Vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas lietuvoje
5 (100%) 2 votes

Vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas lietuvoje

VYRŲ IR MOTERŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ UŽTIKRINIMAS LIETUVOJE

Konstitucinės teisės rašto darbas

Vilnius 2003

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………..….………3

1. ISTORINĖ LYČIŲ LYGIATEISIŠKUMO RAIDA LIETUVOJE…………………………………………………………..………………………………………………4

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 29 STRAIPSNIS…………………………………………………………..…………………………………..………..6

3. 1998 M. MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ ĮSTATYMAS………………………………………………….……………………………………………………7

4. MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS TARNYBA………..…11

5. JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJA DĖL MOTERŲ VISŲ DISKRIMINACIJOS FORMŲ PANAIKINIMO……………………………………………………………………….. 12

6. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA…………………………………………………………………………………… 13

7. VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA…………………………….…………..14

8. IŠVADOS………………………………………………………………………………………..16

9.ŠALTINIAI IR LITERATŪRA………………………………………………………………17

Žmogaus teisės – tai viena populiariausių ir aktualiausių šiuolaikinės visuomenės temų. Rūpinimasis žmogaus teisėmis yra kiekvienos šiuolaikinės demokratinės valstybės vidaus politikos prioritetas. Lietuvoje pagrindines žmogaus teises ir laisves užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 metų spalio 25 dienos referendume. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiama, kad lietuvių tauta siekia “atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės”1 o jos tekste – II skirsnyje “Žmogus ir valstybė” bei III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” yra užtikrinamos pagrindinės žmonių teisės ir laisvės.

Moterų ir vyrų lygių galimybių problema yra labai aktuali visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat. Valstybės lygmenyje tai yra nuostata, kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime. Demokratija ir žmogaus teisės nėra skirtos ir pripažintos tik vienai visuomenės pusei – tai yra vyrams ar moterims, čia vyrauja lygybės principas. Šis principas yra pagrįstas moterų ir vyrų lygiomis teisėmis, atsakomybe, galimybėmis visose gyvenimo srityse. Valstybės siekis ir sėkmė užtikrinti bei įgyvendinti demokratiją ir lygias žmogaus teises tiesiogiai priklauso nuo to kaip aktyviai šiuose procesuose dalyvauja abiejų lyčių atstovai. Kiekvienas žmogus demokratinėje visuomenėje turi turėti vienodas galimybes siekti mokslo, profesinio tobulėjimas, karjeros, turi turėti vienodas galimybes saviraiškai įvairiose srityse. Taip pat kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo jo lyties turi teisę į jo mėgstamą darbą, tinkamą atlyginimą, kuris priklauso tik nuo atlikto darbo kokybės, profesinių sugebėjimų lygmens, bet tik ne nuo lyties. Taigi, lygių galimybių filosofija privalo numatyti ne tk lygias teises ir galimybes, bet ir rezultatus.

Tam, kad būtų užtikrintas lyčių lygiateisiškumas Lietuvoje veikia teisinis pamatas: LR Konstitucija, LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, taip pat yra sukurta LR moterų ir vyrų lygių galimybių Kontrolieriaus tarnyba ir LR moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Tai pagrindiniai šaltiniai reglamentuojantys su lyčių lygiateisiškumu susijusius klausimus. Todėl šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skiriamas šiems įstatymams, pagrindinėms jų nuostatoms bei institucijoms, padedančioms įgyvendinti įstatymus. Taip pat bus atkreipiamas dėmesys į moterų padėtį visuomenėje, kalbama apie pagrindines NVO moterų problemas, diskriminacijos problemos.

Šio darbo tikslas išsiaiškinti ar Lietuvoje yra pakankamai užtikrinamos moterų ir vyrų lygios galimybės, ar pakankamai efektyviai dirba su tuo susijusios tarnybos. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus bus nagrinėjami pagrindinai įstatymai reglamentuojantys lyčių lygiateisiškumą.

ISTORINĖ LYČIŲ LYGIATEISIŠKUMO RAIDA LIETUVOJE

Žvelgiant istoriniu aspektu į lyčių lygiateisiškumą, galima teigti, kad apie tai įstatymuose buvo užsiminta ganėtinai vėlai. Apskritai teisinio akto susijusio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis iki XVIII amžiaus nebuvo. Tik 1789 m. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje

Apskritai žvelgiant į pasaulio istoriją apie žmogaus teises pirmą kartą buvo prabilta anglosaksų teisinėje sistemoje: 1215m. Anglijos Didžiojoje laisvių chartijoje (Magna Charta Libertatum) bei 1628m. Teisių peticija įtvirtino pirmuosius žmogaus apsaugos nuo valstybės savivalės laimėjimus. Žmogaus teises toliau gynė 1679m. Habeas Corpus aktas bei 1689m. Teisių bilis. “ryškiausiai žmogaus teisų gynimo idėja atsiskleidė didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, 1789m. Rugpjūčio mėn. 26 d. Paskelbus Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją.”2

Lietuvoje pirmą kartą apie vyrų ir moterų lygių galimybių
užtikrinimą buvo užsiminta 1529metais Pirmajame Lietuvos Statute. Čia reglamentuojama, kad moterys yra saugomos nuo smurto ir gali dalyvauti visuotiniuose susirinkimuose, ginamos moterų turtinės teisės ir garbė. Taigi, toks moterų teisių reglamentavimas didelis šuolis Lietuvos teisinėje ir apskritai žmogaus teisių teisinėje sistemoje, kadangi ne visose kaimyninėse valstybėse moterų teisėms buvo skirtas toks didelis dėmesys.

Tačiau XVIII amžiuje Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos ir žmogaus teisių ir apskritai Lietuvos teisė raida sustojo. Ir tik XX amžiaus pradžioje vėl buvo kalbama apie žmogaus teises.

1905 metais Didysis Vilniaus Seimas įtraukė moterų dalyvavimą ir pripažino lygybės principą tarp vyrų ir moterų, kuris turi būti įtrauktas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę (1918m.). tai labai didelis laimėjimas siekiant užtikrinti vienodas tiek vyrų, tiek moterų teises ir to meto visuomenėje tai buvo didelė naujovė. Be to, tai rodo, kad tuo metu Lietuvoje buvo moterų siekiančių vienodų teisių ir norinčių įsitraukti į Lietuvos politinį gyvenimą.

1917m. Lietuvos nepriklausomybės deklaracijoje buvo teigiama, kad moterys ir vyrai turi vienodas teises Seimo rinkimuose.

1922 metais rugpjūčio 1 dienos Lietuvos valstybės konstitucija patvirtino moterų teisę balsuoti. Šios Konstitucijos II skyriaus 10 straipsnis teigiama, kad “Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės.” 3 1922m. Konstitucija – pirmoji nuolatinė Lietuvos konstitucija, be to tai viena demokratiškiausių Lietuvos konstitucijų ir tai puikiai atspindi šis straipsnis, nes kalbama apie moterų ir vyrų lygias teises. Toliau toks pat straipsnis yra reglamentuojamas vėlesnėje 1928m laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, jos II skyriaus 11 straipsnis. Tačiau tolimesnės Lietuvos valstybės Konstitucijos tokių teisių daugiau nereglamentuoja. Apskritai apie moterų ir vyrų lygybę nekalbama. Tai rodo, kad Lietuvoje baigėsi kova už lygias žmogaus teises ir laisves. Iš tiesų 1938 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo pirmoji europoje įteisinusi autoritarinį valdymą. Galima teigti, kad su atėjusiu autoritarizmu žmogaus teisės nebetenka savop ankstesnės prasmės – tai yra menkinamos moralinės žmogaus vertybės, jos nėra taip išaukštinamos kaip demokratinėse valstybėse, moterys vėl netenka tokių teisių, kurias turi vyrai. Galima teigti, kad moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo teisių raida trumpam yra nutraukiama, nes to nereglamentuoja svarbiausias valstybės įstatymas – Konstitucija.

1922 metais apie moters teises užsimenama Civilinio Kodekso pataisoje, kad moterims yra gražinama teisė į turtą ir paveldėjimą (vienodą kaip ir vyrams).

1940 metais santuokos ir registracijos įstatyme įtraukiamas ištuoka ir civilinė santuoka.

1995 metais Lietuva ratifikavo JTO Konvenciją „Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims“, kuri reglamentuoja, kad “[…]valstybės,Tarptautinių žmogaus teisių pakto dalyvės, įpareigojamos garantuoti lygią vyrų ir moterų teisę naudotis visomis ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis, pilietinėmis ir politinėmis teisėmis[…]”.4 Tai rodo, tolesnį Lietuvos valstybės žingsnį demokratiškumo link ir siekį užtikrinti visų žmonių lygybės principą. Ir tai leidžia kiekvienam Lietuvos respublikos piliečiui jausti stabilumą, užtikrinti savo teises bei laisves ir reikalauti, kad valstybė jas ne tik užtikrintų, bet ir gerbtų.

Tolesnė moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo istorinė raida siekia 1998 metus gruodžio1 dieną, kuomet buvo išleistas Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymas. Šis įstatymas tiesiogiai paliečia mūsų valstybę ir moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą lietuvos valstybėje. Šio įstatymo 1 straipsnio pirmoje dalyje kalbama,kad “Šio įstatymo paskirtis užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės.”5

1999 metais Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kurios įsteigimą reglamentuo ja 2 str. 2 dalis ” Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus darbui užtikrinti steigiama Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.”, užtikrina vienodas teises tiek vyrams, tiek ir moterims.ši tarnyba buvo įkurta prižiūrėti kaip laikomasi Lietuvos respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, priimto 1998m. Gruodžio 1 dieną. “Remiantis šio įstatymo 1 straipsniu, siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, taip pat užkirstas kelias diskriminacijai (t.y. moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimui) bei seksualiniam priekabiavimui. Tarnybą sudaro Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius ( 1 asmuo, kurį seimo Pirmininko teikimu ketveriems metams skiria ir atleidžia Seimas) bei jo darbui užtikrinti reikalingas pagalbinis personalas.”6

Taigi, kaip matome moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo istorinė raida prasideda nuo XVI amžiaus ir tęsiasi iki mūsų dienų. Per visą šį laikotarpį galima pastebėti, kad moterys vis aktyviau įsijungia į valstybių politinį gyvenimą taip reikalaudamos savo
pripažinimo ir savo teisių. Taigi, moterų siekis tapti lygiavertėmis su vyrais, siekis užsitikrinti vienodas su vyrais ekonomines, socialine ir teisines teises sukuria tokią problemą kaip moterų ir vyrų lygiateisiškumą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 29 STRAIPSNIS

1992m. Rugpjūčio 25 dienos Lietuvos Respublikos Konstitucija neskiria papildomo skirsnio skirto reglamentuoti moterų ir vyrų lygias teises. Konstitucijos II skirsnyje “Žmogus ir Valstybė” kalbama apskritai apie žmogaus teises ir laisves, apie piliečių pareigas valstybei, neišskiriant tam tikrų specialių teisių vyrams ar moterims.

Konstitucijoje nėra įstatymo tiesiogiai liečiančio vyrų ir moterų lygiateisiškumo klausimą, tiksliau nevartojamos tokios sąvokos kaip moterų ir vyrų lygiateisiškumas”. Galima būtų atkreipti dėmesį į II skirsnio 29 straipsnio antrąją daly, kur įtvirtinta nuostata, draudžianti varžyti žmogaus teises ar teikti jam privilegijas dėl jo tam tikrų savybių ar požymių – t.y. lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Tačiau gilau pažvelgus į kai kuriuos Lietuvos įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus, ypač į tuos, kurie reglamentuoja darbo santykius, pastebėsime, kad daugiau teisių yra suteikiama moterims. Pavyzdžiui, Vyriausybės 1995m. Vasario 20 dienos nutarimu nr. 267 patvirtintoje “Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje” nustatoma, kad “kompensacijos skiriamos vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7.5 metų požeminius darbus”. Šį skirtumą būtų galima pavadinti teisių diferenciacija, tačiau toks pavadinimas būtų klaidingas, nes šis nevienodų teisių nustatymo pagrindas yra lyčių skirtumas, todėl tai atsižvelgiant į šį įstatymą yra vyrų diskriminacija.

Vertinant kitus įstatymus diferenciacijos ir diskriminacijos požiūriu gal kilti labai daug neaiškumų. Galima būtų panagrinėti įstatymo nuostatą dėl senatvės pensijos žemesnės amžiaus ribos nustatymo moterims. Taigi, pabandysime į šią nuostatą pažiūrėti iš kelių pusių: pirmiausia, pažvelgsime į šią nuostatą grynai lyties požiūriu ir prieisime išvados, kad šią nuostatą reikės vertinti kaip vyrų diskriminacijos lyties pagrindu. Antruoju atveju, į moterį galima žiūrėti kaip į motiną ( turint galvoje tas faktines aplinkybes, kuriomis Lietuvoje moterys vykdo ne tik darbines, bet ir motinystės pareigas), tai šį nelygų traktavimą bus galima aiškinti kaip teisių diferenciaciją – t.y. kaip teisėtą.

Tačiau dažniausiai teisių saugos skirtumas lyties pagrindu abejonių mūsų teisėkūroje nekelia. Moterų ir vyrų teisės yra diferencijuojamos ne lyties, o tų pareigų, kurias jie atlieka vaiko teisių naudai, pagrindu.lietuvos valstybės įstatymai numato vienodas teises tiek vyrams, tiek moterims, jei jie vieni auklėja ir išlaiko mažamečius vaikus. Kaip pavyzdį galime pateikti keletą įstatymų. Darbo sutartie s įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje kalbama apie tai, jog draudžiama darbdaviui nutraukti darbo sutartį ir darbdavio valia su motina, kuri augina vaiką iki 3 metų.

“Visa tai rodo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje formuluojamos teisės normos yra ne griežta dogma”7, o tiesiog kaip bendras principas, taikomos tada kai asmuo vykdydamas savo pareigas, kurias nustato įstatymas, nesukuria pavojaus savo teisėms. Priešingai valstybei tenka diferencijuoti asmenų teisių saugą – suteikti papildomų teisių tiem, kurie nesugeba patys jų užsitikrinti arba kai asmuo vykdo specialias pareigas visuomenei.

1998 M. MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ ĮSTATYMAS

1998m. gruodžio 1 d. buvo išleistas Lietuvos respublikos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, kuris įsigaliojo 1999 m. kovo 1 d. Įstatymo pirmasis straipsnis nusako įstatymo paskirtį, kad būtų įgyvendintos Lietuvos respublikos Konstitucijos įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės. Tačiau 2002m. birželio 18 d. Įstatymo pakeitime šis straipsnis yra pakeičiamas į “Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės,bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens lyties.“8

Šio įstatymo 2 straipsnis apibrėžia pagrindines šio įstatymo sąvokas:

“1. Moterų ir vyrų lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas.

2. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) – pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus:

1) specialią moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu;

2) tik vyrams taikomą karinę prievolę;

3) skirtingą moterų ir vyrų pensinį amžių;

4) moterims taikomus žmonių saugos darbe reikalavimus, kuriais, atsižvelgiant į moterų fiziologines savybes, siekiama išsaugoti jų sveikatą;

5) tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo.

3. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar
priklausomumo santykiai.”9

Šios įstatymo sąvokos kartu nusako ir pagrindas vyrų ir moterų lygiateisiškumo problemas, kurios aktualios yra kiekvienam žmogui. Tačiau jau pirmame įstatymo straipsniuose randame trūkumų. Visų pirma trūksta tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apibrėžimo, taip pat pasigendama lygių galimybių konkretesnio apibrėžimo. Nenumatytas seksualinio priekabiavimo apibrėžimas, atsiribojant nuo apibrėžimo, numatyto Baudžiamajame kodekse. Taip pat trūksta pozityvios diskriminacijos sąvokos konkretizavimo, t.y. apie pozityvių priemonių, laikinai taikytinų vienai iš asmenų grupių, kuri yra realiai labiau diskriminuojama,nepaliečiamos kai kurios diskriminavimo sritys: diskriminacija pagal amžių, šeimos santykiai, smurtas prieš moteris, moterų grobimas, seksualinis išnaudojimas, smurtautojo nebaudžiamumas. Tam, kad šios spragos būtų užpildytos 2002 birželio 18 d. Buvo išleistas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1, 2, 3, 8, 12, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 5(1) ir 7(1) straipsniais įstatymas. 2staripsnis buvo papildytas tiesioginės diskriminacijos dėl lyties sąvoka, o moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas apibrėžiama, kaip “ tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl lyties.”10

II – ame įstatymo skyriuje “ Moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendinimas” 3straipsnis nurodo valdžios ir valdymo institucijų kompetenciją šiuo klausimu. Visų pirma, įstatymo 1 dalyje kalbama apie tai, kad valdžios ir valdymo institucijos visuose rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose turi užtikrinti vienodas teises moterims ir vyrams. Ši įstatymo dalis labai svarbi, kadangi įstatymai turi aukštą juridinę galią ir jų laikosi visuomenė, todėl kiekvienas įstatymas turi užtikrinti vienodas teises ir nekurstyti diskriminacijos. Taip pat šiame straipsnyje kalbama apie tai, kad turi būti kuriamos programos pakeisti visuomenės nuomonę, kad viena lytis pranašesnė už kitą. Apskritai visuomenėje galiojančius stereotipu ir mitus apie lyčių nelygiareikšmiškumą gali pakeisti socializacija ir švietimas, pilietinis, humanitarinis ugdymas šeimoje ir mokykloje, šiuolaikiško, adekvataus požiūrio į lyčių klausimą formavimas. Todėl siekiant sulaužyti stereotipus į tai turi įsijungti žiniasklaida, švietimas, taip pat šeimoje turi būti žiūrima lygiavertiškai tiek į moterį ar vyrą. Remiantis 2002m. Įstatymo pakeitimu, jame 3straipsnio 2 dalis keičiama į „ rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimui;“.11. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 10 straipsnis įpareigoja Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą atlikti šio įstatymo vykdymo priežiūrą. Todėl per ataskaitinį laikotarpį buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių, Teisės ir teisėtvarkos, Socialinių reikalų ir darbo, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus, Šeimos ir vaiko reikalų komisiją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijas, Muitinės departamentą dėl įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimų. Į išdėstytus pasiūlymus atsakingos valstybės institucijos atkreipė dėmesį, buvo parengti ar rengiami pakeitimai dėl baudžiamojo kodekso, dėl baudžiamojo proceso kodekso, dėl Civilinio kodekso ir kitų.

Sprendžiant moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo klausimus įvairiuose valstybės institucijose, galima pastebėti, kad mažiausiai dėmesio tam skiria Švietimo ir mokslo ministerija, kurios tikslas turėtų būti vaikų ir jaunimo auklėjimu žmonių lygiateisiškumo dvasioje. Tuo tikslu, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išleido „Savęs pažinimo medžiagą mokytojams”, kuri vadinasi „Lygios galimybės berniukams ir mergaitėms mokykloje”. Ši medžiaga yra parengta remiantis šiaurės šalių patirtimi.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nustatyta švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų pareiga įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises. To paties straipsnio 1 dalies 1 punktas švietimo ir mokslo įstaigas įpareigoja užtikrinti moterims ir vyrams vienodas priėmimo į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas sąlygas.Remiantis minėtu Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo straipsniu bei Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatų 3 straipsnio 1 punkte reglamentuojama tarnybos teise tikrinti, kaip lygias moterų ir vyrų galimybes įgyvendina švietimo, mokslo ir studijų institucijos, bei stebėtojų teisėmis dalyvauti egzaminų ar priėmimo į švietimo įstaigas, mokslo ir studijų institucijas metu, tarnybos darbuotojai kaip ir kasmet stebėjo asmenų priėmimą į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas. 2002 metais moterų studenčių skaičius sparčiai auga visuose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tik Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir Lietuvos žemės ūkio universitetas studijoms priėmė daugiau vyrų. Pažeidimų priimant studentus į aukštąsias mokyklas nebuvo nustatyta.

5 įstatymo straipsnis taip pat reglamentuoja panašias nuostatas kaip ir 4 str., tik jau
darbo srityje. Šis įstatymas yra labai svarbus, be to jam plačiau reglamentuoti yra išleistas atskiras Darbo sutarties įstatymas, Lietuvos Respublikos darbo Kodeksas. Šiame straipsnyje nusakoma, darbdavio pareigas įgyvendinant lygias moterų ir vyrų teises darbe. Visų pirma, kalbama apie tai jog priimant į darbą turi būti taikomi vienodi kriterijai, turi būti sudaromos vienodos darbo sąlygos, galimybės kelti kvalifikaciją. Taip pat darbdavys privalo naudoti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus. Labai svarbi 4 šio straipsnio dalis, čia sakoma, kad už tokį pat darbą turi būti mokamas vienodas užmokestis,taip pat darbdavys turi imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo ir nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos.

III įstatymo skyrius yra pats svarbiausias reglamentuojant moterų ir vyrų lygias teises, čia numatomi moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimai, kuriuos žinant galima būtų kreiptis į moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių ir jam pateikti skundus.

6 įstatymo straipsnis numato moterų ir vyrų lygias teises pažeidžiančius darbdavio veiksmus. Pirmiausia kalbama apie tokį pažeidimą, kai už tokį pat darbą taikomas asmeniui mažiau (daugiau) palankios įdarbinimo arba darbo apmokėjimo sąlygos; organizuojant darbą sukuriamos darbuotojui geresnės (blogesnės) darbo sąlygos; keičia darbo sąlygas, nutraukia darbo sutartį, persekioja darbuotoją pateikusį skundą dėl diskriminacijos. Tai sąlygos darbo srityje, kurias privalu žinoti kiekvienam asmeniui ir tai užtikrina saugų kiekvieno žmogaus darbą moralės atžvilgiu. Todėl skundų susijusių su darbo diskriminavimu yra ganėtinai didelis skaičius – 12 procentų.

8 ir 9 įstatymo straipsniai kalba apie diskriminaciją- -diskriminuojantys skelbimai, diskriminuojamo asmens teisės. Diskriminuojantys skelbimai pagal 8 straipsnį yra laikomi tokie, kuomet skelbimuose priimti į darbą arba mokytis yra nurodyti reikalavimai, suteikiantys pirmenybę vienai iš lyčių. tačiau diskriminaciniu skelbimu nelaikomas toks skelbimas kuris atitinka 2staripsnio 2 dalies 5punkte nurodytą atvejį ( “tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo”) Taip pat kai reikalaujama iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų civilinę padėtį, privatų gyvenimą ir šeimos planus. Kalbant apie šį įstatymą 2002 m. Birželio 28 dieną buvo priimtas įstatymas, kuriame yra pataisomas 8 straipsnis į: “Skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių, išskyrus 2 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytą atvejį, reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų šeiminę padėtį, amžių (išskyrus įstatyme numatytus atvejus), privatų gyvenimą ar šeimos planus.“12 šiame naujame įstatyme įtraukiamas naujas dalykas, neleidžiantis skelbimuose įtraukti asmens amžių. Aptariant gaunamų skundų bei kontrolierės iniciatyva atliktų tyrimų problematiką , pažymėtina, kad daugiausia tyrimų per ataskaitinį laikotarpį atlikta dėl to, kad darbdaviai ar jų įgalioti darbuotojai pažeidė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą ir pateikė laikraščiams skelbimus, kuriuose nustatomi amžiaus reikalavimai ( 28 procentai). Pastebėta, kad mažėja skelbimų, kuriuose būtų nurodomos asmens, kurį norima įdarbinti lytis. Tačiau diskriminacinio pobūdžio skelbimų dėl lyties ir dėl amžiaus santykis yra beveik vienodas.

9 straipsnis reglamentuoja diskriminuojamo asmens teisės, tiksliau galima būtų pasakyti teisė, nes diskriminuojamas asmuo arba asmuo jaučiantis seksualinį priekabiavimą turi teisę kreiptis į moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių.

MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS TARNYBA

IV įstatymo skyrius užtikrina Įstatymo vykdymo kontrolę ir priežiūrą. tam, kad taip būtų užtikrinamas moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus darbas, gegužės 25 dieną steigiama Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuri atsakingas už įstatymo vykdymą. 1999m. Balandžio 20 dieną Seimas paskyrė Aušrinę Burneikienę moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga yra savarankiška institucija, atskaitinga Seimui. Į kontrolieriaus tarnybą gali kreiptis vyrai ir moterys, pajutę diskriminaciją dėl savo lyties darbo, švietimo, prekių ir paslaugų teikimo sferose ar patyrę seksualinį priekabiavimą.

Įstatymo 11 straipsnyje nurodomi teisiniai aktai, kuriais privalo naudotis Tarnybos kontrolierius – tai LR Konstitucija, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, LR tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Šiuose įstatymuose yra užtikrinamas lyčių lygiateisiškumas, todėl savaime suprantama, kad tai patys svarbiausi dokumentai nagrinėjant šį klausimą.

Kitas įstatymo straipsnis numato, kad moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo, kurį galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo.Pasibaigus šiam terminui skundas nenagrinėjamas, bet vėlgi moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius gali nuspręsti kitaip ir pradėti nagrinėti skundą. Skundas dažniausiai turi būti išnagrinėtas per 1 mėnesį, o vėliausiai
mėnesius. Kai baigiamas nagrinėti skundas yra surašoma pažyma, kurioje nurodomos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei skundžiamų veiksmų juridinis įvertinimas.

24 įstatymo straipsnis nurodo tai, kokius sprendimus gali priimti kontrolierius atlikęs tyrimą. Visų pirma: „1) perduoti tyrimo medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, jeigu nustatomi nusikalstamos veikos požymiai;”13 „2) kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį aktą;3) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;4) atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai;5) nutraukti tyrimą, jeigu pareiškėjas skundą atsiima. “.14

Įstatymo priėmimas ir moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus paskyrimas visuomenėje buvo priimtas skirtingai. Kontrolieriaus tarnyba veikia tik ketverius metus- tai trumpas laiko tarpas, todėl kalbėti apie šios tarnybos reikšmingumą dar per anksti. Kontrolieriui yra suteikiama teisė skirti administracines nuobaudas ir tai ganėtinai drąsus žingsnis šiai palyginti neseniai iškilusiai problemai spręsti, „neabejotinai padidinantis kontrolieriaus galimybes realiai įgyvendinti įstatyme deklaruojamus tikslus.”15 tarnybos įkūrimas kaip atskiros institucijos pasiteisino. Per paskutiniuosius metus Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gavo 72 skundus, iš kurių 67 yra ištirti, likusieji 5 dar tiriami. Kontrolieriaus iniciatyva inicijuoti 34 tyrimai dėl galimų moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimų. Palyginus su kitų metų statistika šis skaičius išaugo, ypač padaugėjo skundu kontrolieriaus iniciatyva. Tai rodo, kad ši institucija atlieka savo darbą.

JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJA DĖL MOTERŲ VISŲ DISKRIMINACIJOS FORMŲ PANAIKINIMO

Kaip jau minėta, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas nėra vienintelis teises aktas užtikrinantis šias teises. 1995 metais Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1979m Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo. Ši konvencija tapo pagrindiniu teisiniu dokumentu, ginančiu moterų teises, ir LR Vyriausybė pagal šią Konvenciją privalo atsiskaityti prieš JT Moterų diskriminacijos panaikinimo Komitetą už valstybės vykdomą politiką šioje srityje.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA

1993m. Gegužės 14d. Lietuva pasirašė ir 1995m. balandžio 27 d. Ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Ši konvencija „ yra seniausia, nuosekliausia ir teisiniu požiūriu labiausiai įpareigojanti iš visų regioninių sistemų, ginančių žmogaus teise.”16

Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis skelbia, kad „ Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautiniai mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.”17 šis Konvencijos straipsnis glaudžiai siejasi su LR Konstitucijos 29 straipsniu užtikrinančiu lygiateisiškumą.

Dėl šio Konvencijos straipsnio LR Prezidentas kreipėsi į Lietuvos Konstitucinį teismą, prašydamas paaiškinti, ar is neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui. Konvencijoje kalbama tik apie „negatyvios” diskriminacijos draudimą, tuo tarpu LR Konstitucija – ir „negatyvią” ir „pozityvią” diskriminaciją. Taip pat Konvencijoje yra numatytas platesnis diskriminavimo pagrindas, joje minima odos spalva, priklausymas tautinei mažumai, ko Konstitucijoje neminima. Todėl teiktina išvada, kad Konvencijos 14 straipsnis prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio antrajai daliai: „Žmogau teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.”18

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995m. Sausio 24d. išvadoje sakoma, „jog respublikos Prezidento paklausime nurodoma, kad konvencija draudžia tik vadinamąją „negatyvią” diskriminaciją, o konstitucija- ir „negatyvią”, ir „pozityvią”.19 taip pat paklausime nurodoma, kad Konvencijoje numatytas platesnis diskriminacijos pagrindas.

Konstitucinis Teismas teigia, kad paklausime minima „pozityvi” diskriminacija negali būti traktuojama kaip privilegijų teikimas. Konstitucijoje yra įtvirtintos tik kai kurios visų pripažintos socialinės tam tikrai žmonių grupei būdingos teisės, tai reglamentuoja Konstitucijos 37 ir 45 straipsniai.

Šitoks požiūris į specialias žmogaus teises yra būdingas ir Konvencijos taikymo praktikai1986m. Liepos 8 d. Europos žmogaus teisių teismas sprendime Lithgowo ir kitų byloje priėjo išvados, kad „susitariančios šalys naudojasi tam tikrais vertinimo kriterijais, nustatydamos ar skirtumai kitais požiūriais panašiose situacijose iš viso pateisina ir kokiu mastu pateisina skirtingą teisinį asmenų rėžimą (elgimąsi su jais).”20

Visa tai užtikrina visų asmenų lygiateisiškumą ir tai patvirtina Konstitucijos 29 straipsnyje 1 dalyje suformuluotą nuostatą: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs.”21

Antroji straipsnio dalis išplaukia iš pirmosios, kadangi neleidžiama pažeisti lygiateisiškumo. Antrosios įstatymo dalies frazė „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų” atitinka Konvencijos 14 straipsnio frazę „naudojimasis šios konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos. Konvencija ir Konstitucija drauge draudžia diskriminaciją ir tai taikoma tam, kas paklusime vadinama pozityviąją diskriminacija.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad tik pažodžiui lygindami Konvencijos 14 ir Konstitucijos 29 straipsnius, galima teigti, kad Konvencija numato platesnes nediskriminacijos garantijas, todėl reikia žvelgti į esminį Konvencijos ir Konstitucijos tapatumą. Pažymėtina, kad kai kurie Konvencijos ir Konstitucijos vartojami žodžiai reiškia tą patį nediskriminacinį principą.

„Taigi, kompleksiškai o ne formaliai pažodžiui lyginant Konstitucijos ir konvencijos nuostatus dėl nediskriminacijos, darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja LR Konstitucijai.”22

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

1991m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba – Atkuriamasis Seimas Įsipareigojo laikytis 1948m. Visuotinės Žmogaus teisių Deklaracijos principų. Tai dar vienas, bene svarbiausias tarptautinis dokumentas, kuris užtikrina žmogaus teisių apsaugą. Jos preambulėje skelbiama, kad „atsižvelgdama į tai, kad Suvienytų Nacių organizacijos įstatuose aktuose tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiškė, jog esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę;” Generalinė Asamblėja skelbia šią deklaraciją kaip „ visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės”23

Taigi, visi ratifikuoti tarptautiniai dokumentai suteikia kiekvienam žmogui platesnes teises, jų teisingesnį užtikrinimą. Tai taip leidžia reikalauti tokių pačių teisių kaip kiekvienos civilizuotos valstybės. Tai skatina mūsų valdžios institucija atsakingiau žiūrėti į savo vykdomą darbą, teisėkūrą, mat jose turi būti reglamentuojamos tokios normos, kurios neprieštarautų nei vienam įstatymui.

IŠVADOS

„Žmogaus asmuo neliečiamas”- skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, įtvirtinantis vieną iš pagrindinių ir svarbiausių žmogaus teisių. Žmogaus asmens neliečiamumas reiškia fizinę ir psichinę žmogaus neliečiamybę. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra neliečiamas, turi būti gerbiamas jo individualumas ir elgiamasi taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės. Deja, mūsų visuomenėje lyčių lygiateisiškumas yra pažeidžiamas ganėtinai dažnai ir dažniausiai yra laužomos moterų teisės.

Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai įtvirtina lygias moterų ir vyrų teises dirbti. Draudžiama diskriminuoti dėl lyties įsidarbinti norinčius asmenis. Darbdaviai įpareigojami nediskriminuoti asmenų dėl lyties siūlant darbą. Šios nuostatos atitinka tarptautiniuose teisės aktuose numatytus reikalavimus. Tačiau kasdieniniame gyvenime į moterį nėra žiūrima lygiavertiškai su vyru darbo srityje. Todėl būtina skatinti moteris dirbti, parodyti jų vienodą teisę siekti karjeros kaip ir vyrai. Turi būti plačiau aiškinama kaip moteriai svarbu dirbti, vyras turi dalintis šeimos pareigomis kartu su moterimis.

Darbo rinkoje, mokslo ir studijų sferoje egzistuoja seksualinio priekabiavimo faktai. Vis daugiau asmenų išdrįsta kreiptis susidūrę su šia problema. Tačiau toks bylų tyrimas yra ganėtinai sudėtingas. Visų pirma tai neigiamas visuomenės požiūris į auką, teisinių formuluočių nekonkretumas. Todėl šioje srityje didelį vaidmenį gali suvaidinti, žiniasklaida mokslo bei švietimo įstaigos, mažindama visuomenės nepakantumą seksualinio priekabiavimo pareiškimams. Taip pat labai svarbus klausimas, kuris nereglamentuojamas įstatymuose,tai skundą padavusio asmens apsauga.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas Lietuvoje galioja jau ketverius metus, beveik tiek pat laiko gyvuoja ir Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Šios institucijos įsteigimas ir įstatymo sukūrimas savaime nepanaikino diskriminacijos dėl lyties apraiškų mūsų visuomenėje. Visuomenės teisinės sąmonės raida yra ilgalaikis procesas. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimas, gaunamų skundų tyrimas dėl šio įstatymo pažeidimų priverčia susimąstyti tiek moteris, tiek vyrus apie lyčių lygių galimybių įgyvendinimą darbinėje veikloje, švietimo, vartotojų teisių apsaugos srityje. Žinojimas, kad Lietuvoje galioja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, dažnai verčia susimąstyti žmones, ar tikrai jų, kaip moterų ir vyrų, teisės bei galimybės yra lygios realiame gyvenime, priverčia įvairius reiškinius, situacijas, publikacijas žiniasklaidoje vertinti lyčių lygių galimybių aspektu.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas suteikia realią galimybę kiekvienam Lietuvos gyventojui ginti pažeistas teises dėl to, kad ji arba jis patyrė diskriminaciją dėl savo lyties. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos praktika rodo, kad mūsų valstybės gyventojai jau dažniau išdrįsta tarti „ne” diskriminacijai dėl lyties ir pateikti skundą moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui. Kiekvienais metais didėjantis gaunamų skundų, prašymų skaičius rodo ir mūsų visuomenės savišvietos, teisinio išprusimo lygio kilimą, ryžtą nesitaikstyti su diskriminuojančiais veiksmais bei sprendimais, pažeidžiančiais žmogaus teises.

Didėjantis gaunamų skundų, prašymų skaičius dar nereiškia, kad moterys ir vyrai mūsų valstybėje patiria vis daugiau diskriminacijos dėl savo lyties. Skundų, prašymų daugėjimas gal greičiau patvirtina, kad žmonės suvokia pažeidimo esmę, atpažįsta jį ir stengiasi esamomis teisinėmis priemonėmis kovoti su juo.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos respublikos piliečių priimta 1992m. Spalio 25 d. Referendume. – Vilnius, 2002. – 48p.

2. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 112-3100.

3. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1, 2, 3, 8, 12, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 5(1) ir 7(1) straipsniais įstatymas.// Valstybės ž-inuios. 2002, Nr. 68-2761

4. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymas.// Valstybės žinios 2003 Nr.38-1678

5. Jungtinių tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo. // Valstybės žinios 1995 Nr. 76 – 1764

6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. // Valstybės žinios 1995, Nr. 40-987

7. Lietuvos Konstitucinė Teisė – Leidybos centras. Vilnius, 2001

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaras/ 1 dalis – Teisės institutas. Vilnius 2000

9. Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė – Lietuvos teisės universiteto leidybos centras. Vilnius 2003

10. Lietuvos valstybės teisės aktai – Vilnius, 1996

11. www.lrs.lt

12. www.women-employment.lt

13. www.lpf.lt

Maksimaitis m. “Užsienio teisės istorija”. Vilnius: Justitia, 2002. 443p.

Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis J.S., Šenavičius A. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. 542p.

Konstitucinės teisės