Valstybės ir teisės teorijos vtt mokslo dalykas jo skirstymas
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės teorijos vtt mokslo dalykas jo skirstymas

. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS (VTT) MOKSLO DALYKAS, JO SKIRSTYMAS,

SANTYKIAI SU ŠAKININIAIS TEISĖS MOKSLAIS IR KITAIS MOKSLAIS

Teorija (gr. – stebėjimas, tyrimas) – moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas. Tikrovė, kurią tiria mokslas, turtinga bei įvairi ir yra pagrindas įvairioms mokslo šakoms atsirasti. Teisės mokslai apima mokslus, kurių dalykas yra valstybė, teisė bei pažiūros į valstybę ir teisę. Teisės mokslų sistemoje ypatingą vietą užima valstybės ir teisės teorija, kuri nagrinėja bendrąsias valstybės ir teisės sąvokas kaip visuomeninius reiškinius, o ne kaip vienos ar kitos konkrečios šalies valstybę ir teisę. Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai, bet visai atskirti jų negalima, nes negali būti valstybės be teisės. Jos yra labai glaudžiai susijusios istoriškai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistemą. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų. Jų nagrinėjimas ir yra valstybės ir teisės bendros teorijos uždavinys. Valstybės ir teisės teorijos dalykas yra valstybės ir teisės atsiradimas ir raida, valstybės ir teisės esmė, turinys, formos ir funkcijos, valstybės ir teisės sąvoka, teisėkūra ir teisės taikymas. Valstybės ir teisės teorija duoda plačiausios apimties ir giliausio turinio valstybinių – teisinių reiškinių žinių, kurios fiksuojamos pačiomis bendriausiomis abstrakčiausiomis, palyginti su kitomis teisės šakomis, sąvokomis ir teorinėmis konstrukcijomis, ir atlieka visų teisės šakų (konstitucinės, administracinės, civilinės, darbo ir t.t.) atžvilgiu trejopą vaidmenį. Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais. Antra, valstybės ir teisės teorija yra metodologinis mokslas, nagrinėjantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs šakinių teisės mokslų klausimai. Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria šakinių mokslų bendruosius klausimus.

2. VTT MOKSLO METODAI; METODOLOGIJA; METODIKA

Valstybės ir teisės teorijos mokslinę metodologiją galima apibrėžti kaip filosofinės pasaulėžiūros nulemtų tam tikrų teorinių principų, loginių būdų ir specialių tyrimo metodų visumos panaudojimą tiriant valstybės ir teisės reiškinius.Valstybės ir teisės teorijos metodai – tai būdai, priemonės, principai, kuriais naudojamasi tiriant valstybės ir teisės teorijos dalyką. Bendraisiais valstybės ir teisės teorijos metodais laikomi: istorinis, sisteminis, lyginamasis ir pliuralistinis. Istorizmo principas yra svarbus – tai valstybės ir teisės traktavimas kaip besikeičiančių per laiką vidinių dėsningų raidos procesų. Istorinis metodas rekomenduoja nagrinėti valstybę ir teisę ne paprastai raidoje, o nuosekliai keičiantis vienam istoriniam tipui litu, pažangesnių. Be to, nė vieno istorinio valstybės ir teisės tipo negalima teigti esant baigtu pavyzdžiu. Valstybės ir teisės teorijos lyginamasis metodas taikomas reformuojant ir tobulinant teisinę sistemą ir jos praktinę veiklą. Reikia palyginti su buvusia atskirais periodais savo šalies ir kitų šalių valstybės ir teisės sistema, praktine jos veikla ir panaudoti jų turimą patyrimą. Naudojamas sisteminis metodas suteikia galimybių tirti teisę, valstybę, politiką kompleksiškai, esant bendram raidos fonui atskleisti vienus ar kitus procesus, pasekti priežastinius jų raidos ryšius. Pliuralistinis metodas – pereinant prie rinkos santykių nepakanka nustatyti bendrus principus, ypatumus ir raidos tendencijas. Mokslinės rekomendacijos turėtų būti grindžiamos visais veiksniais, teigiamais ar neigiamais, trukdančiais ar skatinančiais valstybės ir teisės raidą. Būtina visapusiškai įvertinti visų valstybės ir teisinius sprendimų veiksmingumą, socialinę jų reikšmę ir padarinius ir t.t. Įvairių metodų ir mokslinių tirinėjimų visumos panaudojimas nagrinėjant valstybės ir teisės teoriją ir yra pliuralistinio metodo esmė.

3. VTT FUNKCIJOS (IŠVARDINTI IR JAS APIBŪDINTI)

Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais. Antra, valstybės ir teisės teorija yra metodologinis mokslas, nagrinėjantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs šakinių teisės mokslų klausimai. Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria šakinių mokslų bendruosius klausimus..

4. VALSTYBĖS KILMĖ (SUSIDARYMAS)

Valstybė ir teisė nėra amžinos. Buvo epocha, kurioje nebuvo valstybės ir teisės ir jų žmonėms nereikėjo (pirmykštė bendruomenė). Svarbiausios valstybės atsiradimo ir raidos priežastys gludi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Valstybinė organizacija pakeitė gimininę gentinę organizaciją `ir tai vyko ne dėl papročių , religijos, o dėl ekonominių pačios pirmykštės visuomenės pokyčių. Žmogus pagamindavo daugiau, negu jam reikėjo. Jis sukūrė pridedamąjį produktą, kurį kiti galėjo pasisavinti. Tai buvo pagrindas privatinei nuosavybei atsirasti bei žmogaus
išnaudojimui. Atsirado klasės ir turtingiems įsitvirtinti valdžioje reikėjo naujos visuomeninės formos. Ekonomiškai viešpatavusiems klasėms reikėjo organizacijos, kuri užtikrintų kitų išnaudojimą ir priverstų paklusti išnaudojamą klasę. Tokia organizacija buvo sukurta – tai valstybė.

Pagrindinės valstybės susidarymo priežastys – tai būtinumas: 1) tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtingesne dėl gamybos plėtros, darbo pasidalijimo, visuomeninio produkto pasidalijimo sąlygų pasikeitimo; 2) organizuoti didelius visuomeninius darbus ir įtraukti į jas kuo daugiau žmonių; 3) palaikyti visuomenės tvarką ir užtikrinti visuomenės gamybą, socialinį stabilumą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant be kitų ir prievartos priemones, kad visi laikytųsi naujų teisės normų; 5) kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas. Dėl to kaimynai buvo ar pavergiami, ar organizavosi į valstybę.

5. VALSTYBĖS SUSIDARYMO TEORIJOS (IŠVARDINTI SVARBESNES TEORIJAS, ŽINOTI JŲ AUTORIUS. KADA ATSIRADO BEI JŲ PAGRINDINIUS TEIGINIUS)

Svarbesnės yra tokios valstybės esmės teorijos:

1) elito teorija. Ji atsirado XX a. pradžioje (autoriai V.Paretas, G. Moskis). Paskui ją išplėtojo H.Lasalis, D.Sattori ir kiti. Teorijos esmė, kad liaudis nesugeba valdyti valstybės ir tai gali daryti tik visuomenės elitas. Elitas susidaro pagal kilmę, išsilavinimą ir patirtį ir pasipildo gabiausiais paprastais žmonėmis. Dabartiniai teorijos šalininkai mano, kad liaudis kontroliuoja jo veiklą, naudodamasi rinkimų teise. Teorijos trūkumas – liaudies nušalinimas nuo valdžios. Privalumas, kad valdžią visada įgyvendina nedidelė žmonių grupė, deputatai, įvairių valstybės įstaigų darbuotojai. 2) technokratinė teorija atsirado trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio pradžioje ir paplito 1970-1980 m. Jos šalininkai – D.Barncheimas, G.Saimonas, D.Belas. Iš esmės tai šiuolaikinė elito teorijos interpretacija. Visuomenė turi valdyti (ir dažnai valdo) specialistai – valdytojai, vadybininkai. Jie geba nustatyti tikrus visuomenės poreikius, optimalius jos raidos būdus, būtinas priemones. Valdymas yra mokslinis ir užtikrina visuomenės pažangą. 3) pliuralistinės demokratijos teorija atsirado XX a. Jos autoriai – G.Laskis, M.Diuveržė, R.Dalis. Teorija išreiškia socialdemokratų ir liberalų pažiūras. Jų manymu, šiuolaikinėje visuomenėje klasių nebeliko ir valdžia neteko klasinio pobūdžio. Visuomenę sudaro žmonių socialinių grupių visuma. (jaunimas, seniai, sportininkai ir medžiotojai). Grupių pagrindu sudaromos politinės organizacijos, jos veikia valstybės institucijas ir nulemia valstybės politiką. Tad kiekvienam žmogui tenka valstybės valdžios dalelytę. Teorijos privalumas – jos demokratiškumas, grindžiamas visų piliečių dalyvavimu sprendžiant valstybės valdymo reikalus. 4) Visuotinės gerovės valstybės teorija atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Jos esmė ta, kad valstybė išreiškia visų valstybės sluoksnų interesus ir užtikrina visų gerovę. Teorijos pagrindas – pažangių šalių ekonomikos laimėjimai ir aukšto gyvenimo lygio užtikrinimas. Teorija pabrėžia kiekvieno žmogaus vertę ir teigia, kad tenkinti visuomenės interesus turi būti valstybės veiklos tikslas. 5) teisinės valstybės teorija aiškina, kad būtina pasiekti valstybės tikslų klestint teisei visuose socialinio gyvenimo srityse. Visa valstybės veikla grindžiama teise ir teisinėmis priemonėmis. Teorija siekia visuomenės demokratizavimo, savivalės panaikinimo ir įstatymų laikymosi. 6) konvergencijos teorija atsirado šeštajame dešimtmetyje ir jos pagrindą sudaro 2 sistemų valstybės tarpusavio įtakos nagrinėjimas. Teigiama, kad vyksta kapitalistinių ir socialistinių valstybių tarpusavio mainai ir kiekviena paima iš kitos, kas geriausia, Ilgainiui valstybių skirtumas išnyks, susidarys vieno tipo “poindustrinė” visuotinės gerovės valstybė. Tačiau, socialistinės valstybės Europoje žlugo. 7) Istorinė materialistinė valstybės koncepcija grindžiama istorinio materializmo ir klasinės sampratos idėjomis. Valstybė yra valdžios įrankis, o valdžia yra ekonominiu atžvilgiu vyraujančios klasės rankose. Valstybės ypatybes lemia visuomenės ekonomika. Tikslas yra sukurti socializmą, po to komunizmą. Sukūrus komunizmą, valstybė turi išnykti. 8) prigimtinės teisės (sutarties) teorija aiškina valstybės sukūrimą žmonių susijungimu savanoriškos sutarties pagrindu. XVII-XVIII a. ši teorija atmetė baudžiavinę feodalinę monarchiją. Jos autoriai H.Grocijus ir Spinoza, T.Hobsas ir D.Lokas, Ž.Ruso, A.Radyščevas ir kiti. Jie teigė, kad valstybė ne dieviškos kilmės, bet ji atsirado žmonių valia. Liaudis turi įgimtų teisių ne tik kurti valstybę visuotinės sutarties pagrindu, bet ją ginti. 9) Prievartos teorija – autorius vokiečių filosofas E.Diuringas, austras L.Gumplovičius ir K.Kautskis. Valstybės susidarymo priežastis yra užkariavimas, prievarta ir vienų genčių valdžia kitoms. Nugalėtojai sudaro valdančią klasę, o nugalėtieji paversti darbininkų ir tarnautojų klase. Yra daugiau teorijų. Viena jų patriarchalinė (autorius Aristotelis). Valstybė atsirado susidarius iš ištobulėjus šeimai. Psichologinė – valstybės atsiradimo priežastis – žmogaus psichikos ypatybės L.Petražickis).
teorija prilygina valstybę žmogaus organizmui ir suteikia jai savarankišką valią ir sąmonę. (anglas H.Spenseris).

6. VALSTYBĖS SĄVOKA (SIAURA PRASME, TEISINE PRASME, SOCIOLOGINE PRASME), VALSTYBĖS APIBRĖŽIMAS (-AI)

Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y. ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.

Siaura prasme valstybė – tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena šalies žmonės. Teisiškai valstybė yra juridinis asmuo kaip tam tikra korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma visuomenę ir saugoma jos ekonominę ir socialinę struktūrą. Visuomenė, susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių, kurioje būtina reguliuoti santykius ir raidą. Valdžios subjektas – tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojantį visuomenės gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai. Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to reguliavimo mechanizmui. Tiks mechanizmas yra visuomenės politinė organizaciją, kurios svarbiausia dalis yra valstybė, pagrindinis valdančios grupės valdžios reguliavimo, įgyvendinimo mechanizmas. Valstybė, išreikšdama valdančios grupės valią ir interesus, kartu išreiškia ir kitų visuomenės socialinių grupių ir bendruomenių interesus.

Galima apibendrinti, kad valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1) yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitu suvereniu valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai.

7. VALSTYBĖS PAGRINDINIAI POŽYMIAI: TAUTA IR TERITORIJA (JUOS APIBŪDINTI)

Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų – tai žmonių bendrija, kurią vadinama tauta ir kurios narius jungia bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Be tautos nėra valstybės Ir gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją, kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai. Šitaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas – pilietybė.. Valstybė skiriasi nuo kitų nevalstybinių – ji derina didelių socialinių grupių interesus ir integruoja visuomenę.

8. VALSTYBĖS PAGRINDINIAI POŽYMIAI: VALDŽIA, SUVERENITETAS, NEPRIKLAUSOMYBĖ (JUOS APIBŪDINTI)

Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė, kad ją įkūnija valdininkija, t.t. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos (valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės institucijose ir įstaigose, viešoji valdžia tampa valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą. Sprendžiamąją galią taikant prievarta turi ginkluoti būriai ir specialiosios įstaigos (armija, policija, kalėjimai). Valstybinė valdžia vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose. Taigi valstybės suverenitetas yra: vidaus – tai valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje; išorinis – šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai nors kitai valstybei.

9. VALSTYBĖS PAPILDOMI POŽYMIAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Vienas iš tokių požymių – tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio materialiųjų dalykų, o užsiimančio vien valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu galima laikyti tarptautinį pripažinimą – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir apimti, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai (mokesčių inspekcijos, muitinės,
socialinio draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarka nustato valstybės įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

10. VALSTYBĖS FUNKCIJOS SĄVOKA: POŽYMIAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Valstybės funkcija – tai jos veiklos svarbiausios kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra kompleksinio pobūdžio, kaip pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia veikla, ir jas vykdo valstybės institucijos sąmoninga ir tikslinga veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu ir valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo priemonės . Pvz., kilus karo (užpuolimo) pavojui, pradės veikti gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos siauros, lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais ir nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti skatinimo, įtikinimo, o prireikus – ir prievartos metodus.Pagrindinės teisinės valstybės veiklos formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties. Galima išskirti 4 funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė: ekonominę (normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos organizavimo užtikrinimas); politinę (valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę (gyventojų teisių ir laisvių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę (ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas, mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju metu valstybės funkcijas klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitę funkcijų dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas: ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos – pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslu ir uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir jos tipo. Pvz., svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija – integruotis į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis

11. VALSTYBĖS FUNKCIJŲ REALIZAVIMO (ĮGYVENDINIMO) FORMOS, METODAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos.

Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos 3 teisinės formos: teisėkūra, teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra – tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi. Nuo jos priklauso, bus įgyvendinti įstatymai ir kiti teisiniai akrai ar liks tik geru noru. Teisinė apsauga – tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla užtikrinant teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų prevenciją, patraukymą atsakomybėn ir t.t. Neteisinės formos taikomos organizacinių parengiamųjų darbų įgyvendinant valstybės funkcijas. Pvz., parengiamasis darbas renkant, įforminant ir tiriant įvairią informaciją, nagrinėjant teisines bylas. Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją, valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus, Ekonominei funkcijai vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir t.t. metodai.

12. VALSTYBĖS FUNKCIJŲ SKIRSTYMAS (KRITERIJAI, RŪŠYS IR JAS APIBŪDINTI)

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijos skirstamos į vidaus ir išorės. 1. Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politika. Savo ruožtu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo. Apsauginių funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimu, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos
režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimu. Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomenės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos. Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo garantavimas, verslo veiklos skatinimas. Socialinė funkcija – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugos, šveitimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai. Finansinės kontrolės funkcijas – tai mokesčių mokėjimo, gyventojų pajamų deklaravimo apskaita, tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą. 2. Išorinės funkcijos pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimu nuo išorės priešų. Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybes pripažinimu ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga. Užsienio ekonominė funkcija – tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ekonominių organizacijų). Šalies gynimo nuo užsienio valstybių u-puolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis.Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova .

13. VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Teisinės valstybės organų veikla vykdoma griežtai prisilaikant valdžių pasidalijimo principais. Valstybės organai priklausomai nuo sudarymo tvarkos, atliekamų uždavinių pobūdžio yra skirstomi į įstatymų leidžiamuosius, vykdomuosius ir teisminius (teisėsauginius). Įstatymus leidžiamoji valdžia užsiima veikla, skirta parengti, išleisti, pakeisti arba panaikinti teisės norminius aktus, išreiškiančius teisės normas. Vykdomoji valdžia įgyvendina teisės normų reikalavimus. Teisminė (teisėsaugos) valdžia vykdoma specialiai įgaliotų valstybės organų teisinę veiklą, kad užtikrinti teisėtumą, teisėtvarką, -žmonių teisių ir laisvių apsauga visuomenėje. Tarpukario Lietuvos valstybinės teisė autoritetas M.Riomeris teigė, jog negalima sudaryti kokio nors bendro visoms valdžių funkcijoms vyriausiojo organo, nes jis savo rankose sutelktų visą valdžią ir nesunkiai galėtų tapti diktatūros įrankiu. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra atstovaujamoji. Rinkimų būdu tauta perduoda valdžią savo atstovams ir juos įgaluoja ją įgyvendinti. Ši valdžia yra prioritetinė, aukščiausia, bet ne visavaldė. Visavaldė yra tik tauta, o parlamentas priklauso nuo jos valios. Greta įstatymų leidybos ji tvirtina biudžetą, kai kurių pareigūnų skyrimą, vykdo vyriausybės darbo veiklos kontrolę. Įstatymų leidžiamoji valdžia įgyvendina renkamas parlamentas. Vykdomoji valdžia yra antraeilės reikšmės, išvestinė valdžia. Jos veiksmai ir aktai remiasi įstatymais ir nukreipti į įstatymų vykdymą. Jos požymiai: dalykiškumas, nuolatinė jos institucijų veikla visoje valstybės teritorijoje. Vykdomąją valdžią įgyvendina vyriausybė, prezidentas ir vietos vyriausybinės įstaigos. Teismo valdžia yra trečioji valstybės valdžios šaka, teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai.Teismas yra ir tam tikras arbitras leidžiant įstatymus. Teismo valdžios požymiai: viešumas, rungimasis, nepriklausomumas. Valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradicijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties.

14. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: RYTŲ VALSTYBĖ

Vienas iš valstybių klasifikavimo variantu yra valstybių tipologija, grindžiama pagrindiniais jų požymiais. Yra du valstybių tipologijos požiūriai: civilizacijos ir formacijos. Civilizacijos požiūriu valstybės priskiriamos prie atitinkamos civilizacijos : rytų, vakarų ir mišrias (tarpinės); senovės, viduramžių ir šiuolaikinės; valstiečių, pramoninės ir mokslinės techninės; lokalias, ypatingas ir šiuolaikinės. Rytų valstybė yra pirmoji žmonių civilizacijos istorijoje. Jos (Egiptas, Indija, Kinija, Senovės Graikija) susikūrė prieš 4-5 tūkstančius metų. Ekonominės jų sudarymo prielaidos buvo staigus darbo našumo pakilimas įdiegus drėkinimo sistemas. Tokia žemės ūkio gamyba vertė išsaugoti bendruomenę, kadangi pavienė šeima neįstengė atlikti irigacijos darbų. Todėl ten neatsirado privačios žemės nuosavybės, nesusidarė klasių. Susiklostė piramidės tipo visuomenė: viršūnėje – vienvaldis monarchas (faraonas, chanas, caras), žemiau – artimiausi jo patarėjai (ministrai) ir po jų – žemiausio rango valdininkai. Šios piramidės pagrindas buvo žemės ūkio bendruomenės. Rytų visuomenėje žmogaus priklausomybę lemia jo padėtis visuomenės ir
valstybės piramidėje. Rytų visuomenėje buvo ir privati nuosavybė. Monarchams, jų artimiesiems priklausė vergai, rūmai, brangenybės. Rytų valstybės turėjo gausų valdininkų aparatą, kuris buvo faktinis gamybos priemonių savininkas. Šių valstybių teisinė sistema neišplėtota ir pagrįsta dieviškumu, įtvirtinta religinėse dogmose. Valstybės pasižymėjo pastovumu ir kito gana lėtai.

15. VALSTYBĖS TIPILOLOGIJOS SĄVOKA: VERGOVINĖ VALSTYBĖ

Vergovinė bendrovė apėmė 2 stadijas. Pirmoje buvo nemažai pirmykštės bendruomenės liekanų. Gyvavo primityvios patriarchalinės vergovės ir ūkininkavimo formos. Vergai turėjo savo turto ir šeimą. Antroji stadija – vergovė Graikijoje ir Romoje. Pirmykštės bendruomenės liekanos išnyko, gyvavo įvairios vergų išnaudojimo formos, valstybė buvo pažangi. Valstybės pagrindą sudarė vergvaldžių privatinė gamybos priemonių ir vergų nuosavybė. Demokratinės Atėnų valstybės įstatymai draudė mušti ir užmušti vergus, o Romoje jokių ribojimų nebuvo. Vergu visada buvo daugiau, negu vergvaldžių, todėl negalima teigti kad jų fizinis darbas buvo vien prievartinis. Taikyta ideologiniai metodai ir ekonominis skatinimas. Romoje imperijos laikais vergai dirbo gydytojais ir mokytojais, vertėsi amatu ir prekyba. Europoje dauguma vergovinių valstybių susidarė ir gyvavo kaip miestai respublikos. Tokia valstybės forma leido išaiškinti bendrą gamybos priemonių savininkų valią. Privatinė nuosavybė lėmė demokratinių formų būtinybę. Reikėjo reguliuoti lygiateisių savininkų interesus, todėl buvo sukurtos teisės sistemos ir valstybės institucijos rengė įstatymus.

16. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: FEODALINĖ VALSTYBĖ

Feodalinė valstybė pakeitė vergovinę ir susidarė 2 būdais. Pirmas – tai nuoseklus vergovinės ekonominės ir socialinės santvarkos irimas ir feodalinės santvarkos pradų formavimas. Antras – nuosekli pirmykštės bendruomeninės santvarkos raida, vėliau – jos irimas ir feodalinės santvarkos formavimas. Giminių seniūnai, karo vadai pasidarė žemės ir gyvulių savininkai. Pasisavinę bendruomenės žemes ir gyvulius ir paėmę savo valdžion nuskurdusius giminės narius, giminių kilmingieji tapo žemės aristokratais, o ekonomiškai priklausomi nuskurdę nariai tapo valstiečiais.

Feodalinės valstybės procesas visur buvo vienodas: randantis stambiajai žemėvaldai, giminės kilmingieji tapo feodalais, atsirado bendruomenės nariai laisvieji valstiečiai ir nelaisvi žemės valdytojai, priklausanti nuo stambių žemvaldžių ar valstybės. Skirtingai nuo vergų jie buvo suinteresuoti didinti gamybą (jie išlaikė šeimą, turėjo namą, inventorių). Todėl feodalinė valstybė buvo pažangesnė palyginti su vergovine. Feodalinė valstybė patyrė keletą raidos stadijų. Iš pradžių susidarė centralizuotos monarchijos, o vėliau, kai monarchas dalijo žemė kilmingiesiems už tarnybą, prasidėjo vieningos valstybės skaldymas į hercogystes, grafystes, kunigaikštystes. Dar vėliau vėl prasidėjo žemių vienijimas ir susidarė luominė atstovaujamoji ir absoliutinė monarchija.Valstybės funkcijas vykdė valstybės aparatas, o svarbiausios jo grandys buvo kariuomenė, feodalų nuosavi kariniai būriai, policija, administracinės ir teismo įstaigos.

17. VALSTYBĖS TIPILOLOGIJOS SĄVOKA: KAPITALISTINĖ VALSTYBĖ

Kapitalistinė valstybė atsirado kaip buržuazinių revoliucijų rezultatas. Yrant feodaliniai santvarkai plėtojosi kapitalistiniai santykiai ir didėjo stiprėjančių kapitalistų ir politinę valdžią turinčių feodalų prieštaravimai.Paėmus valdžia buržuazija modernizavo ir pritaikė naujoms sąlygoms valstybės mechanizmą. Tai rodo buržuazinės demokratinės Anglijos, Prancūzijos revoliucijos.Ekonominis buržuazinės valstybės pagrindas – tai privatinė gamybos priemonių ir pagrindinių darbo įrankių nuosavybė ir atitinkama ūkininkavimo sistema.

Privatinė nuosavybė paskelbta šventa ir neliečiama bei apsaugoma visomis teisinėmis priemonėmis. Privatinė nuosavybė yra ekonominės laisvės pamatas ir matas. Ekonominė laisvė yra žmogaus asmeninės laisvės pagrindas. Kuo daugiau žmogus turi turto, tuo labiau jam garantuojamos konstitucinės teisės. Nuosavybės šaltinis ir jos tolesnis kaupimas yra darbinė veikla ir dalinis dirbančiųjų darbo rezultatų pasisavinimas. Po Antrojo pasaulinio karo tas šaltinis buvo privatinės ir valstybinės nuosavybės nacionalizacija, o vėliau – denacionalizacija nerentabilių įmonių, kurioms reikėjo didelių kapitalo investicijų. Kapitalistinės visuomenės pagrindinės klasės yra buržuazija ir darbininkai. Visuomenė susideda iš 3 dalių klasių: aukščiausios, vidutinės ir žemiausios. Aukščiausia yra sukaupusi didelius turtus, gauna daug pajamų, tiesiogiai nesiverčia gamyba. Prie vidutinės klasės priskiriami gaunantieji vidutines pajamas: smulkūs ir vidutiniai savininkai, verslininkai, valdininkai, mokslininkai ir fermeriai. Žemiausia klasė – darbininkų gauna mažai pajamų ir yra žemesnės socialinės padėties. Valstybės mechanizme vyrauja aukščiausios klasės atstovai.

18. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: TEISINĖ VALSTYBĖ

Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir teisinio sąmoningumo lygį, būtina žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės
ypatumai: 1) įstatymų viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikomasi. Čia turima galvoje ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga piliečiams. 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.Įstatymus leidžia parlamentas, vykdo juos vyriausybė, teisingumą vykdo teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis – stiprinti žmoniškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija, ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant galima nurodyti tokius tesinės valstybės požymius: 1. Visų valstybinio reguliavimo įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje. 2. Valdžių padalijimas, t.y. draudimas vienos valdžios vykdomas funkcijas pakeisti kitos valdžios funkcijomis. 3. Pilietinė visuomenė. 4. Sukurtas antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų kurioje nors vienoje grandyje ar institucijoje. 5. Konstitucinių įstatymų viršenybė ir tiesioginis galiojimas. 6. Įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir praktinis įgyvendinimas. 7. Įstatymų leidybos institucijos sudarymas visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę. 8. Nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės normų ir principų vienovė. 9. Teisinė visų subjektų apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų. 10. Teismo, kaip priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas. 11. Įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios organizacija.

18. VALSTYBĖS FORMOS SAMPRATA, JOS ELEMENTAI

Valstybės forma tiesiogiai išreiškia valstybės esmę ir turinį. Dauguma autorių tvirtina, kad valstybės forma susideda iš valdymo formos, valstybės vidaus sandaros ir valstybinio (politinio) režimo. Valstybės forma suprantama kaip valdžios organizavimas ir jos santvarka. Forma apibūdinama neatsiejamai nuo valstybės turinio. Turinys atskleidžia valstybės valdžios priklausomumą, jos objektus, atsako į klausimą, kas įgyvendina valdžią, o forma parodo, kaip yra organizuota valstybės valdžia, kokios institucijos jai atstovauja, kokia jų sudarymo tvarka, įgaliojimų laikas, kokiais metodais ji įgyvendinama. Nuo to, kaip organizuota ir įgyvendinama valstybės valdžia, priklauso valstybinio vadovavimo, valdymo veiksmingumas, vyriausybės prestižas, teisėtumo ir teisėtvarkos padėtis šalyje. Valstybės forma, t.y. valstybės santvarka, jos organizacija turinio atžvilgiu reiškiasi taip: 1) tai aukščiausių valdžios ir valdymo institucijų sudarymo ir organizacijos tvarka; 2) tai valstybės teritorinio sutvarkymo būdas, centrinės, regioninės ir vietinės valdžių tarpusavio santykiai; 3) tai politinės valdžios įgyvendinimo būdai ir metodai.

19. VALSTYBĖS VALDYMO FORMA (SĄVOKA IR APIBŪDINIMAS)

Valdymo forma – aukščiausios valstybinės valdžios organizacija, jos aukščiausių ir centrinių institucijų struktūra, kompetencija, sudarymo tvarka, jų įgaliojimų trukmė, santykiai su gyventojais. Valdymo forma yra svarbiausias valstybės formos elementas. Valdymo formos skiriamos atsižvelgiant į tai, aukščiausią valdžią turi vienas asmuo ar ji priklauso renkamai kolegialiai institucijai. Šitaip skiriamos monarchinė ir respublikos valdymo formos. Monarchijoje valdžios šaltinis yra monarchas, o respublikoje – renkama valstybės institucija. Mūsų laikais yra 2 rūšių monarchijos – duali ir parlamentinė. Duali – kai formaliai teisiškai valstybės valdžia padalyta tarp monarcho ir parlamento. Vykdomoji valdžia yra monarcho rankose, o įstatymų leidžiamoji – parlamento. Parlamentinei monarchijai būdinga tai, kad dar vadinama monarcho statusas formaliai ir faktiškai apribotas visose valstybės valdžios įgyvendinimo srityse (Švedija, Anglija). Parlamentinė monarchija dar vadinama konstitucine. Kapitalistinei valstybei būdingos 2 pagrindinės valdymo formos: konstitucine monarchija ir respublika. Jų skirtumą lemia valstybės vadovo – monarcho ar prezidento padėtis. Konstitucinė monarchija atsirado tose šalyse, kur kapitalistai įsitvirtino ekonominiu ir socialiniu požiūriu, ėjo į kompromisus su bajorais ir dalijosi su jais valstybės valdžia. Konstitucinė monarchija yra 2 rūšių – parlamentinė ir duali. Dabar labiau paplito parlamentinės monarchijos forma. Čia vyriausybę sudaro partija, gavusi per rinkimus daugumą vietų parlamente. Rinkimus laimėjusios partijos lyderis tampa vyriausybės vadovu. Karaliaus valdžia yra apribota visose valstybės gyvenimo srityse, ir pirmiausiai leidžiant ir vykdant įstatymus. Valdantieji sluoksniai laiko konstitucinė monarchiją papildoma savo interesų gynybos priemone. Įstatymus priima parlamentas ir tvirtina karalius, tačiau ši jo pareiga yra formali. Vyriausybė pagal konstituciją atsakinga ne karaliui, o parlamentui. Respublika laikoma aukščiausia valdymo forma, yra pažangiausia ir demokratinė. Ji irgi yra 2 rūšių: parlamentinė ir prezidentinė. Parlamentinės respublikos bruožai: parlamento viršenybė;
atsakomybė parlamentui; vyriausybė sudaroma iš partijų, turinčių balsų daugumą parlamente, lyderių; prezidentas renkamas parlamento ar specialios parlamento kolegijos. Prezidentas nevaidina esminio vaidmens tarp kitų institucijų. Tokios respublikos yra Austrija, Vokietija, Italija. Prezidentinės respublikos požymiai: prezidento rankose yra valstybės vadovo ir vyriausybės įgaliojimai, vyriausybė neatsakinga parlamentui, parlamentas nerenka prezidento, vyriausybė atsakinga prezidentui, kurio rankose didelė politinė, karinė ir socialinė ekonominė valdžia (JAV, Prancūzija).

20. VALSTYBĖS SANDAROS FORMA (SĄVOKA IR APIBŪDINIMAS)

Valstybės sandaros forma yra valstybės valdžios administracinė teritorinė organizacija, valstybės ir ją sudarančių sudedamųjų dalių, konkrečių valstybės dalių, taip pat centrinių ir vietos institucijų tarpusavio santykių pobūdis. Pagal sandarą valstybės skirstomos į unitarines (vieningas) ir federacines (santykiškai savarankiškų teisės požiūriu valstybinių junginių: sąjunginių respublikų, autonominių respublikų, kantonų, žemių) ; konfederacijas (valstybinio pobūdžio junginius, suverenių valstybių sąjungas). Unitarinė valstybė yra politiškai vieninga ir nedaloma. Atskiri administraciniai teritoriniai vienetai neturi įstatymų leidybos, atskiros teismų sistemos. Visi administraciniai teritoriniai vienetai savo teritorijos ribose (rajono, apskrities) turi vienodas teises. Valstybės valdžia apima visą teritoriją. Yra viena konstitucija, teisės sistema, teismų sistema, pilietybė. Federacija yra sąjunginė valstybė, susidedanti iš valstybių – federacijos narių. Joje yra bendros visai sąjungai valdžios ir valdymo institucijos ir kiekvienas federacijos narys turi savo valdžios ir valdymo institucijas. Federacijos nariai turi savo įstatymus, teismo, mokesčių sistemą, konstituciją ir teisės sistemą. Dauguma federacijų susidarė ne pagal nacionalinį, o pagal teritorinį arba nacionalinį teritorinį požymius dėl geografinių, istorinių, socialinių politinių priežasčių. Federalizmas – tai ne paprastas šalies padalijimas į teritorinius vienetus su vertikalia priklausomybe, taip pat visiška priklausomybe nuo centro. Federacija susideda iš savarankiškų valstybių ar valstybinių junginių, tačiau tai leidžia funkcionuoti didelei valstybei kaip visuomeninės politinės valdžios organizacijai. Yra paprastas federacijos modelis, kai centrinė vyriausybė kaip arbitras koordinuoja regioninių vyriausybių veiklą. Bet būna ir tokia federacija, kur nepaneigta regioninė arba nacionalinė autonomija, bet dėl etninių ir nacionalinių ypatumų reikia stiprios centro valdžios. Konfederacija -–tai suverenių valstybių sąjunga, sukurta siekti tam tikrų tikslų. Suverenios valstybės konfederacijoje yra tarptautinės teisės subjektai, turi savo pilietybę, valdžios institucijų sistemą ir teismus. Jos savarankiškai įgyvendina valdžią, priima savo konstitucijas. Nariai turi savo pajamų šaltinius – jų dalis turi būti skirta ir konfederacijos biudžetui. Konfederacijos kariuomenė susideda iš konfederacijos narių pasiuntinių, perduodamų bendrai karinei vadovybei.

21. POLITINIS REŽIMAS IR VALSTYBINIS REŽIMAS (SĄVOKOS, JAS APIBŪDINTI IR ATSKIRTI)

Politinis režimas – tai politinis reiškinys ir yra politinio gyvenimo ir visuomenės politinės sistemos dalykas. Politinį režimą reikia suprasti plačiai ir siaurai, nes visuomenėje politiniai procesai apima 2 sritis – valstybinę ir visuomeninę politinę, politinės sistemos pobūdis taip pat apima valstybę ir nevalstybines visuomenines politines organizacijas. Visos politinės sistemos sudedamos dalys: partijos, visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai, Bažnyčia, yra veikiami valstybės ir pajunta jos funkcijų pobūdį, veiklos formas ir metodus. Kartu yra ir atgalinis ryšys, nes valstybę veikia visuomeninė politinė aplinka. Valstybės formos sampratai yra svarbus politinis režimas siauruoju požiūriu (kaip valstybinio vadovavimo būdų ir priemonių visuma) ir plačiuoju (asmens demokratinių teisių ir laisvių garantijų lygis, oficialių konstitucinių ir teisinių formų ir politinių realijų atitikimas). Politinį režimą veikia: valstybės esmė ir jos forma, įstatymų leidybos pobūdis, faktiniai valstybės institucijų įgaliojimai ir teisinės jų veiklos formos, visuomeninių ir politinių jėgų santykis, gyvenimo lygis ir ekonominė padėtis.

Įvairiais istoriniais etapais tų pačių valstybių politiniai režimai buvo nevienodi. Vergovinėje valstybėje gyvavo despotinis, teokratinis-monarchinis, aristokratinis, oligarchinis ir demokratinis, feodalizmo epochoje buvo absoliutinis, karinis policinis, apšviestojo absoliutizmo režimas. Kapitalizmo laikotarpiu yra liberalusis, demokratinis, bonapartinis, karinis policinis, fašistinis, klerikalinis-fundamentalistinis, autoritarinis, totalitarinis, liaudies režimai. Visus režimus galima skirstyti į demokratinius ir antidemokratinius. Demokratiniams būdinga įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai, įstatymuose įtvirtintos piliečių socialines ekonomines ir politines teises ir jų įgyvendinimas nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, turtinės padėties, išsilavinimo ir tikėjimo. Demokratinis režimas garantuoja paskelbtas teises ir laisves, teisėtumą ir teisėtvarką, įvairias nuosavybės
nuomonių pliuralizmą. Antidemokratinis režimas priešingas demokratiniam. Vyrauja viena partija ar judėjimas, oficiali ideologija, viena nuosavybės forma, tėra politinių teisių ir laisvių minimumas, žemas ekonomikos lygis, daug represinių priemonių, agresyvi užsienio politika.

22. VALSTYBĖS VIETA VISUOMENĖS POLITINĖJE SISTEMOJE

Visoms susidarančioms valstybėms būdinga: darbo įrankių tobulėjimas ir darbo pasidalijimas, rinkos santykių atsiradimas ir turtinė nelygybė, socialinių grupių, luomų susidarymas. Greta valstybės ir jos ribose susidarė įvairūs nevalstybiniai junginiai, išreiškiantys tam tikrų grupių, tautybių interesus ir dalyvaujantys visuomenės politiniame gyvenime (partijos, profsąjungos, moterų, jaunimo organizacijos). Tačiau svarbiausią vietą politiniame ir visuomeniniame gyvenime užima valstybė. Valstybė padeda gyvuoti politinei sistemai. Ne kas kitas, o valstybė įtraukia savo piliečius į tarpusavio ir regioninius konfliktus. Valstybė galima suvokti kaip asmenų organizavimosi formą, kaip sąjungą žmonių, susijungusių bendram gyvenimui, Individų istoriniai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su valstybe pasireiškia politine teisine pilietybės kategorija. Pilietis įgyja politinę galimybę dalyvauti politiniame šalies gyvenime, partijų, visuomeninių organizacijų veikloje. Valstybei atsirasti didelę įtaką turėjo socialinis visuomenės susisluoksniavimas ir valstybė pasidarė ekonominiu požiūriu vyraujančių sluoksnių politine organizacija. Tačiau dėl savo socialinės paskirties valstybė negali būti tik valdymo ir prievartos aparatas. Valstybės ir politinės sistemos uždaviniai yra tie patys: visuomenės grupių kovą nukreipti civilizuota politine, demokratijos ir teisės principais grindžiama linkme. Valstybė tapo pirmuoju žmonių politinės veiklos rezultatu, organizuotu ir išreiškiančių žmonių interesus. Valstybė įstatymais nustato politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos taisykles. Demokratinė valstybė turi užtikrinti ne tik normalų politinį bendrabūvį, bet ir taikų valstybės valdžios pasikeitimą. Valstybė kaip politinio bendrabūvio forma teritorijoje sutampa su visuomenės politine sistema. Turinio ir funkcijų atžvilgiu ji yra politinės sistemos elementas, sujungiantis į vieną visumą politinę sistemą ir pilietinę visuomenę.

23. VALSTYBĖ IR PILIETINĖ VISUOMENĖ

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietine. Šioji atsirado atsiskyrus valstybei nuo socialinių junginių, daugybės visuomeninių santykių ir išlaisvinus juos nuo valstybės kontrolės. Klostantis pilietinei visuomenei kūrėsi ir šiuolaikinė valstybė. Ikikapitalistinės sistemos visuomenės valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Luominėje visuomenėje valstybė reglamentavo daugelį visuomenės gyvenimo sričių: ekonominę, buitinę, dvasinę. Pilietinė visuomenė formavosi panaikinant luominę nelygybę ir išlaisvinant visuomeninius santykius nuo valstybės diktato. Pilietinės visuomenės elementų buvo jau Romoje ir Graikijoje. Pilietinė visuomenė Amerikos ir Europos regione pradėjo kurtis naujaisiais laikais. Yra 3 pilietinės visuomenės raidos etapai. I etapas (XVI-XVII a.) klostėsi ekonominės, politinės ir ideologinės prielaidos (pramonės vystymas, prekyba, gamyba, piniginių santykių raida). Vyko visuomenės ideologijos perversmas, kilo menas ir kultūra, įsivyravo idėja, kad pilietinė visuomenė yra socialinis politinis idealas. II etapas (XVII-XIX a.) pažangesnėse šalyse kapitalistiniais pagrindais susikūrė pilietinė visuomenėm kur buvo visuotinė teisinė lygybė, laisvė, laisvas verslas ir iniciatyva. Pilietinės visuomenės susidarymas ir raida lėmė naują valstybės ir teisės raidą. Tai vadinamoji “šiuolaikinė atstovaujamoji valstybė”, kuriai būdingi tokie bruožai: valstybė suvereni, ji turi aukščiausią valdžią ir prievartos monopolį visoje šalyje ir yra nepriklausoma nuo kitos valstybės valdžios. Valstybės atskyrimas nuo visuomenės ir visuomenės nuo valstybės pasireiškė jų darinių skirtybėmis, jų sudarymo principais. Valstybė sudaryta kaip vieningo centro vadovaujama vertikali schema. Svarbiausias valstybės tikslas – jos sistemos pateisinimas ir teisėtumas, visuomenės apsauga. Skirtingai nei valstybė pilietinė visuomenė sudaro piliečių įvairių ryšių ir santykių, sąjungų, kolektyvų horizontali schema. Šie ryšiai grindžiami lygybė ir asmenine iniciatyva. Jų tikslai yra įvairūs ir keičiasi pagal jų interesus. III etapas (XIX-XX a) – prekybos ir finansų korporacijos valdo viską. Ginti demokratines jėgas ir laisves stojo darbininkų profsąjungos, politinės partijos. Valstybė vykdo vis daugiau socialinę rūpybą, švietimo reikalus, sveikatos apsaugą.

24. VALSTYBĖS APARATAS (SĄVOKA, JO STRUKTŪRA, PAGRINDINIAI ORGANIZAVIMO IR VEIKLOS PRINCIPAI)

Valstybės aparatas – tai valstybės institucijų sistema, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, vykdomos pagrindinės funkcijos. Valstybės aparato funkcionavimą ir jo kaita lemia: bendras valstybės institucijų ekonominis pagrindas – ūkio sistema ir įvairios gamybos priemonių nuosavybės formos; bendras institucijų ir organizacijų politinis pagrindas; visų vienodi sudarymo ir veikimo principai; visų
tikslai ir uždaviniai. Valstybės aparato samprata apima tik valstybės institucijų sistemą. Kiekviena valstybės institucija yra savarankiška valstybės aparato grandis, sudaryta griežtai nustatytai valstybiniai veiklai vykdyti, ir jai suteikta atitinkamą kompetenciją. Valstybės institucijos nuo nevalstybinių skiriasi: 1) valstybės institucijos sudaromos valstybės valia ir įgyvendina savo funkcijas jos vardu; 2) kiekviena institucija įstatymais nustatytą veiklą; 3) kiekviena organizacija įtvirtinta teisiškai, nustatyta jos veiklos teritorija, padėtis valstybės aparate; 4) valdžios įgaliojimų suteikimas. Valstybės aparato struktūra – tai valstybės aparato vidinė sandara, jo dalių išdėstymo tvarka ir jų ryšiai, funkcionavimo principai. Bendroji aparato sistema susideda iš dalinių sistemų, t.y. funkcijų, vidinės sandaros, tikslų, veiklos būdų atžvilgiu viena rūšių valstybės įstaigų. Svarbiausios valstybės aparato sistemos yra: valstybės valdžios institucijų sistema, valstybės valdymo institucijų sistema, teismo institucijų sistema ir prokuratūros sistema.Pagrindiniai valstybės aparato organizacijos ir veiklos principai – tai idėjos ir nuostatos, pagal kurias sudarytas ir funkcionuoja valstybės aparatas. Tokie principai yra: optimalus valstybės aparato sudarymas ir jo struktūra, jo veiksmingumas, teisėtumas ir konstitucingumas, tarnautojų profesionalumas ir etikos reikalavimų laikymasis. Visų įstaigų ir pareigūnų veikla turi griežtai atitikti konstituciją, įstatymus ir juos appildančius aktus.

25. VALSTYBĖ IR ASMUO

Valstybės santykiai su asmeniu ir visuomene yra santykiškai nepriklausomi ir gana savarankiški. Valstybė yra ne tik ypatingu būdu organizuota kategorija žmonių, sistemiškai užsiimančių valdymu ir taikančių prievartą, bet ir vidinė visuomenės sankloda, užtikrinanti teritorinį, teisinį ir politinį gyventojų bendrumą. Valstybė reiškiasi kaip oficialus, visos visuomenės įgaliotas atstovas. Valstybės valdžia yra suvereni, todėl bet kuris valstybės teritorijoje esantis žmogus priklauso jos jurisdikcijai ir privalo vykdyti visiems bendrus įsakymus. Nuolatinis žmogaus ryšys su valstybe pasireiškia pilietybės institutu. Pilietybė yra politinis teisinis asmens ir valstybės ryšys. Pilietybės turėjimas yra teisinis ir moralinis pagrindas atlikti piliečio pareigas, naudotis teisėmis ir laisvėmis, kurias suteikia valstybė savo piliečiams. Asmens ir valstybės santykiai gali būti įvairūs. Valstybė siekia derinti įvairių socialinių grupių interesus. Valstybė pripažįsta ir užtikrina žmogaus teisių ir laisvių neliečiamybę, įsipareigoja tenkinti interesus piliečių. Valstybės įstatymuose nustatytų teisių, laisvių ir pareigų visuma yra asmens teisinis statusas. Asmens teisės – tai formaliai apibrėžtos, teisiškai garantuotos galimybės naudotis socialinėmis gėrybėmis. Valstybės pareiga sudaryti materialiąsias ir ideologines pareigas asmeniui realiai pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis ir sąžiningai atlikti pareigas.Žmogaus teisės ir laisvės klasifikuojamos pagal visuomenės gyvenimo sritis, kur jos atsiranda ir yra įgyvendinamos, t.y. pagal socialinę paskirtį. Skiriamos politinės, asmeninės, socialinės ekonominės, kultūrinės teisės ir laisvės. Politinės teisės ir laisvės – tai žmogaus galimybė valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime politiškai apsispręsti ir laisvai dalyvauti valdant valstybę. Asmeninės teisės ir laisvės – tai žmogaus galimybė gintis nuo neteisėto kišimosi į asmeninį gyvenimą ir pasaulį, užtikrinanti asmens autonomiją. Socialinės ekonominės teisės ir laisvės – tai žmogaus galimybė užtikrinti savo ekonominių ir dvasinių poreikių tenkinimą (teisė į darbą, poilsį, socialinį aprūpinimą). Kultūrinės teisės ir laisvės – tai galimybė naudotis dvasinėmis, kultūrinėmis gėrybėmis ir laimėjimais, dalyvauti jas kuriant.

26. VALSTYBĖS VAIDMUO VISUOMENĖJE

Visuomenė skirtingai nuo valstybės egzistavo visada. Ilgainiui klostantis visuomenei kūrėsi ir šiuolaikinė valstybė. Ikikapitalistinės sistemos visuomenės valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Vyraujanti socialinė grupė organizavosi į valstybę, palaikanti luomų ribas, saugančią aukštųjų luomų, kurių vardu buvo įgyvendinama valdžią, privilegijas. Susidariusios centralizuotos valstybės, kurios stengėsi šalinti nelygybę ir teisės įvairovę visuomenėje, iš esmės kūrė nauja visuomenę. Nauja valstybė pavertė luominę visuomenę pilietine lygiateises. Valstybės vaidmuo visuomenėje visada buvo sudėtingas dėl pačios visuomenės įvairovės, jos susiskirstymo į nuolatines socialines grupes, besistengiančias daryti įtaką politikai ir valstybei. Savotišku valstybės ir visuomenės susitarimu tapo konstitucijos, paskiriant vaidmenis šitaip: valstybei buvo palikti bendri interesai, o visuomenei – individualių laisvių ir privačių interesų sritis.

27. TEISĖS TEORIJOS DALYKAS, METODAI

Teisės teorija tyrinėja bendrus specifinius teisės ir valstybės raidos dėsningumus. Teisės teorija neapsiriboja vienos šalies ar regiono patyrimo analize. Teisės teorija teisės mokslų sistemoje išsiskiria kaip savarankiška šaka. Neturint bendrosios teisėti elgesio, teisės pažeidimo ir teisės
atsakomybės bei teisingumo sampratos, negalima tikėtis sėkmingai kovoti su nusikaltimais ir ypač su įvairių formų organizuotų nusikaltimų. Nesant pagrindinių valstybės esmės ir jos raiškos, turinio ir formų, socialinio vaidmens ir paskirties sampratos, neįmanoma išsiaiškinti įvairių istorinių tipų valstybių ypatybių, jų raidos etapų, suformuluoti demokratinės teisinės valstybės uždavinių ir veiklos krypčių. Teisės teorija kitiems teisės mokslams yra vadovaujanti ir turi metodologinę reikšmę. Teisės teorija yra visuomeninis mokslas apie teisės atsiradimo, jos raidos ir funkcionavimo dėsningumus, teisinę sąmonę, teisės ir valstybės tipus. Mokslo dalykas yra tai, ką jis tyrinėja. Teisės teorijos dalykas yra teisiniai ir valstybiniai reiškiniai, jų atsiradimas ir raida. Dalykas apima reiškinius, kurie apibūdina teisės ir valstybės išskirtines savybes, požymius, jų tarpusavio ryšį. Dalyką sudaro teisiniai ir valstybiniai valdingi santykiai, teisiniai ir valstybiniai reiškiniai ir sąvokos, leidžiančios pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas, tobulinti jų tarnybinį vaidmenį visuomenėje, jų valdymo, reguliavimo ir apsaugines funkcijas. Teisės teorija apima tokias teisines kategorijas kaip teisinius santykius ir teisės įgyvendinimą, teisėtvarką ir teisėtumą, teisės sistemą ir formas. Be to, teisės teorijos dalykas yra ne vien realūs valstybiniai teisiniai santykiai, jis apima ir tą dalį visuomeninės sąmonės, kuri yra susijusi su teise ir jos sąlygota. Teisė, valstybinė valdžia, įstatymų leidyba formuojami pagal žmonių įsivaizdavimą. Taigi teisės dalykas yra valstybė ir teisė kaip visuomeninio gyvenimo reiškiniai, jų atsiradimo dėsningumas, politinė ir visuomeninė jų esmė. Teisės teorijos metodologija taiko specialios teisinės disciplinos, tiriančios atskirų valstybės veiklos sferų teisinio reguliavimo formas ir sąlygas. Teisės teorija naudojasi metodologiniais filosofiniais dėsniais. Teisės teorijos mokslinė metodologija galima apibrėžti kaip filosofinės pasaulėžiūros nulemtų tam tikrų teorinių principų, loginių būdų ir specialių tyrimo metodų visumos panaudojimą tiriant teisės ir valstybės reiškinius. Atskiri teisės tyrinėjimo metodai: konkretus sociologinis – jis taikomas tirti teisės institutų veiklą, priimtų sprendimų rezultatyvumą, teisinio reguliavimo savavališkumą ir t.t.; teisės lyginamasis – taikomas reformuojant ir tobulinant teisinę sistemą ir jos praktinę veiklą. Formalusis teisinis metodas padeda aprašyti, susisteminti, apibendrinti, suklasifikuoti ir pateikti aiškias žinais. Teisinio modeliavimo, arba statistikos, matematinis metodai – jie naudojami tiriant konkrečius teisės ir valstybės klausimus, turi būti naudojami kompiuteriai. Tai bendri metodai, dar skiriami specialūs metodai – -tai žvalgomieji, aprašomieji ir analitiniai.

28. TEISĖS ATSIRADYMAS (PRIEŽASTYS, RAIDA)

Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją, atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengta pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, atsiradus intelekto žmonių, visuomenė perėjo į civilizaciją – visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją, žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios pagrindu. Skirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra materialus – produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti nuosavybei; antrasis – humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime – demokratiją. Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekiniams rinkos santykiams, suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo norminius instituciniu0 darinius – teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme. Iš pradžių teisinsi reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo socialinio neteisinio moralinio, religinio ir pan. (Papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (12 lentelių įstatymai) ir viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės, politinės, kultūrinės raidos išdava teisės elementai įgauna dominuojančią reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi nacionalinės teisės sistemos ir pamažu susiformuoja dvi savarankiškos rašytinės teisės rūšys – viešoji ir privatinė teisė.

29. TEISĖS SAMPRATA (SOCIALINĖS NORMOS, POZITYVINĖ TEISĖ, TEISĖS NORMOS TURINĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI – IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Įvairūs autoriai teisę mano esant laisvės matu, teisingumo norma, visuomenės susitarimo priemone. Teisės normos yra bendri formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį. Kaip bendra elgesio taisyklė, teisės normos
nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o reglamentuoja tik tam tikrose socialinio gyvenimo sferose. Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynimo mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams teisėto elgesio palaikymą. Būtini 2 teisės sampratos elementai: 1) teisės norminis pobūdis (teisės buvimas ir paskirtis – normuoti ir sutvarkyti visuomeninius santykius; 2) autonominės asmenybės laisvės, teisiškai leistino elgesio erdvės įtvirtinimas. Teisės apibrėžimas: teisė yra susiformavusių tautoje, išreikštų įstatymuose ir kitose norminėse aktuose visuotinai privalomų teisėto leistino ir draudžiamo elgesio taisyklių (normų) sistema. Socialinės normos yra labai svarbios. Žmonių socialines teises reguliuoja pozityvioji teisė, moralė, papročių ir korporatyvios normos. Turinio atžvilgiu socialinės normos gali būti ekonominės, politinės, kultūrinės, estetinės ir pan. Atsižvelgiant į reguliavimo ypatybės, socialines normas galima klasifikuoti į 4 grupes: teisės, moralės, korporatyvias ir papročių. Šalyje esančios socialinės normos sudaro vienovę. Visos jos veikia visuomeninį gyvenimą, įvairias jo sritis, tačiau organizacinės sistemos nesudaro. Pozityvioji teisė nuo savo atsiradimo nuėjo sudėtingą kelią. Teisė, būdama objektyvus institucinis darinys, kartu yra ir visuomenės dvasinio gyvenimo reiškinys. Ji apima žmonių elgesio kriterijus ir samprotavimus apie vertybes. Šiuo atžvilgiu teisė išreiškia vertybes ir kultūros laimėjimus, humanizmo idealus, moralės kriterijus, prigimtinės teisės reikalavimus ir žmogaus teises. Prigimtinė teisė – tai tiesioginės socialinės teisės, galiojančios, nesvarbu, išreikštos išorinėmis formomis ar ne. Jos išreiškia natūralų žmonių gyvenimą ir nėra jų išgalvotos. Palygint su jomis pozityvioji teisė sukuriama žmonių, įtvirtinta rašytinėmis normomis ir yra norminiuose aktuose. Civilizacijos sąlygomis pozityvioji teisė vaidina pagrindinį vaidmenį socialinio reguliavimo sferoje. Kiekvienu raidos etapu teisė išreiškė humanistinius ir moralinius epochos principus, atitinkančius visuomenės gyvenimo sąlygas ir reikalavimus. Skiriami 4 pozityvios teisės raidos lygiai: stipriojo teisė, kumščio teisė, valdžios teisė, pilietinės visuomenės teisė.Pirmi 3 būdingi neišplėtotai teisei, nes vyravo jėga, o paskutinė yra išplėtota, pakilusi virš valdžios ir jos savivalės. Pagal prigimtinę teisę, pagrindinis visuomenės gyvenime turi būti laisvas, garbingas, suverenus žmogus.Jo teisės nėra tik paprastos prigimtinės. Jos neatimamos, įgimtos, išreiškia imperatyvius reikalavimus, visuomenės gyvenimo prasmę ir paskirtį. Atitinkamai žmonių politiniame, ekonominiame, dvasiniame gyvenime pagrindinis yra prigimtinis teisinis asmens laisvės reikalavimas. Prigimtinės teisės reikalavimas užtikrinti asmens laisvę lemia teisinių normų (kodeksų, konstitucijų) turinį. Įstatymų ir kodeksų paskirtis – nubrėžti asmens politinės ir ekonominės laisvės ribas ir teisiškai jas užtikrinti. Pozityvioji teisė, veikiama prigimtinės teisės, užtikrina asmens ekonominę laisvę, privatinę nuosavybę, rinką, konkurenciją.

30. TEISĖS POŽYMIAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Teisės požymiai yra tokie: 1) teisė yra visuotinai privalomų normų sistema, pagrįsta visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais; 2) normos, iš kurių susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose ir yra žmonių laisvės ir elgesio matas. Valstybės pripažintuose šaltiniuose normos tampa objektyviomis, joms suteikiama teisinė galia, visuotinio privalomumo savybė, kuri yra prielaida būtinais atvejais užtikrinti normos veikimą valstybės prievarta. Normų, sudarančių teisę, sistema yra visuotinai privalomas visuomeninių santykių dalyvių teisėto elgesio kriterijus. Teisė nustato žmonių ir jų kolektyvų, socialinių grupių teisiškai leistino elgesio ribas. Teisėje yra ir nemaža draudimų, teisinių paliepimų, ir su jais susijusios teisinės atsakomybės, tačiau vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos; 3) teisė nulemta visuomenės gyvenimo veiklos materialiųjų ir socialinių kultūrinių veiksnių, gyventojų socialinių grupių, individų bendros valios, yra privačių ar specifinių interesų derinimo rezultatas, išreikšta įstatymuose ar kitokiu valstybės pripažintu būdu ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius; 4) teisė ir