Interpretacija
Pranas Vaičaitis
Yra šalis
Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vėversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
Prie vasaros darbų sunkių
Ir prastas apredals marškonis
Apdengia sąnarius visų.
Bent tave meiliai pavaišina,
Kaip tik nueisi į svečius,-
Ten tave myli, valgydina,
Kiek daleidžia išyeklius.
Ir grakščios tos šalies merginos
Ten žydi vis kuo nopuikiau…
Šalis ta Lietuva vadinas-
Bet aš neilgai ten buvau…
Atsimenu, kada į guolį
Saulutę prašo vakarai
Ir gieda lietuviai varguoliai,
Nes pabaigti dienos darbai…
Kaip tąsyk mergos veidą skaistų
Prie rūtų lenkia kvepiančių,
Dainuodamos jas meiliai laisto,
Lelijų skinas židinčių.
Atsimenu, kaip vakars šiltas
Po vasaros kaitrios dienos
Ir oras, ramumu išpiltas,
Nenoroms traukia prie dainos,
Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia
Ir užgirdėt toli toli…
Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,
Bet pats užmigti negali…
Kaip vandens upės mislys teka,
Idėjos reiškiasi galvoj,
Gamta su tavim, rodos, šneka:
„Gražu gražu mūs Lietuvoj…“.
O tėviške! Kaip mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai,-
To nereikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai…
Prano Vaišaičio kūrinys „Yra šalis“- eilėraštis. Jis yra lyrinis kūrinys, kuriame aprašoma sunki žmonių kasdienybė. Šis eilėraštis yra gyvenimiškas, kasdieniškas. Eilėraštyje jokių pagrindinių veikėjų nėra. Eilėraštyje kalbama apie žmonių kasdienybę, gražią gamtą.
P. Vaišaičio kūrinyje iškyla žmogaus atsakomybės už tėvynę problema. Tačiau ji kūrinyje neryški. Kūrinyje autorius iškelia žmogų, tėvynės grožį ir jos vargus. Poetas tarsi nori pasakyti, kad žmogus Žemėje daugiausiai ir sunkiausiai dirbanti asmenybė.