Zemės teisė
5 (100%) 1 vote

Zemės teisė

1. Žemės teisės samprata

Žemės teisė – tai savarankiška Lietuvos privatinės teisės sistemos teisės šaka, kuri reguliuoja žemės nuosavybės, naudojimo ir valdymo bei apsaugos santykius, nustato šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką.

2. Žemės teisiniai santykiai

Literatūroje yra labai įvairiai apibūdinami teisiniai santykiai ir žemės teisiniai santykiai. Vienas iš populiariausių teisinių santykių apibrėžimu tapo toks: teisiniai santykiai-tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas. Taigi teisiniai santykiai atsiranda tik iš valstybės nustatytų teisės normų. Žemės teisiniams sant. apibūdinti tokia samprata yra pernelyg abstrakti. Šiems sant. suvokti reikia panagrinėti 1) istorinės žemės teisinių santykių atsiradimo aplinkybes; 2) šiuolaikinius žemės teisinių santykių atsiradimo pagrindus; 2) žemės teisinių santykių turinį. 1 Žemės nuosavybės teisiniai santykiai atsirado irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, kai dar nebuvo valstybės. Plėtojantis žemdirbystei, amatams pradėta gaminti daugiau materialių gėrybių negu jų reikėjo. Kartu atsirado galimybė nedalyvaujant šių gėrybių gamyboje pasisavinti jos produktų. Stiprios gentys ir bendruomenės pasisavino dirbamos žemės plotus, gyvulius ir kt. ir taip ekonomiškai privertė silpnesniuosius dirbti savo naudai. Taip atsirado privatinė žemės ir kito turto nuosavybė, buvo plėtojama prekių gamyba ir mainai. Taigi žemės nuosavybės santykiai tiek ekonominiu-socialiniu, tiek ir teisiniu požiūriu istoriškai susiklostė kaip vieningi teisiniai santykiai ir jų atskirti buvo nebeįmanoma. 2 negalima teigti, kad visi žemės teisiniai santykiai atsiranda tik iš teisės normų arba jų pagrindu. Teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai yra vadinamieji juridiniai faktai. Tai gyvenimo faktai, kurie vadinami juridiniais, nes kyla iš teisės normų. Faktiniai ir juridiniai žemės teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Faktiniai pagrindai yra šie: subjektų veiksmai, kurie sukelia civilines teises ir pareigas; įstatymuose nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys sandoriai; įvykiai, su kuriais įstatymas sieja teisinių padarinių atsiradimą. Juridiniai pagrindai: civiliniai, žemės ir kiti įstatymai; įstatymuose numatyti sandoriai; teismų sprendimai; administracinai valstybės institucijų aktai. 3 žemės teisės santykių turinį sudaro šių santykių subjektai, subjektinės teisės ir pareigos bei objektai. Fiziniai asmenys žemės santykiuose turi civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisnumas – tai teisė įgyti ir turėti teises ir pareigas, o veiksnumas – tai teisė savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.

3.žemės teisės šaltiniai ir sistema

LR Konstitucija yra pagrindinis žemės teisės šaltinis ir jos normos tiesiogiai taikomos žemės ginčuose, kurių nekonkretina įstatymai ir poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai. Konstitucija įtvirtina, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo remiantis žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės taip pat gali būti ir žemės teisės šaltiniai, kai jos įgyvendinamos konkrečiuose žemės teisiniuose santykiuose. Žemės teisės šaltiniai yra ir tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas.

Žemės teisės šaltinių sistema:1. LR Konstitucija ir joje numatytos prigimtinės žmogaus teisės. 2. konstituciniai įstatymai papildo atitinkamus Konstitucijos straipsnius ir yra jos sudedamoji dalis. 3. LR Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys ir teisės normos, kurios reguliuoja žemės santykius. 4. LR įsatymai. 5. poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Jie skirstomi į centrinius, t.y. Vyriausybės, ministerijų ir kitų centrinių valstybės institucijų, bei savivaldos institucijų aktus. 6. teisės principai, t.y. bendrieji teisės pradmenys, kai nagrinėjant žemės ginčą teisme, nėra įstatymo, reguliuojančio santykį. 7. subjektinės teisės ir pareigos, kai teismas, nagrinėdamas konkretų iš civilinių ir žemės santykių kylantį ginčą, pripažįsta, gina arba pakeičia arba panaikina tam tikras teises ir pareigas. 8. Europos žmogaus teisių ir ES Teisingumo teismo, kurių jurisdikcija pripažįsta LR, sprendimai ir išaiškinimai žemės ginčų bylose. 9. teisės doktrina – kai teismas, nagrinėdamas žemės ginčą, vadovaujasi teisės mokslo suformuluotais bendraisiais teisės principais, teisingumo, protingumo ir sąžinigumo kriterijais, visuomenės interesais ir geraisiais papročiais.

Šių šaltinių sistema sudaro Lietuvoje galiojančią žemės teisės šaką.

4. LR žemės fondas

Visa LR teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą. Lietuvos valstybės žemės fondą sudaro tiek privati, tiek ir valstybinė žemė, easnti jos teritorijoje. Taigi LR žemės fondas susideda iš privačios ir valstybinės žemės. Tai pagal Konstituciją žemė, miškai, vandenys nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei. Privačią žemę valdo ir ja disponuoja jos savininkai, o valstybinę žemę valdo ir ja disponuoja tam tikros valstybės institucijos.

LR žemės fondas susideda iš tam tikrų rūšių žemių, kurios į šias rūšis skirstomos pagal pagrindinę tikslinę žemės
naudojimo paskirtį. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis reiškia, kad yra nustatyta konkreti pagrindinė atitinkamų kategorijų žemių naudojimo pasirtis, pagal kurią turi būti naudojama tiek privati, tiek ir valstybinė žemė. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį LR žemės fondą sudaro: 1) žemės ūkio paskirties žemė; 2) miškų ūkio paskirties žemė; 3) konservacinės paskirties (saugomų teritorijų ir kt.) žemė; 4) kitos paskirties (gyvenamųjų vietovių ir kt.) žemė. Kiekvienos kategorijos žemės sudėtį, naudojimo teisę, sąlygas ir tvarką reguliuoja Žemės įstatymas ir kiti specialieji įstatymai bei Vyriausybės nutarimai.

5. Žemės nuosavybės teisė

Žemės įstatyme įtvirtinta, kad žemės nuosavybė – tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Šios 3 teisinės galios sudaro žemės nuosavybės teisės turinį.

Valdymo teisė – tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Pvz., jeigu žemė išnuomota ir ją naudoja kitas asmuo, žemės nuosavybės teisė išlieka žemės savininkui.

Naudojimo teisė – tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti, t.p. gauti derlių, vaisius ir žemėįs duodamas pajamas.

Disponavimo teisė – tai savininko galėjimas sudaryti žemės pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius, t.y. keisti žemės savininką ir teisinę jos padėtį.

Tačiau žemės valdymo teisė ir žemės naudojimo teisė yra savarankiškos teisės, kurios gali ir neįeiti į žemės nuosavybės turinį.

6. Žemės valdymo teisė

Valdymo teisė – tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Pvz., jeigu žemė išnuomota ir ją naudoja kitas asmuo, žemės nuosavybės teisė išlieka žemės savininkui.

Žemės valdymo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad tam tikros valstybės institucijos valdo valstybinę žemę, nebūdamos šios žemės savininkės. Valstybės žemės savininkė yra LR valstybė, kuri suteikia valstybės ir savivaldos institucijoms valdyti valstybinę žemę patikėjimo teise. Pvz., žemės įstatyme numatyta, kad valstybinės žemės valdymo teisė yra suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių parkų administracijoms ir kitoms valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms. Valstybinės žemės valdytojai, laikydamiesi įstatymo ir neviršydami įgaliojimų, turi teisę valdyti suteiktą valstybinę žemę ir ja disponuoti.

7. Žemės naudojimo teisė

Naudojimo teisė – tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti, t.p. gauti derlių, vaisius ir žemėįs duodamas pajamas.

Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali šią žemę naudoti ūkinei ir kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas, t.p. disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių, t.y. keisti teisinę žemės padėtį.

8. Žemės disponavimo teisė

Valstybinės žemės valdytojai, laikydamiesi įstatymo ir neviršydami įgaliojimų, turi teisę valdyti suteiktą valstybinę žemę ir ja disponuoti.

Privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, t.p. gali disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių, t.y. keisti teisinę žemės padėtį.

Valstybinės valdymo ir disponavimo teisės, palyginti su analogiškomis privačios žemės savininko teisėmis, yra ribotos. Pvz., parduoti valstybinę žemę privačion nuosavybėn gali tik apskrities viršininkas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kitaip disponuoti žeme be valstybinės žemės savininko sutikimo neleidžiama.

9. Žemės valdymo teisės objektas

Žemės valdymo teisės objektas yra valstybinė žemė.

10. Žemės valdymo teisės subjektas

Subjektai – valstybės ir savivaldos institucijos: valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos.

11. Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai yra valstybės įgaliotos institucijos sprendimas skirti žemę ir sudaryti jos panaudos arba nuomos sutartį, t.p. sprendimas paimti žemę visumenės poreikiams ir nutraukti jos panaudos arba nuomos sutartį.

12. Žemės naudojimo teisės objektas

Žemės naudojimo teisės objektas gali būti privati ir valstybinė žemė.

13. Žemės naudojimo teisės subjektai

subjektai – privačios ir valstybinės žemės naudotojai – Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai
valstybės ir savivaldybių institucijos.

14. Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai

Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai yra valstybinės žemės skyrimas, panauda bei nuoma ir privačios žemės nuoma. Valstybinę žemę naudoti pagal įstatymo nustatytą kompetenciją skiria ir sutartis sudaro įgaliota valstybės arba savivaldos institucija, o privačią žemę – šios žemės savininkas. Žemės naudojimo teisė pasibaigia paėmus žemę visuomenės poreikiams, pasibaigus skyrimo panaudos ir nuomos terminui, nutraukus sutartį, t.p. paėmus žemę į laisvos valstybinės žemės fondą Žemės įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka.

15. Žemės savininkų teisės

Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų – iš prievolinės, t.y. žemės naudojimo teisės.

Suteikiamos šios teisės:1. parduoti, palikti testamentu, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims sutarčių ir įstatymų nustatyta tvarka. 2. verstis ir leisti kitiems asmenims verstis įstatymų nedraudžiama ūkine veikla privataus žemės sklypo teritorijoje: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ar miškus, rengti tvenkinius, tiesti komunikacijas, laikantis servitutų ir kt. ribojimų. 3. nustatyti savo žemės sklypo sevitutus. 4. pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį įstatymų nustatyta tvarka. 5. reikalauti panaikinti arba pakeisti nustatytas žemės naudojimo, tvarkymo ar veiklos sąlygas, ribojimus, žemės servitutus. 6. naudoti ūkio reikalams (ne parduoti) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas, kurių naudojimą, pardavimą ir nuomą nustato įstatymai ir norminiai aktai. Naudingąsias iškasenas, esančias privačiame žemės sklype, savininkas gali eksploatuoti ne ūkio reikalms tik gavęs leidimą. 7. disponuoti savo žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis. 8. kreiptis į teismą arba valstybinę žemės naudojimo kontrolę vykdančią instituciją, kai pažeistos žemės nuosavybės teisės, gauti kompensaciją už šiuo pažeidimu padrytus nuostolius.

16. Žemės naudotojų teisės

Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų – iš prievolinės, t.y. žemės naudojimo teisės.

Turi teisę: 1) naudoti išsinuomotą arba paskirtą žemės sklypą savo ūkinei veiklai ir kitai veiklai, tačiau privalo laikytis žemės nuomos sutartyje arba žemės sklypo skyrimo dokumente nurodytų sąlygų ir ribojimų, jie neturi teisės leisti naudotis žeme tretiesiems asmenims be žemės savininko sutikimo; 2) naudoti ūkio reikalams žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, jeigu tai yra numatyta žemės nuomos sutartyje arba žemės suteikimo naudotis dokumentuose; 3) disponuoti žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis, jeigu kitaip nenumatyta žemės nuomos sutartyje.

Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.

Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

17. Žemės naudotojų pareigos

Žemės įst. numatytos ir žemės naudotojų pareigos, kurios yra bendros tiek žemės savininkų, tiek ir kitų žemės naudotojų. Taip yra todėl, kad tiek žemės savininkai, tiek ir kiti naudotojai, kurie naudoja žemę ūkinei ir kitai veiklai, privalo užtikrinti tinkamą jos naudojimą ir apsaugą.

Naudotojų pareigos: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; 2) laikytis žemės servitutų, specialių žemės naudojimo sąlygų ir kitų ribojimų, kurie nustatyti įstatymuose arba sutartyse; 3) racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdį; 4)įgyvendinti teisės normose ir sutartyse numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, erozijos ir nualinimo, t.p. aplinkosaugospriemones, kad neblogėtų ekologinė žemės, miško ir vandenų būklė; 5) laikytis melioracijos įrenginių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo, miškų tvarkymo, apsaugos, naudojimo ir atkūrimo reikalavimų; 6) vykdant statybas ir eksploatuojant naudingąsias iškasenas žemės sklype, laikytis įstatymų ir Vyriausybės nustatytų reikalavimų išsaugoti derlingąjį dirvožemio sluoksnį ir atkurti pažeistas žemes; 7) naudojamuose žemės sklypuose vykdant ūkinę ir ktokią veiklą, nepažeisti kitų gretimų žemės naudotojų ir gyventojų interesų; 8) užtikrinti gyventojų teisę prieti prie paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos
juostomis; 9) leisti vykdyti naudojamame žemės sklype žemės gelmių tyrimus, statyti pastatus ir statinius, mokslo tikslams naudojamus įrenginius, suderinus tyrimo laiką ir nuostolių kompensavimo tvarką, taip, pat saugoti tuos įrenginius nuo sužalojimo arba sunaikinimo

Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.

Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

18. Žemės savininkų ir naudotojų teisių ir pareigų juridinė reikšmė

Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.

Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

19. Žemės teisė viduramžių Lietuvoje

Žemės teisės šaltiniai viduramžių Lietuvoje buvo paprotinė ir rašytinė teisė. Nagrinėjančių žemės ginčus teismų sprendimai buvo priimami ir teismo procesas vyko išimtinai pagal teisminį paprotį.

Pirmieji rašytinės teisės, ir žemės teisės, šaltiniai Lietuvoje atsirado XIV a. Pabaigoje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila išleido savo garsiąsias privilegijas bajorams.

Žemės teisės šaltiniu laikytinas ir 1468 m. Kazimiero teisynas, kuris daugiausia reguliavo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus bei teismo proceso klausimus. Tačiau Teisyne buvo reguliuojamas ir žemės ginčų procesas. Bajorų žemės ginčus turėjo nagrinėti pakviesti teisėjai. Teisyne galima rasti įdomių paprotinės teisės normų, reguliavusių to meto žemės ginčų nagrinėjimo procesą. Tačiau pagrindiniai rašytiniai to meto žemės teisės šaltiniai buvo visi trys Lietuvos Statutai. Statutai įtvirtino ir reguliavo žemės bei kito nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, žemės paveldėjimo teisę ir žemės sandorius.

Žemės nuosavybė buvo pagrindinis tuometinės Lietuvos valstybės ekonominis pagrindas. Dirbama žemė, laukai, miškai ir vandenys buvo didžiojo kunigaikščio, bajorų ir bažnyčios nuosavybė. Laisvieji valstiečiai ir baudžiauninikai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Žemės nuosavybės teisės įgyjimo pagrindai buvo: 1. didžiojo kunigaikščio žemė 2. tėvonija, arba paveldėta žemė 3. užtarnauta žemė 4. pirkta žemė 5. įgyjamąja senatimi pripažinta žemė.

Atskirai reikėtų paminėti pirmąją Lietuvos istorijoje žemės reformą, pradėtą vykdyti XVI a. antroje pusėje, pavadintą Valakų reforma. Valakas – XVI a. antrosios pusės žemės ploto vienetas. Pati reforma truko 20 metų. Pagrindinis reformos tikslas buvo padidinti didžiojo kunigaikščio iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams prievoles.

Žemės ginčus ir bajorų civilines bylas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nagrinėjo Žemės teismas. Jis susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kiekvieną pareigųną rinko apskrities seimelis iš vietos bajorų. Bylos buvo nagrinėjamos kolegialiai. Sprendimus buvo galima skųsti iš pradžių valdovo teismui, o vėliau – Lietuvos Vyriausiajam tribunolui.

20.Žemės teisė Lietuvoje 1918 1940 m.

Žemės teisės šaltiniai LR 1918 – 1940 metais buvo iš kitų užsienio valstybių pasisavintos teisinės sistemos, t.p. Lietuvos išleisti bendrieji ir specialieji civiliniai įstatymai, kiti norminiai aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jos teritorijoje galiojo trijų užsienio valstybių civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Prancūzijos (Napaleono) CK, Klaipėdos krašte – 1900 m. Vokietijos CK, o centrinėje Lietuvoje – 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų savado dalis. Tai buvo pirmieji civilinės, kartu ir žemės teisės šaltiniai, nes reguliavo žemės ir kito turto nuosavybės santykius.

Nuo 1922 m. paprotinė teisė Lietuvoje nustojo galioti ir teismai žemės santykiams jos tiesiogiai nebetaikė, išskyrus įstatymuose, arba Vyriausiojo tribunolo išaiškinimuose nurodytus atvejus.

1920 m. rugpjūčio 11 d. įstatymu LR naudai nusavinami privatiems asmenims priklausantys: 1. miškai ir kirtimai, didesni negu 25 dešimtinės; 2. pelkės ir durpynai; 3. atvirieji, nedžiūstantys vandenys su upių srovės vieta ir ežerai; 4. žemių gelmių turtai ir mineralinių vandenų šaltiniai ir jiems eksploatuoti reikiamas žemės paviršiaus plotas.

21. Žemės teisės sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu

1940 m. liepos 22 d. buvo priimta nauja Lietuvos SSR Konstitucija. Tais metais Liaudies seimui priėmus deklaraciaą dėl
nacionalizacijos Lietuvoje pradėta vykdyti socialistinė žemės reforma: nacionalizuota ir suvalstybinta visa žemė, panaikinta privati žemės nuosavybė. Buvusiems savininkams palikta valdyti, bet ne nuosavybės teise iki 30 ha žemės. Atimtose iš savininkų žemėse ir dvaruose įkuriami valstybiniai (sovietiniai) ūkiai. Atimta žemė buvo nemokamai dalijama bežemiams ir mažažemiams. Tuo siekta politinių tikslų, t.y. supriešinti stambius ūkinikus, bežemiu ir mažažemius valstiečius ir parodyti, kad Lietuvos kaime vyksta “klasių kova”. Dėl to žemės reforma turėjo ne ekonominių ir socialinių, bet grynai politinį pobūdį. Tačiau valstiečiai šią reformą pasitiko su nepasitikėjimu, taigi jie atsisakė jiems skirtų žemės sklypų. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, gautą žemę valstiečiai grąžino buvusiems savininkams. Taip bolševikinė žemės reforma pati savaime žlugo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3350 žodžiai iš 6655 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.