Teismo nuosprendis
5 (100%) 1 vote

Teismo nuosprendis

NUOSPRENDIS BAUDŽIAMAJAME PROCESE

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamas nuosprendžio priėmimu, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs konkretų nusikaltimą arba yra išteisinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas skelbia, ,,jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Ne bet koks, o tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi įstatymo galią ir yra privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nors teismo nuosprendžio sąvoka skirtingais baudžiamojo proceso teisės raidos etapais kito, vis dėlto jos esmė liko ta pati. LR BPK 29 str. nuosprendis apibrėžiamas kaip ,,pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės“. Nuosprendžiu taip pat laikomas ir ,,apeliacinės instancijos teismo dokumentas, kuriuo pakeičiamas ar panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis, taip pat dokumentas, kuriuo pirmos ir apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą“. Nuosprendžiu laikomas ir baudžiamasis įsakymas, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Dabar galiojantis LR BPK, lyginant su anksčiau galiojusiu baudžiamojo proceso įstatymu, plačiausiai pateikia nuosprendžio sąvoką. Pavyzdžiui, pagal iki 1990 metų galiojusio LR BPK 25 str. 1 d. 14 p. nuosprendis apibūdinamas kaip ,,teismo priimtas teisiamajame posėdyje sprendimas šiais klausimais: yra ar nėra nusikaltimas, kaltas ar nekaltas teisiamasis ir, jeigu kaltumas yra teismo nustatytas, – skiriama ar neskiriama teisiamajam bausmė“. Pažymėtina, jog tuo metu, nesant apeliacinės instancijos, kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priimdavo tik nutartis, tuo tarpu po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, atsiradus apeliacinei instancijai, nuosprendžiu imta vadinti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo pakeičiamas arba panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis .

Taigi, nuosprendis vertintinas kaip teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiami svarbiausi baudžiamosios bylos klausimai ir priimamas atitinkamas sprendimas. Kyla klausimas, kuo nuosprendis skiriasi nuo kitų procesinių dokumentų? Pirmiausia, jau pati šio žodžio sąvoka rodo, jog tai dokumentas, kuriuo yra nusprendžiama iš esmės, o ,,nuspręsti“ tai nėra tapatu sąvokai ,,spręsti“, todėl nuosprendis neabejotinai reiškia galutinį aktą. Be to, sąvoka nuosprendis yra vartojama tik kalbant apie baudžiamąsias bylas, tuo tarpu nagrinėjant civilines ar administracines bylas, pirmos instancijos teismas visada priima sprendimus. Vis dėlto teismo sprendimai, nutartys, nuosprendžiai turi gana nemažai panašumų: tai valstybės prievartos priemonės, priimamos įstatymų nustatyta tvarka bei turinčios privalomą teisinę galią.

Nuosprendį kaip procesinį dokumentą galima vertinti ne tik horizontaliai bet ir vertikaliai, t. y. koks jo santykis su kitais baudžiamojoje byloje priimamais procesiniais dokumentais. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje, išsprendus šiai stadijai būdingus uždavinius, priimami konkretūs sprendimai, kurie įtvirtinami atitinkamuose dokumentuose. Čia didžiausią reikšmę turi tai, jog nuosprendis priimamas tik pagrindinėje ir svarbiausioje baudžiamojo proceso stadijoje, teisminiame nagrinėjime. Nuosprendžiu užbaigiama baudžiamoji byla, tai paskutinis byloje priimamas aktas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro priimamais nutarimais išsprendžiamas tik konkretus bylos klausimas, pavyzdžiui, paskiriama kardomoji priemonė, asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ir panašiai. Vienintelis šio procesinio dokumento priėmimo subjektas – teismas, jokiam kitam baudžiamojo proceso subjektui ši teisė nesuteikta, kas skiria šį aktą iš kitų baudžiamajame procese priimtinų procesinių dokumentų.

Savaime suprantama, jog kruopščiai nagrinėjant nuosprendžio atribojimo nuo kitų procesinių dokumentų kriterijus, galima aptikti nemažai skirtumų, tačiau iš esmės nuosprendis yra specifinis savo reikšme, t.y. tuo, jog priimamas, siekiant įgyvendinti teisingumą, nubausti visuomenei pavojingas veikas padariusius asmenis, arba konstatuoti, jog kaltinamasis yra nekaltas.

LR BPK 297 str. nurodyta, jog Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendis, paskelbtas valstybės vardu, stiprina šio procesinio akto autoritetą, didina teisėjų atsakomybę už tinkamą teisingumo įvykdymą. Lietuvai buvus TSRS sudėtyje, teismų, veikusių Lietuvos TSR teritorijoje nuosprendžiai, buvo priimami Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu, kas tuo metu taip pat pabrėžė nuosprendžio autoritetą.

Nepriklausomai nuo Lietuvoje egzistavusios santvarkos, nuosprendis kaip procesinis dokumentas, skirtingai nuo kitų teismo priimamų dokumentų, visada buvo laikomas teisingumo įgyvendinimo aktu, turinčiu didelę auklėjamąją bei visuomeninę reikšmę. Tačiau ar tokia nuostata nėra klaidinga, kas yra teisingas nuosprendis, ar visada nuosprendžiu yra
įgyvendinamas teisingumas? Teismas, nuspręsdamas, kad kaltinamasis yra kaltas, teisiškai įvertina jo veiksmus ir tuo pačiu parodo valstybės požiūrį į nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Teismo, kuris yra trečioji valstybės valdžia, nagrinėjant baudžiamąją bylą, pagrindinis uždavinys yra tas pats – taikydamas teisę, jis siekia įgyvendinti teisingumą. Šį principą įtvirtina ir pagrindinis šalies įstatymas – LR Konstitucija. LR Konstitucijos 109 str. 1 d. nustatyta, kad ,,teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Ši norma pakartota ir LR BPK 6 str. bei LR teismų įstatymo 1 str. Įgyvendindamas teisingumą, teismas privalo būti nešališkas, nepriklausomas, vadovautis tik įstatymu ir būti tik ,,burna, tarianti įstatymo žodžius”. Ch.Montesquieu teigė, jog ,,būtina teisingumo vykdymo prielaida, – kad nuosprendį priimtų nešališkas ir neutralus teismas (tertium super partes). Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimtų sprendimų svarbą“.

Kadangi priimant nuosprendį ir skiriant bausmę, ne tik nubaudžiamas nusikaltimą padaręs asmuo, bet taip pat nuosprendžiu skiriama bausme siekiama nusikaltusius pataisyti, perauklėti bei reabilituoti, kiekvieną kartą teismas, priimdamas nuosprendį, privalo teisingai pritaikyti įstatymus, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų tinkamai nubaustas, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi teismas, siekdamas priimti teisingą nuosprendį, pirmiausia turi paklusti teisei – visų pirma konstitucijai, bendriems teisės principams, įstatymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip konstitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas.

Ar teismas vykdo teisingumą, ar kiekvienas priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kontroliuoja aukštesnieji teismai. Kitaip tariant, yra vidinė teismo nuosprendžių teisėtumo kontrolė. Savo funkcijas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismų praktikos, vertinamųjų kriterijų (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), teisės doktrinos. Kita vertus, teismas nėra izoliuotas nuo visuomenės. Visuomenės procesai daugiau ar mažiau veikia teismų veiklą, jų priimamus nuosprendžius. Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė – nuosprendžiai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija randa atgarsį teismuose. Taigi teismo nuosprendis daro auklėjamąjį ir prevencinį poveikį ne tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, bet ir apie teismo procesą ir priimtą nuosprendį sužinojusiai visuomenei. Iš teismo nuosprendžio ji sužino, kokias veikas valstybė laiko nusikalstamomis, koks jų pavojingumas visuomenei, kaip teismas įvertino kaltinamojo veiksmus, jo asmenybę. Nuosprendis sutelkia piliečius kovai su teisėtvarkos pažeidimais, sustiprina jų įsitikinimą bausmės neišvengiamumu, moko gerbti ir laikytis įstatymų bei tiksliai juos vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, jog ,,pagal LR Konstitucijos 109 str. 1 d. teismas, spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi”. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ,,Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pareigą kiekvieną bylą spręsti remiantis teisingumo principu“. Atsižvelgti į teisingumo reikalavimus ir priimti teisingą nuosprendį teismą įpareigoja ir LR BPK 6 str. – tai reiškia, jog teisingumo reikalavimų turi būti paisoma kiekvieną kartą nagrinėjant bylą ir priimant atitinkamą nuosprendį. Vis dėlto teisingumas yra nesuderinamas su formaliu, mechanišku požiūriu į teisės taikymą, todėl teismas privalo aktyviai vadovautis visuomenei suprantamomis ir visuotinai pripažįstamomis lygybės, sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis.

Vykdyti teisingumą moraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau nei materialiuoju. Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti teisę, tačiau teisingai išspręsti bylą tuo atveju, kai konkreti teisės norma nėra aiški ar egzistuoja teisės normų kolizijos – nėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėje barometru, o priimtas nuosprendis – vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu. Teismo nuosprendis nors formaliai ir turėtų būti laikomas teisingu, visgi gali neatitikti nei proceso dalyvių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo nuosprendis nepajėgus užtikrinti socialinės taikos ir netgi gali sulaukti agresyvios visuomenės reakcijos.

Šiuo atveju galima prisiminti Los Andželo įvykius, kai dalis gyventojų, nepatenkintų teismo nuosprendžiu, išteisinusiu keturis teisiamus policininkus, sukėlė riaušes, per kurias žuvo net 60 žmonių ir buvo nusiaubtas miestas, o nuostoliai viršijo milijardą JAV dolerių. Tai dar kartą įrodo, jog teisėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuomenės teisingumo sampratą.

Dažnai tenka teismui spręsti klausimus, kurie nepakankamai sureguliuoti teisės normomis. Neteisingas moralės požiūriu teisės normų taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo nuosprendis yra neteisingas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tik formaliai. Kita vertus, neigiamus neteisingus teisės normos padarinius teismas gali sušvelninti
taikydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą (LR BPK 381 str., 234 str., 5 d. 3 p.). Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtinu požiūriu ir taip įgyvendinti įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas.

Nagrinėjant nuosprendį kaip ypatingą teismo priimamą procesinį dokumentą, natūraliai kyla klausimas, ar galima nuosprendį vertinti kaip galutinį teisingumo aktą? Atsitiktinės atrankos būdu atlikus šimto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių analizę matyti, jog keturiasdešimt du pirmos instancijos teismo nuosprendžiai nebuvo pakeisti ir liko galioti, penkiasdešimt aštuoni – buvo panaikinti apeliacine ar kasacine tvarka. Taigi, galima daryti išvadą, jog daugiau kaip pusė teismo priimtų nuosprendžių ir naikintini, todėl nuosprendžio kaip teisingumo akto suvokimas yra gana reliatyvus. Kaip su teisingumu, jeigu pirmos instancijos teismas nustato, jog kaltinamasis yra kaltas ir paskiria bausmę, o apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą arba panaikina ir pakeičia pirmos instancijos teismo nuosprendį (2003-10-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-583/2003; 2004-10-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-484/2004). Darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo vykdytinas teisingumas nebuvo teisingas. Kadangi tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai turi teisę priimti nutartis, kuriomis panaikinamas arba keičiamas byloje priimtas nuosprendis, tokioje situacijoje kalbėti apie nuosprendį kaip apie teisingumo aktą galima tik ribotai. Galutinis ir vykdytinas bei teisingumą įgyvendinantis dokumentas šiuo atveju būtų nutartis.

Suprantama, jog galimos ilgos diskusijos dėl to, ką vertėtų laikyti teisingumo aktu, ar aukštesnių instancijų priimamas nutartis galima absoliutinti ir visada vadinti teisingomis, ar teisingas tas nuosprendis, kuris nebuvo apskųstas, nors jame egzistavo kasacijos ir tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindai. Galima užduoti dar daug klausimų, susijusių su teismo priimamų nuosprendžių vertinimu, bet esant pačio teisingumo kaip moralinės bei teisinės kategorijos skirtingam suvokimui, nereiktų absoliutinti ir tik nuosprendį laikyti galutiniu ir teisingumą įvykdančiu aktu.

Nuosprendžiui keliami reikalavimai

Siekiant, jog teismo nuosprendis nebūtų panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka, įsiteisėtų ir būtų tinkamai vykdomas, kiekvienam nuosprendžiui yra keliami teisėtumo, pagrįstumo, motyvavimo, struktūros bei kiti reikalavimai.

Kiekvienas priimtas nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Anksčiau galiojusio LR BPK 331 str. įsakmiai ir aiškiai formulavo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus: ,,teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas”. Šiuo metu galiojantis LR BPK tokių nuosprendžio savybių atskirame straipsnyje neišskiria, tačiau jos egzistuoja ir yra kildinamos iš bendros baudžiamojo proceso įstatymo analizės. LR BPK įvirtina daugybę reikalavimų, kurių privalo laikytis teismas, priimdamas, surašydamas, paskelbdamas nuosprendį, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, ar atleisdamas nuo jos. Tik toks nuosprendis, kuris priimtas griežtai laikantis LR BPK, LR BK ir kitų įstatymų reikalavimų yra laikomas teisėtu. Tai, jog nuosprendis turi būti teisėtas, reikalauja teisingumo vykdymo, teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimo uždaviniai.

Tam, kad priimtas nuosprendis būtų pripažintas teisėtu, teismas turi tiksliai pritaikyti baudžiamojo proceso, baudžiamąjį ir kitus įstatymus, todėl vien nuosprendžio surašymo forma, neatitinkanti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, daro nuosprendį neteisėtu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas 2001-09-07 priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių, nuosprendis pradedamas tiksliai išdėstytu pareikšto kaltinimo formulavimu, o taip surašoma išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka konstatavo, jog iš tokio nuosprendžio neaišku, ką nustatė teismas, pripažindamas teisiamąjį kaltu, nes tik nurodyta, kuo jis yra kaltinamas. Toks nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas .

Kadangi nuosprendžiu galutinai išsprendžiama byla, jo teisėtumą sąlygoja ne tik teisėta teismo veikla, bet ir griežtas įstatymų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendžio teisėtumui įtakos gali turėti netinkama ikiteisminio tyrimo veiksmų eiga: apklausa, parodymų patikrinimas, objektų tyrimas ir pan. Esant tokiems atvejams, kai įtariamasis neturėjo galimybės pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu jam suteiktomis teisėmis: teise duoti parodymus, pateikti pašymus, pareikšti nušalinimus, byloje priimtas nuosprendis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Dėl šios priežasties negalima siaurinti nuosprendžio teisėtumo sąvokos ir apriboti ją reikalavimu laikytis materialiųjų ir procesinių įstatymų tik nuosprendžio priėmimo stadijoje.

Nuosprendžio teisėtumo reikalavimas yra kildinamas iš pačio teisėtumo baudžiamajame procese principo esmės, kurio tikslas yra užtikrinti teisės paliepimų įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai
įgyvendintų teisės normas, laikytųsi baudžiamųjų įstatymų.

Besąlygiško teisėtumo principo pavyzdžiu gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas mirties bausme jis laukė vienutėje nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai suorganizavo savo mokytojo pabėgimą, jis atsakė: ,,kas gi bus, kai žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių” . Babilonijos valdovo Hamurapio kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: ,,kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas ras savo teisę” . Taigi teisėtą nuosprendį galima vertinti kaip veikiantį įstatymą ir įgyvendintą teisėtvarką.

Kadangi nuosprendis yra valstybės požiūris į nusikalstamą veiką ir juos padariusius asmenis, teisėtas nuosprendis taip pat yra svarbus teisinės demokratijos pagrindas. Dar antikos mąstytojas Eschilas teigė, jog ,,valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – pirmiausia teisėtumo tvirtumas.”

Nuosprendžio atitikimas įstatymams parodo nuosprendžio teisėtumą, tuo tarpu nuosprendžio savybė, kuri parodo, ar nuosprendis atitinka faktines bylos aplinkybes ir jo ryšį su nustatytais byloje faktais, ištirtais įrodymais – yra nuosprendžio pagrįstumas. Taigi nuosprendis laikomas pagrįstu visapusiškai ir objektyviai ištyrus visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinus visus įrodymus. Apie nuosprendžio pagrįstumą kalba LR BPK 301 str., kuriame nurodyta, jog ,,teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Nuosprendžiu turi būti išreikštas tvirtas, bylos aplinkybėmis paremtas teisėjo įsitikinimas kaltinamojo kaltumu, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (LR BPK 301 str. 2 d.). Tokių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. 1961 m. LR BPK 339 str. numatė, jog ,,apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik ta sąlyga, jeigu teisminio nagrinėjimo eigoje teisiamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas“.

Teismas, siekdamas priimti pagrįstą nuosprendį, privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (LR BPK 20 str. 5 d.). Jokie įrodymai teismui iš anksto nustatytos galios neturi.

Nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų nesilaikymas yra ne tik priežastis, sukliudanti visapusiškai išnagrinėti bylą, bet ir pagrindas naikinti, priimti naują ar keisti neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį (LR BPK 328 str., 329 str., 39 str.).

Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas – nors ir skirtingos, bet glaudžiai tarp savęs susijusios ir viena kitą sąlygojančios savybės. Tą ryšį pirmiausia rodo tai, jog nuo teisingo faktinių bylos aplinkybių nustatymo priklauso ir teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Antra vertus, teisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą sąlygoja tikslus procesinių normų laikymasis.

Teisėtumas ir pagrįstumas reiškia teismo nuosprendžio, kaip teisingumo akto, esmę. Vis dėl to tam, kad nuosprendis taptų įtikinamas, darytų dar didesnį auklėjamąjį poveikį, padėtų stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, be teisėtumo ir pagrįstumo būtina kita savybė – teismo nuosprendžio motyvavimas.

Kiekvienoje baudžiamojoje byloje yra skirtingos dviejų šalių pozicijos vertinant teisės ir fakto klausimus. Teismas yra institucija, įpareigota išspręsti šią situaciją, kuri suprantama kaip savo teisingumo gynimas. Kiekvienoje byloje teismas privalo išklausyti visų proceso dalyvių argumentus, atsižvelgti į jų teisėtus interesus ir ieškoti protingos tų interesų pusiausvyros. Vadinasi, teisminiam teisės taikymui visada būtina jį pateisinanti argumentacija – teismas privalo argumentuoti, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, pripažindamas kaltinamojo kaltę ir darydamas kitas svarbias išvadas ir kodėl atmetė kitus įrodymus, kodėl pripažino esant pakankamai duomenų, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, kuo remdamasis nustatė kitas svarbias nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir kodėl padarė būtent tokias konkrečias išvadas. Kiekvienas teismo nuosprendis turi būti motyvuotas teisės taikymo aktas, grindžiamas įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu. LR BPK 305 str. numato, jog ,,aprašomojoje teismo nuosprendžio dalyje turi būti nurodoma: įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmėtė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; įrodymų vertinimo motyvai“. Nors galiojantys teisės aktai besąlygiškai nurodo motyvuoti teismo nuosprendį, vis dėlto dažnai šių reikalavimų nėra laikomasi.

Ar visada reikalinga motyvuoti teismo nuosprendį ir kam to reikia? Neretai šiuos klausimus užduota patys teisėjai ir atsakydami nurodo, jog gali būti, kad teismo motyvus reiktų
tik, kai to reikalauja bylos subjektai arba kai vienas iš jų teismo nuosprendį nori apskųsti. Tokie samprotavimai kyla dėl didelės teismo darbo apimties ir krūvio, dėl ko egzistuoja ir sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis, kai teismo nuosprendis surašomas išdėstant įžanginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus. Taip pat egzistuoja diskusijos ne tik dėl paties principo – būtinybės motyvuoti teismo nuosprendį, bet ir dėl motyvų turinio bei apimties. Vis dėl to dauguma ginčo šalių nesutinka su atsisakymo motyvuoti nuosprendžius galimybe.

Apžvelgiant būtinybės argumentuotai motyvuoti teismo nuosprendžius istorinę raidą, būtina nurodyti, jog šiandieną kiekvienoje teisės sistemoje egzistuoja teismo pareiga surašyti priimto sprendimo motyvus. Vis dėlto tokia vieninga nuostata susiformavo tik XIX a. pr. – XX a. pab. ,,Daugelyje vakarų Europos valstybių teismo pareiga pateikti nuosprendžio motyvus įstatymuose buvo įtvirtinta didžiosios kodifikacijos laikotarpiu – Prancūzijoje 1810 m., Vokietijoje 1877 m. Maždaug tuo pat metu analogiški reikalavimai atsirado daugelio JAV valstijų įstatymuose bei Anglijos bendrojoje teisėje“ . Kadangi ilgą laiką valstybės valdžia buvo kildinama iš Dievo arba karaliaus valdžios, teismas egzistavo kaip karaliaus valdžios įgyvendinimo mechanizmas, todėl jo sprendimai buvo pagrįsti karaliaus valdžia bei autoritetu, o ne racionale teisine argumentacija. Vis dėlto tokį požiūrį sugriovė Renesanso epochos idėjos, valdžių padalijimo principas, Prancūzijos revoliucija, Švietimo epocha, teisingumo bei teisėtumo principų išaukštinimas.

Teismo nuosprendžio motyvavimas buvo numatytas ir 1961 m. LR BPK, tačiau jo apimtis skyrėsi – senasis LR BPK nereikalavo nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, vis dėlto motyvuoti teismo nuosprendžių neatsisakoma.

Būtinybė argumentuoti teismo nuosprendžius kilo iš dviejų pozicijų:

Pirmoji susijusi su teisine ir moraline argumentacija. Teismas, nagrinėdamas bylą turi nuspręsti ne tik tai, kas yra teisėta, bet ir tai, kas yra teisinga, protinga. Nors LR BK ar kiti teisės aktai turi ganėtinai nemažai vertinamųjų sąvokų, kiekvienu atveju teismas turi tai įvertinti.

Antroji, susijusi su teisės taikymu. Pareiga motyvuoti teismo nuosprendžius vertinama kaip

juridinių faktų nagrinėjimas, veikos kvalifikavimas, teisės normos parinkimas. Kyla klausimas, kuo teisėjas vadovaujasi spręsdamas bylą. Čia pirmoje vietoje iškyla teisingumas, tačiau šį sąvoka yra be galo abstrakti ir tas ,,kažkas”, kuo teismas turėtų vadovautis, yra teisinio tikrumo principas. Jis įtraukia daugiau praktikos ir racionalumo. Teisėjui geriausiai atsiremti į tai, kas suponuoja tikrumą, į tai, kas gina žmogaus teises.

Teisinis tikrumas plačiąja prasme suvokiamas kaip savivalės vengimas bei kaip priimto sprendimo pagrįstumas. Tiek vienas, tiek kitas elementas turi būti kiekviename teismo priimtame nuosprendyje. Esant nors menkiausiai galimybei neargumentuoti priimto nuosprendžio, teismas galėtų savivaliauti ir priimti subjektyvų sprendimą. Kadangi nemotyvuotas nuosprendis yra laikytinas neteisėtu, toks argumentas gali būti naudojamas apeliaciniuose ar kasaciniuose skunduose. Teisinis tikrumas turi būti pagrįstas teisės normomis ir kartu atitikti socialines bei moralines normas. Nuosprendis turi būti pagrįstas tokiais argumentais, jog proceso dalyviai būtų įtikinami priimto nuosprendžio teisingumu.

Šiandieninėje teisinėje valstybėje egzistuojant įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžiai, teismas kaip viena iš valstybės valdžių, yra įgalinta taikyti valstybės prievartą. Kadangi tai privaloma daryti tik teisėtomis priemonėmis, bet koks valstybės prievartos taikymas turi būti pateisintas ir argumentuotas. Priimti nemotyvuotą teismo nuosprendį šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje būtų laikoma piktnaudžiavimu valdžia, nes būtų neįmanoma patikrinti nuosprendžio teisėtumo, todėl teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės sistema taptų beprasme. Proceso dalyviai, išnagrinėjus bylą ir priėmus nuosprendį, priklausomai nuo jame išdėstytų motyvų apsisprendžia kreiptis ar ne į apeliacinės ar atitinkamai kasacinės instancijos teismą. Tai galima padaryti tik žinant nuosprendžio motyvus, todėl proceso dalyviams, įgyvendinant apeliacijos ar kasacijos teisę, yra išvengiama teismo klaidų ir visiškai įsitikinama priimto nuosprendžio teisingumu.

Taigi tai tik viena iš priežasčių, lėmusių nuosprendžio motyvavimo būtinybę. Nuosprendžio motyvavimas yra pagrįstas ir dėl kitų priežasčių.

Būtinybę lemia ir pati bylos nagrinėjimo esmė. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo vertinti proceso dalyvių pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ne su visais pateiktais argumentais teismas sutinka, todėl atmesdamas vienus ar kitus įrodymus ar argumentus teismas privalo motyvuoti savo poelgį, pagrįsti, kodėl priėmė tokį, o ne kitokį nuosprendį. Dažnai teisėjas, gyvendamas savo socialinėje aplinkoje, susipažinęs su byla, jau ,,žino”, koks nuosprendis bus priimtas. Vis dėl tokį žinojimą būtina pateisinti, nurodant apsisprendimo motyvus, nes juk kitam
proceso dalyviui gali pasirodyti toks nuosprendis neteisingas. Jeigu proceso dalyviai bylos nagrinėjimo metu nesusitaiko, bylos nagrinėjimas visada pasibaigia vienos iš šalių ,,pralaimėjimu”. Tam, kad bylą ,,pralaimėjusi pusė” būtų įtikinta priimto nuosprendžio teisingumu, būtina nurodyti motyvus, kuriais remiantis nuosprendis ir buvo priimtas.

Kadangi įstatyminė bazė nėra visapusiškai ir detaliai reglamentuojanti teisinius santykius, egzistuoja normų, dviprasmiškai reguliuojančių teisinį santykį, todėl kilus neaiškumui, kurią normą taikyti, kaip kvalifikuoti nusikalstamą veiką, būtinas vienokio ar kitokio pasirinkto sprendimo motyvavimas.

Siekiant užtikrinti informacijos viešumą, galimybę susipažinti su nagrinėjamomis ir jau išnagrinėtomis bylomis, galimybę vertinti priimtą nuosprendį teisėtumo ar teisingumo atžvilgiu, būtina su juo susipažinti. Vis dėlto vien tik įžanginės ar rezoliucinės dalies nepakanka, būtina, kad nuosprendyje atsispindėtų teismo pateiktas teisės normų aiškinimas, argumentavimas.

Ne kartą teismų praktikos suformuotas teisingumo principas, jog panašios bylos turi būti nagrinėjamos vienodai, taip pat lėmė nuosprendžio motyvavimo būtinybę. Siekiant užtikrinti saugumo bei pasitikėjimo jausmą, visuomenė turi žinoti, kokiais argumentais remiantis teismas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Pati teisės prigimtis reikalauja, jog teismų praktika būtų nuspėjama, o tai galima pasiekti tik motyvuojant priimtus nuosprendžius. Priešingu atveju, teismų praktika taptų chaotiška, nestabili ir savavališka, nesugebėtų garantuoti pasitikėjimo visa teismų sistema. Nuosprendžių motyvavimas didina ir teisėjo socialinę atsakomybę už priimtus sprendimus, todėl reikalavimas motyvuoti priimtus nuosprendžius užtikrina teisės taikymo apibrėžtumą, stabilumą, nuspėjamumą bei užkerta kelią teisėjų savivalei.

Nuosprendžio rūšys

LR BPK skiria keletą teismo nuosprendžio rūšių. Priklausomai nuo pasirinkto klasifikavimo kriterijaus, teismo priimti nuosprendžiai yra skirstomi:

I. Priklausomai nuo sprendimo apie kaltinamojo kaltumą:

1. Apkaltinamasis teismo nuosprendis;

2. Išteisinamasis teismo nuosprendis;

3. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla.

II. Priklausomai nuo institucijos, priimančios nuosprendžius:

1. Pirmos instancijos teismo priimti nuosprendžiai;

2. Apeliacinės instancijos teismo priimti nuosprendžiai.

III. Pagal nuosprendžio priėmimo procesą, skiriamas teismo baudžiamasis įsakymas.

Apžvelgus užsienio šalių baudžiamojo proceso įstatymus matyti, jog Prancūzijos teismai be apkaltinamųjų ir išteisinamųjų priima ypatingus nuosprendžius, taip vadinamas absoliucijas. Iš esmės tai specifinė išteisinamojo nuosprendžio forma, kai kaltinamasis išteisinamas esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, giminystės ryšiui tarp teisiamojo ir nukentėjusiojo vagystės atveju. Priimant tokį nuosprendį, išteisinamasis gali būti įpareigojamas atlyginti padarytą žalą.

Austrijos tarėjų teismas be apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio turi teisę priimti nuosprendį dėl tarėjų teismo nekompetentingumo, jei paaiškėja, kad byla turėjo būti nagrinėjama

prisiekusiųjų teisme. Priklausomai nuo institucijų, priimančių nuosprendžius, Austrijoje jie skirstomi į: 1) apylinkės teismo nuosprendžius; 2) nuosprendžius, kuriuos pirmos instancijos teisme teisėjas priėmė vienasmeniškai; 3) tarėjų ir prisiekusiųjų teismų nuosprendžiai. Priklausomai nuo subjekto, priėmusio nuosprendį, skiriasi ir pačio nuosprendžio apskundimo galimybės bei tvarka.

1930 m. Italijos BPK, kuris buvo kritikuojamas kaip per daug inkvizicinis, numatė dvi išteisinamojo nuosprendžio rūšis: 1) išteisinamasis nuosprendis; 2) išteisinamasis nuosprendis dėl įrodymų stokos. Vis dėlto 1989 m. įsigaliojęs naujasis Italijos BPK, tokią formuluotę panaikino.

Japonijoje taip pat skiriama ypatinga nuosprendžių rūšis, vadinama ,,menso”. Toks sprendimas priimamas tuomet, kai yra aplinkybių, darančių bylą negalima ( amnestija, pasikeitęs įstatymas).

Daugelyje Europos valstybių egzistuojant supaprastintam bylų procesui, naujasis LR BPK buvo papildytas ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesu. Beje, Lietuvos baudžiamajame procese šis institutas nėra visiškai naujas, nes galiojo tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos .

Iš visų pateiktų teismo nuosprendžių klasifikavimo variantų, esminę reikšmę praktikoje turi, todėl platesnio nagrinėjimo reikalauja nuosprendžių skirstymas į apkaltinamąjį, išteisinamąjį nuosprendžius, nuosprendį, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, ir teismo baudžiamąjį įsakymą.

Klasikinės nuosprendžių rūšys

Klasikinėmis nuosprendžio rūšimis galima vadinti apkaltinamąjį ir išteisinamąjį nuosprendžius, kurie buvo įtvirtinti ir anksčiau galiojusiame LR BPK, kurie sudaro didžiąją dalį visų priimamų nuosprendžių.

Apkaltinamasis nuosprendis – nuosprendis, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė (LR BPK 303 str. 2 d.) arba kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo (LR BPK 303 str. 3 d.). Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visada konstatuoja, jog asmuo yra kaltas nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo padarymu.

Įstatymas skiria dvi apkaltinamojo nuosprendžio rūšis:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4650 žodžiai iš 9292 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.