Dešimt Dievo įsakymų ir šiuolaikinė jų interpretacija
Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir ne vien tik krikščionys taip teigia, netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai, kartais pastebi šią problemą. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: „Normos, ar kas nors jas turi?“. Po to paprastai seka klausimas: „Tačiau kieno normos?“ Nebūtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia Dievo normų, arba kad civilizacijai reikia jo standartų. Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: „Jums reikia mano normų“.
Pagrindinė mintis yra dvejopa: pirmiausia, Dešimtyje Dievo įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia, norint užtirkinti darnų kartų egzistavimą, be to, kad Dešimtyje Dievo įsakymų jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną iš Dievo įsakymų, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų apie juos. Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų, ne kaip kitos taisyklės ir įsakymai, atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi išskirtinį statusą Biblijoje ir visoje religijoje. Tik Dešimt Dievo įsakymų pristatė pats Dievas girdimu balsu Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas buvo šių įsakymų universalaus pobūdžio ženklas: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose, netgi neatsižvelgiant į kitas pasaulio religijas. Šią universalią Dešimties Dievo įsakymų paskirtį galima pastebėti lyginant juos su Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu. Pavyzdžiui, įsakymas nevirti ožiuko jo motinos piene greičiausiai buvo tik atsakas į pagoniškus religinius papročius. Taigi jei modernūs pagonys atgaivins šią praktiką, turime būti tikri, kad niekada joje nedalyvausime, tačiau tikimybė labai didelė, kad šio įsakymo daugeliui iš mūsų niekada net prisiminti nebus progos. Taip pat ir įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu. Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Biblijos įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau tai gali tiesiogiai neliesti daugelio iš mūsų. Abiejų šių įsakymų pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų, priešingai, yra išskirti kaip universalūs; rodos, jie visada tinka visiems žmonėms visose vietose.
Kad klaidingai neįgyvendintume Dievo įstatymo, turime elgtis dvejopai: tinkamai jį naudoti; visiškai pasitikėti Dievo malone, kaip yra skelbiama krikščioniškoje religijoje. Kai įstatymas mums kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, religija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Be to, religija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Mūsų kaip krikščionių nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo įstatymus (ir ne tik) ir klaidingai juos panaudoti. Taigi pažiūrėkime į žodžius, iškaltus akmenyje, ne tik dėl pasikeitusių ir sparčiai nuolat besikeičiančių žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos.
Kas taip sunku? Dažnai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje Bažnyčios reitingas vienas iš aukščiausių, o gyvename beveik atvirkščiai: niekas nenori laikytis Dešimt Dievo įsakymų, religijos nuostatų. Niekas taip aiškiai to ir nesugeba ar nedrįsta nusakyti, nors žiniasklaidoje kartais bandoma bažnyčią kritikuoti dėl per didelio konservartyvumo, atsilikimo nuo šiuolaikinio gyvenymo normų. Ši nuomonė jau senokai sklando tiek spaudoje, tiek įvairiuose susitikimuose. Retkarčiais sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui Bažnyčios reikalavimai esą per sunkūs. Krikščionybė pasiliko su senais dievais – valdovais, karaliais, viešpačiais,– reikšdama jiems savo ištikimybę, paklusnumą, pamaldumą liturginėmis apeigomis. Pamėgo meną, muziką ir teatrą. Tai ir visi Bažnyčios nuopelnai. Šiandien Bažnyčia kinta savo taktika, rūpinasi daugiau vargdieniais, bet neturi nė mažiausio noro pakeisti Dievą, kanonus, atsiskirti nuo Senojo Įstatymo dogmų ir pasaulėžiūros, kuri visiškai netinka prie mūsų laikų aukštos kultūros. Toji visa seniena demoralizuoja mokslus einantį jaunimą, tikėjimas į Dievą tapo pajuokos objektu. Manyčiau reiktų skubios krikščionybės reformos pačios krikščionybės labui.
O kas ten tokio sunkaus šiuolaikiniam žmogui? Pažvelkime į tuos įsakymus: