Viskas apie arbitraza
5 (100%) 1 vote

Viskas apie arbitraza

ARBITRAŽASI tema. Teisinė arbitražo prigimtis.

1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo,

kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo

būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčų

yra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosius

žingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės ir

Prekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvo

egzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:

1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės

normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos

dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.

2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra

labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo

būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai

užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius.

Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali

tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže

ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse

teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o

tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.

3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos).

Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai

brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad:

a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei;

b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų

advokatams ir pan.

Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia

ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių –

jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis

arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos

patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti

kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva

yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt,

tai:

a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios

100 tūkst. Lt;

b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt +

0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.

4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali

pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo

sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta,

teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities

specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos

pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie

nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities

žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą

sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo

sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos

nušalinti.

5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo

procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme

procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių

šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai.

Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus

nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar

arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės

trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti

ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir

pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne

valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų

nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis,

kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt.

arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.

6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių.

Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali

pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to

arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės

teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią

materialinės teisės
normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net

apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės

teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo

sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra

draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai

arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra

saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y.

kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai

yra labai svarbu.Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kad

teismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi ir

trūkumų.Pagrindiniai arbitražo trūkumai:

1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs

asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų

taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias

užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to

daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys

arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi

arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta.

Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama.

Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei

sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą,

prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o

sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą

užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.

2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras

kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.:

a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai,

b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai,

c) santykiai, susiję su bankrotu;

d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan.

Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami

nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra

alternatyva teismui.

3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei

viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks

kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys:

a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios;

b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas).

Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.

4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče

dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis

bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių

susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių

susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą

gali įstoti tik savo noru.

5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis

teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas

dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės.

Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos.

Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso

taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti

arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso

nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos

instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.

6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus.

Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas.

Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų

(turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad

teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą

prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines

išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc

tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie

Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame

arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie

arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai:

c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus

0,5% nuo šios sumos;

d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas

bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos.

Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat

kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti

ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai

gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su
užsienio

investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus

nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti).

Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei

ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt,

o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt.

Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų

honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje,

Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismo

procesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėje

praktikoje.2.Arbitražo samprata.

Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletą

reikšmių.

Žodžio “arbitražas” reikšmės:

• Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą

sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai

teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo

sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo

samprata.

• Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą,

t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija.

• Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo,

kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti.

Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus.

Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme

arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas.

Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva

(įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų

asociacija, verslininkų asociacija ir kt.);

2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos;

3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas.

Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos:

1) ICC (Paryžiuje);

2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas;

3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų;

4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos

Rūmų.

Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų

arbitražas.

• Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį

procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma.

• Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri

nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.

Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRS

specializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinami

valstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas,

kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvoje

nėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje. Rusijoje yra

arbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirti

komerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąja

prasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairių

nesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimo

pripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turi

būti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Pažymėtina, kad Rusija

turi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminas

taip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yra

arbitražas.3.Arbitražo rūšys.

Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:

1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų

arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip

privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.

2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame

sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz.,

toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris

sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra

skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja

ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.Komerciniai arbitražai yra tokie:

1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys

perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės

arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne

nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją.

Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos:

• Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas,

kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams.

• Ji sudaro rekomendacinį arbitrų
taip pat palengvinimas

šalims.

• Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus

arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos.

• Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą.

Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo

instituciją, vadinami institucinių arbitražu.

2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria

pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yra

tarptautinis ar vidaus, yra:

1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius

ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi

toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus

galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.

2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus

ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi

LR komercinio arbitražo įstatymu.Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl

2 priežasčių:

1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas

tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat.

yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui;

2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis,

tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo

sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint

įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia

sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir

vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl

užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958

m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas,

kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašoma

įvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinį

teismą].LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražas

laikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu:

1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo

skirtingose valstybėse;

2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių

iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi

savo komercinių įmonių, ribų;

4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

Šis 4 str. yra labai archaiškas. Pakaktų tik vieno kriterijau, t.y. ginčo

sprendimo vietos ir arbitrų buvimo vietos. Tada tokį arbitražą turėtume

laikyti tarptautiniu.

Reikalinga pripažinimo procedūra.

Jei sprendimas priimtas LT, nepaisant išvardintų kriterijų, arbitražas

nelaikytinas tarptautiniu, nes šalims reiktų kreiptis į Apeliacinį teismą.

Reikia tikėtis, kad ateityje 4 str. bus panaikintas ir taip pat atsisakyta

tokio plataus tarptautinio arbitražo supratimo.

4.Pagrindinės arbitražo teisinės prigimties aiškinimo teorijos.

Žodis “Arbitražas” vartojamas keliomis prasmėmis. Dažniausiai arbitražas –

procesas, ginčo sprendimo procedūros apibūdinimas.Skiriamos 4 teorijos, aiškinančios arbitražo teisinę prigimtį:

1) sutartinė;

2) jurisdikcinė;

3) mišrioji;

4) autonominė.

Sutartinė teorija

Istoriškai atsirado pirmoji. Arbitražo prigimtį aiškina per sutartį,

teigiant, kad arbitražas atsiranda tik per sutartį. Šalys sudaro sutartį su

arbitrais, teorija teigia, kad pats sprendimas yra sutartinis, nes jie yra

šalių įgalioti atstovai.

Šios doktrinos silpnoji vieta – šiuolaikinė teisė reikalauja, kad arbitrai

būtų nepriklausomi asmenys, kurie turi būti nešališki sprendžiant ginčą,

jei arbitrai buvo priklausomi, yra pagrindas pripažinti sprendimą

neteisėtu.

Teigiamas dalykas – akcentas į sutartinius dalykus, jei nėra susitarimo

negali būti arbitražo. Arbitražinis susitarimas yra civilinė sutartis, tik

jos dalykas yra specifinis (šalys tariasi dėl procesinių dalykų).

Arbitrų sprendimas nėra sutartis. Arbitrai yra nepriklausomi, nešališki,

sprendimas priimamas balsų dauguma, arbitras gali pareikšti atskirą

nuomonę. Nagrinėjant kolegialiai sprendimas gali būti priimtas nepasiekus

konsensuso.

Jurisdikcinė teorija

Arbitražas – privatus teismo procesas. Aiškinama ieškant panašumų tarp

teismo proceso ir arbitražo. Panašumų yra daug.

Arbitražas
– teismo procesas, bet ne valstybės, privačių asmenų

organizuojamas teismo procesas. Veikiantys asmenys yra ne valstybės

pareigūnai, o privatūs asmenys – arbitrai.

Arbitražas pripažintas kaip alternatyva teismo procesui.

Teigti, kad arbitražas yra privatus ne visada teisinga. Arbitražo

formavimas, proceso tvarka – yra daug skirtumų nuo teismo proceso. Teismas

turi remtis įstatymu, o arbitrai gali spręsti ginčą nesiremdami kurios nors

šalies teise, o prekybos papročiais, gali vadovautis teisingumo principu.

Jei arbitražą padarytume panašų į teismą, jis būtų nepatrauklus. Lyginant

arbitražą su kt. alternatyviais ginčo sprendimo būdais, jis turi minusų

(pvz., lyginant su tarpininkavimu).

Mišrioji teorija

Sujungė tai, kas iki jos padaryta. Ji sujungė sutartinės ir jurisdikcinės

teorijos teiginius. Arbitražui yra būdingi tiek sutartiniai, tiek ir

jurisdikciniai elementai. Arbitražas – samplaika šalių susitarimo ir

perimtų teismo proceso bruožų. Šalys ne visada gali įtakoti arbitražo eigą,

todėl arbitražui būdingi teismo proceso bruožai. Daugelis palaiko šią

teoriją, bet ir ji visų neįtikino.

Autonominė teorija

Pati naujausia, pirmieji darbai pasirodė XX a. 7-ajame dešimtmetyje.

Arbitražo teisinės prigimties neįmanoma suvokti nei analizuojant

sutartinius, nei jurisdikcinius elementus.

Arbitražas yra savarankiškas institutas, kuris egzistuoja nepriklausomai

nuo CP ir CT.Priklausomai nuo to, kokia doktrina valstybėje vyrauja galima surasti

įvairių pavyzdžių, pvz., jei vyrauja jurisdikcinė teorija, tai arbitražą

reguliuos (jo veiklą) atskira CK dalis (Austrija, Olandija, Prancūzija).

Kitose valstybėse tie klausimai nėra reguliuojami, o priimtas atskiras

Arbitražo įstatymas (Švedija) ir teismo proceso kodeksas šių klausimų

nenagrinėja.

LT buvo siūlymų papildyti CK nauju skyriumi, reglamentuojančiu arbitražo

veiklą, bet ta idėja neįgyvendinta, o priimtas specialus įstatymas.

CPK naujame (priimtame 2002 02 28) to nėra.

II tema. Arbitražo teisė.

1.Arbitražo teisės šaltiniaiTeisės šaltiniai yra dvejopo pobūdžio:

1) nacionaliniai;

2) tarptautiniai.

Arbitražas yra populiarus tarptautinėje prekyboje, todėl neapsieinama be

nacionalinių šaltinių vienodinimo.

Kadangi arbitražui būdingas privatumas ir uždarumas valstybė nesiima

reguliuoti smulkmeniškai, tik nustato pagrindinius principus. Detales

sureguliuoti paliekama privačiais arbitražo veiklos šaltiniais – arbitražo

tarptautinės organizacijos gali priimti kt. įstatymus, nuolat veikiančios

arbitražo institucijos gali priimti reglamentus.

Valstybės nustatytos taisyklės – nacionaliniai šaltiniai

(1) LT teisės šaltiniai – LR Komercinio arbitražo įstatymas, kuriame yra 43

str. (arbitražo formavimas, arbitrų skyrimo, arbitražo sprendimų priėmimas

ir kt. klausimai). Jis priimtas panaudojant 2 svarbius tarptautinius

šaltinius – 1958 m. Niujorko konvenciją ir JT Tarptautinės prekybos teisės

komisijos parengtas pavyzdinis Tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.

UNCITRAL funkcija – vienodinti teisę, reglamentuojančią tarptautinę

prekybą. Joje labai svarbus ginčų sprendimas. Tas įstatymas yra kaip

modelis valstybėms rengiant savo nacionalinius įstatymus. Daugelis

valstybių šiuo įstatymu rėmėsi, taip pat ir LT.

LT įstatyme yra daug spragų. Pagrindinė spraga – susijusi su arbitražo

samprata (2 str.). Apibrėžimas neatsako į svarbiausią klausimą – ar

arbitražas yra tik ginčo dėl teisės sprendimo būdas, ar yra ir kt. pobūdžio

sprendimo būdas (kokybės arbitražas). Šis klausimas skirtingai sprendžiamas

kt. valstybėse. Pvz., pirkėjas gauna prekes iš pardavėjo. Prekės priimamos

pagal 2 kriterijus – kiekį ir kokybę. Sutartyje nustatoma procedūra kokybei

patikrinti. Ar tai yra arbitražas? Vienose valstybėse – tokie ginčo

sprendimai nelaikomi arbitražu. Kt. valstybėse – tai irgi yra arbitražas.

Pvz., Švedijos naujasis arbitražo įstatymas – arbitražu laikomas fakto ar

techninių klausimų sprendimas. Tas sprendimas gali būti pripažįstamas ir

vykdomas bendrais pagrindais.

LT įstatymas dėl to nepasisako. LT kai arbitražas sudaromas tik dėl ginčo

dėl teisės sprendimo (ne dėl fakto).(2) CPK yra svarbus arbitražo teisės šaltinis, todėl, kad nustato santykį

tarp teismo proceso ir arbitražo. CPK 150 str. – teismas atsisako priimti

ieškininį pareiškimą, jei šalys susitarė dėl ginčo sprendimo arbitraže.

Vadinasi arbitražas yra alternatyva teismo procesui, šalys pasirinkusios

arbitražą netenka teisės kreiptis į teismą.

Arbitražinis susitarimas yra atsisakymas kreiptis į teismą. Šalys turi

apsispręsti: ar pasirinks arbitražą atsisakydamos teisės kreiptis į teismą,

ar atvirkščiai. Tai nėra absoliutu:

1) arbitražinio susitarimo galima atsisakyti arba panaikinti bendru

susitarimu;

2) arbitražinis gali būti ydingas ir galioti.

CPK 239 str. – savarankiškas bylos nutraukimo pagrindas, jei yra

susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.

CPKn – nutraukimo pagrindas – galiojantis arbitražinis sprendimas
priimtas

dėl tapataus ginčo. Pagrindas nutraukti bylą yra ne arbitražinis

susitarimas, o arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo.

CPK yra priedas Nr. 2 – Trečiųjų teismo nuostatai. Tai savotiškas arbitražo

teisės šaltinis, nes nuostatai nustato bendrą tvarką ad hoc arbitraže ginčų

nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. CPKn to nebeliks. Jei šalys sudaro ad

hoc – jos arba pačios pasirinks nagrinėjimo procedūrą, arba turės

pasirinkti arbitražo sudarytą procedūrą.

CPK 481 str. – funkcinis teisingumas, sprendžiant klausimą dėl užsienio

arbitražų sprendimų pripažinimo. Tai sprendžia Apeliacinis teismas, kurio

nutartį galima skųsti Aukščiausiam teismui.(3) Arbitražo teisės šaltinis yra ir materialinė teisė (CK) – sprendžiant

arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus. CK svarbus šaltinis taikytinos

teisės prasme (tai svarbu, kai ginčas turi užsienio (tarptautinį) elementą,

sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas galioja pagal užsienio teisę, ar

pagal nacionalinę teisę). Šalys yra laisvos pasirinkti taikytiną teisę

arbitražiniam susitarimui (pvz., Prancūzijos teisę).(4) Teismų praktika – svarbus šaltinis, nes statutinis arbitražo

reguliavimas yra žymiai menkesnis, susiduriama su spragomis, teisiniais

prieštaravimais. Precedentas svarbus ta prasme, kad turim naują Komercinio

arbitražo įstatymą ir jį taikant kyla daug problemų (santykio teismo ir

arbitražo – ar teismas gali atlikti pagalbinę funkciją nagrinėjant ginčą

arbitraže; ar teismas gali arbitražo prašymu taikyti ieškinio užtikrinimo

priemones).

Precedentas yra svarbus dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.(5) Teisės doktrina – svarbus šaltinis ypač tose valstybės, kur arbitražas

yra populiarus (pvz., Olandija).

Tarptautiniai šaltiniai

Ilgą laiką arbitražo reguliavimas buvo nacionalinės teisės prerogatyva.

Vėliau vystantis prekybai reikėjo vienodinti tuos klausimus.

✓ 1923 m. susitarimas dėl arbitražinių išlygų – sutartyse esantys

šalių susitarimai dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka, turi būti

pripažįstami ir gerbiami tos sutarties dalyvių.

✓ Pripažinus arbitražines išlygas, reikėjo sudaryti susitarimą – 1927

m. Ženevos konvencija – pirmoji teisinė sutartis, kuri pripažino, kad

reikia kartu su teismų sprendimai vykdyti ir arbitražo priimtus

sprendimus (tarptautinėje prekyboje).

✓ Tarpukario laikai tuščia terpė.

✓ 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo. Ji pakeitė 1927 m. Konvenciją. Šios

konvencijos dalyvėmis yra dauguma pasaulio valstybių (daugiau nei

150). Ši konvencija yra parengta tinkamai ir rodo arbitražo

populiarumą. Praėjo 44 m. kaip konvencija galioja, todėl paaiškėjo

spragų, reikia ją revizuoti (UNCITRAL tą realizuoja, posėdžiauja 2

kartus per metus, rengia šios konvencijos papildymus ar pakeitimus.

Kyla klausimai – ar ši konvencija taikoma tik galutiniams arbitražo

sprendimams, ar ir preliminariems sprendimams?).

✓ 1961 m. Europos Ženevos konvencija dėl arbitražo

✓ 1965 m. Vašingtono konvencija – nustatė ginčų, kylančių tarp

investuotojų ir valstybių sprendimo tvarką (ją ratifikavo ir LT).

✓ 1966 m. EU Taryba parengė ir buvo pasirašyta konvencija dėl tipinio

arbitražo įstatymo. Šis įstatymas nesusilaukė populiarumo. Šią

konvenciją pasirašė tik Belgija.

✓ 1976 m. UNCITRAL – arbitražo taisyklės – procesinis dokumentas,

skirtas kaip pavyzdinis, kai ginčas sprendžiamas ad hoc arbitraže.

✓ 1985 m. UNCITRAL – pavyzdinis įstatymas.

✓ Yra Panamos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo,

Afrikos susitarimas ir kt.Privatūs arbitražo teisės šaltiniai

Pats arbitražas yra privataus pobūdžio, todėl pripažįstama šalių teisė

tarpusavio susitarimu nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Kuriamos

mišrios organizacijos, kurios teikia pagalbą šalims nustatyti ginčo

nagrinėjimo procedūras. Viena iš tokių pagalbos priemonių – arbitražo mini

proceso kodekso parengimas.Arbitražinis susitarimas.

Arbitražinį susitarimą sudaro šalys. Šalys yra laisvos, todėl toks

susitarimas gali būti dvejopo pobūdžio:

1) Šalys gali pasirinkti tam tikrą jau egzistuojantį modelį, pvz.,

arbitražiniame susitarime šalys nurodo, kad ginčą spręs Stokholmo

arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų.

2) Šalys gali pačios sudaryti išsamų arbitražinį susitarimą, kuriame

nustato visą tvarką dėl arbitražo sudarymo, pačio proceso, kalbos,

sprendimo priėmimo ir pan.Arbitražinis susitarimas – tai arbitražo proceso šaltinis. Tačiau šalys

nėra absoliučiai laisvos, kadangi arbitražinis susitarimas – tai sutartis.

Sutarčių laisvės principas taip pat turi ribas, pvz., egzistuoja bendrieji

sąžiningo proceso principai. Tai reiškia, kad:

• Šalys negali sukurti tokių procedūrų, kurios reikštų nesąžiningą

procesą.

Turi būti užtikrintas nepriklausomumo ir objektyvumo principas.

1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodo, kad vienas iš pagrindų

atsisakyti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražo sprendimą yra atvejis,

kai yra pažeistos pagrindinės sąžiningo proceso taisyklės. Be to, šalys yra

saistomos imperatyvių teisės normų tos šalies, kurioje vyksta arbitražinis

procesas. 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. analizė leidžia teigti, kad

jei arbitražinis procesas prieštaravo valstybės vidaus teisės normoms, tai

yra pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo.Atvejų, kuomet šalys pačios sudaro išsamų arbitražinį susitarimą, būna

labai retai, kadangi arbitražas daugiau skirtas verslo ginčams, o

verslininkai tam laiko neturi. Verslininkai daugiausiai naudojasi tais

šaltiniais, kurie yra parengti nuolatinių arbitražo institucijų ar kitų

institucijų; tai įvairios taisyklės bei reglamentai.Lietuvoje yra dvi nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie asociacijos Tarptautiniai prekybos rūmai

Lietuva. Jį įsteigė bankų asociacija, pramoninkų asociacija,

tarptautinių prekybos rūmų asociacija. Ši institucija yra patvirtinusi

reglamentą, kuris reguliuoja ginčų nagrinėjimą tais atvejais, kuomet

šalys numato, kad arbitražinis procesas bus organizuojamas pagal šios

institucijos parengtą reglamentą. Šis reglamentas turi 40 straipsnių.

Taip pat ši institucija turi savo statutą, arbitrų sąrašo sudarymo

principus, administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų taisykles. Jei

šalys nurodo šią instituciją, tuomet minėti dokumentai bus arbitražo

proceso šaltiniu.

2) Lietuvos teisininkų draugijos įkurtas Vilniaus tarptautinis komercinis

arbitražas. Jis yra patvirtinęs reglamentą, kurį sudaro 38

straipsniai. Taip pat yra sudarytos arbitražinių rinkliavų taisyklės.

Kai šalys pasirenka šią instituciją, tuomet tai bus arbitražinio

proceso šaltinis.

Taip pat dar yra Lietuvos Jūrų arbitražas, tačiau, anot prof. V.Mikelėno,

neaišku, ar jis funkcionuoja.Užsienio nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismas Paryžiuje (ICC). Jis yra

patvirtinęs Arbitražo taisykles. Proceso šaltinis tokiu atveju bus ICC

patvirtintos arbitravimo taisyklės.

2) Londono tarptautinis arbitražo teismas. Vienas iš jo steigėjų –

Londono municipalitetas.

3) Stokholmo arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų. Jis yra

patvirtinęs arbitravimo taisykles. Tarybų Sąjungos gyvavimo metu šią

arbitražo instituciją rinkdavosi TSRS įmonės sudarydamos sutartis su

užsienio įmonėmis. Švedijoje yra daug advokatų, kurie gerai žino rusų

kalbą, teisę ir pan. Dėl to yra daug atvejų, kuomet ir Lietuvos įmonės

sudarydamos sutartis numatydavo arbitražinę išlygą spręsti ginčus

šiame Stokholmo arbitraže.

4) Danijos arbitražo teismas prie Danijos prekybos rūmų. Veikia

Kopenhagoje.

5) Vokietijos arbitražo institutas. Jis yra patvirtinęs arbitravimo

taisykles, arbitravimo administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų

taisykles.

6) Amerikos arbitražo institutas. Jis vienija kitas nuolatines arbitražo

institucijas.

7) Yra labai daug specializuotų arbitražo institucijų, ypač jūrinėse

valstybėse.

• Arbitražą jūriniams ginčams turi Olandija, Danija, Anglija,

Švedija.

• Taip pat yra arbitražas ginčams statybos srityje.

• Yra arbitražas ir ginčams, kylantiems iš prekybos kava,

riešutais (Olandija).Arbitražo proceso teisė žymiai svarbesnė, kai kalbame apie privačius teisės

šaltinius. Arbitražo procesas daugiausiai vyksta pagal nuolatinių arbitražo

institucijų parengtas taisykles, vadovaujantis:

1) sąžiningo proceso principais;

2) 1958 m. Niujorko konvencija;

3) valstybės imperatyviom teisės normoms.2.Taikytina teisė.

Šis klausimas turi du aspektus, kadangi taikytina teisė gali būti:

1) teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą ir spręsdami proceso

klausimus (lex arbitri);

2) materialinė taikytina teisė, t.y. tam tikros konkrečios valstybės

teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą iš esmės.Taikytina teisė – tai teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdami ginčą bei

procesinius klausimus.

Arbitražo procesą reglamentuoja:

1) arba šalių sukurta procedūra,

2) arba šalių pasirinkti reglamentai ar taisyklės, kurias priima

nuolatinės arbitražo institucijos.

Jei nėra nė vieno iš šių atvejų, tuomet arbitrai nagrinėja bylą taikydami

arbitražo vietos valstybės teisę (lex loci arbitri). Taigi arbitrai

nagrinėdami ginčą tam tikroje valstybėje turi atsižvelgti į imperatyvias

tos valstybės vidaus teisės normas, kurios reglamentuoja arbitražą.

Reikia žiūrėti, ar tai nacionalinis, ar tarptautinis arbitražas, ir ar iš

tikro tai imperatyvios teisės normos. Pvz., LR komercinio arbitražo

įstatymo 13 str. 3 dalis sako, kad visais atvejais arbitrų skaičius turi

būti nelyginis.
Sakykime, yra nagrinėjama byla tarp Lietuvos ir Prancūzijos

įmonių, taigi arbitražas yra tarptautinis. Procesas vyksta Vilniuje. Ginčą

nagrinėja du arbitrai, kadangi taip susitarė šalys. Kyla klausimas, ar toks

minėtos normos pažeidimas yra esminis, ar arbitražas yra neteisėtas ir ar

Lietuva tokio arbitražinio sprendimo nevykdytų. Tarptautinio arbitražo

atveju negalima laikyti, kad tai yra pagrindas nepripažinti ir nevykdyti

tokio arbitražinio sprendimo, nebent yra kitų argumentų (objektyvumo,

nešališkumo principų pažeidimas). Šį klausimą reik spręsti visais atvejais,

atsižvelgiant į sampratą, ką mes laikome tinkamu arbitražo procesu.

Lyginamuoju aspektu galima pamatyti, kad tarptautinėje praktikoje šis

dalykas nėra esminis, ir toks pažeidimas negali būti pagrindu nepripažinti

tokio arbitražinio sprendimo. Nors 1996 m. LR komercinio arbitražo

įstatymas pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, vis dėl to mūsų įstatyme yra

novelų, kurios yra „lietuviškos kūrybos“ rezultatas. Tarptautinio

komercinio arbitražo praktika rodo, kad nagrinėdami tarptautinį ginčą

arbitrai turi teisę tam tikrus proceso klausimus spręsti ne pagal vietos

valstybės teisę, ypač jei tai nėra imperatyvios teisės normos. Yra

susiklostę tam tikri papročiai. Todėl lex loci arbitri turi būti taikomas

ir aiškinamas liberaliai, lanksčiai.Taikytina teisė – tai materialinė teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdami

ginčą.

Jei yra šalių susitarimas dėl taikytinos teisės, tuomet arbitrai taiko

šalių pasirinktą teisę. Problemų nekyla ir tada, jei ginčas yra

nacionalinio pobūdžio. Tačiau tam tikrų sunkumų atsiranda tada, kai

ginčas turi tarptautinį pobūdį. Jei ginčas, turintis užsienio

elementą, būtų nagrinėjamas teisme, tai atsakymą dėl taikytinos teisės

pateiktų Tarptautinė privatinė teisė. Atsakymo tokiu atveju ieškotume

LR CK 1 knygoje. Rengiant LR komercinio arbitražo įstatymą, manyta,

kad tą patį principą reikia taikyti ir arbitražui. Minėto įstatymo 31

str. nurodo, kad, jei nėra konkretaus šalių nurodymo, tarptautinio

komercinio arbitražo atvejais arbitražinis teismas taiko teisę,

nustatytą kolizinių teisės normų, kurios taikytinos konkrečiam ginčui

spręsti. Nacionalinis komercinis arbitražas tokiu atveju taiko

Lietuvos Respublikos teisę. Tačiau ši norma, pagal kurią, nesant šalių

susitarimo, ginčą reikia spręsti taikant kolizines normas,

kritikuotina. Praktika rodo, kad arbitrai nėra saistomi kolizinės

teisės taip, kaip teismai. Yra galimybė taikyti tarptautinės prekybos

papročius (lex mercatoriae). Sąvoka „taikytina teisė“ turi būti

aiškinama žymiai plačiau, nes tai yra ne vien valstybės teisė, bet ir

tarptautinė praktika. Arbitrai nėra saistomi kolizinės teisės taip,

kaip teismai. Šiuo atžvilgiu jie yra laisvesni. Net tada, kai arbitrai

nusprendžia taikyti valstybės teisę, jie turi žiūrėti ir į

tarptautinės prekybos teisės dvasią. LR komercinio arbitražo įstatymo

31 str. norma atsirado, nes buvo manoma, kad Lietuvos subjektai negali

pasirinkti užsienio teisės. Jau dabar ši nuostata neatitinka LR CK,

nes Lietuvos subjektams nėra draudžiama pasirinkti užsienio teisę,

kuomet tam yra pakankamas pagrindas.

Vienas iš arbitražo ypatumų tas, kad labai dažnai, kilus problemai dėl

taikytinos teisės, arbitrai ar ginčo šalys turi teisę pasikviesti

ekspertus. Arbitražinio proceso atveju tokia ekspertizė yra galima. Tačiau

teisme ji būtų negalima. Teismo proceso atveju ekspertizė galima tik

sprendžiant dėl taikytinos teisės turinio nustatymo. Arbitraže arbitrai

gali spręsti klausimą ir dėl to, kokia teisė turi būti taikoma. Ekspertais

kviečiami teisės profesoriai, kurie pateikia nuomonę. Ta nuomone remdamiesi

arbitrai išsprendžia ginčą ir priima arbitražinį sprendimą.

Dar vienas iš arbitražo ypatumų yra tas, kad arbitrai ginčą gali išspręsti

netaikydami jokios teisės. Šiuo atveju arbitrai yra kaip draugiški

tarpininkai. Tai įmanoma, jei pačios šalys numatė, kad arbitrai turi

išspręsti ginčą kaip draugiški tarpininkai, vadovaudamiesi teisingumo

principu.III tema. Arbitražinis susitarimas.

1.Arbitražinio susitarimo esmė ir rūšys.

Arbitražinis susitarimas – tai centrinė šios disciplinos tema.

Arbitražas – tai privatus procesas, todėl jis gali prasidėti, jei yra ginčo

šalių susitarimas. Tas susitarimas – tai būtina prielaida arbitražo

procesui prasidėti. Tas susitarimas vadinamas arbitražiniu susitarimu.

Arbitražinis susitarimas – tai sutartis. Jam taikomi visi sutarties

elementai. Tai civilinė sutartis, bet jos dalykas yra specifinis – šalys

susitaria dėl procesinių dalykų (ginčų nagrinėjimo būdo ir kitų procesinių

dalykų), o ne dėl materialinės teisės klausimų. Arbitražiniams susitarimui

taikomi bendri sutarties reikalavimai. Arbitražinis susitarimas gali būti

pripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau

šios sutarties dalykas yra specifinis (procesiniai teisiniai klausimai),

todėl arbitražinis susitarimas gal;i būti pripažįstamas
ir

dėl tokių priežasčių, kurios nežinomos sutartims dėl materialinės teisinių

klausimų.Šalys arbitražiniu susitarimu gali susitarti dvejopai:

1) šalys gali susitarti „avansu“, kad visi kilsiantys ginčai bus

sprendžiami arbitražine tvarka;

2) šalys gali susitarti, kad ginčas bus nagrinėjamas arbitražine tvarka

tada, kai ginčas jau yra kilęs.Priklausomai nuo šalių sudaryto susitarimo, arbitražiniai susitarimai yra

dviejų rūšių:

1) susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka;

2) susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.Arbitražinis susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka.

Toks susitarimas vadinamas arbitražine išlyga. Toks arbitražinis

susitarimas ypatingas tuo, kad jis yra sudėtinė kitos sutarties dalis. Toks

susitarimas galimas, kai šalis sieja sutartiniai santykiai. Šalių

sudarytoje sutartyje viena iš sudėtinių dalių šiuo atveju yra arbitražinė

išlyga. Kadangi arbitražinis susitarimas tokiu atveju yra kitos sutarties

dalis, gali kilti problema tuo atveju, kai pagrindinė sutartis pripažįstama

negaliojančia. Kyla klausimas, ar arbitražinė išlyga taip pat negalioja.

Šis klausimas sprendžiamas taikant arbitražinės išlygos autonomijos

(savarankiškumo) doktriną, kuri sako, kad arbitražinė išlyga yra

autonomiškas reiškinys ir pagrindinės sutarties negaliojimas automatiškai

nereiškia ir arbitražinio susitarimo negaliojimo. Ginčą spręsti arbitraže

galima ir tada, kai ginčas kilęs i negaliojančios sutarties (dėl

restitucijos ir pan.). Taigi procesinis susitarimas galios. žinoma, gali

būti ir tokio arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų. Pvz., jei šalis

buvo neveiksni, tokia išlyga negalios ir minėta doktrina nebus taikoma.

Gali būti, kad asmuo neveiksnus arbitražinio susitarimo atžvilgiu, bet

pagrindinės sutarties atveju veiksnus. Tai atvejai, kai tam tikriems

asmenims įstatymas draudžia sudaryti arbitražinius susitarimus.

Arbitražinis susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.

Toks susitarimas vadinamas kompromisu. Tai savarankiškas susitarimas.

Kompromisas atsirado anksčiau už arbitražinę išlygą. XIX a. kai kuriose

valstybėse buvo draudžiama susitarti dėl ginčų sprendimo iš anksto, tebuvo

leidžiamas susitarimas tik dėl jau kilusių ginčų. Kai kuriose šalyse dar ir

dabar draudžiama įrašyti arbitražines išlygas į vartojimo sutartis, bet jau

kilusį ginčą leidžiama perduoti nagrinėti kompromiso būdu.Šios dvi arbitražinių susitarimų rūšys svarbios tuo, kad joms taikomi

skirtingi reikalavimai. Pvz., skiriasi turinio, formos reikalavimai ir pan.2.Arbitražinio susitarimo turinys.

Arbitražinio susitarimo turinys svarbus, nes, nepaisant rūšies, vienas iš

arbitražinio susitarimo galiojimo sąlygų – apibrėžtumas (aiškumas). Jei

arbitražinis susitarimas suformuluotas taip, kad nėra aiškiai išreikštas

šalių ketinimas perduoti ginčą nagrinėti arbitražine tvarka, sakom, kad

arbitražinis susitarimas negalioja. Arbitrai pasakytų, kad jie

nekompetentingi, nes iš to susitarimo neaišku, kad šalys perduoda ginčą

nagrinėti arbitražine tvarka. Turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimas

atsisakyti teisminės tvarkos ir perduoti ginčą nagrinėti arbitražine

tvarka. Arbitražiniai susitarimai, kurie yra neaiškūs, dažnai vadinami

„patologiniai“ arbitražiniais susitarimais. Tokių arbitražinių susitarimų

priežastys gali būti labai įvairios, pvz., neišmanymas, nesąžiningumas,

advokatų „mandrumas“.Arbitražiniai susitarimai gali būti:

1) labai trumpi (vos vieno sakinio);

2) labai ilgi (per kelis puslapius).

Arbitražinio susitarimo turinys ir sudėtingumas priklauso nuo pačių ginčo

šalių.Teoriškai arbitražiniame susitarime šalys gali susitarti mažiausiai dėl 13

dalykų:

1) Arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai atspindėtas šalių

ketinimas spręsti ginčą arbitraže.

2) Turi būti šalių susitarimas dėl arbitražo rūšies (ad hoc ar

institucinis). Jei tai yra arbitražinė išlyga, tuomet kaip taisyklė

šalys renkasi institucinį arbitražą, t.y. nurodo konkrečią arbitražinę

instituciją (dažni atvejai, kai šalys pasirenka neegzistuojančią

instituciją, ar instituciją, kuri yra nekompetentinga, taip pat gali

būti taip, kad nurodyta institucija, kuri veikia, bet kilus ginčui ji

jau neegzistuoja). Jei tai yra kompromisas, tai kaip taisyklė

formuojamas ad hoc arbitražas.

3) Turi būti nurodytas ginčo dalykas, t.y., kokius ginčus šalys perduoda

arbitražui. Nuo to, kaip ginčo dalykas bus apibrėžtas, priklauso

arbitrų kompetencija. Tai labai svarbu. Reikia žiūrėti, ką šalys

perduoda ir koks ginčo dalykas bei dėl ko šalys susitarė.

4) Arbitražo kompetencija. Šalys turi teisę susitarti, kokias teises jos

suteikia arbitrams.

5) Taisyklės dėl ginčo sprendimo tvarkos. Šalys yra laisvos sukurti savo

mini proceso kodeksą.

6) Šalys gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus. Reik paanalizuoti

valstybės teisę, ar nėra specifinių reikalavimų arbitrų skaičiui.

7) Arbitražinio teismo formavimo procedūra. Dažniausiai nurodoma, kad

kiekviena šalis skiria po vienodą skaičių arbitrų ir vieną arbitrą abi

šalys skiria bendrai.

8) Arbitražo vieta. Jei procesas žodinis, tai labai svarbu, kad arbitražo

vieta būtų palanki abiem šalims. Jei tai rašytinis procesas, arbitražo

vieta taip pat yra labai svarbi, svarbi jos teisinė reikšmė. Pagal

arbitražo vietos teisę galima nustatyti, ar arbitražinis sprendimas

galioja. Tai svarbu ir arbitražinio sprendimo pripažinimui.

9) Kalba. Tai ypač svarbu tarptautinio komercinio arbitražo atvejais,

nors gali būti svarbus ir nacionalinio komercinio arbitražo atveju.

Reikia susitarti, kokia kalba vyks arbitražas, kokia kalba bus

priimtas sprendimas, surašyti dokumentai ir pan. Tai susiję ir su

papildomom išlaidom.

10) Šalys į arbitražinį susitarimą gali įjungti materialinės teisės

klausimą, t.y. taikytinos teisės klausimą. Kompromiso atveju šalys

gali dėl to susitarti. Arbitražinės išlygos atveju tokie dalykai

dažniausiai atskiriami.

11) Bylos nagrinėjimo išlaidos ir jų paskirstymas. Tai paprastai daroma ir

kompromiso, ir arbitražinės išlygos atveju, bet jei tik

neorganizuojama nuolatinė arbitražo institucija. Jei ginčą sprendžia

nuolatinė arbitražo institucija, tai išlaidos yra aiškiai nustatytos.

Šalys tegali susitarti dėl jų paskirstymo.

12) Procesiniai terminai. Šalys gali susitarti dėl to, per kiek laiko bus

suformuotas arbitražinis teismas, kokiais intervalais vyks arbitražo

posėdis, dėl sprendimo priėmimo termino ir pan.

13) Arbitrų sprendimas. Šalys gali tartis dėl to, ar jis bus su motyvais

ar be jų, dėl arbitrų sprendimo apskundimo (tai galutinis ar ne

sprendimas) ir pan.Būtinos arbitražinio susitarimo dalys yra:

1) Susitarimas dėl arbitravimo. Arbitražinis susitarimas turi būti aiškus

ir apibrėžtas, turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimas perduoti

ginčą spręsti arbitražine tvarka.

2) …

Dažniausiai arbitražinis susitarimas yra iš vieno sakinio. Arbitražų ir

teismų praktika patvirtina, kad tokio susitarimo pakanka.

Nuolatinės arbitražo institucijos rengia tipines arbitražines išlygas ir

siūlo ginčą spręsti sudarytose arbitražinėse institucijose.

Problemų kyla dėl arbitražinių išlygų tada, kai nurodomos tokios arbitražo

institucijos, kurių iš tikrųjų nėra.

Bylos:

1. LT v. Lichtenšteinas

2. Prisijungimo būdu sudaryto sutartys:

Problema tada, kai standartinės sutarties sąlygos nėra atskleidžiamos arba

atskleidžiama tik dalis jų (ir arbitražinė išlyga yra toje kitoje dalyje)

Prisijungiančioji šalis gali net nepastebėti tos arbitražinės išlygos.Konkreti byla:

LT įmonė ir Olandijos įmonė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį atsiuntus

faksu ofertą. Nurodyta, kad standartinės sutarties sąlygos yra. Oferta buvo

akceptuota. Kilo ginčas iš Olandijos pusės. Po to buvo atsiųsta

standartinių sutarties sąlygų ištrauka (kur buvo ir arbitražinė išlyga). LT

įmonė laikė, kad tai nėra arbitražinis susitarimas. AT leido vykdyti

Olandijos sprendimą. Pagal Olandijos teisę pakanka nurodyti, kad sutartis

sudaryta pagal standartines sutarties sąlygas. Akceptantas turi rūpintis

tuo, kad susipažinti su sutarties sąlygomis.Pagal CK 6.185 str. 3 d., supažindinimo pareiga, kai abi sutarties šalys

yra juridiniai asmenys (verslininkai) laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu:

1. standartines sutarties sąlygas paruošusi šalis įteikia kitai šaliai

raštu standartines sutarties sąlygas iki sutarties pasirašymo ar jos

pasirašymo metu,

2. arba iki sutarties pasirašymo informuoja kitą šalį, kad sutartis bus

sudaroma pagal standartines sutarties sąlygas, su kuriomis kita šalis

gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies

nurodytoje vietoje,

3. arba pasiūlo, kitai šaliai pageidaujant, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Kitas atvejis, kai ofertoje apie arbitražą nieko nebūtų kalbama. Suveiktų

CK 6.186 str., kuriame kalbama apie netikėtas sutarčių sąlygas. Sakoma, kad

negalioja netikėtos (siurprizinės) standartinės sutarties sąlygos, t.y.

tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje.

Nepripažįstamos netikėtomis (siurprizinėmis) sąlygos, su kuriomis šalis

aiškiai sutiko, kai tos sąlygos jai buvo tinkamai atskleistos.

Turi būti aiškiai išreikšta šalių valia, kad atsisakoma nuo teismo.

3.Arbitražinio susitarimo forma.Kaip ir bet kokios sutarties, taip ir arbitražinio susitarimo atveju kyla

klausimas, ar yra įstatyme nustatyta privaloma forma? – taip.

LR KAĮ 9 str. nustato rašytinę formą. Nurodoma, kad arbitražinis

susitarimas sudaromas raštu.CK 1.73 str. 1 d. 5 p. Nurodo, kad paprasta rašytine forma turi būti

sudaromi arbitražiniai susitarimai.LR KAĮ 9 str. 2 d. nurodo, kad arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir

laikomas sudarytu, jeigu:

1)įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu; arba

2)sudarytas šalims
apsikeičiant raštais, telegramomis, telefaksais ar

kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas;

arba

3)šalys apsikeičia ieškininiu pareiškimu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose

viena iš šalių tvirtina, o kita šalis neneigia, kad tarp jų sudarytas

arbitražinis susitarimas, arba yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra

sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.

Šios nuostatos yra perimtos iš 1958 m. Niujorko konvencijos 2 straipsnio

(…). Reikia aiškinti, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, kad ryšio

priemonės yra kitokios (ne tik telegramos, bet ir telefaksas ir pan.).CK 1.73 str. 2 d. aiškina, kad kai yra rašytinė sandorio forma. Nurodoma,

kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą,

pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais

dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti

dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ar kitokiais

telekomunikacijų įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima

identifikuoti parašą. Taigi ir el.paštu atsiųsta informacija, kuri yra

išsaugota, bus arbitražinis susitarimas.Žiūrint lyginamuoju aspektu, galima rasti ir kitokių reglamentavimų dėl

arbitražinio susitarimo formos:

1. Yra valstybių, kur apskritai nenumatoma arbitražinio susitarimo forma.

Čia pripažįstama ir žodinė forma (Švedija, Danija ir pan.). To susitarimo

buvimas patvirtinamas tuo, kad jei viena šalis inicijuos, kita šalis

neprieštaraus, bus laikoma, kad tai arbitražinis susitarimas.

2. Yra valstybių, kur yra labiau kvalifikuoti reikalavimai dėl arbitražinio

susitarimo formos. Tai Lotynų Amerikos valstybės (Peru, Brazilija ir

pan.). Arbitražiniai susitarimai turi būti ne tik sudaromi raštu, bet

juos reikia ir notariškai patvirtinti.

4.Arbitražinio susitarimo negaliojimas.

Kaip ir bet kuri kita sutartis, arbitražinis susitarimas gali būti

pripažįstamas negaliojančiu bendrais sandorio negaliojimo pagrindais. Bet

kadangi arbitražinio susitarimo dalykas yra specialus, yra ir specifiniai

jo negaliojimo pagrindai.

Pagrindai:

1) Šalys susitarė perduoti nagrinėti arbitražo tvarka ginčus, kurie

negali būti nagrinėjami arbitraže. Bet kuri valstybė dėl įvairių

priežasčių numato sąrašą ginčų, kurie negali būti sprendžiami

arbitražine tvarka, o gali būti sprendžiami tik teismine tvarka.

Tokie ginčai vadinami nearbitruotinais ginčais.Yra kelios grupės tokių ginčų:

A: LR KAĮ 11 str. 1 d. nurodo, kad arbitražui negali būti perduoti

ginčai, kylantys iš:

a) konstitucinių,

b) darbo,

c) šeimos,

d) administracinių teisinių santykių,

e) taip pat ginčai, susiję su konkurencija,

f) patentais,

g) prekių ir paslaugų ženklais,

h) bankrotu,

i) bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.

Ši norma taikoma tik komerciniams santykiams. Ši norma negali būti perkelta

į viešąją teisę. Valstybės gali susitarti su kita valstybe perduoti

nagrinėti ginčą arbitražui. Tai bus arbitražas viešojoje teisėje.

Ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių – tai ginčai, susiję

su viešo intereso gynimu. Bet ši norma negali būti aiškinama tiesmukiškai.

Dėl žalos atlyginimo kilęs ginčas gali būti perduotas nagrinėti arbitražui

toms įmonėms sudarius kompromisą.

Ginčas dėl žalos atlyginimo yra grynai komercinis ginčas. Konkurencijos

taryba sprendžia, ar buvo pažeidimai.

Tas pats su prekių (paslaugų) ženklais, patentais ir pan. Tai valstybės

monopolija. Patentų biuro veiksmus gali skųsti teismui, bet arbitražine

tvarka gali būti nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl nuostolių atlyginimo.

Taigi, tai ginčai, kurie yra nearbitruotini dėl savo pobūdžio.B: Kita grupė – tai ginčai, kurių viena iš šalių (ar abi) yra viešas

JA (dėl būtinumo ginti viešąjį interesą). Pagal LR KAĮ 11 str. yra du

tokie atvejai:

1) Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra

valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės

įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam

susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar

organizacijos steigėjo sutikimas.

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija

bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų,

susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos

sudarytomis komercinėmis ir ūkinėmis sutartimis.

Valstybė gali sudaryti arbitražinį susitarimą, bet reikia žiūrėti, kad

sudaro. Jei LRV ar jos įgaliota institucija – apribojimų nėra. O jei sudaro

kažkas kitas, reikia žiūrėti, ar yra sutikimas.Ir užsienio valstybėse tų nearbitruotinų ginčų sąrašas yra panašus. Tam

tikra specifika yra tik dėl vartojimo sutarčių. Nustatyti specialūs

reikalavimai: į vartojimo sutartį arbitražinės išlygos įrašyti negalima,

bet jau kilus ginčui dėl vartojimo sutarties galima sudaryti kompromisą

(Švedija).

Arbitražui taikytina teisė. Pagal taikytiną

ginčas gali būti

arbitruotinas, bet 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. numato, kad ginčo

arbitruotinumo klausimą galima spręsti ir pagal valstybės teisę, kur

sprendžiamas arbitražo pripažinimo klausimas (o ne tik pagal arbitražinį

susitarimą ar vietos teisę).

Taigi Apeliacinis teismas turi patikrinti ar tas ginčas yra arbitruotinas

ir pagal LT teisę.Taigi arbitruotinumo klausimas komplikuotas, nes jį galima spręsti pagal

kelių valstybių teisę.2) Nepakankamas arbitražinio susitarimo aiškumas, apibrėžtumas, dėl ko

negalima jo vykdyti:

a) nesuformuluota šalių valia;

b) perduotas nuolatinei arbitražinei institucijai, kurios išvis nėra.

Tai dažniausiai pasitaikantys negaliojimai pagrindai.3) Vienos ar abiejų šalių neveiksnumas. Šis arbitražinio susitarimo

negaliojimo pagrindas numatytas 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str.,

pagal kurį arbitražinis susitarimas negalioja, kai šalys, neturėjo

teisės sudaryti arbitražinio susitarimo (buvo tam tikru mastu

neveiksnios).

LR KAĮ 11 str. Tai atvejai, kai viena ar abi šalys yra viešieji asmenys (su

tam tikromis išimtimis). Neveiksnumą reikia nustatyti pagal šaliai

taikytiną teisę.

Kalbant apie valstybę, reikia taikyti tos valstybės teisę. Problema kyla

tada, kai viena iš šalių yra iš besivystančių šalių. Šį klausimą reikia

spręsti atsižvelgiant į tarptautinę teisę.4) Formos nesilaikymas. Tai atsitinka retai, nes reikalavimai yra labai

liberalūs. Yra net numanomas arbitražinis susitarimas (iš

konkliudentinių veiksmų).

LR KAĮ 9 str. 2 d. 3 punkte tai iš dalies yra įtvirtina. Problema yra tik

tada, kai arbitražiniam susitarimui taikoma tokios valstybės teisė, kur

reikalinga kvalifikuota forma.

Problema kyla ir tada, kai arbitražinis susitarimas įrašytas į sutartį.

Šiuolaikinio arbitražo praktikoje ir teisėje pripažįstama. Arbitražinio

susitarimo atskirumo doktrina.Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina.

Švedijos 1999 m. įstatyme nurodoma, kad kai arbitražinis susitarimas yra

sudėtinė kitos sutarties dalis, jos negaliojimas nedaro negaliojančio ir

arbitražinio susitarimo. Bet yra ir išimčių, pvz., Turkijos teisė minėtos

doktrinos nepripažįsta. Tokių valstybių yra vienetai.

O šiaip arbitražinis susitarimas – tai savarankiškas susitarimas. Jo

dalykas yra kitas nei pagrindinės sutarties. Jos negaliojimas nedaro

negaliojančio ir arbitražinio susitarimo. Tai vadinama arbitražinės išlygos

autonomija.

Bet ši doktrina negali būti taikoma absoliučiai ir beatodairiškai. Yra

atvejų, kai negalioja pagrindinė sutartis ir negalioja arbitražinė išlyga,

pvz., sandoris buvo sudarytas neveiksnaus asmens – negalios ir arbitražinė

išlyga.(5) Literatūroje nurodomas laisvanoriškumo principo pažeidimas. Tai labai

retai pasitaiko.

Kadangi sutartis yra tam tikras konsensusas, gali būti, kad arbitražinis

susitarimas neišreiškia tikrosios šalies valios dėl to, kad jis buvo

išgautas panaudojant apgaulę, prievartą ir pan.

Taip gali būti, kai sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines

sutarties sąlygas.

NCK normoje, kur kalbama apie sandorių negaliojimą dėl apgaulės, kalbama ir

apie ekonominę prievartą. Šiuos dalykus labai sunku įrodyti. Tai daugiau

laikoma rizikos prisiėmimu.

5.Arbitražiniam susitarimui taikytina teisė.

Taikytinos teisės klausimas iškyla tarptautinio komercinio arbitražo

atveju, kai byla turi tarptautinį elementą.

Taikytinos teisės klausimai sprendžiami taikant bendras TPT taisykles.

Šalys turi teisę pasirinkti arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę.Kai

kurios tipinės arbitražo taisyklės rekomenduoja į arbitražinį susitarimą

įrašyti nuostatą dėl taikytinos teisės.

CK 1.37 str. 1 dalis nurodo, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės

šalių susitarimu pasirinkta teisė.

Jei šalys nepasirinko arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės,

klausimas sprendžiamas pagal kolizines normas.

CK 1.37 str. 7 dalis nurodo, kad:

• arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę

sutartį,

• o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė,

• o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma – arbitražo vietos valstybės

teisė.Šios kolizinės normos visų problemų neišsprendžia. Gali būti, kad ginčas

kilo X valstybėje, arbitražas vyko Y valstybėje, o sprendimą įvykdyti

reikia Z valstybėje. Gali būti, kad reikia spręsti klausimą, ar šalis buvo

veiksni. Kokią teisę reikia taikyti šalies veiksnumui nustatyti.

Literatūra: teoriškai gali būti, kad arbitražiniam susitarimui gali tekti

taikyti 5 valstybių teisę.Susiduriame su išskaidymo problema. Tarptautinėje praktikoje šie dalykai

yra gana komplikuoti. Tenka spręsti sudėtingus taikytinos teisės klausimus.Mūsų LT teismai su komentuojamom problemom taip pat susiduria, bet iš kitos

pusės šie dalykai gali būti labai įdomūs.

IV tema. Arbitražo teismo formavimas.

Arbitražo teismą reikia sudaryti:1. laikantis arbitražinio susitarimo nuostatų;

2. laikantis valstybės, kur vyks arbitražas, imperatyvių teisės normų

reikalavimų.Tai labai svarbu, nes nesilaikant minėtų dviejų reikalavimų gali iškilti

problema dėl arbitražo sprendimo galiojimo.1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodoma, kad vienas iš pagrindų

atsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą yra minėtų dviejų

reikalavimų nesilaikymas.Imperatyvios normos gali būti dėl šalių lygiateisiškumo principo laikymosi

užtikrinimo ir pan.Arbitražo teismo formavimo tvarka:

• Šalys turi galimybę susitarti dėl arbitrų skaičiaus.

LR KAĮ 13 str. nurodo, kad visais atvejais arbitrų skaičius turi būti

nelyginis. Tačiau svarbu ne tai, kiek buvo arbitrų, bet tai, ar jie buvo

nešališki ir nepriklausomi ir ar juos skiriant nebuvo pažeistas šalių

lygiateisiškumo principas. Tačiau lyginis arbitrų skaičius gali le