,,Sala ir paukštis “ eilėraščio interpretacija
Algimantas Mackus savo kūryboje išreiškia gyvenimo beprasmybę, joje dominuoja mirties tamatika, kuri viešpatauja erdvėje ir laike, kaip galutinė realybė. Absoliutus mirties viešpatavimas išmuša daiktus iš nuolatinių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes. Jo poezijoje, kaip ir šitame eilėraštyje, susijungia depoetizacija ir vidinis nerimas.
Norėjau gyventi- o mirštu
Norėjau kalbėt- o tyla.
Iš pačių pirmųjų eilučių jaučiama slogi nuotaika, troškimų neišsipildymas. Norėjo gyventi, jausti gėrį, šviesą, o ,,stojo” tamsa, norėjo kalbėti, jausti, išgyventi, o viską apgaubė nyki tyla. Lyrinis ,,aš” niekaip negali to pakeisti, pasipriešinti. Atsiskleidžia monotoniškos frazės, antiteziškos savo prasmėmis ir intonacija.Būsimasis laikas užgožiamas, tarsi pašalinamas.
Paukštis krisdamas sminga
Kaip strėlė ties mano sala.
Paukštis- tai tarpininkas tarp žemės ir dangaus, nematerialių dalykų, pirmiausia sielos įsikūnijimas. Taip pat jis simbolizuoja gyvybę, laisvę, begalybę. Tačiau šitam eilėrašty jis tarsi pažabotas, sužeistas: ,,Paukštis krisdamas sminga”. Netikėtai jis atskiriamas nuo savo pasaulio, erdvės ir ją palikęs sminga į nežinią.
Palyginimas, kaip strėlė, rodo netikėtumą, staigumą, o maža sala tai tarsi lyrinio ,,aš”atskira, sunkiai pasiekiama erdvė, vienišumo, išskirtinumo ar tobulumo įvaizdis, dažnai įsivaizduojama kaip anapusio gyvenimo vieta, bėgimas iš pasaulio siekiant išvengti nesantaikos su juo.
Šis posmelis tarsi parodo, kaip staiga mirtimi yra nutraukiamos visos svajonės, išgyvenimai ir troškimai.
Matau jo kraujuotą kaklą
Jo akis su didžiuliais kalnais…