Turto draudimo sutartis
5 (100%) 1 vote

Turto draudimo sutartis



Įvadas…………………………………………………………….……………3

III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5

II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..25

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………25

2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38

III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46

Išvados………………………………………………………………………..58

Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61

Reziume anglų kalba……………………………………………………..…65

Įvadas

Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m. Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis . Kadangi sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis . Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto nuostatoms, susijusioms su рio darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl, analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės teoretikų: Serebrovskio , Hanselo , Fonteino ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo . Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą) sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį. Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas . Asmens draudimo sutartis apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas, Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo sutartimi . Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens
draudimas atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine) . Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis) .

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina, pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas . Dar senovės Romoje buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est. Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462 straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464 straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465 straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis sandoris , ar realinis . Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė, grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis sandoris . Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties sąlygos . Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių (rizikinių) sutarčių . Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis, kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio
neįvykimo . Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion) . Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis . V. Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti pasirašyti . Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai, įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės), pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae personae . Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928 m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas nesiteirauja.” 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties, jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais pareiškimais .

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju .

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas, Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų . Juk draudikas draudimo sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz. atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu . Teorijoje draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes) .

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams turtinius interesus:

1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat
atsitikimais ir ligomis;

3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui .

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais interesais, būtinos šios sąlygos:

1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;

2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas tai išveda iš draudimo intereso sampratos . Draudimo interesas – nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui, turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens – draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;

3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį asmuo turi draudimo dalykui . 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act (labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose .

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas reikšmingas tik turto draudimui . Turto draudimo sutartis negalioja, jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę draudimo suma, pagrindas .

Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius) skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų . Atskyrimo esminis pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės reguliavimo dalykas . Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte . Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659 straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660 straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.

Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija. Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina . Laidavimas savo prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas, tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas . Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221 straipsniai) draudimo sutartis taip pat skiriasi savo savarankišku pobūdžiu ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė, garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas
nurodo, jog draudimo sutartis, skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina . Be to, pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o draudimo sutartis – realinis.

Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo sutarčiai.

Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui, galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai, ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą . Todėl objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas draudiminio įvykio pasekoje.

Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita, turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės. Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime, nenustato jokių draudimo sumos dydžio apribojimų. Todėl tik turto draudime galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant turto draudimo sutarties sąlygas.

Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, regreso teisė į asmenį, dėl kurio kaltės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę, neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą . Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.

Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą, yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už nuostolius . Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos) draudimo teisei . Anglijoje yra skirtumas tarp subrogacijos (subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga (pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant iš kalto asmens, o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios sąlygos . Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi reikalavimo perleidimo instititutas.

Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą: draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą asmens atžvilgiu .

Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas draudimo
priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi, raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis: užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę, neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470 litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus rajono apylinkės teismas patenkino .

Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip. Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas (pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į asmenį (kredito gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje . UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra prekinio kredito davėjas . Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato, jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas . Įvykus draudiminiam įvykiui – nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas privalo “atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių 2.3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui suteikęs bankas . Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005 . Tokia kredito draudimo forma, besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų gražinimu . Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso teisė į draudėją neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog draudiko regresas įmanomas tik į kitą asmenį, atsakingą už padarytą žalą, o ne į draudėją.

Panaši problema su regreso teise į draudėją yra ir laidavimo draudime. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės draudimo taisyklės numato draudėjo pareigą “draudikui atlyginti patirtą žalą” . UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo taisyklių 7 punktas nustato, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką muitinei, turi teisę reikalauti iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo būdu savo sumokėtos sumos .

Minėtas Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupė apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja dalinai ar visiškai kompensuoti nuostolius, susijusius su draudėjo prievolių nevykdymu. Tad nenuostabu, jog laidavimo draudimas dažnai laikomas laidavimu ar garantija, “įvilktais” į draudimo rūbus. Laidavime laiduotojas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 216 straipsniu, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio prievolę laiduotojas įvykdė. Analogiška nuostata yra ir Civilinio kodekso 220 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog garantas, įvykdęs asmens-skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-skolininko savo sumokėtos sumos. Regreso teisė į draudėją laidavimo draudime remiasi regreso teisės laidavime ir garantijoje principais. Šį teiginį gali pagrįsti ir teismine praktika. Palangos apylinkės teismas, priteisdamas iš
UAB “Vyjura” ieškovo draudimo įmonės “N” naudai 3611 Lt, savo sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 220 straipsniu: “ieškovas įvykdė skolininko prievolę, atsakovas privalo atlyginti ieškovui jo sumokėtą sumą už jį” . Civilinio kodekso 220 straipsniu savo sprendime priteisti 7012 Lt. iš atsakovo UAB “Logito” ieškovui draudimo įmonei “N” rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Ūkinis teismas .

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4480 žodžiai iš 8695 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.