Valstybės ir teisės teorijos vtt mokslo dalykas jo skirstymas
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės teorijos vtt mokslo dalykas jo skirstymas

. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS (VTT) MOKSLO DALYKAS, JO SKIRSTYMAS,

SANTYKIAI SU ŠAKININIAIS TEISĖS MOKSLAIS IR KITAIS MOKSLAIS

Teorija (gr. – stebėjimas, tyrimas) – moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas. Tikrovė, kurią tiria mokslas, turtinga bei įvairi ir yra pagrindas įvairioms mokslo šakoms atsirasti. Teisės mokslai apima mokslus, kurių dalykas yra valstybė, teisė bei pažiūros į valstybę ir teisę. Teisės mokslų sistemoje ypatingą vietą užima valstybės ir teisės teorija, kuri nagrinėja bendrąsias valstybės ir teisės sąvokas kaip visuomeninius reiškinius, o ne kaip vienos ar kitos konkrečios šalies valstybę ir teisę. Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai, bet visai atskirti jų negalima, nes negali būti valstybės be teisės. Jos yra labai glaudžiai susijusios istoriškai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistemą. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų. Jų nagrinėjimas ir yra valstybės ir teisės bendros teorijos uždavinys. Valstybės ir teisės teorijos dalykas yra valstybės ir teisės atsiradimas ir raida, valstybės ir teisės esmė, turinys, formos ir funkcijos, valstybės ir teisės sąvoka, teisėkūra ir teisės taikymas. Valstybės ir teisės teorija duoda plačiausios apimties ir giliausio turinio valstybinių – teisinių reiškinių žinių, kurios fiksuojamos pačiomis bendriausiomis abstrakčiausiomis, palyginti su kitomis teisės šakomis, sąvokomis ir teorinėmis konstrukcijomis, ir atlieka visų teisės šakų (konstitucinės, administracinės, civilinės, darbo ir t.t.) atžvilgiu trejopą vaidmenį. Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais. Antra, valstybės ir teisės teorija yra metodologinis mokslas, nagrinėjantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs šakinių teisės mokslų klausimai. Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria šakinių mokslų bendruosius klausimus.

2. VTT MOKSLO METODAI; METODOLOGIJA; METODIKA

Valstybės ir teisės teorijos mokslinę metodologiją galima apibrėžti kaip filosofinės pasaulėžiūros nulemtų tam tikrų teorinių principų, loginių būdų ir specialių tyrimo metodų visumos panaudojimą tiriant valstybės ir teisės reiškinius.Valstybės ir teisės teorijos metodai – tai būdai, priemonės, principai, kuriais naudojamasi tiriant valstybės ir teisės teorijos dalyką. Bendraisiais valstybės ir teisės teorijos metodais laikomi: istorinis, sisteminis, lyginamasis ir pliuralistinis. Istorizmo principas yra svarbus – tai valstybės ir teisės traktavimas kaip besikeičiančių per laiką vidinių dėsningų raidos procesų. Istorinis metodas rekomenduoja nagrinėti valstybę ir teisę ne paprastai raidoje, o nuosekliai keičiantis vienam istoriniam tipui litu, pažangesnių. Be to, nė vieno istorinio valstybės ir teisės tipo negalima teigti esant baigtu pavyzdžiu. Valstybės ir teisės teorijos lyginamasis metodas taikomas reformuojant ir tobulinant teisinę sistemą ir jos praktinę veiklą. Reikia palyginti su buvusia atskirais periodais savo šalies ir kitų šalių valstybės ir teisės sistema, praktine jos veikla ir panaudoti jų turimą patyrimą. Naudojamas sisteminis metodas suteikia galimybių tirti teisę, valstybę, politiką kompleksiškai, esant bendram raidos fonui atskleisti vienus ar kitus procesus, pasekti priežastinius jų raidos ryšius. Pliuralistinis metodas – pereinant prie rinkos santykių nepakanka nustatyti bendrus principus, ypatumus ir raidos tendencijas. Mokslinės rekomendacijos turėtų būti grindžiamos visais veiksniais, teigiamais ar neigiamais, trukdančiais ar skatinančiais valstybės ir teisės raidą. Būtina visapusiškai įvertinti visų valstybės ir teisinius sprendimų veiksmingumą, socialinę jų reikšmę ir padarinius ir t.t. Įvairių metodų ir mokslinių tirinėjimų visumos panaudojimas nagrinėjant valstybės ir teisės teoriją ir yra pliuralistinio metodo esmė.

3. VTT FUNKCIJOS (IŠVARDINTI IR JAS APIBŪDINTI)

Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais. Antra, valstybės ir teisės teorija yra metodologinis mokslas, nagrinėjantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs šakinių teisės mokslų klausimai. Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria šakinių mokslų bendruosius klausimus..

4. VALSTYBĖS KILMĖ (SUSIDARYMAS)

Valstybė ir teisė nėra amžinos. Buvo epocha, kurioje nebuvo valstybės ir teisės ir jų žmonėms nereikėjo (pirmykštė bendruomenė). Svarbiausios valstybės atsiradimo ir raidos priežastys gludi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Valstybinė organizacija pakeitė gimininę gentinę organizaciją `ir tai vyko ne dėl papročių , religijos, o dėl ekonominių pačios pirmykštės visuomenės pokyčių. Žmogus pagamindavo daugiau, negu jam reikėjo. Jis sukūrė pridedamąjį produktą, kurį kiti galėjo pasisavinti. Tai buvo pagrindas privatinei nuosavybei atsirasti bei žmogaus
išnaudojimui. Atsirado klasės ir turtingiems įsitvirtinti valdžioje reikėjo naujos visuomeninės formos. Ekonomiškai viešpatavusiems klasėms reikėjo organizacijos, kuri užtikrintų kitų išnaudojimą ir priverstų paklusti išnaudojamą klasę. Tokia organizacija buvo sukurta – tai valstybė.

Pagrindinės valstybės susidarymo priežastys – tai būtinumas: 1) tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtingesne dėl gamybos plėtros, darbo pasidalijimo, visuomeninio produkto pasidalijimo sąlygų pasikeitimo; 2) organizuoti didelius visuomeninius darbus ir įtraukti į jas kuo daugiau žmonių; 3) palaikyti visuomenės tvarką ir užtikrinti visuomenės gamybą, socialinį stabilumą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant be kitų ir prievartos priemones, kad visi laikytųsi naujų teisės normų; 5) kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas. Dėl to kaimynai buvo ar pavergiami, ar organizavosi į valstybę.

5. VALSTYBĖS SUSIDARYMO TEORIJOS (IŠVARDINTI SVARBESNES TEORIJAS, ŽINOTI JŲ AUTORIUS. KADA ATSIRADO BEI JŲ PAGRINDINIUS TEIGINIUS)

Svarbesnės yra tokios valstybės esmės teorijos:

1) elito teorija. Ji atsirado XX a. pradžioje (autoriai V.Paretas, G. Moskis). Paskui ją išplėtojo H.Lasalis, D.Sattori ir kiti. Teorijos esmė, kad liaudis nesugeba valdyti valstybės ir tai gali daryti tik visuomenės elitas. Elitas susidaro pagal kilmę, išsilavinimą ir patirtį ir pasipildo gabiausiais paprastais žmonėmis. Dabartiniai teorijos šalininkai mano, kad liaudis kontroliuoja jo veiklą, naudodamasi rinkimų teise. Teorijos trūkumas – liaudies nušalinimas nuo valdžios. Privalumas, kad valdžią visada įgyvendina nedidelė žmonių grupė, deputatai, įvairių valstybės įstaigų darbuotojai. 2) technokratinė teorija atsirado trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio pradžioje ir paplito 1970-1980 m. Jos šalininkai – D.Barncheimas, G.Saimonas, D.Belas. Iš esmės tai šiuolaikinė elito teorijos interpretacija. Visuomenė turi valdyti (ir dažnai valdo) specialistai – valdytojai, vadybininkai. Jie geba nustatyti tikrus visuomenės poreikius, optimalius jos raidos būdus, būtinas priemones. Valdymas yra mokslinis ir užtikrina visuomenės pažangą. 3) pliuralistinės demokratijos teorija atsirado XX a. Jos autoriai – G.Laskis, M.Diuveržė, R.Dalis. Teorija išreiškia socialdemokratų ir liberalų pažiūras. Jų manymu, šiuolaikinėje visuomenėje klasių nebeliko ir valdžia neteko klasinio pobūdžio. Visuomenę sudaro žmonių socialinių grupių visuma. (jaunimas, seniai, sportininkai ir medžiotojai). Grupių pagrindu sudaromos politinės organizacijos, jos veikia valstybės institucijas ir nulemia valstybės politiką. Tad kiekvienam žmogui tenka valstybės valdžios dalelytę. Teorijos privalumas – jos demokratiškumas, grindžiamas visų piliečių dalyvavimu sprendžiant valstybės valdymo reikalus. 4) Visuotinės gerovės valstybės teorija atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Jos esmė ta, kad valstybė išreiškia visų valstybės sluoksnų interesus ir užtikrina visų gerovę. Teorijos pagrindas – pažangių šalių ekonomikos laimėjimai ir aukšto gyvenimo lygio užtikrinimas. Teorija pabrėžia kiekvieno žmogaus vertę ir teigia, kad tenkinti visuomenės interesus turi būti valstybės veiklos tikslas. 5) teisinės valstybės teorija aiškina, kad būtina pasiekti valstybės tikslų klestint teisei visuose socialinio gyvenimo srityse. Visa valstybės veikla grindžiama teise ir teisinėmis priemonėmis. Teorija siekia visuomenės demokratizavimo, savivalės panaikinimo ir įstatymų laikymosi. 6) konvergencijos teorija atsirado šeštajame dešimtmetyje ir jos pagrindą sudaro 2 sistemų valstybės tarpusavio įtakos nagrinėjimas. Teigiama, kad vyksta kapitalistinių ir socialistinių valstybių tarpusavio mainai ir kiekviena paima iš kitos, kas geriausia, Ilgainiui valstybių skirtumas išnyks, susidarys vieno tipo “poindustrinė” visuotinės gerovės valstybė. Tačiau, socialistinės valstybės Europoje žlugo. 7) Istorinė materialistinė valstybės koncepcija grindžiama istorinio materializmo ir klasinės sampratos idėjomis. Valstybė yra valdžios įrankis, o valdžia yra ekonominiu atžvilgiu vyraujančios klasės rankose. Valstybės ypatybes lemia visuomenės ekonomika. Tikslas yra sukurti socializmą, po to komunizmą. Sukūrus komunizmą, valstybė turi išnykti. 8) prigimtinės teisės (sutarties) teorija aiškina valstybės sukūrimą žmonių susijungimu savanoriškos sutarties pagrindu. XVII-XVIII a. ši teorija atmetė baudžiavinę feodalinę monarchiją. Jos autoriai H.Grocijus ir Spinoza, T.Hobsas ir D.Lokas, Ž.Ruso, A.Radyščevas ir kiti. Jie teigė, kad valstybė ne dieviškos kilmės, bet ji atsirado žmonių valia. Liaudis turi įgimtų teisių ne tik kurti valstybę visuotinės sutarties pagrindu, bet ją ginti. 9) Prievartos teorija – autorius vokiečių filosofas E.Diuringas, austras L.Gumplovičius ir K.Kautskis. Valstybės susidarymo priežastis yra užkariavimas, prievarta ir vienų genčių valdžia kitoms. Nugalėtojai sudaro valdančią klasę, o nugalėtieji paversti darbininkų ir tarnautojų klase. Yra daugiau teorijų. Viena jų patriarchalinė (autorius Aristotelis). Valstybė atsirado susidarius iš ištobulėjus šeimai. Psichologinė – valstybės atsiradimo priežastis – žmogaus psichikos ypatybės L.Petražickis).
teorija prilygina valstybę žmogaus organizmui ir suteikia jai savarankišką valią ir sąmonę. (anglas H.Spenseris).

6. VALSTYBĖS SĄVOKA (SIAURA PRASME, TEISINE PRASME, SOCIOLOGINE PRASME), VALSTYBĖS APIBRĖŽIMAS (-AI)

Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y. ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.

Siaura prasme valstybė – tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena šalies žmonės. Teisiškai valstybė yra juridinis asmuo kaip tam tikra korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma visuomenę ir saugoma jos ekonominę ir socialinę struktūrą. Visuomenė, susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių, kurioje būtina reguliuoti santykius ir raidą. Valdžios subjektas – tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojantį visuomenės gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai. Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to reguliavimo mechanizmui. Tiks mechanizmas yra visuomenės politinė organizaciją, kurios svarbiausia dalis yra valstybė, pagrindinis valdančios grupės valdžios reguliavimo, įgyvendinimo mechanizmas. Valstybė, išreikšdama valdančios grupės valią ir interesus, kartu išreiškia ir kitų visuomenės socialinių grupių ir bendruomenių interesus.

Galima apibendrinti, kad valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1) yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitu suvereniu valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai.

7. VALSTYBĖS PAGRINDINIAI POŽYMIAI: TAUTA IR TERITORIJA (JUOS APIBŪDINTI)

Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų – tai žmonių bendrija, kurią vadinama tauta ir kurios narius jungia bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Be tautos nėra valstybės Ir gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją, kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai. Šitaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas – pilietybė.. Valstybė skiriasi nuo kitų nevalstybinių – ji derina didelių socialinių grupių interesus ir integruoja visuomenę.

8. VALSTYBĖS PAGRINDINIAI POŽYMIAI: VALDŽIA, SUVERENITETAS, NEPRIKLAUSOMYBĖ (JUOS APIBŪDINTI)

Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė, kad ją įkūnija valdininkija, t.t. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos (valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės institucijose ir įstaigose, viešoji valdžia tampa valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą. Sprendžiamąją galią taikant prievarta turi ginkluoti būriai ir specialiosios įstaigos (armija, policija, kalėjimai). Valstybinė valdžia vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose. Taigi valstybės suverenitetas yra: vidaus – tai valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje; išorinis – šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai nors kitai valstybei.

9. VALSTYBĖS PAPILDOMI POŽYMIAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Vienas iš tokių požymių – tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio materialiųjų dalykų, o užsiimančio vien valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu galima laikyti tarptautinį pripažinimą – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir apimti, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai (mokesčių inspekcijos, muitinės,
socialinio draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarka nustato valstybės įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

10. VALSTYBĖS FUNKCIJOS SĄVOKA: POŽYMIAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Valstybės funkcija – tai jos veiklos svarbiausios kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra kompleksinio pobūdžio, kaip pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia veikla, ir jas vykdo valstybės institucijos sąmoninga ir tikslinga veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu ir valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo priemonės . Pvz., kilus karo (užpuolimo) pavojui, pradės veikti gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos siauros, lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais ir nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti skatinimo, įtikinimo, o prireikus – ir prievartos metodus.Pagrindinės teisinės valstybės veiklos formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties. Galima išskirti 4 funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė: ekonominę (normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos organizavimo užtikrinimas); politinę (valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę (gyventojų teisių ir laisvių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę (ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas, mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju metu valstybės funkcijas klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitę funkcijų dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas: ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos – pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslu ir uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir jos tipo. Pvz., svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija – integruotis į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis

11. VALSTYBĖS FUNKCIJŲ REALIZAVIMO (ĮGYVENDINIMO) FORMOS, METODAI (IŠVARDINTI IR JUOS APIBŪDINTI)

Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos.

Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos 3 teisinės formos: teisėkūra, teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra – tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi. Nuo jos priklauso, bus įgyvendinti įstatymai ir kiti teisiniai akrai ar liks tik geru noru. Teisinė apsauga – tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla užtikrinant teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų prevenciją, patraukymą atsakomybėn ir t.t. Neteisinės formos taikomos organizacinių parengiamųjų darbų įgyvendinant valstybės funkcijas. Pvz., parengiamasis darbas renkant, įforminant ir tiriant įvairią informaciją, nagrinėjant teisines bylas. Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją, valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus, Ekonominei funkcijai vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir t.t. metodai.

12. VALSTYBĖS FUNKCIJŲ SKIRSTYMAS (KRITERIJAI, RŪŠYS IR JAS APIBŪDINTI)

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijos skirstamos į vidaus ir išorės. 1. Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politika. Savo ruožtu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo. Apsauginių funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimu, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos
režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimu. Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomenės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos. Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo garantavimas, verslo veiklos skatinimas. Socialinė funkcija – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugos, šveitimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai. Finansinės kontrolės funkcijas – tai mokesčių mokėjimo, gyventojų pajamų deklaravimo apskaita, tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą. 2. Išorinės funkcijos pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimu nuo išorės priešų. Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybes pripažinimu ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga. Užsienio ekonominė funkcija – tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ekonominių organizacijų). Šalies gynimo nuo užsienio valstybių u-puolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis.Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova .

13. VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Teisinės valstybės organų veikla vykdoma griežtai prisilaikant valdžių pasidalijimo principais. Valstybės organai priklausomai nuo sudarymo tvarkos, atliekamų uždavinių pobūdžio yra skirstomi į įstatymų leidžiamuosius, vykdomuosius ir teisminius (teisėsauginius). Įstatymus leidžiamoji valdžia užsiima veikla, skirta parengti, išleisti, pakeisti arba panaikinti teisės norminius aktus, išreiškiančius teisės normas. Vykdomoji valdžia įgyvendina teisės normų reikalavimus. Teisminė (teisėsaugos) valdžia vykdoma specialiai įgaliotų valstybės organų teisinę veiklą, kad užtikrinti teisėtumą, teisėtvarką, -žmonių teisių ir laisvių apsauga visuomenėje. Tarpukario Lietuvos valstybinės teisė autoritetas M.Riomeris teigė, jog negalima sudaryti kokio nors bendro visoms valdžių funkcijoms vyriausiojo organo, nes jis savo rankose sutelktų visą valdžią ir nesunkiai galėtų tapti diktatūros įrankiu. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra atstovaujamoji. Rinkimų būdu tauta perduoda valdžią savo atstovams ir juos įgaluoja ją įgyvendinti. Ši valdžia yra prioritetinė, aukščiausia, bet ne visavaldė. Visavaldė yra tik tauta, o parlamentas priklauso nuo jos valios. Greta įstatymų leidybos ji tvirtina biudžetą, kai kurių pareigūnų skyrimą, vykdo vyriausybės darbo veiklos kontrolę. Įstatymų leidžiamoji valdžia įgyvendina renkamas parlamentas. Vykdomoji valdžia yra antraeilės reikšmės, išvestinė valdžia. Jos veiksmai ir aktai remiasi įstatymais ir nukreipti į įstatymų vykdymą. Jos požymiai: dalykiškumas, nuolatinė jos institucijų veikla visoje valstybės teritorijoje. Vykdomąją valdžią įgyvendina vyriausybė, prezidentas ir vietos vyriausybinės įstaigos. Teismo valdžia yra trečioji valstybės valdžios šaka, teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai.Teismas yra ir tam tikras arbitras leidžiant įstatymus. Teismo valdžios požymiai: viešumas, rungimasis, nepriklausomumas. Valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradicijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties.

14. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: RYTŲ VALSTYBĖ

Vienas iš valstybių klasifikavimo variantu yra valstybių tipologija, grindžiama pagrindiniais jų požymiais. Yra du valstybių tipologijos požiūriai: civilizacijos ir formacijos. Civilizacijos požiūriu valstybės priskiriamos prie atitinkamos civilizacijos : rytų, vakarų ir mišrias (tarpinės); senovės, viduramžių ir šiuolaikinės; valstiečių, pramoninės ir mokslinės techninės; lokalias, ypatingas ir šiuolaikinės. Rytų valstybė yra pirmoji žmonių civilizacijos istorijoje. Jos (Egiptas, Indija, Kinija, Senovės Graikija) susikūrė prieš 4-5 tūkstančius metų. Ekonominės jų sudarymo prielaidos buvo staigus darbo našumo pakilimas įdiegus drėkinimo sistemas. Tokia žemės ūkio gamyba vertė išsaugoti bendruomenę, kadangi pavienė šeima neįstengė atlikti irigacijos darbų. Todėl ten neatsirado privačios žemės nuosavybės, nesusidarė klasių. Susiklostė piramidės tipo visuomenė: viršūnėje – vienvaldis monarchas (faraonas, chanas, caras), žemiau – artimiausi jo patarėjai (ministrai) ir po jų – žemiausio rango valdininkai. Šios piramidės pagrindas buvo žemės ūkio bendruomenės. Rytų visuomenėje žmogaus priklausomybę lemia jo padėtis visuomenės ir
valstybės piramidėje. Rytų visuomenėje buvo ir privati nuosavybė. Monarchams, jų artimiesiems priklausė vergai, rūmai, brangenybės. Rytų valstybės turėjo gausų valdininkų aparatą, kuris buvo faktinis gamybos priemonių savininkas. Šių valstybių teisinė sistema neišplėtota ir pagrįsta dieviškumu, įtvirtinta religinėse dogmose. Valstybės pasižymėjo pastovumu ir kito gana lėtai.

15. VALSTYBĖS TIPILOLOGIJOS SĄVOKA: VERGOVINĖ VALSTYBĖ

Vergovinė bendrovė apėmė 2 stadijas. Pirmoje buvo nemažai pirmykštės bendruomenės liekanų. Gyvavo primityvios patriarchalinės vergovės ir ūkininkavimo formos. Vergai turėjo savo turto ir šeimą. Antroji stadija – vergovė Graikijoje ir Romoje. Pirmykštės bendruomenės liekanos išnyko, gyvavo įvairios vergų išnaudojimo formos, valstybė buvo pažangi. Valstybės pagrindą sudarė vergvaldžių privatinė gamybos priemonių ir vergų nuosavybė. Demokratinės Atėnų valstybės įstatymai draudė mušti ir užmušti vergus, o Romoje jokių ribojimų nebuvo. Vergu visada buvo daugiau, negu vergvaldžių, todėl negalima teigti kad jų fizinis darbas buvo vien prievartinis. Taikyta ideologiniai metodai ir ekonominis skatinimas. Romoje imperijos laikais vergai dirbo gydytojais ir mokytojais, vertėsi amatu ir prekyba. Europoje dauguma vergovinių valstybių susidarė ir gyvavo kaip miestai respublikos. Tokia valstybės forma leido išaiškinti bendrą gamybos priemonių savininkų valią. Privatinė nuosavybė lėmė demokratinių formų būtinybę. Reikėjo reguliuoti lygiateisių savininkų interesus, todėl buvo sukurtos teisės sistemos ir valstybės institucijos rengė įstatymus.

16. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: FEODALINĖ VALSTYBĖ

Feodalinė valstybė pakeitė vergovinę ir susidarė 2 būdais. Pirmas – tai nuoseklus vergovinės ekonominės ir socialinės santvarkos irimas ir feodalinės santvarkos pradų formavimas. Antras – nuosekli pirmykštės bendruomeninės santvarkos raida, vėliau – jos irimas ir feodalinės santvarkos formavimas. Giminių seniūnai, karo vadai pasidarė žemės ir gyvulių savininkai. Pasisavinę bendruomenės žemes ir gyvulius ir paėmę savo valdžion nuskurdusius giminės narius, giminių kilmingieji tapo žemės aristokratais, o ekonomiškai priklausomi nuskurdę nariai tapo valstiečiais.

Feodalinės valstybės procesas visur buvo vienodas: randantis stambiajai žemėvaldai, giminės kilmingieji tapo feodalais, atsirado bendruomenės nariai laisvieji valstiečiai ir nelaisvi žemės valdytojai, priklausanti nuo stambių žemvaldžių ar valstybės. Skirtingai nuo vergų jie buvo suinteresuoti didinti gamybą (jie išlaikė šeimą, turėjo namą, inventorių). Todėl feodalinė valstybė buvo pažangesnė palyginti su vergovine. Feodalinė valstybė patyrė keletą raidos stadijų. Iš pradžių susidarė centralizuotos monarchijos, o vėliau, kai monarchas dalijo žemė kilmingiesiems už tarnybą, prasidėjo vieningos valstybės skaldymas į hercogystes, grafystes, kunigaikštystes. Dar vėliau vėl prasidėjo žemių vienijimas ir susidarė luominė atstovaujamoji ir absoliutinė monarchija.Valstybės funkcijas vykdė valstybės aparatas, o svarbiausios jo grandys buvo kariuomenė, feodalų nuosavi kariniai būriai, policija, administracinės ir teismo įstaigos.

17. VALSTYBĖS TIPILOLOGIJOS SĄVOKA: KAPITALISTINĖ VALSTYBĖ

Kapitalistinė valstybė atsirado kaip buržuazinių revoliucijų rezultatas. Yrant feodaliniai santvarkai plėtojosi kapitalistiniai santykiai ir didėjo stiprėjančių kapitalistų ir politinę valdžią turinčių feodalų prieštaravimai.Paėmus valdžia buržuazija modernizavo ir pritaikė naujoms sąlygoms valstybės mechanizmą. Tai rodo buržuazinės demokratinės Anglijos, Prancūzijos revoliucijos.Ekonominis buržuazinės valstybės pagrindas – tai privatinė gamybos priemonių ir pagrindinių darbo įrankių nuosavybė ir atitinkama ūkininkavimo sistema.

Privatinė nuosavybė paskelbta šventa ir neliečiama bei apsaugoma visomis teisinėmis priemonėmis. Privatinė nuosavybė yra ekonominės laisvės pamatas ir matas. Ekonominė laisvė yra žmogaus asmeninės laisvės pagrindas. Kuo daugiau žmogus turi turto, tuo labiau jam garantuojamos konstitucinės teisės. Nuosavybės šaltinis ir jos tolesnis kaupimas yra darbinė veikla ir dalinis dirbančiųjų darbo rezultatų pasisavinimas. Po Antrojo pasaulinio karo tas šaltinis buvo privatinės ir valstybinės nuosavybės nacionalizacija, o vėliau – denacionalizacija nerentabilių įmonių, kurioms reikėjo didelių kapitalo investicijų. Kapitalistinės visuomenės pagrindinės klasės yra buržuazija ir darbininkai. Visuomenė susideda iš 3 dalių klasių: aukščiausios, vidutinės ir žemiausios. Aukščiausia yra sukaupusi didelius turtus, gauna daug pajamų, tiesiogiai nesiverčia gamyba. Prie vidutinės klasės priskiriami gaunantieji vidutines pajamas: smulkūs ir vidutiniai savininkai, verslininkai, valdininkai, mokslininkai ir fermeriai. Žemiausia klasė – darbininkų gauna mažai pajamų ir yra žemesnės socialinės padėties. Valstybės mechanizme vyrauja aukščiausios klasės atstovai.

18. VALSTYBĖS TIPOLOLOGIJOS SĄVOKA: TEISINĖ VALSTYBĖ

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4622 žodžiai iš 9032 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.