Teisės sampratų įvairovė
5 (100%) 1 vote

Teisės sampratų įvairovė

TURINYS

1. ĮŽANGA lapas 3

1.1. Teisės samprata lapas 3

1.1.1. Teisės, kaip tikėjimo ar religijos, samprata lapas 4

1.1.2. Teisės kaip teisingumo ir tvarkos samprata lapas 6

1.1.3. Teisės kaip moralės bei dorovės samprata lapas 9

1.1.4. Teisės, kaip valstybės politikos, samprata lapas 10

1.1.5. Teisė kaip normatyvinė prievartinė tvarka lapas 12

1.1.6. Teisė kaip normatyvinė prievartinė tvarka lapas 13

2. IŠVADOS lapas 13

3. LITERATŪRA lapas 14



ĮŽANGA

Teisės samprata

Tai kas tai yra teisė? Tai vienas sudėtingiausių teisės mokslo klausimų, į kurį atsakymo ieškoma daugelį šimtmečių, netgi tūkstantmečių.. Galbūt ir šiuo atžvilgiu teisės mokslas iš esmės skiriasi nuo kitų mokslų, kuriuose klausimas, kas yra jų dalykas, apskritai nekyla. Vokiečių filosofas I. Kantas kadaise šaipėsi iš teisininkų, negalinčių susitarti dėl svarbiausios jų profesinės sąvokos. Todėl, norint tiksliai apibrėžti ar nustatyti bendriausius teisės dėsningumus, jai tektų suformuluoti sąvoką, kuri gebėtų aprėpti ir prigimtinę, ir pozityvistinę bei sociologinę sąvokas. Trumpai apibūdinant, teisė – tai tokia elgesio laisvė, kurią nustato ar toleruoja teisinė bendruomenė. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluotos teisės normos. Teisės norma – tai tautos arba kompetetingų valstybės institucijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Tačiau jei yra teisės sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią savoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis. Pagal tikslus normos yra labai skirtingos, tačiau pagrinde jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos (taisyklės) ir etinės normos. Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklės).

Technikos normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etikos normos yra taisyklės, kurios padeda suderinti skirtingus žmonių tikslus. Šios skirtingos taisyklės nepakeičia vienos kitų, jos tik papildo viena kitą. Etikos normos riboja žmonių veiksmus vykdant technikos normas. Technikos normos kinta keičiantis atliekamam darbui, o tuo tarpu etikos normos visada galioja tos pačios. Etikos normos skiriasi įvairiais laikais ir įvairiose vietose, tačiau tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje to paties žmogaus veiklai galioja nekintančios etikos normos.

Technikos normas žmogus gali vykdyti, tačiau gali ir nevykdyti. Nesilaikydamas darbo atlikimo taisyklių žmogus paprasčiausiai blogai atliks darbą ir pakenks sau pačiam. Etikos normos, kurios suderina įvairių žmonių tikslų siekimus, yra privalomos. Jos privalomos dėl paprastos priežasties: jei žmonės jų nesilaikys, tai trukdys ne tik savo, bet ir savo kaimynų darbus, trukdys svetimiems tikslams. Visuomenė, kurios pagrindu ir kuriamos etinės normos, pasmerks poelgį, prieštaraujantį toms normoms, o jų nevykdytojas turės savo poelgių padarinius atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės, todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.

Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai. Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.

Teisės, kaip tikėjimo ar religijos, samprata

Viduramžiai apima maždaug vieną tūkstantį metų ir chronologiškai yra įsiterpę tarp Antikos ir naujųjų laikų. Šis ilgas laikotarpis paženklina kylančios krikščioniškos europinės civilizacijos ir kultūros pradžią, didelės dvasinės kūrybos vyksmą. Vienok, ši kūryba buvo kitokia negu Antikoje ar renesanso metu, ji skiriasi ir nuo mūsų dienų kūrybos. Jos skiriamasis bruožas – teologinė viduramžių žmogaus mąstysena, nepajėgumas tinkamai
atskirti idealo reikalavimų nuo savo paties pastangų ir nuo tikrovės netobulumo. Viduramžių žmogaus gyvenimas, visi žmogaus veiksmai ir žygiai buvo apipinti religinėmis ceremonijomis ir persmelkti religinės dvasios.

Šventas Augustinas (354 – 430 ) – vienas keturių didžiųjų V.Bažnyčios mokytojų, įtakingiausių krikščionybės teologų – apmąstė socialinę tikrovę. Jis siekė visuomenės vientisumo. Šv. Augustinas tvirtino, kad žmonių turtinė nelygybė yra neišvengiamas socialinio gyvenimo reiškinys. Todėl visiškai beprasmiška siekti turtų sulyginimo: nelygybė tęsis tik tol, kol egzistuos žmonijos žemiškasis gyvenimas. Šv. Augustinas ramino žmones tuo, kad dorybingas žmogus, net ir būdamas vergijoje, yra laisvas sieloje. Priešingai esama su piktavališku žmogumi: nors jis karaliauja, bet yra niekingas savo ydų vergas (“Dievo valstybė”. IV.3). Šiuose apmąstymuose Šv.Augustinas rėmėsi viena pagrindinių krikščionybės idėjų – principine visų žmonių lygybe prieš Dievą. Šv. Augustinas pagal Krikščionybės dėsnį pripažino Dievą visų daiktų Kūrėju, kuris yra transcendentiškas, bet esti susijęs su sutvertais (sukurtais) daiktais. Remdamasis šiuo pagrindu, jis, nors ir pripažįsta teisingumą esant dorybe, bet skelbė, jog teisingumas tiek atskirame asmenyje, tiek valstybėje priklauso nuo klusnumo Dievui, kuris yra didžiausias teisingumo šaltinis.

Šv. Augustinas aiškiai nustatė senovėje pradėtą teisės klasifikaciją. Jis išskyrė teisės hierarchiją, sudarytą iš:

 amžinosios teisės (lex aeterna), kuri reiškia amžiną Dievo planą ir pasaulio dorovės santvarkos visumą. Veiksmas, žodis arba mintis, kurie yra priešingi tai amžinajai teisei, yra nuodėmingi;

 prigimtinės teisės (lex naturalis), kuri išreiškia dorovės dėsnį – nedaryk kitam tai, kas tau nemalonu;

 laikinosios teisės , kuri reiškia šio pasaulio įstatymų leidėjo valią duodamą pozityviąją teisę. Jos tikslas yra saugoti tvarką ir reguliuoti žmonių visuomeninį gyvenimą sankcijos priemone. Laikinosios teisės ribas apibrėžia amžinoji teisė .

Taigi, neatitinkantis amžinosios teisės įstatymas yra neteisė ir, kaip priešingas Dievo teisei, negali būti privalomas. Mūsų laikais, Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas Konstitucinio teismo sprendimu skelbiamas niekiniu. Todėl išmintingas įstatymų leidėjas visada atsižvelgia į žmogaus teises ir laisves – dabarties “amžinąją teisę”.

Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia. Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus. Religija ir teisė egzistuoja nukreipdama religinius išgyvenimus, ribodama religinių aplinkų veiklą, tačiau šių dviejų reiškinių santykis turi ir kitą pobūdį – vadinamąją pilietinę religiją. Politinių institucijų kuriami “šventi” dokumentai (kaip, pavyzdžiui, konstitucijos), tam tikrų valstybės piliečių išaukštinimas – pagrindiniai “pilietinės” religijos požymiai. Ji įsitvirtina tuomet, kai valstybinės institucijos pradeda kurti šventumą. Sumaniai panaudota tikroji religija tampa pilietinės religijos pagrindu. Teisė taip pat gali tapti pilietinės religijos pagrindu. Tokį teisės virsmą lemia kai kurie teisinių bei religinių struktūrų panašumai. Religiją sudaro ideologija, psichologija, veiksmai, organizacijos ir normos. Panaši teisės struktūra dar labiau sustiprina įspūdį, jog teisė – tai tam tikra religija. Dar ir dabar yra valstybių, kurių teisinę sistemą galima laikyti religine-teisine. Gyvos religinės teisės pavyzdys – musulmonų teisė, kur visuomenės narių elgesį reglamentuoja nacionalinė religija, kuri privaloma kiekvienam esančiam tos šalies teritorijoje. Kiekvienas musulmonas dėl savo kasdieninių veiksmų yra atsakingas prieš dievą. Religinės-teisinės normos reglamentuoja kulto veiksmus ir žmogaus religines pareigas. Musulmonų teisės normos reglamentuoja visą žmogaus asmeninį gyvenimą, bausmes už jų nesilaikymą, civilinius-teisinius santykius ir dar daugiau individo veiklos sferų. Nepaisant gausybės archaiškų formų, islamo šalyse asmenines teises, šeimos santykius, paveldėjimą, dovanojimą ir kitus veiksmus reguliuoja šariato normos. Daugelyje islamo šalių galioja šariato baudžiamoji teisė. Pagrindinė tokios teisės egzistavimo priežastis yra tai, kad musulmonų teisė suteikia žmonėms bendruomenės pojūtį.

Senosios žydų teisės, viduramžių kanonų teisės normos buvo ypatingos tuo, kad jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, nors pačios normos yra religinio pobūdžio, ir tuo, kad jos sutapatina, kas yra nuodėminga su tuo, kas yra nusikalstama. Kitaip sakant nuodėminga veikla yra nusikalstama veikla ir turi būti baudžiama
valstybės turimomis priemonėmis. Žmonės religinius idealus įgyvendina kasdienybėje, kartu sureikšmindami monotonišką savęs egzistavimą.

Teisės kaip teisingumo ir tvarkos samprata

Antikos istorikai ir keliautojai surinko didžiulį etnografinės medžiagos aruodą, iš kurio sėmėsi žinių apie įvairių kraštų teisines sistemas (teisėtvarkas). Jų tarpusavio lyginimas atvedė prie minties, kad teisinių sistemų įvairovė egzistuoja tiek teritorijos (erdvės) , tiek chronologiniu (laiko) požiūriu. Pavyzdžiui, Helenų kultūros lobyne atsekami du teisės minties ištakų šaltiniai, tai surinktos empirinės žinios apie Senovės Graikijos ir kitų kraštų bendruomenių gyvenimo papročius, tvarką ir įpročius bei teoriniai darbai, kuriuos parašė didieji Antikos mąstytojai.

Helenų jungimasis į miestus – valstybėse sąlygojo visuomeninių santykių įvairovės raidą ir tai neišvengiamai įtakojo naujus tvarkos valdymo klausimus, kuriuos reikėjo spręsti pagal teisingumą. Didėjant organizuotos tvarkos reikšmei, iškyla ir įsitvirtina įstatymo vaidmuo, kuriuo įforminami miesto- valstybės valdžios sprendimai. Tokį perėjimą nuo teisės kaip teisingumo prie teisės kaip tvarkos, atspindi, pavyzdžiui, vartotų terminų “themis”, “dikė” ir “normos” turinio evoliucija . Themis yra seniausias normos išreiškimo Graikijoje vardas. Šiuo vardu normos įgydavo šiuos bruožus:

• priverčiamąją galią, kuri pasireikšdavo dvejopai:

1. Kaip tikybinė sankcija, kuri skelbiama dievybės vardu (ankstesniuoju periodu); karaliaus sprendimu (vėlesniuoju periodu); aristokratijos sprendimu (kai karalius pakeitė aristokratija);

2. Kaip teisėjo sprendimas, kuris privalomas visiems piliečiams.

• Visuotinį privalomumą. Themis jungė į vieną visuomenę visus miesto gyventojus.

Tarp teisingumo ir tvarkos dar nėra atotrūkio, nes Themis vardu vadinama ir teisingumo deivė Temidė (gr.Themidos). Dikė – tai sąvoka, kuri papildo “themis” ir išreiškia teisingumą, tai – karaliaus nutarimais, daromais dievų valia, o vėliau, trečiųjų teismo sprendimais, šalių ginče. Taigi “dikė” yra priešingumas jėgai, nepriklauso nuo kieno nors nuožiūros ir išreiškia teisingumą visiems. Dikė yra visuotinio teisingumo deivė, Temidės įpėdinė.

Tobulėjant visuomenės organizacijai, nei “themis”, nei “dikė” negalėjo patenkinti gyvenimo reikmių. Gyvenimo prieštaravimai turėjo būti sprendžiami per tarpininkus, t.y. teisėjų sprendimais, kurie tapo precedentais. Iš pastarųjų susidarė paprotinės normos. Jų pagrindą sudarė “dikė” (teisingumas). Šioji sąvoka teisėjų sprendimuose ir paprotinėse normose atliko teisingumo kriterijaus (mato) funkciją. Iš paprotinių normų Drakontas (VII a.pr. Kr.), o vėliau Solonas (VI a.pr.Kr.) sukūrė įstatymų, pastovių teisės normų, kurios buvo vadinamos “nomos” (įstatymai). Nomos buvo privalomos visiems miesto- valstybės visuomenės nariams ir išreiškė ne autoriteto (dievybės, karaliaus) valią, bet tautos valią “pagal susitarimą”.

Teisingumas visada buvo sąryšyje su tvarka vadinama “kosmos” – teisinga tvarka valstybėje arba visuomenėje. Anaksimandras iš Mileto (VI a.pr. Kr.) perkėlė “dikė” sąvoką iš miesto- valstybės visuomeninio gyvenimo srities į gamtos sritį. Tokiu būdu “įteisintas” pasaulis galėjo būti pagrįstai apibūdinamas– kosmos terminu. Tas žodis pirmąkart pasirodė Jonijos filosofų kalboje. Žengdami šį žingsnį ir išplėsdami „dikė“ valdas į visą tikrovę jie aiškiai atskleidė graikų teisinės minties esmę parodydami, kad ji buvo grindžiama teisingumo ir būties ryšiu. Šis ryšys nulėmė, kad net tuo laikotarpiu, kai silpo senasis graikų tikėjimas teise, nebuvo visuotinai abejojama griežta „nomos“ priklausomybe nuo „kosmo“ prigimties (teisingumo).

“Nomos” kaip visos tautos valia, buvo didelės reikšmės sąvoka, nes ji išvadavo teisę iš tikybos globos ir padarė ją pasaulietiška ir tuo pačiu ji prisidėjo prie netikybiškos pažiūros į kosmos susidarymą ir davė protui laisvę kritiškai nagrinėti nusistovėjusias sąvokas. Tasai kritiškumas atvedė prie tikrovės sampratos, jog pasaulyje nėra nieko absoliutaus, jog absoliutūs dėsniai turi būti neigiami. Įstatymo sąvoka davė protui galimybę prieiti išvadą, kad žmogus gali būti pagerintas ugdymu, tobulinant jo charakterį ir įpročius, o ugdymui gali turėti ir turi įtakos tiek visuomenė, tiek ir valstybė.

Teisės teorijoje Šv. Tomas Akvinietis plėtoja Šv. Augustino idėjas. Jis remiasi plačia “teisės” (lex) sąvoka, apibūdindamas ją kaip normą ir saiką poelgiams, kurie arba daromi, arba nedaromi . Toji norma ir saikas pirmiausia yra protas, kaip svarbiausias žmonių elgsenos veiksnys: nors valia kuria teisę, bet, kad suteiktų jai turimą reikšmę, ji turi būti proto tvarkoma. Vadinasi, Šv. Tomas Akvinietis vadovaujasi romėnų teisės samprata: jei valdovo valia neatitinka proto liepimo, tai jo įsakymas nėra teisė (įstatymas), bet kaprizas. Be normos ir saiko požymio, teisei reikia dar trijų ženklų, tai kad teisė turi siekti visuotinės gerovės, o ją turi duoti asmuo, kuris paskirtas valdyti bei kad ji turi būti tinkamai paskelbta. Atsižvelgdamas į pateiktus teisės bruožus, Šv. Tomas Akvinietis apibūdina teisę (įstatymą): proto įsakymas,
paskelbtas viešai gerovei asmens, globojančio visuomenę. Šito apibūdinimo yra šios svarbios žymės, tai kad iškelta proto reikšmė ir kad teisė kuriama visuomenei, ne vien valstybei, todėl teise pripažįstama ir Kanonų teisė ir tarpvalstybinė teisė.

Įstatymus Šv. Tomas Akvinietis skirstė į keturias rūšis: amžinieji, prigimtiniai, žmonių, Dievo įstatymai. Šv. Tomas Akvinietis svarstė taip pat paprotinę teisę ir jos santykį su įstatymo galia. Jis pripažino, kad tai, kas daug kartų kartojama yra apmąstyto žmonių sprendimo padarinys. Taigi paprotys net gali panaikinti teisę ir yra geriausias jos aiškintojas. Šiuo požiūriu Šv. Tomas Akvinietis pripažįsta teisės kaip teisingumo tradicijos didesnį vertingumą, bet tvarką aiškina ne kaip savaimingos kilmės, o sąmoningų sprendimų sukurtą padarinį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2515 žodžiai iš 4921 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.