J.Marcinkevičiaus kūryba išsiskleidė okupacijos metais. Jo kūryba atliko tautinio gyvenimo gynybos vaidmenį, stiprino kultūrinę atmintį ir savimonę, priminė Lietuvos istoriją, tradicines lietuvių tautos vertybes, neleido tautai išnykti. Jo kūrinius galima suprasti tik istoriniam kontekste.
Eilėraščio pavadinimas netiesiogiai nurodo temą. Takas – tai lyg individualizuotas kelias, kuris veda į asmenišką vietą. Iš pavadinimo galime numanyti, jog ta asmeniška vieta – giria, kuri simbolizuoja gimtinę, tėviškę.
Takas lyrinio subjekto vaizduotėj atsiranda kaip svajonė, kaip netikėtas impulsas, kurio jis nelabai supranta, todėl eilėraštis pradedamas reikšmingu klausimu:„kur tai toli ir arti?”. Regis, padaryta klaida ir vietoje „ir” turėtų būti „ar”. Tačiau greičiausiai tai lyrinio subjekto pasimetimas, jis neranda savo praeities.„toli ir arti” tarytum nurodo pasiekimo galimybes.
Troškimas surasti savo praeitį išreiškiamas girios motyvu. Giria nepaprasta – ji mėlyna, nes tai romantiškas vaizdinys. Brūkšnys išryškina skausmingą klausimą, paskatina skaitytoją atidžiau įsižiūrėti, ką jis atskiria.
3-4 eilutė – būsenos komentaras. Voratinklis- kažkas seno, apleisto. Tai tarytum raukšlės ant žmogaus veido, gyvenimo patirtis voratinklis sužadina lyrinio subjekto jausmus(„lyg prisiminimą jauti”). Praeitis tartum palytėjo lyrinį subjektą ir atsirado ilgesys. Tai nostalgija praeities laikui. Sukuriama erdvės distancija – praeitis ir dabartis
Voratinklio gijos sujaudina lyrinį subjektą, todėl posmas prasideda pakylėta kalba(„Ak, lieskite šitaip..”). Tas prisilietimas malonus, nes prašoma, kad užlietų „nuotaika vakarine”. Lyrinis subjektas nori ištirpti erdvėje.