Teismas civiliniu procesiniu santykiu subjektas
5 (100%) 1 vote

Teismas civiliniu procesiniu santykiu subjektas

Turinys

Įvadas

I. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai

II. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai ir jų klasifikacija

III. Proceso dalyviai: byloje dalyvaujantys asmenys, kiti proceso dalyviai

IV. Teismas – privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

IV.I. Teismuo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

IV.II. Teismų ir teisėjų atsakomybė

IV.III. Teismo vaidmuo civiliniame procese

IV.IV. Teismo išaiškinimo pareiga

IV.V. Teismo sudėtis

IV.VI. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Išvados

Literatūra

Įvadas

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, nagrinėti, teismo, kaip civilino procesinio teisinio subjekto, sampratą. Tačiau, visų pirma, nagrinėsiu civilinius procesinius teisinius santykius, jų subjektus bei klasifikaciją. Tada jau galėsiu pradėti nagrinėti teismą, kaip privalomą civilinių procesinių teisinių santykių subjektą; jo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei civiliniame procese. Taip pat svarbi yra teismo ir teisėjų atskomybė bei teismo išaiškinimo pareiga, kurią taip pat nagrinėsiu.

Tyrimo objektą iš esmės apibūdina temo pavadinimas – teismas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Bendrasis tyrimo objektas skaidomas. Į tris sudėtines dalis: 1) civiliniai procesiniai teisiniai santykiai, 2) civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, 3) teismo koncepcija.

Daugiausiai naudojausi civilinio proceso teisės vadovėilais, žinoma, civilinio proceso kodeksu bei internetu.

I. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai

Civilinio proceso teisė reguliuoja santykius, susiklosčiusius civilinių bylų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo bei jo vykdymo metu. Taigi ,,civiliniai procesiniai teisiniai santykiai yra civilinio proceso teisės normomis sureguliuoti santykiai tarp teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių, kylantys civilinio proceso metu”.# Būdami viena iš teisinių santykių rūšių, šie teisiniai santykiai turi bruožus, kurie yra būdingi teisiniams santykiams apskritai. Tačiau kartu šie santykiai turi ir specifinių, tik jiems būdingų bruožų. Pirma, specifiniai yra šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia, kai yra šie pagrindai: 1) atitinkamos civilinio proceso normos buvimas; 2) civilinių procesinių teisinių santykių subjektų civilinis procesinis teisnumas, t.y. kad asmenys galėtų tapti šių santykių subjektais, jie turi turėti civilinį procesinį teisnumą; 3) juridinių faktų buvimas. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutrūkimo pagrindais yra ne bet kokie juridiniai faktai, o tik civilinio proceso teisės normų numatyti procesiniai veiksmai. Įvykiai, kaip juridinai faktai įtakos šiems santykiams nedaro, jie yra tik pagrindas atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Pavyzdžiui, mirus vienai iš šalių, procesiniai teisiniai santykiai pasikeis arba nutrūks, kai teismas priims nutartį nutraukti bylą arba nutartį sustabdyti bylą.

Antras šiu santykių bruožas yra jų sistemingumas ir nuoseklumas. Civilinis procesas vyksta nuosekliai, vieną stadiją keičia kita. Todėl ir teismo veikloje susiklosto tam tikra nuosekli procesinių teisinių santykiu sistema.

Trečias civilinis procesinių teisinių santykių bruožas yra ypatinga jų subjektinė sudėtis. Vienu šiu santykių subjektu visada yra teismas, nes pagal galiojančius civilinio proceso įstatymus teismas yra būtinas proceso dalyvis. Todėl visi procesiniai teisiniai santykiai susiklosto, pvz, tarp teismo ir ieškovo, teismo ir atsakovo, nors galima ir tokia šiu santykiu struktūra: ieškovas – teismas – atsakovas, atsakovas – teismas – ieškovas.

Ketvirtas nagrinėjamų santykių bruožas yra jų glaudus ryšys su materialiniais teisiniais santykiais. Pastarasis ryšys paaiškinamas glaudaus ryšio tarp materialinės bei procesinės teisės buvimu.

II. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai ir jų klasifikacija

Teismui nagrinėjant civilines bylas, civiliniame procese tarp proceso dalyvių (pvz., ieškovo ir teismo, teismo ir atsakovo ir t.t.) kyla civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Šiu santykių dalyviai turi procesines teises ir pareigas ir yra vadinami civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Juos galima įvairiai klasifikuoti:

pagal subjektų vaidmenį:

Nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teisėjas, teismas).

Dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas (šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, proceso dalyviai).

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi:

Dalyvaujantys byloje asmenys.

CPK 37 str. 2d. nurodo, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio kodekso 49 straipsnio numatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šiu asmenų atstovai.

Kiti proceso dalyviai (liudytojai, ekspertai, vertėjai).

Šie proceso dalyviai nėra betarpiškai suinteresuoti bylos baigtimi, jų uždavinys
padėti teismui teisingai išspręsti bylą.

Pagal intereso pobūdį byloje:

Turintys privatų interesą (šalys, retie asmenys).

Turintys viešajį interesą (prokuroras, valstybinio valdymo institucijos).

Arba pagal intereso pobūdį bykloje:

Turintys asmeninį, materialinį – teisinį interesą (šalys, retie asmnys).

Turintys oficialų, tarnybinį interesą (prokuroras).

Turntys visuomeninio pobūdžio interesą (įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, kreipęsi į teismą, kad būtų apgintos valstybės ar kitų asmenų teisės bei interesai).

Svarbu ir tai, kad proceso dalyviais gali tapti ir pašaliniai asmenys, neturintys su byla nieko bendra, pvz., asmenys pažeidžiantys teismo posėdžio tvarką, asmenys, įpareigoti pateikti. Trumpai aptarsiu kiekieną išskirtą subjektų grupę.

III. Proceso dalyviai: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai.

Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras visiems jiems būdingas bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Jais pagal CPK 37 str. 2d. yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio kodekso 49 straipsnio numatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šiu asmenų atstovai. Dalyvaujančiais byloje asmenimis taip pat laikomi pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, valstybinio valdymo institucijos, pareigūnai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, dalyvaujantys bylų, kylančių iš administracinių, konstitucinių, finansinių santykių nagrinėjime.

Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis, leidžiantis juos apjungti į vieną grupę, yra šiu asmenų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Vieni jų turi ir materialinį teisinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Materialinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas, kuris bus priimtas konkrečioje byloje, turės tiesioginės įtakos tų asmenų materialinėms teisėms ir paeigoms. Procesinis teisinis suinteresuotumas reiškia dalyvaujančių byloje asmenų siekimą, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interests bei užimamą procesinę padėtį byloje.

Bendrosios byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės ir pareigos įtvirtintos CPK 42 str., ,,šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutria ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias suteikia šis kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškonio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Bendra visų dalyvaujančių byloje asmenų procesinė pareiga yra sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5d.). Kai kurie byloje dalyvaujantys asmenys turi specifies procesinis pareigas, pvz., įrodinėjimo pareigą, pareigą padengti teismo išlaidas ir t.t.

Trečioji civilinių procesinių teisinių santykiu subjektų grupė yra kiti proceso dalyviai. Šie subjektai nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir atlieka pangolin vaidmenį procese. Kitais proceso dalyviais yra laikomi liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais gali ir visai pašaliniai asmenys, pvz., asmenys, pažeidžiantys teismo posėdžio tvarką; asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; asmenys, kurių atžvilgiu yra priimta teismo nutartis užtikrinti ieškinį ir kt.

,,Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas apibūdina civilinių procesinių teisinių sanykių subjektų procesinį subjektiškumą, t.y. jų galimybę tapti šiu santykių subjaktais bei tokios galimybės realizavimo ribas”.# Civilinis procesinis teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas:

1) fiziniai asmenys civilinį procesinį teisnumą įgyja gimdami, o teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus;

2) užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR piliečių;

3) civilinį procesinį teisnumą turi juridiniai asmenys. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu paprastai nuo juridinio asmens įregistravimo momento. Juridinio asmens pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš juridinių asmenų registro.

Civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines procesines teises ir pareigas bei pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 str. l d.). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti
asmens ieškinį. Tai yra pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas, jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis atstovas.

Civilinis procesinis veiksnumas priklauso juridiniams asmenims, taip pat fiziniams asmenims, kurie yra sulaukę pilnametystės arba nepilnamečiams, sudariusiems santuoką arba teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais).

Nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų, taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis kaip vieną iš šalių arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 str. 2 d. ). Nepilnamečiai turi visišką civilinį procesinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį materialųjį veiksnumą. Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai (CPK 38 str. 4 d. ).

Egzistuoja tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys. Dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas turi patikrinti ex officio.

.

IV. Teismas – privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

IV.I Teismo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Pagal valdžių padalijimo principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo atlikti tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisminė valdžia privalo būti savarankiška ir visavertiška. Tai neatskiriama nuo teismų nepriklausomumo principo.

Funkcinis valdžių padalijimas reiškia atskirų valdžios šakų išskyrimą valstybės valdžios viduje. Pagal Ch. L. Montesqieu spręsdamas ginčus teisėjas turi vadovautis įstatymu. Bet taikydamas įstatymus teisėjas turi būti nepriklausomas. Taigi būtina teisingumo vykdymo prielaida yra tai, kad teismo sprendimą priimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo – teisėjas.

Teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, kuri skaldo visuomenę. Teismai turi likti neutralūs, kad žmonės gerbtų teismų sprendimus.

Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof. V. Mikelėnas atkreipė dėmesį į keletą pagrindinių aspektų:

1) Istoriškai teismo funkcijos pasikeitė. Ch. L. Montesqieu laikais teismas atliko vieną funkciją – nagrinėjo privačių asmenų ginčus, o valstybės imuniteto doktrina buvo kliūtis patekti į teismą byloms, kuriose privatūs asmenys bylinėtųsi su valstybe. XVIII a. atsirado nauja teismų funkcija – vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a. teismai pradėjo vykdyti ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkciją – konstitucinę priežiūrą. Valstybėje įtvirtinus įstatymo viršenybės, teisinės valstybės principus, jiems turi paklusti visos valstybės valdžios, taip pat ir pati įstatymų leidžiamoji valdžia. Taigi teismas ne tik sprendžia ginčus dėl teisės, bet ir tapo teisėtumo visoje valstybėje garantu.

2) Žymiai padidėjo valstybės kišimasis į visas visuomenės gyvenimo sritis. Įstatymai reguliuoja vis daugiau sričių, kurios anksčiau iš viso nebuvo reglamentuojamos, plečiasi vykdomosios valdžios įtakos sfera. Teismai turi nagrinėti kokybiškai naujas bylas. Teismai sprendžia ir grynai politines bylas. Taigi teismai savo sprendimais gali veikti visuomenės ekonominius, socialinius, politinius procesus.

3) Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisę (teismo teisės aiškinimo ir spragų užpildymo funkcija). Aiškindamas ir taikydamas teisės normas ir prievartą teismas pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios ar vykdomosios valdžios politiką. Aiškindamas teisę teismas kartu ją kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sferą išplečia, kartais susiaurina, o kartais netgi bylą išsprendžia contra legem – vadovaudamasis bendraisiais principais. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi, aktyvus ir kvalifikuotas teismas atsveria pasyvų ir nekvalifikuotą įstatymų leidėją, siekiant visuomenės pažangos ir stabilumo.

4) Pats įstatymų leidėjas dažnai palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra. Tokiais atvejais teismas pats vadovaujasi tam tikrais moralės kriterijais ir sprendžia, kas yra teisinga, sąžininga, protinga, jausdamas visuomenės šių vertybių supratimą. Teismo sprendimas turi atitikti konkrečias visuomenės ekonomines socialines sąlygas ir neturėtų vienokiomis sąlygomis priimtų teisės normų taikyti esant visiškai kitoms sąlygoms. Teismas priimamus sprendimus turi motyvuoti, kad visuomenei būtų argumentuotai paaiškintos sprendimo išvados bei padidinta teismo atsakomybė. Kartu taip yra realizuojama dar viena
teismo funkcija – visuomenės auklėjimo ir teisinio švietimo.

5) Be paminėtų, teismai atlieka dar ir kitas funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių

apsaugai. Pavyzdžiui, ypatingąja (apsaugine) teisena nagrinėjamos įvairios bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinimą.

Teisminė valdžia priskirtina vienai iš trijų lygiaverčių valdžių. Be to, kadangi teisminės valdžios kompetenciją bei įgaliojimus apibrėžia Konstitucija ir įstatymai, galima pripažinti, jog pati tauta įtvirtina ypatingą teisminės valdžios statusą, reikšmingesnį nei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios. Savo funkcijas tinkamai atlikti teismas gali tik būdamas apsaugotas nuo kitų valdžių spaudimo ir poveikio. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia kitų valdžių nesikišimą į teisingumo vykdymo procesą. Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarbiausių priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka. Teismų nepriklausomumas nėra tikslas, o tik priemonė tinkamam, sąžiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. To siekiant, teisėjams yra nustatyti įvairūs ribojimai – jie negali dirbti jokio kito darbo, išskyrus kūrybinį, pedagoginį, negali dalyvauti politinėje veikloje. Vis dėlto teismas negali būti visiškai nuo nieko nepriklausomas. Pirmiausia jis priklauso nuo teisės. Tik pats nepažeisdamas įstatymų, teismas gali būti įstatymų laikymosi garantas. Teismų nepriklausomumas neturi būti jų apsaugos skydas nuo nesąžiningų veiksmų, teisės pažeidimų, nekvalifikuotumo pasmerkimo. Ar teismai vykdo įstatymus, kontroliuoja aukštesni teismai.

Egzistuoja abipusė sąveika – teismų sprendimai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija daro įtaką teismams. Svarbu surasti būdus, kad teismų nuomonė nebūtų veikiama tiesiogiai. Neretai tenka ieškoti protingos pusiausvyros tarp teismo nepriklausomumo ir nešališkumo bei nuomonės reiškimo laisvės.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus galima skirstyti į tris grupes:

a) apsaugoti viešiesiems interesams;

b) kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;

c) teisminės valdžios nešališkumui ir autoritetui garantuoti.

Atlikdamas plačias funkcijas, teismas kaip valdžios institucija turi valdingus įgaliojimus:

a) priimti sprendimus valstybės vardu;

b) užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą prievarta;

c) pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;

d) aiškinti ir plėtoti teisę;

e) priversti kitus asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdymą ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines teises:

a) taikyti įstatymus konkrečiomis gyvenimiškomis aplinkybėms ir priimti teisės normų taikymo aktą, kuris yra visuotinai privalomas;

b) kontroliuoti, kaip dalyvaujantys byloje asmenys naudojasi procesinėmis teisėmis;

c) taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą ar teismo nurodymų nevykdymą;

d) dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti klausimus, paskirti ekspertizę, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių byloje

asmenų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti teisingam bylos išsprendimui, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, CPK numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, pripažinti, kad šalies atvykimas į teismo posėdį yra būtinas ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines pareigas:

a) priimti nagrinėti civilinę bylą pagal CPK 5 straipsnyje numatytų asmenų paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįstą

teismo sprendimą;

b) vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158 straipsnio 2 dalis);

c) rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti bylos išnagrinėjimo pirmajame teismo posėdyje, siekti teismo sprendimo įvykdymo per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio l dalis, 72 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis);

d) išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalis);

e) įspėti dalyvaujančius byloje asmenis dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo teisinių padarinių (pavyzdžiui, numatytų CPK 181 straipsnyje);

f) rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159 straipsnio l dalis);

g) imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 straipsnio l dalis); 4.8.1.

h) padėti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti jų teises (CPK 158-161, 179 straipsniai) ir kt.

Teismo vaidmuo visuomenėje lemia ir teisėjo vaidmenį procese.

IV.II. Teismų ir teisėjų atsakomybė

Du principai turi egzistuoti vienas greta kito – ir teisėjų nepriklausomumas, ir jų atsakomybė. Būtina pasiekti protingą abiejų principų balansą. Tad egzistuoja šios teisėjo atsakomybės rūšys:

a) Politinė atsakomybė. Teisėjas paprastai atsakingas ir atskaitingas parlamentui ar kitai politinei valdžios institucijai. Tai nėra drausminė atsakomybė, nes taikoma ne už teisės pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylas, o už ne tinkamą teisėjo elgesį privačiame ar viešame gyvenime.

Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia. Nuo priesaikos davimo teisėjui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip
įpareigoja duota priesaika. KT: „Priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“.

Politinė atsakomybė nėra labai efektyvi, įvairių valstybių praktikoje ji taikoma labai retai ir dažniausiai būna nesėkminga.

b) Socialinė (moralinė) atsakomybė – atsakomybė visuomenei. Ji buvo taikyta sovietiniu laikotarpiu, kai teisėjai buvo renkami ir reguliariai turėjo atsiskaityti rinkėjams. Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikras socialinės teisėjų kontrolės būdas yra žiniasklaida. Galimybę kontroliuoti teismų darbą ir užtikrinti teismų darbo skaidrumą suteikia taip pat civiliniame procese galiojantis viešumo principas.

c) Civilinė atsakomybė – tai teismo ar teisėjo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Turi būti taikomas netiesioginės civilinės atsakomybės principas, kai žalą atlygina valstybė už neteisėtus veiksmus, atliktus valstybės pareigūno (teisėjo), kuris veikia valstybės vardu. Valstybė atlygina neteisėtais teisėjo ar teismo veiksmais civilinėje byloje padarytą žalą, jei ji padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybei kilti neturi reikšmės kaltojo asmens kaltės forma. Be turtinės atsakomybės, įteisinta ir valstybės pareiga atlyginti neturtinę žalą. Jei žala atsirado dėl teisėjo tyčinių veiksmų, valstybė gali reikalauti žalos atlyginimo iš atitinkamo pareigūno regreso tvarka.

d) Baudžiamoji atsakomybė. Nei Konstitucija, nei Teismų įstatymas teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės nenustato, o tik numato sudėtingesnį nei kitiems asmenims teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn mechanizmą. Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas ar gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką. Pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

e) Administracinė atsakomybė. Įtvirtintas teisėjo imunitetas nuo administracinės atsakomybės taikymo. Jei teisėjas padaro administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri sprendžia drausmės bylos iškėlimo teisėjui klausimą.

f) Drausminė atsakomybė. Drausminė atsakomybė teisėjui gali būti taikoma tik už teismo procedūros elementarių normų pažeidimus, taip pat už teisėjo elgesį, nesuderinamą su teisėjo vardu – teisėjo etikos taisyklių pažeidimus. Teisėjų etikos taisyklės numato teisėjo pareigą neskleisti bylos nagrinėjimo metu gautos konfidencialios informacijos, nagrinėjant bylas įsigilinti į jų esmę, vengti skubotumo bei paviršutiniškumo, tačiau nevilkinti teismo proceso, taip pat numatyta, kad teisėjo veikla, nesusijusi su jo darbinėmis pareigomis, neturi trukdyti teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui, teisėjas turi susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie savo ir kitų teisėjų nagrinėjamas bylas, jis negali dalyvauti finansinėje ar komercinėje veikloje, naudodamasis savo tarnybine padėtimi. Tačiau draudžiama taikyti drausminę atsakomybę už teismo sprendimo turinį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3494 žodžiai iš 6869 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.