Analizė ir interpretacija iš Vinco Krėvės dramos ,,Skirgaila“
Vincas Krėvė- Mickevičius- XX amžiaus pradžios prozininkas ir dramaturgas, Lietuvos legendos kūrėjas, teikės stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai.
Drama ,,Skirgaila“ rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Meniškai, įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis kūrinyje, kuriame atsispindi XIV-XV amžių kavos dėl Lietuvos valstybingumo.
Kūrinio ištraukoje naudojamas dialogas. Jis atlieka pagrindinę draminę funkciją, plėtojamas aiškiomis ir ryškiomis linijomis. Personažų kalba išsami, argumentuota, sugebanti atskleisti tikrąsias mintis bei jausmus: ,,Ne tavo reikalas, kvailas pone, domėtis, kas mano širdy. Jei reikia melstis, melskis, tik greičiau.“ Remarkos padeda įsijausti į istoriniame laike vykstančios dramos veiksmą, informuoja apie veikėjų išvaizda, nuotaiką, emocijas ir veiksmus.
Kūrinio ištraukoje vyksta konfliktas tarp Lydos kunigaikštytės ir Skirgailos. Ona Duonutė nenori tapti kunigaikščio žmona, į šį ginčą įsikiša ir keletas kitų veikėjų. Stardas, kuris galbūt bandė pateisinti Lydos kunigaikštytę: ,,Meilė ir priešų širdis moka sujungti.“
Skirgaila tvirtai įsitikinęs savo teisumu ir tuo, kad vestuvės viska galėjo pasukti į gerąją pusę, bet kunigaikštytė bandymu pabėgti tai sugriovė: ,,Aš norėjau tave savo žmona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.“ Skirgaila vis tiek siekė savo tikslo: ,,Daryk, ką liepiu, pone! čia nėra kitos valios, jei aš savo pasakiau. Girdi?!“ Taip jis parodo esąs valdovas, kurio turi visi klausyti, ir jam paklusti, nors Jonas Skarbekas bandė priešintis: ,,Durk krūtinėn! Aš mirties nebijau. Bijau dievui nusidėti ir šventą bažnyčią užgauti.“ Jonas skarbekas visgi pakluso valdovui: ,,Gerai, aš sutuoksiu, jei tu sutinki, bet dievas temato, kad verčiamas tai darau.“