Jonas Biliūnas – žymus XX a. pradžios lietuvių rašytojas, psichologinės prozos pradininkas. Jo kūriniuose svarbiausias yra ne pats įvykis, o to įvykio sukeltas išgyvenimas, pėdsakas, paliktas žmogaus sieloje. Šis aspektas atsiskleidžia ir paskutiniame bei didžiausiame J.Biliūno kūrinyje – apysakoje „Liūdna pasaka“.
Analizuojamoje „Liūdnos pasakos“ ištraukoje (nuo žodžių: „Tą patį vakarą…“ iki „Juozapota sapnavo…“) aprašomas paskutinis lietuvių valstietės Juozapotos ir jos vyro Petro vakaras drauge. Nors Juozapota ir nežino, kad Petras ruošiasi išeiti į sukilimą, bet, išvydusi durtuvus, sunerimsta – jos mylinti širdis intuityviai pajaučia pavojų. Juozapota supranta, jog Petras nuo jos kažką slepia: „<…> bailiu balsu ėmė klausinėti <…> ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę“. Dėl to nerimo ji net ima drebėti.
Petras, Juozapotai pasiskundus dėl savo baimės, ją apkabina ir ima raminti. Jis nepasako „savo moteriai“ visos tiesos, kur ruošiasi eiti, nes baiminasi jos išgąsčio, ašarų, nenori, kad Juozapota jį sulaikytų. Nors Petras ir džiaugiasi namų židiniu bei tuo, kad „dvaran jau nebereikia eiti“, bet šito jam negana. Jis laimę supranta plačiau, neapsiriboja vien asmeniniais poreikiais, o siekia, kad ir visuomenė geriau gyventų, todėl, nepaisydamas, kad sunku palikti mylimą moterį, jis eina į sukilimą. Sukilimo tikslas – atsikratyti caro valdžios, gyventi nepriklausomai, turint savos žemės lopinėlį. Lietuvių kultūroje itin svarbu turėti žemės, būti jos šeimininku. Tai – lietuvio laisvė.