Teisės normos ir jų rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisės normos ir jų rūšys

ĮVADAS

Vystantis visuomenei, plečiantis jai ne tik teritoriniu, bet ir santykių atžvilgiu, vis sunkiau darėsi ją kontroliuoti ir išlaikyti bendrąją tvarką valstybėje. Iškilo būtinybė remtis teisės mokslu, jo reguliavimu, nes priešingu atveju visuomenė negalėjo civilizuotai egzistuoti. Teisė suvokiama kaip šiuolaikinės demokratiškos valstybės egzistavimo pagrindas, kuriuo remiasi daugelis procesų. Kaip visuomenės elgesio kontrolė ir vadovavimosi pagrindas yra teisės normos. Tai vadinamoji bendroji elgesio teisyklė, nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Skirtingai nuo paliepimų ar komandų , norma adresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei. Normos galiojimas nesibaigia jos įvykdymu, nes ji skirta neribotam skaičiui atvejų.

Tikslas: apžvelgti įvairių autorių pristatomus požiūrius į teisės normas ir jų rūšis.

Uždaviniai:

1. apibrėžti teisės normos sąvoką ir pagrindinius jos požymius;

2. apžvelgti teisės normos vidinę struktūrą;

3. susipažinti su teisės normos rūšimis.

1. TEISĖS NORMOS IR JŲ POŽYMIAI

1.1. Teisės normos

Teisė, kaip matyti iš jos sąvokos, susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas.

Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, papročių, moralės, politines, ekonomines ir kitas normas.

Teisės norma yra labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis (1, p. 26). Taigi teisės norma- tai valstybės nustatyta arba sankcionuota ir jos saugoma elgesio taisyklė. Viename norminiame teisės akte dažniausiai būna dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai teisės normų. Teisės akte, kuris taikomas individualiai, paprastai būna viena ar kelios teisės normos ( 2, p. 44).

Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ir visos visuomenės valios. Taip pat ji reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius besikartojančius santykius ir jos yra privalomos visiems. Priešingu atveju jų įgyvendinimą garantuos valstybės prievartos priemonės. Teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu. Be to, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.

1. 2. Teisės normos pagrindiniai požymiai

Pagrindiniai skiriami teisės normos požymiai:

• Norminamasis. Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elogesio taisyklę (teises ir pareigas). Todėl teisių ir pareigų santykis visada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų santykis. Šiuo atžvilgiu teisę apibrėžė I. Kantas: „Teisė- tai visuma sąlygų, kurioms esant vieno asmens savivalė suderinama su kito asmens savivale visuotinio laisvės principo požiūriu.“

• Formalusis apibrėžtumas. Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Čia formalumas reiškia, jog teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose teisės aktuose. O terminas apibrėžtos reiškia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė.

• Visuotinis privalomumas. Būtina užtikrinti teisės normas visiems vienodai, kad būtų jaučiamas realus poveikis žmonių elgesiui, jų tarpusavio santykiams.

Visuotinio privalumo garantai – abipusė nauda ir valstybės prievarta. „Visuotinio teisės privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo,dėl laukiamos naudos,dėl galimo valstybės prievartos. Tačiau dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Nevykdant teisės normų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdys mums naudingas pareigas. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu ir jos vykdymu“. Jei šių priemonių veiksmingumo nepakanka –asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.

Abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių ir sutarčių stabilumą.

• Sistemingumas.Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai: 1) kaip teisės normos vidinių elementų ; ir 2) kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika.

Ši teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektine teise, nes, būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė vienam konkrečiam indivudui, o yra bendras visų asmenų elgesio reguliatorius.

Taigi apžvelgėme pagrindinius, tačiau tikrai ne visus teisės normų požymius. Užtenka pabrėžti, jog esminiais teisės požymiais laikytini tie, kurie rodo, kad teisės norma yra yra elgesio taisyklė; veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas apbipuse nauda, o kai šios nepakanka ir valstybės prievarta (3, p. 196-201).

Aptarę teisės normos požymius, išsiaiškinsime vidinę teisės normos struktūrą.

2. VIDINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisės normos struktūra – tai vidinių teisės normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės
normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę ( 3, p. 213).

Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

• Dispozicija. Pagal Vaišvilą, Elgesio taisyklė (dispozicija), ir, pagal Šatą J., dispozicija yra ta normos dalis, kurioje nurodyta, koks yra reikalaujamas ir leidžiamas asmens elgesys, kad jam negalėtų būti pritaikytos hipotezėje numatytos sąlygos.

• Hipotezė. Pagal Vaišvilą, teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė), ir, pagal Šatą J. hipotezėje nustatomos faktinės aplinkybės, kurioms esant reikia taikyti tą teisės normą;

• Sankcija. Pagal Vaišvilą, tai padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija), ir Šatas J. teigia, jog sankcija yra yra ta teisės normos dalis, kurioje numatytos poveikio priemonės, nepalankios asmenims, neįvykdžiusiems dispozicijoje keliamų reikalavimų.

Yra autorių, priskiriančių teisės normos struktūrai ne tris, o keturis ar net penkis elementus. Šalia hipotezės, dispozicijos ir sankcijos normos struktūriniais elementais jie laiko „subjektyvią sudėtį“( A. S. Cigolžinas) ir teisės normos tikslą (F.N. Fatkulinas) (3, p. 222).

3. TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Pagal hipotezių ir dispozicijų turinio ypatybes teisės normos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų galiojimo apimtį.

Šakinė teisės normų klasifikacija pagal teisinio turinio dalyką, t.y. pagal normos reguliuojamų santykių rūšis, yra pati svarbiausia. Ši klasifikacija yra teisės sistemos, jos padalijimo į šakas ir institutus pagrindas. Praktiškai ši klasifikacija palengvina parinkti normą, kurią reikia taikyti esamiems santykiams ir esamam atvejui sureguliuoti, o tobulinant įstatymus, sudaro prielaidas kodifikuoti. Teisės normos skirstomos į privatinės ir viešosios teisės normas. Vienos normos gina pavienių asmenų ir jų junginių interesus (pilietinės visuomenės sritis), o kitos reguliuoja valstybės, jos institucijų, pareigūnų veiklą (valdžios santykių, valdymo, teisingumo sritis)(4, p. 138-139).

Pagal teisinio reguliavimo objektą ( arba šakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos į privatines bei viešąsias (3, p. 228).

Civilizuotoje visuomenėje, kuri pagrįsta asmens teisėmis ir laisvėmis, autonomija, iniciatyva ir verslu, teisėtų interesų gynybai yra reikšmingos normos, reguliuojančios turtinius, sutartinius, kredito santykius, ir civilinio proceso normos. Plečiantis prekių apyvartai, atsiranda naujų teisės šakų: komercinės teisės, vekselių, bankų, draudimo, akcinių bendrovių ir kitos.

Pilietinės visuomenės ir valstybės skirtybės lemia jų buvimą ir esmines veiklą reguliuojančių teisės normų savybes. Valstybės institucijos ir pareigybės, kuriamos teisės pagrindu, gyvuoja ir veikia neišeidamos už teisės normų ribų. Joms suteikiama kompetencija, nustatoma veiklos ribos ir tikslas. Pilietinės visuomenės narių gyvavimo teisė nelemia. Piliečiai yra teisnūs, t.y. gali sudaryti įvairias sutartis, išskyrus draudžiamas. Piliečiams leista viskas, kas nedraudžiama, o pareigūnams leista tik tai, kas nurodyta įsakyme arba išplaukia iš jų kompetencijos. Pilietis turi teisę naudotis gėrybėmis, kurias jis savo nuožiūra realizuoja arba nerealizuoja. Pareigūnams ir valstybės institucijoms suteikta kompetencija tikslui pasiekti. Piliečių teisė pasirinkti poelgius, priimti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę, ribojama draudimo atlikti tik neteisėtus veiksmus. Pareigūnų nuožiūra priimant teisinius sprendimus apribota įstatymo nustatytais kriterijais ir tikslu, kuriam pasiekti įsteigta pareigybė. Piliečių santykiai grindžiami lygybe, autonomija, koordinacija ir nustatomi sutartimis. Viešosios teisės normos subjektams nustatomi subordinacijos santykiai.

Privatinės yra civilinės, šeimos, darbo teisės normos. Viešosios teisės yra konstitucinės, administracinės, finansų, baudžiamosios ir kitos teisės normos. Taip išskiriamos viešosios ir privačios.

Klasifikacijoje pagal galiojimo apimtį A. Vaišvila išskiria bendrąją, specialiąją ir individualiąją teisės normas (3, p. 229-230).

• Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį bei metodą.

• Specialioji norma priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką.

• Individualioji teisės norma formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą.

Svarbią reikšmę turi teisės normų klasifikavimas pagal jų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį (suteikia teises, skiria pareigas, nustato draudimus). Besikuriančios teisės šaltiniai buvo sutartys. Apibendrinant sutartis sukurtos teisės normos, nustatančios įvairių teisinių santykių turinį. Pagal teisinių santykių turinį, kurio modelis yra dispozicija, S. Vansevičius įvardina įgaliojamąsias ir įpareigojamąsias teisės normas.

• Socialinė įgaliojamųjų normų prasmė – suteikti piliečiams ir kitiems teisės subjektams tam tikro elgesio galimybę, garantuotą atitinkamomis kitų asmenų pareigomis. Tokios yra, pavyzdžiui, teisė į darbą,
darbo užmokestį, poilsį, švietimą, turtinės teisės ir kitos.

• Įpareigojamųjų normų tikslas – nustatyti privalomą reikalaujamą elgesį. Tokios yra civilinės, darbo, šeimos, administracinės ir kitos pareigas nustatančios normos.

Pagal teisės normų vaidmenį, reguliuojant žmonių elgesį A. Vaišvila išskiria dar ir šias teisės normas:

• Įtvirtinamosios, kurios fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną.

• Definicinės teisės normos, apibrėžiančios teisės sąvokas – atskleidžiančios esminius jų požymius.

• Deklaratyvios teisės normos. Jos skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai.

• Kolizinės, kuriomis vadinamos tokios teisės normos, kuriose suformuluota taisyklė, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos.

S. Vansevičius teigia, jog kai kurių teisės teoretikų siūlymas skirstyti teisės normas į definicines bus ne teisės normų, o norminių teisės aktų straipsnių klasifikavimas (4, p. 144).

Išskirtinės teisės sistemoje yra draudžiamosios, t.y. nustatančios teisės pažeidimų sudėtį ir sankcijas, normos. Draudžiamosiomis normomis saugoma teisėtvarka, įspėjama ir užkertama visuomenei pavojinga ar žalinga veikla. Jos nustato veiksmus ir aplinkybes, kuriuos teisė siekia ne reguliuoti, o tik numatyti ir užkardyti. Kai kurie draudimai skiriami tiksliai apibrėžtam aplinkybių ratui (pvz., vairuotojams gerti alkoholį vairuojant automobilį). Dauguma draudimų (žudyti, vogti, prievartauti, šmeižti) adresuoti visiems ir kiekvienam bet kurioje situacijoje.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1793 žodžiai iš 3420 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.