Henriko Radausko eilėraščio
„Gėlės audroj“
Henrikas Radauskas gimė ir mirė už Lietuvos ribų. Jis yra XXa. raštojas, estetas, modernistas. Poetas mėgdavo savo kūryba šokiruoti skaitytojus. H. Radauko poezijoje gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje, kurioje gamta suvokiama kaip žmogaus sielos atspindys, peizažas drauge su lyriniu subjektu liūdi ar džiaugiasi. Gamta, kaip ir daigtų pasaulis, šio poeto kūryboje labai dinamiškas, peizažas eilėraštyje gali būti veikėju, gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine ar pasakos būtybe.
„Gėlės audroj“ eilėraštis yra peizažinis, tai galime spėti iš pavadinimo. Jis išduoda, kad bus rašoma apie gamtą,gėles.
Pirmasis posmelis prasideda personofikacija: „lietus išpylė žalią spalvą“, kuri parodo vandens (lietaus) svargą gamtai. Po lietaus gamta atgyja, viskas tarsi nuskaidrėja. Eilėraštyje minima balta spalva: „dvi baltos rožės…“, kuri simbolizuoja nekaltumą, tyrumą. Rožių baltumas palyginamas su širmu žirgu: „dvi baltos rožės…kaip širmas žirgas“. O dvi rožės suteikia meilės įvaizdį, kuris vėliau yra plėtojamas dviejų viduramžių literatūros herojų meilės istorija.
Antroje srtofoje randame pavasario metafora: „audros dievaitė žaliaakė“. Nes pavasaris – vėjavaikiškas, daugiau laimės ir džiaugsmo, po šaltos žiemos sąstingio, atnešantis metų laikas: „pralėkė“, „juokėsi“, „linksma“.Pavasaris ateina audringai tai pasako paskutinė eilutė: “žaibais žibuokles plakdama.“