Jono Biliūno „Kliudžiau“ interpretacija
J.Biliūnas- pirmasis profesionalus lietuvių prozininkas .J.Biliūno kūryboje svarbiausias ne pats įvykis, jausmai, kuriuos jis sužadina. Šio rašytojo realizmas lyrinis. Meistriška forma ir humanistinėmis idėjomis pasižymi „Kliudžiau“ novelė. Šią novelę J.Biliūnas rašė paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis, todėl šiam kūriniui būdingas mirties motyvas.
Novelė prasideda pristatant mažą katytę. Ji: gležnutė, mažutė, menkutė, katytė. Kad dar labiau būtų pabrėžtas katytės menkumas, naudojami deminutyvai: katytė, kūnelis, jaunutė. Tai buvo vienišas, neprižiūrėtas gyvūnėlis : „jos plaukai, nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę“. Ekspozicija labai artima katytei ,daug dėmesio skiriama jos išvaizdai: „susirietusią, nelaimingą“, „balta“ ir fizinei būsenai: „išalkusi“, „išdžiūvusi“. Šitaip sukuriamas menkutės ir gležnutės katytės paveikslas. Pasakotojas kelia klausimus, į kuriuos pats ir atsako, šie klausimai parodo žiaurų ir negailestingą žmonių pasaulį : „Gal ją atėmė nuo motinos žmonės, gal jie pirma norėjo įdėti ją maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandeniu?“ Rašytojas šioje dalyje naudoja – neišsakymą, nutylėjimą, ilgas pauzes, todėl sukelia gailestį. Galutinė mintis: „pas žmones jai nebebuvo vietos“- pabrėžia žmonių abejingumą, savanaudiškumą katytės atžvilgiu. Retoriniu klausimu:“ Bet kas man darbo?“ –pasakotojas tarsi nori pritarti daugumos nuomonei.
Toliau veiksmas vyksta šiek tiek greičiau, tarsi persikelia iš dabarties į praeitį. Aprašomas pasakotojo noras būti panašiu į „medėją“. Tai aktualu pasakotojo amžiui: „Nors buvau tik antros klasės mokinys“, berniukas norėjo būti tvirtesnis, vyriškesnis. Pradžioje tai pasitikintis savo jėgomis berniukas: „tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas“,- jaučiasi kaip skaitytų knygų herojus. Tačiau antroje dalyje, pasiekus kulminaciją, jo savijauta pasikeičia.