Kaltės ir atleidimo motyvas S. Nėries eilėraščių rinkinyje “Prie didelio kelio”
Darbą atliko 12h kl. mok.:
Danielis Sadauskas
Kaunas
2005
VĖL SNIEGTI
Prie Baltijos – gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga…
Ne – ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.
Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai…
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.
Toli… Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti…
Ir neatskris laisva krekždė.
Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.
Maskva, 1942.XI.5
Eilėraštis “Vėl sniegti” priklauso brandžiajai S. Nėries lyrikai. Šis eilėraštis buvo parašytas 1942.XI.05. Tuo metu rašytoja buvo išvykusi į Maskvą, dėl to stipriai išgyveno.
Eilėraštis pradedamas tarsi autorės prisiminimais apie tolimą tėvynę. Tai tarsi pokalbis su ja, kuris įvyksta jausmams susikaupus, didelio susijaudinimo, stiprių išgyvenimų metu.
Eilėraščio lyrinis “aš” yra pati autorė su savo prisiminimais ir išgyvenimais. Jis yra pagrindinis veikėjas. Jis taip ilgisi tėvynės, kad net tą ilgesį pavadina “Tėvynės ilgesio liga”.
Eilėraščio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas. Karas… Tai eilėraščio epochos kontekstas.
Lyrinis “aš” kreipiasi į tėvynę. Jis žino, kad ji sukaustyta… Kad lietuviai yra tremiami… “Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos / Nelaisvėn išvežti vaikai”… Todėl pagrindinį eilėraščio veikėją drasko vidinis kaltės jausmas prieš mylimą tėvynę, kad jis yra toli ir nieko negali padaryti. “Man drasko širdį tavo kančios”, “Toli… Tavęs man nepasiekti / Ir tavo balso negirdėt”.
Iš konteksto žinoma, kad eilėrštis parašytas ne Lietuvoje žiemos metu. “Vėl svetima žiema, vėl sniegti”… “Ir neatskris laisva kregždė”. Taip norima sulyginti žiemą su karu, nes karas kaip ir žiema: šaltas, bejausmis, viską naikinantis. Kregždė – tai vilties, laisvės, išsivadavimo simbolis. Ji yra priešprieša karui. Kadangi kregždžių žiemą nėra, tai ir laisvė atrodo nepasiekiama…
Paskutinėje strofoje lyriniam “aš” iškyla retoriniai klausimai. Ar geriau atsisakyti gyvenimo, negu vergauti…? “Gyvenimo atsisakyti?- / Tik nevergaut, tik nevergaut!” O gal geriau išsigydyti tėvynės ligą…? Tačiau čia lyrinis “aš” sudvejoja. “Jei napagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau.”
TĖVYNEI
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi mano akyse
Šimtus aš myliu eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.
Penza, 1941.IX.12
Pirmoje strofoje jaučiame kančią, sopulį, meilę. Lakštingala ilgisi savotėvynės, net žinodama, jog ji “Sukruvinta ir apiplėšta”. Lyrinis “aš” šimtus mylių eis, kol gyvą pamatys.
Gimtinė, namai, artimieji yra taip toli… “Šimtus aš mylių eisiu, kol gyvą pamatysiu”… Pajuntame gilų atodūsį ir tikėjimą. S. Nėris pasirįžusi keliais sugrįžti į Lietuvą: ir per lietų, ir per gruodą, ir per šaltį. Nors ir nusižemindama, viską iškesdama, ji pasirįžusi gryžti į Lietuvą.
Trečioje strofoje lyrinis “aš” palygino save su lauko žole. “Mane – kaip lauko žolę – girdė / Gimtosios žemės syvai…” Tai paprastumas, savęs neišaukštinimas. Lyrinis “aš” jaučiasi lyg tėvynės globojamas. Už tai skiria savo gyvenimą, savo širdį. “Aš saugojau tau savo širdį – / Žėruojančią ir gyvą.”
Paskutinėje strofoje jaučiamas atsiprašymas. Lyrinis subjektas bando įrodyti savo apgailestavimo tikrumą. “Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!” Įrodinėja, kad šiais žodžiais trokšta atsiprašyti Lietuvos vadindama ją “mielaja”. “Audra praūžia, miškas lieka…” Čia audra sugretinama su patirtais vargais, dideliais išgyvenimasi, o miškas, tarsi pastovūs, nesikeičiantys prisiminimai. Praėjus sunkiems laikams, lyrinio “aš” jausmai išliko tokie pat tikri, o gal net ir stipresni… Lyrinis subjektas, kaip ir pati poetė vadovaujasi jausmais. “Širdis gi nemeluoja.” Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą.
Eilėraščių rinkinį “Prie didelio kelio“ S.Nėris pradėjo sudarinėti 1944m. Eilėraščiai parašyti įvairiose vietose – Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė perdirbinėjo, eilėraščių sąrašai keitėsi. Rinkinys Prie didelio kelio nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S.Nėris paruošė rinkinį, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nėra nei vieno nežinomo S.Nėries eilėraščio. Dalis kūrinių buvo paskelbti rinkinyje “Lakštingala negali nečiulbėti“, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957),
bet kartu tai nežinomas rinkinys.