Teisės teorijos konspektai
5 (100%) 1 vote

Teisės teorijos konspektai

Teisės teorija

1. TEISĖS SAMPRATA

Teisės sampratos aiškinimų yra ne vienas. Teisės samprata turi padėti nustatyti teisėtas ar ne teisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai. Teisės normos yra bendri formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį, ir tokio elgesio ribos. Kai bendra elgesio taisyklė, teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o reglamentuoja ji tik tam tikruose socialinio gyvenimo sferose.

Socialinės teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynimo mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių ******** teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų, ir jų kolektyvų visoje materialinių ir dvasinių interesų sistemoje.

Būtini 2 teisės sampratos elementai:1) teisės norminis pobūdis (teisės būvimas ir paskirtis – būtinai normuoti ir sutvarkyti visuomeninius santykius); 2) svarbiausias šio sutvarkymo dalykas yra įtvirtinti autonominės asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę.

Teisės požymiai yra tokie: 1) teisė yra visuotinai privalomų normų sistema, pagrista visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais. 2) normos iš kuriu susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės ***** šaltiniuose ir yra žmonių laisvės ir elgesio matas. Normų sudarančių teisę, sistema yra visuotinai privalomas visuomeninių santykių dalyvis teisėto elgesio kriterijus. Teisė šiuo atveju nustato žmonių ir jų kolektyvų, socialinių junginių teisiškai leistinos elgesio ribas. Teisėje yra ir nemaža teisinių draudimų, teisinės atsakomybės, tačiau vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos. 3) teisė sąlygota visuomenės gyvenimiškos veiklos materialinių ir socialinių, kultūriniu veiksniu, gyventojų socialiniu grupių, atskirų individų bendrosios ***** ,yra privačių ar specifinių interesų suderinamumo rezultatas, išreikštas įstatymuose arba kitokiu valstybės pripažintu būdu ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius. 4) teisė nėra tapatinga įstatymams nes įstatymai yra viena iš teisės išraiškos formų. Įstatymas neatitinkantis teisės idėjų, jos principu ir asmenybės prioritetų, nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir teisės negali būti.

Pripažinus bendrąją valią teisės esmė, jai suteikiama bendrojo socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro sutarimo, ir taikos pasiekimo priemonė. Taip suprantant valią teisėje, pašalinama teisės, kaip prievartos ir individualios valios slopinimo įrankio, samprata. Jurisprudencijoje ginčijamasi, kas yra svarbiausios teisės elementas – idėjos, normos ar veiksniai (santykiai). Prigimtinės ir psichologinės mokyklų atstovai mano, kad teisės idėjos pirminės, svarbiausias teisės elementas. Normos ar veiksniai gali tik daugiau ar mažiau tikrovėje atspindėti tai, kas yra išreikšta idėjomis.

Norminės mokyklos atstovai svarbiausią teisės elementą pripažįsta teisinį įsakymą (paliepimą).

Sociologinės krypties šalininkai prioritetu teisėje mano esant veiksmo arba santykius.

Tik integralinis aiškinimas leidžia apibudinti teisės normines savybes ir veiksningą pobūdį. Teisė reali visuomenės jėga, priešinga savivalės ir netvarkai. Valstybė nekuria teisės, tačiau užtikrina jos veikimą visuomenės stadijomis. Integralinės teisės supratimas turi pasaulėžiūrinę reikšmę, orientuoja masinę žmonių ir profesinę teisinę sąmonę į suvokimą, kad teisinės santykių ir elgesio reguliavimas leidžiamas tik ten, kur teisinio proceso priemonėmis galimas įrodymas, teisių ir pareigų atlikimas, kad teisės veikimas suponuoja tam tikros sąlygos, struktūros, ***** taikyti teisę ir prireikus priversti ją vykdyti. Taigi teisė savo esmė išreiškia reguliuojamų santykių dalyvių suderintą valią, asmenybės prioritetas ir vertybės ir dėl to yra individų ir jų kolektyvų laisvės ir atsakomybės matas, įvairių interesu ir poveikių civilizuoto patenkinimo priemonė.

Teisės apibrėžimas galėtu būti toks: teisė yra susiformavusių tautoje, išreikštų įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltinuose visuotiniai privalomų teisėto **** ir draudžiamo elgesio taisyklių (normų) sistema.

2. VALSTYBĖS SAMPRATA

Valstybė yra visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialionių prieštaravimų šalinmo, visų visuomenės interesu atstatymo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslaus finkcionavimo, t.y valdžią, jos priklausomybę. Pagal rusų teisininką N. M. Korkunovą valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sajunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti preivartą suteiktą tik valstybės institucijoms. Kai kas tapatina valstybę su šalimi, kiti su visuomene, dar kiti – su asmenų grupe, įgyvendinančią valdžią. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip veišosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti, turinri specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimui privalomus visai šaliai. Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos veinybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, … viešają valdžią suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę,
garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą, teisėtvarką.

Valstybės požymiai:

1) gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas; teritorijos gyventojai yra valstybės piliečiai. Šitaip pasireiškia naujas institutas – pilietybė.

2) viešoji valdžia. Ją įkūnija valdininkija, t.y. profesinis valdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos (valst. aparatas), luomas.

3) valstybės suverinetetas. Jis kaip valstybės valdžios atributas, pasireiškia jos viršenybe, savarankiškumu ir nepriklausomybe. Valstybės valdžios viršenybė reiškiasi (šalies viduje): a) universalumu galios, apimančios visus gyventojų, visas partijas, visuomenės organizacijas; b) jos preoragatyvos. Valstybės valdžia gali panaikinti, pripažinti niekiniu bet kokį visuomenės valdžios pareiškimą, pažeidžiantį įstatymus. Tik valstybės valdžia turi teisę leisti visai visuomenei privalomus norminius aktus; d) viešoji valdžia turi tokių poveikio priemonių, kurių visuomeninė valdžia neturi. Valstybės valdžios savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo bet kitos kurios valdžios šalis viduje pasireiškia jos išimtine teise laisvai spręsti visus reikalus.

Šiuolaikinei valstybei būdingi tokie požymiai:

1) Žmonių bendrija, kurios narius jungia bendra kalba, bengra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras.

2) Teritorija – ti viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Be jos negali atsirasti valstybė. Jeigu kokiame nors apibrėžtame plotelyje yra įsikūrusi viena valstybė, tai jame negali būti jokios ktos valstybės, negali reikštis kitos valstybės valdžia.

3) Viešoji valdžia – prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija) ir valdymo (įstatymų leidimo ir vykdymo organai) institucijų visuma.

4) Suverenitetas – valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsieno reikaluose. (vidaus – tai valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje; išorinis – šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės, išskyrus ribotus tarptautinės teisės numatytus atvėjus.

5) Tarptautinis pripažinimas – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusko santykių su ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę.

3. TEISĖS IR VALSTYBĖS SĄVEIKA

Valstybė įkūnija visuomenėje stipriausią socialinį veiksnį – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią tiek negatyvią reikšmę. Pozytivi reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civililazijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Valstybės valdžią įgyvendina valstybė aparatas, valdžios įstaigų sistema.

Valstybės valdžia, pasižyminti būdingomis ypatybėmis ir dėsningumais, veikia vartodama jėgą, prievartą ir todėl potencialiai jos socialoginė psichologinė išraiška yra destruktyvi ir negatyvi.

Kalban apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du dalykus:

1) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės;

2) netiesioginę teisės priklausomybę ir jos ryšius su valstybe.

Plėtojantis socialinei pažangai, pažangios valstybės valdžia ribojama, o su ja tiesiogiai tobulėja ir teisė. Teisės bruožai teisiogiai priklauso nuo valstybės gebėjimo primesti savo valią, savo nuostatas viiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomąjį pobūdį. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elgesiui bendrą privalomąjį pobūdį, palaiko normų galiojimą ir veikimą, o esant būtina įgyvendina jas prievarta. Šiuo požiūriu teisė yr valstybės reiškinys ir joje aiškiai ar neaiškiai suvokiamas valstybės komponentas, valstybės valdžios ženklas.

Valstybės valdžia įtraukiama į teisės sritį – į teisę įtraukiami tiesioginiai valstybės paliepimai vieniems ar kitiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus. Valstybės vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis labai priklauso nuo politinio režimo. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir teisiogiai. Autoritarinio režimo atvėju, teisė turi siauras ribotas funkcijas. Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzistuoja privatinė nuosavybė, vyrauja prekiniai piniginiai santykiai.

Demikratija gali virsti savivaliavimu ir režimu, kai viskas leidžiama, todėl būtinos adekvačios teisės formos, užtikrinančios ribojimus, valstybės valdžios sutvarkymą, būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios raišką ir kartu užkirstą kelią griaunamiesiems procesams, minios savivalei, prievartai ir panašiai.

Demokratinis režimas pirmenybę teikia žmogaus gyvenimui, jo padėčiai it teisėms, įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir galimybė jomis naudotis. Valstybė vis mažiau išleidžia tiesiohinių paliepimų, užkraunančių piliečiams ir jų bendrijoms įvairias pozytivias pareigas, leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir tenkinti savo interesus.

Varomoji teisės kūrybos ir raidos
valstybės valdžia. Autoritarinio režimo valstybė padaro galiojančią teisę savo įrankiu. Tačiau teisė gyvuoja ir tobulėja būdama tm tikroje opozicijoje. Teisė, kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, kuriasi ir tobulėja pagal demokratijos principus, riboja valstybės valdžią, nustato valstybės įstaigų veiklos ribas, procesines ir kitas procedūrines valdžios įgyvendinimo formas.

Pozytivus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškia teisinėje valstybėje. Tačiau teisinės valstybės nereikia suprasti tik kaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą, bei šalies teisinę tikrovę.

4. VALSTYBĖS ATSIRADIMO RAIDA

Valstybė egzistuoja ne amžinai. Ilgą laiką žmonės gyvavo natūralioje aplinkoje. Jo bejėgiškumas ir priklausomybė nuo aplinkinių gamtinių sąlygų, vertė jį ir toliau laikytis bendruomenėje, kuri opasidarė tvirtesnė, rėmėsi natūralia savo narių giminyste. Taip atsirado tobulesnė pirmykštė žmonijos organizacija – gentinė visuomenė. Giminių bendruomenių santvarkoje valdžia priklauso visai giminei. Svarbiausius reikalus sprendė visų suaugusiujų žmonių – vyrų ir moterų – giminės susirinkimas ir išrinktieji seniūnai arba vadai. Valdžia buvo grindžiama autoritetu, o ne prievartos priemonėmis.

Elgesiio, gyvenimo būdo, byities taisykles ir religinius raikalus reguliavo papročiai perduodami iš kartos į kartą. Pažeidusiems papročius asmenims patys giminės nariai taikė visuomeninio poveikio priemones.

Visuomenės raidoje tobulėjant gamybos priemonėms, žmonės pradėjo daugiau gaminti, negu galėjo suvartoti. Pamažu atsirado ir plėtėsi visuomeninis darbo pasidalijimas, kartu ir pagamintų produktų mainai. Vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Visuomenė skyla į skirtingų interesų socialines grupes. Šių skirtingų socialinių grupių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir gimininių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti. Darėsi būtina reguliuoti grupių tarpusavio bei visos visuomenės bendruosius interesus, formuoti specialų mechanizmą, kuris vėliau tampa valstybe.

Šiuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduaramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiūjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus – to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones, r buvo valstybė.

Pirmųjų valstybių atsiradimo pradžia laikomas maždaug 5-4 tūkst. prieš Kristų. Lietuvos valstybė susikūrė maždaug XIII a po Kristaus. Nepriklausomai nuo istorinių sąlygų ir laiko valstybė visuomet susikurdavo ten, kur atsirasdavo privati nuosavybė ir gimininių bendruomenių visuomenė suskildavo į skirtingas socialines grupes. Valstybės valdymo forma priklausė nuo konkrečių visuomenės ekonominių santykių lygio.

Šiuolaikinei valstybei būdingi bruožai:

1) Griežtai apibrėžta teritorija ir joje veikianti vieninga valdymo sistema;

2) Nauji teisės kūrimo ir jos įgyvendunimo mechanizmai;

3) Centralizuotas administravimas;

4) Vieninga mokesčių ir biudžeto sistema;

5) Nuolatinė kariuomenė;

6) Diplomatijos pagalba normalizuoti valstybių tarpusavio santykius;

tarptautinei valstybei būdingi bruožai: (XIX – Xxa)

7) Politinis identitetas (valstybės gyventojai yra tos valstybės piliečiai)

8) Kultūra (nacionalinės kalbos ir rašto paplitimas;

9) Valstybės idėja (tauta kuria savo valstybę);

10) Valiuta (centralizuota pinigų emisija ir kontrolė per centrinius bankus);

11) Organizuota prievarta (nacionalinė armija. Vidinė (policija), išorinė (kariuomenė), prievartos institucijos)

5. TEISĖS ATSIRADIMO SĄLYGOS

Visuomenei tobulėjant, reguliavimas vis labiau išsilaisvino iš gamtos stichijų elementų ir išreiškė bei užtikrino objektyvius žmonių elgesio interesus, o civilizacijos sąlygomis – vis didesnę žmogus laisvę ir ir asmenybės autonomiją. Dėl to greta reguliavimo konkretumo ir apibrėžtumo didėja norminimas ir atitinkamai abstraktumas bei bendrumas. Visais visuomenės raidos etepais lemiamos nuosavybės, valdžios, idealogijos vaidmuo lieka pagrindinis socialinio reguliavimo veiksnys ir pasireiškia didele įvairove.

Socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti ir individualus ir norminis. Individualus – tai žmonių elgesio nustatymas tik vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti. Norminis žmonių elgesio tvarkymas atliekamas taikant bendrąsias taisykles ir visi privalo jų laikytis.

Pirmykštėje gimininėje visuomenėje gyvavo primityvi savita socialinio reguliavimo sistema, atitinkanti to meto gyvenimo sąlygas. Svarbiausias šios sistemos bruožas, kad reguliavimas buvo skirtas visumos prioritetui, kurio paskirtis buvo išsaugoti ir aprūpinti visą giminę. Šiai sistemai būdinga vienovė, griežtumas. Ji sukaustė individualią giminės nario iniciatyvą, savaveiksmiškumą ir aktyvumą. Sistema susidėjo iš papročių visiems besalygiškai privalomų, todėl nereikėjo paversti jų išorinėmis normomis ir turėti prievartos aparato, kad jų būtų besalygiškailaikomąsi, nereikėjo pozytiviosios rašytinės teisės ir jos
taikyti.

Darytina išvada, kad teisė visuomenei pereinant, pirmykštės bendruomenės į civilizaciją, atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies buvo parengta reguliuojant pirmykštės visuomenės socialinį gyvenimą: a) atsiradus ūkinei gamybai; b) darbo pasidalijimui; c)padidėjus jo produktyvumui; d) atsiradus intelekto žmonių , visuomenė iš pirmykščio būvio perėjo į civilizaciją.

Skirtini du civilizacijos veiksniai, padarę žmonių gyvenimo perversmą ir sukėlę tiesiog socialinio reguliavimo reoliuciją. Vienas iš jų yra materialus – produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti ir didėti nuosavybei ekonominės laisvės ir rinkos sąlygomis bei plėtotis ekonomikai; antras – humanistinis. Paskiras visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, savarankiškumą, kartu socialinį būtinumą užtikrinti savo laisvę ekonominiame ir politiniame visuomenės gyvenime. Santykių su nuosavybe atžvilgiu visuomenė įgavo tam tikrą struktūrą.

Plėtojantis ir didėjant susvetimėjimui, plečiantis ir stiprėjant prekiniams rinkos santykiams, suasmeninat nuosavybę ir vyraujant privatinei nuosavybei, valstybė ir idealoginės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai iš esmės keitė socialinio reguliavimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius, t.y. teysę ir teisinį reguliavimą.

Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės, t.y. teisės teisioginė socialinė prasmė, socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas , pagal jų teisinę samonę, teisėta ir neteisėta, išraiška.

Pirmieji rašytinės teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Mano įstatymai, dvylikos lentelių įstatymas) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa ir kt.); juridinės technikos atžvilgiu jie labai panašūs. Visi yra kompiliacija, susidedanti iš trijų elementų: 1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru pagrindinių elementų; 2) vyraijančių papročių, dažnai atspininčių individualių sprendimų pavyzdžius; 3) iš dalies teisioginių teisėkūros aktų.

Teisė tampa pagrindinė vosuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisės normos draudė, įsipareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavimo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

6. VALSTYBĖS FUNKCIJOS

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijas skirstomos į vidaus ir išorės.

1.Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politiką. Savo ruožu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo.

Apsauginiu funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimų, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos aplinkos režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimų.

Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomeninės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos.

Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo laidavimams, verslo veiklos skatinimas ir kt.

Socialinė funkciją – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai ir kt.

Finansinės kontrolės funkciją – tai mokesčių mokėjimo, gyventojų pajamų deklaravimo apskaita ir tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą.

2.Išorinės funkcijas pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimo nuo išorės priešų.

Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybės pripažinimo ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga ir kt.

Užsienio ekonominė funkcija –tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ir ekonominių organizacijų ir pan.).

Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi.

Taigi valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisa, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.

Kartu reikia pasakyti, kad valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir
Priklausomai nuo konkrečių išorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.

7. VALSTYBĖS FORMOS

Valstybės forma – tai aukščiausiųjų valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.

Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų: valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo. Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės – ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančių joms tikrą specifiką.

7.1.Valstybės valdymo formos.

Valstybės valdymo formos apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų struktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos į monarchijas ir respublikas. Monarchija – tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui (karaliui, kunigaikščiui, šachui, sultonui ir pan.), kaip valstybės vadovui, paprastai užimančiam šį postą sosto paveldėjimo keliu. Monarchijas tradiciškai skirstamos į absoliučias (neribotas) ir parlamentinės (ribotas).

Absoliuti monarchija – tai valstybės valdymo forma,kai monarchas savo rankose yra sutekęs tiek įstatymų leidžiamąją , tiek ir vykdomąją valdžia. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę paprastai iš karališkosios šeimos narių, nustato jos politikos turinį (Petras I Rusijos imperijoje, Liudvikas IV Prancūzijos monarchijoje, dabar – karalius Saudo Arabijoje).

Parlamentinė monarchija – demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačias įgaliojimus, jis tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei (D. Britanija, Danija, Švedija,Norvegija).

Respublika – tokia valstybės valdymo forma,kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau ankščiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmeninės ir politines teisies. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines , prezidentines ir mišraus tipo. Dabar iš 200 pasaulio valstybių per 140 yra respublikos.

Parlamentinei respublikai būdinga tai, kad parlamentas yra valstybės aukščiausiasis atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės, o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmuo sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį, yra nominalaus pobūdžio. Klasikiniai parlamentinės respublikos pavyzdžiai yra VFR, Italija, Latvija, Estija.

Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas teisiškai yra prezidentas. Jį renka parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę. Prezidentas negali paleisti parlamento, tačiau parlamentas gali nušalinti prezidentą apkaltos(impičmento) tvarka(JAV, Urugvajus, Baltarusija, Kazachstanas).

Mišraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinami prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelį elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių. Vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Esant tam tikroms aplinkybėms, prezidentas turi teisę paleisti parlamentą (Prancūzija, Suomija, Lenkija, Lietuva).

Valstybės valdymo formą parsirenka šalies gyventojai referendumu priimdami konstituciją.

7.2.valstybės santvarkos formos.

Valstybės santvarkos forma – tai teritorinė valstybės valdžios organizacija. Yra šios pagrindinės valstybės santvarkos formos: unitarinė, federacinė ir konfederacinė.

Unitarinė valstybė – geografinio valdžios suskirstymo tipas, kur nėra valstybinių darinių ir aukščiausioji valdžia priklauso centriniam organams. Unitarinė valstybė turi vieną konstituciją, vieną įstatymų leidimo sistemą, vieningą pilietybę, vieningą valiutą (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kt.).

Unitarinė valstybė gali būti daugiatautė (Prancūzija, Kinija, Pakistanas) ir tautinė (Japonija, Egiptas). Federacinė valstybė – tai kelių valstybių susivienijimas, susidedantis iš atskirų valstybinių darinių (valstijų, žemų, kantonų, provincijų), turinčių tam tikrą politinį savarankiškumą, ir centrinės vyriausybės. Federacijos subjektai gali turėti savo įstatymus ir netgi savo teisinę sistemą.

Federacijos skirstomos šiais pagrindais: teritoriniu (JAV, Australija, VFR), nacionaliniu (Indija, Belgija) ir mišru nacionaliniu teritoriniu pagrindu (Rusija, Kanada).

Konfederacija – suverenių valstybių sąjungą, sukurta pasiekti kokius nors bendrus ekonominius, politinius ar kitus tikslus. Konfederacijoje nėra vieningos teritorijos, vieningos pilietybės. Kiekvienas konfederacijos narys turi savo konstituciją, įstatymus, valstybės
valdžios organų sistemą, kariuomenę gali laisvai išstoti iš konfederacijos. Istorija liudija, kad konfederaciniai dariniai yra netvirti, pereinamojo pobūdžio; jie arba išyra, arba transformuojasi į federacijas: Šiaurės Amerika XVIII a. pabaigoje, Vokietija XIX a. viduryje ir t.t. Skirtingu laiku konfederacijos buvo: iki 1905 m. Švedija ir Norvegija, iki 1918 m.Austrija ir Vengrija, iki 1848 m. Šveicarija, 1958 – 1961 m. Egiptas ir Sirija. Dabar Konfederacija yra Europos Sąjunga.

7.3. Politinis režimas.

Politinis režimas – tai metodų, formų ir būdų, kuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas. Priklausomai nuo valstybinės valdžios įgyvendinimo politinis režimas skirstomas į demokratinį ir antidemokratinį.

Demokratinis režimas reiškia:

1.įvairių partijų, susivienijimų, judėjimų, funkcionuojančių, konstitucijos rėmuose, nevaržomą veiklą;

2.ideologinį pliuralizmą, t.y. įvairių ideologinių srovių, koncepcijų buvimą visuomenėję, nesant viešpataujančios ideologijos;

3.valstybės valdžios organų formavimą rinkimų būdų;

4.demokratinių teisių ir laisvių visuomenėje buvimą ir realų jų garantavimą.

Antidemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.

Autoritarizmas (lot. Auctoritas – valdžia) – antidemokratinis režimas, kai vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veiklą, nevyksta reguliarus ir laisvi rinkimai, nors ir nesikišama į žmonių pilietines teises, ekonomines laisves ir asmeninį gyvenimą. Ryškiausias autoritarizmo pavyzdžiai yra Čian Kai-ši režimas Kinijoje, Franko – Ispanijoje, De Golio valdymas Prancūzijoje 1958 – 1969 m.

Totalitarinis (lot.totalis – visiškas) režimas pasireiškia visos valdžios suteikimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Valstybė pajungia sau visas visuomenės gyvenimo raiškos sferas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė – komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį ir ekonominį ,bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisves. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusiu SSSR Stalino ,dabar veikia Irake.

7. VALSTYBĖS FORMOS

Valstybės forma –tai aukščiausiųjų valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.

Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų: valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo. Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės –ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančių joms tam tikrą specifiką.

Valstybės forma tiesiogiai išreiškia valstybės esmę ir turinį. Atskleisti valstybės esmę –tai išsiaiškinti, kurių visuomenės sluoksnių ir grupių valią ir interesus ji išreiškia ir gina. Išsiaiškinti valstybės turinį reiškia nustatyti, kaip ir kokiomis kryptimis ji veikia. Ištirti valstybės formą yra nustatyti jos sandarą, pagrindines sudedamąsias dalis, pagrindinius valstybės valdžios įgyvendinimo metodus.

Teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės, kas yra valstybės forma. Yra įvairių nuomonių dėl valstyės formos sampratos ir jos turinio. Dauguma autorių tvirtina, kad valstybės forma susideda iš valdymo formos, valstybės vidaus sandaros (sutvarkymo) ir valstybinio (politinio) režimo. Valstybės forma suprantama kaip valdžios organizavimas ir jos santvarka. Forma apibūdinama neatsiejamai nuo valstybės turinio. Turinys atskleidžia valstybės valdžios priklausomumą, jos objektus, atsako į klausimą, kas įgyvendina valdžią, o forma parodo, kaip yra organizuota valstybės valdžia, kokios institucijos jai atstovauja, kokia jų sudarymo tvarka, įgaliojimų laikas, kokiais metodais ji įgyvendinama.

Valstybės formos problema turi ne vien teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Nuo to, kaip organizuota ir įgyvendinama valstybės valdžia, priklauso valstybinis vadovavims, valdymo veiksmingumas, vyriausybės prestižas, teisėtumo ir teisėtvarkos padėtis šalyje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4444 žodžiai iš 8880 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.