Viešosios ir privačiosios teisės subjektai
5 (100%) 1 vote

Viešosios ir privačiosios teisės subjektai

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO

(Hans Kelsen. Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, 2002 m.)


Kaip būdingiausią atvejį pasvarstykime viešosios ir privačiosios teisės skirtumą, kuris iš ties yra tas pamatas, į kurį remdamasis šiuolaikinis teisės mokslas sisteminą teisę. Iki pat šių dienų nepavyko rasti visiškai patenkinamošio skirtumo apibrėžimo. Dauguma laikosi požiūrio, kad čia mes susiduriame su teisinių santykių klasifikavimu: per privatinę teisę reiškiasi vienas kitam nepavaldžių, teisiškai lygioje padėtyje esančių subjektų santykiai, per viešąją teisę – viršesnių ir pavadžių, t.y.dviejų subjektų, iš kurių vieno teisinė vertė yra didesnė nei kito, santykiai. Tipiškas viešasis teisinis santykis yra valstybė (arba valdžios) ir valdinio (vok. Untertan) santykis. Privatūs teisiniai santykiai vadinami tiesiog ,,teisiniais santykiais” siauresne šio termino prasme ir šiaip priešpriešinami viešiesiems teisiniams santykiams kaip ,,galios santykiams”arba ,,dominavimo” santykiams. Apskritai privatinės ir viešosios teisės diferencijavimas turi tendenciją įgyti teisės ir neteisės (arba pusiau teisinės) galios (ypač teisės ir valstybės) skirtumo prasmę. Atidžiau analizuojant tam tikriems subjektams priskiriamą aukštesnę jų viršenybės kitų atžvilgiu vertę paaiškėja, kad čia mes susiduriame suteisėkūros faktų diferenciacija. O svarbiausia diferencijacija čia yra ta pati, kaipir toji, kuri yra valdymo formų klasifikavimo pamatas. Valstybei, t.y. jos organams jų santykio su subjektais aspektu, priskiriamą papildomą teisinę vertę sudaro tai, kad teisinė tvarka individams, kvalifikuojamiems kaip pareigūnai (arba bent jau kai kuriems iš jų), suteikia galią subjektus įpareigoti vienašališku savosios valios pareiškimu (įsakymais). Tipiškas viešojo teisinio santykui pavyzdys yra administraciniu įsaku sukurtas santykis, kai administracinio organo išleista individualioji norma teisiškai įpareigoja adresatą elgtis pagal šį įsakymą. Tipiško privataus santykio pavyzdys yra teisiniu sandoriu, ypač sutartimi (t.y.sutartimi sukurta individualiąja norma), sukurtas santykis, kai susitariančios šalys yra teisiškai įpareigotos viena kitos atžvilgiu elgtistam tikru būdu. Čia subjektai dalyvauja kuriant juos įpareigojančią normą (tai išties yra sutartinės teisėkūros esmė), o pagal viešąją teisę administracinio įsako įpareigotas subjektas visiškai nedalyvauja kuriant jį įpareigojančią normą. Tai yra tipiškas autokratinio normų kūrimo atvejis, tuo tarpu privati teisinė sutartis yra tipiškas demokratinis teisėkūros metodas. Todėl teisinių sandorių sritis apibūdinama kaip privačios autonomijos sritis. (p.231)


Juk jeigu viešosios ir privatinės teisės priešprieša vaizduojama kaip absoliuti valdžios ir teisės arba bent kaip valstybės valdžios ir teisės priešprieša, tai peršama mintis, kad viešojoje teisėje, ypač politiškai svarbioje konstitucinėje bei administracinėje teisėje, teisės principas galioja ne tokia pat prasme ir ne tokiu pat intensyvumu kaip privatinėje teisėje, kuri traktuojam taip, tarsi ji būtų ta ,,tikroji” teisės sritis. Pagal šią ideologiją viešojoje teisėje vyrauja ne teisė griežtąja šio žodžio prasme, kaip ji vyrauja privatinėje teisėje, o veikiau valstybės interesas, viešosios gerovės siekiai, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis aplinkybėmis; todėl bendrosios normos ir vykdomojo organo santykis viešojoje teisėje yra kitoks nei privatinėje teisėje: tai yra ne griežtas įsakymo taikymas konkretiems atvejams (kaip privatinėje teisėje), bet nevaržomas valstybės tikslų įgyvendinimas tik neperžengiant teisės ribų, o ypatingomis aplinkybėmis (tokiais atvejais, kurie vokiečių politicos teritorijoje vadinami Staatsnotrecht) – net ir priešingai teisei. Bet kritinė analizė rodo, jog pozityviojoje teisėje visa ši diferenciacija neturi jokio pagrindo, nebent ji reikštų ką nors daugiau nei nuorodą į tą aplinkybę, kad įstatymų leidybos, valdžios bei administracinių organų veiklą bendrosios normos paprastai riboja mažiau nei teismų veiklą ir kad pozityviojoje teisėje teismai diskrecijos paprastai turi mažiau nei šie organai. (p.232)


Kita vertus, viešosios ir privatinės teisės priešpriešos ,,absoliutinimas”sukuria iliuziją, esą politinė valdžia apsiriboja konstitucine ir administracine teise, bet jos visiškai nėra privatinėje teisėje. Anksčiau jau buvo parodyta, kad teisių srityje tokio ,, politiškumo” ir ,,privatumo” skirtumo nėra, kad privačios teisės yra politinės teisės ta pačia prasme, kaip ir tos teisės, kurios vienitelės yra šitaip apibūdinamos, nes ir vienos, ir kitos leidžia dalyvauti (nors ir skirtingais būdais) formuojant vadinamąją valstybės valią, t.y. politinėje valdžioje. (p. 233)



Egidijus Baranauskas, Inga Karulaitytė-Kvainauskienė, Julija Kiršienė, Vytautas Pakalniškis, Leonas Virginijus Papirtis, Daina Petrauskaitė, Ramutė Ruškytė, Pranciškus Vitkevičius. Civilinė teisė. Bendroji dalis: [vadovėlis] Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007. -562, [1] p.



Privatinės teisės terminas teisinėje terminijoje įsitvirtino dėl teisės skirtymo į viešają ir privatinę. Ši teisinė dichotomija siejama su senovės Romos teisininku Ulpijanu (170-288 m.), kuris pirmas pagrindė būtinumą atriboti valstybės ir privačių santykių teisinio reglamentavimo sritis. Viešosios teisės objektu laikomi santykiai, kurie užsimezga tenkinant viešuosius (bendruosius), o privatinės teisės – privačiuosius (lot. privatus – atskiras) interesus. Esminis viešųjų ir privačiųjų teisinių santykių skirtumas yra tas, kad privatūs santykiai – tai santykiai dėl privačios nuosavybės bei asmeninio pobūdžio gėrybių, kurie formuojasi tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, kurių padėtis teisiškai lygi. Viešieji santykiai formuojasi tarp bendruomenės) (p.17) viešiesiems interesams atstovaujančios bei juos įgyvendinančios institucijos (valstybės ar savivaldybės) ir jai pavaldžių privačių asmenų ar kitų institucijų (organizacijų). Pagal CK. 1.1 straipsnį viešoji teisė reglamentuoja santykius,


,,[…] kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius […]”.


Prie viešosios teisės paprastai priskiriama administracinė, baudžiamoji, mokesčių, aplinkos apsaugos teisė, taip pat procesinės – baudžiamojo, administracinio bei civilinio proceso – teisės šakos. Prie viešosios teisės taip pat būdavo priskiriama ir konstitucinė teisė. Tačiau šis teisės šakų skirtymas į viešąjąir privatinę nėra tikslus. Pavyzdžiui, šiuolaikinė konstitucinė teisė reglamentuoja ne tik viešuosius, bet ir privačiuosius visuomeninius santykius tarp privačių, vienas kitam nepavaldžių asmenų, t.y. santykius, susiklosčiusius vadinamuoju horizontaliuoju lygiu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ,,Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Vadinasi, Konstitucija gali būti traktuojama ne tik kaip kitų teisės šakų formavimosi branduolys ir prielaida, bet ir kaip tiesioginio taikymo teisės aktas. (p.18)


Požiūrį į viešųjų ir privačių interesų įgyvendinimo ir jų apsaugos santykių teisinio reglamentavimo diferenciajavimo būtinybę pakeitė XIX-XX a. susiformavusios ir teisėje įtvirtintos bei išplėtotos naujos socialinės gėrybės, orientuotos į žmogaus, kaip privataus, nepriklausomo, autonomiško teisės subjekto, statuso įtvirtinimą. Susiformavo žmogaus teisių doktrina. Ji iškėlė asmens teisių apsaugos prioritetą kaip naują ideologinį teisės plėtros pagrindą. Asmens teisių visokeriopos apsaugos idėjos esmė – užtikrinti kiekvienam žmogui jo teises ne tik privačių santykių, bet ir santykių su valstybe bei jos institucijomis srityje. (p.19)


Viešieji santykiai formuojasi tarp bendruomenės viešiesiems interesams atstovaujančios irįgyvendinančios institucijos (valstybės ir savivaldybės)ir privačių jai pavaldžių asmenų arba pavaldžių kitų institucijų (organizacijų), o privatūs – tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, užimančių teisiškai lygią padėtį, t.y. vienas kitam nepavaldžių, todėl privatinėjeteisėje vyrauja nuosavybės neliečiamumoir sutarčių laisvės principai, o viešojoje teisėje – įsakymas ir paklusimas įsakymui. Dėl šios priežasties civiliniai santykiai vadinami horizontaliaisiais, o viešieji- vertikaliaisiais visuomeniniais santykiais. Susidaro įspūdsis, kad viešoji ir privatinė teisė yra visiškai izuoliuotos viena nuo kitos. Socialinėje tikrovėje nėra nieko nekintančio ir absoliutaus, negali būti ir absoliučios, aiškiai nubrėžtos, neperžiangiamos ribos tarp viešosios ir privatinės teisės. Griežtas viešosios ir privatinėsteisės atribojimas užkirstų kelią bet kokiam viešosios teisės kišimuisi į privačius santykius, tačiau tarp visuomenėsir privačių interesų nuolat yra tam tikra kolizija, kurią valstybei reikia spręsti. (p.20)


XIX ir XX a. sandūroje išryškėjo naujas požiūris į privatinės ir viešosios teisės sąveiką, paveiktas Vakarų Europoje prasidėjusios privatinės teisės doktrinos paradigmų kaitos – atsitraukimo nuo idividualizmo ir priartėjimo prie kolektyvizmo, arba protingo individualizmo ir koletyvinio derinimo. Siekieant įgyvendinti pagrindines žmogaus teises, užtikrinti visuomenės saugumą ir visuotinę socialinę gerovę kaip visuomenės stabilumo pagrindą, teisės doktrina pagrindė, oįstatymų leidėjai


viešosios teisės aktais laipsniškai pradėjo reguliuoti privačius santykius (sąžiningumo konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos, monopolininkų kainų kontrolės ir kt.).


Viešosios teisės normomis reglamentuojamų turtinių santykių sąrašas dar labiau išsiplėtė, kaisusiformavo Europos Sąjungosteisė, kuri kartu su atskirų šalių Europos Sąjungos narių viešąja teise pradėjo reikšmingai riboti privatinės teisės taikymo sritį, (p.22) į viešajį sektorių perimdama daug turtinių santykių (pvz., privačių žemės ūkio ir transporto sektoriaus įmonių subsidijavimą ir pan.). Aktuali tapo viešųjų finansųir viešosios nuosavybės panaudojimo racionalumo problema, nes viešosios valdžios institucijų veikla, kurią reglamentuoja administracinė teisė, pagrįsta biurokratiniais administravimo metodais, stokoja privačiam verslui būdingos motyvacijos ir lanksčių bei efektyvių vadybos metodų. Akivaizdu, kad administracinė teisė, kuri reglamentuoja viešojo administravimo subjektų, tvarkančių viešuosius finansus ir kitą viešąją nuosavybę, negali prilygti privatinės teisės teikiamoms galimybėms. Ši problema sukėlė poreikį pertvarkyti viešąjį administravimą taip, kad viešosios nuosavybėstvarkymui būtų taikomi verslo vadybos metodai arba kitaip tariant komercializuoti viešajį ekonomikos sektorių ir efektyvinti viešojo administravimo subjektų veiklą apskritai. (p.23)


Civilinė teisė skirta reglamentuoti asmenų turtinius santykius. Pagal savo pobūdį šie santykiai yra įvairūs. Vieni iš svarbiausių – nuosavybės santykiai. Jie užtikrina turto turėjimą kaip asmens nuosavybę ir sudaro prielaidas žmogaus, kaip laisvo ir nepriklausomo visuomenės nario, saviraiškai. Atsižvelgiant į šiuos santykius nustatoma, kas yra teisėtas konkretaus turto savininkas (valdytojas) ir naudotojas. Tačiau turto savininkas turtą dažnai naudoja ne tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir pajamoms gauti. Siekdamas šio tikslo savininkas savo turtą naudoja civilinėje apyvartoje. (31 p.)



Civiline teisė ir apyvarta


Apyvarta pirmiausia yra ekonominis reiškinys. Ekonomisto požiūriu, apyvarta – tai subalansuotas prekių, paslaugų ir pinigų srautas tarp atskirose ūkio segmentuose veikiančių subjektų (fizinių arba juridinių asmenų) įgyvendinant turtinių gėrybių mainus. Šis turtinių gėrybių apyvartos srautas įmanomas tik tuo atveju, kai pinigų, prekių ir paslaugų rinkos subjektai veikia tik kaip į apyvartą išleistų gerybių savininkai arba jų įgalioti asmenys – atstovai. (Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. CK 4.48 str.) Kitas svarbus apyvartos požymis yra tai, kad apyvartos dalyviai (turto, išleisto į apyvartą savininkai) yra visiškai laisvi, vienas nuo kito nepriklausomi – visus sprendimus dalyvaudami apyvartoje jie priima laisva valia, išreikšdami savo interesus, todėl teisei keliamas uždavinys tikrinti laisvą (t.y. trečiųjų asmenų veiksmais neveikiamą) apyvartos dalyvių valios formavimą ir teisiškai reikšmingą jos išraiškos formą. Veiksmai, kuriais apyvartos dalyviai išreiškia savo valią siekdami sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, CK vadinami sandoriais. Be to, reikia pabrėžti, kad įstatymais gali būti apribota tam tikrų objektų (daiktų arba kito turto) apyvarta, o kai kurių daiktų apyvarta uždrausta visai. Tai daroma stengiantis užtikrinti visuomenės saugumą arba kitus viešuosius interesus. Taigi CK vartojamas civilinės apyvartos terminas apibūdina teisiškai sunormintą ekonominę apyvartą. Civilinė apyvarta – tai atlyginamas arba neatlyginamas turto perėjimas iš vieno teisės subjekto kitam civilinių sandorių pagrindu. ( –> 33p[Author:*] .)


Laisvos rinkos ekonomikos valstybėse civilinė teisė privalo taip reglamentuoti turtinius santykius, kad rin­kos dalyviai, naudodamiesi civilinių įstatymų teikiamomis galimybėmis, galėtų sudaryti patikimus verslo plėtros planus. Todėl Lietuvos įstatymų leidėjas, remdamasis Vakarų Europos valstybių patirtimi, CK įtvirtino dvi svarbias nuostatas, užtikrinančias čia aptariamos civilinės teisės paskirties įgyvendinimą. Pirma, CK 1.2. straipsnis įtvirtina teisėtų lukesčių principą, kuriuo turi būti vadovaujamasi reglamentuojant turtinius santykius tiek norminiais teisės aktais, tiek sutartimis. Antra, CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, CK 4.49 str. įtvirtino galimybę apyvartoje sudaryti sandorius dėl nuosavybės įgijimo ir perleidimo į būsimą daiktą (išskyrus registruotinus daiktus), taip dar labiau sustiprindamas sutarčių instituto reiksmę planuojant ūkinę veiklą. (34p.)


Šiuolaikinis požiūris į teisę pakeitė ir civilinės teisės reglamentavimo priemones. Šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms būdinga, kad teisinio reglamentavimo poveikis civilinės teisės subjektams daromas pasitelkiant ne tik įstatymo normomis nustatytas visuotinais privalomas elgesio taisykles, bet ir bendruosius teisės principus, teismų praktiką bei teisės doktriną. Būtent tokį požiūrį į teisę ir teisinį reglamentavimą įtvirtinanaujasis Lietuvos Civilins Kodeksas. Civilinės teisės reglamentavimo funkcijos ypatumas yra tas, kad įstatymųleidėjas suteikia galimybę patiems teisinio santykio dalyviams neperžiangiant įstatymo nustatytų ribų savitarpio susitarimu nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. (37 p.) Sutartis tampa reikšmingu civilinių santykių reisingio reglamentavimo mechanizmo elementu. Ją sudariusiems asmenims sutartis turi tokią pat galią, kaip ir įstatymas. CK 6.189 straipsnis nustato, kad:


„[…] teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Šalims turi įstatymo galiq. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, kq lemia sutarties esmė arba įstatymai“.


Todėl civilinei teisei būdingas dispozityviųjų normų dominavimas. Dispozityviosios normos nustato teisinio santykio dalyvių elgesio taisykles, kurios taikomos tik tuo atveju, kai patys santykio dalyviai nenori savo santykių sureguliuoti sutartimi arba kai sutartimi sureguliuoti ne visi šia sutartimi nustatomi santykių aspektai. Civilinė teisė turi ir imperatyviųjų normų. Imperatyviosios teisės normos civilinio teisinio santykio šalims nustato privalomas elgesio taisykles, kurių teisinio santykio šalys negali pakeisti. Tačiau civilinėje teisėje imperatyviosios normos nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio subjekto teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga, taip pat siekiant užtikrinti, kad privačiuose santykiuose būtų laikomąsi sažiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, nebūtų pažeidžiama viešoji tvarka. Todėl civilinėje teisėje, skirtingai nei viešojoje, galioja principas, kad leidžiama viskas, kas neuždrausta. Šio principo esmę ir jo įgyvendinimo sąlygas nustato CK 1.136 straipsnis. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai nustato, kad:


„ Civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie, nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas“.


Civilinių teisinių santykių dalyvių vaidmuo reglamentuojant jų santykius įtvirtintas ir CK 1.5 straipsnio 3 dalyje:


,,Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sqžiningumo principais“.


Imperatyviųjų ir dispozityviųjų normų derinimo būdas ir jų santykis yra esminis civilinio teisinio reglamentavimo požymis, skiriantis civilinę teisę kaip teisės šaką nuo viešosios teisės. (38 p.)


Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija civili­nėje teiseje įgyvendinama taip pat ypatingai, t. y. kitu būdu nei viešojoje teisėje. Laisvos ekonomikos rinkos sąlygomis valstybė minimaliai kišasi į privačių santykių sritį. Civilinės teisės normomis reglamentuojanų santykių pažeidėjui valstybė pasirengusi taikyti valstybės prie­vartos priemones. Tačiau tų prievartos priemonių pobūdį ir mastą paprastai nustato patys teisinių santykių dalyviai, o valstybės institucijų, taikančių tas prievartos priemones, veikimas taip pat priklauso nuo teisinio santykio dalyvio, kurio teisės pažeistos, valios, išreikstos jo ieškinio pareiškime teismui. Prievartos priemonių, taikomų pažeide­jui, pobūdis ir tikslas taip pat yra specifiški – prievartos priemonė nukreipta ne į pažeidėjo asmenybę, o tik į jo turtą. Pagrindinis prie­vartos priemonių taikymo tikslas yra ne nubausti pažeideją, o atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą arba (ir) paskatinti įvykdyti savo įsipareigojimus. Todėl pagrindinės sankcijos civilinėje teisėje yra turtinio pobūdžio – nuostolių atlyginimas ir netesybos (bauda arba delspinigiai). Kadangi nukentėjusysis yra privatus asmuo, teismo priteistas nuostolių atlyginimas ar netesybos sumokamos nukentėjusiajam, o ne valstybei, kaip būna taikant sankcijas, kai pažeidžiami viešosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai. Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo ypatumai sąlygoja civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumą – pažeistų civilinių teisių gynimą pateikiant ieškinį ir turtinį civilinės teisinės atsakomybės pobūdį. (39 p.)


Poreikį taikyti civilinės teisės metodus turiniams santykiams, susiklostantiems viešajame sektoriuje (mokesčių į savivaldybių ir valstybės biudžetus rinkimas, biudžeto lešų skirstymas ir jų naudojimas su-mokėti už valstybės ir savivaldybių įstaigų bei institucijų teikiamas viešąsias paslaugas ir kita) įvertino Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjai. Civilinės teisės santykį su kitomis teisės


šakomis – ir viešosios tei­sės (administracinės, baudžiamosios), ir privatinės (darbo ir kt.) nustatytas CK 1.1. straipsnyje. Esminė šio straipsnio nuostata yra ta, kad jame nustatyta, jog civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santy­kius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė bei kitos privatinės teisės šakos, ir kartu nustato CK normu taikymo sąlygas ir tvarką turtiniams santykiams, kurie priskirti kitų teisės šakų reglamentavimui. Akivaizdu, kad naujasis Lie­tuvos CK suformuoja naują požiūrį į viešosios ir privatinės teisės dichotomią. Ji naudojama ne tik privatinės ir viešosios teisės reglamen­tavimo sritims atriboti, bet ir joms suvienyti, t. y. kompleksiškai taikyti skirtingus teisės reglamentavimo metodus. (49 p.) CK minėtas straipsnis nustato tiesioginį privatinės ir viešosios teisės ryšį, taip sudarydamas prielaidas ir įstatymų leidejui, ir teisės taikymo subjektams viešosios teisės reglamentavimo priemonių arsenalą papildyti civilinės teisės teisinio reglamentavimo metodui būdingais teisiniais instrumentais.


Taigi pagal CK Lietuvoje civilinės teisės taikymo ribas iš esmės apibrėžia viešoji teisė. Tai daroma dvejopai. Pirma, viešoji teisė nustato turtinius santykius, kuriuos ji reglamentuoja, nes, kaip jau minėta, viešosios teisės reglamentuojamų santykių subjektai savo valia negali nustatyti tų teisinių santykių, kuriuose jie dalyvauja, turinio. Šiu teisinių santykių turinys nustatomas tik valstybės valia, kurią ji išreiškia priimdama įstatymus. Taip nustatoma riba, už kurios esančius visus kitus turtinius santykius reglamentuoja privatinė teisė. Antra, nustatomos salygos, kurioms esant civilinė teisė gali būti taikoma ir už jos reglamentavimo objekto ribų esantiems santykiams, t. y. santykiams, kuriuos reglamentuoja viešoji teisė. Šiuo atveju, kai viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams taikomos CK normos, darytina išvada, kad tų santykių turinys jau nustatomas ne tik valstybės valia, kuri buvo išreikšta priimant įstatymą, bet ir tų santykių dalyvių valia.


Civilinės teisės normų taikymas viešosios teisės reglamentuoja­miems turtiniams santykiams gali būti dvejopas: subsidiarus, t. y. papildomas ([…] tiek, kiek šių, santykių nereglamentuoja atitinkami Įsta-tymai), arba tiesioginis ([…] šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais“) (žr.: CK 1.1 str. 2 d.). (50 p.)



Civilinės teisės principų konkurencija


Teisės principų konkurencija – tai tokia situacija, kai reglamentuojant arba igyvendinant teisinį santykį susiduria keli principai. Analizuojant šį klausimą reikia atkreipti dėmesį į teisės principų sisteminį pobūdį. Visi civilinės teisės principai išplaukia iš konstitucijos ir yra konstituciniu principu raiškos civilinėje teisėje priemonė, todėl nė vieno principo įgyvendinimas negali būti pagrįstas kito teisės principo paneigimu. Tokiu atveju turėtume konstitucinį pažeidimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime pabrėžiama, kad:


,,Konstitucijoje įtvirtintos gėrybes sudaro darnią sistemq, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų gėrybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių gėrybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Kon­stitucijos saugomų gėrybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas“.


Vadinasi, reglamentuojant civilinius santykius ir juos įgyvendinant būtina laikytis visų civilinės teisės principų, t. y. ieškoti tokio sprendimo, kuriame būtų maksimaliai atsižvelgta į visų principų rei-kalavimus. Tokia situacija vadinama teisės principų pusiausvyra. Šiuolaikinė civilinė teisė neapsiriboja vien tik nuosavybės neliečiamumo ir sutarties laisvės principais, kuriuos įtvirtino Prancūzijos civilinis ko-deksas. (68 p.) Vėliau atsirado prielaidų suformuluoti ir įtvirtinti teisėje naujus principus (sąžiningumo, teisingumo ir protingumo, proporcingumo, teisėtų lukesčių ir teisinio apibrėžtumo, nesikišimo į privačius reikalus ir kt.), kurie iš esmės detalizuoja pagrindinius – nuosavybės ne­liečiamumo ir sutarties laisvės principus nustatydami jų taikymo sąlygas ir ribas. Pagrindinė civilinės teisės principų funkcija yra reglamentavimo. (69 p.)


Subjektų lygiateisiškumo principas. Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas – tai bendras konstitucinis principas, draudžiantis betkokią diskriminaciją, Įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje.Civilinėje teisėje šis principas turi labai platų turinį. Iš esmės jis draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais, todėl jis apima visą civilinių santykių teisinio reglamentavimo procesą – nuo vienodo civilinio teisnumo visiems fiziniams asmenims nustatymo iki sutarčių sudarymo ir jų vykdymo. Šis principas garantuoja lygiateisiškumąne tik santykiuose tarp fizinių asmenų, bet ir jų santykiuose su valstybe, savivalda bei jų institucijomis. Be to, šis principas užtikrina civilinio teisinio santykui šalių interesų pusiausvyrąir užkerta kelią vienos šalies piktnaudžiavimui savo teisėms. (70 p.)


Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas neturėtų būti sutapatinamassu jų lygybe. Lygiateisiškumas sudaro tik vienodas teisines prielaidas veikti. Tačiau ir teisinis lygiateisiškumas nėra absoliutus. Esant tam tikram pagrindui, įstatymui leidėjas gali diferencijuotai reglamentuoti atskirų subjektų teisinį statusą, pavyzdžiui, nustatyti skirtingą civilinį teisinumą juridiniams asmenims (pvz., viešiesiems ir privatiesiems), numatyti galimybę apriboti veiksnumą fiziniams asmenims, nustatyti privilegijuotą vienos teisinio santykio šalies padėtį (pvz.,vartotojo). Tai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes šio straipsnio 2 dalyje pateiktas išsamus aplinkybių sąrašas, kai varžytiteises ar teikti privilegijas draudžiama. Vadinasi, kitais atvejais, kai yra pateisinama aplinkybė, asmens teisinio statuso diferenciacija yra leistina ir nelaikoma lygiateisiškumo principo pažeidimu.(pagal šį Konstitucijos straipsnį žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų arpažiūrų)(71 p.)


Nuosavybės neliečiamumo principas. Šis principas yra išdėstytas Konstitucijos II skirsnyje ,,Žmogus ir valstybė”. Tai reiškia, kad šis principas užtikrina privačios nuosavybės apsaugą nuobet kokių pažeidimų, t.y. tiek nuo privačių asmenų, tiek nuovalstybės ar savivaldos institucijų neteisėtų veiksmų (71 p.)


CK Ketvirtosios knygos normos reglamentuoja nuosavybės santykius ir detaliau atskleidžia nuosavybės neliečiamumo principo turinį nustatydamos savininko garantijas. Svarbiausia garantija yra tai, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo (4.48 str.), taip pat draudžiama bet kam reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savi­ninko nuosavybe (4.93 str.). Šios normos garantuoja galimybę pačiam savininkui savo valia tvarkyti savo nuosavybę ir užkerta kelią prieš jo valią kitiems asmenims, taip pat valstybės ir savivaldos institucijoms kaip nors kištis į privačiosios nuosavybės tvarkymo reikalus. Konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas užtikrinamas taip pat CK 4.95 straipsnyje, kuriame įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daik-tą iš svetimo neteisėto valdymo. Tačiau nuosavybės teisės neliečiamu­mo principas nėra absoliutus. Tai patvirtina ir Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad ,,Nuosavybė gali būti paimta tik Įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Detaliau ši nuo­stata atskleidžiama CK 4.93 straipsnyje. Čia nustatyta, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta ,įstatymo nustatytais atvejais“ ir ,,tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu“. CK taip pat nustato galimybę valstybės institucijoms įstatymo nustatytais atve­jais prieš savininko valią t. y. neatsižvelgiant į savininko valią (sutikimą), laikinai pasinaudoti jo turtu, jei to reikia visuomenės poreikiams (4.94 str.). Tokiu atveju savininkui turi būti atlygintos išlaidos bei žala, kurios atsirado laikinai naudojantis daiktu. Kai nuosavybė paimama teismo nuosprendžiu, toks paėmimas yra sankcija už padarytą tei­sės pažeidimą, todėl tokiu atveju nuosavybė paimama neatlygintinai. (72p.)


Sutarties laisvės principas. Sutarties laisvės principas yra civilinės teisės subjekto autonomiškumo išraiška, jis sudaro prielaidas tvarkant savo turtinius santykius veikti iniciatyviai ir naudingai. Tačiau kiekvienas subjektas savo veikloje siekdamas kuo visapusiškiau patenkinti savo interesus negali nepaisyti ir kitų asmenų bei visos visuomenės interesų. Nagrinėdami privatinės ir viešosios teisės sąveiką mes jau rašėme, kad XX a. įsitvirtinusi žmogaus teisių doktrina sureikšmino kolektyvizmo idėjas ir šiek tiek nutolo nuo individualizmo absoliutinimo. Nuolat buvo ieškoma protingos individualių ir visuomeninių interesų derinimo ir teisinės apsaugos pusiausvyros. Tad ir sutarties laisvės principas pastaraisiais dešimtmečiais patyrė daug apribojimų. Šis principas ribojamas imperatyviosiomis privatinės ir viešosios teisės normomis. Siekiant, kad turtiniai santykiai butų teisingi, CK perėmė šiuolaikinių demokratinių valstybių bei Europos Sajungos sutarcių teisės nuostatas, įtvirtinančias principus, draudžiančius monopolizuoti rinką ir nesąžiningą konkurenciją; įteisino privalomą viešųjų sutarčių sudarymą; į sutartis, sudaromas tarp komercine veikla užsiimančių įmonių ir vartotojų, privaloma tvarka įtraukė sąlygas, apsaugančias vartotojo teisių gynimą, ir kita. (73p.)


Teisėtų lūkesčių principas. Šis, kaip ir proporcingumo, principas


iš esmės reglamentuoja valstybės ir privačių asmenų santykius drausdamas valstybei panaudoti savo politinės valdžios galią pažeidžiant privačių asmenų interesus. Lietuvos Konstitucinis Teismas teisėtų lūkesčių principo turinį atskleidžia kaip ,,valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų“ (LRKT 2003 m. kovo 4d. nutarimas – paskaityt). ES Teisingumo Teismas yra suformulavęs nuostatą, kad šis principas taikomas, jei asmuo veikė ,,protingai ir nuovokiai” (t.y. negalėjo irneturėjo numatyti, kad bus priimtas aktas, priešingas jo lūkesčiams) ir jei lūkesčiai buvo teisėti. Nors šio principo pirminė paskirtis yra apsaugoti privatų asmenį nuo valstybės, šis principas gali būti taikomas ir įgyvendinant civilinius teisinius santykius tarp privačių asmenų.(75 p.)


Teisinio apibrėžtumo principas. Teisinio apibrėžtumo principas remiasi konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris, kaip nurodo Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinioregiliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykiųsubjektųteises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. (75p.)


CK 1.5 straipsnis nustato, kad:


,,Civilinių teisnių, santykių, subjektai,įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“.


Čia civilinio teisinio santykio šalių elgesio vertinimo kriterijai apibrėžti vadovaujantis ne teisės normomis, bet gyvenimo praktikoje nusistovėjusiais protingo, sažiningo ir teisingo žmogaus elgesio standartais. Tačiau įstatymas neatskleidžia nei sąžiningumo, nei teisingu­mo, nei protingumo sąvokų, palikdamas tai padaryti teismų praktikai.(78 p.)


Santykius tarp privačių asmenų, taip pat ir santykius dėl civilinės atsakomybės taikymo, reguliuoja privatinė teisė. Žalą gali padaryti ne tik privatus asmuo, bet ir kiti teisės subjektai. Tarp tokių yra viešieji asmenys – valstybė, savivaldybė, jų institucijos bei tarnautojai. Viešųjų asmenų santykius, grindžiamus valdžiair pavaldumu, reguliuoja viešoji teisė, o santykius, kurie peržengia šias ribas, – privatinė teisė. Valstybei ir savivaldybei, jų institucijoms ir pareigūnams įgyvendinant numatytas funkcijas gali būti padaroma žala kitiems asmenims. Ji gali būti padaroma dėl asmeniui neteisėtai taikytų sankcijų, dėl pareigūnų netinkamai vykdomų pareigų, dėl viešojo asmens priimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir dėl kitų priežasčių. Kai žala adaroma dėl viešojo asmens veiklos (veikimo ar neveikimo), kyla klausimas, ar atsiranda viešojo asmens civilinė atsakomybė už žalą, o jeigu ji atsiranda,tai kokiomis teisės normomis – viešosios ar privatinės teisės – reikia vadovautis sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. (p.225)


Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų, savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti atitinkamai valstybė arba savivaldybė iš savo biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo, kito valstybės valdžios institucijos arba savivaldybės darbuotojo kaltės. Turi būti atlyginama tiesiogiai padaryta žala, išlaidos, negautos pajamos.


Taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais, galioja prezumpcija, kad valdžios aktas laikomas teisėtu, taip pat ir tas, kuriuo kam nors yra padaryta žala. Pats žalos padarymo faktas nereiškia neteisėtumo. (p.226)


Valstybės valdžios, savivaldybės valdžios organai arba pareigūnai, vykdydami savo pareigas ir įgyvendindami valstybės ir savivaldybės kompetenciją, privalo veikti pagal specialius aktus, numatančius jų veikimo turinį (ką jie turi veikt) ir veikimo forma (kokia tvarka jie turi tai atlikti).


Valdžios aktai, kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys valdžios institucijų veikimo turinį ir formą. Neteisėti veiksmai yra padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti.


Žala valdžios įgyvendinimo srityje dažniausiai atsiranda kaip kelių institucijų arba jų pareigūnų veiksmų (neveikimo) neatskiriamas rezultatas. Tai paaiškinama valstybinės valdžios ir valdymo organų sudarymo ir veiklos sistema. Žalą neretai lemia neteisėti konkrečių pareigūnų veiksmai ir netinkama kontrolė. Dėl to sunku nustatyti, kurio konkretaus asmens veiksmai lėmė žalą. Priežastinis ryšys pasireiškia tarp netinkamai veikiančios valstybės instituvijų sistemos ir žalingo rezultato. (p.227)


Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslas – tenkinti viešuo­sius interesus (Viešojo intereso sąvoka nepateikta galiojancčuose įstatymuose ir ji nera vienareikšmė. Neretai tenkinant privatų interesą galima patenkinti ir viešąjį interesą.), privačiųjų juridinių asmenų – tenkinti steigėjų, dalyvių interesus. Viešųjų juridinių asmenų steigėjai, dalyviai nesiekia pelno. Lietuvos Respublikos galiojančiuose įstatymuose nėra atskleista nei sąvokos ,,nesiekia pelno“, nei sąvokos ,,pelno nesiekiantys“ sam­prata. ,,Nesiekia pelno“ CKprasme reikėtų aiškinti dvejopai: 1) viešasis juridinis asmuo iš viso negauna pelno, nes nevykdo tokios veiklos, iš kurios galėtu gauti pelno, kaip, pavyzdžiui, fondas; 2) viešasis juridi­nis asmuo siekia ir gauna pelno, bet šio gauto pelno neskirsto steigėjams, dalininkams tiek jo veiklos, tiek pabaigos metu, pavyzdžiui, viešosios įstaigos. Taigi viešųjų juridinių asmenų dalyvavimas civilinė­je apyvartoje yra pagrįstas tik materialiniu aprūpinimu pagrindinės veiklos, kurios tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, o ne dalyvauti civiliniuose turtiniuose santykiuose. Todel viešieji juridiniai asmenys, priešingai nei privatieji, turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. (p.277)


CK 2.47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Vadinasi, ši norma draudžia viešajam juridiniam asmeniui vykdyti tokią veiklos rūšį, kuri nenumatyta jo veiklą reglamentuojančiame įstatyme ir įstatuose. Jeigu tokią veiklą viešasis juridinis asmuo vykdo, jis pažeidzia CK 2.47 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą ir sandoriai, kurie bus sudaryti viršijant viešojo juridinio asmens specialųjį teisnumą vado-vaujantis CK 1.82 straipsnio 2 dalimi gali būti pripažinti negaliojančiais. Pažymėtina, kad CK reglamentuoja tuos viešųjų juridinių asmenų santykius, kai viešieji juridiniai asmenys veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyviai, o kitus ypatumus gali nustatyti atitinkamos tei­sinės formos viešuosius juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai, tačiau jei šie istatymai numatys normas, kurios prieštaraus CK, tai pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalį bus taikomos CK normos.


Kita vertus, nors CK 1.5 straipsnio 2 dalies norma leidžia civilinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, tačiau ši norma viešiesiems juridiniams asmenims gali buti taikoma tik kartu su CK 2.74 straipsnio 2 dalimi, tai yra tiek, kiek nustatomos teisės ir pareigos nepažeidžia viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentų ir veiklos tikslų. (p. 278)


Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 4.109 str.). Viešieji juridiniai asmenys, kurių steigėjas yra valstybė ar savivaldybė, valstybės institucija turtą valdo patikėjimo teise. CK 4.107 straipsnyje numatyta, kad turto pa­tikėjimo teisės subjektai yra ir valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo181 (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Žin., 1998. Nr. 54-1492 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.) 9 straipsnį valstybės turtą pati­kėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valsty­bės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybes įmo­nės, įstaigos ir organizacijos. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto val­dymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnį savivaldy­bė patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja: valstybės turtu, ku­ris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu182 (Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas. Žin., 1998. Nr. 6-113.) priskirtas savivaldybiu nuosavybei, bet dar joms neperduotas; vals­tybės turtu, kuris Vyriausybės nutarimais savivaldybėms perduodamas valstybinėms funkcijoms atlikti, kitais įstatymo nustatytais atvejais. Vals­tybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straips­nyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas vadovaujantis Vy­riausybės nustatytais kriterijais gali būti perduodamas ir panaudos pagrindais (neatlygintinai naudotis) viešosioms istaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą kai bent vienas iš jų steigėjų yra valsty­bės ar savivaldybių institucija, arba viešosioms švietimo įstaigoms, turinčioms Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus (licencijas) mokyti, viešosioms įstaigoms, tenkinančioms visuomenės interesą muziejų sistemoje, labdaros ir paramos fondams, asociacijoms, politinėms partijoms, socialinės įmonės statusą turintiems juridiniams asmenims, kitiems subjektams, jei tai nustatyta įstatymuose. (p.280)


CK numato kitokią nei nustatyta privačiajam juridiniam asme­niui viešojo juridinio asmens atsakomybę dėl sandorių, sudarytų pažeidžiant juridinio asmens valdymo organų kompetenciją. Sandoriai, kuriuos pažeisdami savo


kompetenciją sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Jeigu juridinis asmuo vėliau pritaria sandoriui, sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo.(p.281) Kai sandoriui nepritariama, sandorį sudaręs asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jeigu neįrodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo ar dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo nežinoti, jog sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.


Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Bendra taisyklė, nustatyta CK 2.50 straipsnyje, yra ta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio, o juridinio asmens dalyvis – pagal juridinio asmens prievoles. Tačiau įstatymai arba juridinio asmens steigimo dokumentai gali nustatyti ir priešingą taisyklę. Taigi nors viešieji juridiniai asmenys yra ribotos atsakomybės asmenys, jeigu įstatyme ar steigimo dokumente bus nustatyta juridinio asmens dalyvių atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles arba viešasis juridinis asmuo negalės įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, viešojo juridinio asmens dalyvis atsakys pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Tuo tarpu išieškojimą iš valstybės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigu Civilinio proceso kodeksas leidžia nukreipti tik į joms priklausančias pinigines lešas ir nenumato, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti tenkinami iš steigėjų – valstybės ar savivaldybės biudžeto lešų ar kito viešojo juridinio asmens turto. Pagal Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 4 dalį: ,,Vykdant išieškojimą iš valsty­bės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigų, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į joms priklausančias pinigines lėšas“. Tais atvejais, kai vals­tybės ar savivaldybės įmonės neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotoju reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savival­dybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikejimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieško-jimo, vertė (CPK 674 str.).


Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas numato atsakomybę už netinkamą valdymą ne tik juridinio asmens, bet ir juridinio asmens val­dymo organo ar jų narių. Netinkamas valdymas, kaip konkreti nesąžininga ar panaši veikla, turi būti nustatoma teisme, prieš tai kreipiantis į patį juridinį asmenį su prašymu nutraukti netinkamą veiklą. Teismas gali paskirti ekspertus atlikti juridinio asmens veiklos tyrimą ir pateikti rašytinę ataskaitą dėl netinkamos veiklos bei pateikti rekomendacijas dėl taikytinų priemonių, nurodytų CK 2.131 str.(p.282)


Visi viešojo juridinio asmens dalyviai, išskyrus valstybę, savivaldybę, religines bendruomenes, kurie turi ne maziau kaip 1/5 visų daly­vių balsų, turi teise kreiptis į teismą dėl viešojo juridinio asmens veik­los tyrimo. Tokią teisę taip pat turi ir kiti asmenys, jeigu jiems ši teisė suteikta juridinio asmens steigimo dokumentuose, sandoriuose. Tai gali padaryti ir prokuroras esant dviem sąlygoms: pirma, kai yra netinkamas valdymas, antra – tokia veikla prieštarauja visuomenės interesams. (p.283)


CK pripažįsta ne tik valstybės ir savivaldybės dalyvavimą civiliniuose teisiniuose santykiuose lygiais pagrindais – CK 2.35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė ir savivaldybė yra juridiniai asmenys. Tiesa, tiek valstybei, tiek savivaldybei taikoma tik Civilinio kodekso Antrosios knygos 2.36 straipsnis (dalyvavimas civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais), 2.74 straipsnis (viešojo juridinio asmens specialusis teisnumas), 2.76 straipsnis (draudimas teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims), 2.80 straipsnis (draudimas nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą, 2.84 straipsnis (dėl sandorių, sudarytų pažeidžiant viešojo juridi­nio asmens valdymo organų kompetenciją) ir 2.85 straipsnis (juridinių asmenų valdymo organų kompetencijos paskelbimas). (p.284)


Valstybės kaip juridinio asmens ypatumas pirmiausia pasireiškia tuo, kad ji turi politinę valdžią ir suverenitetą, dėl to ji pati reguliuoja turtinius santykius priimdama įstatymus ir nustato civilines teises subjektams privalomas taisykles bei ginčų sprendimo tvarką. Kartu vals­tybė nustato savo teisinį subjektiškumą ir jo turinį. Valstybė taip pat gali priimti administracinius aktus, o tai sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, kurios nepriklauso nuo kitos šalies valios. Kita vertus, jeigu valstybė naudos savo valdingus įgaliojimus priimant civili­nės teisės normas, kurios išimtinai butų skirtos valstybės interesams tenkinti, negalės normaliai funkcionuoti civilinė apyvarta. Turtiniai santykiai turi būti taip reglamentuojami, kad būtų užtikrinta valstybės ir privacių asmenų interesų pusiausvyra.


Nuosavybės neliečiamumo principas, kaip pažymejo Konstitucinis Teismas savo nutarime, garantuoja stabilią civilinę turtinę ir neturtinę apyvartą ir užtikrina privatų civilinės teisės pobūdį184 ( Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas. Žin., 2000. Nr. 56-4669.)


Kaip minėta anksčiau, valstybė ir savivaldybės nėra registruojamos juridinių asmenų registre, juridinių asmenių registrui neperduodami ir jų duomenys. Valstybė ir savivaldybės steigiamos pagal viešosios teisės, o ne pagal CK normas.


Valstybės, kaip juridinio asmens, dalyvių susirinkimu, o kartu ir aukščiausiu organu reikėtų laikyti Seimą, valdymo organu – Vyriausybę. Valdymo organo funkcijos gali būti pavedamos vykdyti ir kitiems subjektams. Pati valstybė negali savo veiksmais įgyti ir įgyvendinti civi­lines teises ir pareigas, ji tai atlieka per valdymo institucijas (pvz., ministeriją, Vyriausybę). Pagal CK 2.36 straipsnį:


,,Valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civi­lines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas“. (p.285)


Valstybė per savo valdymo institucijas dalyvauja civiliniuose turtiniuose santykiuose tokiais atvejais: parduodama ar kitaip perduodama valstybės turtą, išleisdama Vyriausybės vertybinius popierius188 (188 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr.1377 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo tarptautinėse finansų rinkose, kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo ir užsienio paskolų ėmimo tvarkos patvirtinimo“, 2006 m. kovo 15 d. nauja redakcija, pavadinimas pakeistas į: ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo užsienio rinkose, paskolų valstybės vardu ėmimo ir kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo taisyklių patvirtinimo“. (Lietuvos valstybės iždo vekseliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštai), imdama paskolas tiek šalies viduje, tiek užsienyje, įstatymo nustatytais atvejais investuodama į akcines bendroves ir kt.


Valstybė dalyvauja daiktiniuose, paveldejimo ir prievoliniuose santykiuose. Valstybė ir savivaldybės gali įstatymo nustatytais atvejais patikėti valstybės, savivaldybės turtą viešiesiems juridiniams asmenims, kurių steigėja yra valstybė ar savivaldybė. Valstybė gali perduoti vals­tybės turtą pagal patikėjimo sutartį ir kitiems asmenims, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas, o savivaldybės kitiems juridiniams asmenims gali perduoti turtą patikėjimo teise savivaldybių funkcijoms įgyvendinti. Valstybės vardu šiuo atveju veikia Vyriausybė, o savival­dybės – savivaldybės taryba189(Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir displonavimo juo įstatymo 9 ir 11 str.). Valstybė civiliniuose santykiuose pagal CK dalyvauja lygiais pagrindais su kitais civilinių santykių dalyviais. Daiktiniuose santykiuose pagal CK rastas lobis jau nėra valstybės, o radusio asmens nuosavybė. (p.286) Valstybė gali įgyti turtą pagal testamentą (CK 5.5 str. 2 d.) kaip ir kiti asmenys. Tačiau valstybės ir savivaldybių teisnumas ne visada yra toks, kaip kitų viešųjų juridinių asmenų, pavyzdžiui, kaip atskiras nuosavybės teisės į daiktą įgijimo išimtis galima nurodyti CK 4.58 straipsnyje numatytą bešeimininkio daikto nuosavybėn perdavimą valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą, taip pat kultūros vertybių paėmimą, kai jos netinkamai laikomos pa­gal CK 4.66 straipsnį, ir daiktų ar kito turto, priklausančio asmeniui privačiosios nuosavybės teise, paėmimo visuomenės poreikiams (CK 4.100 str.). CK draudžia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (CK 4.69 str.). CK 5.2 straipsnio 3 dalis numato valstybei atskirą nuosavybės įgijimo pagrindą tuo atveju, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėme palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti.


Valstybė, kaip jau minėta, dalyvauja ir prievoliniuose santykiuo­se, kai prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų. Pavyzdžiui, privatizavimo santykiuose valstybė kaip pardavėjas daly­vauja per valstybės įmonę Valstybės turto fondą, vadovaujantis Valsty­bės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymu190 (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 107-2688 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) bei Valstybės turto fondo įstatymu191. (Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 104-26162688 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Tačiau sudarydama ir vykdydama sandorius valstybė negali taikyti kitiems juridiniams asmenims administracinių metodų.


Pažeidus kitų asmenų civilines teises ar neįvykdžius savo civilinių pareigų valstybei gali buti taikomos įprastinės civilinių teisių gynimo priemonės.


Valstybė ir savivaldybės taip pat yra civilinių


santykių subjektais, kai prievolųs atsiranda iš neteisėtų veiksmų, kuriais padaroma žala. Pagal CK 6.271 straipsnį, kai žalą padaro valstybės ar savivaldy­bės įgalioti asmenys, pareigą atlyginti turi valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama valstybės tarnautojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės atsakomybė šiuo atveju atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. (p.287)


Valstybės įmonė įsteigta iš valstybės turto, o savivaldybės įmonė – iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto. Valstybės įmonės savininkas yra vals­tybė, įmonei įmonės savininko perduotas ir įmonės įgytas turtas nuosavybes teise priklauso įmonės savininkui. Įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo patikėjimo teise. Turto patikėjimo teisės turinys atskleistas CK 4.109 straipsnio 1 dalyje:


,,Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos val­do, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo Įstatuose (nuostatuose), taip pat valsty­bės ar savivaldybės imonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų“.


Valstybės įmonės savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendi­na per Vyriausybę arba jos įgaliotą valdymo instituciją. Tai atlieka viena valstybės valdymo institucija (neretai atitinkama ministerija). (p.288)


Pažymėtina, kad įmonė civilines teises ir pareigas pagal Valsty­bės ir savivaldybės įmonių įstatymą įgyvendina per įmonės vadovą. Įmonės vadovas turi teisę savarankiškai sudaryti sandorius, jei įstatuose nėra numatyti sandoriai, kuriems sudaryti reikia turėti valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą.


Valdyba yra kolegialus organas, jos narių pareigos, teisės, atsakomybė nustatoma įstatyme ir įstatuose. Valdybos nariu negali buti advokatas, nes įstatymas nustato imperatyvią norma, kad valdybos nariais gali būti tik įmonės vadovas valstybės tarnautojai.


Įmonei draudžiama būti kitų juridinių asmenų dalyve, tačiau savo prievolėms įvykdyti užtikrinti ilgalaikio materialaus turto įkeitimas nėra ribojamas192. (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin., 2004. Nr. 4-24 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Mūsų nuomone, tokia nuostata gali būti kliūtis įgyvendinti valstybės (savivaldybės) įmonės tikslus (tenkinti viešuosius interesus). Įstatymas pačiai įmonei suteikia teisę nustatyti savo produkcijos bei teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai juos įstatymų nustatyta tvarka nustato Vyriausybė, savivaldy­bės taryba arba kita įstatymų nustatyta institucija. Vadinasi, nesant tokio įstatymo nuostatos įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija negali nurodyti įmonei, už kokias kainas ir tarifus ji turėtų parduoti savo produkciją arba teikti paslaugas.


Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas numato įmonei pareigą sudaryti privalomajį rezervą, kuris kasmet didinamas, kol jo dydis pasiekia 1/10 nuosavo kapitalo vertės. Tačiau įstatymas nenumato įmonės savininko kapitalo minimalaus dydžio, termino, per kurį šis kapitalas turi būti suformuotas.


Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovaujantis CK Antrosios knygos VIII skyriaus bei Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo normomis gali būti reorganizuojamos bei pertvarkomos. Reorganizuojant gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisi­nes formas, nustatytas išimtis. Tokių išimčių Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nenumatyta. Įmonė gali būti reorganizuojama Civilinio kodekso nustatytais jungimo bei skaidymo būdais. Valstybės įmo­nės reorganizavimo procedūroms pradėti būtina gauti Vyriausybės sutikimą, nebent įmonei reorganizuoti priimamas įstatymas. Savivaldybės tarybos sutikimas reikalingas pradėti reorganizuoti savivaldybės įmonę. (p.289)


Valstybės įmonė gali būti pertvarkoma į savivaldybės įmonę, į biudžetinę įstaigą, į akcinę bendrove, į uždarają akcinę bendrovę. Sa­vivaldybės įmonė – atitinkamai į visas minėtas teisines formas, taip pat ir į valstybės įmonę. Sprendimą pertvarkyti įmonę priima įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Nuo sprendimo pertvarkyti įmonę priėmimo dienos įmonė įgyja pertvarkomos įmonės statusą. Pertvarkymas laikomas baigtu, kai juridinių asmenų registre įregistruojami pertvarkyto juridinio asmens įstatai. Pertvarkius valstybės įmonę į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę, visų akcijų savininke turi būti valstybė, o pertvarkius savivaldybės įmonę į akcinę bendrovę arba uždarają akcinę bendrovę, visų akcijų savininkė turi būti savivaldybė. (p.290)


Valstybės ir savivaldybių įstaigos paskirtis ir veikla. Valstybės ar savivaldybės įstaigos teisinė forma – biudžetinė įstaiga. Tai tokia valstybės ar savivaldybės institucija, kuri visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto. Šių įstaigų steigimą, veiklą, finansavimą, pabaigą reglamentuoja Civilinis kodeksas ir viešoji teisė, pavyzdžiui: Biudžetinių įstaigų, Vyriausybęs, Apskrities valdymo, Vietos savivaldos, Švietimo193 (LR švietimo įstatymas.Žin.,1991.Nr.23-593; 1998. Nr.67-1940), Mokslo ir studijų194 (LR mokslo ir studijų.Žin., 1991.Nr.7-191;2002.Nr.68-2758), Muziejų195 (LR muziejų įstatymas.Žin.,1995, Nr.53-1292;2003.Nr.59-2638), Bibliotekų196 (LR bibliotekų įstatymas. Žin.,1995, Nr.51-1245; 2004.Nr.120-4431) ir kiti įstatymai.


Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, kuri atlieka viešosios valdžios, viešojo administravimo, teismų funkcijas arba paslaugų švietimo, kultūros, mokslo ir kitose srityse teikimo funkcijas. Daugumos valstybės ir savivaldybės įstaigų, kurios nėra įsteigtos įstatymu, teisnumas yra apibrežiamas ir jų įstatuose arba nuostatuose. Šių įstaigų veiklos pobūdis priklauso nuo steigejo. Tais atve­jais, kai biudžetinę įstaigą steigia Seimas, Vyriausybė, jos dažniausiai atlieka tam tikras viešojo administravimo (valdymo) funkcijas, pa­vyzdžiui, Seimo įsteigta ministerija, Vyriausybės įsteigtas departamentas. Tais atvejais, kai jas steigia apskritis arba savivaldybė, jos dažniau­siai yra skirtos teikti tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, švietimo įstaiga. Skiriasi ir šių įstaigų veiksnumas.


Visos valstybės ar savivaldybės įstaigos turi specialųjį teisnumą, todėl gali įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios numatytos įstatymuose ir nepriestarauja jų veiklos tikslams. Šių įstaigų įstatuose arba nuostatuose veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį.


Nors visos valstybės ir savivaldybės įstaigos turi specialųjį teisnumą, atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiais įstatymais nustatytas skirtingos apimties teisnumas. Pavyzdžiui Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad turtą, kuris įsigytas iš nebiudžetinių lešių, gautas dovanų, priimtas kaip palikimas ar įgytas kitu teisėtu būdu, mokslo ir studijų institucijos valdo, nau­doja ir juo disponuoja nuosavybes teise pagal CK normas. (p.291) Pagal Aukštojo mokslo įstatymą valstybinės aukštosios mokyklos lešos, gautos kaip pajamos iš mokslinės ir ūkinės veiklos bei teikiamų paslaugų, Vyriausybės nustatyta tvarka įtraukiamos į valstybės biudžeto apskaita, tačiau naudojamos šios aukštosios mokyklos specialiosioms pro-gramoms finansuoti. Aukštosios mokyklos jų statutuose nustatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti specialiųjų programų lėšas valdo, naudoja bei jomis disponuoja savarankiškai.


Valstybės patiketą turtą valstybės ir savivaldybės įstaigos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuostatų, kuriuos tvirtina steigėjas, nusta­tyta tvarka, joms valstybės patikėtas turtas negali būti įkeistas. Savi-valdybei nuosavybes teise priklausantis materialusis turtas gali būti įkeistas įstatymu nustatytais atvejais savivaldybės tarybos sprendimu tarybos nustatyta tvarka. Nematerialusis, finansinis ir materialusis trumpalaikis savivaldybių turtas negali būti įkeistas.(p.292)



Lietuvos teisės pagrindai, Vilnius: Justitia, 2004 m.


Valdymo procesai visada vyksta tam tikroje organizuotoje sistemoje. Sistema susideda iš valdymo subjekto (valdančiojo) ir valdymo objekto (valdomojo). Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja įvairių formų bei paskirties socialinio val­dymo sistemos. Tai valstybinės bei savivaldybių institucijos ir visuomeninės bei kitos nevalstybinės organizacijos. Atsižvelgiant į tai, skiriamos dvi stambios socialinio val­dymo rūšys – viešasis valdymas ir visuomeninis. (142 p.)


Visuomeninis valdymas – tai savanoriškumo principu susikurusių gyventojų visuomeninių organizacijų bei kitokių nevalstybinių susivienijimų organizacinė veikla. Jis vykdomas ne valstybės, o atitinkamų asmenų, susivienijusių į visuomeninę ar kitą nevalstybinę organizaciją, vardu.


Viešasis valdymas yra savarankiška socialinio valdymo rušis. Ši veikla turi viešąjį, arba valstybinį interesq, jos esmę ir pobūdį lemia valstybės prigimtis. Svarbiausieji viešojo valdymo požymiai yra: 1) valdymo procese jgyvendinami valsty­bės uždaviniai, funkcijos ir interesai; 2) valdymo funkcijas vykdo specialūs subjektai, kuriuos formuoja valstybė įstatymų nustatyta tvarka; 3) šie subjektai veikia valsty­bės vardu ar jos pavedimu; 4) šiems subjektams suteikiami valstybės valdingi įgaliojimai; 5) tokių subjektų kompetenciją bei veiklos ribas nustato valstybė įstatymais ir kitais aktais.


Valstybės vieningos valdžios veikla skaidoma į tris pagrindines rūšis: įstatymų leidžiamqjq,


įstatymų vykdomąjq ir teismo veiklq. Šis valstybės valdžios veiklos skaidymas turi tvirtą teisinį pagrindą – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Viešasis valdymas iš esmės yra susijęs su valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimu (jos vykdomąja veikla). Viešasis valdymas, kaip valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo veikla, apibrėžtas 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Jo 3 straipsnio 1 dalyje rašoma: ,,Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“.


Iš įstatyme pateikto apibrėžimo galima daryti išvadą, kad vadinamasis viešasis administravimas iš esmės gali būti traktuojamas kaip viešasis valdymas, nors viešo­jo administravimo sąvoka, apibrėžta minėtame įstatyme, yra siauresnė už viešojo valdymo savoką. Viešasis valdymas neapsiriboja vien tik viešojo administravimo sritimis, nurodytomis minėto įstatymo 5 straipsnyje, tai yra administraciniu reglamentavimu (administracinio reglamentavimo teisės aktų, tam tikrų taisyklių priėmimu), vidaus administravimu ir viešųjų paslaugų teikimo administravimu. Vie­šasis valdymas apima ir tokias organizacinio darbo formas, kaip vadovavimas ūkinei, socialinei kultūrinei, administracinei politinei veiklai. Viešajam valdymui priklau­so valstybės tarnybos organizavimas, valdymo aktų leidimas, kontrolės ir administracinės priežiūros vykdymas, administracinio ir drausminio poveikio priemonių tai­kymas, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, asmens teisių gynimas ir kt. Savo turiniu valstybės vykdomosios valdžios veikla (vykdomoji veikla) sudaro tik viešojo valdymo banduolį. Pagal Konstituciją ir kitus įstatymus valstybės vykdomąją valdžią iš esmės įgyvendina tokie specialieji subjektai: Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kurios turi atitinkamus valdingus įgaliojimus ir paprastai veikia valstybės vardu. Tuo tarpu kai kurie viešojo valdymo veiksmai atliekami ir kitose valstybės institucijose – Seime , teismuose, prokuratūroje, nors šios valstybės institutcijos vykdomosios valdž

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 8974 žodžiai iš 8978 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.