Teisiniai verslo reguliavimo pokyčiai įstojus į europos sajunga
5 (100%) 1 vote

Teisiniai verslo reguliavimo pokyčiai įstojus į europos sajunga

1 tema. Verslo teisės sąvoka.

1. Verslo teisės šaltiniai ir raida. 2. Verslo teisės atsiradimas, vystymosi periodai: (Olandija, Kanados Kvebeko provincija), periodų ypatumai. 3. Verslo teisės sąvoka ir vieta privatinės teisės sistemoje. 4. Verslo teisės dalykas, objektas ir principai. 5. Verslo teisės normos ir jų sandara, sistema.Kolizinės normos. 6. Verslo teisės vystymosi tendencijos.

1. Pagrindinis šaltinis – įstatymai. Taip pat ir poįstatyminiai aktai. Gali būti papročiai, tarptautinė teisė. Lietuvoje nėra Prekybos arba Komercijos kodekso. Vienas iš svarbiausių šaltinių Lietuvoje – Civilinis kodeksas. Kiti prekybos teisės šaltiniai – draudimo, konkurencijos, vartotojų teisių gynimo įstatymai, AB ir UAB įstatymai, prekybos įstatymas, tarptautinės sutartys. Įvairiose šalyse prekybos teisinės normos skiriasi.

Teisės harmonizavimas – t.y. įvairių nacionalinių barjerų trukdančių tarptautinei prekybai šalinimas keičiant nacionalinius įstatymus.

Teisės unifikavimas – t.y. įvairių tarptautinių konvencijų ir kt. tarpt. aktų priėmimas.

Teisės unifikavimo ir harmonizavimo lygiai gali būti įvairūs:

 Pasaulinio lygio (teisės normos reguliuojančios pervežimą); Vienos konvencija

1993, Tarptautinių komercinių sutarčių principai 1993, parengė UNIDRIT organizacija.

 Regioninio lygio; Europos sąjunga ir kt.

3. Verslo teisė – civilinės teisės pošakis, kurį sudaro teisės normų, reguliuojančių verslo santykius, konkuruojančių su civilinės teisės normomis kaip specialiosios teisės normos, sistema. Verslo teisė sukuria prielaidas formuotis ir kitoms santykinai savarankiškoms teisės šakoms įmonių teisei, prekybos teisei, konkurencijos teisei, arbitražo teisei, draudimo teisei, taip pat investicijų, įmonių bankroto bei kitiems institutams.

Teisinis verslo supratimas šiuo metu nebeatitinka ekonominio verslo supratimo. Verslo subjektams taikomas teisinis reglamentavimas buvo vis plečiamas, kol pamažu apėmė visą privataus verslo veiklos reglamentavimą, todėl kokius teisinius santykius priskirti verslo teisės reguliavimo sferai, paprastai daugiausia priklauso nuo įstatymų leidėjo bei teisės doktrinos. Kai kuriose šalyse (Prancūzija, Vokietija, Estija) verslo teisė yra laikoma savarankiška privatinės teisės šaka ir yra priimti komerciniai kodeksai. Lietuvoje buvo nuspręsta eiti šiuolaikinės privatinės teisės susiliejimo vystymosi keliu (Olandija, Kanados Kvebeko provincija), ir daugelis komercinės teisės normų yra išdėstytos Lietuvos Respublikos naujajame civiliniame kodekse, kuris dar turėtų būti jomis pildomas ir ateityje.

Verslo teisės studijų pagrindą sudaro Civilinės teisės, Teisės teorijos, Ekonomikos teorijos, Tarptautinės privatinės teisės mokymo dalykai.

Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika.

Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistinė CT teisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo teisė. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės “komercializacija”. Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje). Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės šeimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų
panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

TEISINIAI VERSLO REGULIAVIMO POKYČIAI ĮSTOJUS Į ES

Lietuvos narystė ES – istorinis faktas, kurį verslo subjektams galima ir reikia išnaudoti. Kiekviena įmonė turėtų pasinaudoti ES teikiamais instrumentais:

a) ES bendrosios rinkos privalumais;

b) ES mechanizmais gindamos savo teises prieš savo valstybę.

Į gegužės 27 d. Vilniuje vykusį seminarą „Teisiniai verslo reguliavimo pokyčiai įstojus į ES“, „Norcous ir partneriai“ pakvietė žinomiausius savo sričių specialistus, teisės praktikus skaityti pranešimus ir aptarti Lietuvos verslo bendruomenei aktualius ES teisinio reguliavimo klausimus, susijusius su apskaitos standartų, konkurencijos ir teisinės gynybos pokyčiais.

I. Mokesčiai

Pagrindinės naujovės

Tiesioginiai mokesčiai

– Keičiasi palūkanų ir honorarų mokamų tarp susijusių asmenų apmokestinimas (bus panaikinamas mokestis prie šaltinio, jeigu tokie mokėjimai bus atliekami ES įmonėms; Lietuvai suteiktas pereinamasis laikotarpis iki 2011 m.);

– Aiškiau sureguliuotas sandorių ir operacijų tarp susijusių asmenų apmokestinimas. Pagal apskaičiavimus, apie 60 proc. visų sandorių sudaromi būtent tarp susijusių asmenų. Tai – itin aktualu toms įmonėms, kurios veiklą vykdo per grupės įmones visoje Europoje.

Netiesioginiai mokesčiai

– Produktų išvežimas ir įvežimas į ES valstybes nebėra laikomas eksportu ar importu;

– Išplėstas PVM objektas – juo tapo prekių įsigijimas iš ES valstybės. Jeigu tokių prekių bus įsigyjama daugiau negu už 35 000 LT per metus, reikės registruotis PVM mokėtoju;

– Lietuvos subjektams teks registruotis PVM mokėtojais kiekvienoje iš ES valstybių, kurioje jų parduodamų prekių (jeigu jos parduodamos ne PVM mokėtojams jų užsakymu) vertė viršys tos valstybės nustatytą sumą. Tai bus taikoma prekėms, pvz., užsakytoms pagal katalogus, internetu ir pan.;

– Išplėstas akcizo objektas – juo tapo ne tik kuras, tabakas, alkoholis, bet ir elektros energija, akmens anglis, koksas ir kiti energetiniai produktai;

– Akciziniai sandėliai, esantys ES, sudarys galimybes visoje ES bendrojoje rinkoje vežti prekes be akcizų (pvz., iš Ispanijos vyno gamyklos į Lietuvos rinką);

– Ne tik akcizais apmokestinamų prekių sandėliai, bet ir registruoti bei neregistruoti prekybininkai turės teisę pasinaudoti „akcizų įšaldymo“ sistemos privalumais;

– Lietuva išsiderėjo pereinamuosius laikotarpius šiems akcizams:

o benzinui ir dyzelinui – iki 2011 m. ir 2013 m.

o elektros energijai – iki 2010 m.

o akmens angliai, koksui – iki 2007 m.

o tabako gaminiams – iki 2010 m.

Apskaita

– Nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos įmonės, kurių vertybiniai popieriai listinguojami vertybinių popierių biržose, privalės vadovautis tarptautiniais apskaitos standartais.

– Visos kitos Lietuvos įmonės, kurių vertybiniais popieriais nėra prekiaujama reguliuojamose rinkose, jau nuo 2004 m. sausio 1 d. privalo vadovautis verslo apskaitos standartais.

– Oficialiai pripažintas mokestinės ir buhalterinės (buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė) apskaitos atskyrimas.

II. Konkurencija

Draudžiami susitarimai

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo EB reglamentas, pakeisdamas 50 m. galiojusius konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi reguliavimo principus. Reglamentas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Komisija nebeįstengė užtikrinti efektyvaus konkurencijos reguliavimo visoje ES teritorijoje, kurioje kasmet yra sudaromi tūkstančiai susitarimų, potencialiai galinčių riboti konkurenciją.

Pagrindinės naujovės:

1) ūkio subjektai nebeturės pareigos pranešti Europos Komisijai apie sudarytą sutartį, kuri gali varžyti konkurenciją, ir gauti tokiai sutarčiai Komisijos išimtį – sutartis, kuriai taikytina išimtis, įsigalios nuo jo sudarymo dienos. Analogiškai pakeistas ir LR konkurencijos įstatymas, numatant, kad subjektai nebeprivalės apie sandorį iš anksto pranešinėti Konkurencijos tarybai tais atvejais, kai sandoris skatina technologinę pažangą, suteikia naudos vartotojams ir pan.

2) sistema decentralizuota. Teisė spręsti, jog tam tikram konkurenciją ribojančiam susitarimui draudimas nėra taikomas, suteikta nacionalinei valstybės narės institucijai (teismui ar konkurencijos tarybai); iki reformos tik Europos Komisija turėjo išimtinę teisę suteikti išimtis konkurenciją ribojantiems susitarimams;

3) įsteigtas Europos konkurencijos institucijų tinklas – siekiant užtikrinti efektyvesnį ir vieningą konkurencijos reikalavimų taikymą, Europos Komisija ir ES valstybių konkurencijos institucijos bendradarbiaus tarpusavyje, ir
tiriami tos valstybės institucijos, kuri gali tai atlikti efektyviausiai;

4) Europos Komisijai suteikiami nauji įgalinimai – iki reformos ji turėjo teisę tikrinti tik ūkio subjektų patalpas, dabar, turėdama pagrįstą įtarimą, kad namuose yra laikomi dokumentai, patvirtinantys konkurencijos pažeidimus, Komisija galės atlikti kratą ir privačiuose namuose.

Koncentracijų kontrolė

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ir naujasis EB reglamentas dėl ūkio subjektų koncentracijos, kuris taikomas EB masto kontrolės įgijimams ir susijungimams, tad bus aktualus toms Lietuvos įmonėms, kurių veikla aprėpia kelias ES valstybes.

Naujovės:

– numatytas mokestis už koncentracijos pranešimo nagrinėjimą (planuojama, kad toks mokestis turėtų siekti apie 4000 LTL);

– nebėra termino, per kurį reikia pateikti panešimą apie koncentraciją – svarbu, kad jis Lietuvos konkurencijos tarybai būtų pateiktas iki koncentracijos užbaigimo.

III. ES teisės panaudojimas Lietuvos įmonių teisių ir interesų gynybai

Lietuvai tapus ES nare verslininkai įgijo galimybes ginti savo interesus ES institucijose, todėl Lietuvos verslo atstovus būtina supažindinti su galimybėmis kreiptis į Europos Komisiją ir ES teismines institucijas (Europos teisingumo teismą (ETT) dėl:

1) Lietuvos įsipareigojimų nevykdymo / ES teisės pažeidimų (pvz., direktyvų neįgyvendinimo);

2) ES teisės aktų ginčijimo;

3) ES institucijų neveikimo (pvz., konkretaus teisės akto nepriėmimo);

4) ES ir LR institucijų sukeltos žalos atlyginimo.

Seminaro metu išskirti šie galimi Lietuvos įmonių teisių, pažeistų Lietuvai netinkamai įgyvendinus ES teisės aktus, gynimo scenarijai:

a) kreipiantis į Europos Komisiją, kuri inicijuoja tyrimą dėl to, ar valstybė tinkamai perkėlė ES Direktyvą ir tokiu būdu pažeidė ES teisę:

a. tokiu atveju Komisija, atlikusi tyrimą, kreipiasi į ETT dėl įpareigojimo perkelti Direktyvą;

b. jeigu valstybė nepaiso ETT įpareigojimo, ETT valstybei gali skirti baudą;

arba

b) kreipiantis į Lietuvos teismą, kuris, jeigu tai – nepaskutinės instancijos teismas (bendrosios ar administracinės kompetencijos), kilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, gali prašyti ETT priimti dėl jo preliminarų nutarimą. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą teisme, kurio sprendimas negali būti apskundžiamas (Apeliacinis, Vyriausiasis administracinis ar Aukščiausiasis Teismas), tas teismas dėl nutarimo privalo kreiptis į ETT. Toks ETT preliminarus nutarimas – privalomas Lietuvos teismams.

Lietuvos įmonė, siekdama pasinaudoti aukščiau įvardintais būdais, turės įrodyti šias aplinkybes: a) Direktyva įmonei tiesiogiai sukuria teises; b) Lietuva tinkamai neperkėlė Direktyvos į LR teisę; c) Dėl to įmonė neteko teisės arba negali ja realiai pasinaudot.

Žalos atlyginimas

Lietuvos įmonė dėl žalos, kilusios dėl netinkamo ES Direktyvos įgyvendinimo turės kreiptis į Lietuvos teismus. Tokiu atveju ETT priimtas sprendimas taptų pagrindu žalos atlyginimui, nors įmonė patirtos žalos dydį turės įrodyti.

2 tema. Verslo teisės subjektai

1. Fiziniai asmenys: asmenys įsigiję verslo liudijimus, ūkininkai, profesine veikla besiverčiantys asmenys.

2. Juridinis asmuo, jo prigimtis. Juridinio asmens sąvoka, rūšys. Juridinių asmenų steigimo principai. Juridinio asmens organai. Juridinio asmens pabaiga ir pertvarkymas.

3. Lietuvos ūkinės sistemos vadovavimo verslui institucijos ir jų kompetencijos.

INDIVIDUALI VEIKLA

Bet kuris Lietuvos gyventojas nuo 2003-01-01 gali verstis individualia veikla. Individuali veikla – tai tęstinė, savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, (baldų gamintojai, statybininkai, remontininkai, prekeiviai ir pan.), savarankiška kūryba (dailininkai, rašytojai ir pan.), profesinė (advokatai, notarai, teismo antstoliai, gydytojai ir pan.), sporto (sportininko rengimosi varžyboms ir dalyvavimo varžybose veikla), atlikėjo (aktoriaus, dainininko, muzikanto ir pan. rengimosi viešam pasirodymui ir dalyvavimo viešame pasirodyme veikla). Individualia veikla besiverčiantis gyventojas galės būti darbdaviu ir samdyti kitus gyventojus.

Individuali veikla, vykdoma neįsigijus verslo liudijimo

Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių pagal savo gyvenamąją vietą. Nenuolatinis Lietuvos gyventojas turi registruoti nuolatinę bazę, per kurią vykdo savo individualią veiklą.

Mokesčio administratorius gyventojo prašymu per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos išduoda pažymą apie nuolatinio Lietuvos gyventojo įregistruotą ir vykdomą individualią veiklą arba nenuolatinio Lietuvos gyventojo įregistruotą nuolatinę bazę Lietuvoje.Ši pažyma reikalinga tam, kad kitas asmuo išmokėdamas jam individualios veiklos pajamas už prekes, paslaugas neišskaičiuotų pajamų mokesčio nuo išmokamos pajamų sumos.

Gyventojas, besiverčiantis individualia veikla turi teisę pasirinkti kokį pajamų mokesčio tarifą – (15 proc. ar 33 proc.) taikyti apmokestinant per kalendorinius metus gautas iš savo individualios veiklos pajamas.

Jeigu gyventojas nusprendžia iš savo individualios veiklos pajamų neatimti patirtų šiai veiklai vykdyti išlaidų,
tai nuo bendros gautos pajamų sumos mokamas 15 proc. pajamų mokestis.

Kai gyventojas nusprendžia pajamų mokestį skaičiuoti iš gautų savo individualios veiklos pajamų atimdamas leidžiamus atskaitymus, jo likusi pajamų dalis (atėmus išlaidas) apmokestinama 33 proc. pajamų mokesčiu. Kas laikoma leidžiamais atskaitymais nurodyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau-GPMĮ) 18 straipsnyje. Leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303 ,,Dėl Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 95-4149). Nenuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai nustatyti 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakyme Nr. 304 ,,Dėl Nenuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 2002, Nr. 95-4150).

Išlaidos, susijusios su individualia veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, sporto bei atlikėjų veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamas pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdęs individualią veiklą, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

Nenuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš individualios veiklos per nuolatinę bazę, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, iki kitų po to mokestinio laikotarpio kalendorinių metų gegužės 1 dienos privalo pateikti metinę pajamų mokesčio nuo individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų deklaraciją ir joje deklaruoti visas per tą mokestinį laikotarpį gautas pajamas iš individualios veiklos per nuolatinę bazę ir už jas šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti pajamų mokestį.

Teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją, gyventojas besiverčiantis individualia veikla, apskaičiuodamas apmokestinamas pajamas galės atimti:

– neapmokestinamas pajamas,

– pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą,

– leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu,

– metinius neapmokestinamų ir papildomų neapmokestinamų pajamų dydžius,

– nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtas išlaidas.

Apskaičiuojant nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos, vykdomos per nuolatinę bazę apmokestinamas pajamas, iš visų per nuolatinę bazę gautų pajamų atimama:

– neapmokestinamos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamos ir (arba) leidžiami atskaitymai, susiję su tos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamų gavimu.

Individuali veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą gyventojas, pageidaujantis verstis kurios nors rūšies individualia veikla, gali ja verstis ir įsigijęs verslo liudijimą.

Pagal minėtąjį įstatymą verslo liudijimas – šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą.

Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Šis mokestis sumokamas į biudžetą prieš išduodant verslo liudijimą.

Fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimo ir verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 ,,Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos “ (Žin., 2002, Nr. 112-4992) patvirtintoje Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkoje (toliau – Tvarka), kuri įsigaliojo nuo 2003-01-01.

Gyventojai, pageidaujantys verstis individualia veikla turint verslo liudijimą, valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui (toliau – vietos VMI), kurio teritorijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pateikia prašymą, jame nurodo veiklos, kuria norima verstis, rūšį, duomenis, nuo kurių priklauso pajamų mokesčio dydis, taip pat kitus dokumentus, nurodytus Tvarkoje. Pajamų mokesčio dydį apskaičiuoja vietos VMI, atsižvelgdama į prašyme išduoti verslo liudijimą nurodytus duomenis ir dokumentus, patvirtinančius teisę į savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto pajamų mokesčio lengvatas. Mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metų pajamų mokestis dalijamas iš tų metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus.

Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam
išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tai yra gyventojas gali įsigyti verslo liudijimą vienai ar kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui.

Kiekvienai veiklos rūšiai verslo liudijimai išduodami atskirai.

Gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas, gali dalyvauti ir šie į verslo liudijimą įrašyti asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas.

Verslo liudijimai neišduodami jeigu vietos VMI nepateikiami visi Tvarkoje nurodyti dokumentai

Gyventojo pageidavimu verslo liudijimas, išduotas trumpesniam negu kalendorinių metų laikotarpiui, sumokėjus papildomą pajamų mokestį, gali būti pratęstas. Jeigu verslo liudijimas prarandamas, vietos VMI gali būti pateiktas prašymas išduoti verslo liudijimo dublikatą.

Gyventojas, įsigydamas verslo liudijimą, privalo įsigyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, kurių reikia buhalterinei apskaitai tvarkyti, knygelę.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Buhalterinė apskaita tvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 1976 ,, Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus buhalterinės apskaitos” (Žin., 2002, Nr. 120-5408) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 415 ,,Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 127-5760) nuostatomis.

Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus,- prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus,- gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir tokius prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus:

Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus,- prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus,- gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir tokius prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus:

Privalomo turėti dokumento pavadinimas Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš

sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra juridinių asmenų bei gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (Žin., 2002, Nr. 73-3085)

Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatytos formos muitinės deklaracija užsienio

prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito pirmasis egzempliorius arba PVM sąskaita faktūra gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus verstis

prekyba, kai iš verslo liudijimus įsigijusių

gyventojų perkama jų pagaminta produkcija,

kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojų

(ne PVM mokėtojų), kurie patys ją išaugino, arba

kai iš gyventojų (ne PVM mokėtojų ir neįsigijusių

verslo liudijimų) perkami asmeninės nuosavybės

teise priklausantys daiktaiBe to, galioja individualios (personalios) įmonės vardu išrašyti prekių įsigijimo dokumentai, kai verslo liudijimą įsigijęs gyventojas savo veikloje naudoja ar prekiauja:

– savo likviduotos individualios įmonės medžiagomis, žaliavomis, prekėmis;

– savo individualios įmonės, įgijusios likviduojamos įmonės statusą, medžiagomis, žaliavomis, prekėmis. Tokiu atveju šios medžiagos, žaliavos, prekės turi būti paimtos iš įmonės veiklos ir toks paėmimas turi būti įformintas atitinkamu dokumentu (aktu ir pan.).

Gyventojai, įsigiję garso ir vaizdo kūrinių ir (arba) fonogramų bet kokiose laikmenose platinimo (nuomos ir (arba) prekybos) verslo liudijimus, veiklos vietoje privalo turėti su garso ir vaizdo kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais sudarytas autorines licencines sutartis, suteikiančias teisę Lietuvos Respublikos teritorijoje platinti garso ir vaizdo kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (nuomoti juos ir (arba) jais prekiauti).

Gyventojai, įsigiję kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimus, privalo laikytis teisės aktuose nustatytų tos veiklos taisyklių.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka draudžiami valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai. Įmokų dydžiai ir jų sumokėjimo tvarka nurodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-5 patvirtintoje Atmintinėje gyventojams, pageidaujantiems įsigyti kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimus.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Plačiau privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo tvarka aprašyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2003-03-10 rašte Nr. (08-3-29)-R-2359 ,,Dėl individualia veikla besiverčiančių gyventojų privalomojo sveikatos draudimo įmokų”.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš veiklos, kuria vertėsi turėdamas verslo liudijimą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

Nenuolatinis Lietuvos
gyventojas, kuris vertėsi individualia veikla, turėdamas verslo liudijimą, metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikti neprivalo.

Pirmą kartą verslo liudijimus įsigyjantiems gyventojams valstybinės mokesčių inspekcijos miestų (rajonų) skyriai įteikia Atmintinę, kurioje nurodomos verslo liudijimą įsigijusio gyventojo teisės, pareigos ir su mokestinių prievolių vykdymo tvarkos pažeidimais susijusi atsakomybė.

Verslo liudijimą įsigyjantiems gyventojams taip pat įteikiamas konkretus individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatorius.

Individuali sporto veikla

Sporto veikla – tai sportininko savarankiška sporto veikla ir sporto veikla, vykdoma sutarčių pagrindu.

Išlaidos, susijusios su sporto veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų. Bet kuriuo atveju sporto veiklos pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu.

Pagal šio įstatymo nuostatas sporto veiklos pajamas gauna sportininkai (atletai, golfo žaidėjai, jojikai, biliardo, bridžo žaidėjai, šachmatininkai, šaškininkai, taip pat komandinių sporto šakų atstovai – krepšininkai, ledo ritulininkai ir pan.). Nardytojai, alpinistai (išskyrus dalyvaujančius kopimo varžybose) ir kitais panašiais užsiėmimais pramogai užsiimantys gyventojai sportininkais nelaikomi.

Pajamų gavimo požiūriu prie sporto veiklos priskiriama ir tiesiogiai ar netiesiogiai su ja susijusi veikla, už kurią sportininkas gauna pajamų. Pavyzdžiui, reprezentacinė veikla (autografų dalijimas, dalyvavimas labdaros renginiuose, tam tikruose produkto (prekių ar paslaugų) pristatymuose), rėmėjo simbolikos vaizdavimas ant sportininko naudojamų sporto reikmenų. Tačiau i vienkartinė ar pasikartojanti veikla turi būti siejama su konkrečiais vienkartiniais ar pasikartojančiais veiksmais, t. y. sporto renginiais (jeigu sportininkas yra ne nuolatinis Lietuvos gyventojas – renginiais Lietuvoje).

Prie sporto veiklos nepriskiriama veikla, kuri nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susieta su konkrečiu sporto renginiu, pavyzdžiui, reklama, susijusi tik su sportininko vardu ar jo sportiniais pasiekimais. Tokios veiklos pajamos apmokestinamos pagal GPMĮ normas kaip individualios (ne sporto) veiklos pajamos, arba su darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o mokėjimai gyventojui, atitinkantys honorarų sąvoką, apmokestinami taip pat atitinkamai.

Individuali atlikėjo veikla

Atlikėjo veikla – tai savarankiška atlikėjo veikla ir atlikėjo veikla, vykdoma darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu.

Išlaidos, susijusios su atlikėjo veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų. Bet kuriuo atveju atlikėjo veiklos pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu.

Atlikėjais nelaikomi gyventojai, dalyvaujantys kūrinio sukūrime arba rengimosi viešam pasirodymui procese, tačiau nedalyvaujantys kūrinį viešai atliekant ar pasirodant, taip pat kino aktoriai, dalyvaujantys kino kūrime, konferencijų dalyviai, televizijos programų svečiai, dalyvaujantys diskusijose spec. laidose, ir pan. Kūrinio sukūrimas, atlikėjų veiklos kontekste, neapima dailininko, skulptoriaus, kompozitoriaus ar rašytojo veiklos.

Viešas atlikimas ar pasirodymas – tai viešas kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiesiogiai (gyvas atlikimas) ar pasitelkiant bet kokias priemones ar įrangą. Viešu pasirodymu taip pat laikomas dalyvavimas atlygintinai politiniuose, religiniuose, labdaringuose ar kituose panašiuose renginiuose.

Tais atvejais, kai tas pats gyventojas vykdo ir atlikėjo veiklą ir kitą su ja susietą individualią veiklą, pavyzdžiui, yra ir choreografas ir atlikėjas, tai visą jo veiklą galima priskirti veiklos rūšiai, iš kurios gaunama daugiau pajamų.

Pajamų gavimo požiūriu prie atlikėjo veiklos priskiriama ir tiesiogiai ar netiesiogiai su ja susijusi veikla, už kurią atlikėjas gauna pajamų. Pavyzdžiui, reprezentacinė veikla (autografų dalijimas, dalyvavimas labdaros renginiuose, tam tikruose produkto (prekių ar paslaugų) pristatymuose). Tačiau ši vienkartinė ar pasikartojanti veikla turi būti siejama su konkrečiais vienkartiniais ar pasikartojančiais veiksmais, t. y. viešais pasirodymais (jeigu atlikėjas yra ne nuolatinis Lietuvos gyventojas – pasirodymais Lietuvoje).

Prie atlikėjo veiklos nepriskiriama veikla, kuri nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susieta su konkrečiu pasirodymu, pavyzdžiui, reklama, susijusi tik su atlikėjo vardu ar jo kaip atlikėjo pasiekimais. Tokios veiklos pajamos apmokestinamos pagal GPMĮ normas kaip individualios (ne atlikėjo) veiklos pajamos, arba su darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o mokėjimai gyventojui, atitinkantys honorarų sąvoką apmokestinami taip pat atitinkamai.

Gyventojų, teikiančių muzikantų paslaugas (išskyrus viešus pasirodymus) tik gyventojams, pavyzdžiui, vestuvių, pobūvių, laidotuvių, jubiliejų ir pan. atvejais, veikla nepriskiriama atlikėjų veiklai ir gali būti vykdoma kaip individuali (ne atlikėjo) veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4389 žodžiai iš 8725 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.