Kazio Binkio eilėraščio „Vokiškas pavasaris“ analizė ir interpretacija
Kazys Binkis buvo avangardistas, literatūros maištininkų keturvėjininkų vadas. Dažnai apibūdinamas kaip nerimtas poetas, bohemos žmogus. Jis buvo nepastovi asmenybė, o jo kūrybos pagrindas – novatoriškumas. Eilėraštis „Vokiškas pavasaris“ – puikus keturvėjininko kūrybos pavyzdys.
Kūrinio pavadinimas yra tarsi nuoroda, kad eilėraštis bus urbanistinis ir miestas bus lyginamas su gamta. Vienas iš keturvėjininkų kūrybos bruožų – ryškus miesto kultas. K.Binkis jau pirmu eilėraščio žodžiu nukreipia mus, jog bus kalbama apie Berlyną. Autorius šaiposi iš miesto gyvenimo tempo („aukštyn kojom drybso“) ir jo būsenos: „Užliejo knarkiantį Berlyną“. Žodžiai „elektros viela“, „tramvajai ir automobiliai“ parodo, kad autorius orientuojasi į modernią civilizaciją, būdingą avangardistams. Jaučiamas gamtos ir žmogaus ryšys: „Narcizai pradeda šaipytis/ Lyg vaikas alkanas sapne.“ Taigi eilėraštyje, kaip ir jo pavadinime, yra santykis tarp miesto, žmogaus ir gamtos.
Avangardistai nesilaikė tradicijų, ieškojo naujų formų ir nepripažino iki tol egzistavusio meno. Kazys Binkis eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“ paniekina romantikus, jų vertybes. Romantikai kuria svajingą mėnulio vaizdą, jiems jis yra tarsi romantiškumo simbolis. O keturvėjininkų vadas išjuokia tokį mėnulio vaizdavimą ir kuria visišką kontrastą: „Paraudo senis ir už bokštų/ Užrito savo veidą plokštų.“ Poetas mus šokiruoja, nes mini mėnulio „veidą plokštų“. Tad keturvėjininkų kūrybą galime vadinti pritrenkiančia ir visiškai nesiskaitančia su ankstesniu menu.