Zmogaus teisių ir laisvių samprata
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisių ir laisvių samprata

Turinys

Įvadas ……………………………………………………………………………………………….3

1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata ………………………………………………………4

2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės ………………………………………………………6

2.1 Teisė į gyvybę………………………………………………………………………………6

2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą ……………………………………………………………….7

2. 3 Teisė į orumą……………………………………………………………………………….8

2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą …………………………………………………8

2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos ………………………………………………………9

2.6 Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti………………………………………………9

3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės ………………………………………………………..10

3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis ………………………………………………………………10

3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį ………………………………………………….11

3.3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas ….11

3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ………………………………………11

3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius ……………………………………………12

4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės ……………………………………………13

4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje ………………………………………………………13

4.2 Piliečio teisė gauti pensiją …………………………………………………………………14

4.3 Žmogaus teisės socialinėje sferoje …………………………………………………………14

4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos ………………………………………………………15

5. Žmogaus teisių ribojimo problemos ……………………………………………………………..15

6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos ……………………………………………………………..18

7. Asmens pareigos …………………………………………………………………………………21

Išvados ……………………………………………………………………………………………..22

Naudota literatūra ………………………………………………………………………………….23

Įvadas

Žmogaus teisės – tai asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Kai kurios teisės gali būti skirtos ir tam tikrai asmenų grupių, pav., vaikams, neįgaliems asmenims ir pan. Žmogaus teisių ir laisvių sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka, t.y žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių tikslas – ginti orumą. 1993 m. Vienoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijoje akcentuota, kad „visos žmogaus teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos.” Taigi žmogaus teisės ir laisvės – tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas – ginti žmogaus vertybes.

Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant žmogaus teises ir laisves bei jų apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos garantuojamos asmens teisės ir laisvės. Esminis konstitucinės tvarkos principas – pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms.

Tačiau nežiūrint į visa teisines priemones Lietuvoje dar neretai pažeidinėjamos žmonių teisės, Lietuva viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių narių pagal nagrinėjamų bylų skaičių dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Neretai pažeidžiamos įtariamų asmenų ir sulaikytų bei įkalintų asmenų teisės. Neretai teisės aktuose, reguliuojančiuose, kai kurias gyvenimo sritis, nėra atsakomybės ir pareigūnų sistemos, kuri sustabdytų vienų teisių ir laisvių įgyvendinimą kitų sąskaita.

Šio darbo tyrimo objektas: Žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Šio darbo tikslas: Išanalizuoti ir pateikti žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Išsikeltu tikslu atlikti šiuo uždavinius:

1. pateikti bendra žmogaus teisių ir laisvių sampratą;

2. išanalizuoti ir pateikti žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimą;

3. išnagrinėti žmogaus teisių ir laisvių garantijas.

1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri daro ypač didelę įtaką formuluojant naują Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Lietuvos Konstitucijos tradiciją.

Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė “, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas”. Žmogaus teisų reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas” ir skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus. Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių nedalumo doktriną pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų būti išdėstytos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, svarbios ir glaudžiai susijusios. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos interpretavimo nuostatą suformulavo ir Konstitucinis Teismas. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucinio Tesimo kompetencijai priskirta spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją

Konstitucijoje tiesiogiai nesakoma, ką reiškia žodžiai “Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės” (K 18 str.), logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės teisės ir laisvės – tai bet kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant (ne gaunant pilietybę) įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai yra kiekvieno žmogaus buvimo, veikimo ar neveikimo ir neliečiamumo galimybės (ir tam tikros nepriklausomybės nuo kolektyvo – visuomenės ar valstybės – garantijos) bei kartu visos žmonijos vertybės, kurios istoriškai yra ankstesnės, negu susikūrė valstybė, o teisiškai yra aukščiau suverenios valstybės valdžios visa tai supaprastinus galima apibendrinti:

1. Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kurioms apsaugoti ir ginti (K 6 str. 2 dalis; 30 str.) yra skirtos specialiosios Konstitucijos nuostatos (K 18– 26 str.). Valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kurioms tiesiogiai išreiškiamos gamtos sukurtų valstybių esmė. Tuo tarpu piliečių teisės (rinkti, stoti į partijas ar valstybės tarnybą (K 33 – 37 str.) įgyjamos tam tikram žmogui gaunant Lietuvos Respublikos pilietybę ir yra valstybės teisinės kūrybos produktas, išreiškiamas Konstitucijos nuostatose ir jų apsaugotas.

2. Nėra ir negali būti baigtinio teisių ir laisvių sąrašo, t y. Konstitucija tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. tai parvirtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (K 32 str. 1d.) įvertino kaip žmogaus (teisėtai esančio Lietuvoje) teisę.

3. Valstybė, pripažindama, kad gamtos duotos teisės ir laisvės yra vertybės. Įsipareigoja jas besąlygiškai ginti, o esant neišvengiamai būtinybei – jas riboti. Tai ji gali atlikti konstitucinio įstatymo nustatytą tvarka pagal proporcingumo principą ir nepažeidžiant
teisės ar laisvės esmės.

Atkreiptinas dėmesys, Kad Konstitucijoje tam tikrų teisių ir laisvių turėtojams (subjektams) įvardijami skirtingi žodžiai: „ žmogus” (K 19 – 26 str.), „kiekvienas žmogus” (K 48 str. 1 d.), „kiekvienas dirbantis žmogus” (K 49 str. 1 d.), „pilietis” ( K 32 – 37 str.), „asmuo” ( K 29 str. 1 d, 30 str.), “kiekvienas lietuvis” (K 32 str. 4 d.). Žodžiai: žmogus, asmuo, pilietis nėra sinonimai. Jie skiriasi pagal savo tirinio apimtį. Plačiausios sąvokos – žmogus – apima ir piliečius, ir užsieniečius ar asmenys be pilietybės. Asmuo – visus fizinius ir juridinius asmenis. Siauriausias yra žodis pilietis – jis įvardija tik fizinius asmenys, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę. (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucines laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y. pagal tai, kam apsaugoti ir ginti gamtos sukurtoms vertybėms ar visuomenės ir valstybės sukurtoms vertybėms – jos gali būti taikomos) ir turėtojams (subjektui), jas galima skirstyti į dvi grupes:

1. Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. Tokios yra teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str.

2. Specialiosios teisės – konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę, lytį ar amžių teisės (pvz. 18 m. sulaikiusio piliečio rinkimo teisė), arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo.

2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės

Klasikinės prigimtinės teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str. šios universalios žmogaus teisės į gyvybę ir į orumą yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas (sąlyga) ir todėl “aukščiausios vertybės” (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).

2.1 Teisė į gyvybę

Teisė į gyvybę (K 19 str.) esmė – žmogaus biologinio fizinio egzistavimo neliečiamumas ir apsauga. Ši teise yra absoliuti, nes jos neįmanoma konstitucingai riboti nepažeidžiant esmės (neatimant gyvybės). Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pripažindamas, kad Baudžiamajame kodekse nustatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucinėms nuostatoms „Žmogaus teisės ir prigimtinės” ir „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas Konstitucijos 19 str. rėmėsi įvairiais Konstituciniais aiškinimo būdais, tačiau labiausiai įtikinamus galima laikyti:

1. loginį – išaiškinta, kad „mirties bausmė yra fizinis nuteisto žmogaus sunaikinimas, gyvybės atėmimas nepriklausomai nuo to kokiu būdu tai daroma”;

2. sisteminį – nurodant, kad nors Konstitucijos Preambulės teiginiai apie darnią pilietinę visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, tačiau „bendrųjų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai.”

Žmogaus teisės į gyvybę, kaip absoliučią vertybę, savaime nepažeidžia įstatymas, leidžiantis policijos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnyboms ar kitam valstybės pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą tam tikrais įstatymų numatytais atvejais.

2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą

Teisė į laisvės neliečiamumą (K 20 str.) apima žmogaus judėjimą ir bendrąją veikimo ar neveikimo laivę, kuri gali būti ribojama (jei tai nenumatyta Konstitucijos ir įstatymų arba taikoma ne įstatymo numatyta tvarka – pažeidžiama) įvairiai: sulaikant ar suimant žmogų; skiriant jam areštą ar kitą laisvės suvaržymo (atėmimo) bausmę; jį priverstinai gydant; taikant organizuoto nusikalstamumo užkardinimo priemones.

Konstitucija tiesiogiai detalizuoja tik du (pavojingiausius) ribojimo atvejus: sulaikymą ir suėmimą. ( K 20 str. 2 ir 3 d.). kartu su Konstitucija 1992 m spalio 25 d. referendumu priimto įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimo tvarkos” 8 str. nustatyta, kad, kad Konstitucijos 20 str. 3 d. nuostatos (dėl nusikaltimo vietoje sulaikyto asmens pristatymo į teismą per 48 val. tam, kad teismas dalyvaujant sulaikytajam, nuspręstų, ar sulaikymas pagrįstas ir arba priimtų nutarimą asmenį suimtį arba tuoj pat paleisti).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įsigaliojusi Lietuvoje 1995 m birželio 28 d., žodis „skubiai”, vartojamas kalbant apie kiekvieno sulaikytojo ar suimtojo pristatymą teisėjui, atitinka Lietuvos Konstitucijos žodžius “per 48 val.” (Konstitucinio Teismo išvada 1995 m sausio 24 d.)



2. 3 Teisė į orumą

Teisė į orumą (jo neliečiamumą Konstitucijos 21 str. 2 d.) yra tokia pat reikšminga kaip ir teisė į gyvybę, nes tiek nuosavybės, tiek privataus gyvenimo ar būsto neliečiamumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus orumu.

Žmogaus orumas – viena sudėtingiausių teisinių kategorijų. Loginiu požiūriu be žmogaus gyvybės ir orumo netenka prasmės jo nuosavybė ar privatus gyvenimas. Šiuo požiūriu gyvybė ir
orumas – tarsi pirminiai ir ypatingi gėriai, nuo kurių atitinkamai priklauso visos kitos vertybės tai patvirtina Konstitucinio Teismo 1998 12 09 nutarime pateiktas aiškinimas, kad „iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą”. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių aktas skelbia, kad „kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės” „kyla” iš žmogaus asmenybės būdingo orumą”. Žmogaus gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai.

2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 1 d) lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant apima: 1. Asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ar kitokio susižinojimo neliečiamumą (K 22 str. 2d.); 2. Asmeninio (ir seksualinio) ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 4 d.).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmens teisė į privatumą apima daugiau elementų: “privatų, šeimos, namų, gyvenimą; asmens fizinę, psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją; asmeninių faktų slaptumą; draudimą skelbti gautą ar konfidencialią informaciją ir kt.” (Konstitucinio Teismo 1999 spalio 21 d. nutarimas)

Įstatymų leidėjo požiūriu privatus gyvenimas pažeidžiamas, kai: 1. neteisėtai apieškomas asmuo ar jo turtas; 2. neteisėtai įeinama į asmens gyvenamąsias ar kitokias patalpas ar privačią teritoriją (aptvertą); 3 neteisėtai asmuo stebimas; 4. Pažeidžiamas korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumas; 5. neteisėtai paskelbiami duomenys apie sveikatos būklę; 6. atliekami kiti neteisėti veiksmai. (Civilinio kodekso 2.23 str.) Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi ir į jo garbę bei orumą.

2000 05 08 nutarime Konstitucinis Teismas detalizavo, nurodydamas, kad „Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas ir asmuo negali tikėtis privatumo.”

Asmuo, darydamas nusikaltimus ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savi veiksmais nusikalstamai ar kaip kitaip pažeidžia teisės saugos interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos

Nuosavybės neliečiamumo garantijos (K 23 str. 1d.) apima ir privačios nuosavybės, kaip konstitucinio instituto, garantiją ir įvairias subjektines ( individualias) „nuosavybes teises” (K 23 str. 2d), kurias privalo saugoti įstatymų leidėjai. Konstitucinis Teismas laikosi tradicinio aiškinimosi, kad “subjektinės nuosavybės teisės – tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 1999 10 06 d. nutarimas)

2002 03 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas praplėtė nuosavybės sampratą, pažymėdamas, kad bendrasis nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga reiškia ne tik „visų savininkų – fizinių asmenų , juridinių asmenų, savivaldybių ir valstybės” nuosavybės apsaugą, bet ir kiekvieno asmens teisę į nuosavybę (t. y galimybę tapti savininku). Be to, svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas sistemiškai sujungė nuosavybės ir “asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos” (K 46 str. 1d.) turinį ir jo galimo pažeidimo vertinimą: “asmens konstitucinė teisė įgyti nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga”. Pvz., jei Vyriausybė nutarimais draudžia įmonėms prekiauti „seno pavyzdžio banderolėmis” paženklintais Lietuvoje gamintais alkoholiniai gėrimais juos gabenti bei laikyti ir (svarbiausia) nenustato, kaip įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki draudimo nustatyto teisėtai įgytus ( joms nuosavybės teise priklausančius) alkoholinius gėrimus, akivaizdu, kad tokiu nutarimu yra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva ( Konstitucinio Teismo 2000 02 23 d. nutarimas).

2.6 Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti

Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (K 25 str. 1 d.). taip pat informacijos laisvė(K 25 str. 2 d.) apima įvairias individualias galimybes (žodžio, nuomonės, spaudos laisvę ir t.t.) ir kartu neliečiamas vertybes, kurios susijusios su vadinamuoju komunikacijos procesu.

Kalbant apie informacijos laisvę, svarbu pažymėti, kad Konstitucija (K 44 str.) draudžia visuomenės informavimo cenzūrą ir tokio informavimo priemonių (t.y. dienraščių ar kitų leidinių, leidyklų, radijo ar televizijos stočių, informacijos agentūrų ir pan.). Cenzūra, anot Konstitucinio Teismo 1995 04 20 d. nutarimo, – tau “spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ar idėjos.” Pažymėtina, kad
aptariamos teisės nėra absoliučios. Konstitucijos ( K 25 str. 4 d.) vienareikšmiškai atmetamos („laisvė […] nesuderinama su”) tokios komunikacijos galimybės, kurios laikytinos „nusikaltimais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija”. Konstitucija (K 25 str. 3 d.) leidžia įstatymais riboti teises (laisves) skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orimą, sveikatą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę tvarką. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad: „1 teisės aktuose gali būti nustatytos tiek visuomeninio transliuotojo tiek privataus radijo ar televizijos funkcijos (kultūrinė, jaunimo auklėjamoji ir pan.), reklamos kiekis; 2. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, negali sudaryti prielaidų neatskleisti – net teismui- informacijos šaltinio net tada, kai “ demokratinėje valstybėje formacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. […] taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį […], turi pareiga, nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas.” (Konstitucinio Teismo 2002 10 23 d. nutarimas).

3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės

Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių piliečiams dalyvauti šalies visuomenės ir politiniame gyvenime, grupė. Jos įtvirtintos Konstitucijos 32 –37 str.

3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis

Piliečio teisė laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, bei laisvai išvykti iš Lietuvos yra suformuluota Konstitucijos 32 str. 1 d. Konstitucinis Teismas atsižvelgdamas į Lietuvoje esančių užsieniečių statuso reglamentavimą įstatymais, konstatavo, jog leidimą gyventi Lietuvoje gavęs užsienietis įgyja teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti šio leidimo galiojimo laiku (Konstitucinio Teismo 1995 01 24 d. nutarimas). Plačiau kalbant apie piliečio teisę laisvai išvykti iį Lietuvos, yra svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „negali būti nustatoma tokia tvarka, kad negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos” (Konstitucinio Teismo 2001 10 02 d. nutarimas).

3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį

Piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, t.y dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose bei referendumuose ir būti išrinktiems, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra 18 metų. Šios teisės neturi ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Rinkimų tvarką nustato Seimų rinkimų įstatymas, Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas ir Referendumo įstatymas.

3.3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas

Vienijimasis grindžiamas savanoriškumo ir lygiateisiškumo principais. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei organizacijai, bendrijai, ar asociacijai. Teisės į minėtas organizacijas realizavimas išreiškia piliečių gebėjimą spręsti visuomenės problemas nesikišant valstybiniai valdžiai. Šių organizacijų tikslai ir veikla negali būti priešingi Konstitucijai ir kitiems įstatymams. Ši teisė yra politinė tik tada, jei ji susijusi su politiniu partijų steigimu ir veikla, nes, pavyzdžiui užsienietis priklausydamas Lietuvoje registruotam golfo klubui, ar namo bendrijai, neįgyja išskirtinių teisių kelti save kandidatu į Seimo narius ar dalyvauti rinkimų agitacijoje. Kita vertus, galima teigti, kad pavyzdžiui, Asociacijų įstatymas, nustatantis, kad asociacijų nariais gali būti it kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys, atitinka Konstituciją.

Šių organizacijų steigimą reglamentuoja Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas, Visuomeninių organizacijų įstatymas.

3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus

Ši nuostata įtvirtinta Konstitucijos 36 str. ji yra detalizuota Konstitucinio Teismo išaiškinimuose: 1. Susirinkimų įstatymas numato pareikštinę (bet ne leidiminę) susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką; 2. Savivaldybės institucijos, pagal įstatymą nustatydamos nuolatinę susirinkimų vietą (kur organizuojant susirinkimu nereikia iš anksto įvertinti ar nebus pažeistas visuomenės saugumas ar žmogaus sveikata), neturi teisės reikalauti, kad visi susirinkimai būtų organizuojami tik toje vietoje. (Konstitucinio Teismo 2000 01 07 d. nutarimas)

Susirinkimų įstatyme, numatytos įvairios susirinkimų firmos, kurių vieta ir laikas suderinamas su valstybės vykdomąją institucija. Tik organizuojant piketą kuriame dalyvauja iki 10 žmonių, nebūtina organizatoriui raštu pranešti
savivaldybės vykdomajai institucijai.

Rinkdamiesi be ginklo į taikius susirinkimus suprantamas ne tik pagal tai, ar susirinkimo dalyviai turi šaunamųjų ginklų. Įstatymai draudžia ir tokius susirinkimus, kurių dalyviai turi ir tokius nešaunamuosius ginklus, specialiai pritaikytus kūno sužalojimui ginklus, daiktus, kurie nors ir nėra pritaikyti kūno sužalojimui, bet kuriuos realiai galima panaudoti tokiems tikslams. Nuostatuose draudžiami susirinkimai, kurių dalyviai yra apsirengę karine uniforma, neperšaunamomis liemenėmis, slepia veidus ar yra kitaip užsimaskavę; nuogi ar kitaip ciniškai pažeidžia dorovę; kalbomis, plakatais, šūkiais ir kitokiais veiksmais kirsto pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ar įstatymus.

3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius

Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius įtvirtinta Konstitucijos 37 str. Tai rodo, kad „tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas ir tautinė saviraiška (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas) pateikta teisė iš esmės nėra politinė, todėl ir užsienietis, nuolatos gyvenantis Lietuvoje remdamasis šiuo straipsniu, gali kelti valstybei tam tikrus reikalavimus.(pav. Gintis nuo prievartinės asimiliacijos t.y. valstybės veiksmais keliamos grėsmės prarasti tautinį kultūrinį identitetą). Svarbūs šiuo atveju tokie Konstitucinio Teismo išaiškinimai: 1. „kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t.y. niekas negali išskyrus patį asmenį spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo.” (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas); 2. Konstitucijos 37 str. neprieštarauja ginčytas reglamentavimas, pagal kurį nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Be to Konstitucinis teismas pažymėjo, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad ją privalu vartoti tik viešajame gyvenime, o kitose gyvenome srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kuria jiems priimtiną kalbą (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas).

4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės

Kiekvienas vos tik gimęs žmogus ne iškarto įgauna teisę laisvai rinktis, pvz., darbą ar verslą (K 49 str.) ar studijuoti aukštąjį mokslą (K 41 str. 3 d.) II Konstitucijos skirsnyje „Žmogus ir valstybė” kuriame kalbama apie žmogaus gyvybę, laisvę, orumą iš esmės kalbama apie prigimtines žmogaus teises. III ir IV Konstitucijos skirsniuose „Visuomenė ir valstybė” bei „Tautos ūkis ir darbas” jau kalbama apie asmens teises, kurios tarsi atskirtos nuo klasikinių prigimtinių vertybių (II skirsnio) ir pagal savo pobūdį bei paskirtį vadinamos specialiosiomis ūkinėmis ir kultūrinės (socialinėmis) teisėmis. Jos iš esmės nėra prigimtinės, todėl įstatymų leidėjas gali jas modeliuoti, t.y. apibrėžti turinį, išimtis, nepaneigiančias konkrečios teisės konstitucinio įtvirtinimo prasmės.

4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje

Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (K 48 str.) reiškia, kad žmogus gali nevaržomai ar ribotai ( kai būtina saugoti sveikatą, viešąją tvarką ar kitas konstitucines vertybes) pasirinkti konstitucingą (aiškiai ir įsakmiai įstatymais nedraudžiamą) darbą ar verslą ir tokį pasirinkimą įgyvendinti pagal aiškius, objektyviai būtinus ir realiai įvykdomus reikalavimus ar apribojimus. Anot Konstitucinio Teismo nutarimo „pažymėtina, kad pagal vientisą Konstitucijos sistemą teisės laisvai pasirinkti darbą ar verslą paskirtis yra užtikrinti būtinų žmogaus gyvybių poreikių tenkinimą ir deramą padėtį visuomenėje (Konstitucinio Teismo 2003 07 4 d. nutarimas).

Priverčiamas darbas yra draudžiamas. Priverčiamu darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, nuteistųjų darbas, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais atvejais.

Turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (K 48 str.) užtikrina darbuotojų saugą ir sveikatą yra darbdavio pareiga, kad būtų sumažinta galimybė darbuotojams susižaloti darbe ar susirgti profesinėmis lygomis, skatinti saugių darbo priemonių tobulinimą.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (K 48 str.), atsižvelgiant į darbo kiekį, kokybę, įmonės, įstaigos, organizacijos veikimo rezultatus, darbo paklausą ir pasiūlą darbo rinkoje. Apmokėjimas negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį ir minimalią mėnesinę algą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4161 žodžiai iš 8300 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.