1 KLAUSIMAS
VADOVO DARBO YPATYBĖS
Vadovas – tai žmogus, sugebantis kurti žmonių bei daiktų sistemas ir siekti rezultatų pavaldinių pasatngomis.Tai dvilypis žmogus, kuris yra:
1. savininkų samdinys, gavęs iš jų teisę naudoti nuosavybę ir jiems atskaitingas
2. didelio darbuotojų skaičiaus samdytojas (darbdavys), reikalaujantis įtempto darbo iš jų.
Darbo ypatybės:
A) savininkų apibrėžta organizacijos paskirtis, išreikšta vartotojų poreikiais bei jo tolesnė raidos kryptis, kuria vadovaujasi vadovas;
B) jis rengia organizacijos tolesnės raidos kryptis bei veiklos rodiklius, kurie leidžia gauti max pelną;
C) skirsto darbą tarp organizacijos narių, kad būtų panaudotos visos turimų narių ir įrengimų galimybės;
D) motyvuoja darb., kad šie, siekdami savo tikslų, patenkintų ir tai, ko nori vadovas;
E) moko tiesioginius pavaldinius savarankiškai dirbti, net patiems spręsti už vadovą, nuolat ugdyti visų savo pavaldinių kvalifikacijas;
F) vertina darbuotojų veiklą;
G) organizuoja grupinį protinį darbą ir kuria veiksmingus protinio darbo ansamblius;
H) bendrauja su tiekiejais, pirkėjais, vartotojais, bankais, valstybinėmis įstaigomis ir kt.
Skiriamos 3 vadovo vaidmenų grupės:
1. Tarpasmeniniai : tai asmuo – simbolis, atliekantis f-cijas kaip ceremoniją, vedlys, vedantis pavaldinius reikaima linkme, ir ryšys, siejantis organizaciją su kitomis;
2. Informaciniai : stebėtojas – stebintis aplinkos ir organizacijos procesus ir kuriantis valdymui reikalingą informaciją, skleidėjas, perduodantis tą informaciją atitinkamiems pavaldiniams, ir skelbėjas, skelbiantis reikalingą informaciją už organizacijos ribų;
3. Sprendimo vaidmenys: tobulintojas, nesklandumų šalintojas, išteklių skirstytojas ir derybininkas;
Vadovo darbe visada galima skirti:
– darbą, reikalaujantį profesionalaus vadovo pasirengimo – žinių ir patyrimo;
– darbą, reikalaujantį profesionalių specialisto žinių vadovaujamoje srityje (ekonomikos, technikos ir pan.)
Kito autoriaus nuomonė:
Vadovo darbo ypatybės:
1. bendravimas su žmonėmis
2. informacijos kaupimas ir apdorojimas
3. sprendimų priėmimas
Pagal darbo turinį yra funkciniai ir linijiniai vadovai.
1. Funkciniai vadovai – padeda generaliniam vadovui priimti sprendimus
2. Linijiniai vadovai – organizuoja sprendimų realizavimą.
Pagal valdymo lygius yra aukštutinio, vidurinio ir žemutinio lygio vadovai.
1. Aukštutinio l.v. – strateginiai sprendimai. Atsako už visą org. valdymą.
2. Vidurinio l.v – taktiniai sprendimai. Vadovauja žemiausio lygio vadovams.
3.Žemutinio l.v.– operatyviniai sprendimai, potvarkiai ir įgyvendinimas. Jie nevadovauja valdymo darbuotojams.
ŽINIOS, REIKALINGOS VADOVO DARBE
Vadovui labai reikia šių žinių:
1. valdymo
2. teisės
3. ekonomikos
4. psichologijos
Taip pat praverčia ir:
1. profesinis pasiruošimas
2. savo vadovaujamos organizacijos darbo technologijos išmanymas
Vadovui reikalingos žinios:
1. daugiausia jis turi turėti žinių vadybos srityje;
2. vadovui būtinos ir rimtos ekonomikos ir teisės pagrindų žinios. Šiuolaikinė vadybos teorija ir praktika iš vadovų reikalauja profesionalumo vadybos srityje bei plačių ekonomikos, teisės ir organizacijos produkto gamybos technologijos žinių;
3. būtinai turi turėti pakankamai išsamių teorinių žinių, turi būti gerai susipažinęs su gerąja kitų organizacijų darbo patirtimi iš visų pagrindinių organizacijos strategijos sričių. Tos žinios vadovuo reikalingos ne tam, kad jis būtų pajėgus parengti sprendimą, galintį konkuruoti su pavaldžių specialistų parengtu sprendimu;
Pagrindiniai vadovo žinių šaltiniai prieinamumo mažėjimo tvarka yra šie:
1. asmeninė patirtis;
2. pavaldinių patirtis;
3. literatūra;
4. kitų organizacijų patirtis;
5.organizuoto kvalifikacinio tobulinimo įstaigos;
Vadovui reikalingos savybės:
a) valia
b) atsakomybės jausmas
c) humaniškumas
d) lankstumas
Kito autoriaus nuomonė:
Vadovui reikalingos žinios :
Vadovui būtinos žinios priklauso nuo to, kokį lygį jis užima organizacijoje.
1. Logikos žinios – vadovas turi sugebėti apgalvoti savo veiksmus iš anksto, remiantis planu.
2. Matematikos ir ekonomikos žinios – turi sugebėti paskirstyti išteklius tarp organizacijos narių bei suderinti juos, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai
3. Žmonių valdymo mokslo pagrindai – vadovas, blogai pažįstantis žmones, nesidomintis jų interesias, nežinantis jų nuotaikų bei nuomonių, nesugebės rezultatyviai kontaktuoti su pavaldiniais.
4. Psichologijios pagrindai – vadovas turi žinoti žmogaus ir kolektyvinio darbo psichlogiją
5. Pedagogikos žinios
6. Etikos žinios
Vadovui reikalingos savybės:
1. komunikabilumas
2. reiklumas kitiems ir tuo pačiu sau
3.aukšta moralė
VADOVAVIMO STILIAI
Sakalas “Personalo valdymas“ pateikia tokį apibr. Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinant jį siekti organizacijos tikslų. Tai vadovo poveikio bendradarbiams būdas, kryptingai valdant jų elgseną ir sudarant palankiausias sąlygas užtikrinti veiklos efektyvumą. Pasirinkus tam tikrą valdymo stilių, nulemiama bendradarbių elgsena.
Pirmą kartą vadovų tipai ir atitinkamas vadovavimo stilius yra paminėti Platono veikale “Valstybė“. Tai:
1. timokratija (timokratas)
2. oligarchija
(oligarchas)
3. demokratija (demokratas)
4. tironija (tironas)
Skiriami ir tradiciniai naujieji valdymo stiliai:
1. Tradiciniai (autoritariniai: įsakymu nurodoma, ką ir kada reikia tiksliai padaryti). Jiems priklauso:
1.1. Charizmatinis (remiasi asmens spinduliavimo jėga–dievo dovana)
1.2. Patriarchalinis (lyginamas su valdymo šeimoje, remiantis tėvo-motinos autoritetu; stilius turi gilias tradicija, bet ribotas taikymo galimybes)
1.3. Autokratinis (rūpinamasi bendradarbiais tik tiek, kiek jie yra naudingi; šiandien šis stilius netaikytinas)
1.4. Biurokratinis
2. Naujieji:
2.1. Kooperatinis (bendradarbiai traktuojami lyg partneriai)
2.2. Laisvasis (atsisako reglamentuoto valdymo: darbuotojas pats sprendžia ką ir kaip jam daryti)
Stilių skirstymas dar gali būti ir pagal:
1. vadovų elgesį;
2. vadovų orientacija;
3. vadovų orientaciją ir pavaldinių lygį;
4. situaciniai vadovavimo modeliai;
Kitas autorius skiria tokius vadovo stilius pagal sprendimo priėmimo būdus:
1. Įsakymo stilius – vadovas pats priima sprendimus tik informuodamas pavaldinius ir laukdamas besąlygiško vykdymo;
2. Įkalbinėjimo stlius – prieš perduodamas paties priimtus sprendimus vadovas stengiasi įtikinti pavaldinius jų gerumu;
3. Konsultacinis – vadovas priima sprendimus tik pasitaręs su pavaldiniais;
4. Kolektyvinis – vadovas formuluoja tik problemos esmę, o sprendimai priimami kolektyviai
Dar išskiriami stiliai: (panašiai kaip ir ankstesnis autorius)
1. Autokratinis – toks vadovas į pavaldinius žiūri ne kaip į sau lygius, vengia kontakto su jais, visus klausimus sprendžia pats, nevertina pavaldinių, stokoja pagarbos, kalba šiurkščiai. Tokiu elgesiu vadovas dažniausiai slepia nekompetenciją. Privalumai- užtikrintas centralizavimas, operatyvumas ir vieningumas;
2. Demokratinis- gerbia pavaldinius, priima kritiką, sprendžia tik sudėtingus klaus, informuoja apie veiklą darbuotojus ir t.t.
3. Liberalus – minimalus vadovo kišimasis į pavaldinių veiklą, nedrąsus, jis nemoka įsakinėti, jį lengva paveikti iš šalies,keičia savo sprendimus, mandagus pavaldiniams, geranoriškas , taktiškas, nereiklus, stengiantis įsiteikti pavaldiniam.
2 KLAUSIMAS
ORGANIZACIJA KAIP SISTEMA, JOS ELEMENTAI
1.Organizacija – tai žmonių bendrija, sąmoningai derinati pastangas siekti bendro tikslo. Organizacijų nariai bendromis pastangomis veikia kokį nors darbo objektą ir paverčia jį darbo produktu. Organizacija yra sistema, nes ją sudaro tarpusavyje susiję elementai. Geriausia tirti organizaciją kaip sistemą, t.y. kaip skirtingų reiškinių sąsają, išskiriančią tuos reiškinius iš aplinkos kaip vientisą, santykiškai savarankišką darinį.
Žiūrint į organizaciją kaip į statinę sistemą, galima išskirti šiuos sistemos elementus:
1. organizacijos narys; kadangi organizacija suvokiama kaip savo pastangas derinačių, taigi ką nors veikiančių žmonių bendrija, tas narys vadinamas darbuotoju.
2. darbo objektas- kurį veikdamas savo pastangomis keičia darbuotojas
3. darbo produktas- kuriuo virsta darbuotojo keičiamas darbo objektas;
4. darbo priemonės- kuriomis naudojasi darbuotojas , versdamas darbo objektą darbo produktu;
5. darbo procesas- kurio metu darbo objektas verčiamas darbo produktu.
Visi šie elementai organizacijoje egzistuoja bet kuriuo momentu.
Organizaciją vadiname sistema, nes : (čia ne Butkaus nuomonė)
1. sudaro daugiau nei du žmonės
2. turi ne mažiau kaip vieną tikslą, kurį bendrai priima ir bendrai siekia visi grupės nariai
3. grupės nariai sąmoningai dirba tam, kad pasiektų visiems svarbų tikslą.
Kito autoriaus nuomonė:
Organizacija yra socialinė – ekonominė sistema.
1. Socialinė sistema – todėl, kad organizaciją sudaro žmonių grupė, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai
2. Ekonominė sistema – organizacijoje vyksta tiesioginis žemės, fizinio kapitalo ir darbo jungimasis, t.y. vyksta pirminis ekonominis procesas, atsiranda vienoks ar kitoks produktas.
Organizacija turi visas sistemoms būdingas savybes:
1. vientisumas
2. dalumas
3. unikalumas
4. izoliavimasis
5. neapibrėžtumas
6. identifikavimas
7. įvairumas
Organizacijos elementai:
1. vadovai
2. pavaldiniai
3. priemonės
4. nekilnojamas turtas
5. kapitalas
6. erdvė
7. technologijos
VALDYMAS IR VADYBA
Valdymas- bet koks objekto arba proceso būklės keitimas, siekiant numatyto tikslo.
Valdymo subjektas- vadovas
Valdymo objektas;
1. darbo vieta , pareigybė
2. darbuotojas, kaip asmenybė
3. darbuotojas, kaip sistemos dalis
Kita nuomonė
Valdymas tai:
1. veiksmai įtakojantys rūpimus procesus
2. Strategija, apibūdinanti įmonės darbą
3.Pavaldinių darbo organizavimas
4.Tikslas ir priemones
5.Priimtų sprendimų įgyvendinimas
Jei žmogus priklauso organizacijai, jo savarankiškumas labai apribojamas: jau ne jis sprendžia iš ko jis ką darys, nei kaip jo tas kažkas padarytas atrodys, – tai priklauso nuo bendro darbo pasidalijimo organizacijoje. Organizacijos nariai turi žinoti, ką jie gaus, padarę tai , ko iš jų reikalaujama. Ta informacija turi sužadinti jų norą veikti. Tokią informaciją kurti ir panaudoti yra naujas darbas, visiškai nereikalingas žmogui, dirbančiam pavieniui, bet gyvybiškai būtinas siekiant tam tikrų norimų rezultatų bendromis organizacijos narių
pastangomis.
Vadyba- organizacijų vadovybės tikslo siekimas pavaldinių pastangomis
Vadybos teorija skiria penkias vadovo galias, leidžiančias pasiekti , kad pavaldinys vykdytų jo valią:
1. prievarta- kai vienas žmogus palyginti su kitu turi kokių nors išteklių (fizinės jėgos, turto, dvasinės jėgos, įtaigos ir kt.) perviršį.
2. įstatymas – kai keli žmonės sudaro tokius teisinius santykius, kuriais remdamasis vienas asmuo įsipareigoja vykdyti kito įsakymus
3. atpildas- kai vienas asmuo turi kitam reikalingų išteklių, kuriuos jis pateikia mainais už atliktą darbą.
4.žinojimas – kai vienas žmogus turi žinių labai reikalingų kitam žmogui.
Vadybos mokyklos:
1.Klasikinė – griežtas ir aiškus pareigų bei atsakomybės pasidalijimas, atlyginimas pagal darbo rezultatus
2. Žmogaus santykių – viso žmogaus, o ne tik jo rankų ar smegenų įtraukimas į organizaciją- jis joje ne tik dirba, bet ir gyvena
3. Sisteminė – patikima ir operatyvi vadybos informacijos judėjimo sistema.
4. Situacinė – vadybos sitema sudaroma pagal individualius organizacijos ir jos veiklos aplinkos bruožus.
Kita nuomonė:
Vadyba – tai tikslas pasiekiamas per tarpininkus
1. išteklių organizavimas
2. imonės valdymas
3. valdymo organizavimas
4. tikslų siekimas pavaldinių pastangomis organizacijoje
5. visuomeninis organizacijos valdymas sieiant visų tikslų
ORGANIZACIJŲ ĮVAIROVĖ
Būtina skirstyti organizacija į grupes ar klases:
1. organizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu
1.1. gamybinės organizacijos
1.2. komercinės organizacijos
1.3. finansinės organizacijos
1.4. gamybinės infrastruktūros org.
1.5. Socialinės infrastruktūros org.
1.6. Klubinės org.
1.7. Specifinės org.
1.8. Politinės partijos
2. nuosavybės formos požiūriu
2.1. privataus kapitalo
2.2. akcinio kapitalo
2.3. valstybinio kapitalo
3. teisinės-organizacinės formos požiūriu
3.1. savistovi, savarankiška įmonė, turinti juridinio asmens teises
3.2. kartelis
3.3. sindikatas
3.4. trstas
3.5. koncernas
3.6. konsorciumas
3.7. palydovinio tipo susivienijimas
4. organizacijos dydžio požiūriu
4.1.mažos org.
4.2.vidutinio dydžio
4.3.didelės org.
4.4.superdidelės org
5. gamybos (veiklos) tipo požiūriu
5.1vienetinės gamybos įmonės
5.2.mažų ir vidutinių serijų gamybos įmonės
5.3.didelių serijų ir masinės gamybos įmonės
Kito autoriaus nuomonė:
Organizacijos skirstomos į:
– komercines – t.y.pelno siekiančio organizacijos (prekybos gamybos, aptarnavimo )
– nekomercinės – t.y pelno nesiekiančios organizacijos (vyriausybinės, mokomosios, medicinos)
– netradicinės (religinės bendruomenės, partijos, judėjimai)
ORGANIZACIJA VADYBINĖS VEIKLOS ERDVĖ
Kibernetinis valdymo modelis Kibernetinė valdymo samprata pati bendriausia: valdymas – tai bet koks objekto arba proceso būklės keitimas, siekiant numatyto tikslo. Pagal kib. valdymo modelį:
1. kiekvienas procesas suprantamas kaip kokių nors įėjimų pavertimas išėjimais
2.jei išėjimai nepatenkina žmogaus, jis sukuria valdymo organą, kuris, kartu su įėjimais pasiųsdamas valdymo poveikį, siekia, kad išėjimuose atsirastų jo norimi rezultatai
3.norint gauti laukiamus rezultatus, reikia nuolat stebėti išėjimus ir, pamačius, kad jie nukrypsta nuo pageidaujamų, pasiųsti su įėjimais atitinkamą naują valdymo poveikį (grįžtamasis ryšys). Šį ratą reikia sukti tol, kol bus pasiektas tikslas. Darbo pasidalijimas ir koordinavimas organizacijose Kiekvienas org narys turi atlikti tam tikrą dalį darbo verčiant darbo objektą produktu. Tą dalį nusako org narių darbo pasidalijimas (specializacija):
1.pagal atlikimo vietą: būdinga org-ai kai naudojamasi tarpininkavimo technologija 2.laiką: kai procesų trukmė prašoka vieno žmogaus galimybes (dirbama pamainom) 3.turinį (tech specializacija): kai daug žmonių gamina daug vienodų produktų 4.darbo produktus: kai org vartotojams pateikia įv produktų (pavedamas visas darbas, susijęs su tam tikru produktu). Paskirstyti darbai turi būti koordinuojami (derinami). Derinimo būdai: 1.tarpusavio prisitaikymas – kai derinami vienkartiniai darbai. Nariai patys tarpusavy numato veiksmų tvarką. 2.tiesioginis nurodymas – kai derinami vienkartiniai darbai. Visi dirba klausydami vieno nario nurodymų. 3.rezulatų standartizavimas – naudojama kai veiksmai dažnai kartojami periodiškai pateikiama vis daugiau vienodų produktų, siekiama, kad tų produktų kokybė būtų garantuota. 4.darbo procedūrų stand – naudojama kai gamybos mastai dar didesni, org nusako darbo procedūras kurios garantuoja org nario indėlio į bendrą produkto gamybą vaisingumą. 5.žinių ir įgūdžių stand – naudojama kai svarbi bendra kvalifikuotų specialistų veikla diagnozuojant situaciją, o nei darbo rezultatai, nei darbo procesai vienareikšmiškai negali būti apibrėžti. 6.elgesio normų stand – naudojama religinėse ir politinėse organizacijose kurios negali apibrėžti nei savo darbo produktų, nei jo procedūrų.
Vadyba. Tai org-ų vadovybės tikslo siekimas pavaldinių pastangomis. Vadyba yra atskiras valdymo atvejis. Nagrinėjant anglišką lietuviško žodžio vadyba atitikmenį (management) pastebima, kad vadyba, kaip žmonių veiklos nukreipimas norima linkme, yra daug bendresnio pobūdžio atvejis. Vadybos teorija skiria 5 vadovo galias, leidžiančias
pasiketi, kad pavaldinys vykdytų jo valią: 1.prievarta – kai vienas žmogus palyginti su kitu turi kokių nors išteklių perviršį. 2.įstatymas – kai vienas žm sudaro tokius teisinius santykius, kuriais remdamasis vienas asmuo įsipareigoja vykdyti kito nurodymus. 3.atpildas – kai vienas asmuo turi kitam reikalingų išteklių, kuriuos jis pateikia mainais už atliktą darbą. 4.atstovo galia – kai vienas žm gauna įgaliojimus atstovauti kitam žm kartu su to žmogaus tam tikrais įsipareigojimais vykdyti atstovo reikalavimus. 5.žinojimas – kai vienas žm turi žinių, l.reikalingų kitam žmogui.
3 KLAUSIMAS
VADOVO DARBO PRODUKTAI
Vadovo darbą įprasmina jo vadovaujamų žmonių pastangomis pasiekti rezultatai- darbo objektas, paverstas darbo produktu.
Vadovas pats irgi dirba:
1. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus
2. Jo darbo produktas – yra vadybos sprendimas, nurodantis:
– norimą rezultatą- tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti
– būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti.
VADYBOS SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESAS
Bet kokio sprendimo esmė yra alternatyvos priėmimas. Tai procesas , kurio metu iš kelių galimų racionalių alternatyvų parenkama viena.
Vadybos sprendimas-(pagal Butkų) tai pagrindinė vadovo arba vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadovas ar vadybos specialistas turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius sprendimo būdus. Vis labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, o su ja ir vadovų atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą.
Sprendimo priėmimo etapai:
1) tikslo nustatymas
2) sprendžiamos problemos formulavimas (pagal nustatytą tikslą numatoma, kokiais keliais galima šį tikslą pasiekti, įsisąmoninama, dėl ko kilo problema, kokios jos pasėkmės, galimi šalinimo būdai)
3) analizės etape numatomos analizės kryptys, surenkama, apdorojama ir įvertinama reikiama informacija
4) alternatyvų formulavimas – (formuluojamos kelios ar keliolika alternatyvų, aptariamos, išaiškinamos jų stipriosios ir silpnosios savybės)
5) sprendimo priėmimas
6) sprendimo įgyvendinimas (nusprendžiama kas , kada turi būti padaryta, kokių išteklių reikės, kas tai darys)
7) sprendimo įgyvendinimo kontrolė ir įvertinimas (nustatoma, kaip projektas įgyvendinamas laiko, išteklių, darbo jėgos požiūriu, nustatomi nukrypimai, numatomi koregavimo veiksmai)
Kito autoriaus nuomonė;
Etapai yra penki (pagal Martinkų):
1.Situacijos analizė ir problemos formulavimas (suformuluojama problema, identifikuojama situacija, nustatomi nukrypimai nuo norimos būklės)
2.Alternatyvos parinkimas – suformuluojamos galimos sprendimo alternatyvos
3. Alternatyvų analizė – kiekviena alternatyva įvertinama pagal sprendimo efektyvumo kriterijus
4.Alternatyvų atranka – įvertinamas alternatyvų optimalumas; parengiamas planas
5. Alternatyvos diegimas – nustatomi terminai, atsakingi vykdytojai, užduotys
Dažnai faktinį etapų skaičių lemia pati problema, nes nėra universalaus proceso, tinkančio bet kuriai situacijai – pasaulyje nevyksta visiškai vienodi reiškiniai, procesai. Taip pat yra ir su sprendimais. Visus sprendimus priimant galiprireikti mažesnio etapų skaičiaus, kitus- didesnių, labiau išplėstų etapų.
TIKSLO NUSTATYMAS SPRENDŽIANT