Jono Aisčio “Augo sode” analizė ir interpretacija
Naujasis romantizmas atsigrezia i XIX a. budinga romantine pasaulėjauta: susizavejima laisva kurejo asmenybe, svajoniu, istatymu, jausmu, mistinio ilgesio motyvus.
Neoromantikams atrode, jog protas negali paaiskinti žmogaus buvimo zemeje prasmes. Tik nuojautos ir joms paklustanti vaizduote atveria žmogaus paslapti. Atgime romantiku pamegti ramios zvaigzdetos nakties vaizdai. Sapnas, stebuklas, meile, deimantai, pasaka, svajone – tai buvo svarbiausi neoromantinio meno bruožai.
Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Jonas Aistis savo eilerasciu nenuklysta i neaprepiamas platybes. Jis žvelgia i save pati ir mus supančia gamta. Apraso soda, medžius, krumus. Nors veiksmas vyksta labai siaurame rate, bet mintims poetas suteikia didele laisve. Kalbedamas apie augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eilerastyje nedaug zodziu, bet jie isreiskia gilias mintis, svajones, abejones, iprasmina laimes troskima. Nors eilerascio erdve apibrezta, taciau poeto vaizdine kalba sustiprina jausmus, padeda isigilinti i zodziu prasme, leidžia suvokti nesustabdoma laiko tekme. Eilerasti „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliskai keiciasi metu laikai. Tai vasara, ruduo ir ziema. Pirmajame posmelyje metu laika apibudina zodziai: „Augo sode serbenta asarinem kekem“. Tai vasaros apibudinimas, nes tik siuo metu laiku serbentu krumai pasipuosia nuostabiomis uogu kekėmis. Mazai zodziu, bet pries mus iskyla grazus serbentu krumai ir malonus vasaros prisiminimai.