Teisėspapročiai ir principai kaip teisės šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Teisėspapročiai ir principai kaip teisės šaltiniai

Turinys

Įvadas 1

1. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektai 3

2. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinis 4

3. Teisės principai 5

3.1. Teisės principų pavidalai 7

3.2. Teisės principų rūšys 8

4. Teisės principai, kaip teisių ir pareigų vienovės šaltiniai bei įgyvendinimo sąlygas 9

4.1. Teisės principas tarpšakinių lygmeniu 11

4.2.Teisės principai, teisės šakos lygmeniu 12

4.3.Teisės principai, teisės institutų lygmeniu 13

Išvados 15

Literatūra 17

Įvadas

Remiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.

Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Darbo tikslas yra apibrėžti teisės papročių ir teisės principų vieta šaltinių sistemoje.

Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius:

1. Apibrėžti teisės principų bei teisės papročių esmę

2. Nustatyti jų ryšį su kitais teisės šaltiniais

3. Išanalizuoti teisės principų bei teisės papročių pagrindą teisės ir pareigų vienybės koncepcijoje

4. Išnagrinėti teisės principų bei teisės papročių tarpusavio santykius

Darbe naudojamasi teoriniais, praktiniais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais.

TEISĖS PAPROČIAI IR TEISĖS PRINCIPAI KAIP TEISĖS ŠALTINIAI

1. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektai

Remiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.

Daugelis autorių tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų visuomeninius santykius, teisės paprotys turi atitikti maždaug tokius reikalavimus:

a) turėti teisiniu įsitikinimu pagrįstas normas ir būti dažnai taikomas;

b) neprieštarauti išminčiai;

c) nepažeisti gerų įpročių (dorovės);

d) jo pagrindas neturi būti klaidingas.

Žodžiu, pagrindas turi būti teisinė sąmonė ir žmonių įsitikinimas. Anglų teisininkas N. Salmondas teigia, kad teisės paprotys visų pirma turi būti išmintingas, neprieštarauti įstatymams, nustatytas be prievartos priemonių ir gyvuoti nuo neatmenamų laikų.

Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas.

Tokios teisės normų formos kaip teisės paprotys ir teisės principas – tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link. Vergovinėje santvarkoje teisės forma buvo įvairūs negriežtai formuluojami papročiai, religinės normos, teismų sprendimai, aukštų pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiškinimai, formuluojantys tam tikrus elgesio imperatyvus, kurie buvo užtikrinami ir valstybinės prievartos priemonėmis, nes tada valstybė vykdė ir pasaulėžiūrinę funkciją – draudė oficialią religiją ignoruojantį elgesį.

Panaši buvo ir feodalinės teisės forma. Radikaliai keistis ji pradėjo tik kapitalizmo epochoje. Nors kai kuriose šalyse teisės praktika, religinės normos, papročiai ir toliau liko pripažinta teisės forma, tačiau pagrindine pozityviosios teisės forma daugelyje Europos šalių (ypač romanų-germanų teisės tradicijos) imta laikyti teisės normų aktus ir jų kodifikacijas – kodeksus.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų
teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis. Skiriami tokie teisėkūros procedūrų tipai:

l)jau esamos elgesio taisyklės sankcionavimas;

2) tarptautinės sutarties ratifikavimas;

3) originalios teisės normos sukūrimas.

Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.

2. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinis

Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą, Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis.

Sankcionavimu sukurto teisinio papročio pavyzdys gali būti 1990 m. spalio 25d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas Nr. 1-712 (1997 m. liepos 2 d. redakcija), nustatantis, kad Kalėdų ir Velykų šventės yra ne darbo dienos. Paprotys Švęsti Kalėdas ir Velykas yra per tūkstantmečius susiformavusi visuomenės elgesio taisyklė, kuri atitinkamai normina žmonių vertybinę reakciją į kasmet besikeičiančius laiko ciklus. Kalėdos simbolizuoja galutinę dienos trumpėjimo ribą (tamsos Žygio prieš Šviesą sustabdymą), o Velykos – gyvybės prisikėlimą po ją naikinusių, bet jau galią prarandančių žiemos šalčių. Krikščionybė šį iš pagonybės atėjusį paprotį sankcionavo įprasmindama Kristaus gimimu ir prisikėlimu. Tai vilties ir džiaugsmo šventės.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.

Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų formos, kurios diferencijuojąs! pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūros operacijų tipą.

3. Teisės principai

Lotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiškai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai.

Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:

1) Įstatymui ir teisei visi lygūs.

Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių k pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai.

2) Visu asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.

3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė).

4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, derinantis priešingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.

5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms -tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika).

Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą.

Kai kurie principai vadinami pagrindiniais, nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas šiuo požiūriu nėra
teisės principas vien dėl to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektų klausti, o kas dar yra be teisingumo, kad būtų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas.

Iš šių penkių principų galėtume toliau išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymui visi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įstatymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Dar labiau specializuojamas, šis principas virsta principu audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė), jau reiškiančiu tos pačios lygybės įstatymui ir teisei paskeiškimą per teisminį tyrimą: abiem teisminio ginčo šalims suteikiamos lygios teisės teikti ir vertinti įrodymus.

Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vienam „centrui“ – teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažinti teisės principų turinį k jų taikymo sritį.

3.1. Teisės principų pavidalai

Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai paskeiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje, yra teisinės doktrinos idėja-principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet ir teisės normos pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogaus asmuo neliečiamas iš pradžių susiformuoja kaip teisinė idėja, vėliau paverčiamas konstitucine teisės norma, kurios pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiškia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalomumas. Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas imperatyvas: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.” Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis, kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tik kitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas.

Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėją. Pavyzdžiui, jau minėtas principas audiatur et altera pars atsiranda apibendrinus baudžiamojo ir civilinio proceso teisės normas, kurios suteikia teisme ginčo šalims teisę teikti ir vertinti įrodymus, teisę ne tik prokurorui kaltinti, bet ir teisę advokatui nurodyti aplinkybes, teisinančias teisiamąjį arba švelninančias jo kaltę ir atsakomybę. Tokios pačios rūšies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.

Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisės normų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstant teisminiams ginčams, teisminiam įrodinėjimui.

3.2. Teisės principų rūšys

Taigi yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys:

1) teisės principai-normos; ir

2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas.

Principai-normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto. Tokie principai konstitucinėje teisėje yra: tegalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 str.); civilinėje teisėje – verslo ir sutarčių laisvė, darbo teisėje – darbo sutarties laisvė ir kiti.

Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas. Tokių principų pavyzdžiai gali būti: viskas, kas neuždrausta įstatymo, leidžiama, viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, uždrausta. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis – valstybės pareigūnams. Dėl pirmojo principo pagrįstumo šiandien gali būti ir kitokių nuomonių. Jeigu įstatymo nebus uždrausta daugiabučiuose namuose laikyti neribotą skaičių šunų, tai toks elgesys bus teisėtas, nors jis ir pažeis kitų gyventojų teises.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2284 žodžiai iš 4544 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.