Apžvalga.
Aphazija – tai normalaus vartotojo kalbos sutrikimas, sukeltas pažeidus smegenų židinius. Kalbos trukinėjimas, auditorinis suvokimas, rašymo ir skaitymo procesai gali pasireikšti įvairiais lygmenimis. Egzistuoja platus sutrikimų spektras: vienas žmogus, sergantis aphazija gali jausti tik nežymų diskomfortą surandant tinkamą žodį, kai tuo tarpu kiti praranda praktiškai visus sugebėjimus vartoti jam suvikiamą kalbą.
kalbos vartojimo funkcijos yra asimetriškai išdėstytos smegenyse. Faktiškai yra tikima, kad visi dešiniarankiai ir didžioji dalis kairiarankių asmenų pasižymi morfosintaksiniais, semantiniais ir fonologiniais kalbos vartojimo aspektais, kurie yra tiesiogiai susiję su kairiojo smegenų pusrutulio veikla. Ritminės kalbos vartojimo aspektas – prozodija ir intonacija – yra tiesiohiai susiję su dešniojo smegenų pusrutulio veikla.
1. Klasikinis neuroanatominis modelis. 1861 m. Pierre Paul Broca, prancūzų chirurgas, publikavo darbą, kuriame aprašė pacientą, kuris turėjo ryškų kalbos defektą, trugdantį jam ištarti bet kokį garsą, išskyrus vienintelį skiemenį tan. Taigi, jis negalėjo ištarti kitų žodžių, tačiau galėjo keisti šio vienintelio ištariamo skiemens intonaciją; taigi, jo šnekamosios kalbos suvokimas buvo gerai išsaugotas. Kai šis pacientas mirė, Boca ištyrė jo smegenis ir atrado sužeidimą, trugdžiusį kairiojo pusrutulio žemesniųjų priešakinių spiralių veiklą. Studijuodamas šį ir kitą panašų ligonį, Broca padarė išvadą, jog žemesniosios priešakinės spiralės yra arsakingos už kalbos artikuliaciją. Šis pasiūlymas pirmą kartą pažymėjo tą faktą, kad pažinimo funkcija yra susijusi su kortikaline sritimi.