Teisės socialogija
5 (100%) 1 vote

Teisės socialogija

Teisės sociologijos samprata. Dvejopas požiūris į teisę.

TS- tai bendros sociologijos sritis nagrinėjanti teisinių atsiradimą ,

struktūrą,dinamiką ir vaidmenį visuomenėje. Teisė yra visuomeninis

reiškinys todėl aktualizuoti šį visuomeninį reiškinį atsiribojant nuo

politinių ,ekonominių bei kt. aspektų neįmanoma. Čia ir slypi teisės

analizės problema. Taip galima suprasti teisės prigimtį, reikalinga ne tik

teisės doktrinos ir institutų sistemos, bet ir socialinės aplinkos, kurioje

teisiniai institutai egzistuoja ne tik teoriniai, bet ir empyrinė analizė.

Kaip rašo Kudriavcevas “be visapusiškos socialinių teisinių problemų

analizės sunku atskleisti svarbius teisinės sistemos uždavinius ir

perspektyvą, jos vaidmenį tobulinti efektyviai visuomeninius santykius”.

Sociologinių tyrimų teisėje tikslas yra subordinacijos tarp teisės kaip

socialinio fenomeno, ir visuomenės nagrinėjimas, t.y. nagrinėjimas teisės

socialinių f-jų bei kompleksinių procesų transformuojant teisės normas į

realinį elgesį visais lygiais visuomenėje, socialinėje grupėje, asmenybėje.

Tokioje aplinkoje, tokiu pagrindu ir susiformavo tokia mokslinė kryptis-

teisės sociologija (nagrinėja teisinę sistemą santykyje su gyvenimu,

socialine praktika). Taigi teisė yra svarbus socialinis reiškinys ir jam

nagrinėti neužtenka vieno mokslo, jį reikia išnagrinėti visapusiškai. Tai

yra keletas mokslų duoda vienas kitam atsvarą. Egzistuoja du požiūriai į

teisę: 1)teisininkų (jie išmano doktriną, loginę struktūrą) teisininkų

teorinė analizė išbaigtesnė, suprantamesnė, ji sugeba įjungti prieštaringas

hipotezes, konkuruojančius duomenis, susijusius su teisės sociologijos

aplinka. 2) social. mokslo atstovai (išmano teisės doktrininio vystymosi

modelius). Jie geriau už teisininkus gali pasinaudoti social. institutais

ir socialinės teorijos žiniomis, kurios greičiausiai nėra susijusios su

teise. Tačiau tinkamai interpretavus teorijas gali nušviesti teisės plėtros

kryptis taip kad būtų išvengta konkretaus teisininkų patyrimo reflekso.

/Taigi visuomenė negali būti vien tik vienos profesijos, nes įpač teisės

problemos turi būti sprendžiamos skirtingų profesinių grupių tarpusavio

bendradarbiavimo. Kad būtų sprendžiamas esantis konfliktas, teisės

sociologijos aplinka turi būti peržiūrėta ne tik teisininkų, bet soc mokslų

atstovų.1. Teisės sociologijos ryšiai su teisės, sociologijos ir kitais mokslais.

Teisės sociologija susijusi ne tik su bendraja sociologija bet ir taip pat

su beveik visomis sociologijos mokslo šakomis, kadangi dauguma visuomenės

gyvenimo sferų, tiriamų tomis šakomis turi teisinį aspektą. Ypač svarbus

ryšys su religijos ir politikos sociologijomis./Teisės ir religijos

sociologijų ryšys: savaime suprantamas vien dėl to, jog religija, kaip ir

teisė, normatyvinė sistema, o taip pat sistema pasižyminti tokia pat

plastika, kaip ir teisė, bei tokiu pat sugebėjimu išreikšti įvairius soc

reikalavimus. Nerekomenduojama priskirti religiją tik dvasinei sferai.

Religinę normą tik dvasiniams imperatyvams. Remiantis sociol duomenimis

religija pasižymi neribota absorbcija galimybe, tai yra ji gali

sakralizuoti bet kokią normos rūšį, transformuoti papročius į elgesio

stereotipus. Religijos ir teisės panašumas aiškina, kodėl ribos kartais

tarp jų yra neaiškios būna ir teisinės religijos, bei (religinės teisinės

sistemos). /Politikos sociologija. Visų pirma sunku atskirti teisę nuo

politikos. Neįmanoma atskirti pagal subjektą. Tie patys parlamentarai

leidžia įstatymus ir nustato šalims politiką. Autoriai, norintys nubrėžti

paralelę tarp politikos ir teisės, vieni aukščiau iškelia teisę, kiti

politiką. Pirmieji tikriausiai galvoja apie prigimtinę, kiti apie

pozityvinę teisę. Žinoma analizė turi būti atliekama kitu būdu politika ir

teisė tai du valdžios veikimo būdai. Teisėje valdžia išreiškia save

nustatydama ilgalaikes normas ir pastoviai seka, kad jų būtų laikomasi. O

politikoje valdžia save išreiškia periodiniais sprendimais, kuriuos priima

remdamasi priimtos veiksmų programos pagrindu. Galima pasakyti, kad “teisė,

tai laivo statyba ir jo nuleidimas į vandenį”, o politika – tai laivo

kursas. /Politikos ir teisės sociologijos lyginimo tikslas yra ne tik jų

skirtumų iškėlimas, bet padarymas išvadų, kuriomis turi remtis teisės

sociologija ir politika. 1)Išvada- politinio fakto svarba. Tesės sociologai

senai atiduoda didelį dėmesį politinėms doktrinoms. Bendrais faktais

pabrėžiama, jog ieškant kokio nors teisės instituto social paaiškinimo

reikia kreipti dėmesį ne tik į sociologinius faktorius dėl kurių institutas

sukurtas, bet ir į socialinius faktorius, kurie kūrė tą institutą, tai yra

į politines jėgas, kurios kuria teisę. 2) Politinės valios svarba.

Politikos sociologija atsiriboja už bendrų sociologinių reiškinių

determinacijos tyrimo – apsiriboja tiek jų istorinio įvairumo parodymu.

Kaip žinome, šalies politika įskaitant ir įstatymleidystės politiką
ne

visada apsprendžia visuomenės interesus, būna ir vienasmeniškai priimtų

sprendimų. /Demografija. Jei politinė ekonomika sąveikauja su kertinės

teisės sociologija, tai demografija susijusi su šeimos teisės asmenybės,

teisės sociologijos. Teisės sociologija ieško sąveikos su demografija,

todėl, kad tikisi gauti apibendrintą skaitmeninę informaciją apie jos

mokslo dalyko sudėtines dalis. Demografija negali apsieti be teisės, nes

daugelis reiškinių (skyrybos, vedybos ir pan.) remiasi ir išplaukia iš

įvairių definicijų. /Lingvistika. Lingvistika ir teis. sociologija –

žmogaus bendradarbiavimo priemonės, nustato taisykles (iš dalies buitines,

iš dalies mokslines), pasireiškia prievartiniu pobūdžiu. Būdami socialiniu

reiškiniu teisė ir kalba taip pat yra naminis reiškinys. Kalba buvo būtina

teisės fomavimui. Ji leido sukurti teisę, perduoti ją iš kartos į kartą, o

taip pat išlaikyti tradiciją, bei projektuoti ateitį – pažadant ką nors

padaryti, duodant žodį. Tarp šių tolimų sferų iš esmės ir atsirado ryšys.

Pagrindinė forma yra lyginti kuris veikimas teisės sociologijoje

pasireiškia per juridinį kalbos komunikabilumo tyrimą.3. Teisės sociologijos objektas. Teisiniai reiškiniai ir jų klasifikacija.

Teisės soc. objektas gali būti apibrėžiamas kaip socialiniai faktoriai

sąveikaujantys su teisiniais reiškiniais. Mechanizmas ir dėsningumai tokio

santykiavimo ir sudaro teisės sociologijos objektą. Teisės sociologija

tiria socialines teisės f-jas jos pasėkmes atsirandančias priėmus ir

pritaikius visuomenės gyvenime tam tikrus įst. (tai suprantama siaurąja

prasme, kur tiriami tik pirminiai teisiniai reiškiniai – įstatymai, teismų

sprendimai). Tačiau tuo dar neapsiriboja tei. Sociologijos objektas, nes

TS tiria teisės visuomeninio poveikio procesą tam tikroje sistemoje ir ne

teisiniuose santykiuose (tai suprantama plačiąja prasme t.y. čia žvelgiama

ir į pirminius socialinius šaltinius formuojančius teisę, teisės normų

socialinės prielaidos). /Konkretūs sociologiniai tyrimai teisėje yra

nukreipti ištirti teisės ir jos institutų efektyvumo socialinį

priežastingumą, socialinį poveikį, išaiškina kaip teisė veikia

visuomeninius santykius, jų praktiką, ir kaip socialiniai faktoriai daro

grįžtamąjį poveikį teisei. Tokia TS oblekto formuluotė yra optimali ir

atspindi tai, kas vienija juristus ir sociologus. /Teisiniai reiškiniai nuo

kitų soc. reiškinių atskiriami teisiniu kriterijumi. Šis kriterijus dažnai

traktuojamas kaip realistiniai teisės regėjimai, kurie akcentuoja realybės

atributus-laiką ir erdvę; t.y. teis. reiškinio sąryšis su laiku ir erdvė,

jų neįzoliuotumas, todėl teisiniai reiškiniai yra tam tikroje laiko ir

erdvės aplinkoje. Šioje aplinkoje konkretus teis. reiškinys sutinka kitą

t.reiškinį ir sudaro tarpusavio ryšius. Ši sistema neturi nieko bendro su

teisine sistema. Teisės sistema-riba/rėmai, tarp kurių nagrinėjami

teisiniai reiškiniai. Ją išreiškia teisinių reiškinių klasifikacija. /Teis.

reiškinių klasifikacija: 1) pirminiai ir antriniai t.reiškiniai. Pirminiai

yra patys aukščiausi visuotini teisiniai reiškiniai. Antriniai yra

išvestiniai iš pirminių. Jų skirstymo kriterijus-visuotinumas. /Pirminiai

yra kaip taisyklės, kurių turinys yra labai įvairus-nustatymo normos (a/m

sustabdymas). Jie yra antrinių generatoriai, o pirminiai kyla iš soc

fenomenų, tai yra jų rezultatas. Antriniai yra įvairesni už pirminius. /2)

Valdomumo reiškiniai. Pirminiai valdomumo reiškiniai susiję su valdžia.

Dalis reiškinių susiję su veikla tų, kurie įgyvendina teisės reiškinių

valdomųjų ir valdančiųjų lygyje ir priskiriami pirminiams, nes yra

visuotini ir gali savyje talpinti skirtingą turinį. /Valdomumo pirminiams

reiškiniams būdingas tam tikras materialumas, nes jie susitapatina su

nesužmogintu valdžios mechanizmu. Taip pat šiems reiškiniams būdingas tam

tikras subjektyškumas, nes jie pasireiškia kaip elgesio, reakcijos formos,

sąmonės būsena. /3) Institutų ir atvejų reiškiniai. Atvejo reiškinys yra

išvedamas iš instituto reiškinio. Jis yra institutų reiškinių realizacija.

Reik atkreipti dėmesį, jog būna iškreiptų institutų realizacijų. Labiausiai

regimas kontrastas tarp šių reiškinių rūšių yra tas, kad kiekvienas

institutas-natūralus istorinis reiškinys, o atvejų yra labai daug. /4)

Reiškiniai susiję ir ne su teisiniu procesu. Teisinis procesas gali būti

kriterijus atskiriantis du teisnius reiškinių tipus: a) susijusius su

procesu (atsiranda proceso eigoje.Teisinio proceso principas skiriasi nuo

kitų konfliktinių santykių ypatingu sprendimo būdu-kai į susipriešinusių

šalių santykius įsiterpia trečia šalis, kurios tikslas išspręsti konfliktą)

b) nesusiję su procesu.4.Pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai. Reiškiniai susiję ir

nesusiję su procesu. Teisės sociologija (TS) remiasi teigimu : teisiniai

reiškiniai yra nevienalyčiai, t.y. teisinių reiškinių labai įvairūs. Visi

šie teisiniai reiškiniai tiek skirtingi, kad
juos kvalifikuoti ir

įvardinti kaip atskirą rūsį : pirminius , antrinius. Kriterijus-teisinių

reiškinių visuotinumo laipsnis. Antriniai reiškiniai yra išvestiniai iš

pirminių. Pirminiai- įstat. ,teisinių sprendimų paskelbimas, reguliuotojo

gestas ir pan. Tai lyg talpyklos kurių turinys įvairus: t.n. kurios

reguliuoja a/m sustabdymą, vairuotojo nubaudimą. Pirminiai teisiniai

rieškiniai kyla iš spec. fenomeno yra jų rezultatas./ siekiant išvengti

teisininkų įtarumo, juk pirminiai teisin. reiškiniai didžiąja dalimi

atitinka teisės formaliuosius šaltinius, pabrėžiame teisės soc. teiginį :

teisė yra platesnė už formaliųjų teisių šaltinių visumą. Teisė lygu istat.

,paprotys plius (ne) teisinė praktika. Sociologų nuomone neapima ši formulė

visos realybės, jų nuomone yra tokių teisinių sprendimų, kurie nėra jau

egzistuojančio įstat. mechaninis pritaikymas, bet jie kuria teisę , nes

nėra tinkamų normų paremti teisinį sprendimą. Tačiau toks sprendimas nevirs

teisės norma, nes jis gali daugiau nepasikartoti. / Teisės sociologai

laikosi požiūrio, jog teisė yra plačiau už teisės normą./ pirminiai

teisiniai reiškiniai yra ir teisės norma ir konkretūs teisiniai sprendimai

ir individualūs aktai, t.y pirminiai tie teisiniai reiškiniai, kurie turi

vienovės pagrindą, kuri išreiškia teisinių reiškinių sąryšį su valdžia.

Antriniai teisiniai reiškiniai yra labiau įvairūs už pirminius (santuokos

institutas ir santuoka). TS domina abu reiškiniai./ Teisminis procesas g.b.

kriterijumi, atskiriant teisinius reiškinius : Susijusius su procesu ir

nesusijusius. Su teisiniu procesu susiję tie, kurie atsiranda proceso

eigoje arba procesas yra jų atsiradimo priežastis. / Svarbiausias teisinio

proceso skirtumas nuo kitų konflikto santykių pasireiškia ypatingu

sprendimo būdu, kaip į susipriešinusių šalių santykius įsiterpia trečios

šalys ( jo tikslas išspręsti konfliktą) . / Viens ir tas pats teisinis

reiškinys g.b. apibrėžtas iki proceso ir proceso eigoje. Soc. požiūriu

svarbu išaiškinti, kaip keičiasi teisinis reiškinys dėl proceso.5.Valdymo ir valdomumo reiškiniai. Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai. Jau iš pirminių ir antrinių teisinių reiškinių pastebėjome,kad

jie susiję su valdančiaisiais kurie turi valdomuosius.Tai pirminiai

teis.reiškiniai,nes savyje talpina skirtingą turinį.Klasikinis turinys-

subjektyvioji teisė(savininko teisė,kreditoriaus teisė).Valdomumo

pirminiams teisiniams reiškiniams būdingas materialumas,nes jie

susitapatina su nesužmogintu valdžios mechanizmu (pvz. taisyklės, teisminis

sprendimas, įsakymas) Valdomumo pirminiai teisiniai reiškiniai kyla iš

valdžios mechanizmo. Valdomųjų lygyje pirminiai teisiniai reiškiniai iš

apačios ir yra valdomi pirminių reiškinių valdymo lygyje. Valdomumo kaip

reakcijos formos, sąmonės būsena. Mokslas gali objektyviai nagrinėti

subjektyviuosius reiškinius.Subjektyviųjų pirminių teisinių reiškinių

kategorijai priskiriama:

1.Tiesioginis atsakas į valdymo reiškinius(atsakas į įsakymą,į t.n.,į

nuosprendį)

2.Reiškiniai,susiję su psichologijos sfera,t.y.teisės žinojimas,turimas

teisės ir justicijos vaizdas,teisinė sąmonė,teisinis supratimas.

3.Subjektyvioji teisė. Pirminiai subjektyviosios teisės reiškiniai lemia

spec. problemų atsiradimas. Sunku atsakyti,kuri jų genezės dalis kyla iš

žmogaus asmenybės,o kuri susijusi su soc.aplinka. /Teisinis auklėjimas kyla

iš to fakto,kad žmogų teisiškai socializuoja teisiniai santykiai ir su jais

susiję procesai.Todėl labai svarbu,kokiais kanalais vyksta teisinė

socializacija(asmeninė patirtis)kaip teisės socializacija susijusi su

valdžia ,lytimi, amžiumi. /Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai.Instituto ir atvejo naudojimas TS numato jų atskyrimo ypatingą

liniją(Pvz.santuoka,galimi du požiūriai:kas užrašyta kodekse,kitas kas

vyksta soc.gyvenime.santuoka tai visų pirma t.n.suma,kuri iš anksto

nustatyta ir taikoma bet kuriuo santuokos atveju,antruoju atveju tai koks

nors atvejis iš daugelio galimų,vienetinė situacija,bet ją sumodeliavo ir

valdo institutas.)Toks atskyrimas g.b. pritaikytas bet kuriam teisiniam

reiškiniui (nuoma,skundas ir pan.)Iš vienos pusės yra teisės normų

suma,modelis ,schema, iš kitos pusės-elgesys,santykis,konkreti situacija.

/Atvejo reiškinys yra išvedamas iš instituto reiškinio.Atvejo reiškinys yra

instituto reiškinio realizacija,bet svarbu tai,kad būna

neteisingų,iškreiptų instituto realizacijų. Labiausiai regimas kontrastą

tarp šių reiškinių ,kad kiekvienas institutas yra natūralus istorinis

(?)reiškinys,o atvejų yra labai daug.Institutų ypatybė netrukdo juos

bandyti sugrupuoti.Jei atmesime institutų antraeilius trūkumus ir pabrėšime

pirminius (esminius),tai į vieną institutų grupę sujungsime gerokai tarp

savęs besiskiriančius erdvėje ir laike institutus.(Pvz.santuokos institutas-

tos šalies kur draudžiama skirtis jungiame su tos kur leidžiama).Grupuojant

institutus
neatsižvelgiant į jų skirtumus gauname dirbtinę tipologiją,kuri

g.b.apgaulinga.Institutas kaip reiškinys,g.b. traktuojamas ir jo

pasireiškimo požiūriu. Kraštutinumas-jei nagrinėjame atvejo reiškinių

turinio skirtumus (Pvz. kiekviena santuoka nepanaši į kitas,nes ji

sukuriama individų. Bet į tai neatsižvelgia valstybė,skaičiuodama visas

santuokas kaip lygias. Rezultate gauname santuokų sumą,kuri išreiškia

ypatingą kolektyvinį reiškinį). /Atvejai g.b.skirstomi į individualius ir

kolektyvinius reiškinius. Pirmieji nagrinėja jų individualius požiūrius,o

antrieji jų bendrumą,kurie leidžia sugrupuoti. Atsižvelgiant į vidinio

skirstymo galimybę,atvejo reiškinį galime klasifikuoti trejopai:1.kaip

institutą.2.kaip individualų atvejį,čia taikomi skirtingi metodai.3.kaip

kolektyvinį atvejį. Institutų reiškiniai nagrinėjami istoriniu-lyginamuoju

metodu.Kolektyvinių reiškinių nagrinėjimui taikome statistiką ir

apklausą(kiekybiniai metodai).Individualius reiškinius nagrinėjame

stebėjimo būdu6.Teisės sociologijos metodologiniai principai ir jų reikšmė. Objektyvumo

taisyklė- teisininkui būdinga tendencija savo paties patirtį vertinti kaip

sociolog. realybę. Remdamasis patirtimi teisiniuose procesuose priimą

sprendimą , bet kiekvieno patyrimas yra ribotas. Svarbu suprasti, kad

teisininko stebėjimai, kuriuos atliko kokio nors stebėjimo eigoje, visada

atspindi tą vaidmenį , kurį tame procese atliko. Draudžiama turėti

išankstinį nusistatymą./ Teisės soc. teisę nagrinėja kaip daiktą. Tai

labiausiai atskiria teisės soc. nuo daugmatinės jurusprudencijos, nes

teisės soc. teisę nagrinėja išoriškai kaip daiktų reiškinių gausybę.

Objiektyvumas suprantamas dvejopai- kaip materialinis arba daiktinis ir

kaip bešališkas. Šiuos reikalavimus darbuose traktuoja kaip dėsnius.

Pirmasis išreiškė mokslinį reikalavimą, antrasis- moralinį./ Materialusis

reikalavimas- teisės soc. turi iš nagrinėjamo objiekto atskirti visa tai,

kas yra asmeninio arba grynai vidinio pobūdžio. Tuo paaiškinama ta

pirmenybė, kurią teisės soc. suteikia t.n. Tuo pačiu tai apibrėžia teisės

soc. ribas. Šiuo metu teisės soc. nagrinėja ir objiektyvinę ir

subjiektyvinę soc. reiškinių dalis, kuriose atsispindi teisinis

substraktas. Norint gauti kuo pilnesnį teisės supratimą turime į tyrimų

terpę įtraukti ir subjiektyvius veiksmus, bet pastarųjų nagrinėjimas turi

būti atribotas nuo jų individuolių ir psichologinių aspektų./ Bešališkumo

reikalavimas- įpareigoja tyrėją remtis savo teisėtumo patvirtinimu, t.y.

daroma pagrysta prielaida, ir ieškoma faktų jai patvirtinti./ Istorinis

lyginamasis metodas- seniausias teisės sociologijoje. Jis išreiškia tyrimo

pagrindinių teiginių koncentraciją. Jį sudaro du elementai: istorinio ir

lyginamojo vienovė. Jie gali būti taikomi ir kartu ir atskirai. Istorinis

suprantamas : kaip savas turinio instrumentas, duodantis konkrečius

rezultatus ir kaip intelektualinis veikimas, leidžiantis interpretuoti

duomenis gautus anksčiau, kokio nors kito metodo. Jis pabrėžia du

požiūrius: istorinį ir lyginamąjį. Istorinis g.b. lyginamasis, o lyg. gali

atspindėti reiškinių evoliucines sekas.7.Teisinių ir neteisinių dokumentų analizė. Kiekybinė analizė. Dokumentai

gali turėti faktų, kurie domina TS. Dokumento analizė- tai metodas, kuris

leidžia gauti tokias žinias./ Skiriamos dvi pagrindinės dokumentų analizės

rūšys : kalbinis ir kokybinis. Jei kokybinė dok. Analizę suprantame kaip

dokumentų prasmės ir reikšmės atskleidimą ir įvertinimą, tai kiekybinė dok.

Analizė susijusi su informacijos porcijų išskirimu ir jų reikšmės

įvertinimu./ Kokybinė analizė skirstoma į porūšius atsižvelgiant į

nagrinėjamų dok. Pobūdį./ TS dok. analizę skiria teisinės reikšmės dok. ir

nesusijusius su teisę. Kiekvienas porūšis skirstomas dar į atskirus

porūšius. Skirtumai yra neformalaus pobūdžio, nes įtakoja tyrėjo darbą.

Parašytas tekstas ar vaizdas g.b. išanalizuotas vienu tikslu, t.y.

išsiaiškinti jų turinį./ Teisinė dokumentų analizė ( plačiąja prasme)- tai

platus spektras dok. porušių, kurie susiję su teismu./ Analizuojant bet

kurį iš jų, tyrėjas turi laikytis taisyklių: 1.teisės dok. nagrinėjamos

soc., o ne jurisprudencijos požiūriu. Dokumente reikia atskleisti teisinį

reiškinį, o ne tai ar t.n. yra teisingai pritaikyta. Išvada: teisinis dok.

vertingas yra tiek, kiek jis padeda atkurti praeities soc. reiškinius.

Teisinis dok. kartu su papildomų dok. pagalba turi būti padėtas į tas

pačias socialines sąlygas, tik konkrečių galimybių ribose, kurios lėmė jos

turinį. Analizei svarba nustatyti atskaitos taškus, tuo dok. esmė yra

aiškesnė. 2. Teisinis dok. neturi būti suvoktas kaip ekvivalentas tos

objiektyvios realybės, apie kurią jis kalba. Dok. g.b. apgaulingas ir tai

tyrėjas turi nuolatos atsiminti , bet ir tuomet kai dirba su

konstatuojančiu dok. Reikia suvokti atsakomybę moraline prasme, ar jis

nepadeda
nusikaltimo. Moralumo negalima įvilkti į teisės

marškinius./ Neteisinio dok. analizė – reikia gerai žinoti teisę, kadangi

juose teisinio turinio labai nedaug ir tokios formos, kurios daugiau

neegzistuoja, priklauso istorijai. / Iš tokių dok. TS didžiausią reikšmę

turi etnografiniai dok. t.y. tam tikro liaudiškumo aprašymas. Užtenka

paprasto stebėjimo, kad pastebėtum pasikartojančius gestus , veiksmus.

Kartais galima susieti ir su teisę./ Kiti naudingi dok. – keliautojų

pasakojimai, istorikų etnografų darbai. TS uždaviniai: 1. Turi nustatyti

kažką teisiško iš socialinio neteisiško ir individualaus kasdieniško 2. Kas

rasta teisiško turi būti randama analogiškas materialas laike ir erdvėje ir

tai klasifikuoti./ Kiekybinė dok. analizė- siejama su analize pagal turinio

ilgį. Tikslas- išaiškinti taikymo aktų kiekį, kurie tam tikrą periodą buvo

priiminėjami priklausomai nuo politinių, ekonominių ir kt. faktorių. Taip

galima parodyti įstat. leidybos infliaciją./ Galima pastebėti stiliaus

pasikeitimą, kuri įtakoja filosofiniai požiūriai į įstatymo leidybą arba

sunkumai leidžiant įstat. (tai išorinė klasifikacija ). Vidinės

klasifikacijos pagalba vykdomas perėjimas nuo atskiro objiekto prie bendrų

atvejų. Statistika ir atranka naudojamos surinkti faktus, įvykius, o jų

turinys- kiekybinės analizės objektas. Tai g.b. žodis arba junginys, kurių

pasikartojimas įgauna ypatingo psichologinio rieškinio rangą, o t.p. g.b.

tam tikrą tema, tiriamas klausimas, neišreikštas vienu terminu.8.Socialinių faktų stebėjimas: monografinis nagrinėjimas, kiekybinė

analizė, anketinė apklausa. Faktų tyrimas labiausiai atitinka

sociolog.prigimtį. Faktams nagrinėti naudojamas: 1.eksperimentas ir

2.stebėjimas. Monografinis arba kokybinis nagrinėjimas skiriasi nuo

ekstensyvios apklausos .monografinis nagrinėjimas gali turėti du ir

daugiau stebėjimo objektų.Monografija-tai konkrečios situacijos

nagrinėjimas.Mūsų laikais monografija įgavo antrą kvėpavimą, bet kaip

ekstensyvumo tyrimo institucija.Atsirado įvairesnis tyrimo objektų

ratas.Pasirinktas objektas nagrinėjamas ne vienu ,o keliais

pagrindais.Šiuolaikinė praktika derina, kokybės arba intensyvų metodą su

ekstensyviu arba kiekybiniu.Kiekybinė analizė suprantama kaip:1.soc.objekto

kiekybė.2.kaip nauja idėja atspindinti naują matematikos supratimą.Šiandien

kvantifikacija sociologijoje tai matematinė jos formalizacija,vyksta

stebimų objektų pervertimas į algebrines formules.Kiekybinės analizės

tech.įvairovė,dabar pakalbėsime apie jų panaudojimą,faktų tyrimą.Apie jų

panaudojimą dok.tyrime buvo kalbama anksčiau t.y.statistika ir

pasirenkamoji apklausa.Statistika apima stebimų reiškinių rūšies visumą,o

pasirenkamoji apklausa apima tik dalį jų.Kaip išbaigtinė medžiagos analizė

statistika yra pranašesnė,bet pranašumas mažėja ,kai yra tobulinama

pasirinkimo technika taip pat skiriasi jų šaltiniai.Bruožas juo jungiantis-

apklausos duomenys saugomi duomenų banke ir ateityje naudojami

tyrėjų.Skirtumą tarp jų demonstruoja ir sociologijos istorija. Atsiradus

pasirinkimo analizei galima buvo vykdyti apklausas netik pagal

administracijos užsakymą,bet ir mokslo interesais.Išskiriamos dvi

kiekybinio tyrimo stadijos :1.duomenų surinkimas2.duomenų analizė.

/Anketinė apklausa-tai žmonių grupei pateiktų klausimų grupė ir atsakymai į

juos. Anketos sudarymas ir apklausos pravedimas .anketa turi būti paprasta

stiliumi,visiems prieinama,suprantama kalba.9.Teisės sociologijos eksperimentiniai metodai ir jų taikymas. Dažnai TS

apibrėžiama kaip socialinio metodo taikymas teisės nagrinėjime.Tai

pagrįstas požiūris,nes TS ir bendrosios soc.metodai yra tie patys .TS

metodai atsižvelgiant į tyrimo objekto specifiką ir tyrimo lygius

,skirstomi į atskiras tyrimo grupes: 1.dokumentų analizė (teisinių ir

neteisinių) 2.faktų nagrinėjimas (monografinis tyrimas arba apklausa)

3.laboratorinis eksperimentas 4.testas. Šio pagr.metodų gr. skirstomos į 2

dideles gr.:1.stebėjimas 2.eksperimentiniai metodai. Eksperimente tyrėjas

savo nuožiūra dirbtinai sudaro kažką naujo,manipuliuoja tyrimo objektu.TS

leidžiami šie eksperimentavimo metodai: 1.laboratorinis eksperimentas

2.testas. /Eksperimentai gali vykti tiek laboratorijoje tiek viešose

vietose.tačiau etika nelabai leidžia eksperimentuoti su publika viešose

vietose,nes tai tik eksperimentas.Eksper. pavojingas ir mažose

grupėse,tačiau čia eksperimentatorius turi daug galimybių valdyti situaciją

,jai kyla žalingos pasekmės-eksper. turi būti nutrauktas.

Eksperimentatoriaus sukurta grupė g.b.:1.dirbtinai sukurta (vaikai ir

paaugliai ,kuriais lengva manipuliuoti ,jie greičiau reaguoja į

pasikeitimus ). 2.spontaniška (klasė, gamyklos cechas)Teigiamas

eksper.atlikimas reikalauja kad šalia eksperimentuojamos grup., kuri veikia

pagal savo patyrimą būtų ir kita (kontrolinė) gr. , identiška pirmajai ir

nepaveikta
manipuliavimu. /Pernešti visa tai kas tinka

mažai grup.yra dirbtina jau todėl,kad maža grup.visada žymiai daugiau

homogeninė,negu visuomenė aplamai.Žinoma šis prieštaravimas dingsta,kai

mažai grup.pasiūloma veikla išplaukianti iš visuomenės interesų(pvz.

Pravesti prisiekusiųjų pasitarimą norint išsiaiškinti,kaip jų sprendimą

paveiks spauda). /Testas-tai iš anksto apgalvotas išbandymas,kurį atliekant

naudojama tiksli rezultatų įvertinimo tech.Čia kalbama apie efektyvius

testus ,kurie skiriasi nuo testų tiriančių protines galimybes ir naudojamus

pedagogikoje.Efektyvūs testai skirti išaiškinti asmenines nuostatas ,kaip

ir provokuoja žmogų jas atskleisti. Efektyvūs testai gali būti įvairių

formų ir bet kuri iš jų taikoma TS(pvz.testai su piešiniais ,vaikų prašoma

nupiešti šeimą ir priklausomai nuo to ,kuri figūra didesnė galima spręsti

apie tai kas jį valdo.Arba testas kai reikia pasirinkti vieną iš kelių

variantų.)Panašius klausimus galima pamatyti ir anketose taikomose

apklausose ,nuo testo klausimų jie skiriasi tuo, kad jie žymiai natūralesni

,o su testais juos sieja tas,kad jie kelia ne tiesioginį ,o aplinkinį

klausimą,t.y.apie tiriamą problemą klausia per aplinkui,kad neiššaukti

gynybinės reakcijos.nuo klausimo priklauso ir atsakymas,nors klausimo esmė

ta pati (pvz.1.kaip vertinate nesantuokines šeimas2.ar norite kad jūsų

dukra gyventų nesusituokusi su savo vaikinu)12.Teisės socialinis pagrindas: W.Sumnerio,Savigny ir Erlicho požiūriai į

teisę. Anksčiau į teisę buvo žiūrima, kaip į profesiją ar doktriną, t.y.

teisė turėjo būti analizuojama ir suprantama savo vidiniu kategorijų dėka,

nekreipiant dėmesio į soc./ aplinką. Šis teisės suvokimas geriausiai

išvystytas, nes paremtas pozityvistinio teisės mokslo suvokimu. Per

ankstyvą požiūrį į per teisės prizmę galima atskleisti jos socialinį

pagrindą: ar autonomiška ar sąlygota teisės ir socialinės aplinkos ryšio.

Tokiu būdu išryškėja 3 teorijos: 1. Sumnerio teisės evoliucijos teorija-

priešinę poziciją prieš pozityvistus teisininkus ir įstatymo leidėjus,

kurie bando pakeisti socialinius santykius teisės pagalba. Jis pabrėžė,

teisinės inovacijos nejautrumą, netikslumą, jei teisės socialinės šaknys

yra ignoruojamos. Savo veikale ‘Papročiai’ 1906 m. Sumneris siekė

paaiškinti socialinio susitelkimo jėgos veiksmus, kurie skatina tvarką ir

vienybę visuomenėje . Jis remiasi surinkta etnografine medžiaga “ jei

sudėtume viską ką išmokome iš antropologijos ir etnografijos apie

primityvius žmones, visuomenę , suvoktume esminį jų gyvenimo uždavinį-

išlikti. Remdamiesi malonumo ir skausmo patyrimu, žmonės tam uždaviniui

įgyvendinti suformavo bandymų ir klaidų metodą. Kiekvienas mokydavosi iš

kito patyrimo, taigi egzistavo susitarimas, kas naudingiausia. Palaipsniui

būdai virto papročiais ir tapo masiniu fenomenu. Papročių konvencija –

centrinė Sumnerio minčių ašis. Papročiai- grupinių reikalų sprendimo būdas.

Tai nesamoningi kūriniai, o istorinio patyrimo išdava. Jie įsisamoninami

per tradiciją, imitavimą, autoritetą. Papročių laikymąsis kyla iš

sankcijos, baimės (protėvių pyktis). Tačiau po truputį ima kilti idėjos

naudingos visuomenei ir nėra tiesiogiai susijusios su papročiais, bet kad

jos išsilaikytų, jos turi būti surištos su papročiais, antraip žmonės jas

atmestų. Socialinio gėrio suvokimai pridedami prie papročių ir tampa

morališkai privalomais “ nevok, nemeluok” . Kai tiesos ir teisės elementai

išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai perkeliami į kitą lygmenį. Tada

jie pajėgia sukurti padarinius, savo ruožtu galinčius išsivystyti į naujas

formas ir išplėsti savo įtaką žmonėms. Taigi teisė kyla ar turėtų kilti iš

morališkai privalomų taisyklių. Ji glūdi jų šešėlyje, bet atskyrimo nuo jų

tuo, kad yra garantuojama valstybės. 2. Pagal Savigny, teisė – tautos

dvasios išraiška – viena svarbiausių išraiškos priemonių greta kalbos. Jo

manymu, teisė- daug daugiai nei taisyklė ar teisminių precedentų rinkinys.

Jis atspindi ir išreiškia visą kultūrinių pažiūrų visumą. Kultūra čia

traktuojama plačiausia antropologine prasme- sudėtinga visuma, apimanti

pažinimą, tikėjimą meną moralę papročius ir bet kokius kitus žmogaus, kaip

visuomenės nario įgytus gebėjimus, papročius. Tautos ar žmonių bet kurio

metu surašyta teisė ne kas kita, o nuolat besitesančio proceso- kultūros

evoliucijos- statinis atspindys. Savigny pabrėžia, soc. taisyklių kaitos,

naturalių procesų sunykimą, kuris atsiranda, kai valstybė ignoruoja tuos

procesus ir siekia įtviritnti teisinę doktriną visą apimančioje

konceptuopalioje sistemoje, t.y. kai ignoruojamas ryšys. Jis teigia, kad

įstatymų leidžiamoji institucija būtina, kadangi įstatymų leidyba yra

svarbi priemonė abejonėms dėl atsirandančios teisės ir įteisinant

susiklosčiusią teisę pašalinti. Tačiau jis kelia reikalavimus įstatymų

leidėjui, jis turi būti tautos dvasios atstovas, bet tas
sunkiai

pasiekiama, nes tuo metu teisė tolsta nuo bendruomenės gyvenimo šaknų ir

nustoja būti jos žinių dalimi. Naujos teisės žinios tampa teisėjo ,

patyrusių žmonių veikla. Taigi Savigny perspėja teisininkus, kad negalima

nutrūkti nuo tautos kultūros (dabartiniu supratimu nuo soc. gyvenimo

konteksto.)/ 3. Paskutiniais 19 a. dešimtmečiais tapo aišku, jos įst. –

naujosios teisės šaltinis. Moderniosios pozityvinės T teorijos vystymasis

pateikė koncepcijų, kuriose buvo atsiribojama nuo prigimtinės ir paprotinės

teisės. Pripažįstama tik ta teisė, už kurios yra tik valstybės jėga.

Erlickas metė iššūkį teisiniam pozityvizmui. Pagal jį teisinis pozityvizmas

apima tik tuos teisinius aspektus, kurie turi mažiausią ryšio su daugumos

žmonių patirymu, t.y. teisėtai atitrūksta nuo žmonių. Jis teigė, jog

egzistuoja didžioji teisė, t.y. taisyklės, kurių realiai laikomasi soc.

gyvenime, t.y. jo gyvoji teisė veikia tam, kad užkirstų kelią ginčams, o

kai jie iškyla, kad būtų išspręsti nesikreipiant į teisines institucijas.

Taigi Erlickas pareiškė teiginį, nepriimtiną šiuolaikiniam teisininkui-

teisė savo apimtimi yra daug platesnė nei vien tik normos, sukurtos ir

taikomos valstybės institucijų. Šis požiūris gyvas ir dabar. Taigi

pripažįstant gyvąją teisę turime pripažinti valstybės išleistas teisės

normas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse dominuoja valstybės teisė, todėl

mes negalime vien tik abejoti pozityvinės teisės apibrėžimais, nes

modernioji teisė įsitraukia į įstatymų leidybą , kontroliuoja teismus, jos

dėka teisė administruojama, galioja valstybės įstat. , žinoma, negalima

atmesti ir to , kad soc. gyvenimo pobūdis gali būti ir toks, kuriame

valstybinė teisė neturi prasmės , t.y. ją reikia derinti su soc. gyvenimo

kontekstu.

13) Socialinės kaitos samprata. Efektyvaus teisinio poveikio ribos. 20a.

eigoje įst. leidybos politika vakarų visuomenėse tapo gerokai ambicingesnė

nei Savigny, Erlichas ar Summeris galėjo įsivaizduoti, kiekvienas jų

skirtingai aiškiai matė įstatymų, kaip modernaus teisės šaltinio,

potencialą ir kai kurias problemas. Nepaisant to, kad 2-me dešmtmetyje 20a.

valstybės teisę plačiai taiko restrukturizuojant, planuojant ir skatinant

ekonominę veiklą, palaikant socialinių santykių taikų vystymąsi, ir

formuojant pažiūras ir įsitikinimus gerokai ambicingiau, nei tai buvo

bandoma ankstyvaisiais socialinio vystymosi periodais. Moderniąją teisės,

kaip plataus masto socialinio ir ekonominio planavimo įrankio idėją gali

būti sunku rimtai propaguoti, kai valstybė buvo mažiau galinga, turėjo

mažiau jai prieinamų priežiūros ir kontrolės priemonių. /Socialinė kaita-

bet koks nustatytų elgesio visuomenėje būdų nepasikartojantis pasikeitimas.

/Nepasikartojamumo požymis svarbus, nes juo pripažįstama, kad mažai yra

visuomenių, kurios būtų visiškai statiškos. Socialinė kaita įvyksta-tik kai

pasikeičia socialinė struktūra-socialinių santykių modeliai, nustatytos

soc. normos ir soc. vaidmenys. Kaita nustatyta socialinių santykių tarp

rasinių ar etninių visuomenės grupių modelyje-soc.kaita, o bendras

ekonominės gerovės apimties sumažėjimas ar padidėjimas visuomenėje-tai ne

kaita. /Soc.kaita savo dydžiu gali būti didėjanti visapusiška, revoliucinė,

o jos apimtis g.b. aiškinama 3 pakopomis: 1)ji gali pakeisti individualaus

elgesio modelių (gimstamumo rodikliai); 2)grupinės normos arba modelius

individų ar grupių tarpusavio santykius; 3)visuomeninės normos ir

pagr.vertybės. /Šie lygiai atsispindi vienas kitame ir glaudžiai susiję.

Soc.kaitos greitumo klausimas prikl. nuo technologinės pažangos, gamtos

aplinkos, kultūrinio vieningumo, sąveikos su kitomis visuomenėmis masto ir

pobūdžio. Dauguma visuomenių laikui bėgant kinta, reaguodamas į aplinkos

kitimus ir vidinius bei išorinius spaudimus nepriklausomai nuo jų

socialinio, politinio ar ekonominio išsivystymo lygio. Teisės įspraudimas į

rašytinę formą valstybės galios sukaupimas, teisinės doktrinos, aiškinimo

ir taikymo profesionalizmas, efektyvių įstatymų leidybos institucijų

išvystymas ir kiti elementai-moderniųjų teiginių apie įstatymų galimybes

būtinos prielaidos. /Efektyvaus teisinio poveikio ribos. Kai kurie mano,

kad teisė geba formuoti visuomenę, o kiti mano, kad tai griežtai ribojama.

Egzistuoja interesai ir poveikiai, kuriuos teisė galbūt trokšta pripažinti,

tačiau kurie dėl savo prigimties negali būti apsaugoti ir patenkinti per

teisę. Teisė-spec. kontrolės forma, kurios nurodymus įgyvendina valstybės

įstaigos. Tačiau egzistuoja teisės apribojimai kylantys iš sunkumo

nustatyti faktus, kuriais remdamasi teisė turi veikti (psichinė žala

jausmams). Kiti apribojimai kyla dėl to, kad kai kurios moraliai svarbios

teisės ir pareigos išaukština teisinį įgyvendinimą. Svarbūs interesai

(privatumas), pažeidžiami per daug subtiliai, kad teisė galėtų juos

kontroliuoti. Dar vienas ribotumas: teisė dažnai prkl. nuo suinteresuotų

šalių profesiškai nesusijusių su
teisine sistema, kad užvestų jos

mechanizmą. Jai reikia žmonių, kurie kreipiasi į teisę savo interesams

palaikyti (privataus kaltinimo bylos). /Teisė dabar pripažįstama kaip

galios įgyvendinimo priemonė, valdžios įrankis. Jei valstybinė valdžia yra

centralizuota, teisė yra išimtinai valstybės teisė. Taigi teisė pradėjo

būti suprantama kaip nepriklausoma nuo visuomenės, socialinės kontrolės ir

vadovavimo priemonė. /Moderni teisinė sistema-ypatingas valdžios mechanizmų

rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtota doktrina, kurią kuria, aiškina

ir taiko specializuotos valstybės įstaigos.14.Įstatymų leidybos strategija permanentinės kaitos sąlygomis. Efektyvių

įstatymų sąlygos.

Efektyvių įstatymų sąlygos . Yra 7 sąlygos : 1. Naujosios teisės šaltinis

t. būti autoritetingas ir prestižinis. Evanas teigia ,kad Vakarų

atstovaujamos demokratijos įstat. atitinka šią sąlygą. Įstatymus

leidžiamųjų institutų demokratinis mandatas suteikia jo veiksmams

legitimumą, kas sukelia esminę kaitą. Po to pagal prestižą seka: a).

vykdomieji įsakymai,b). adm. įstaigų sprendimai,c). teismų sprendimai./ 2.

Naujojo įstatymo esmė t. būti išreikšta per jo nusistovėjusį kultūrinį ir

teisinių principų bei jų pratesimo atitikimo prizmę. Teisė g. būti galinga

kaitos jėga, kai kyla iš principo įaugusio į mūsų paveldą. Teisė turi būti

suderinta kultūrinėmis prielaidomis ir su bendriausiais priimtais teisinio

vystymosi modeliais. 3. T.būti identifikuoti pragmatiniai įstatymų

laikymosi metodai. T. būti įmanoma atskleisti najųjų elgesio modelio ,

kurių reikalauja teisė , prigimtį ir reikšmę, nurodant grupes, visuomenės

bendrijas kur šie modeliai egzistuoja. Teisė savo tikslais t. būti ne

istoriška bet praktiška. Idėjoms, kurioms išbandytos, linkstam

priešintis.4. Sąmoningas naudojimasis laiko elementais įstatymų leidybos

veiksmuose. Kuo trumpesnis pereinamasis laikotarpis tuo lengvesnis

prisitaikymas prie tesės reikalaujamos kaitos. Delsimo sumažinimas

minimizuoja pasipriešinimo kaitaididėjimo galimybes. Modernieji įstatymai

dažnai nurodo kad įstatymų nuostatos įsigalioja tik praėjus t. t. laikui po

įstatymo priėmimo arba numatoma , kad jie bus aktyvuojami ministrų

įsakymais. Prielaida yra ta kad įstatymai reikalaujantys neorganizuoti

sudėtingų ( ) veiks geriau ir bus ne tokie ardantys, suinteresuotoms

organizacijoms duodama laiko pasirengti kaitai. Tinkama laiko apskaičiavimo

strategija priklauso nuo kaitos kurią, įstatymams reikia sukelti , mąsto ir

sudėtingumo , praktikos ir institucijų. Teisinio pokyčio,kaip bet kokios

valdžios veiksmo matomas planavimas į laiko pakopas ir priemonė

užtikrinti,kad pokytis yra tvirtai kontroliuojamas ir kad teisinė praktika

vadovaujasi atsargumu ir apdairumu. 5. Teisė taikantys pareigūnai turi

elgtis,taip kaip reikalauja įstatymas. 6. Pozityvios sankcijos taip pat yra

svarbios kaip negatyvios. Nors tesinės sankcijos suprantamos kaip įvairios

baudimo formos ar žalos atlyginimo forma, pozityvios teisės laikymosi

paskatos taip gali būti taikomos, kai teisė siekia aktyviai remti soc.

kaitą. Nuo to kokiomis sankcijomis naudojamasi teisėje,iš esmės priklauso

jos gebėjimas paveikti pažiūras. Tvirtina , kad teisinė prievarta gali

priversti pakeisti elgesį, bet kai nėra prasmės pasirinkti žmogus,

veikiantis iš pažiūros sutinkamai su teise, negali būti priverstas

pakeisti, kurios neaitinka teisės. Pozityvios pažiurų kaitos prielaida yra

noro jausmas. Jeigu individas skatinamas,bet neverčiamas elgtis t.t. būdu,

jis ieškos informacijos savo apsisprendimui paremti, kad pašalintų

įtampą,kuri atsiranda nusprendus daryti vieną darbą,nors jaučiasi linkęs

daryti kitą. Jeigu kas nors nėra nusprendęs atitinkamai elgtis, teisinė

prievarta ,pašalindama pasirinkimo galimybę ir nugalėdama oponuojančius

social. Sprendimus, nusprendžia už individą,bet tai daro taip ,šalindama.

Kt.aplinkybės, kai žmogų teisė priverčia, jie gali laikytis savo pirminių

nesutampančių pažiūrų ir pridėti prievartinę teisinę reikšmę, kuri verčia

keisti jų elgesį arba gali būti suaktualizuotos antagonistinės pažiūros ir

pasmerkta teisė. Teisinė strategija – tai ilgalaikio pažiūrų ir interesų

sampratų derybų procesas, kuriame politiniai ir teisiniai veiksmai sudaro

tik vieną elementą socialinę kaitą veikiančių veiksnių tinkle. 7. Efektyvi

teisių gynyba gali būti numatyta tiems, kurie nukentėtų dėl teisės

išvengimo ar pažeidimo. Jiems turi būti suteikta paskata naudotis

įstatymais. Dauguma šių veiksnių yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui,

egzistuoja glaudus ryšys tarp paskatų, kuriomis stengiamasi garantuoti, kad

teise būtų remiamasi t.t. Sankcionavimo strategijos taikančių institucijų

vaidmens. Teisė naudojasi įvairiomis paskatomis, kad būtų garantuojamas jos

efektyvumas. / Šiandieninė statutinė teisė demonstruoja įstatymų leidėjų

pastangas remti kaitą, kuriant naujas teisines pareigas adm. Institucijoms;

išplečiant ministrų teisines
numatant įst. Nuostatas, suteikiant

spec. djtacijas, paskolas;keičiant vyriausybinių ir kvasivyriausybinių

įstaigų įgaliojimus ir steigiant naujas institucines struktūras ,siekiant

sukelti kaitą jau esančiose. Įstatymų leidyba yra naudojama siekiant

paveikti įstaigų institucijų pobūdį.15.Teisės tikslo ir f-jos samprata Poundo, Durkheimo ir Llewellyno

teorijoje. Daugelyje jurisprudencijos raštų socialiniai tikslai, į kuriuos

teisė turi orientuotis, dažnai išreiškiami kaip moraliniai būtini tikslai.

Dažnai yra supainiojami funkcijos ir tikslo koncepcijos. Socialiniai ir

teisiniai institutai gali turėti reikšmingas funkcijas- gal būt visiškai

skirtingas nuo tų, kuriems apskritai priskiria net žmonės , tiesiogiai

susijęs su jų palaikymu – kylančiais iš jų , kaip platesnės sistemos, pvz.

Susitelkusios visuomenės, lementų, padėties. Jų funkcijos gali būti

suprantamos kaip jų įnašas palaikant stabilumą ar kaitą šioje platesnėje

sistemoje./ Poundo teoriniuose veikaluose teisės funkcijos – ir jų vykdymo

priemonės – kildinamos iš teisinių taisyklių ir principų , ypač iš anglų ir

amerikiečių bendrosios teisės, racionalizacijos. Poundas mėgino sistemiškai

paaiškinti teisinę doktriną ir institutus funkciniu požiūriu ,

teisininkišką supratimą apie teisės loginę vienybę pakeisti supratimu apie

jos funkcinę vienybę. Poundas veikale gana aiški prielaida, kad anglų ir

amerikiečių visuiuomenės pagrindinė sąlyga yra harmonija ir fundamentalus

konsensusas ./ Poundo teorija t.p. yra išskirtina bendrosios teisės

teorija. Juridiniai postulatai yra teisėjų sukurtos teisės vertybės. Jis

teigia, kad teisė turi atlikti išskirtinį bendrąjį konsensusą ir turi

atlikti išskirtinį bendrąjį interesą tvarkingai spręsti konfliktus

kiekvieno piliečio individualiam interesui turėti galimybę išreikšti ir

teismine tvarka nagrinėti jo reikalavimus. Poundo diskusija apie teisės

funkciją įvairiuose istorijos fazėse ir skirtingų rūšių visuomenėse aiškiai

parodo, kad tai, ką jis laiko tiesės taikymu, norint išreikšti socialinį

konsensusą, yra labai nesenas fenomenas. / Apskritai Poundas neatskyrė

tikslo nuo funkcijos, todėl nebėra aišku , ar jo pareikštas balansavimo

procesą modernioje vakarų teisėje apibrėžimas yra to, kas faktiškai vyksta

išraiška- ar nusistatymas, kaip teisinė sistema turėtų funkcionuoti, kad

galėtų tinkamai palaikyti socialinį susitelkimą. / Durkheimas – jo teisinės

doktrinos analizė parodo kelią į socialinio susitelkimo supratimą. 19 a.

teorijose susiduriama su moderniosios visuomenės samprata. Durkheimo

nuomone , šias visuomenes apibūdina labiau organinio nei mechaninio

solidarumo persvara, tačiau tam tikru mastu visos visuomenės sugretina abu

šiuos solidarumo tipus. Jis teigia, kad moderni visuomenė reguliavimo

problemos reikalauja tokių teisės formų, kurios gali sudaryti tinkamą

struktūrą, kurios pagrindu galėtų plėtotis darbo pasidalijimas./

Llewellynas – norint analizuoti teisės funkcijas šiuolaikinėse visuomenėse

, būtina sukurti išbaigtą tokių visuomenių prigimties teoriją arba bent

remtis kuria nors .jis teigia , kad bet kokios grupės teise – norminio

reguliavimo struktūra – turi nuolatines pagrindines funkcijas. Jo tikslas –

atsisakyti teisininkų teisės , kaip valstybės teisės koncepcijos . Jo idėja

yra ta, kad taip plėsdami teisės sąvoką konkrečiam analitiniam tikslui mes

galime geriau suprasti teisės funkcijas ir radikaliai skirtingas teisės

formas palyginti funkciniu aspektu./ Teisės funkcijos gali būti nustatomos

teoriškai , prieš nagrinėjant tai , kaip jos yra vykdomos politinėmis ,

ekonominėmis socialinėmis konkrečių visuomenių sąlygomis.

16.Teisės vieta Parsono socialinės sistemos teorijoje. Parsonas savo

visuomenę apibrėžia kaip vieną iš soc.sistemos rūšių.Soc.sistema turi tam

tikrus sisteminius poreikius.Yra išskiriama sistemos vidinė integracija-

social. emocinių sistemos narių santykių palaikymas,tam pasitarnauja teisė

.soc.sistem.turi būti žymūs:tikslų siekimas-judėjimas tikslo link;modelių

palaikymas-motyvų ir vertybių kūrimas bei jų palaikymas ir atstatymas;

sistemos adaptacija prie aplinkos . Tačiau toks suskirstymas nieko

konkrečiai nepasako apie visuomenės organizuotumą. Tikslų siekimo f-ja

atitinka politiką ,adaptacinė f-ja atitinka ekonomiką,integracijos f-jos

–‘societarinę’bendriją,o modelių palaikymas-social. institutus.šeima diegia

vaikams socialines vertybes,tai atsispindi daugelyje auklėjimo

proces.Soc.sist.rūšis –visuomenė-gali būti analizuojama pagal normatyvinę

struktūrą,kurią sudaro 4 element.: 1.Vertybės-būdingos visiems visuomenės

nariams ir kiek jos yra įsisavintos , tiek jos tampa visuom.reguliatyvinės

struktūros dalimi.2.Normos-tai tų vertybių taikymas visuom.grupėm.jos

sudaro specifiką reguliuojamų situacijų atžvilgiu.3. Kolektyvumai-apibrėžia

reikalaujamo veiksmo modelius konkrečioje situacijoje .4. Individualūs

vaidmenys-norminiai lūkesčiai,kurie yra
konkrečių individų,kaip kolekt.

narių veiksmų.Vertybės kontroliuoja normų turinį, normos –kolektyvumas-

vaidmenis. Kontrolę leidžiasi žemyn ir tai stabilizuoja sistemą bei riboja

kaitos formas ir proces. Tačiau žemesni lygiai turi labiau atspindėti

soc.patyrimą. Tokios hierarhijos pagrind. Vaidmenys turi atsispindėti

kasdieniniame gyvenime.Ir čia galime pastebėti ,kad vaidmenys gali kisti

greitai,o kolektyvumai lėčiau,normos dar mažiau ,o vertybes pakeisti yra

sunkiausia.Kylimas aukštyn sukelia spaudimą socialinei kaitai ir taip yra

sureaguojama į poreikius ir įtampą,leidimasis žemyn t.y.kontrolė lemia

stabilumą.21.Teisingumo idėja ir formos.Teisingumas (plač. Filosofine prasme)

–visuom. Priedermės jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis

įgyvendinimas. Priedermė- tai kas dera, privalu atlikti. Visuom. priedermės

g.b. moralinės, socialinės, politinės ir teisinės. Teisingumas- sąvoka,

apibūdinanti dalyvių padėtį kaip deramą, atitinkantį žmogaus esmę.

Teisingumas apibūdina santikį tarp atskirų žmonių ar jų grupių vaidmens

visuom. Gyvenime, ir jų soc. Padėties , tarp darbo ir atlyginimo , tarp

veikos ir atpildo, tarp nusikaltimo ir bausmės, tarp teisių ir pareigų./

Teisingumas, siaur. Prasme, t. atsakomybės principas. Jo turinį sudaro

reikalavimai:1) negalima už t. pažeidimus traukti BA. 2) Negalima taikyti

priemonių žeminančių gaarbę ir orumą. 3) Įst. Numatantis atsakomybę ir ją

griežtinantis atgal negalioja. 4) Už vieną pažeidimą- viena bausmė. 5)

Atsakomybės dydis turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą./ Teisingumas

soc. prasme derina abu šiuos požiūrius. Kai kada teisingumas gali turėti

konservatyvios vertybės esmę, bet kartais ir revoliucinę, todėl jis turi

istorinę kultūrinę esmę. Pasirinkti dažnai tenka iš konfliktuojančių,

nesutaikomų visuom. Interesų. Teisingumas- visuma tų principų ir procedūrų,

kurie reguliuoja individų ir soc. Grupių teises ir pareigas./ Egzistuoja 3

teisingumo formos: 1) paskirstomasis 2)pataisomasis 3)procedūrinis.

Teisingumo idėjos branduolį išreiškia gyvenimo išteklių ir sąlygų, visuom.

Privilegijų ir pagarbos simbolių, piliečių teisių ir pareigų paskirstymo

problemos. Yra įvairūs paskirstymo pradmenys. Jis g.b. įgyvendinamas pagal

tokius principus: 1)lygybės 2)poreikių 3)nuopelnų 4)profesinio tinkamumo

5)produktyvumo 6)pastangų 7)soc. Rango 8)visuom. Naudingumo 9)pasiūlos ir

paklausos./ Pataisomasis teisingumas (baudžiamasis, kriminalistinis) jis

nustato spec.veiksmų tvarką kaltei nustatyti ir žalos kompensacijos

priemonėms apibrėžti. Vieni teigia, kad sankcijos t.b.taikomos pažeidėjui

dėl teisingumo, kiti šią būtinybę grindžia tuo, kad reikia atstatyti ar

sureguliuoti žmonių tarpusavio ryšius. Bet tai negarantuoja teisingumo./

Procedūrinio teisingumo įgyvendinimo koncepcijos: 1)atskleidžia

procedūrinių stadijų kontrolės mechanizmą. Pagal jį bet kurio ginčo ir

svarstymo nagrinėjimo procesą sudaro 2 stadijos a)pirma pateikiami įrodymai

b)įvertinamos prielaidos ir priimamas sprendimas. Čia visada stebime kaip

atsiranda inf.ir kaip priimamas pats sprendimas./ 2)yra 7 procedūrų

elementai: a)ekspertų atranka, kurie renka inf.ir priima sprendimą.

b)pagr.kriterijų nustatymo procedūra c)inf.surinkimo procedūra d)sprendimo

struktūros procedūra e)apeliacinė procedūra f)garantijų, kurios pašalina

piktnaudžiavimą, procedūra g)pokyčių, mechanizmų procedūros, kokiu būdu

įnešamos pataisos į paskirstymo praktiką./ Realybėje procedūrinis

teisingumas priklauso nuo teisės kultūros ir visuom.teisingumo kultūros

lygio.22. Teisingumo idėjos interpretacijos. Paskirstymo kanonai skiriasi ne tik

pagal prasmę, bet ir privalomumu, moraliniu tinkamumu, galimybe juos

pamatuoti , tikslingumu. Todėl svarbu parengti tokias taisykles, kurios

reguliuotų teisingumo principų pažeidimus. Absoliutaus teisingumo negali

būti./ Pagrindinis sunkumas yra susijęs su gyvenimo gerybių ir sąlygų,

teisių ir pareigų, atsakomybės ir išlaidų paskirstymo modelio sukūrimu.

Toks modelis t.b.lankstus, racionalus, humaniškas. Tokio modelio paieškos

priklauso nuo daugelio problemų sprendimo (ar skatinti geriausius, ar

visiems po lygiai)./ Įrodyta, kad kai pagr.tikslas yra kurios nors grupės

darbo našumo užtikrinimas, tai būtina pasirinkti proporcingą paskirstymą

pagal įnašus ir atsiriboti nuo lygybės, poreikių patenkinimo ir soc.rangų

principų. Bet reikia neužmiršti žeminusio standarto

principo.23 Paskirstomojo teisingumo principai:

Paskirstomojo teisingumo principai – tai įvairūs teisingumo paskirstymo

principai. Jis gali būti įgyvendinamas pagal šiuos principus://a)lygybės

b)poreikių c)nuopelnų d)produktyvumo e)pastangų f)profesinio tinkamumo g)

pasiekimų h) sugebėjimų i) soc. rango j)visuomen. naudingumo k) pasiūlos ir

paklausos///a) Lygybės esmė- gėris paskirstomas po lygiai, nes visi pil.

lygūs. Visuomenėje nėra jokios diferenciacijos ar diskriminacijos. Laikoma

, kad besąlygiška yra visų lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas turi
teisę

išreikšti savo nuomonę ir įtakoti sprendimus. Bet reikalavimas paskirstyti

gėrybes po lygiai yra pasikėsinimas į dalį tų kurie parodė daugiau

sugebėjimų, ir pastangų toms gėrybėms sukurti. Šis principas lengvai

transformuojasi į neteisingumą, pažeidžiant nuopelnus tų kurie yra

darbščiausi ir gabiausi. Jis neracionalus, nes naikina pastangų stimulą,

mažina atsakomybę./b) Poreikių princ. Susijęs su (A) ir kviečia gėrybes

paskirstyti pagal svarbiausius individų poreikius. Esmė – siekimas

sumažinti kančias tų kurie nepajėgūs savęs išlaikyti. Pvz. dauguma šalių

nustatę gyv. Standartą žemiau kurio negali nukristi gyv. lygis. Poreikių

princ. nesuabsoliutinamas ir nepaverčiamas idealu. Jis įtvirtina visuomenės

atsakomybę už nario gyvenimą.//c)Nuopelnų pask. – pagal formulę “kiekvienam

pagal nuopelnus”. Orientuota vystyti individo sugebėjimus, atskleisti

talentus. Jis nukreiptas į vidines asm. savybes, paslėptas galimybes.

Įtvirtina individo atsakomybę už savo veiksmus.//f) Prof. tinkamumo pirnc.

– teigia, kad tarnybinės pareigos, darbai paskirstomos pagal individo

pasirengimą.//i) Soc. rango princ –atlyginimo, pagalbos, privilegijų

įgaliojimų paskirstymas dažnai prikl. nuo asm. statuso, kurį jis užima

socialinėje struktūroje. Statusai skiriami: 1) nomenkulatūrinės pareigos 2)

priklausomumas partijai 3)pavedėjimas 4)turto dydis 5)lytis, amžius 7)rasė,

religija 8)ištikimybė 9)lojalumas //j)Visuo. naudingumo princ – aukščiausia

vertė yra visuomen. gyvenimas, jos interesai, gerovė. Reikia aukoti savo

interesus ir individo laisvę. Soc. vertingumas sudaro teisingumo prasmę.

Nuširdus tarnavimas liaudies gerovei – geras gyvenimas.//k) Pasiūl-

paklausos princ – laisvos rinkos dėsniai patys generuoja moral normas, soc

sėkmę, individų motyvaciją, atsakomybę. Suinteresuoti gamintojai aprūpina

suinteresuotus vartotojus prekėmis ir paslaugomis. Esmė – įsigalėjimas

priklausomumo nuo dominuojančios visuomenės dalies lygio.24. Visuom. Tipai, kaitos formos ir ribos.

Tipai: 1. Segmentinė bendrija- uždara agrarinė žmonių bendrija pagrįsta

giminysčių ir tradicijų ryšiais. Ši bendrija nepriklauso centrinės valdžios

nors nėra ir laisva, ją valdo tradicijos ir papročiai .2. Centralizuotos

valstybės visuomenė- jos organizacinė struktūra sutvirtinta prievartos

priemonėm,kurios kyla iš valstybės galios. 3. Pilietinė visuomenė- atmeta

komunalizmą ir centralizuotą autoritarizmą.Valstybė atlieka tik

instrumentines funkcijas. Kitaip tariant tai visuma ne vyriasybinių

institutų, kurie gali būti atsvaras v-ei bei galėtų atlikti taikdario

vaidmenį tarp interesų grupių , sulaikytų siekimą atomizuoti (skaidyti į

atskirus visuom. Vnt.) visuomenę. Social. kaita vyksta abipusėje žmonių

ir valstybės sąveikoje , o teisė reguliuoja soc. santykius taip kad

neįsivyrautų valstybinės valdžios pirmumas.Segmentuota visuomenė

atsiranda,sujungiami gyveniškos veiklos ekonominiai ir politiniai aspektai,

o prioritetas suteikiamas politikai. Taip užkertamas kelias ekonominėms

naujovėms,nes aukščiau yra vidaus tvarkos palaikymas bei gynyba nuo išorės

priešų. Tų pačių aspektų sujungimas išveda miestą- valstybę(nestabilus

tipas) Autoritarinė valstybė palanki ekonominei sferai(auga kapitalas),

tačiau įvedama griežta kontrolė, kadangi kapitalo augimas naudojamas galių

stiprinimui. Paskutinis atvejis- kai ekonomika yra nepriklausoma ir t.t,

yra aukščiau valstybės. Toks suskirstymas pagrįstas tokiomis pozicijomis:

a). Kai ekonomika yra atskirta nuo valstybės / neatskirta nuo valstybės;

b). Kai prievartos funkcija centralizuota/ necentralizuota. Tačiau visa

tai neatsako,kaip žmonės išsilaisvino iš uždaro-agrarinio gyvenimo. Tokiu

būdu yra atsižvelgiama į tikėjimų sistemą, kur yra skirtingas tikėjimo

intensyvumas. Taigi, segmentuoja visuomenę yra labai reikalinga.Miesto

valstybės variantas- Kalvino Ženeva. Autoritarinės valstybės variantas-

islamo šalys . Tikėjimas čia atskirtas nuo politikos ir valstybės. Relig.

reikėjai gali spręsti, ar valstybės valdžia gerai atlieka pareigas

Tikėjimas nesusijęs su politika, kadangi yra užrašytas trancidentinių

taisyklių forma (tikėjimą aiškina tik specializuotos žmonių grupės )Kai

religinės normos yra pažeistos, tai gali būti atstatyta moralinė tvarka

susijungusi su visuomene, periferijos bendruomenėmis. Tada tikėjimas yra

auščiau valstybės ir išlieka nepriklausomas, bet pati valstybė yra

autoritarinė. Visada buvo žinomi skirtumai tarp gamybos ir valdžios,tai

keičia marksistinę ideomatiją. Gamybiniai ir politiniai vienetai

nesutapo,bet abu pavaldūs vienai politiniai instancijai. Valstybė turėjo

tarnauti gamybai, nes žmogiškoji esmė esti darbe.25. Pilietinės visuomenės samprata. Pilietinė visuom.- tai visuma

nevyriausybinių institucijų,pakankamai stiprių, kad tarnautų atsvara

valstybei ir jai netrukdant atliktų taikdario ir arbitro vaidmenį tarp

atskirų grupių, sulaikytų jos siekimą dominuoti ir
visuomenę,

suskaldyti ją į atskirus izoliuotus ar besiizoliuojančius visuomenės

vienetus./ Piliet.visuomenės sąvoka turi dvejopą funkciją: 1)leidžia

suprasti, kokia šios visuom.sąranga, kaip ji funkcionuoja, kuo skiriasi nuo

kt.spec.organizacijos formų. Visuomenę kontroliuoja institutai, turintys

ekonominę bazę. Soc.diferenciacija yra, t.y. normalus reiškinys.

Besiremdama ekonomine raida, valstybė reikalauja žinių nuolatinio vystymo,

todėl ji atmeta bet kokią ideologinę monopoliją, nes ji savo prigimtimi

užkerta žinių vystymąsi. 2)pilietinės visuomenės sąvoka leidžia atskleisti

mūsų socialinio egzistavimo normas ir suprasti ką ir kodėl mes pasirengę

palaikyti. Šiuo požiūriu ji yra daug platesnė sąvoka už demokratiją, kuri

mažai kalba apie socialines sąlygas, kuriomis įmanomas bendras susitarimas

ir mūsų dalyvavimas sprendimo priėmime. Demokratijos skelbėjai paprastai į

vieną visumą sujungia visas demokratinio rėžimo valstybes, nors jos yra

skirtingos sąrangos (pvz. genties bendruomenės, antikos ir viduramžių

miestai, šiuolaikinės tautinės ir daugiatautinės valstybės, kurių

prioritetas nukreiptas į ekonominį vystymą). Visa tai užtemdo principinius

skirtumus: mentalitetą, soc. organizacijas. Priešingai yra su pilietinės

visuomenės sąvoka. Pilietinė visuomenė pagrįsta politiniu atskyrimu nuo

ekonominės ir soc.sferos, t.y. tas atskyrimas derinasi su visų turtingųjų

valdžios nesikišimo į soc.gyvenimą principu, kuris neįprastas tradicinėje

agrarinėje visuomenėje ir priskiriamas prie rizikingųjų, bet pilietinėje

visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka politinis centralizmas, nes

ekonominiai ir soc.deriniai negali prisiimti sau tvarkos palaikymo. Šia f-

ją atlieka valstybė ir jei yra negalinčių savimi pasirūpinti, tai jiems

turi padėti valstybė. Todėl ekonominis pliuralizmas nėra absoliutus ir yra

suderintas su politinių strategijų klausimų (ekonominių) kontrole.26. Asmenybės socializavimo teise samprata. Asmenybės raidos pagrindiniai

veiksniai.

27. Asmenybės teisinės socializacijos proceso ir jo psichologinio

mechanizmo apibūdinimas.

Socializacija- individo tapimas asmenybe. Socialumas nuo pat gimimo

būdingas žmogaus gyvenime. Žmogus išmoksta soc. elgesio vaidmenų nuolat

bendraudamas su kt. žmonėmis. Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai

funkcionuoti tik soc. aplinkoje. Socializacija- sudėtingas, visą gyv.

funkcionuojantis procesas, žmogui tampant socialine butybe, kuri gali

prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyv. periodais . Žmogaus

socializacija vyksta visą gyv. Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi.

Pačioje socializacijoje vyksta 2 procesai: 1. Išmokstama būti pilnaverčiu

visuom. nariu. 2. Savęs atskleidimo procesas . Specifinis socializacijos

turinys toks įvairus, kaip nepastovios žmogiškos kultūros, tačiau koks jis

bebūtų kiekvienas žmogus privalo perimti pagrindinius soc. gyv. šaltinius,

kalbą įgudžius, elgesio taisykles, vaidmenis. Tai kas prisideda prie

socializacijos proceso yra vad. Socializacijos veikiančiomis jėgomis

(tėvai, bendradarbiai ir t.t.). Socializacija apjungia iš vienos pusės

kryptingą soc. sąlygų poveikį (soc. institutų), tikslu supažindinti žmones

su visuom. Priimtų nuostatų vertinimų sistema, iš kitos pusės , pateis

žmogaus soc. veikla. Žmogus veikdamas soc. sferoje keičia jį ir tuo pačiu

metu keičiasi pats, formuojasi naujos vertybės. Tokiu būdu individo

socializacija susideda kaip iš individuolaus patyrimo formavimo, taip ir iš

socialinio patyrimo įsusavinimo. Iš to išplaukia, kad socializacija

suprantama kaip individo įsisavinimas kultūrinės sistemos tos visuom.

kurioje jis gyv-a. Įsisavinamos visų pirma svarbiausios kilniausios normos.

Individas įsisavina kolektyvines elgesio normas iki tokio laipsnio, kad jos

tampa jo asmenybės dalimi ir galų gale automatiškai nasąmoningai nukreipia

jo poelgius.Viena iš šių kolektyvinio elgesio normų rūšis- teisės normos.

Taigi teisinė socializacija, kaip neatciejama bendrosios socializacijos

dalis, reiškia apima žmogaus suvokimą savęs, kaip pil. , savo socialinį

vaidmenį, savo vietą soc. kultūroje, savo socialinės klasės suvokimą,

priklausomybės partinei grupei, dalyvavimą soc. teisminiuose santykiuose.

Asmens teisinės socializacijos lygis nulemia jo teisinę sąmonę ir teisinę

kultūrą. Kiekviena valst. nustato priklausomybės nacionalinei bendrijai,

formas, dalyvavimo visuomenės reikaluose būdus ir taisykles valdingų

santykių struktūrą, valst. santvarkos tipą, politinį režimą. Įvairiose

valstybėse veikia įvairios soc. demografinės , ekonominės struktūros. Soc.

požiūris į šeimos reiškinius formuojasi įvairiai , priklausomai nuo to

kokiu lygiu žmogaus teisės pripažįstamos visuom-e. Iš to seka, kad

socializacija apskritai , o ypač teisinė socializacija- konfliktuojančių

požiūrių susidūrimas . Tai kas sutinka su dauguma grupių , sutinka ir su jų

nustatytomis normomis. Teisinė socializacija –tai nepaprastas pakartojimas

iš kartos į kartą, nusistovėjusių
elgesio šablonų. Žmogus įsisavina normas

vienas iš kurių jis palieka praturtindamas gautu palikimu, asmenine

patirtimi. Negalima pamiršti pažinimo ir įsisavinimo (socializacijos). Pats

informacijos supratimas neapima tvarkos intencyvumo. Teisinė socializacija

nebūtinai turi remtis išvadomis, gimusiomis iš betarpiško įsijungimo į

teisinę praktiką. Ji gali remtis požiūriais kylančiais iš pacios grupės soc-

linės klasės, visuom. –ės. Galima teigti, kad asmuo gali intujityviai

suvokti kokį nors teisinį fenomeną, neturėdamas toje srityje patirties,

kadangi šių suvokimų reikšmę nulemia asociacijos su kitais jau perimtais

teisniais reiškiniais. 27 . Asmenybės teisinės socializacija yra individo

socializacijos sudedamoji dalis. Auklėjimo tikslas – suformuoti žinių

sistemą, įsitikinimų, motyvų, įpročių socialiai aktyvaus elgesio. Teisinis

auklėjimas – įgyvendinamas įvairiomis formomis. Visų pirma tai mokymas iš

pagrindų. Gautos žinios individui padeda formu