Teisės principai sąvoka ir reikšmė
5 (100%) 1 vote

Teisės principai sąvoka ir reikšmė

TURINYS

Teisės principai…………………………………………………………………………………………………………………………3

Teisės principų samprata ir funkcijos…………………………………………………………………………………………..4

Bendrieji teisės principai…………………………………………………………………………………………………………….5

Teisinis reguliavimas…………………………………………………………………………………………………………………8

Teisės principų rūšys………………………………………………………………………………………………………………..10

Civilinės teisės principai…………………………………………………………………………………………………………..12

Civilinio proceso teisės principai……………………………………………………………………………………………….13

Civilinio proceso principų klasifikacija………………………………………………………………………………………14

Konstituciniai principai…………………………………………………………………………………………………………….15

Administracinės teisės principai………………………………………………………………………………………………..16

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………………………..19

TEISĖS PRINCIPAI

Vienas pagrindinių ir visuotinai pripažitų baudžiamosios teisės principų yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas padaręs nusikaltimą veiką asmuo turi susilaukti bausmės arba kitokių baudžiamojo teisinio poveikio priemonių, kurias numato baudžiamasis įstatymas. Šiame darbe iškeliamas tikslas suformuluoti Lietuvos sąlygomis priimtiniausią krominalinės bausmės sampratą, apibūdinti bausmės paskirtį bei atsakyti į klausymą – ar valstybė turi teisę bausti nusikaltusį asmenį.

Taip pat šiame darbe skirsim daug dėmesio teisės principams, jų reikšmei teisiniam reguliavimui. Išskirsim ir įvertinsim teisės principų rūšys ir teisės principų laikymasi.

Grižtan prie baudžiamosios teisės principų galiu teigti, kad nesilaikant teisės principų yra skiriamos pagal nusižengimą atitinkamos bausmės. Bausmė yra viena iš dorovonio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį. Metodo esmė – asmens nubaudimas, t.y. negatyvių poveikio priemonių taikymas, taip atgrasant jį bei kitus asmenis nuo vėlesnių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikaltamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ie bausmės paskirčiai.

Nusikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti teisingai, t.y. skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobūdžio, jo pasekmių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, teisingumas reiškia ne tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau ir tai, kad pripažintam kaltu asmenims skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucija pabrežė, jog negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymo reikalavimų. Todėl reikia imtis visų imanomų priemonių, kad užkirsti tam kelią.

Teisės principai – tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nuroda, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne prasimanomi, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip kaip subjektynių teisių ir pareigų vienovės, galinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

R. Z. Lifšico manymų teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiniai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienivės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai.

Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:

1) Įstatymui ir teises visi lygūs.

Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, galima tik tuo
atveju, jeigu postuliuojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai.

2) Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.

3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė).

4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, deronantis priešingus interesus, suteikdamas šiaii darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.

5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms – tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika).

Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą.

Kai kas gali paklausti, kodėl tarp šių principų, kuriuos pavadinome pagrindiniais nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas šiuo požiūriu nėra teisės principas vien dėl to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektu klausti, o kas dar yra be teisingumo, kad būtų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas.

Iš šių penkių principų galėtume toliau išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymui visi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įstatymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vienam centrui – teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažinti teisės principų turinį ir jų taikymo sritį.

Kilmės požiūriu teisės principas dažnaiusiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas, kad niekas negali būti teisėjų savo byloje, yra teisinės doktrinos idėja – principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet ir teisės normų pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogaus paverčiamas konstituvinė teisės norma, kurios pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiškia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalumas. Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas imperatyvas: Įgyvendinimas savo teisės ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis, kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tik kitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas.

Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėja. Tokios pačios rūšies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.

Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisės normų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstant teisminiams ginčams, teisminiam įrodynėjimui.

TEISĖS PRINCIPŲ SAMPRATA IR FUNKCIJOS

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos konstitucinius principus, iš pradžių reikia susipažinti su vartojamos svarbiausios – principų – sąvokos reikšmės.

Žodis principas kilęs iš lotyniško žodžio principium ir reiškia pradžią, pagrindą. Nagrinėjant Tarptautinių žodžių žodynus, principą galima apibūdinti kaip „įsitikinimą, lemiantį žmogaus santykių su tikrovę, jo elgesio ir veiklos normas. Iš to pateikto apibudinimo, principas bendriausia prasme suvokiamas kaip kreipiantis pradas, grindžiantis tam tikro reiškinio turinį, jo konkrečias apraiškas ar atskirus elementus. Tokia yra bene visuotinai pripažinta šios sąvokos reikšmė.

Teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Taigi teisės principai persmelkia ir teisinį reguliavimą, ir teisinę praktiką.

Teisės sistemos funkcijos teisės sistemos atžvilgiu, nurodomas jų pozityvus poveikis teisės sistemai: teisės principai yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų r tokiu būdu užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės išplėstas į kitas sritis. Taigi teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Būtent tai turima galvoja, kad sakoma, kad teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reglamentavimo ar atskirų teisės institutų turynį. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų
neprieštaringumą.

Teisės principai atlieka ir kitą svarbią funkciją, jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. Toks nukrypimas visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštaringumo požymis ir duoda pagrindą kritikuoti tam tikrus teisės aktus ar pareigūnų veiklą, kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose yra teisinio reguliavimo kritikos potencija. Principų žinojimas leidžia vertinti teisę, ne tik ją pažinti.

Pateiksiu pavyzdį, kuris susijęs su pareigūnų teisės aktų nesilaikymų. Įvykis įvyko Lietuvoje Aleksandrijos kaime. „Vakarų eksprese“ rašė, kad Skuodo rajono PK patrulis – 27 metų Saulius Paulikas automobilių BMW-520 įsigudrino palenktyniauti sa „Audi“. Tuo metu miestelio gatve buvo pilna iš mokyklos grįžtančių vaikų. Dideliu greičiu lėkęs BMW, vairuojamas, įtariama, neblaivaus S. Pauliko, rėžėsi į vaikų būrelį bei nuskynė pakelės stulpą. Po smūgio vieno vaiko kūnas nulėkė net trisdešimt metrų. Iš mašinos išlipęs vairuotojas bei kartu važiavęs Skuodo rajono PK patrulis 25 metų Mantvydas Kringelis persėdo į „Audi“, kurią vairavo policininkų draugas, daug kartų už kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas Aleksandriškis 26 metų Vytautas Juočys, bei nuvažiavo nežinoma kryptimi. Į įvykio vietą atskubėję kaimo gyventojai rūpinosi mokyklinukais. Abu vaikai mirė iškarto, dėl trečiojo ketvirtoko gyvybės iki vakaro kovojo Skuodo ligoninės medikai, tačiau jo gyvybė irgi užgeso. Ne tik Aleksandrija, bet ir visa Lietuva gedėjo trijų žuvusių dešimtmečių, kuriuos automobiliu užmušė policijos patrulis ir pabėgo iš nusikaltimo vietos. Toks pareigūnų poelgis turi pozityvų poveikį teisės sistemai, pareigūnai privalo rūpintis teisėtvarka, tirti nusikaltimus, ir imtis visų teisėtu priemonių ginti žmones o ne žudyt…..

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

Teisės principai yra vadovaujantys priedai, idėjos, išreiškiančios teisės esmę, atskleidžiančios teisės prigimtį, socialinę paskirtį, pagrindinius bruožus, dėsningumus ir vystymosi tendencijas. Teisės principai skirstomi į:

 Bendruosius, tai yra būdingus visai teisinei sistemai ir įvairioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisingumo, teisėtumo, asmenų lygiateisiškumo teisių ir pareigų vienovės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių ir pan.;

 Tarpšakinius, kurie būdingi kelioms teisės šakoms, akip antai, neleistinumo piktnaudžiauti teise, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai;

 Šakinius, būdingus tik vienai kuriai teisės šakai, principus.

Bendrieji teisės principai –teisės principai, galiojantys visai teisinei sistemai, teisės šakoms; vienas iš teisės šaltinių, teisinės technikos taisyklės.

Bendrieji principai tarptautinėje teisėje – tokie principai, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos; dažnai susiformavę tam tikros ytarptautinės teisenos, procesinės tvarkos metu, todėl gali būti paprasčiau identifikuojami bei pripažįstami. Materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai nusistavėjusi praktika leidžia juos taikyti, todėl jie iš esmės tampa tarptautiniais papročiais. Yra lengviau įrodyti procesinių principų taikymą tarptautinėje teisėje, nes jie dažniausiai išplaukia iš procesinių veiksmų logikos.

Teisės principai gali būti bendrieji (bendrašakiniai), šakiniai, specialieji. Bendrieji teisės principai – tokie, kurie taikytini visoje teisinėje sistemoje, visose teisės šakose. Tai teisėtumas, lygybė prieš įstaymą arba lygiateisiškumas (teisinis paritetas), viešumas ir kiti.

Šakiniai principai yra yra būdingi tik tam tikrai šakai. Pagal teisės šakas gali būti:

 Baudžiamosios teisės principai;

 Civilinės teisės principai;

 Konstitucinės teisės principai.

Teismo proceso principai – specialieji teisės principai, taikytini teismo proceso metu. Jie gali būti specifiniai (nekaltumo prezumpcijos, teisė į gynybą) arba bendrieji teisės principai, turintys tam tikras atmainas pagal atitinkamą teisinį kontekstą (objektyvioji tiesa, operatyvumas).

Kooperacijos principas: teismas, bendradarbiavimas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, turi imtis priemonių, kad būtų tinkamai išnagrinėta.

Rungimosi principas: civilinės byloa visuose teismuose nagrinėjamos laikantia rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodynėti. Tam tikra apimtimi būdinga ir baudžiamajam procesui.

Dispozityvumo principas: šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančioms procesinėmis teisėmis.

Bendrieji teisės principai – teisės principai, taikyti visose teisinėje sistemoje:

Viešumas. Tam, kad teisė galėtų būti taikoma, galioti, ji turi būti žinoma atitinkamiems teisinių santykių, kuriems reguliuoti siekiama taikyti teisę, subjektams. Tam teisės normos turi būti paskelbtos viešai, išplatinamos kaip visuomeninė informaciaj ir normų turinys turi būti pasiekiamas atitinkamiems santykių dalyviams. Taip pat viešumas išplaukia iš visuomeninės viešųjų struktūrų kontrolės principo. Viešumo
pagrindas užtikrinti valstybinėms struktūros suteikiamų išteklių (lėšų, kitų vertybių) kontrolę, kadangi didžiąją dalį valstybinių funkcijų apmoka mokesčių mokėtojai (per biudžeto paskiriamus asignavimus jų valdytojams – ministerijoms, o šios per savo padalinius – kitoms įstaigoms).

Lygybė (prieš įstatymą), asmenų lygybė įstatymui ir teismui. Vienarūšinio teisnumo subjektams (fiziniams asmenims, juridiniams asmenims) turi būti užtikrinamos vienodos teisinės galimybės.

Teisę ir teisingumą vykdantys asmenys (teismai, prokuratūra) privalo vadovautis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.

Teismo proceso principai. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčiajama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstaymų nustatytais atvejais parteiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareišti prokuroras arba kiti įatatymų įgaliota institucija. Ieškinio teisenos bylose paduodamiū ieškinai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ar prašymai (LR CPK II skyrius).

Proceso viešumas: išplaukia iš bendrojo teisės viešumo principo. Teisinių institucijų veikla turi būti vieša. Išimtys – ikiteisminio tyrimo duomenys neviešinami (asmens teisių ir laisvių apsauga – gali būti pažeista nekaltumo prezumpcija, suinteresuoti asmenys gali bylos duomenų pagrindu pasiekti bylos nutraukimo, žlugus tyrimo taktikai, sunaikinus baudžiamosios veiklos įrodymus arba sudarant sąlygas kaltininkams kitaip išvengiant teisinės atsakomybės). Kita išimtis – teismo sprendimo priėmimo slaptumas.

Teismo posėdžio viešumas: bylos nagrinėtinos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį. Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, vertėjai bei ekspertai. Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo. Į teismo posėdžių salę jaunesni kaip 16 metų asmenys neįleidžiami, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kurias technines priemones. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesinėms funkcijoms vykdyti viešame teismo posėdyje gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą dalyvaujantys byloje asmenys privalo informuoti posėdžio pirmininką.

Bylos medžiagos viešumas: visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigiantis nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas. Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą, kuriame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą bei susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais.

Proceso kalba: teismo procesas vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto.

Betarpiškumo principas: teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančiu įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
Dalyvaujantys byloje asmenys baigiemųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės.

Žodiškumo principas: šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumas ir teisėjų sudėties nekintamumas: bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o po to ji turi būti pradėta nagrinėti nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Jeigu bylai nagrinėti reikia daug laiko, gali būti skiriamas atsarginis teisėjas. Atsarginis teisėjas būna teismo posėdžio salėje nuo bylos nagrinėjimo pradžios ir, jeigu pasitraukia iš teismo sudėties teisėjas, jį pakeičia. Atsarginiam teisėjui stojus į pasitraukusiojo vietą, byla nagrinėjama toliau. Šalių procesinis lygiateisiškumas: šalių procesinės teisės yra lygios.

Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Chartijos prieėmimo 1945 m. arba bent iki 1928 m., kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl karo atsisakymo (Paryžiaus, arba Briano ir Kelogo, paktas).

Hugo Grocijus – olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas – yra laikomas „tarptautinės teisės tėvu“, jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Grocijus savo „Trijose knygose apie karo ir taikos teisę“ susistemino jus gentium principus ir normas, jo išvados turėjo didelę įtaką net iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau, būdamas prigimtinės teisės mokyklos atstovas, jis suteikė prigimtinei teisei racionalų turinį. Pasak jo, prigimtinę teisę sudaro paprastu protu pagrįsti principai, kurie mums leidžia spręsti, ar veiksmai yra garbingi, ar negarbingi pagal tai, kiek jie atitinka racionalią prigimtį.

Suverenai, turėdami aukščiausią, jokios kitos valdžios neribojamą valdžią, vis dėlto negali ignoruoti visuomenės, kuri yra būtina ir kurią valdo prigimtinės teisės idėja. Remdamasis prigimtine teise Grocijus skirsto karus į teisingus ir neteisingus. Teisingas karas yra toks, kuris atsako į neteisybę, kuria kėsinamasi į pagrindines teises, prigimtinės teisės pripažįstamas suverenioms valstybėms: teisę į lygybę, teisę į nepriklausomybę, teisę į gynybą, teisę į pagarba, teisę į tarptautinę prekybą. Grocijus yra prieš atvirosios jūros nacionalinį pasisavinimą. Be pagrindinės teisės, Grocijus pripažįsta egzistuojant teisę, kurią savo valią kuria tautos, sudarydamos sutartis. Pastaroji teisė turi atitikti prigimtinę reikalaujančią laikytis sutarčių: žodžio turi būti laikomasi. Principas, reikalaujantis laikytis sutarčių, – pacta sunt servanda – yra prigimtis.

Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suveriniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pasta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys, be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atcirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan. Be abejo, teisingų karų sąvoka nebeaktuali – Jungtinių Tautų Chartija draudžia naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose. Tačiau teisė į savigyną išlieka: įdomu pažymėti, kad Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnio formuluotė – Chartija neužkerta kelio „prigimtinei teisei į savigyną“, jei įvyksta ginkluotas užpuolimas – yra duoklė prigimtinei teisei į savigyną.

TEISINIS REGULIAVIMAS

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasikinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasikinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santvarką bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t.y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu teisiniu reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.

Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

Teisinio
reguliavimo išraiška yra toks visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai ir galimybės. Teisės įgyvendinimas turi keletą formų, kurių ypatybės priklauso nuo teisinio reguliavimo būdų:

 įgyvendinamas leidimas ;

 draudimas ar įsipareigojimas.

Teisinis leidimas – pagrindinis teisinio reguliavimo elementas, nustatantis teisines priemones, skirtas užtikrinti socialinę laisvę ir žmogaus, kolektyvo, visuomeninių susivienijimų aktyvumą, realų žmogaus teisių įgyvendinimą, tikrąją demokratiją ir kūrybinę žmonių veiklą.

Teisinis leidimas turi būti įstatyme ir kituose norminiuose aktuose. Dažniausia jie tiesiog suformuluotu norminio akto tekste kaip įgaliojantis reguliuojamoji norma. Teisinis leidimas gali išplaukti iš teisės normų komplekso (pvz., leidimas sudaryti įvairias sutartis, kadangi jos neuždraustos, laikomasi sudarymo sąlygų, neprieštarauja teisės principams).

Teisinis draudimas – teisinė priemonė, užtikrinti visuomeninių santykių organizuotumą, piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, visuomeninių susivienijimų interesų apsaugą, yra nepageidaujamo socialiai žalingo elgesio barjeras.

Vieni draudimai saugo piliečių asmenį, kiti išreiškia valstybės veiklą įvairiose sferuose. Visiems būdinga įtvirtinanti, fiksuojanti funkcija. Jų paskirtis – įtvirtinti ir padaryti neliečiamą esamą tvarką ir santykius. Todėl reguliavimo atžvilgiu jie išreiškiami teisinėmis pasyvaus turinio pareigomis susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Taigi draudimas teisėje – tai teisinė pareiga, imperatyvi kategoriška, neginčijama, užtikrinama teisiniu poveikiu.

Teisinis draudimas yra būdingas reikalavimas. Visada numatoma, kad yra asmenys, galintys pareikalauti laikytis draudimo. Toks reikalavimas būdingas ir atitinkamoms teisinėms pareigoms.

Teisiniai draudimai yra visiems privalomi ir susieti su teisine atsakomybe (baudžiamąją, civiline). Jiems būdingas formalus apibrėžimas. Teisės normose griežtai apibrėžtas jų turinys ir tikslo ribos. Nėra teisinių draudimų be draudžiamųjų paliepimų ir norminių nuostatu apie atsakomybę už jų nesilaikymą. Nereikia painioti norminio draudimo ir leidimo nebuvimo, nes jie nėra tapatingi.

Pozityvus įsipareigojimas. Jis išreikštas prievartinis pareigos atlikimas. Taip pat reglamentuojama finansinė veikla, aplinkos apsauga ir pan. Čia būdingas apsunkinimas asmenims, nes jie privalo daryti tai, ko nedarytų, arba darytų ne tokio masto. Šis reguliavimo būdas pasireiškai asmenims paskirstant aktyvias teisines pareigas, t.y. įpareigoja tvarkyti savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus.

Priklausomai nuo teisinio reguliavimo būdų skiriamos trys teisės įgyvendinimo formos:

 panaudojimas;

 laikymasis;

 vykdymas.

Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams turint tikslą juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Teisė veikdama teisinių santykių dalyvius skatina jų aktyvumą visuomenėje. Savo esme teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuoti įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytine teisę, parodančią įstatymų leidėjo norimus tikslus.

Teisinio reguliavimo dalykas yra įvairūs visuomeniniai santykiai. Tačiau tie santykiai savo esme turi paklusti norminiam organizuotam poveikiui ir esamomis socialinėmis politinėmis sąlygomis jiems toks poveikis būtinas pasitelkiant teisės normas ir kitokias teisines priemones, kurios sudaro teisinio reguliavimo mechanizmą.

Teisinis regulaivimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai. Teisiškai reguliuojant teisiniais įsakymais (liepimais) nustatomi reguliuojamųjų santykių dalyvių veiklos orientyrai ir pasiekiami faktiniai teisės tikslai.

Teisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kitaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra tokių teisės veikimo sričių, kur valstybės teisinis piliečių elgesio normavimas yra reikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kuriose žmonių veikla yrs teisinio pobūdžio, bet nesusieta su specialiu teisiniu reglamentavimu irtokio jų reglamentavimo nereikia.

Su teisinio reguliavimo sfera ir ribomis tiesiogiai susijusi teisinio reguliavimo dalyko samprata. Teisinio reguliavimo dalykas yra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tomis sąlygomis reikalaujan teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialinių subjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektu, o tik būtent tie, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, pakartojami, masiški, gali būti teisiškai kontroliuojami ir formalūs, t.y. teisiškai išreikšti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4474 žodžiai iš 8942 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.