Justinas Marcinkevičius – lietuvių tautos poetas, kuriam svarbiausia tėvynė, gimtoji kalba, jos saugojimas ir puoselėjimas. Poetas siekia, kad jo žodis būtų išgirstas ir suprastas. Marcinkevičiaus kūryba įvairių žanru: dramos, eilėraščiai, poeos, apysakos. „Mažvydas“ – draminė poema. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Didelę įtaką dramoje turi herojaus vidiniai išgyvenimai, kaltės jausmas, dėl mylimos moters bei jo tikrojo sūnaus kančių.
Scena, kurioje Mažvydas kalbasi su Vilentu, atskleidžia Mažvydo nusivylima bei pasidavima: ,,<…> ir vystam lyg nušalnotos rudens žolės <…>“. Jam skaudu , kad darbas, kurį Martynas atliko ir kurį Vilentas pavadino „Titano darbu“, yra beprasmis, kaip „Sizifo darbas“. Mažvydas yra sunerimes ir abejoja, ar dar ilgai lietuvių kalba išliks Karaliaučiuje. Vilentas, kaip vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų, nesupranta Mažvydo pozicijos, jo neįkainojamą ir neįvertinamą darba – Katekizmą įvardija Titano darbu, kuris reiškia stiprybę i galybę. Vilento žodžiuose pasireiškia ir absurdo, nuogąstavimo gaida: „Tai ką tada šnekėt kitiems?“ Vilentas tuo nori pasakyti, kad vienintelis Mažvydas, nebijodamas pasekmių ir taip mylėdamas savo kalbą, sugebėjo padaryti tai, ko kiti net nesiryžtų. Tačiau Mažvydo net nepasiekia Vilento žodžiai, jis žino ir mato, kad darbo, kurį jis įdėjo, kad kalba nebūtų užmiršta, rezultatai yra bevaisiai: “ Jau vis dažniau dairausi į aruodus, o jie, brolau tu mano, nepilni: neužauginta, išbarstyta <…>“.