Antanas Vaičiulaitis- XXa. rašytojas. Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui – aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumui.
Viena jo novelių yra “Rogės”.
Joje yra pasakojama apie Medininkų vyskupą ir apie jo roges.
Duotoje ištraukoje yra labai pakiliai ir pagarbiai kalbama apie vyskupą Kristupą. Jo gerus darbus ir senatvę.
Pirmoje pastraipoje yra kalbama apie senus giedrus laikus, kai žmogui norint pamatyti elnią ar meškiną nereikėjo bėgti labai toil, jie patys ateidavo į sodžius. Ypač laimingi būdavo meškinai jie išvartydavo avilius ir grįždavo linksmi “lyg kokie girtuokliai”. Pastraipos laikas seni laikai, kai dar gyvūnai nebijojo žmonių ir vaikščiodavo laisvai. Kūrinio erdvė nėra tiksliai apibrėžta, laukas -beribė erdvė, sodžius.
Antroje pastraipoje rašoma apie vyskupą Kristupa. Pro ,kurį jau buvo prakūprinę daug žilų metų ir sugulę į dulkėtus savo grabus. Pastraipos laikas – tai laikai, kai dar ne visi žmonės buvo krikščionys – tai įrodo šie žodžiai: “ Per pamokslus apie pagoniškų stabų menkystę ir tikrojo Dievo šlovę gerklė jam vis dažniau užsiskirsdavo “. Metų laikas near nusakytas, bet galime numanyti iš pavadinimo, kad tai žiema, nes žiemą yra reikalingos rogės. Yra palyginimas: