H. Radauskas į lietuvių poeziją atėjo kartu su neoromantikais Salomėja Nėrimi ir Bernardu Brazdžioniu.Jis – Nepriklausomos Lietuvos augintinis , ryškiausiais estetizmo reiškėjas. Poetas atsiribojęs nuo visuomeninių idėjų ir pasitelkęs poetinio žodžio galimybes, atrodo, iš nieko sukuria savitą pasakišką pasaulį. Kiekviena poeto pasakojama istorija prisodrinta netikėtų metaforų, palyginimų, neretai atskleidžia paties autoriaus požiūrį į kūrybą.
Eilėraštyje ,,Kaštanas pradeda žydėti “ kalbėdamas apie įprastą pavasario reiškinį, jungdamas regimuosius ir girdimuosius pojūčius, H. Radauskas prabyla ir apie dramatišką kūrėjo prigimtį.
Jau pavadinime akcentuojama laikas, tarsi sustabdoma akimirka. Veiksmažodis ,,pradeda“ tampa viso poetinio vyksmo užuomazga. Pirmąją eilėraščio eilutę H. Radauskas modeliuoja sau įprastu stiliumi. Iš pradžių ,,aukštas menas“paneigiamas ir drąsiai pasiunčiamas,,velniop“, tačiau įvyksta stebuklas – pavasaris prikelia kuriamąsias galias, suteikia įkvėpimą ne tik gamtai, bet ir žmogui. Paskutinėse strofos eilutėse nurodoma ir džiaugsmo, susijaudinimo priežastis – „už lango pradeda žydėt kaštanas“
Antroji strofa žymi pasakiškosios tikrovės gimimą. H. Radauskas, kaip ir kituose eilėraščiuose, remiasi transformacijos principu. Kaštano žydėjimas išjudina visus pasyviuosius veikėjus ir nusidriekia ištisa vaizdų grandinė, kurioje įmanomi bet kokie stebuklai:lyja karštas lietus, pučia šilti pietų vėjai. Siekdamas sustiprinti gaivališką pavasario šėlsmą, H. Radauskas pasitelkia neįprastą poetinę leksiką- vartojama daiktavardžio vėjas daugiskaita. Estetinį pasigėrėjimą teikia ir hiperbolizuotas palyginimas ,,kaip upės širdys“, įprasminantis paralelišką gamtos ir žmogaus jauseną, nepaaiškinamą norą ,,išsilieti iš krantų“.Gniaužtai įveikiami pasitelkiant galingą vandens stichiją – potvynį. Įsisiūbavęs veiksmas nesiruošia nutrūkti – pasikartojantys jungtukai ,,kad.“
Trečiojoje strofoje pavasario jėga ima įžūliai, valiūkiškai brautis į žmogaus gyvenimą.Atsiranda uždaros erdvės detalės (stalai, knygos), dar labiau šį įspūdį sustiprina frazė ,,tvankūs vakarai“, veiksmažodis ,,alptų“.H. Radauskas vengia vienareikšmiško požiūrio ar vertinimo, todėl tas pats veikėjas, šiuo atveju pavasaris, stebimas iš skirtingų matymo taškų. Antroje strofoje iškilęs kaip žadintojas, gyvybės šaltinis, dabar jis tampa kažkokiu mitologiniu personažu, turinčiu antgamtinių savybių, primenančių kauką ar bilduką.Siausdamas po namus, varto nuo stalų knygas, neša žmonėms tokias ligas, ,,kurių nežino daktarai“