Oficialųjį – kurį atlieka kompetetingos valstybės institucijos

o Autentiškas – atlieka ta institucija, kuri tą normą išleido

o Deleguotas – aiškinimą atlieka institucija, kuriai suteikti įgaliojimai tai daryti

 Neoficialusis:

o Paprastasis – atlieka kiekvienas pilietis

o Kompetetingasis – atlieka žmogus turintis atitinkamą kvalifikaciją

o Mokslinis-doktrininis – jį atlieka savo iniciatyva mokslininkai rašydami straipsnius, kitus kūrinius…

Teisės įgyvendinimas

Teisės įgyvendinimas – tai tokia teisinio reguliavimo stadija, kai įkūnijami teisės normoje esantys reikalavimai ir galimybės. Teisės įgyvendinimo formos:

1. Naudojimasis teise

2. Teisės laikymasis

3. Teisės vykdymas

Naudojimasis teise – tai tokia įgyvendinimo forma, kai teisės subjektai savo valia įgyvendina normos leistinas galimybes.

Teisės laikymasis – tai tokia teisės įgyvendinimo forma, kai teisės subjektas savo iniciatyva derina savo elgesį su teisės normos draudimais.

Teisės vykdymas – tai tokia teisės įgyvendinimo forma, kai teisės subjektai besąlygiškai vykdo paliepimus teisės normoje.

Naudojimasis teise

Teisės laikymasis teisės įgyvendinimas demokratinėje sistemoje

Teisės vykdymas

Naudojimosi teise procese išryškėja tie atvejai kada reikia normos laikytis, o teisės laikymasis atskleidžia tokius imperatyvus, kuriems reikia paklusti besąlygiškai.

Teisės taikymas

Teisės taikymas –tai teisinio reguliavimo baigiamoji stadija, kurią atlieka kompetetingos teisėsaugos institucijos ir pareigūnai. Teisės taikymas susijęs su teisiniu ginču. Kai keli subjektai konfliktuoja dėl teisės į kokį nors dalyką, tada sprendžiant ginčą atsiranda būtinybė taikyti kokią normą.

₪ Pozityvioji teisės taikymo pusė – padeda žmonėms pasinaudoti savo teisėmis.

₪ Negatyvioji teisės taikymo pusė – institucijos uždraudžia atlikti neteisėtus veiksmus.

Teisės taikymo atvejai:

1. Kai subjektų teisės ir pareigos negali atsirasti be vakstybės įsikišimo.

2. Kai kyla ginčas dėl subjektų teisių disponavimo

3. Kai būtina oficialiai nustatyti konkrečių juridinių faktų buvimą ar nebuvimą.

4. Kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomenei naudingą darbą.

5. Kai reikia priversti subjektą atlikti tam tikrą pareigą.

6. Kai koks nors visuomenės santykis, dėl jo privataus ar viešo reikšmingumo turi būti juridiškai patvirtintas.

Teisiniai santykiai

Žmonės vieni kitiems yra reikalingi todėl visada yra santykyje su kitais. Kiekvienas žmogus yra autonomiškas, bet kartu negali egzistuoti be kitų.

Teisinis santykis – tai teisės normomis sureguliuotas ir dėl to socializuotas žmonių santykis, kurio dalyviai tarpusavyje susaistyti privaloma abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra. Teisė turi garantuoti žmonėms galimybę įgyvendinti savo interesus. Pusiausvyra – kai tarp žmonių nėra priešiškumo. Teismo uždavinys – atstatyti pažeistą pusiausvyrą.

Bendrieji teisinių santykių požymiai:

1. Teisinis santykis gali atsirasti tik teisės normos pagrindu.

2. Pats teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo būdas.

3. Teisės norma teisinio santykio nesukuria, jis egzistuoja nepriklausomai nuo teisės normos. Jų buvimą sąlygoja žmonių buvimas kartu ir pavieniui.

4. Valstybė negali savavališkai sukurti teisinio santykio. Valstybė teisiškai reglamentuoja santykį tarp žmonių atsižvelgdama į jų subjektines teises.

5. Teisės norma ir teisės santykis drauge sudaro teisinio reguliavimo mechanizmą.

Teisinio reguliavimo prielaidos:

1. Turi būti teisės norma

2. Turi būti teisiniai faktai

3. Turi būti teisinis subjektiškumas (teisinių santykių dalyvių charakteristikos)

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės ar įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja teisinių santykių atsiradim, pasikeirimą, pasibaigimą.Teisiniai faktai skirstomi:

1. Pagal žmogaus valios dalyvavimą

a. Įvykiai – tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be žmogaus valios.(pvz. žemės drebėjimas)

b. Veiksmai – tai tokie realaus gyvenimo faktai, kurie priklauso nuo žmogaus valios.

2. Pagal sukeliamų teisinių padarinių pobūdį

a. Faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai

b. Faktai, kuriais remiantis teisiniai santykiai pasikeičia

c. Faktai,
kuriais remiantis teisiniai santykiai nutrūksta

Galima kelių teisinių faktų sutaptis, kuri duoda naują teisinį faktą : žmogus sulaukia pensijinio amžiaus ( I ), turi darbo stažą (II ), už tai jam skiriama pensija (III ).

Teisinių santykių struktūra:

1) Objektas

2) Subjektas

3) Turinys

Objektas – tai tokia vertybė arba gėris, nuo kurio priklauso teisės dalyvio teisės ir pareigos.(žeme, valstybė, atrba net žmogus)

Subjektas.Teisinio santykio dalyvius charakterizuoja subjektiškumas, kurį sudaro:

₪ Teisnumas

₪ Veiksnumas

₪ Teisnumas – teisės normomis asmeniui suteiktas leidimas įgyti subjektines teises ir pareigas. Jis atsiranda nuo tada kai žmogus pripažįstamas žmogumi.

Teisnumo požymiai:

 Teisnumas neatskiriamas nuo asmenybės

 npriklauso nuo lyties amžiaus, tautiškumo, gyvenamosios vietos

 neperduodamas, neparduodamas, nedeleguojamas

 visų subjektinių teisių sąlyga

 abstraktaus pobūdžio – subjektinę teisę galima prarasti, o teisnumo – ne.

Pirmą kartą teisnumas panaudotas Napoleono teisyne (1804m.). Teisnumas – tam tikra

Idėja, kuri pažymi faktinį teisinio santykio dalyvio egzistavimą. Teisnumas priskiriamas tik žmonėms.

Teisnumo rūšys:

 bendrasis

 šakinis

 specialusis

Bendrasis – tai principinis leidimas žmogui turėti, bet kurią subjektinę teisė.

Šakinis – tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises ir pareigas.

Specializuotas – įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš žmogaus specialaus išsilavinimo, talento ir t.t….

₪ Veiksnumas – asmens dvasinis, intelektinis, fizinis gebėjimas pačiam savo veiksmais susikurti savo teises ir pareigas. Tai priklauso nuo žmogaus brandos.

Veiksnumas skirstomas:

1) pagal teisių ir pareigų pobūdį

a) įstatyminis – tai įstatymų sąlygotas gebėjimas atlikti teises ir pareigas

b) sandorinis – asmens gabėjimas savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį

2) pagal apimtį

a) pilnas – nuo 18 m.

b) Dalinis – nuo 14 m iki 18m.

c) Suvaržytas – kurį nustato teismas

Teisinių santykių turinys – tai visumas teisinio santykio dalyvių subjektinių teisių ir pareigų. Subjektinė teisė – tai teisės normoje įtvirtintas elgesio matas.Subjektinę teisę sudaro:

 Teisė turėti tam tikrą gerovę

 Teisė atlikti tam tikrus veiksmus

 Teisė pareikalauti iš kito asmens, kad jis atliktų tam tikrus veiksmus arba jų nedarytų.

 Subjektinės teisės pažeidimo atveju teisė kreiptis į teismą.

Subjektinė teisinė pareiga – tai teisės normoje numatytas teisinio santykio dalyvių privalomo elgesio matas.Subjektinės teisinės pareigos gali būti:

 Aktyvios – privalėjimas atlikti tam tikrus veiksmus

 Pasyvios – turėjimas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų

Teisinę pareigą sudaro:

 Atlikti pareigą

 Nekliudyti kitam teisinio santykio dalyviui naudotis savo teisėmis

 Atlyginti žalą

Teisinių santykių rūšys:

I. Tarp fizinių asmenų

II. Tarp juridinių asmenų

III. Tarp piliečių ir valstybės

IV. Tarp valstybi