Teisinės kalbos ypatybės
5 (100%) 1 vote

Teisinės kalbos ypatybės

TURINYS

ĮŽANGA 3

Specializuoti pasakymai 3

Tikslumas, apibrėžtumas ir tikslingumas 4

Glaustumas ir stiliaus sklandumas 5

Netikslūs, nelogiški pasakymai 6

Sprendimų kalba 7

Nutarimo dalys ir jų kalbos ypatybės 8

IŠVADOS 9

ĮŽANGA

Teisės kalbai, kaip ir kitoms kalbos atmainoms, privalomi bendrieji norminės kalbos dėsniai, taisyklės ir reikalavimai. To reikalauja dokumentai, kurie reglamentuoja teisinių aktų rengimą, būtent: “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas” (Valstybės žinios, 1995, Nr. 41; toliau VŽ) ir “Įstatymų ir kitų teisinių aktų rengimo rekomendacijos” (VŽ 1998 Nr. 87). Abiejuose juose nurodoma: “Teisiniai aktai rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos” (Įstat. 12 str.; Rekomendacijų 1.8 punktas); “Tekste neturi būti netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų, dviprasmybių” (Įst. 10 str. 3d.; Rekomendacijų 1.6 punktas). Taisyklingos kalbos reikalauja ir raštvedybos taisyklės: “Dokumento tekstas turi būti trumpas, tikslus, parašytas taisyklinga kalba” (Taisyklių 2.2 punktas). Taisyklingumas ir bendrinės kalbos normos yra savaime suprantamas ir teisinėje kalboje privalomas dalykas.

Bet teisės kalba yra atskira bendrinės kalbos atmaina, todėl turi ir savų, šiai sričiai būdingų ypatybių, susijusių su šios srities poreikiais. Minimas jos tikslumas, aiškumas, tikslingumas, vienareikšmiškumas, oficialumas, standartiškumas ir kitos ypatybės. Svarbiausios iš jų- tikslumas ir tikslingumas. Galima sakyti, kad šios dvi ypatybės apima visas kitas. Tiesa, tikslingumas svarbus ir kitoms kalbos atmainoms, tik kiekvienoje srityje jis vis kitoks. Tad teisės kalbos pačia būdingiausia ypatybe reikia laikyti tikslumą. Jis teisės kalboje yra toks pat svarbus ir būtinas dalykas kaip ir taisyklingumas.

Specialusis teisės kalbos pobūdis verčia ieškoti savų raiškios būdų. Be įprastinių priemonių, čia prireikia ir tokių, kurių paprasta bendrinė kalba neturi. Teisės kalba tam pasitelkia netipiškų ar periferinių kalbos reiškinių, o jų neradusi, kiek pakeičia ir sau pritaiko esamus žodžius ir pasakymus. Kartais ne visai dėsningų darinių sukuria ir pati.

Specializuoti pasakymai

Teisės ir apskritai dalykinėje kalboje atsiranda nuo kitų sričių ir nuo bendrinės vartosenos nutolusių reiškinių. Iš tokių specializuotų pasakymų galima nurodyti: išieškoti skolą, kelti bylą, pervesti pinigus, priimti nutarimą, pristatyti dokumentus, remtis nutarimu, užtraukti baudą, traukti atsakomybėn ir kt. Jie neįprasti, bet nėra visai atitrūkę nuo paprastosios kalbos, visur čia galima įžvelgti arba kalboje esamą šalutinę, arba kiek pakeistą veiksmažodžių reikšmę, bet tik tiek, kiek leidžia kitos, pagrindinės, šių žodžių reikšmės.

Pasitaiko ir tokių pasakymų, kurie paprastosios kalbos požiūriu atrodo visai keisti, net nelogiški. Antai kad ir akivaizdų nusikaltimą padaręs, bet teismo nenuteistas asmuo yra įtariamasis; tam tikrą statusą turinti įstaiga ar įmonė vadinama juridiniu asmeniu, buvęs, bet teisinės galios neturintis veiksmas nusakomas veiksmažodžiu neįvyko. Paprastosios kalbos požiūriu apie jokį tikslumą ar logiškumą čia kalbėti negalima, bet teisiškai tokie pasakymai yra apibrėžti ir tikslingi. Jei teisininkai juos vartoja nustatytomis reikšmėmis, jiems tai tiksli vartosena. Kalbiškai čia matome netikėtą atskirų žodžių reikšmės perkėlimą nuo vieno dalyko prie kito ir tokius pasakymus priimame kaip atskirus, su kalbine sistema nesusijusius štampus.

Tačiau teisinė kalba negali pažeisti esminių, t.y. sisteminių, kalbos dėsnių ir taisyklių. Būtina laikytis bendriausių gramatikos ir žodžių darybos dėsningumų. Lietuvių kalbos žodžių tvarka nepateisina pasakymo taisyklės vidaus darbo tvarkos, negali būti nė taip įforminto dokumento: taisyklės (dokumento pavadinimas) / vidaus darbo tvarkos (antraštė). Reikia arba rašyti ištisinį pavadinimą vidaus darbo tvarkos taisyklės, arba galima pasakymą perskelti į dvi sintaksiškai nejungiamas dalis: taisyklės (dokumento pavadinimas) ir vidaus darbo tvarka (antraštės vietoje). Kadangi būdvardiškieji įvardžiai nevartojami vien be daiktavardžio, pažymos ar pažymėjimo nedera pradėti pasakymu šiuo pažymima… Duomenų bazės ar laikmenos negalima vadinti duomenų nešėju, nes su priesaga –ėjas sudaromi tik asmenų pavadinimai.

Nepateisinamos ir tokios atskirų žodžių reikšmės, kurios kertasi su įprastinėmis sisteminėmis tos šaknies reikšmėmis: nutarimą galima priimti (viena iš šalutinių šio veiksmažodžio reikšmių yra “pritarti, patvirtinti”), bet priėmimo ir įteisinimo reikšme neleistina nutarimo nei išnešti, nei išduoti; todėl nepateisinama ir įstatymdavystė. Iš nusikaltėlio policija ką nors gali paimti (teisėtai), bet negali išimti (išimti galima tik iš ko nors vidaus). Laiško ar užklijuoto dokumento negalima atidaryti; dokumentų kaitos ir apyvartos nedera vadinti dokumentų judėjimu. Viso to neleidžia daryti esamos tų žodžių reikšmės, o jų bet kaip keisti neleidžia kitų su jais susijusių žodžių reikšmės. Pagaliau to nė nereikia.

Tikslumas, apibrėžtumas ir tikslingumas

Kita vertus, teisinės kalbos tvarkytojai ir taisytojai turi paisyti jai būtino tikslumo,
apibrėžtumo ir tikslingumo.

Dokumentams netinka kad ir taisyklingi, bendrinės kalbos požiūriu nepriekaištingi, bet per daug bendros reikšmės, neterminologizuoti, dviprasmiški žodžiai ar pasakymai.

Teisės ir apskritai dalykinė kalba vengia šnekamosios kalbos ar kitų stilių žodžių ir jų reikšmių: čia kas nors padaroma ne išimties būdu, o išimties tvarka; pinigai ar duomenys ne skaitomi, o skaičiuojami; teiginiai ir sprendimai ne pamatuojami, o grindžiami, pagrindžiami. Dokumentams netinka viena pati bevardė giminė, todėl vietoj nereikalingą išbraukti reikia teikti ne nereikalingą išbraukti, o kas nereikalinga, išbraukti. Teisininkams visai nerimtai gali atrodyti siūlymas nukentėjusįjį vadinti nukentėjėliu.

Dokumentų kalbai ypač svarbu, kad nebūtų suplakami pagal reikšmę ar formą panašūs žodžiai ir pasakymai, pvz: nuostatai (funkcijas ir veiklą nustatantis dokumentas) ir nuostatos (svarbiausi principai ir bendroji dokumento dalis); norminiai (normas nustatantys) ir normatyviniai (rodiklius nustatantys). Teisiškai ne tas pats skolą išieškoti ir išreikalauti, ką nors suimti ir sulaikyti. Nuo negaliojančio ir netekusio galios dar skiriasi neseniai pradėtas vartoti niekinis (savaime negaliojantis, kurio negaliojimo nereikia įrodyti ar pripažinti).

Glaustumas ir stiliaus sklandumas

Tikslumui ir oficialumui valstybės ir teisės dokumentuose neretai aukojamos tokios kalbos ypatybės, kaip glaustumas ir stiliaus sklandumas. Dokumentuose prikuriama tikslių, tikslingų, formaliai ir taisyklingų, bet stilistiškai sunkių ir gremėzdiškų formuluočių, sakinių ar platesnių tekstų. Antai Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (1.1 str. 2d.) rašoma:

Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymu nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įstatymai nurodytais atvejais.

Norima taip daug vienu sakiniu pasakyti, taip viskas sugrūsta, kad sunku darosi kalbėti apie tikslumą ir tikslingumą. Formaliai žiūrint tai labai tikslus, pagal taisykles ir teisės aktų rengimo rekomendacijas sudarytas sakinys, jį galima peikti tik stiliaus ir kalbos sklandumo požiūriu. O tai irgi turėtų būti ne paskutinėje vietoje. Toks stilius teisės kalbos bėda. Nuo jo tik vienas žingsnis iki subiurokratintos ir sukarikatūrintos kalbos.

Suprantama, kad sąvokos, terminai ir formuluotės iš įstatymų pereina į raštvedybą bei kalbos apyvartą. Čia įprasti juridiniai ir fiziniai asmenys, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, ūkio subjektai ir kiti apibrėžti ir įteisinti pavadinimai. Yra nustatyta tokia įataigų rūšis viešoji įstaiga, tą nuorodą reikalaujama būtinai rašyti jų pavadinimuose. Ligoninės, bibliotekos, privačios mokyklos, net vaikų darželiai tapo viešosiomis įstaigomis. Biurokratiška, negražu, gremėzdiška, bet nieko negali padaryti, klaidos nėra, kalbos normos nepažeistos. Arba štai tikrintojai, stengdamiesi išvardinti visus įmanomus dalykus- duomenų slaptumą, atsakomybę, jos užtikrinimą, priemones ir jų įgyvendinimą, savo akte rašo: Nustatyta atsakomybė už duomenų slaptumo, užtikrinimo įgyvendinimą.

Netikslūs, nelogiški pasakymai

Dokumentų ir teisės kalboje nepateisinami akivaizdžiai netikslūs ir nelogiški pasakymai. Jų gali būti dvejopų:

1) kylančių dėl netinkamo kalbos priemonių panaudojimo- tokių neaiškumų gali pridaryti neapdairus padalyvių vartojimas, mat jų reikšmės gali būti neapibrėžtos ir nevienodai suprantamos. Paprastoje raštvedyboje gana dažnai supainiojami padalyviais reiškiamų veiksmų laiko ir priežastiniai ryšiai. Pvz.: rašoma Patikrinimas atliktas surašant aktą; norima pasakyti, kad atliktas patikrinimas ir surašytas aktas, o iš pasakymo išeina, kad tikrinta tuo metu, kai rašė aktą. Panašiai dviprasmiškas ir toks pasakymas: Vertybiniai popieriai perleidžiami parduodant. Galima ginčytis, ar perleidžiami tada, kai parduodami, ar pardavimo būdu.

Dėl padalyvių kyla tikrų nesusipratimų, net bylų. Sudaryta sutartis, kurioje rašoma: pardavėjui sutinkant pirkėjas (nurodyta pinigų suma) sumoka firmai (nurodytas firmos tarpininkės vardas) taip (toliau vardijama kaip ir kiek mokama). Po kurio laiko šalys ima ginčytis, ar pirkėjas tarpininkui nurodytu laiku turi mokėti savaime, ar kiekvienu atveju reikia atskiro pardavėjo sutikimo. Abi nuomones galima paremti pasakymu pardavėjui sutinkant: pirmuoju atveju iš padalyvinės konstrukcijos išvedama, kad pardavėjas sutinka, jog taip mokama, antruoju- kad taip mokama, jei (ar kai) pardavėjas sutinka.

2) tokių, kurie pačia savo esme yra nelogiški. Akivaizdus pavyzdys- tiesioginį sprendimą reiškiančios įsakymų formuluotės su žodžiu įsakau: įsakau skirti premiją, įsakau tvirtinti nuosakus (kai įsakymą pasirašantis vadovas pats
skiria premiją, pats tvirtina nuostatus). Kitas pvz.: nutarimas, kalbantis apie leidimą firmų varduose vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį pavadinimą (VŽ 1999 Nr. 85), nors iš tikrųjų toks pavadinimas firmų varduose nevartojamas, jį turi tik valstybės institucijos.

Painiavos pridaryta su apylinkės teismų pavadinimais. Pats pavadinimas apylinkės teismas reiškia ne sąsaja su apylinke, o žemiausios pakopos teismų rūšį, kurią galėtume nusakyti junginiu apylinkinis teismas. Tokia apylinkės teismo reikšmė leidžia sudaryti rajonų teismo pavadinimus, pvz.: Kretingos rajono apylinkės teismas. Bet nepateisinama skaičiuoti nesamas apylinkes ir rašyti Vilniaus miesto pirmosios (antrosios) apylinkės teismas. Tai pirmasis (antrasis) apylinkės (plg. apylinkinis) teismas.

Sprendimų kalba

Neretai sprendimų punktai būna gana ilgi, sudaryti iš daugelio būtinų dalių, kurios išdėstomos pagal jų svarbumą. Tokie sakiniai nėra stilingi, bet be jų neįmanoma išsiversti. Svarbu tik kad jų atskiros dalys būtų gramatiškai siejamos viena su kita. Pvz.: Paskirstyti Lazdijų miesto įstaigoms ir organizacijoms perduodamo naudojimui 40 butų gyvenamojo namo, esančio Lazdijų m. Lenino g. Nr. 5, butus šia tvarka. Visos jo dalys teikia būtiną informaciją ir yra reikalingos. Jos išdėstytos iš eilės pagal svarbumą ir taisyklingai sujungtos. Galima pageidauti tik vieno dalyko- daiktavardžio naudininką naudojimui pakeisti bendratimi naudoti.

O štai tokių formulavimų sprendiniuose neturėtų būti: patvirtinti Ratnyčios apylinkės Druskininkų ūkio teritorijoje statančių kooperatinius garažus kooperatyve “Signalas” narių sąrašą pagal priedėlį; Patvirtinti pridedamą planą dėl tolesnio darbo tobulinimo sprendžiant darbo žmonių skundus ir pareiškimus. Iš pirmojo sakinio reikia arba išmesti vietos nurodymą, arba, jei tai būtina, ją nurodyti atskiru sakiniu. Atrodo, kad sprendimui užtektų tokio formulavimo: Patvirtinti garažų statybos kooperatyvo “Signalas” narių sąrašą pagal priedėlį. Antrasis sakinys toks suveltas, kad jį sunku pataisyti. Čia nevykęs pasakymas darbas sprendžiant skundus (ir kas žemės dirbimo darbą vadina darbu dirbant žemę?) ir kad skundus ar pareiškimus galima svarstyti, nagrinėti, bet ne spręsti.

Kai kada sakinys pasitaiso, pakeitus žodžių tvarką: Aprūpinti gyventojus laiku kombinuotais pašarais (=laiku aprūpinti gyventojus…).

Atskirą didelį kanceliarizmų tipą sudaro sprendimų antraštės ir darbotvarkės punktų formuluotės. Pirmiausiai, dokumentų antraštės prasideda prielinksniu dėl (ne apie): Dėl socialistinio lenktyniavimo; Dėl apdovanojimo… Daugelyje protokolų nutarimo antraštės sutampa su darbotvarkės punkto formuluote. Darbotvarkės punktus nebūtinai reikia pradėti prielinksniu: Dėl rajono Tarybos vykdomojo komiteto ataskaitos arba Rajono tarybos vykdomojo komiteto ataskaita.

Sprendimo antraštė turi būti konkreti ir nusakyti dokumento esmę (pvz.: Dėl daugiavaikių motinų pristatymo apdovanoti ordinais ir medaliais). Kuo ji trumpesnė, tuo geriau. Suprantama, antraštė turi būti gramatiškai taisyklinga. Reikia apgalvoti jos žodžių tvarką: Dėl piliečiams mėnesinių pašalpų paskyrimo (=Dėl mėnesinių pašalpų paskyrimo gyventojams). O štai sakinyje Dėl pristatymo apdovanojimui “Darbo veterano” medaliu daiktavardžio naudininką apdovanojimui pageidautina pakeisti bendratimi apdovanoti.

Nutarimo dalys ir jų kalbos ypatybės

Nutarimo konstatuojamoji ir nutariamoji dalys turi daug bendrų kalbos ypatybių. Pirmosios dalies teiginiai, formulavimai, dažnai net stilius, pereina į antrąją. Tačiau jos turi ir savų bruožų.

Konstatuojamoji dalis dažniausiai pradedama tiksliu ir taisyklingu standartiniu pasakymu: Rajono liaudies kontrolės komitetas pažymi, kad… Galima naudoti ir jo išplėstą variantą: Rajono liaudies komitetas, remdamasis neetatinio žemės ūkio skyriaus atlikto patvirtinimo medžiaga, pažymi, kad… Gera ir tokia pradžia: Rajono liaudies kontrolės komitetas (jo skyriai, skyriai kartu su…) patikrino… Toliau rašoma, kas tikrinta ir kas nustatyta. Tik vieto patikrino negalima rašyti pavedė patikrinimą. Ar vienaip, ar kitaip pradedame konstatuojamąją dalį, svarbu, kad sakinys būtų aiškus ir taisyklingas.

Nutariamąją dalį visi pradeda vienodai, taisyklingai: Rajono liaudies komitetas nutaria. Jos punktai rašomi, kaip reikalaujama- su bendratimi. Dažniausiai jie prasideda bendratimis pažymėti, nurodyti, įpareigoti, pareikalauti, pavesti, įspėti… Punktas gali prasidėti kitais žodžiais, o bendratis eiti toliau: Apie padėtį vaikų namuose informuoti rajono komitetą; Nutarimo vykdymo kontrolę pavesti… Ir vienokia, ir kitokia bendraties vieta yra taisyklinga, tik kartais pasitaiko netinkama pati bendratis atžymėti ir netaisyklingas pasakymas su bendratimi- priimti dėmesin. Turi būti pažymėti ir atsižvelgti. Taip pat negalima rašyti laikyti tikslingu šį nutarimą paskelbti laikraštyje, turi būti- laikyti, pripažinti tikslingą…

IŠVADOS

Taisyklingumas ir bendrinės kalbos normos yra savaime suprantamas ir teisinėje kalboje privalomas dalykas. Dokumento tekstas turi būti trumpas, tikslus, parašytas taisyklinga kalba.

Bet teisės kalba yra atskira bendrinės kalbos atmaina, todėl turi ir savų, šiai sričiai būdingų ypatybių, susijusių su šios srities poreikiais. Teisinė kalba turi būti tiksli ir tikslinga, joje neturi būti dviprasmybių. Specialusis teisės kalbos pobūdis verčia ieškoti savų raiškios būdų. Be įprastinių priemonių, čia prireikia ir tokių, kurių paprasta bendrinė kalba neturi.

Literatūros sąrašas

1. Kniūkšta P. Kalbos vartosena ir tvarkyba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.

2. Kanceliarinės kalbos patarimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.

3. www.vlkk.lt

4. www.l