Henrikas Radauskas – tai originalus lietuvių poetas. Patyręs emigraciją, jis to poezijoje perteikti neketino ir išvis jausmų vaizdavimą ignoravo pirmenybę suteikdamas itelektui ir vaizduotei.
„Žodis“ – tai turbūt vienas iš nedaugelio eilėraščių, kuriuose galima įžvelgti tėvynės istorijos elementų. Eilėraštis pradedamas stipriai mūsų mintis ir emocijas paveikiančiu žodžių junginiu, „kirviu kapojo“. Negailestingas poelgis su žodžiu, kai jis yra engiamas, niekinamas ir žudomas, gali būti siejamas su mūsų tautos istorija. Daugiau nei prieš šimtą metų lietuviškam žodžiui gyventi trukdė tuometinė politinė situacija – spaudos draudimo laikotarpis. „Užrakino raktu“ – izoliavo nuo visuomenės žodį, tarytum princesę prasakose nuo mylimojo aukštai bokšte užrakindavo ir akylai saugodavo pikti žmonės (pasakos motyvas). Tačiau lietuviško žodžio gyvenimo istorija, kaip ir pasakos, pilna stebuklų – žodis nenugalimas, nemirtingas; jam lemta išgyventi ir tvirtėti. Jo stiprumą ir tvirtybę iliustruoja pirmojo posmelio žodžiai, „O jis mūro akmenį skrodė/ Nemirtingo žingsnio taku“. Žodis atgimdavo ir su kiekvienu atgimimu įgaudavo vis daugiau jėgų priešintis pakartotiniam jo žudymui. Žodžio istoriją ir svarbumą tautai nupasakoja tai, kad žodis buvo mylimas ir gerbiamas, buvo reikalingas ir neatsiejamas nuo kiekvieno lietuvio kasdienybės. Ši citata iš antrojo posmo – „Prieš jį puolė javai ant kelių/ Ir nutilo paukščiai, kada/ Jis aidėjo aklų trobelių/ Sidabrinės dainos gaida“ – tai pavyzdys, kad dirbant įvairius darbus, plušant javų laukuose, lietuvis pasitelkdavo žodį. Be to, javas – prisikėlimo simbolis, o žodis vis pasikartodamas, vis atgimdamas tarsi Sfinksas iš pelenų tampa javu.