Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys
5 (100%) 1 vote

Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys

Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys

Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją` tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu“: iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisinės normos, teisinės organizacijos procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip tokių priemonių gamyba.

Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą.

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, `kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.

Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įsipareigojimais). Šiuo modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis ne tik teisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei grupei – pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t.y. tokius įsipareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu „teisiniu“ reguliavimu įtvirtinimas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.

Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinių reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

Teisinio reguliavimo objektas

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Šiuo atveju socialinis elgesys, visuomeniniai santykiai arba žmonių santykiai iš esmės yra sinonimiškos sąvokos, todėl jas vartosime atsižvelgdami į tai, kuri iš jų informatyvesnė konkretaus konteksto pažiūriu.

Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises. Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vidaus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Išleisti teisės normą, įpareigojančią miesto transporte užleisti sėdimas vietas moterims, vaikams arba seneliams, būtų bereikalingas oficialumas kišantis į žmonių santykius. Taip pat nekorektiškas būtų ir įsipareigojimas piliečiams laikyti savo laisvas pinigines lėšas bankuose arba taupomosiose kasose. Tai būtų ne tik smulkmeniškas kišimasis į asmens reikalus: tokį paliepimą vargu ar būtų įmanoma kontroliuoti išoriškai. Kaip nustatyti visa asmens pajamaas ir išlaidas? Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolinti savo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštutinį, totalitarinį rėžimą, ištisai disponuojantį asmeniu.

Vadinasi, pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida. Kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būti nustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui.

Teisinio reguliavimo objekto

Priklausomybė nuo teisės sampratos

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine (statistine) teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Reguliuoti čia reikš įsakmiai ir detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visa įmanomas teise ir pareigas bei tų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Jis gali nustatyti,
kokios spalvos ar stiliaus drabužius turi dėvėti šalies gyventojai (Šiaurė Korėja, Kinija). Koranu besiremianti musulmonų teisė įpareigoja moteris dėvėti drabužius, slepiančius jų veidus, ir kita.

Čia nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia. Tai reiškia, kad čia nėra privataus gyvenimo, visa žmogaus gyvenimas atviras valstybės tvarkančiai valiai. Todėl objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu – imperatyvus.

Normatyzavimas suponuoja ir pagrindžia teisinio reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo dominantę.

Jeigu remsimės pilietine teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. Turėsime [pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Ji gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai reikalinga garantuoti visų gerovę. Turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu. Remiantis pilietine teisės samprata, atsiranda pagrindo pripažinti teisinio reguliavimo ribų objektyvumą ir dispozityvaus metodo dominantę.

Teisinio reguliavimo objekto konkretinimas

Konkretinti teisinio reguliavimo sritį – tai klausti, kokie socialiniai santykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į teisinio reguliavimo sritį? Teisės normomis pirmiausiai reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės reikšmės apsaugoti arba įgyvendinti žmogaus teises. Daugelis autorių mano, kad prie šios kategorijos santykių priskirtini:

1) Turtiniai žmonių santykiai, nes turtas yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas.

Ekonominis skurdas, kaip savo teisių įgyvendinimo ekonominių priemonių stygius, visur ir visada yra totalus žmogaus teisių ir laisvių varžymas. Ekonominis asmens nuskurdinimas yra ne tik jo pavertimas beteisiu, bet ir pastūmimas konfliktuoti su kito asmens teise ir valstybe, saugančią tą teisę, nes daro jį nepajėgų vykdyti tas pareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam tikromis teisėmis. Ekonomiškai nuskurdęs asmuo yra ne tik beteisis, bet konfliktiškas teisės atžvilgiu.

Turtiniais santykiais laikomi nuosavybės, vartojamųjų verčių gamybos, rinkos ir kitokie santykiai. Ji apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis – gamybą ir mainus, nes šitaip reiškiasi kiekvienam asmeniui tenkančių vartojamųjų verčių mastas ir jų kokybė. Iš tų santykių svarbiausi yra nuosavybės santykiai, nes jie lemia, kuri sukurto nacionalinio produkto dalis teks konkretaus asmens vartojimui.

2) Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimų tarpusavio santykiai. Valdžios pareigūnai yra gavę iš tautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos interesais, tai, vykdydami juos, įgyja teise leisti visiems privalomus paliepimus ir kartu reikalauti, kad šie būtų visų besąlygiškai vykdomi. Tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti, t.y. naudoti juos ne pagal tikrąją jų paskirtį ir šitaip kelti grėsmę piliečių teisėms.

Valdinių įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būti griežtai reglamentuojamas teisės normomis, taip pat kuriamas teisinis mechanizmas, kad piliečiai galėtų kontroliuoti valstybinę valdžią ir gintis nuo jos savivalės.

3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus, teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones.

Tai santykiai, atsirandantys policijai, prokuratūrai, valstybės saugumui vykdant operatyvinę veiklą, kriminalinį persekiojimą, teismams sprendžiant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, bausmių vykdymo institucijoms įgyvendinant teisės pažeidėjams paskirtas kriminalines bausmes ir taikant administracine nuobaudas, taip pat vykdant šioms institucijoms įvairias teisės pažeidimų prevencijos operacijas.

Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiai patenka į teisini reguliavimo sritį. Kiti visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis tik tada ir tik tiek, kiek jie įgauna minėtų trijų santykių pobūdį.

Šeimos vidaus santykiai nėra teisės reguliuojami. Bet šeimos sudarymo, jos iširimo aktai – santuokos, ištuokos registracija, taip pat elementų išieškojimas, jau yra teisinio reguliavimo objektas, nes čia prasideda žmogaus teisių apsaugos sritis, kai vieno asmens veiksmai gali virsti grėsme kito teisėms. Santuoka registruojama tik siekiant nustatyti, kad nuo momento, kai ji yra valstybės arba Bažnyčios atitinkama tvarka įforminama, legalizuojama, kartu gyvenantys žmonės įgyja vienas kitam ir savo vaikams tam tikrų pareigų. Pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus atsiranda ir gyvenant nesusituokus. Tada prireikia įrodyti tėvystę. Dėl šių procedūrinių sunkumų gali nukentėti vaikų teisės.

Teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrakčiu visuomeninių
skirstymu į turtinius, valdymo, teisėsaugos santykius.

Siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningais, bet ir formaliais tų santykių požymiais. Socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, kad:

a) juos galima išversti į teisės kalbą;

b) juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis;

c) jie kartojasi ir yra visuotiniai, kitaip sakant, yra tipiški tos visuomenės politinių, sąlygų atžvilgiu.

Teisinio reguliavimo metodai

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objekto specifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip – valdymo ar teisėsaugos santykius.

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikių žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeninai santykiai.

Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis (direktyvinis) ir dispozityvusis (autonominis). Šie metodai skiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kuris iš minėtų trijų teisinio poveikio būdų vyrauja formuojant šį poveikį. Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai, tai turime imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą, o jeigu leidžiamasis – tai dispozityvųjį.

a) Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas

Jo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymų ribų draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų.

b) Dispozityvusis reguliavimo metodas

Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių.

Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. Čia vyrauja principas: viskas, kas neuždrausta pozityvios teisės normų, leidžiama.

Dispozityviojo reguliavimo atveju, skirtingai nuo imperatyviojo, visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normų, nes galioja taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta. Dispozityvusis reguliavimas orientuotas į faktą, kad visuomeniniai santykiai atsiranda anksčiau už teisės normą. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje. Turtinių santykių dalyviai paprastai yra susiję tik bendraisiais elgesio ribojimais, prisiima juos patys savanoriškai ir užfiksuoja sudaromose sutartyse.

Naudota literatūra:

Vansevičius S., Valstybės ir teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2000

Vaišvila A., Teisė teorija, Justitia, Vilnius 20