Viskas apie arbitraza
5 (100%) 1 vote

Viskas apie arbitraza

ARBITRAŽASI tema. Teisinė arbitražo prigimtis.

1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo,

kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo

būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčų

yra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosius

žingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės ir

Prekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvo

egzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:

1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės

normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos

dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.

2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra

labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo

būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai

užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius.

Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali

tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže

ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse

teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o

tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.

3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos).

Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai

brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad:

a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei;

b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų

advokatams ir pan.

Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia

ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių –

jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis

arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos

patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti

kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva

yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt,

tai:

a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios

100 tūkst. Lt;

b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt +

0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.

4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali

pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo

sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta,

teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities

specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos

pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie

nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities

žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą

sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo

sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos

nušalinti.

5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo

procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme

procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių

šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai.

Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus

nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar

arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės

trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti

ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir

pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne

valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų

nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis,

kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt.

arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.

6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių.

Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali

pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to

arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės

teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią

materialinės teisės
normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net

apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės

teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo

sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra

draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai

arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra

saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y.

kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai

yra labai svarbu.Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kad

teismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi ir

trūkumų.Pagrindiniai arbitražo trūkumai:

1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs

asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų

taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias

užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to

daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys

arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi

arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta.

Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama.

Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei

sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą,

prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o

sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą

užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.

2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras

kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.:

a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai,

b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai,

c) santykiai, susiję su bankrotu;

d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan.

Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami

nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra

alternatyva teismui.

3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei

viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks

kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys:

a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios;

b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas).

Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.

4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče

dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis

bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių

susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių

susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą

gali įstoti tik savo noru.

5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis

teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas

dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės.

Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos.

Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso

taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti

arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso

nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos

instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.

6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus.

Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas.

Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų

(turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad

teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą

prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines

išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc

tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie

Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame

arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie

arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai:

c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus

0,5% nuo šios sumos;

d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas

bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos.

Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat

kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti

ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai

gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su
užsienio

investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus

nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti).

Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei

ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt,

o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt.

Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų

honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje,

Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismo

procesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėje

praktikoje.2.Arbitražo samprata.

Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletą

reikšmių.

Žodžio “arbitražas” reikšmės:

• Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą

sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai

teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo

sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo

samprata.

• Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą,

t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija.

• Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo,

kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti.

Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus.

Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme

arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas.

Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva

(įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų

asociacija, verslininkų asociacija ir kt.);

2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos;

3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas.

Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos:

1) ICC (Paryžiuje);

2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas;

3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų;

4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos

Rūmų.

Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų

arbitražas.

• Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį

procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma.

• Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri

nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.

Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRS

specializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinami

valstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas,

kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvoje

nėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje. Rusijoje yra

arbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirti

komerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąja

prasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairių

nesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimo

pripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turi

būti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Pažymėtina, kad Rusija

turi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminas

taip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yra

arbitražas.3.Arbitražo rūšys.

Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:

1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų

arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip

privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.

2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame

sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz.,

toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris

sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra

skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja

ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.Komerciniai arbitražai yra tokie:

1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys

perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės

arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne

nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją.

Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos:

• Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas,

kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams.

• Ji sudaro rekomendacinį arbitrų
taip pat palengvinimas

šalims.

• Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus

arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos.

• Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą.

Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo

instituciją, vadinami institucinių arbitražu.

2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria

pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yra

tarptautinis ar vidaus, yra:

1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius

ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi

toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus

galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.

2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus

ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi

LR komercinio arbitražo įstatymu.Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl

2 priežasčių:

1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas

tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat.

yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui;

2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis,

tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo

sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint

įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia

sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir

vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl

užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958

m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas,

kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašoma

įvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinį

teismą].LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražas

laikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu:

1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo

skirtingose valstybėse;

2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių

iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi

savo komercinių įmonių, ribų;

4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

Šis 4 str. yra labai archaiškas. Pakaktų tik vieno kriterijau, t.y. ginčo

sprendimo vietos ir arbitrų buvimo vietos. Tada tokį arbitražą turėtume

laikyti tarptautiniu.

Reikalinga pripažinimo procedūra.

Jei sprendimas priimtas LT, nepaisant išvardintų kriterijų, arbitražas

nelaikytinas tarptautiniu, nes šalims reiktų kreiptis į Apeliacinį teismą.

Reikia tikėtis, kad ateityje 4 str. bus panaikintas ir taip pat atsisakyta

tokio plataus tarptautinio arbitražo supratimo.

4.Pagrindinės arbitražo teisinės prigimties aiškinimo teorijos.

Žodis “Arbitražas” vartojamas keliomis prasmėmis. Dažniausiai arbitražas –

procesas, ginčo sprendimo procedūros apibūdinimas.Skiriamos 4 teorijos, aiškinančios arbitražo teisinę prigimtį:

1) sutartinė;

2) jurisdikcinė;

3) mišrioji;

4) autonominė.

Sutartinė teorija

Istoriškai atsirado pirmoji. Arbitražo prigimtį aiškina per sutartį,

teigiant, kad arbitražas atsiranda tik per sutartį. Šalys sudaro sutartį su

arbitrais, teorija teigia, kad pats sprendimas yra sutartinis, nes jie yra

šalių įgalioti atstovai.

Šios doktrinos silpnoji vieta – šiuolaikinė teisė reikalauja, kad arbitrai

būtų nepriklausomi asmenys, kurie turi būti nešališki sprendžiant ginčą,

jei arbitrai buvo priklausomi, yra pagrindas pripažinti sprendimą

neteisėtu.

Teigiamas dalykas – akcentas į sutartinius dalykus, jei nėra susitarimo

negali būti arbitražo. Arbitražinis susitarimas yra civilinė sutartis, tik

jos dalykas yra specifinis (šalys tariasi dėl procesinių dalykų).

Arbitrų sprendimas nėra sutartis. Arbitrai yra nepriklausomi, nešališki,

sprendimas priimamas balsų dauguma, arbitras gali pareikšti atskirą

nuomonę. Nagrinėjant kolegialiai sprendimas gali būti priimtas nepasiekus

konsensuso.

Jurisdikcinė teorija

Arbitražas – privatus teismo procesas. Aiškinama ieškant panašumų tarp

teismo proceso ir arbitražo. Panašumų yra daug.

Arbitražas
– teismo procesas, bet ne valstybės, privačių asmenų

organizuojamas teismo procesas. Veikiantys asmenys yra ne valstybės

pareigūnai, o privatūs asmenys – arbitrai.

Arbitražas pripažintas kaip alternatyva teismo procesui.

Teigti, kad arbitražas yra privatus ne visada teisinga. Arbitražo

formavimas, proceso tvarka – yra daug skirtumų nuo teismo proceso. Teismas

turi remtis įstatymu, o arbitrai gali spręsti ginčą nesiremdami kurios nors

šalies teise, o prekybos papročiais, gali vadovautis teisingumo principu.

Jei arbitražą padarytume panašų į teismą, jis būtų nepatrauklus. Lyginant

arbitražą su kt. alternatyviais ginčo sprendimo būdais, jis turi minusų

(pvz., lyginant su tarpininkavimu).

Mišrioji teorija

Sujungė tai, kas iki jos padaryta. Ji sujungė sutartinės ir jurisdikcinės

teorijos teiginius. Arbitražui yra būdingi tiek sutartiniai, tiek ir

jurisdikciniai elementai. Arbitražas – samplaika šalių susitarimo ir

perimtų teismo proceso bruožų. Šalys ne visada gali įtakoti arbitražo eigą,

todėl arbitražui būdingi teismo proceso bruožai. Daugelis palaiko šią

teoriją, bet ir ji visų neįtikino.

Autonominė teorija

Pati naujausia, pirmieji darbai pasirodė XX a. 7-ajame dešimtmetyje.

Arbitražo teisinės prigimties neįmanoma suvokti nei analizuojant

sutartinius, nei jurisdikcinius elementus.

Arbitražas yra savarankiškas institutas, kuris egzistuoja nepriklausomai

nuo CP ir CT.Priklausomai nuo to, kokia doktrina valstybėje vyrauja galima surasti

įvairių pavyzdžių, pvz., jei vyrauja jurisdikcinė teorija, tai arbitražą

reguliuos (jo veiklą) atskira CK dalis (Austrija, Olandija, Prancūzija).

Kitose valstybėse tie klausimai nėra reguliuojami, o priimtas atskiras

Arbitražo įstatymas (Švedija) ir teismo proceso kodeksas šių klausimų

nenagrinėja.

LT buvo siūlymų papildyti CK nauju skyriumi, reglamentuojančiu arbitražo

veiklą, bet ta idėja neįgyvendinta, o priimtas specialus įstatymas.

CPK naujame (priimtame 2002 02 28) to nėra.

II tema. Arbitražo teisė.

1.Arbitražo teisės šaltiniaiTeisės šaltiniai yra dvejopo pobūdžio:

1) nacionaliniai;

2) tarptautiniai.

Arbitražas yra populiarus tarptautinėje prekyboje, todėl neapsieinama be

nacionalinių šaltinių vienodinimo.

Kadangi arbitražui būdingas privatumas ir uždarumas valstybė nesiima

reguliuoti smulkmeniškai, tik nustato pagrindinius principus. Detales

sureguliuoti paliekama privačiais arbitražo veiklos šaltiniais – arbitražo

tarptautinės organizacijos gali priimti kt. įstatymus, nuolat veikiančios

arbitražo institucijos gali priimti reglamentus.

Valstybės nustatytos taisyklės – nacionaliniai šaltiniai

(1) LT teisės šaltiniai – LR Komercinio arbitražo įstatymas, kuriame yra 43

str. (arbitražo formavimas, arbitrų skyrimo, arbitražo sprendimų priėmimas

ir kt. klausimai). Jis priimtas panaudojant 2 svarbius tarptautinius

šaltinius – 1958 m. Niujorko konvenciją ir JT Tarptautinės prekybos teisės

komisijos parengtas pavyzdinis Tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.

UNCITRAL funkcija – vienodinti teisę, reglamentuojančią tarptautinę

prekybą. Joje labai svarbus ginčų sprendimas. Tas įstatymas yra kaip

modelis valstybėms rengiant savo nacionalinius įstatymus. Daugelis

valstybių šiuo įstatymu rėmėsi, taip pat ir LT.

LT įstatyme yra daug spragų. Pagrindinė spraga – susijusi su arbitražo

samprata (2 str.). Apibrėžimas neatsako į svarbiausią klausimą – ar

arbitražas yra tik ginčo dėl teisės sprendimo būdas, ar yra ir kt. pobūdžio

sprendimo būdas (kokybės arbitražas). Šis klausimas skirtingai sprendžiamas

kt. valstybėse. Pvz., pirkėjas gauna prekes iš pardavėjo. Prekės priimamos

pagal 2 kriterijus – kiekį ir kokybę. Sutartyje nustatoma procedūra kokybei

patikrinti. Ar tai yra arbitražas? Vienose valstybėse – tokie ginčo

sprendimai nelaikomi arbitražu. Kt. valstybėse – tai irgi yra arbitražas.

Pvz., Švedijos naujasis arbitražo įstatymas – arbitražu laikomas fakto ar

techninių klausimų sprendimas. Tas sprendimas gali būti pripažįstamas ir

vykdomas bendrais pagrindais.

LT įstatymas dėl to nepasisako. LT kai arbitražas sudaromas tik dėl ginčo

dėl teisės sprendimo (ne dėl fakto).(2) CPK yra svarbus arbitražo teisės šaltinis, todėl, kad nustato santykį

tarp teismo proceso ir arbitražo. CPK 150 str. – teismas atsisako priimti

ieškininį pareiškimą, jei šalys susitarė dėl ginčo sprendimo arbitraže.

Vadinasi arbitražas yra alternatyva teismo procesui, šalys pasirinkusios

arbitražą netenka teisės kreiptis į teismą.

Arbitražinis susitarimas yra atsisakymas kreiptis į teismą. Šalys turi

apsispręsti: ar pasirinks arbitražą atsisakydamos teisės kreiptis į teismą,

ar atvirkščiai. Tai nėra absoliutu:

1) arbitražinio susitarimo galima atsisakyti arba panaikinti bendru

susitarimu;

2) arbitražinis gali būti ydingas ir galioti.

CPK 239 str. – savarankiškas bylos nutraukimo pagrindas, jei yra

susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.

CPKn – nutraukimo pagrindas – galiojantis arbitražinis sprendimas
priimtas

dėl tapataus ginčo. Pagrindas nutraukti bylą yra ne arbitražinis

susitarimas, o arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo.

CPK yra priedas Nr. 2 – Trečiųjų teismo nuostatai. Tai savotiškas arbitražo

teisės šaltinis, nes nuostatai nustato bendrą tvarką ad hoc arbitraže ginčų

nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. CPKn to nebeliks. Jei šalys sudaro ad

hoc – jos arba pačios pasirinks nagrinėjimo procedūrą, arba turės

pasirinkti arbitražo sudarytą procedūrą.

CPK 481 str. – funkcinis teisingumas, sprendžiant klausimą dėl užsienio

arbitražų sprendimų pripažinimo. Tai sprendžia Apeliacinis teismas, kurio

nutartį galima skųsti Aukščiausiam teismui.(3) Arbitražo teisės šaltinis yra ir materialinė teisė (CK) – sprendžiant

arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus. CK svarbus šaltinis taikytinos

teisės prasme (tai svarbu, kai ginčas turi užsienio (tarptautinį) elementą,

sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas galioja pagal užsienio teisę, ar

pagal nacionalinę teisę). Šalys yra laisvos pasirinkti taikytiną teisę

arbitražiniam susitarimui (pvz., Prancūzijos teisę).(4) Teismų praktika – svarbus šaltinis, nes statutinis arbitražo

reguliavimas yra žymiai menkesnis, susiduriama su spragomis, teisiniais

prieštaravimais. Precedentas svarbus ta prasme, kad turim naują Komercinio

arbitražo įstatymą ir jį taikant kyla daug problemų (santykio teismo ir

arbitražo – ar teismas gali atlikti pagalbinę funkciją nagrinėjant ginčą

arbitraže; ar teismas gali arbitražo prašymu taikyti ieškinio užtikrinimo

priemones).

Precedentas yra svarbus dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.(5) Teisės doktrina – svarbus šaltinis ypač tose valstybės, kur arbitražas

yra populiarus (pvz., Olandija).

Tarptautiniai šaltiniai

Ilgą laiką arbitražo reguliavimas buvo nacionalinės teisės prerogatyva.

Vėliau vystantis prekybai reikėjo vienodinti tuos klausimus.

✓ 1923 m. susitarimas dėl arbitražinių išlygų – sutartyse esantys

šalių susitarimai dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka, turi būti

pripažįstami ir gerbiami tos sutarties dalyvių.

✓ Pripažinus arbitražines išlygas, reikėjo sudaryti susitarimą – 1927

m. Ženevos konvencija – pirmoji teisinė sutartis, kuri pripažino, kad

reikia kartu su teismų sprendimai vykdyti ir arbitražo priimtus

sprendimus (tarptautinėje prekyboje).

✓ Tarpukario laikai tuščia terpė.

✓ 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo. Ji pakeitė 1927 m. Konvenciją. Šios

konvencijos dalyvėmis yra dauguma pasaulio valstybių (daugiau nei

150). Ši konvencija yra parengta tinkamai ir rodo arbitražo

populiarumą. Praėjo 44 m. kaip konvencija galioja, todėl paaiškėjo

spragų, reikia ją revizuoti (UNCITRAL tą realizuoja, posėdžiauja 2

kartus per metus, rengia šios konvencijos papildymus ar pakeitimus.

Kyla klausimai – ar ši konvencija taikoma tik galutiniams arbitražo

sprendimams, ar ir preliminariems sprendimams?).

✓ 1961 m. Europos Ženevos konvencija dėl arbitražo

✓ 1965 m. Vašingtono konvencija – nustatė ginčų, kylančių tarp

investuotojų ir valstybių sprendimo tvarką (ją ratifikavo ir LT).

✓ 1966 m. EU Taryba parengė ir buvo pasirašyta konvencija dėl tipinio

arbitražo įstatymo. Šis įstatymas nesusilaukė populiarumo. Šią

konvenciją pasirašė tik Belgija.

✓ 1976 m. UNCITRAL – arbitražo taisyklės – procesinis dokumentas,

skirtas kaip pavyzdinis, kai ginčas sprendžiamas ad hoc arbitraže.

✓ 1985 m. UNCITRAL – pavyzdinis įstatymas.

✓ Yra Panamos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo,

Afrikos susitarimas ir kt.Privatūs arbitražo teisės šaltiniai

Pats arbitražas yra privataus pobūdžio, todėl pripažįstama šalių teisė

tarpusavio susitarimu nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Kuriamos

mišrios organizacijos, kurios teikia pagalbą šalims nustatyti ginčo

nagrinėjimo procedūras. Viena iš tokių pagalbos priemonių – arbitražo mini

proceso kodekso parengimas.Arbitražinis susitarimas.

Arbitražinį susitarimą sudaro šalys. Šalys yra laisvos, todėl toks

susitarimas gali būti dvejopo pobūdžio:

1) Šalys gali pasirinkti tam tikrą jau egzistuojantį modelį, pvz.,

arbitražiniame susitarime šalys nurodo, kad ginčą spręs Stokholmo

arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų.

2) Šalys gali pačios sudaryti išsamų arbitražinį susitarimą, kuriame

nustato visą tvarką dėl arbitražo sudarymo, pačio proceso, kalbos,

sprendimo priėmimo ir pan.Arbitražinis susitarimas – tai arbitražo proceso šaltinis. Tačiau šalys

nėra absoliučiai laisvos, kadangi arbitražinis susitarimas – tai sutartis.

Sutarčių laisvės principas taip pat turi ribas, pvz., egzistuoja bendrieji

sąžiningo proceso principai. Tai reiškia, kad:

• Šalys negali sukurti tokių procedūrų, kurios reikštų nesąžiningą

procesą.

Turi būti užtikrintas nepriklausomumo ir objektyvumo principas.

1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodo, kad vienas iš pagrindų

atsisakyti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražo sprendimą yra atvejis,

kai yra pažeistos pagrindinės sąžiningo proceso taisyklės. Be to, šalys yra

saistomos imperatyvių teisės normų tos šalies, kurioje vyksta arbitražinis

procesas. 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. analizė leidžia teigti, kad

jei arbitražinis procesas prieštaravo valstybės vidaus teisės normoms, tai

yra pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo.Atvejų, kuomet šalys pačios sudaro išsamų arbitražinį susitarimą, būna

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4565 žodžiai iš 9127 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.