Valstybės ir teisės santykis
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės santykis

PLANAS

1. Įvadas

2. Teisė ir valstybė:

a) valstybės valdymo forma;

b) norminiai ir administraciniai valdymo aktai;

c) įtikinimas ir prievarta.

3. Išvados.

ĮVADAS

Per visą žmonijos gyvavimo laikotarpį randame daug valstybės sąvokų apibrėžimų; valstybė laikui bėgant vystosi ir keičiasi, todėl ir jos samprata keičiasi. Jei anot senovės Graikų filosofo Aristotelio, valstybė „yra tokia bendro žmonių gyvenimo forma, kuri padeda žmonėms siekti doros, laimės ir žmogiškumo“ ¹, tai šių laikų mokslininkai neapsiriboja šiuo paprastu apibrėžimu. Dabar dažniausiai valstybė apibrėžiama kaip visuomenės viešpataujančios politinės klasės ir jų elito ypatinga teritorinė, suvereni politinės valdžios organizavimo teisinė forma, kuri užtikrina klasių ir bendrų visuomenės reikalų vykdymą, o taip pat socialinio bendradarbiavimo ir kompromiso sampratą. Taip pat nuo seno buvo mėginama nustatyti valstybės funkcijas, jos kišimosi į visuomenės gyvenimą apimtį.

Teisė atsirado kaip visuomenės santykių reguliavimas. Pirmykštėje bendruomenėje socialinis reguliavimas buvo reikalingas aprūpinti ir išsaugoti visą giminę. Socialinis reguliavimas susidarė iš papročių. Jis buvo vidinis ir neturėjo prievartos.

Atsiradus gamybai, darbo pasidalijimui, pirmykštė bendruomenė perėjo į civilizaciją. Visuomenė tobulėjo.

Teisės kūrimasis – ilgas istorinis procesas. Pamažu išsiskiria dvi savarankiškos teisės rūšys – viešoji ir privatinė teisė. Teisės normos draudė ir įpareigojo.



1 R.Ozolas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“, 1988

TEISĖ IR VALSTYBĖ

Manoma, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti kas atsirado, anksčiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklostė ten, kur žmones sujungia socialiniai santykiai, kur vystosi prekiniai mainai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, veikiamos tų pačių priežasčių. Šiuo atveju valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Visos skirtingai teisę suvokiančios kryptys turi savo požiūrį į šių santykių atsiradimą.

Bet svarbiausia, kad teisei reikšmingu būdų valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos prieštaringumą, tačiau ji „įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje – organizuota politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę. Pozityvioji reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus“¹. Negatyvioji reikšmė – veikianti per prievartą ir jėgą, ją įgyvendina valstybės aparatas, valdžios įstaigų sistema.

Reikėtų išskirti tiesioginę teisės priklausomybę nuo valstybės ir netiesioginę teisės priklausomybę, jos ryšius su valstybe.

Teisė ir valstybė yra glaudžiai susijusios. Jei teisė – tam tikra visuomenės tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir 1 S.Vancevičius „Teisės teorija“, 1998

palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. Tai reikalinga, kad teisė visuomenėje būtų kažkas daugiau nei moralė. Todėl teisei būtina vienytis su valstybe.

Tobulėjant visuomenei, tobulėja ir teisė. Pažangios teisės sistema būdinga demokratiniam rėžimui. Ji užtikrina apribojimus, valstybės valdžios sutvarkymą, būtiną savivaldos erdvę, teisišką tautos valios išraišką, neleidžia savivalės, prievartos ir t.t. Demokratinis rėžimas iškelia žmogaus laisves ir teises, numato mažiau apribojimų ir pareigų. Žmogus gali pats pasirinkti kas jam tinkamiausia.

Autoritariniame rėžime teisė turi siaura ir ribotas funkcijas. Tačiau ir čia teisė gyvuoja ir tobulėja, pažabodama valstybės savivalę.

Demokratinė, humaniška teisė pasireiškia įforminta „konstitucinės, administracinės, proceso teisės srityse, kai valstybės įstaigos apribojamos, sutvarkomos leidimais ir išsamiai įvardijami jų valdžios įgaliojimai piliečiams“¹. Tai atspindi teisinę piliečio laisvę. Tačiau tai dar nėra teisinė valstybė.

Pagrindinis teisinės valstybės principas, taikomas piliečiams – „leidžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai uždrausta“ ir pareigūnams „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai nustatyta“¹.



1 S.Vancevičius „Teisės teorija“, 1998

Valstybės valdymo forma

Valdymo forma – aukščiausios valstybės valdžios organizacija, ypač jos aukščiausių ir centrinių institucijų struktūra, kompetencija, sudarymo tvarka, jų įgaliojimų trukmė, santykiai su gyventojais, jų dalyvavimas sudarant instituciją. Valdymo forma yra svarbiausias valstybės formos elementas.

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Su teisės reiškiniais
daugiausia susijęs socialinis valdymas atsiradęs susiformavus žmonių visuomenei ir tapęs būtina socialinę funkcija.

Viena iš socialinio valdymo rūšių – viešasis valdymas, t.y. tam tikrų valdymo institucijų veikla, kuriai būdingi šie bruožai:

 Viešąjį valdymą įgyvendina ne visos valstybinio valdymo institucijos, o tik Konstitucijoje numatytos.

 Svarbiausia viešojo valdymo institucijų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valdžios institucijų priimtus teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą.

 Siaurąja prasme (teisine, tiesiogine) – valstybinis valdymas suprantamas tik kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis.

Atsižvelgiant į tiesioginį valstybės organų darbo veiklos pobūdį, valstybinę veiklą galime suskirstyti į 4 pagrindines rūšis:

1. valstybinės valdžios įgyvendinimas,

2. valstybinio valdymo organų veikla,

3. teisingumo įgyvendinimo veikla,

4. prokurorinės priežiūros veikla.

Minėtos veiklos rūšys skiriasi viena nuo kitos subjektais, specifine paskirtimi, savitais valstybinės veiklos valdymo metodais.

Taip pat viešojo valdymo institucijos kartu atlieka ir tvarkomąsias funkcijas, duoda pavaldiems subjektams nurodymus, kuriuos jie privalo vykdyti, kontroliuoja ir koordinuoja jų darbą, taiko skatinimo ir prievartos priemones ir t.t.

Viešasis valdymas – tai poįstatyminė veikla. Priimdami poįstatyminius valdymo aktus, viešojo valdymo institucijos nustato valdymo kryptis ir apimtį, jų įgyvendinimo formas ir metodus, siekia, kad priimami valdymo aktai atitiktų įstatymus ir neprieštarautų jiems. Viešasis valdymas- tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta norminiams aktams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms (gyventojams socialinių, švietimo, mokslo, kultūros ir kitų paslaugų tiekimas) administruoti.

Valdymo forma gali būti teisinė ir neteisinė.

Teisinė forma – nustatoma teisės normomis arba tiesiogiai susijusi su jomis.

Neteisinė forma – nenumatyta tiesiogiai įstatymiškai ar kitokių normų. Taip pat ji nesukelia juridinių pasekmių.

Norminiai ir administraciniai

valdymo aktai

Terminas aktas kilęs iš lotynų kalbos (actum – tam tikras veiksmas, poelgis).

Valdymo organų aktai – tai savarankiška teisės aktų rūšis, juos priima vykdomosios valdžios institucijos pareigūnai. Valdymo aktai – tam tikri teisiniai dokumentiškai įforminti, arba žodine forma išreikšti sprendimai valdymo institucijų ar pareigūnų.

Valdymo aktų priėmimas yra vienarūšiai vykdomosios valdžios teisiniai veiksmai, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu:

 norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibudintų subjektų grupei, neribotam ar ilgesniam laikui;

 administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas.

Valdymo aktų priėmimas yra vienarūšiai vykdomos valdžios teisiniai veiksmai. Tai yra jų pagrindinė teisinė vykdomosios valdžios ar valdymo forma.

Valdymo aktai priimami remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Šie aktai turi teisinę (juridinę) reikšmę. Jie yra juridinė priemonė įstatymų vykdytojams, institucijų funkcijoms įgyvendinti.

Priimami valstybės ar kitų institucijos vardu, išreiškia institucijų valią, sukelia teisines pasekmes.

Valdymo aktai gali būti ir kaip juridinis faktas. Tokiu atveju, valdymo aktas, kuriame įtvirtintos teisės normos, yra pagrindas atsirasti, pasikeisti ar nutrūkti administraciniams santykiams. Šis aktas gali būti kitų valdymo aktų priėmimo pagrindas.

Valdymo aktai realizuojami prievartos būdu. Jų bruožai:

 valdymo aktų priėmimas, tai teisiniai vykdomosios valdžios veiksmai, jų juridiniai sprendimai, veiklos forma;

 tai poįstatyminiai aktai vykdantys įstatymus, jų nustatyta tvarka;

 valdymo aktai yra vienašališko pobūdžio sprendimai. Jais įtvirtinamos teisės normos ir pareigos;

 valdymo aktai – tai juridiniai valdymo institucijų sprendimai, valdingo pobūdžio veiksmai.

Tai ne tik valstybės valdymo organų valios reiškėjai, bet taip pat privalomi visiems adresatams. Turi vienašališką pobūdį. Išeina iš valdžios pavaldumo principo. Valdingas pobūdis pasireiškia ir tuo, kad priimant tokį aktą nereikalingas kitos šalies sutikimas.

Dažniausiai normos pasižymi tokiais reikalavimais:

 įpareigoti;

 uždrausti;

 pareikalauti ir pan.

Valdymo organų aktų vykdymas užtikrintas valstybės prievartos metodais. Valdymo aktai turi rašytinę arba žodinę formą.

Teisinėje valstybėje vartojama prievarta, suprantama, kaip teisinė prievarta įstatymų numatytoms formoms ir procedūroms įgyvendinti. Čia negali būti jėgos sąvokos.

Valdymo aktas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Patogiau supažindinti su teisės normomis – teisėmis pareigomis. Užtikrina nustatytą teisės normų stabilumą, neginčijamumą.

Valdymo aktai dažnai būna žodiniai. Galima teigti, kad valdymo aktai – tai valiniai, valdingi, poįstatyminiai, dokumentiškai įforminti veiksmai, kuriais siekiama nustatyti, pakeisti, panaikinti teisės normas, arba nustatyti,
pakeisti, nutraukti tam tikrus teisinius santykius valstybinio valdymo srityje.

Taip pat valdymo aktai turi teisinį pobūdį ir sukelia teisines pasekmes.

Aktų pagalba nustatomos tam tikrų subjektų pareigos ir teisės, kompetencija, teisinė padėtis.

Valdymo organo aktus gali nustatyti civilinių teisinių sandorių sudarymo tvarką.

Valdymo aktai gali būti kaip juridiniai faktai. Aplinkybės nustatančios, nutraukiančios, pakeičiančios teisinius santykius.

Valdymo aktų pagrindu atsiranda santykiai, kurie reguliuojami kitų teisės šakų normomis.

Dažnai valstybinio valdymo aktai yra pagrindas kitiems valdymo aktams priimti. Kai kuriais atvejais aktai yra kaip civilinės teisės santykio galiojimo sąlyga. Gali būti valdymo aktas, kaip įrodymas civilinėse, baudžiamosiose bylose.

Valdymo organo aktas skiriasi nuo įstatymo. Tai poįstatyminis aktas. Įstatymas yra valdymo organo šaltinis. Įstatymas gali panaikinti valdymo aktą ir negali būti atvirkščiai.

Valdymo aktas galioja tik tada , kai neprieštarauja įstatymui.

Valdymo organo aktai skiriasi nuo teismo aktų. Teismo aktai priimami pažeidus teisės normas. Teismo aktai teisinių normų nesukuria, o valdymo organų aktai yra norminio pobūdžio aktai. Taip pat valdymo organų aktai skiriasi nuo visuomeninių organizacinių aktų. Skiriasi nuo asmens ir tarnybinių dokumentų.

Specifinis valdymo aktų požymis – tų aktų vykdomosios-tvarkomosios veiklos pobūdis. Valdymo organų aktui būdinga tam tikra įstatymo nustatyta forma, pakeitimo, panaikinimo ir t.t. tvarka. Valdymo formų aktų yra daug ir įvairių. Atsižvelgiant į jų įvairumą galima grupuoti, klasifikuoti:Pagal juridines savybes:

 norminiai;

 individualūs.

Kad aktai būtų teisėti, jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus:

 bendri reikalavimai;

 specialūs reikalavimai;

 organizaciniai-techniniai reikalavimai.

Bendri – tai visiems valdymo aktams keliami konkretūs reikalavimai.

Valstybiniai valdymo aktai turi būti priimti kompetentingo organo pareigūno ir jam suteiktų įgaliojimų ribose.

Valdymo organo aktas turi būti priimtas Valstybės ir piliečių interesais. Turi nevaržyti gyventojų teisių ir interesų. Aktas turi būti priimtas tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatymų; turi būti priimtas įstatymų numatyta tvarka; turi būti įstatymo numatytos formos.

Specialūs – keliami tam tikriems valdymo organams:

 aktai turi būti priimti tam tikru laiku;

 kai kurie aktai priimami suderinus su tam tikru valstybiniu ar visuomeniniu organu;

 aktai gali būti priimami asmenims, kurie sulaukė tam tikro amžiaus;

 aktai gali būti priimti remiantis kitais valdymo aktais.

Organizacinio ir techninio pobūdžio reikalavimai:

 konkretus;

 operatyvus;

 diferencijuoto pobūdžio.

Akte turi būti aiškiai nurodyti sprendimai, tikslai, jų vykdytojai, terminai ir priemonės.

Aktai turi būti priimami atsižvelgiant į ypatumus, sąlygas, valdymo pobūdį.

Aktai turi būti suformuluoti aiškia ir taisyklinga kalba.

Aktai turi būti reikiamai įforminti, turi būti nurodyta priėmimo vieta ir laikas, pavadinimas, sprendžiamo reikalo klausimas, pasirašytas kompetentingų asmenų.

Jei šių reikalavimų nesilaikoma, darbas yra netobulas, o gali būti ir neteisėtas.

Įtikinimas ir prievarta

Valdymo funkcijos įgyvendinamos tam tikrais veiksmais, priemonėmis. Valdymo organai priima įvairius valdymo aktus, nustato tam tikras elgesio taisykles, duoda privalomus nurodymus, rekomenduoja, organizuoja posėdžius, pasitarimus, atlieka instruktavimo, inspektavimo veiksmus, registruoja tam tikrus faktus, tvarko apskaitą, statistiką, raštvedybą. Pareigūnai savo funkcijoms vykdyti pasirenka tokius būdus, kurie yra efektyviausi.

Valstybinio organo kasdieninėje veikloje naudojamos priemonės, paveikti žmonių valią taip, kad būtų sėkmingai vykdomi uždaviniai.

Vykdymo organai savo veikloje naudoja įtikinimą. Įtikinimas aprėpia įvairias aiškinamąsias, auklėjamąsias priemones, veikia žmogaus protą ir veiksmus.

Šalia šio būdo naudojama ir prievarta. Valdymo srityje naudojamos administracinės prievartos priemonės tiems subjektams ar asmenims, kurių negali paveikti įtikinimu.

Pagal poveikių priemonių turinį galima skirstyti į administracinius ir ekonominius metodus.

Administraciniai metodai – reiškiasi vienašališkai, juridiškai valdingu tam tikro subjekto poveikiu valdymo objektui.

Ekonominiai metodai – reiškiasi tokių sąlygų sudarymu, kad asmuo būtų materialiai suinteresuotas įvykdyti pareigas valdymo srityje. Gali savo nuožiūra pasirinkti jam geriausią metodą.

Vartojamos tokios kategorijos:

 pelnas;

 kaina;

 premijos;

 kreditas;

 ekonominės sankcijos.

Metodai gali būti teisiniai, kurie reguliuojami teisės normų ir neteisiniai, kurie nereguliuojami.

Dabar prioritetą įgauna ekonominiai valdymo metodai.

IŠVADOS

Taigi aišku, kad Lietuva šiuo metu yra savotiškoje kryžkelėje. Pamažu ji atsisako ilgus metus dominavusio normatyvizmo ir pasirenka demokratinių valstybių kelią. Štai kodėl Lietuvoje dabar toks reikšmingas teisės ir valstybės santykis.

Teisės ir valstybės santykis yra daugiaaspektis ir sudėtingas. Neabejotina valstybės reikšmė teisei ir teisės reikšmė valstybei. Teisės – valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, kurios čia net nebuvo paminėtos.

Taigi apibendrinant čia nagrinėtą viešąjį valdymą, kaip vieną iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių, tai vykdomoji veikla, apimanti visas svarbiausias visuomeninio gyvenimo sitis, nuolatinis ir tiesioginis vadovavimas tautos ūkio, socialinėms, kultūrinėms ir kitoms reikmėms, piliečių teisių, laisvių ir pareigų realizavimas.

Vadovavimas įvairioms valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims nėra vien išimtinė viešojo valdymo institucijų funkciją. Šiame procese dalyvauja ir kiti valstybės valdžios subjektai, nes svarbu ne tik priimti sprendimus, bet ir juos realizuoti, tai reiškia įgyvendinti juose esančius teisinius reikalavimus.

Aišku, kad valstybė remdamasi teise turi begalę priemonių ir metodų įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą, valdyti visuomenę.

Valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairiose teorijose, ir kiekvienu atveju pagal skirtingus poreikius, visuomenės kultūros lygį ir kitas aplinkybes.

LITERATŪRA

1. LR Konstitucija, 2000

2. S.Vancevičius „Teisės teorija“, 1998

3. R.Ozolas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“, 1988

4. P.Čiočys „Teisės pagrindai“ 2000

5. LR administracinių bylų teisenos įstatymas, VŽ 1999-07-09

6. Int