V. Mykolaitis-Putinas „Ant gęstančio laužo“
Simbolis – tai kultūros ženklas, kuris, sukonkretindamas abstrakčią idėją, padeda pažinti gyvenimo tiesas bei vertybes, pajusti amžinybės dvelkimą kiekvienam prieinama bei pažįstama forma. Toks universalumas ir kartu naujų idėjų sklaida – moderniosios lietuvių literatūros atstovų atradimas. V. Mykolaitis – Putinas taip pat rinkosi šį kelią, kurio geriausi bruožai tilpo poeto ankstyvosios lyrikos rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“. Čia plačiai atmerktos akys žėri ne džiaugsmu ar jaunystės svaiguliu, greičiau atvirkščiai – žvelgia į baugias, didingas, kartu ir paslaptingas gyvenimo gelmes, kuriose galbūt – tik galbūt slepiasi žmogaus sielos nerimo ir kūrybingumo šaltinis, vyksta nematomas žemiškumo ir dvasingumo konfliktas. Būtent toks filosofinės minties prisilietimas jaučiamas ir viename šio rinkinio eilėraščių „Ant gęstančio laužo“.
V. Mykolaitis – Putinas šio kūrinio leitmotyvu pasirenka ugnį – nesvarbu, žemišką ar dangišką. Šie įvaizdžiai glaudžiai siejasi su pagrindine tema- žmogaus gyvenimo trumpaamžiškumu ir sielos bei realybės idealų konfliktiškumu, todėl atrodo natūraliai įaugę į bendrą kontekstą. Kalbėdamas apie būtį, poetas remiasi viena pagrindinių visos savo kūrybos tendencijų – ieškojimą, gyvenimą vaizduoja kaip ėjimą, ilgą, bet prasmingą kelionę. Apskritai šis simbolis yra būdingas daugeliui kitų poetų bei rašytojų kūrinių, todėl įdomesnė tik V. Mykolaičio-Putino pateikta tokio kelio filosofinė traktuotė, žmogaus ir išorinio pasaulio santykis.
Kadangi eilėraštyje nagrinėjamos bendražmogiškos problemos, amžinųjų vertybių aktualumo klausimai, todėl siekiama visuotinumo bei apibendrintumo įspūdžio. Vaizduojamos erdvės plačios, kontrastingos ir didingos, tačiau nesušildytos nė menkiausia asmeniškumo kibirkštėle. Kalnai, kalvos, apgaubtos rūku ir mažas, bet stiprus savo dvasia ir troškimais žmogus jų papėdėje – toks pat lyriškas, įkvėptas ir, regis, atitrūkęs nuo realybės vaizdas kaip kitų žymių simbolistų – tapytojų M. K. Čiurlionio ir N. Rericho paveikslai. Taip ramiai ir užtikrintai tarsi neišvengiama regimybė perteiktas bei suvoktas vienintelis žmogaus būties išlikimo garantas – orientacija į dvasinius dalykus. Meditacijos ar kontempliacijos įspūdis apsupa šį eilėraštį, išvaduodamas jį nuo perdėto sentimentalumo bei banalaus tiesmukiškumo. Vertybės negali būti kategoriškai primetamos, nes kiekviena asmenybė gali laisvai apsipręsti, tai yra pasirinkti sau priimtiną pasaulėžiūrą.
Vis dėlto bendra tema ir nuotaika netrukdo eilėraščio išskirstyti į keletą aiškių dalių. Pirmosiose strofose atsiskleidęs kolektyvinis veikėjas – „mes“, trečiosios strofos pabaigoje ir ketvirtajame posme dingsta, užleisdamas vietą vienam lyriniam subjektui, kuris pasipriešina visai pasaulio tvarkai, nepatiki bendrai priimtomis gyvenimo nuostatomis. Atsiranda savotiškas minios ir individo konfliktas. Tačiau maištingumas pralaimi – ketvirtojoje strofoje lyrinis subjektas vėl susitapatina su minia, pamatęs savo siekių ir veiklos beprasmiškumą. Vėl sugrįžtama prie ankstesniosios „mes“ pozicijos, nuskamba elegiška, bet ramybe persmelkta išvada, kuri sietina su eilėraštyje sprendžiama gyvenimo problema.