Teismas civiliniu procesiniu santykiu subjektas
5 (100%) 1 vote

Teismas civiliniu procesiniu santykiu subjektas

Turinys

Įvadas

I. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai

II. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai ir jų klasifikacija

III. Proceso dalyviai: byloje dalyvaujantys asmenys, kiti proceso dalyviai

IV. Teismas – privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

IV.I. Teismuo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

IV.II. Teismų ir teisėjų atsakomybė

IV.III. Teismo vaidmuo civiliniame procese

IV.IV. Teismo išaiškinimo pareiga

IV.V. Teismo sudėtis

IV.VI. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Išvados

Literatūra

Įvadas

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, nagrinėti, teismo, kaip civilino procesinio teisinio subjekto, sampratą. Tačiau, visų pirma, nagrinėsiu civilinius procesinius teisinius santykius, jų subjektus bei klasifikaciją. Tada jau galėsiu pradėti nagrinėti teismą, kaip privalomą civilinių procesinių teisinių santykių subjektą; jo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei civiliniame procese. Taip pat svarbi yra teismo ir teisėjų atskomybė bei teismo išaiškinimo pareiga, kurią taip pat nagrinėsiu.

Tyrimo objektą iš esmės apibūdina temo pavadinimas – teismas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Bendrasis tyrimo objektas skaidomas. Į tris sudėtines dalis: 1) civiliniai procesiniai teisiniai santykiai, 2) civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, 3) teismo koncepcija.

Daugiausiai naudojausi civilinio proceso teisės vadovėilais, žinoma, civilinio proceso kodeksu bei internetu.

I. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai

Civilinio proceso teisė reguliuoja santykius, susiklosčiusius civilinių bylų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo bei jo vykdymo metu. Taigi ,,civiliniai procesiniai teisiniai santykiai yra civilinio proceso teisės normomis sureguliuoti santykiai tarp teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių, kylantys civilinio proceso metu”.# Būdami viena iš teisinių santykių rūšių, šie teisiniai santykiai turi bruožus, kurie yra būdingi teisiniams santykiams apskritai. Tačiau kartu šie santykiai turi ir specifinių, tik jiems būdingų bruožų. Pirma, specifiniai yra šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia, kai yra šie pagrindai: 1) atitinkamos civilinio proceso normos buvimas; 2) civilinių procesinių teisinių santykių subjektų civilinis procesinis teisnumas, t.y. kad asmenys galėtų tapti šių santykių subjektais, jie turi turėti civilinį procesinį teisnumą; 3) juridinių faktų buvimas. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutrūkimo pagrindais yra ne bet kokie juridiniai faktai, o tik civilinio proceso teisės normų numatyti procesiniai veiksmai. Įvykiai, kaip juridinai faktai įtakos šiems santykiams nedaro, jie yra tik pagrindas atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Pavyzdžiui, mirus vienai iš šalių, procesiniai teisiniai santykiai pasikeis arba nutrūks, kai teismas priims nutartį nutraukti bylą arba nutartį sustabdyti bylą.

Antras šiu santykių bruožas yra jų sistemingumas ir nuoseklumas. Civilinis procesas vyksta nuosekliai, vieną stadiją keičia kita. Todėl ir teismo veikloje susiklosto tam tikra nuosekli procesinių teisinių santykiu sistema.

Trečias civilinis procesinių teisinių santykių bruožas yra ypatinga jų subjektinė sudėtis. Vienu šiu santykių subjektu visada yra teismas, nes pagal galiojančius civilinio proceso įstatymus teismas yra būtinas proceso dalyvis. Todėl visi procesiniai teisiniai santykiai susiklosto, pvz, tarp teismo ir ieškovo, teismo ir atsakovo, nors galima ir tokia šiu santykiu struktūra: ieškovas – teismas – atsakovas, atsakovas – teismas – ieškovas.

Ketvirtas nagrinėjamų santykių bruožas yra jų glaudus ryšys su materialiniais teisiniais santykiais. Pastarasis ryšys paaiškinamas glaudaus ryšio tarp materialinės bei procesinės teisės buvimu.

II. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai ir jų klasifikacija

Teismui nagrinėjant civilines bylas, civiliniame procese tarp proceso dalyvių (pvz., ieškovo ir teismo, teismo ir atsakovo ir t.t.) kyla civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Šiu santykių dalyviai turi procesines teises ir pareigas ir yra vadinami civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Juos galima įvairiai klasifikuoti:

pagal subjektų vaidmenį:

Nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teisėjas, teismas).

Dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas (šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, proceso dalyviai).

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi:

Dalyvaujantys byloje asmenys.

CPK 37 str. 2d. nurodo, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio kodekso 49 straipsnio numatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šiu asmenų atstovai.

Kiti proceso dalyviai (liudytojai, ekspertai, vertėjai).

Šie proceso dalyviai nėra betarpiškai suinteresuoti bylos baigtimi, jų uždavinys
padėti teismui teisingai išspręsti bylą.

Pagal intereso pobūdį byloje:

Turintys privatų interesą (šalys, retie asmenys).

Turintys viešajį interesą (prokuroras, valstybinio valdymo institucijos).

Arba pagal intereso pobūdį bykloje:

Turintys asmeninį, materialinį – teisinį interesą (šalys, retie asmnys).

Turintys oficialų, tarnybinį interesą (prokuroras).

Turntys visuomeninio pobūdžio interesą (įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, kreipęsi į teismą, kad būtų apgintos valstybės ar kitų asmenų teisės bei interesai).

Svarbu ir tai, kad proceso dalyviais gali tapti ir pašaliniai asmenys, neturintys su byla nieko bendra, pvz., asmenys pažeidžiantys teismo posėdžio tvarką, asmenys, įpareigoti pateikti. Trumpai aptarsiu kiekieną išskirtą subjektų grupę.

III. Proceso dalyviai: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai.

Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras visiems jiems būdingas bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Jais pagal CPK 37 str. 2d. yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio kodekso 49 straipsnio numatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šiu asmenų atstovai. Dalyvaujančiais byloje asmenimis taip pat laikomi pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, valstybinio valdymo institucijos, pareigūnai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, dalyvaujantys bylų, kylančių iš administracinių, konstitucinių, finansinių santykių nagrinėjime.

Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis, leidžiantis juos apjungti į vieną grupę, yra šiu asmenų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Vieni jų turi ir materialinį teisinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Materialinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas, kuris bus priimtas konkrečioje byloje, turės tiesioginės įtakos tų asmenų materialinėms teisėms ir paeigoms. Procesinis teisinis suinteresuotumas reiškia dalyvaujančių byloje asmenų siekimą, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interests bei užimamą procesinę padėtį byloje.

Bendrosios byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės ir pareigos įtvirtintos CPK 42 str., ,,šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutria ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias suteikia šis kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškonio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Bendra visų dalyvaujančių byloje asmenų procesinė pareiga yra sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5d.). Kai kurie byloje dalyvaujantys asmenys turi specifies procesinis pareigas, pvz., įrodinėjimo pareigą, pareigą padengti teismo išlaidas ir t.t.

Trečioji civilinių procesinių teisinių santykiu subjektų grupė yra kiti proceso dalyviai. Šie subjektai nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir atlieka pangolin vaidmenį procese. Kitais proceso dalyviais yra laikomi liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais gali ir visai pašaliniai asmenys, pvz., asmenys, pažeidžiantys teismo posėdžio tvarką; asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; asmenys, kurių atžvilgiu yra priimta teismo nutartis užtikrinti ieškinį ir kt.

,,Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas apibūdina civilinių procesinių teisinių sanykių subjektų procesinį subjektiškumą, t.y. jų galimybę tapti šiu santykių subjaktais bei tokios galimybės realizavimo ribas”.# Civilinis procesinis teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas:

1) fiziniai asmenys civilinį procesinį teisnumą įgyja gimdami, o teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus;

2) užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR piliečių;

3) civilinį procesinį teisnumą turi juridiniai asmenys. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu paprastai nuo juridinio asmens įregistravimo momento. Juridinio asmens pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš juridinių asmenų registro.

Civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines procesines teises ir pareigas bei pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 str. l d.). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti
asmens ieškinį. Tai yra pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas, jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis atstovas.

Civilinis procesinis veiksnumas priklauso juridiniams asmenims, taip pat fiziniams asmenims, kurie yra sulaukę pilnametystės arba nepilnamečiams, sudariusiems santuoką arba teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais).

Nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų, taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis kaip vieną iš šalių arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 str. 2 d. ). Nepilnamečiai turi visišką civilinį procesinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį materialųjį veiksnumą. Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai (CPK 38 str. 4 d. ).

Egzistuoja tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys. Dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas turi patikrinti ex officio.

.

IV. Teismas – privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

IV.I Teismo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Pagal valdžių padalijimo principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo atlikti tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisminė valdžia privalo būti savarankiška ir visavertiška. Tai neatskiriama nuo teismų nepriklausomumo principo.

Funkcinis valdžių padalijimas reiškia atskirų valdžios šakų išskyrimą valstybės valdžios viduje. Pagal Ch. L. Montesqieu spręsdamas ginčus teisėjas turi vadovautis įstatymu. Bet taikydamas įstatymus teisėjas turi būti nepriklausomas. Taigi būtina teisingumo vykdymo prielaida yra tai, kad teismo sprendimą priimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo – teisėjas.

Teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, kuri skaldo visuomenę. Teismai turi likti neutralūs, kad žmonės gerbtų teismų sprendimus.

Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof. V. Mikelėnas atkreipė dėmesį į keletą pagrindinių aspektų:

1) Istoriškai teismo funkcijos pasikeitė. Ch. L. Montesqieu laikais teismas atliko vieną funkciją – nagrinėjo privačių asmenų ginčus, o valstybės imuniteto doktrina buvo kliūtis patekti į teismą byloms, kuriose privatūs asmenys bylinėtųsi su valstybe. XVIII a. atsirado nauja teismų funkcija – vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a. teismai pradėjo vykdyti ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkciją – konstitucinę priežiūrą. Valstybėje įtvirtinus įstatymo viršenybės, teisinės valstybės principus, jiems turi paklusti visos valstybės valdžios, taip pat ir pati įstatymų leidžiamoji valdžia. Taigi teismas ne tik sprendžia ginčus dėl teisės, bet ir tapo teisėtumo visoje valstybėje garantu.

2) Žymiai padidėjo valstybės kišimasis į visas visuomenės gyvenimo sritis. Įstatymai reguliuoja vis daugiau sričių, kurios anksčiau iš viso nebuvo reglamentuojamos, plečiasi vykdomosios valdžios įtakos sfera. Teismai turi nagrinėti kokybiškai naujas bylas. Teismai sprendžia ir grynai politines bylas. Taigi teismai savo sprendimais gali veikti visuomenės ekonominius, socialinius, politinius procesus.

3) Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisę (teismo teisės aiškinimo ir spragų užpildymo funkcija). Aiškindamas ir taikydamas teisės normas ir prievartą teismas pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios ar vykdomosios valdžios politiką. Aiškindamas teisę teismas kartu ją kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sferą išplečia, kartais susiaurina, o kartais netgi bylą išsprendžia contra legem – vadovaudamasis bendraisiais principais. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi, aktyvus ir kvalifikuotas teismas atsveria pasyvų ir nekvalifikuotą įstatymų leidėją, siekiant visuomenės pažangos ir stabilumo.

4) Pats įstatymų leidėjas dažnai palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra. Tokiais atvejais teismas pats vadovaujasi tam tikrais moralės kriterijais ir sprendžia, kas yra teisinga, sąžininga, protinga, jausdamas visuomenės šių vertybių supratimą. Teismo sprendimas turi atitikti konkrečias visuomenės ekonomines socialines sąlygas ir neturėtų vienokiomis sąlygomis priimtų teisės normų taikyti esant visiškai kitoms sąlygoms. Teismas priimamus sprendimus turi motyvuoti, kad visuomenei būtų argumentuotai paaiškintos sprendimo išvados bei padidinta teismo atsakomybė. Kartu taip yra realizuojama dar viena
teismo funkcija – visuomenės auklėjimo ir teisinio švietimo.

5) Be paminėtų, teismai atlieka dar ir kitas funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių

apsaugai. Pavyzdžiui, ypatingąja (apsaugine) teisena nagrinėjamos įvairios bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinimą.

Teisminė valdžia priskirtina vienai iš trijų lygiaverčių valdžių. Be to, kadangi teisminės valdžios kompetenciją bei įgaliojimus apibrėžia Konstitucija ir įstatymai, galima pripažinti, jog pati tauta įtvirtina ypatingą teisminės valdžios statusą, reikšmingesnį nei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios. Savo funkcijas tinkamai atlikti teismas gali tik būdamas apsaugotas nuo kitų valdžių spaudimo ir poveikio. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia kitų valdžių nesikišimą į teisingumo vykdymo procesą. Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarbiausių priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka. Teismų nepriklausomumas nėra tikslas, o tik priemonė tinkamam, sąžiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. To siekiant, teisėjams yra nustatyti įvairūs ribojimai – jie negali dirbti jokio kito darbo, išskyrus kūrybinį, pedagoginį, negali dalyvauti politinėje veikloje. Vis dėlto teismas negali būti visiškai nuo nieko nepriklausomas. Pirmiausia jis priklauso nuo teisės. Tik pats nepažeisdamas įstatymų, teismas gali būti įstatymų laikymosi garantas. Teismų nepriklausomumas neturi būti jų apsaugos skydas nuo nesąžiningų veiksmų, teisės pažeidimų, nekvalifikuotumo pasmerkimo. Ar teismai vykdo įstatymus, kontroliuoja aukštesni teismai.

Egzistuoja abipusė sąveika – teismų sprendimai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija daro įtaką teismams. Svarbu surasti būdus, kad teismų nuomonė nebūtų veikiama tiesiogiai. Neretai tenka ieškoti protingos pusiausvyros tarp teismo nepriklausomumo ir nešališkumo bei nuomonės reiškimo laisvės.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus galima skirstyti į tris grupes:

a) apsaugoti viešiesiems interesams;

b) kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;

c) teisminės valdžios nešališkumui ir autoritetui garantuoti.

Atlikdamas plačias funkcijas, teismas kaip valdžios institucija turi valdingus įgaliojimus:

a) priimti sprendimus valstybės vardu;

b) užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą prievarta;

c) pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;

d) aiškinti ir plėtoti teisę;

e) priversti kitus asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdymą ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines teises:

a) taikyti įstatymus konkrečiomis gyvenimiškomis aplinkybėms ir priimti teisės normų taikymo aktą, kuris yra visuotinai privalomas;

b) kontroliuoti, kaip dalyvaujantys byloje asmenys naudojasi procesinėmis teisėmis;

c) taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą ar teismo nurodymų nevykdymą;

d) dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti klausimus, paskirti ekspertizę, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių byloje

asmenų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti teisingam bylos išsprendimui, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, CPK numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, pripažinti, kad šalies atvykimas į teismo posėdį yra būtinas ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines pareigas:

a) priimti nagrinėti civilinę bylą pagal CPK 5 straipsnyje numatytų asmenų paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįstą

teismo sprendimą;

b) vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158 straipsnio 2 dalis);

c) rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti bylos išnagrinėjimo pirmajame teismo posėdyje, siekti teismo sprendimo įvykdymo per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio l dalis, 72 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis);

d) išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalis);

e) įspėti dalyvaujančius byloje asmenis dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo teisinių padarinių (pavyzdžiui, numatytų CPK 181 straipsnyje);

f) rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159 straipsnio l dalis);

g) imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 straipsnio l dalis); 4.8.1.

h) padėti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti jų teises (CPK 158-161, 179 straipsniai) ir kt.

Teismo vaidmuo visuomenėje lemia ir teisėjo vaidmenį procese.

IV.II. Teismų ir teisėjų atsakomybė

Du principai turi egzistuoti vienas greta kito – ir teisėjų nepriklausomumas, ir jų atsakomybė. Būtina pasiekti protingą abiejų principų balansą. Tad egzistuoja šios teisėjo atsakomybės rūšys:

a) Politinė atsakomybė. Teisėjas paprastai atsakingas ir atskaitingas parlamentui ar kitai politinei valdžios institucijai. Tai nėra drausminė atsakomybė, nes taikoma ne už teisės pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylas, o už ne tinkamą teisėjo elgesį privačiame ar viešame gyvenime.

Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia. Nuo priesaikos davimo teisėjui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip
įpareigoja duota priesaika. KT: „Priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“.

Politinė atsakomybė nėra labai efektyvi, įvairių valstybių praktikoje ji taikoma labai retai ir dažniausiai būna nesėkminga.

b) Socialinė (moralinė) atsakomybė – atsakomybė visuomenei. Ji buvo taikyta sovietiniu laikotarpiu, kai teisėjai buvo renkami ir reguliariai turėjo atsiskaityti rinkėjams. Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikras socialinės teisėjų kontrolės būdas yra žiniasklaida. Galimybę kontroliuoti teismų darbą ir užtikrinti teismų darbo skaidrumą suteikia taip pat civiliniame procese galiojantis viešumo principas.

c) Civilinė atsakomybė – tai teismo ar teisėjo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Turi būti taikomas netiesioginės civilinės atsakomybės principas, kai žalą atlygina valstybė už neteisėtus veiksmus, atliktus valstybės pareigūno (teisėjo), kuris veikia valstybės vardu. Valstybė atlygina neteisėtais teisėjo ar teismo veiksmais civilinėje byloje padarytą žalą, jei ji padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybei kilti neturi reikšmės kaltojo asmens kaltės forma. Be turtinės atsakomybės, įteisinta ir valstybės pareiga atlyginti neturtinę žalą. Jei žala atsirado dėl teisėjo tyčinių veiksmų, valstybė gali reikalauti žalos atlyginimo iš atitinkamo pareigūno regreso tvarka.

d) Baudžiamoji atsakomybė. Nei Konstitucija, nei Teismų įstatymas teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės nenustato, o tik numato sudėtingesnį nei kitiems asmenims teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn mechanizmą. Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas ar gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką. Pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

e) Administracinė atsakomybė. Įtvirtintas teisėjo imunitetas nuo administracinės atsakomybės taikymo. Jei teisėjas padaro administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri sprendžia drausmės bylos iškėlimo teisėjui klausimą.

f) Drausminė atsakomybė. Drausminė atsakomybė teisėjui gali būti taikoma tik už teismo procedūros elementarių normų pažeidimus, taip pat už teisėjo elgesį, nesuderinamą su teisėjo vardu – teisėjo etikos taisyklių pažeidimus. Teisėjų etikos taisyklės numato teisėjo pareigą neskleisti bylos nagrinėjimo metu gautos konfidencialios informacijos, nagrinėjant bylas įsigilinti į jų esmę, vengti skubotumo bei paviršutiniškumo, tačiau nevilkinti teismo proceso, taip pat numatyta, kad teisėjo veikla, nesusijusi su jo darbinėmis pareigomis, neturi trukdyti teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui, teisėjas turi susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie savo ir kitų teisėjų nagrinėjamas bylas, jis negali dalyvauti finansinėje ar komercinėje veikloje, naudodamasis savo tarnybine padėtimi. Tačiau draudžiama taikyti drausminę atsakomybę už teismo sprendimo turinį.

KT: “Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas“.

Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme.

Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:

1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį;

2) už administracinio teisės pažeidimo padarymą;

3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

IV.III. Teismo vaidmuo civiliniame procese

Priklausomai nuo teisėjo aktyvumo yra skiriami du civilinio proceso modeliai:

tardomasis civilinis procesas (inkvizicinis);

2) rungimosi civilinis procesas (adversarinis);

Realiai neegzistuoja grynai vienas proceso modelis. Pastebimas šių modelių susiliejimas, civiliniame procese ryškėja abiem modeliams būdingų bruožų sintezė.

Istoriškai Europoje civilinis procesas iš pradžių buvo grynai tardomasis. XVIII-XIX a. liberalizmo, asmens laisvės, individualizmo idėjos paskatino pereiti prie liberaliojo – rungimosi proceso modelio.

Austrijos CPK, suformulavo socialinio civilinio proceso doktriną, kurios esme tapo nuostata, kad civilinis procesas – tai ne privatus šalių reikalas, o atitinkama valstybės funkcija. Proceso tikslas – teisėtvarkos ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Civilinis procesas yra viešas, todėl jo šeimininkai yra ne šalys, bet teismas.

Mokslininkai, atstovaujantys rungimosi civilinio proceso mokyklai, mano, kad teisėjas procesą turi stebėti pasyviai, nes procese turi rungtis lygiateisės šalys, tačiau teismas gali reaguoti į proceso normų pažeidimus. Aktyvus teisėjas gali prarasti nešališkumą ir tai
sąžiningo bylos vedimo principą.

Kitų autorių pagrindinis argumentas – teismas turi nustatyti byloje objektyvią tiesą.

Taigi teisėjo aktyvumas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Formalusis (procesine prasme) — tik atitinkamų procesinių priemonių taikymas, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką.

2) Tikrasis (materialusis) – tai teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvumą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos, net nustatyti ar pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką.

Pasaulyje materialusis teisėjo aktyvumas beveik niekur nėra pateisinamas ir toleruojamas. Tuo tarpu formalųjį aktyvumą pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiau tokio teisėjo vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse yra nevienodas.

Bendrosios teisės sistemos šalyse teisėjau yra pasyvūs tiek parengiamojoje, tiek teisminio nagrinėjimo dalyke. Procesas – tai iš esmės advokatų reikalas: liudytojų apklausa (kryžminė) yra advokatų reikalas, kaip ir tai, kokius liudytojus kviesti ir kokius klausimus užduoti. Teismas savo iniciatyva liudytojų, ekspertų nekviečia ir kitų įrodymų nerenka. Ribotai veikia iura novit curia principas. Paprastai nurodyti teisinį ieškinio ir atsikirtimų pagrindą yra šalių advokatų pareiga. Teismas negali savo sprendimo pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis, jeigu šalys jomis nesiremia. Teisėjas tik turi užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas ir operatyvus.

Kontinentinės teisės valstybėse taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavimų ribų ar sprendimo pagrįsti faktais, kuriais nė viena šalis nesirėmė. Tačiau teisėjo procesinis (formalusis) aktyvumas šiose valstybėse yra žymiai didesnis.

Aktyvus teisėjas įgalina bylą išnagrinėti greičiau, pigiau šalims ir valstybei, pasiekti taiką. Teismas turi, bent jau parengtinio posėdžio metu, o jeigu įmanoma, tai ir viso teisminio nagrinėjimo metu, aktyviai užtikrinti greitą proceso eigą, garantuojant šalių teises, taip pat ir teisę į tai, kad su jomis būtų vienodai elgiamasi. Kita vertus, aktyvus teisėjas gali pažeisti nešališkumo, neutralumo, šalių lygiateisiškumo principus, suponuoti valstybės kišimosi į privačius reikalus situaciją.

Teisėjai privalo ir turi turėti įgaliojimus vykdyti savo teisinius įsipareigojimus, kad užtikrintų tinkamą įstatymų taikymą ir teisingą, efektyvų ir greitą bylos nagrinėjimą.

Teisėjas procese galėtų būti pasyvus, jeigu šalims privalomai atstovautų advokatai, advokatų skaičius būtų pakankamas, advokatai būtų aukštos kvalifikacijos ir veiktų sąžiningais būdais ir priemonėmis.

LR CPK įdiegtas mišrus – rungimosi ir tardomojo civilinio proceso modelis. CP tikslai – pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimas bei teisės plėtra. Vienas iš esminių bruožų yra aktyvus teisėjas tiek pasirengimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje. Šalių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus, turi lemiamą reikšmę, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu. Aiškiai įtvirtinama teismo pareiga nustatyti materialią tiesą byloje.

IV.IV. Teismo išaiškinimo pareiga

Bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip galima išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Siekiant suderinti šiuos du tikslus, būtina sąlyga yra bylą nagrinėjančio teismo aktyvumas bei galimybė veikti taip, kad būtų užtikrintas koncentruotas bylos medžiagos pateikimas, suformuluoti reikalavimai ir atsikirtimai įjuos. Šioms teismo galioms įgyvendinti jam paprastai suteikiami dvejopo pobūdžio įgaliojimai:

1) Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teismui galimybę klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti būtina pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus pateikti įrodymus ir pan.

2) Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą.

Teismo išaiškinimo pareiga, viena vertus, užtikrina teismo aktyvumą civiliniame procese, kita vertus – garantuoja, kad teismo aktyvumas nėra beribis. Teismo pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu reiškia teismo pareigą taikyti visas CPK numatytas procesines priemones, kad būtų realizuoti civiliniam procesui keliami tikslai. Teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas, tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo teisinius padarinius, žodinio proceso metu užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos. Tik tokiu atveju teismas galės užtikrinti išsamų bylos aplinkybių nustatymą, bylos esmės atskleidimą ir materialios tiesos nustatymą.

Teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgaliojimus:

a) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas. LAT: „nustatyta teismo pareiga išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas apima tik principinį išaiškinimą
joms suteikta įstatyminė galimybė naudotis tam tikromis procesinėmis teisėmis, kartu ir vykdyti nustatytas tam tikras procesines pareigas. Ši teismo pareiga nereiškia teismo pareigos nurodyti, kokius konkrečius reikalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje byloje“.

b) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo procesinius teisinius padarinius;

c) teismas turi teisę užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias aplinkybes, reikalaujančias papildomų argumentų ir įrodymų;

d) teismas gali reikalauti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų;

e) teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papildomas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti siekiant tinkamai išnagrinėti bylą ;

f) teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareigą įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti. Jeigu pačios šalys nesirūpina proceso skatinimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu nepaisant teismo pastangų , teismas sprendimą byloje gali priimti esamų įrodymų pagrindu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai įrodymus teismas renka savo iniciatyva. Jeigu šalys nesugeba tinkamai atstovauti savo interesams, teismas gali, kai tam neprieštarauja abi šalys, savo iniciatyva rinkti įrodymus ir kitose bylose;

g) teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamųjų interesų atstovavimu byloje;

CPK taip pat yra įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus naujus įrodymus. CPK nedviprasmiškai yra įtvirtinta tiek teismo išaiškinimo pareiga, tiek ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu.

Teismo išaiškinimo pareigos įvykdymas yra būtina tinkamo teismo teisės atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus įgyvendinimo sąlyga. Viena vertus, toks teismo atsisakymas yra sąlygojamas šalies nevykdymo arba netinkamo vykdymo jai priklausančios pareigos rūpintis proceso skatinimu, kita vertus, ši šalies pareiga gali būti laikoma neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta tik tokiu atveju, kai bylą nagrinėjantis teismas tinkamai įvykdė jam priklausančią išaiškinimo pareigą. Bylą nagrinėjantis teismas privalo paaiškinti ginčo šalims pavėluoto įrodymų pateikimo padarinius. Teismas jau pasirengimo teisminiam nagrinėjimui metu turėtų nurodyti šaliai jos pareikšto ieškinio pagrindo ar atsikirtimo į pareikštą ieškinį nepagrįstumą leistinais įrodymais bei pasiūlyti papildyti šiuos procesinius dokumentus.

Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja visos šios sąlygos:

a) šalis pavėluotai pateikia įrodymus;

b) šiuo pavėlavimu ji pažeidžia proceso skatinimo pareigą;

c) pateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą;

d) įrodymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatytą išaiškinimo pareigą;

e) pavėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svarbių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavimą.

Net ir esant visoms šioms sąlygoms kalbama apie teismo teisę, tačiau jokiu būdu ne pareigą atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus. Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus yra ne sankcija, bet galimas tolesnės proceso eigos variantas, numatant, kaip turėtų vykti tolesnis bylos nagrinėjimas, siekiant įgyvendinti procesui keliamus tikslus, jeigu šalis nevykdo savo pareigos rūpintis proceso skatinimu.

IV.V. Teismo sudėtis

Viena iš teisės į tinkamą teismo procesą prielaidų yra reikalavimas,. Kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Todėl neteisėta teismo sudėtis yra laikoma absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 strp. 2 d. 1p. ) ir vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų.

Teismo sudėtį reglamentuoja Teismų įstatymo 36 strp., taikomas sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.

Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti:

vienasmenė – bylą nagrinėja ir sprendimą priima 1 teisėjas;

kolegiali – bylą nagrinėja ir sprendimą priima 3 ar daugiau teisėjų (CPK 62 strp., TĮ 36 strp.).

Pirmosios instancijos – apylinkės ir apygardos – teismuose bylas nagrinėja teisėjas vienasmeniškai. Tačiau 2002 m. CPK pirmą kartą įtvirtinta naujovė – galimybė pirmosios instancijos teismuose esant sudėtingai bylai jai išnagrinėti sudaryti 3 teisėjų kolegiją (CPK 62 strp. 1 ir 2 d.). Pagrindinis to motyvas – sprendžiamo ginčo sudėtingumas. Sudėtinga byla gali būti ir dėl teisinių aspektų (daug painių faktinių aplinkybių), ir dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių (didelis visuomeninis susidomėjimas, dalyviai – svarbūs asmenys…). Išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymas yra išimtinė teismo pirmininko arba skyriaus pirmininko teisė, bet ne pareiga.

Apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos apygardų teismuose ir Lietuvos Apeliaciniame teisme 3 teisėjų kolegijos, išskyrus atvejus, kai tam tikrus procesinius veiksmus pagal įstatymą teisėjas gali atlikti vienasmeniškai (Pvz.: informuoti dalyvius apie posėdžio vietą, datą…).
vienoje savo konsultacijoje išaiškino, kad apeliac. instanc. teismui paduoto prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą 370 strp.1 d nustatyta tvarka turi išspręsti nutartimi sudaryta 3 teisėjų kolegija.

Kasacine tvarka bylas nagrinėja vienas teismas visoje valstybėje – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriame bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija arba išplėstinė 7 teisėjų kolegija, arba šio Teismo CB skyriaus plenarinė sesija. Visi teisėjų kolegijos teisėjai turi vienodus įgaliojimus tiek bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir teisminio jos nagrinėjimo metu.

Apeliac. instanc. ir kasaciniame teisme teisėjų kolegija sudaro ir jos primininką bei pranešėją skiria atitinkamo teismo ar jo CB skyriaus pirmininkas nutartimi, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos. CPK 62 6d. numatyta, kad LAT CB skyriaus plenarinei sesijai pirmininkauja LAT pirmininkas, o kai šis nedalyvauja posėdyje – Šio teismo CB skyriaus pirmininkas. LAT CB skyriaus plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja e ma-iau kaip 2/3 skyriaus teisėjų, o sprendimas priimamas balsų dauguma.

Teisėjai veikia visada teismo ir valstybės vardu, nesvarbu, kiek yra teisėjų.

Sprendžiant klausimą kolegialiai, nei vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas kalba ir balsuoja paskutinis. Trumpiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas kalba ir balsuoja pirmas (CPK 63 strp. 1 d.). Jei CB skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

CPK 63 strp. 2 d. įtvirtintas atskirosios nuomonės institutas – teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskirąją nuomonę. Atskiroji nuomonė skelbiant teismo sprendimą nėra skaitoma, ji pridedama prie bylos. AN institutas taikomas visose teisminėse instancijose.

Bylos teismuose nagrinėjamos laikantis tam tikros jų paskirstymo tvarkos. Bylų paskirstymo Lietuvos apeliaciniame, apygardų, apygardų administraciniuose ir apylinkių teismuose taisyklės yra patvirtintos Teismų tarybos 2004 m. birželio 11d. nutarimu. Bylų paskirstymą pagal patvirtinta tvarką realizuoja atitinkamo teismo ar skyriaus pirmininkas. Galimi šie bylų paskirstymo teisėjams būdai:

abėcėlinis – pagal atsakovo pavardės ar pavadinimo pirmąsias raides ar pagal teisiamojo pavardės pirmąsias raides;

skaitmeninis – pagal bylos numerio paskutiniuosius skaičius;

mišrus – teisėjų specializaciją derinant su minėtasi bylų paskirstymo būdais.

Taisyklės numato, kad nuo patvirtinto bylų paskirstymo plano gali būti nukrypta tik išimtiniais atvejais. Konkretų bylų paskirstymo būdą parenka atitinkamo teismo ar teismo skyriaus pirmininkas, tvirtindamas metinę bylų paskirstymo tvarką. Jei sprendimą priima neteisėtos teismo sudėties teismas, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. LAT CBS 2003 06 26 konsultacijoje pabrėžė, kad teismo sudėties pakeitimas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios pats savaime nereiškia, jog byla nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Dėl teisėjo (-ų) ligos, mirties, įgaliojimų pasibaigimo atsiranda būtinumas teisėją ar teismo sudėtį byloje pakeisti po to, kai byla perduota nagrinėti konkrečiam teisėjui. Tuomet pakeitus teismo sudėtį, bylos nagrinėjimas atidedamas, o nauja teismo sudėtis bylą turi nagrinėti iš naujo, nebent dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau.

IV.VI. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo garantija civiliniame procese įgyvendinama užtikrinant galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, pareikšti teisėjui nušalinimą. CPK 64 strp. numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas, vertėjas turi būti nušalinami …

CPK 65 strp. 1d.įtvirtinti absoliutūs (objektyvūs) teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai, t. y. teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas šioje normoje nurodytais atvejais. Be CPK 65 strp. numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 strp.). Tai reiškia, kad iš esmės nušalinimas teismui gali būti pareiškiamas bet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Todėl šiuos teisėjo nu(si)šalinimo pagrindus galima įvardyti kaip subjektyvius. Tokiu atveju nušalinimo klausimas bus perduotas kitam teismo pareigūnui (ams) spręsti CPK 69 strp. tvarka arba pats teisėjas galės pareikšti, kad jis nuo bylos nusišalina. LAT CBS 2003 03 05 nutartyje pabrėžė, kad teisėjo nušalinimo bendrieji pagrindai yra tiesioginis ar netiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi arba abejonės teisėjo nešališkumu. Abejonės turi būti pagrįstos.

Skirtumas tarp 65 strp ir 66 strp. yra tas, kad pateikus bent vieną iš privalomųjų nušalinimo pagrindų (65 strp. 1d.) egzistuoja teisėjo pareiga nusišalinti – CPK 68 strp. 1d. numato , jog jeigu yra aplinkybių, nurodytų CPK 65, 66 ir 67 strp., teisėjas,
ekspertas, vertėjas, tesimo posėdžio sekretorius privalo pareikšti, kad jie nusišalina. Tuo tarpu jeigu teisėjui nušalinimas yra pareiškiamas vadovaujantis CPK 66 strp., nušalinimo klausimą sprendžiantis teisėjas pirmiausia turi įvertinti pareikštų motyvų pagrįstumą. LAT vienoje savo nutartyje išaiškino, kad teisėjas gali nusišalinti ne tik nuo jau iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo, bet ir nuo teisme gauto ieškinio priėmimo klausimo sprendimo(CPK 137 strp). Taip būtų taupomas laikas, lėšos.

Siekdamas užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams nušalinimo teise, proceso įstatymas numato, kad pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo turi būti motyvuotas ir pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą galima tik kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau (CPK 68 strp. 2d.).Nušalinimą teisėjui visais įstatyme numatytais pagrindais gali pareikšti visi byloje dalyvaujantys asmenys.

Praktika rodo, kad gali būti piktnaudžiaujama ne tik nušalinimo, bet ir nusišalinimo teise. Nusišalinimas yra teismo procesinis veiksmas, t.y teismo procesinė veikla, susijusi su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje. Dėl to įtarus piktnaudžiavimo nusišalinimo teise, t.y. nustačius faktą, kad teisėjas nusišalino dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su jo suinteresuotumu byloje, tai gali pagrindas teisėjo drausminei atsakomybei kilti.

Pareikšto nušalinimo sprendimo tvarką reglamentuoja CPK 69 strp. 2002 m. CPK ši tvarka iš esmės pasikeitė. Minėtoje normoje nurodyta, kad teisėjo (-ų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, CB skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Jei nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą sprendžia didžiausią darbo stažą turintis teisėjas. Tuomet kai nėra pakankamo teisėjų skaičiaus, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos tesimas. Klausimas dėl nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, priimant teismo nutartį, kuri atskiruoju skundu nėra skundžiama. Tačiau dalyvaujantiems byloje asmenims yra suteikta galimybė argumentus dėl eismo sudėties neteisėtumo nurodyti apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

LAT savo konsultacijoje išaiškino, kad 69 strp. nurodyti subjektai sprendžia tik nušalinimo klausimą, tačiau jiems nėra suteikta teisė spręsti apie teisėjo pareikšto nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl teisėjui pačiam nusišalinus turi atsirasti CPK 70 strp. nurodyti teisiniai padariniai.

CPK 70 strp. numatyti pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo ir teisėjų nusišalinimo nuo bylos padariniai, t.y. nurodoma, kas nagrinėja bylas, nuo kurių buvo nušalinti(nusišalino) atitinkamos instancijos teismo teisėjai.

CPK 67 strp numatyta, kad nušalinimo pagrindai, nurodyti 65 strp. 1d. 1-5p., taikomi taip pat ekspertui, vertėjui, sekretoriui. Eksperto, vertėjo, sekretoriaus nušalinimo klausimą sprendžia nagrinėjantis bylą teismas. (CPK 69 strp. 3d.).

Išvados

Sąvoka ,,teismas“, kalbant apie civilinių procesinių teisinių santykių subjektus, vartojama bendriausia prasme , turint omenyje ne tik teismą, kaip kolegialų organą, bet ir teisėją. Teismas – ypatingas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas, nes jis, kaip valdžios organas, yra vienintelis, kuriam pavesta vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Realizuodamas šią funkciją, teismas veikia valstybės vardu, jis nepriklauso nuo dalyvaujančių byloje asmenų ir klauso tik įstatymo keliamų reikalavimų. Teismas nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, taiko įtatymus konkrečioms gyvenimiškoms aplinkybėms, o tokio teisės normų taikymo aktas – teismo sprendimas – yra privalomas visiems. Kaip bet kuri kita valdžios institucija, teismas turi tarnauti žmonėms. Pagrindinė teismo pocesinė pareiga – imtis nagrinėti civilinę bylą CPK numatytų asmenų, paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįsta teismo sprendimą. Kita teismo procesinė pareiga – išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo teisinių pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų teises.

Manau į darbo pradžioje pateiktus klausimus atsakiau, tikslus pasiekiau. Išnagrinėjau tyrimo objektą ir jo sudėtines dalis, tai yra, civilinius procesinius teisinius santykius, civilinių procesinių teisinių santykių subjektus, teismo koncepciją.

Literatūra

Valentinas Mikelėnas. Civilinis procesas. 1994. Teise.

Valentinas Mikelėnas. Civilinis procesas II. 1997. Justitia.

Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr.IX-743 .

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, 2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr.IX-732 redakcija (Žin., 2002, Nr.17-649).

http://www.teismai.lt

http://ww